Žmonės tikrai atrodė žiaurūs. Brakonieriai, žudantys kalnų gorilas dėl jų letenų ar galvų, grobiantys jauniklius, kad galėtų juos uždaryti į narvus ir eksponuoti pasaulio turtingiesiems. Kai nužmoginami žmonės, vartojame žodį „dehumanizacija“. O kokį žodį reikėtų vartoti kalbant apie gyvūnus?

Filmo pabaigoje verkiau. Jaučiau tarsi svetimą gėdą, o laikui bėgant iškilo daug klausimų. Kodėl mes, žmonės, laikome save viršesniais ir svarbesniais už kitas gyvybės formas? Iš kur toks mūsų ego? Kodėl mes renkamės žudyti? Kodėl mums sunku priimti gamtą kaip vertybę?

Dianos Fossey įtaka

Sigourney Weaver įkūnyta mokslininkė Diana Fossey tuo metu tapo mano kovos, siejančios feminizmą, altruizmą ir aplinkosaugą, idealu. Diana daugiausia dirbo su Ruandos kalnų gorilomis. 1967 m. ji įkūrė Karisoke tyrimų centrą – nuošalią stovyklavietę džiunglėse. Šis centras iki šiol yra ilgiausiai veikianti su gorilomis dirbanti tyrimų organizacija pasaulyje.

Tuo metu, kai organizacija tik kūrėsi, buvo manoma, kad kalnų gorilos išnyks iki 2000-ųjų. Nors tai tik vienas iš keturių gorilų porūšių, visos gorilos yra laikomos kritiškai nykstančiomis ir yra įrašytos į IUCN raudonąjį sąrašą. Dianos Fossey aktyvios veiklos metu (1967–1985 m.), toje Ruandos teritorijoje, kurioje ji dirbo, kalnų gorilų skaičius išaugo dvigubai – nuo 240 iki 480. Tačiau be nuolatinio rūpesčio ir pastangų šis skaičius labai greitai vėl nukristų.

Ruanda yra viena iš trijų valstybių, turinčių ir saugančių kalnų gorilas. Jų populiacija pasaulyje šiuo metu siekia 1063. Kitos dvi – Kongo Demokratinė Respublika ir Uganda. Gavusi galimybę nukeliauti į vienus iš kalnų gorilų namų, Ugandą, priėmiau ją kaip progą atsakyti į kažkada sau užduotus klausimus. Ten supratau, kad paprastų atsakymų nėra. Keliavome į Bwindi nacionalinį parką, kuriame saugomos 459 kalnų gorilos, gyvenančios šeimomis – tai daugiausia gorilų Ugandoje saugantis nacionalinis parkas.

Vienas labiausiai mane žavinčių dalykų yra mūsų ir gorilų panašumai – Kembridžo mokslininkai išsiaiškino, kad 98 proc. žmonių genų sutampa su gorilų genais. Jos serga panašiai kaip mes, elgiasi panašiai kaip mes, netgi jaučia laiko tėkmę. Bwindi vietinių bendruomenių ir žmonių ryšys su kalnų gorilomis yra įvairiapusis, tačiau jis padeda suvokti dabartinę šių gyvūnų padėtį ir suprasti, kokia laukinės gamtos ir žmogaus dinamika klimato krizės akivaizdoje.

Žingsnis į „neįžengiamą“ mišką

Į Bwindi atvykstame naktį. Džiunglių nesimato, tik autobusiukas šokčioja vingiuotais kalnuotos vietovės keliukais. Girdisi tik tyla. Ne tokia, kaip man įprasta Lietuvoje – tolumoje nesigirdi mašinų variklių, kaimynų pašnekesių ar policijos sirenų. Paryčiais namelyje girdimas šnaresys – tai beždžionių žingsniai ant metalinio stogo. Išėjus į drėgną rytą pasitinka ir paukščių čiulbesys. Atrodo, kad visi lauko garsai ir visi miško kvapai tobulai savo vietoje, diriguojami nusistovėjusių miško taisyklių.

Čia, miške, kur kas vėsiau nei karštoje Ugandos sostinėje Kampaloje. Jaučiasi ramybė. Atrodo, kad beveik sudrumstėme ją atvažiuodami taip vėlai, tačiau net ir tokiu metu svečių namų šeimininkė Cylia mus priima šiltai. Diana Fossey turbūt neturėjo tiek patogumų, dabar viskas pritaikyta turistams.

