Tai yra pirmasis interviu iš ciklo „Ir mes iš Vilniaus“. Išgirskite paspaudę PLAY mygtuką NARA grotuve arba klausykitės podkastų programėlėse žemiau:

Rengiant šią seriją, karo veiksmai Izraelyje, Palestinoje ir Libane pasiekė naują destrukcijos lygį, atsiliepdami tiek Lietuvoje gyvenantiems žydams, tiek arabams. Tai neišvengiamai tapo dalies pokalbių tema. Kviečiame skaityti ir klausyti NARA publikacijas apie padėtį Vidurio Rytuose lietuvių ir anglų kalbomis.

Sutikę Naomi Koc Vilniuje žmonės dažnai pagalvoja, kad ji – užsienietė. Bet ji užaugo Vilniuje, kalba lietuviškai, čia studijuoja ir dirba nevyriausybinėje organizacijoje, kur rūpinasi psichikos sveikatos švietimu. Daugeliui ją sutikusių žmonių Naomi tampa pirma pažinta Vilniaus žyde.

Tai nestebina, nes žydų bendruomenė šiandien Vilniuje nedidelė – apie 2 tūkst. žmonių. Iki Antro pasaulinio karo Vilniuje gyveno 57 tūkst. žydų, mieste buvo 135 sinagogos, šiandien yra viena. Miestas buvo jidiš kalbos židinys. Ši istorija pamažu pasimiršta.

„Mano prosenėlė išgyveno Holokaustą. Bet labai daug žmonių, kuriuos pažinau po mokyklos baigimo, nežinojo, kas tai yra“, – sako 23-ejų Naomi interviu NARA tinklalaidei.

„Arba jeigu žinojo, tai žinojo, kad tai susiję su Antru pasauliniu karu, bet visos tragedijos masto jie nežinojo. Ir kai sakydavau, kad mano pusė šeimos žuvo tuo metu, žmonės būdavo nustebę. Tai yra švietimo edukacijos aspektas. Nes aš irgi nelabai daug žinau apie kitas kultūras, išskyrus krikščionišką ir žydišką.“

Naomi prosenelę karo metu išgelbėjo lietuvių šeima. Bet jos prosenelio šeima buvo nužudyta IX-ame forte Kaune ir Kauno gete. Pats prosenelis buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą Vokietijoje, kurią išlaisvino amerikiečių pajėgos.

Augdama Vilniuje, Naomi turėjo pamažu susikurti saugų santykį su pasauliu už jos žydiško Vilniaus. Šį sudarė žydų mokykla ir žydų jaunimo stovyklos, kuriose ji buvo dalyvė, o vėliau – madrichė (vadovė). Ilgainiui ji miestą prisijaukino.

„Buvo požiūris, kad „mes turim laikytis savo, o jie [lietuviai] gali laikytis savo“, kad kažkokį atstumą turėtume palaikyti“, – santykį su lietuvių dauguma vaikystėje prisimena Naomi. „Bet aš netikiu tuo atstumu. Aš tikiuosi, kad jauni žmonės netiki tuo atstumu. Tą atstumą turim mažinti, nes tik taip, dialogu, mes galime sužinoti vienas apie kitą.“

Šie jos žodžiai įkūnija visos „Ir mes iš Vilniaus“ serijos idėją – kad galime susikurti erdvę išgirsti vieni kitus, taip pamažu įsisavinant, ką reiškia gyventi mieste, paženklintame masišku praradimu. Ir kaip su šia istorija gyventi – tiek žydams, tiek lietuviams.

Su Naomi Koc kalbasi moksleiviai Anastasija Pacijenko, Aistis Klimavičius ir NARA tinklalaidės redaktorius Karolis Vyšniauskas.

Šis tinklalaidžių ciklas tęsia ankstesnius NARA redakcijos darbus apie Lietuvos visuomenės santykį su Holokausto atmintimi, kalbantis tiek su jį išgyvenusiais liudininkais, tiek su jį tiriančiais mokslininkais ir įprasminančiais menininkais, tiek su prie jo prisidėjusiųjų artimaisiais, tiek su Lietuvos žydais šiandien. Jis taip pat netiesiogiai kalbasi su ankstesnėmis NARA garsinėmis dokumentikomis apie Vilnių ir vilnietiškumą.

Penkių interviu „Ir mes iš Vilniaus“ seriją rengėme šią vasarą kartu su žurnalistika besidominčiais Vilniaus moksleiviais iš skirtingų miesto etninių bendruomenių. Naujos šios serijos dalys su vis kitais pašnekovais pasirodys kiekvieną antradienį lapkričio ir gruodžio mėnesiais NARA tinklalaidėje.