Vilnietės. Išnykusio miesto prisiminimai

0:00:00

Tinklalaidė \ Kultūra

Pasakojimo autorė, vedėja ir fotografė:: Martyna Šulskutė

Muzikos kompozitorė ir garso režisierė: Kata Bitowt

Redaktorius: Karolis Vyšniauskas

2020 gruodžio 08

Epizodo rėmėjai:

Istorija \ Tapatybė

„Esu ketvirtos kartos vilnietė. Mano prosenelis palaidotas Vilniuje“, – prisistato Ona Horodničiūtė susitikus jos namuose ant Tauro kalno. Tai galinčių pasakyti žmonių likę nedaug. Šią žiemą, kai Vilnius užsidaręs karantine, NARA podkaste pradedame trijų dalių garsinį pasakojimą, kuriuo siekiame suprasti, koks yra šio miesto žmogus – anksčiau ir dabar.

Gyvi Vilniaus prisiminimai greitai nebesieks II-ojo pasaulinio karo ir laiko, kai miesto demografija pasikeitė kardinaliai. Dauguma lenkiško, rusiško ir žydiško Vilniaus istorijų jau išėjo su čia gyvenusiais žmonėmis. O tolimiausi šiandieninių vilniečių prisiminimai dažnai siekia tik sovietmetį.

Garsinės dokumentikos autorė, antros kartos vilnietė antropologė Martyna Šulskutė neturėjo tikslo papasakoti Vilniaus istorijos – tai jau daug kartų padaryta. Ji siekė užfiksuoti miestietiško gyvenimo prisiminimus, kuriomis pasidalino pašnekovės. Apie senelį, Vilnių aprūpinusį daržovėmis. Apie čiuožyklą, kaip vietą susipažinti su kavalieriumi. Apie Holokausto metu namuose slėptą žydų profesorių, apie kurį tėvai nepapasakojo.

Išsamius, vedėjos balso beveik nepertraukiamus trijų moterų pasakojimus iliustruoja specialiai jiems kurta kompozitorės, trečios kartos vilnietės Katažinos Bitowt, muzika.

„Nėra taip, kad mes skaitom, jog dabar viskas supuvę“, – sako Ona Horodničiūtė. „Bet viskas buvo kitaip.“

(norėdami išgirsti pasakojimą, spauskite „Play“ mygtuką viršuje)

Ona Horodničiūtė gimė 1940 Vilniuje. Jos tėvai Marija ir Henrikas Horodničiai čia apsigyveno po I-ojo pasaulinio karo. Jų abiejų šeimos tuo metu grįžo į Vilnių iš Rusijos. Onos interesų laukas platus: jaunystėje ji buvo irkluotoja, kuri mintinai citavo operas. Vėliau dirbo gide Jungtiniuose Arabų Emiratuose ir Vilniuje.

Krystyna Gasińska gimė 1940 metais Vilniuje lenkų šeimoje. Vaikystę praleido Šnipiškių rajone, kur jos tėtis turėjo kirpyklą. Ji prisimena, kad gretimuose kiemuose gyveno žydai, rusai, lenkai. Krystyna, dabar gyvendama Valakampiuose, ilgisi miesto ūžesio, nes kaip sako pati: „Aš užaugau ant bruko. (Akmeninio senojo miesto grindinio – red.)“

Elena Jurkevičienė į Vilnių iš Laumėnų dvaro su tėvais atsikraustė 1939 metais, kai jai buvo aštuoneri. Tuomet jie apsigyveno pas senelį Palevičių, turėjusį didžiausią daržovių ūkį Vilniuje. Pirmieji Elenos metai Vilniuje praėjo Šnipiškėse, iš kurių ji pėsčiomis keliaudavo į pradinę mokyklą, buvusią prie Bernardinų sodo. Elena baigė mergaičių gimnaziją. Vaikinų ir merginų klasės buvo sujungtos tik vėliau, jau jai baigus mokyklą.

Krystyna Gasińska baigė lietuvių mokyklą, nes į naujai atidarytą mokyklą lenkams jos tiesiog neperkėlė. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jos šeima pasiliko Vilniuje, kai dauguma lenkų 1944-1947 ir 1957 metais buvo perkelti į Lenkiją. Mama bijojo, kad lietuviškai besimokiusiai Krystynai bus sunku prisitaikyti. Ir nors šeimoje buvo ugdoma lenkiška dvasia, Krystyna sako, kad turi ir daug artimų draugių lietuvių.

Krystynos tėvai buvo Vilniaus lenkai. Tėtis užaugo Vilniuje, o mama atsikėlė iš kaimelio šalia Astravo. Prasidėjus karui, Krystynos tėtis buvo ištremtas į Sibirą, iš kurio grįžo po septynių metų. Iš ten jis šeimai laiškus rašyti galėjo tik rusiškai, tad mamai tekdavo ieškoti, kas juos gali perskaityti. Dalį šeimos turto mama tuo metu iškeitė į maisto produktus, kurių vykdavo pirkti į kaimus už Vilniaus.

Šių metų vasarą priešais Onos namą Vinco Kudirkos gatvėje buvo eksponuojama jos tėčio Henriko Horodničiaus 1929-1970 metais darytų Vilniaus fotografijų paroda. Fotografijų kolekciją jis sukaupė ilgus metus tyrinėdamas miestą pasivaikščiojimų metu. Juostas dažnai ryškindavo Naugarduko gatvėje buvusiame Vilniaus universiteto fizikos fakultete. Ten jis dirbo matematikos ir fizikos dėstytoju, vykdė tiriamąjį darbą.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Contribee

Kiti būdai prisidėti

Istorija \ Tapatybė

Dalį interviu transkribavo Oskaras Algimantas Žalgiris.

Prenumeruokite NARA tinklalaidę „Spotify“ ir kitose podkastų platformose. RSS tinklo nuoroda yra čia.

NARA tinklalaidėmis dalintis galima naudojant grotuvo įklijavimo (embed) kodą arba kartu su nuoroda į originalią publikaciją nara.lt tinklalapyje. Cituoti tinklalaidėse išsakytas mintis galima nurodant nuorodą į šaltinį ir remiantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu.

Susiję