Po karo J. Parasonis su šeima grįžo į Lietuvą, čia jis tapo vienu geriausių statybos specialistų šalyje ir, jo žiniomis, vieninteliu universiteto dekanu žydu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis vadovavo Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros inžinerijos katedrai, buvo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoju.

Šiame interviu profesorius pasakoja savo išgyvenimo istoriją ir apmąsto antisemitizmą Lietuvoje šiandien. Anot jo, Holokausto fakto Lietuvoje beveik niekas neneigia – jo metu buvo išnaikinta iki 95 proc. čia gyvenusių žydų. Bet vietos žmonių įsitraukimas į šį procesą vis dar yra poliarizuojanti tema.

Viršuje pamatykite vaizdo pasakojimą. Tekste – ilgesnė, rašytinė interviu versija.

Kaip jūsų šeimai pavyko pabėgti nuo karo 1941-ųjų birželį?

Mes gyvenome Kaune. Mano tėtis dirbo spaustuvėje, o mama – vienoje iš parduotuvių Laisvės prospekte. Birželio 22-ąją prasidėjus karui, tėčio namuose nebuvo. Jis darbo reikalais buvo išvykęs į Druskininkus.

Įvykiai tuomet vystėsi labai sparčiai. Nors vokiečiai dar nebuvo atėję, tapo akivaizdu, kad žydams geriau pasitraukti, ir kuo greičiau. Mano mama turėjo vyresnę sesę ir jaunesnį brolį. Trys suaugę žmonės susėdo ir nusprendė, kad reikia trauktis. Mamos sesuo dirbo vaikų namuose, kuriuos taip pat greitai buvo nuspręsta evakuoti.

Mano dėdė, mamos brolis, turėjo trivietį motociklą. Mus į jį „pakrovė“ ir nuvežė į stotį. Buvo birželio 23-ioji. Vokiečių Kaune dar nebuvo (į Vilnių nacių kariuomenė atėjo birželio 24 d., į Kauną – 25 d. – red.).

Įlipome į traukinį. Jame buvo labai daug žmonių. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo paskutinis iš Kauno išvykęs traukinys.

Traukinyje mamos sesuo suprato, kad svetur teks būti ilgai. Ji paklausė brolio, ar jiedu motociklu negalėtų nuvažiuoti pasiimti žieminių rūbų. Dėdė buvo laikrodininkas, tad ir pats pagalvojo, kad per mažai darbo įrankių pasiėmė. Atrodė, kad atstumas nedidelis, kad galima greitai „suvažinėti“ iki namų…

Tačiau traukinys išvažiavo be jų. Kai pagaliau grįžome į Lietuvą, sužinojome, kad važiuojančius iš stoties dėdę ir tetą sustabdė baltaraiščiai (vietiniai ginkluoti savanoriai, ant rankovių ryšėję baltus raiščius ir palaikę nacistinę Vokietiją – red.) ir atėmė motociklą. Mamos sesuo ir brolis atsidūrė Kauno gete, kaip visi likę Kauno žydai.

O mes apsigyvenome nedideliame Udmurtijos autonominės respublikos mieste – Glazove. Mama gavo darbą, o mane ir brolį pradėjo vesti į lopšelį-darželį. Kai mamai reikėdavo dirbti, namuose mus prižiūrėdavo viena moteris. Taip ir išgyvenome.

1944-ųjų rudenį grįžome į Kauną (1944-ųjų vasarą SSRS kariuomenė išstūmė nacistinės Vokietijos kariuomenę ir užėmė Lietuvą – red.). Sužinojome, kad mano dėdė ir teta išgyveno. Bet tėčio neradome. Mamos sesuo ir brolis jo nematė net gete.

Vėliau mama mums pasakojo, kad kai tada važiavome iš Kauno į Rusiją, traukinys gan dažnai stodavo, nes jau buvo prasidėję bombardavimai. Reikėdavo išlipti ir vėl įlipti, tad atsidurdavome vis kitoje traukinio vietoje. Po vieno iš tokių persėdimų šalia atsisėdo mamos pažįstama. Ji tuomet pasakė, kad stotyje ką tik sutiko mūsų tėtį, einantį Kauno link. Ji jam papasakojo, kas dedasi Kaune, bet jis vis tiek ėjo – sakė, kad ten jo šeima. Tai buvo paskutinė mūsų gauta žinia apie tėvą.