Kitą dieną keliamės anksti ir keliaujame į gorilų sekimo (angl. gorilla tracking) pradžios punktą. Ten mus pasitinka parko reindžeris Herbertas Twesigye. „Šiandien seksime Mukiza šeimą“, – pasako jis.

Pastaruosius dvylika metų Herbertas Twesigye keliasi šeštą ryto, papusryčiauja ir važiuoja pasitikti žmonių, norinčių pamatyti kalnų gorilas. „Užaugau šalia miško. Mačiau, kaip jis keičiasi“, – pasakoja jis. Herbertas sako, kad reindžeriu tapti nebuvo lengva: „Ugandoje turime problemų su įsidarbinimu. Į šias dvidešimt darbo vietų pretendavo tūkstantis žmonių. Buvo sunku.“ Turi būti fiziškai pasirengęs vaikščioti po džiungles ar netgi jose bėgti, turi gerai kalbėti angliškai, būti patikimas ir nuoširdus. Pasak Herberto, tokia profesija ne kiekvienam.

Su juo sekėme vieną didžiausių Bwindi gorilų šeimų. Mukiza šeimą sudaro 14 gorilų. Jų galva – sidabranugaris Mukiza. Būtent pagal sidabrinį kailį ant nugaros ir indikuojami kalnų gorilų patinai. Prieš eidami į džiungles išklausome instruktažo.

„Gidai, visų pirma, yra lyderiai. Mes vedame žmones per džiungles, per visą procesą. Turistams atvykus tikriname jų kūno temperatūrą, dėl COVID-19 prevencijos jie turi užrašyti savo duomenis. Tada suskirstome juos grupėmis, daugiausia po aštuonis, ir einame į mišką“, – pasakoja jis. Ieškodamas gorilų reindžeris per radijo stotelę bei švilpaudamas komunikuoja su gorilų sekliais (angl. gorilla trackers), kurie kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro praleidžia tarp šių gyvūnų.

Tačiau, norint pasiekti seklius, reikia pereiti mišką. Ne veltui šios vietos pavadinimas yra Bwindi nacionalinis neįžengiamas parkas. Be reindžerių turistai į jį nepatektų. Vesdami turistų grupes per džiungles, reindžeriai visada eina tais pačiais takais, kad nereikėtų retinti augalijos. Pasak Herberto, tai, ką jie nupjauna ar nuvaikšto su turistais, atauga per kelias savaites, nes džiunglėse daug lyja: „Gorilų aplinkos mes nesutrukdome.“

Šiais takais einame aukštyn ir žemyn stačiomis kalvomis, maždaug 2 tūkst. metrų virš jūros lygio. Vietomis dilgina kojas, krūmai ir tanki augalija braižo šonus, tenka slysti moliu ir griebtis artimiausio medžio, kad nenukristume. „Net ir aš dar nukrentu čia vaikščiodamas, – pasakoja Herbertas, – todėl juoktis nevalia.“ Vesdami turistų grupes, reindžeriai į priekį stato lėčiausiai einančius žmones, kad jie nustatytų ėjimo greitį ir niekas nepasimestų. Maždaug po pusantros valandos pasiekiame gorilas, kur mūsų jau laukia gorilų sekliai.

Pasitikti ir palydėti saulę kartu su gorilomis

„Tiesiog nusprendžiau – eisiu sekti gorilų, – apie tai, kaip tapo sekliu, pasakoja Bwindi nacionalinio parko seklys Hebertas Nkunda. – Tereikia tinkamo nusiteikimo. Atėjus į tokią darbovietę darbdaviai iš karto tikrina tavo sugebėjimą sekti pėdsakais bei žinias, kaip tai daryti.“ Oficialiai sekliu tampama per tris mėnesius. Hebertas yra seklys jau ketverius metus – pasitinka ir palydi saulę kartu su gorilų šeimomis.

Gorilų sekliai atlieka kelias funkcijas. Jie skaičiuoja gorilas bei prižiūri gyvūnų sveikatą tikrindami jų išmatas ir stebėdami elgesį, taip pat seka jas, kad galėtų pranešti reindžeriams, vedantiems turistų grupes. Pasiekus Mukiza šeimą, mus pasitinka trys sekliai su medicininėmis kaukėmis ant veidų ir mačetėmis rankose (krūmynams retinti). Paliekame savo ėjimo lazdas, mat gorilos jų bijo, ir užsidedame medicinines kaukes. Naktį lijo, o kadangi čia buvo eita dramblių, leidžiamės į savotišką pelkę.

