N
A
R
A
Vilnius – dovana, mums atitekusi netyčia
1:10:07

Antrojoje garsinės dokumentikos apie Vilnių dalyje dvi mokslininkės analizuoja miesto atmintį. Ilgą laiką buvę mažuma, šiandien lietuviai sudaro daugumą Vilniaus gyventojų. Bet ar jie turėjo galimybę pažinti įvairią miesto istoriją?

(norėdami išgirsti pasakojimą, spauskite „Play“ mygtuką viršuje)

„Vilnius yra pakankamai tragiško likimo erdvė. Tai, kad miestas neturi atminties savo gyventojų istorijoje, yra rimta trauma ir miestui, ir gyventojams“, – sako menotyrininkė dr. Rasa Antanavičiūtė.

Nepakankamas miesto pažinimas buvo viena priežasčių, kodėl pradėtas steigti Vilniaus miesto muziejus – nauja institucija, kuri lankytojams duris atverti planuoja 2021-aisiais. Rasa Antanavičiūtė su komanda jį vysto ir ruošia pirmąsias parodas.

Dr. Rasa Antanavičiūtė užaugo viename iš namų Didžiojoje gatvėje. Pro Didžiosios sinagogos kiemą ji praeidavo keliaudama į darželį, vėliau ir į mokyklą. Bet tik suaugusi sužinojo apie šio kiemo svarbą. Sovietmečiu Didžioji Vilniaus sinagoga buvo nugriauta ir taip ištrinta iš gyventojų atminties. ©Severina Venckutė
Rasos Antanavičiūtės namų kieme kabo atminimo lenta žydų skulptoriui Markui (Marduchui) Antokolskiui. Ant to paties namo kabo ir kita atminimo lenta, skirta jos tėčiui, Nepriklausomybės akto signatarui Kazimierui Antanavičiui. Taip viename pastate susijungia skirtingi Vilniaus istorijos etapai. ©Severina Venckutė

Mokslininkės teigimu, miesto istoriją pažinti būtina, norint, kad ji būtų išsaugota. „Vilniaus istorija nėra patogi. Nėra patogu sakyti, kad Vilnius buvo žydiškas ir lenkiškas, kad lietuvių čia praktiškai visai nebuvo. Ir kad žydų ir lenkų neliko per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo“, – sako Rasa Antanavičiūtė.

„Kita vertus, – prideda mokslininkė – Dar išlikusi baimė, kad jei kalbėsi, kad Vilnius nebuvo lietuviškas, tai tarsi pripažinsi, kad neteisėtai jame gyveni. Bet man tokia logika neveikia. Manau, kad tiesiog turime priimti šį gražų miestą kaip trapią dovaną – ir jį saugoti atsižvelgdami į miesto istoriją ir jos nebijodami.“

Su dr. Jurga Jonutyte susitikome Kaune, jos namuose Žaliakalnyje. Gimusi ir augusi Vilniuje, mokslininkė į Kauną išvyko mokytis į dailės mokyklą. Jos pažįstamas Vilnius buvo istoriškas ir mitologizuotas, tad savo tyrimuose ji stengėsi miestą pažinti darbininkų ir kitų rečiau kalbinamų vilniečių akimis. ©Martyna Šulskutė

Per Antrąjį pasaulinį karą ir sovietmetį pasikeitė ne tik Vilniaus demografija – buvo pakeisti ir senųjų gyventojų maršrutai. Į miestą atvyko gyventojai iš Sovietų Sąjungos ir Lietuvos provincijos. Tuometinei valdžiai buvo patogu, kad jie nieko nesužinotų apie miesto istoriją, net jeigu norėtų.

Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos daktarė Jurga Jonutytė kartu su komanda tyrė, kaip Vilnių savo namais pavertė skirtingi šio miesto gyventojai. Ji ir kolegos sąmoningai atsiribojo nuo Vilniaus romantizavimo ir norėjo pažinti, kaip miestas atrodė darbininkams, kitiems žmonėms, kuriems Vilnius visų pirma buvo išgyvenimo, pastangų vieta. Dabar Jurgai toks miesto patyrimas – nemitologizuotas, sunkiai verbalizuojamas – yra įdomesnis nei plačiau nušviesta didingojo Vilniaus istorija. Jų tyrimas vis dar vyksta, bet ji sutiko pasidalinti dalimi surinktos informacijos.

Su Rasa Antanavičiūte ir Jurga Jonutyte kalbasi antropologė Martyna Šulskutė. Tai yra antroji trijų dalių dokumentikos dalis. Pirmąją, kurioje interviu ėmėme iš senųjų vilniečių, išgirskite čia.

Jurgos Jonutytės tėvai, kaip ir didelė dalis dabar Vilniuje gyvenančių žmonių, į miestą atsikraustė pokariu. 50 proc. dabartinių Vilniaus gyventojų yra gimę Vilniuje, visi kiti – atvykę. Tarp 51-erių ir vyresnių žmonių, gimusių Vilniuje yra tik 18 proc. ©Martyna Šulskutė

Antropologė Martyna Šulskutė, NARA dokumentikų apie Vilnių ir vilnietiškumą autorė Rasos Antanavičiūtės namuose šią vasarą. ©Severina Venckutė

2019 m. išėjo Rasos Antanavičiūtės daktarės disertacijos tema parašyta knyga „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“, o 2021 metais lankytojams duris atverti turėtų Rasos vadovaujamas Vilniaus miesto muziejus. ©Severina Venckutė

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Už pagalbą rengiant epizodą dėkojame Indrei Kiršaitei ir Karoliui Pilypui Liutkevičiui.

Už epizode panaudotus Vilniaus garsų įrašus dėkojame Juliui Grigelioniui.

Prenumeruokite NARA tinklalaidę „Spotify“ ir kitose podkastų platformose. RSS tinklo nuoroda yra čia.

NARA tinklalaidėmis dalintis galima naudojant grotuvo įklijavimo (embed) kodą arba kartu su nuoroda į originalią publikaciją nara.lt tinklalapyje. Cituoti tinklalaidėse išsakytas mintis galima nurodant nuorodą į šaltinį ir remiantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu.