Mokslininkės teigimu, miesto istoriją pažinti būtina, norint, kad ji būtų išsaugota. „Vilniaus istorija nėra patogi. Nėra patogu sakyti, kad Vilnius buvo žydiškas ir lenkiškas, kad lietuvių čia praktiškai visai nebuvo. Ir kad žydų ir lenkų neliko per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo“, – sako Rasa Antanavičiūtė.

„Kita vertus, – prideda mokslininkė – Dar išlikusi baimė, kad jei kalbėsi, kad Vilnius nebuvo lietuviškas, tai tarsi pripažinsi, kad neteisėtai jame gyveni. Bet man tokia logika neveikia. Manau, kad tiesiog turime priimti šį gražų miestą kaip trapią dovaną – ir jį saugoti atsižvelgdami į miesto istoriją ir jos nebijodami.“

Per Antrąjį pasaulinį karą ir sovietmetį pasikeitė ne tik Vilniaus demografija – buvo pakeisti ir senųjų gyventojų maršrutai. Į miestą atvyko gyventojai iš Sovietų Sąjungos ir Lietuvos provincijos. Tuometinei valdžiai buvo patogu, kad jie nieko nesužinotų apie miesto istoriją, net jeigu norėtų.

Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos daktarė Jurga Jonutytė kartu su komanda tyrė, kaip Vilnių savo namais pavertė skirtingi šio miesto gyventojai. Ji ir kolegos sąmoningai atsiribojo nuo Vilniaus romantizavimo ir norėjo pažinti, kaip miestas atrodė darbininkams, kitiems žmonėms, kuriems Vilnius visų pirma buvo išgyvenimo, pastangų vieta. Dabar Jurgai toks miesto patyrimas – nemitologizuotas, sunkiai verbalizuojamas – yra įdomesnis nei plačiau nušviesta didingojo Vilniaus istorija. Jų tyrimas vis dar vyksta, bet ji sutiko pasidalinti dalimi surinktos informacijos.

Su Rasa Antanavičiūte ir Jurga Jonutyte kalbasi antropologė Martyna Šulskutė. Tai yra antroji trijų dalių dokumentikos dalis. Pirmąją, kurioje interviu ėmėme iš senųjų vilniečių, išgirskite čia.