Kad galėtume prieiti arti prie gorilų, joms reikia jaustis komfortiškai žmonių draugijoje. Taigi svarbiausia seklių pareiga – pripratinti kalnų gorilas prie žmonių. Bwindi gyvena dvidešimt dvi prie žmonių pripratusios (angl. habituated) šeimos. „Su prijaukintomis gorilomis jautiesi lyg su šuniu namie, – pasakoja Hebertas Nkunda. – Tau reikia priprasti prie jų, o joms prie tavęs. Kuo daugiau laiko su jomis leidi, kuo daugiau bendrauji, tuo labiau jos prie tavęs pripranta. Procesas dažniausiai užtrunka dvejus metus. Kartais jos puola, bet tu vis tiek jas seki.“

Kai gorilos puola seklius arba reindžerius, jie ginasi pakeldami į orą lazdas. Reindžeris Herbertas Twesigye sako, kad gorilos lazdų bijo dėl to, kad šios joms primena brakonierių ginklus. Tačiau gorilų jie neliečia. Anaiptol – jei gorilos neišsigąsta pakeltų lazdų ir vis tiek puola, sekliai krenta ant žemės ir apsimeta mirusiais, taip parodydami, kad pralaimėjo, ir gorilos atsitraukia. Artindamiesi prie gorilų sekliai skleidžia panašius į jų garsus, leisdami suprasti, jog ateina draugiškai nusiteikę, o jau būdami gorilų draugijoje mėgdžioja jų elgesį.

„Gorilos žino, kad turistai pasivaikščios, pafotografuos ir išeis. Jos net jaučia tos valandos su turistais tėkmę. Gorilos į turistus reaguoja ramiau nei į reindžerius, nes kartais pratinantis prie reindžerių įvyksta konfliktų. Todėl būna, kad gorilos reindžerius puola. Tačiau su turistais jos jaučiasi saugiai“, – pasakoja Herbertas Twesigye.

„Būtent kiekvieno gyvūno individualumas ir jų drovumas paliko didžiausią įspūdį pirmo susitikimo metu“, – apie savo pirmąją patirtį šalia gorilų rašė Diana Fossey. Mes su jomis susitinkame beveik kaip filme, labai pamažu. Iš pradžių išgirstame sidabranugario patino ramų riaumojimą, tada tarp medžių pamatome patelę su jaunikliu, o galiausiai visą valandą einame jų pėdsakais negalėdami patikėti, kad čia esame. Per storas kojines kanda skruzdės ir bado spygliuoti lapai. Tą akimirką suvokiau, kodėl Diana Fossey nusprendė pasilikti ir kas ją taip užbūrė. Tačiau ne visi nori saugoti gorilas vien iš geros širdies, o Bwindi parke tenka prisiminti ir Maslowo piramidę – čia maistas svarbesnis už idėjas.

Kaip turizmas išgelbėjo gorilas, o gorilos – vietos bendruomenes

Prie žmonių gorilos pratinamos tam, kad jas būtų galima rodyti turistams. Bendruomenėms, gyvenančioms aplink nacionalinius parkus, gorilų turizmas yra pagrindinis pajamų šaltinis – 20 proc. įėjimo į parką mokesčio ir dar 10 dolerių nuo kiekvieno leidimo sekti gorilas skiriama būtent joms. Aplink Bwindi nuo to priklausomi apie šimtas tūkstančių gyventojų.

„Čia mes auginame arbatą. Turime tik vieną fabriką, jame dirba 30 žmonių. Yra kelios vidurinės mokyklos, kuriose dirba mokytojai. Jokių kitų industrijų nėra, taigi žmonės čia priklausomi nuo turizmo. Vieni dirba svečių namuose, kiti pardavinėja savo rankdarbius, dar kiti dirba parko reindžeriais. Net žemę dirbantys žmonės gauna naudos iš turizmo. Jie žino, kad be šitų džiunglių ir be gorilų jų pragyvenimo lygis smarkiai kristų“, – pasakoja reindžeris Herbertas Twesigye.