Mama jo visur ieškojo. Bet jai teko užauginti mus su broliu vienai.

Kaune iš karto po karo buvo įkurta žydų pradžios mokykla. Ją lankėme abu su broliu. Brolis mokyklą pradėjo lankyti anksčiau, nes buvo trejais metais vyresnis. Jis dar spėjo baigti pradžios mokyklą – pirmas keturias klases – jidiš kalba. Mokykla buvo Daukanto ir Kęstučio gatvių sankirtoje, ten pat buvo ir žydų vaikų namai. Po karo daug žydų vaikų liko našlaičiais.

Aš nespėjau baigti pradžios mokyklos jidiš kalba, nes sovietų valdžia ją uždarė. Vilniuje buvo tas pats. Likvidavo ir žydų vaikų namus. Prasidėjo gan rimti antižydiški procesai visos Sąjungos mastu. Turėjau pereiti į kitą mokyklą ir mokytis rusų kalba.

Su broliu baigėme rusakalbių mokyklas. Jis baigė aukso medaliu, aš – sidabru. Matydamas, kaip broliui sekasi mokykloje, aš irgi pradėjau į mokslą žiūrėti rimčiau.

Kaip jūsų teta ir dėdė išgyveno Kauno gete?

Manau, jiems pavyko tik todėl, kad dėdė buvo ne šiaip sau laikrodininkas, o geras laikrodininkas. Juo jis dirbo ir gete, o kartais ir į miestą (už geto ribų – red.) padirbėti būdavo kviečiamas, kitų darbų jam dirbti nereikėjo. Tetai teko dirbti tuomečiame Aleksoto kariniame oro uoste. Kadangi dėdė turėjo galimybę išeiti iš geto, jis rado, kur jie galėtų pasislėpti. 1943 m. jis su seserimi ir dar viena šeima pabėgo į Raseinius pas Rakevičių šeimą. Ten jie sulaukė karo pabaigos ir taip liko gyvi.

Gyvi jie liko dar ir todėl, kad tada, pirmosiomis karo dienomis, jie su teta motociklą baltaraiščiams atidavė taikiai. Baltaraiščiai tuo metu Kaune gaudė visus žydų vyrus, plėšė, kartais nušaudavo vietoje. Kalėjimas Aušros gatvėje buvo greitai užkimštas. Tada žydus pradėjo vyti į VII Kauno fortą. Tai vyko dar iki vokiečiams atsirandant Kaune. Statistika svyruoja, bet nuo tūkstančio iki keturių tūkstančių žmonių tada buvo išnaikinta baltaraiščių. Skaudu, nes kai kas net šiandien tą vadinamąjį sukilimą (kalbama apie Birželio sukilimą, kuomet buvo siekta atgauti Lietuvos nepriklausomybę einant išvien su nacių Vokietija – red.) heroizuoja.

Ar žinote, kas galėjo nutikti jūsų tėvui?

Mes tada buvome maži vaikai. Aš daug ko nežinau, galiu tik spėlioti. Apie tai, kas vyko gete, mūsų šeimoje po karo beveik nebuvo kalbama. Gali būti, kad tėtis iki Kauno nenuėjo. Kad kažkur pakeliui kažkas iš vadinamųjų sukilėlių su juo susitvarkė. Gali būti, kad jis buvo viena iš penkiasdešimties „Lietūkio“ garažo aukų. Mes galvojome, kad gal jis pabėgo, gal į kariuomenę pateko, bet mama po karo visur rašė laiškus, ieškojo, tačiau niekur, jokio pėdsako nerado.

Vaikas yra vaikas. Mačiau, kad vieni vaikai turi abu tėvus, o aš neturėjau. Žinojau, kad turėjau tėtį, bet jis dingo. Tai tiek.

Suprantu, kaip buvo sudėtinga mamai. Bet ji sukosi kaip galėjo. Mes visą laiką gyvenome nepasiturinčiai – neturėjome net savo buto, reikėjo nuomotis. Bet kažkokiu būdu ji gebėjo mus išlaikyti. Ji visą laiką dirbo. Mus prižiūrėjo teta. Gerai, kad mokslas buvo nemokamas. Mes su broliu buvom pirmieji šeimoje, baigę aukštąjį mokslą. Buvo labai sunku, bet mūsų mamai pavyko.