Anksčiau Ugandoje, kaip ir kitose gorilas saugančiose valstybėse, buvo daug brakonierių. Suvokimas, kad galima pasipelnyti saugant gorilas, šią situaciją pakeitė – taip kalnų gorilų skaičius kasmet auga, o bendruomenė iš to uždirba. Tad situacija gan pragmatiška – gorilos saugomos norint gauti naudos, tačiau tik taip žmonės išmoko suderinti savo ir laukinės gamtos gyvenimus.

Seklys Hebertas Nkunda sako, kad supratę gorilų nešamą naudą žmonės nustojo brakonieriauti: „Kuo daugiau gorilų, tuo daugiau turistų. Kuo daugiau turistų, tuo daugiau naudos bendruomenei.“ Bwindi svečių namų vadybininkė Cylia Namara mano, kad jei nebūtų turizmo, tik mažai daliai vietinių gamta būtų svarbi. „Iš turizmo bendruomenė gauna didžiulę naudą. Kai atvažiuoja turistai, mes gauname pinigų, o už tuos pinigus aš galiu nusipirkti maisto iš bendruomenės. Visapusiška nauda. Man ir pačiai gamta tapo svarbesnė sužinojus, kokia ji man naudinga“, – pasakoja svečių namų vadybininkė.

Grįžusi iš Ugandos turėjau galimybę pasikalbėti su viena iš savo dievaičių, ne pelno siekiančios organizacijos „Conservation Through Public Health“ įkūrėja, laukinių gyvūnų veterinare dr. Gladys Kalema-Zikusoka. Gruodį Jungtinės Tautos ją pagerbė mokslo ir inovacijų kategorijoje už gamtosaugos ir žmonių bei gorilų sveikatos būklės gerinimą Bwindi nacionaliniame parke. Per „Zoom“ su ja kalbėjomės kelias valandas. Dr. Gladys Kalema-Zikusoka sako, kad gamta svarbi ne tik dėl mums teikiamos naudos – ta nauda padeda ją išsaugoti. Dėl to svarbu ieškoti balanso ir ryšio tarp mūsų ir laukinės gamtos.

„Gamtą saugoti svarbu dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, ji savaime yra vertybė. Mūsų pareiga – palikti šitą pasaulį geresnį ateities kartoms. Bet gamta mums taip pat labai daug duoda. Kuo geriau gamtai, tuo geriau mums. Jei gorilos bus saugomos, iš jų bus galima uždirbti. Tai jau padėjo labai daug žmonių išlipti iš skurdo ir išmokti taikiai sugyventi su laukine gamta. Miške yra tiek daug naudingų resursų, kuriuos gali naudoti ir žmonės, pavyzdžiui, medus, vaistiniai augalai ir kt. Be to, miško vandens telkiniai reikalingi tiek gyvūnijai, tiek žmonėms. Jis taip pat padeda stabilizuoti klimatą ir švelninti klimato krizės padarinius“, – pasakoja ji. Tikėtis, kad gamtą kaip vertybę pamils visi ir neieškos naudos sau, ne visada yra realu, tačiau reikia ieškoti balanso. Ypač tose šalyse, kur daug skurdo, o gamtos išteklių naudojimas yra vienas iš būdų išlikti.

Išstumti žmones ir sukurti vietos goriloms

Tačiau ne dabartiniai Bwindi kaimų gyventojai pirmieji įžengė į mišką ir pradėjo puoselėti dinamišką ir taikų gyvenimą su gorilomis. Manoma, kad viena seniausių Centrinės Afrikos genčių Twa (dar vadinama Batwa) ten gyvena jau daugiau nei 300 metų. Dėl jų ilgamečių žinių apie mišką ir mokėjimo sugyventi su gyvūnais Bwindi kaimų gyventojai juos vadina miško sergėtojais (angl. forest keepers). Tačiau 1991 metais, pradėjus saugoti Bwindi kalnų gorilas, Ugandos valdžia ištrėmė juos iš miško. Gentis buvo priversta apsigyventi už jo ribų.

„Jie buvo medžiotojai-rankiotojai, mokėjo gyventi kartu su gyvūnais. Twa kultūroje pažiūrėti gorilai į akis reiškė nelaimę, dėl to gentis tiesiog jų vengdavo. Twa gentis sugebėjo su jomis sugyventi, tačiau kai miške gyvena žmonės, sunku užsiimti turizmu, tad buvo nuspręsta iškelti Twa žmones iš miško ir pradėti kontroliuoti jų lankymąsi miške“, – pasakoja dr. Gladys Kalema-Zikusoka. Nuo to laiko, kai juos ištrėmė iš Bwindi miško, Twa žmonės gyvena itin skurdžiai: jiems nebepriklauso jokios žemės, jie tapo skvoteriais.

Dabar Twa žmonėms sunku užsidirbti. Dauguma jų (apie 51,4 proc.) paauglystėje ar net vaikystėje meta mokyklas, kad galėtų padėti savo šeimoms. Vieni tampa gidais arba gorilų sekliais, kiti gamina rankdarbius. Dr. Gladys Kalema-Zikusoka pasakoja, kad jos organizacija siekia įtraukti Twa žmones saugoti gorilas ir prisijungti prie vietinių bendruomenių: „Jie puikiai pažįsta mišką, kai kuriuos iš jų pasamdėme dirbti sekliais, ir jiems nuostabiai sekasi. Turėdami tiek daug žinių jie gali užsidirbti pragyvenimui, todėl tikiuosi, kad jie tas žinias perduos savo vaikams ir visiems, kam tik gali.“

Ugandos aplinkosaugos žurnalistas Fredrickas Mugira, nagrinėdamas dabartinę Twa žmonių situaciją šalyje ir Bwindi miške gyvenančių gorilų išsaugojimo metodus, išsiaiškino, kad nuo 1990 iki 2015 m. Ugandos miškingumas sumažėjo nuo 24 iki 9 proc. Kai kurie Bwindi supančių kaimų gyventojai teigia, kad, norint įkurti nacionalinį parką, iškeldinti Twa gentį buvo būtinas žingsnis. Vis dėlto Dr. Gladys Kalema-Zikusoka sako, kad tobulo sprendimo nėra, o dėl Twa bendruomenės galima padaryti daugiau. „Turime rasti būdų, kaip juos įtraukti, kaip išsaugoti jų žinias ir padėti jiems iš to užsidirbti taip, kad jie nesijaustų išnaudojami.“

Šiuo ir kitais klausimais dirba Dr. Gladys Kalema-Zikusoka įkurta organizacija „Conservation Through Public Health“ (CTPH). Balanso tarp Bwindi bendruomenių ir jas supančios gamtos ji ieško nuo 2004 metų. Ne pelno siekianti organizacija bando rasti būdų, kaip išsaugoti gamtą ir kartu padėti vietiniams. Jos teigimu, aplinkosaugos pagrindas yra būtent vietinių bendruomenių palaikymas.

„Dauguma labiausiai izoliuotų ir skurdžiausių šeimų gyvena aplink saugomas Afrikos teritorijas – jų gyvenimo būdas kelia tiesioginę grėsmę laukinės gamtos ir buveinių išlikimui, galiausiai ir jiems patiems. Žemdirbystė, konkurencija dėl maisto, zooninės ligos (žmonėms ir gyvūnams bendros ligos – aut. past.) yra niūri kasdienė realybė“, – rašoma organizacijos puslapyje. CTPH bando spręsti šiuos klausimus ieškodama tvarių sprendimų. Nors turizmas veiksmingas saugant gorilas ir padedant traukti vietines bendruomenes iš skurdo, tačiau COVID-19 pandemijos metu paaiškėjo, kad priklausomybė nuo jo yra per didelė – ką daryti, kai nebėra turistų?

Pandemija iškėlė tvarumo problemą

„Mums taip niekada nebus, mūsų žmonės jauni ir stiprūs“, – kalbėjo Dr. Gladys Kalema-Zikusoka pernai stebėdama žinias iš Indijos, tačiau šią vasarą viskas apsivertė. Reindžeris Herbertas Twesigye pasakoja, kad nuo kovo iki rugsėjo parkas nesulaukė nė vieno turisto. „Tačiau džiaugiamės, kad mūsų organizacijos taupė pinigus ir galėjo mokėti reindžeriams atlyginimus.“