Kaip aiškinate antisemitizmą – iš kur jis kyla?

Visų pirma, reikia atsekti antisemitizmo ištakas. Vienas pagrindinių veiksnių gali būti ir Kristaus nukryžiavimas, kurį prikišo žydams. Dvasininkija šimtmečiais laikėsi tokios pozicijos. Europoje žydai beveik iki XX a. pabaigos buvo segreguojami. Jie buvo už įsatymo ribų. Iš čia ir kyla žydams prikišamas uždarumas – girdi, jie patys neina į kontaktą su vietiniais. Bet iš tikrųjų teisiškai jų gyvenimo sąlygos buvo sutvarkytos taip, kad piliečiais jie nebūtų.

Buvo tikimasi, kad galiausiai žydai pasikrikštys. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais buvo trys statutai – kiekviename jų buvo aiškiai parašyta, kad piliečiu žydas gali tapti tik pasikrikštijęs. Dėl to žydai gyveno bendrijose, kur viską spręsdavo rabinai.

Carinėje Rusijoje jau buvo galimybė kreiptis į teismą, jeigu nepavyko viduje išspręsti problemos. Bet ar tokių atvejų buvo, aš nežinau. Iš kitos pusės, žydams buvo nuolat prikišama, kad jie vis dėlto yra kitokie, ne savi.

Pernai istorikas Linas Venclauskas išleido knygą („Tekstų byla: lietuvių antisemitinis diskursas nuo XIX a. antros pusės iki 1940 metų“ – red.), kurioje nagrinėja antisemitinį diskursą Lietuvos publicistikoje – žurnaluose, laikraščiuose – nuo 1883 m., nes tais metais pasirodė pirmasis periodinis leidinys lietuvių kalba. Lietuva tada buvo ūkinė šalis, žmonės gyveno kaimuose, ten gyveno ir dvasininkija, kuri laikėsi tokios pozicijos, kokią teisinga laikė Vatikanas. Dvasininkai nuteikinėdavo prieš žydus. Visai neseniai pasirodė Vytauto Toleikio knyga („Žydai lietuvių literatūroje. Nuo priešo iki sąjungininko“ – red.), kurioje jis nagrinėja ne publicistiką, o grožinę literatūrą. Jis rado panašių dalykų. Iš literatūros šaltinių aiškiai matosi, kad antisemitizmo šaukliais tada buvo ir Motiejus Valančius, ir Vincas Kudirka.

Panašiai istorija rutuliojosi ne tik Lietuvoje, bet ir kitur Europoje. Galima daryti išvadą, kad iki Holokausto ateita dėsningai.

Egzistuoja stereotipas, kad Lietuvos žydai simpatizavo SSRS. Jūs niekada nebuvote įstojęs į komunistų partiją.

Nebuvau. Taip, karo pradžioje baltaraiščiai taip ir galvojo: jei žydas – vadinasi, komunistas. Yra toks istorikas Liudas Truska (buvęs Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdantysis pirmininkas – red.). Jis suskaičiavo, kad procentiškai komunistų partijos narių žydų buvo kur kas mažiau nei lietuvių.

Kiek žinau, per visą Lietuvos istoriją, ir tarybinę, ir ne, buvau vienintelis dekanas žydas (Josifas Parasonis buvo Statybos fakulteto (1975–1980) ir Inžinerinio statybos fakulteto (1980–1985) dekanas buvusiame Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institute – red.). Tarybiniais laikais dekanas būtinai turėjo būti partijos nariu, tad, kaip įvyko mano atveju – nežinau. Matyt, buvau savo vietoje, buvau reikalingas, ir kažkokiu būdu pavyko šitą klausimą apeiti.

Dekanu išbuvau dešimt metų. Tačiau, kuomet antroji kadencija ėjo į pabaigą, o „perestroika“ Sovietų Sąjungoje jau buvo įsivažiavusi, mane pasikvietė partorgas, partijos organizacijos sekretorius, ir sako – steigsime fakultetuose partijines grupes, kaip tu dabar būsi nepartinis dekanas, tu negalėsi tose grupėse būti, stok į partiją… Aš jam pasakiau, kad jeigu jam reikalingas partinis, o ne aš, tuomet tegul ir ieško partinio. Ir išėjau iš dekano pareigų.

Tai nebuvo pirmas pasiūlymas man eiti į partiją. Bet žmonės, kurie mane kviesdavo, švelniai kalbant, patys nebuvo verti pagarbos. Aš norėjau būti kitokių žmonių terpėje.

Pridėsiu, kad nei tarybiniais laikais, nei dabar, laisvoje Lietuvoje, nėra buvę ministro žydo. Pirmoje laisvoje Lietuvoje (tarpukariu – red.) buvo – ministras žydas žydų reikalams.

Ko pasimokyti iš praeities, kad neprieitume prie to, prie ko buvo prieita 1941 m.?

Anksčiau lietuviškoje publicistikoje ar diskutuojant apie žydus buvo sakoma „žydai Lietuvoje“. Vėliau – aš tai laikau didele pažanga – buvo pereita prie kitokios formuluotės, prie „Lietuvos žydai“. Čia aš matau esminį skirtumą. Tai rodo, kad mes evoliucionuojam, judam teigiama linkme.

Daugelis rašančių ir diskutuojančių žydų tema pripažįsta, kad Holokaustas vyko. Neigėjų yra labai nedaug. Bet kai pradedama kalbėti apie lietuvių dalyvavimą, apie lietuvių veiklą tuo metu… Jeigu ir pripažįstamas dalyvavimo faktas, tai viską bandoma pateikti su išlygom, ieškoma pateisinamos priežasties. Mano galva, šitam reiškiniui pateisinimo nėra.

Gaji ir dviejų genocidų teorija (požiūris, kad ir etniniai lietuviai, ir Lietuvos žydai karo metu nukentėjo vienodai – red.). Girdi, žydai buvo už tarybų valdžią, visi jie komunistai, tai jiems reikėjo atkeršyti... Bet tai yra nonsensas. Vis dėlto, Holokaustas yra išskirtinis reiškinys. Žmonės buvo naikinami dėl savo tautybės. Komunistas ar ne komunistas – tai buvo dešimtos svarbos reikalas.

Sudėtinga šiais klausimais patarinėti jaunajai kartai. Manau, kad nesvarbu, kokios tautybės yra žmogus – reikia mokyti nuo mažų dienų, kad jis pirmiausia yra žmogus. Ir visi mes esam žmonės. Visko yra visose tautose. Pyktis, neapykanta – tai griovimo pagalbininkai. Norint kurti, reikia tų prietarų atsisakyti.

Taip pat reikia šviesti. Pavyzdžiui, rodo televizijos laidą apie Lietuvos miestelius – pasakoma, kad čia buvo žydų namas, čia parduotuvė, čia sinagoga, kad dabar pastatas suremontuotas, gal ir už žydiškas lėšas. Bet nieko nepasakoma apie tai, kur žydai dingo, kas su jais atsitiko. Kodėl to vengiama?

Aš tikiu, kad jaunoji karta atsikratys šitų dalykų. Su laiku melas vis tiek išlenda. Gali bandyti nuslėpti nuo vaikų, nuo vienos kartos, nuo kitos, bet galų gale ateis karta, kuri išsiaiškins. Sako, reikia keturių kartų, kad pokytis įvyktų. Praėjo jau aštuoniasdešimt metų. Ta ketvirta karta jau čia. Svarbu, kad teisybę vaikai sužinotų jau mokyklos suole.

Tokių žmonių kaip aš lieka vis mažiau. Holokaustą liudija tie, kurie liko gyvi. Bet jie nebūtinai viską matė. Tokių, kurie matė, paprasčiausiai nebėra. Bet žinau kelis atvejus, kada lietuviai patys, tuo metu būdami dvylikos penkiolikos metų vaikai, buvo liudininkai. Ir jie apie tai parašė. Jiems tai paliko pėdsaką visam gyvenimui.

Saliamonas yra pasakęs – viskas praeina. Geri laikai taip pat praeina. Ir blogi praeina. Laikas gydo. Bet daug kas lig šiol negali paaiškinti, kaip buvo galima taip žvėriškai elgtis. Hanna Arendt yra rašiusi apie blogio banalumą. Yra apie ką pagalvoti. Bet aš optimistiškai žvelgiu į jūsų kartą. Kai sulauksit mano amžiaus, gal šitos problemos ir nebebus. Nuo paties Holokausto fakto niekur nepabėgsi, bet „vyniotis“ ir ieškoti kokių nors paaiškinimų gal ir nebereikės.