Dr. Gladys Kalema-Zikusoka teigia, kad turistų stoka turėjo pasekmių tiek vietos gyventojams, tiek goriloms: „Karantinas padėjo žmonėms neužkrėsti vieniems kitų, o pas mus – neužkrėsti gorilų ir kitų laukinių gyvūnų. Tačiau dėl karantino žmonės labai nuskurdo. Dauguma aplink nacionalinius parkus gyvenančių vietinių pamiršo, kaip užsiimti veiklomis, kurias vykdė iki prasidedant turizmui, pavyzdžiui, ūkininkavimu. Dėl to padaugėjo brakonieriavimo atvejų.“

Praeitų metų birželį Bwindi nacionaliniame parke ietimi buvo nužudyta sidabranugarė gorila Rafiki. Medžiotojui iš spąstų traukiant krūminę kiaulę, gorila išsigando jos spiegimo ir stojo į gynybinę poziciją norėdama apsaugoti savo šeimą. Vyras išsigando sidabranugario ir jį nužudė, už tai buvo nuteistas 11 metų kalėjimo. Kadangi sidabranugariai patinai yra šeimos galvos, Rafiki šeima liko be lyderio. Po jo mirties vadovauti šeimai ėmėsi jaunas patinas, tačiau patelės su juo jautėsi nesaugiai, nepasitikėjo juo ir pabėgo į kitas šeimas. Dr. Gladys Kalema-Zikusoka pasakoja, kad tuomet buvo kilęs chaosas.

„Po kurio laiko viskas grįžo į vėžes, tačiau šita situacija parodė, kiek ekonominės įtakos vietos bendruomenei turi turizmas ir kad jo nesant žmonės ryžtasi brakonieriauti. Sumanėme aprūpinti žmones greitai augančiais sodinukais, kad jie galėtų vėl užsiauginti maisto. Norime, kad žmonės išmoktų tradicinės gyvensenos, tik šį kartą reikia tai daryti tvariau. Pandemija atvėrė akis, nebegalime būti priklausomi vien nuo turizmo. Norime užtikrinti, kad žmonės turėtų maisto, kitu atveju brakonieriavimas tik augs. O jis auga ne vien Ugandoje – sulaukiau žinių ir iš kolegų Zambijoje“, – pasakoja dr. Gladys Kalema-Zikusoka.

Mūsų ligos – gorilų ligos

Pandemija goriloms pavojinga ne tik dėl augančio brakonieriavimo, bet ir dėl to, kad jos gali lengvai užsikrėsti COVID-19. Kadangi mūsų genai panašūs, viena pagrindinių grėsmių kalnų goriloms yra žmonių ligos. Dr. Gladys Kalema-Zikusoka teigia, kad dabar turistus lengviau įtikinti ne tik užsidėti kaukę, bet ir laikytis atstumo: „Pokyčiai vyksta. Anksčiau turistai lįsdavo prie gorilų, norėdavo jas paliesti, nes socialiniuose tinkluose būdavo matę, kaip tai daro kiti. Dabar dėl elgesio šalia gorilų reguliavimo susitarti su turizmo agentūromis daug lengviau. O taip galime geriau apsaugoti gorilas ne tik nuo COVID-19, bet ir nuo kitų ligų tiek dabar, tiek ateityje.“

Ribojimai taip pat padeda užtikrinti, kad gorilos nebus išnaudojamos. „Balansas tarp aplinkosaugos ir ekonomikos yra delikatus. Vienintelis būdas apsaugoti gorilas yra skatinti atsakingą turizmą. To siekiama apribojant pas gorilas einančių žmonių skaičių. Taip pat skatiname turistus paremti vietos bendruomenes. Turizmas yra tvariausias būdas norint užtikrinti finansavimą kalnų gorilų apsaugai. Šie pinigai skiriami tiek parko darbams, tiek patruliams, kovojantiems su brakonieriavimu, tiek kitoms reikmėms“, – teigia dr. Gladys Kalema-Zikusoka.

Vietos bendruomenės taip pat buvo išmokytos atsargumo. Gyventojai žino, kaip elgtis, jei pandemijos metu į jų kaimelį užklystų gorila, jie pradėjo dažniau plauti rankas, nešioti kaukes. Taip pat buvo įrengti gyvenviečių komitetai, kurie stebi šeimas, jei pasireiškia viruso simptomai.

„Turime vėl pradėti gerbti gamtą“

Šiuo metu egzistuoja daugybė teorijų, kuriomis bandoma įrodyti, kodėl prasidėjo pandemija: nuo šikšnosparnio iki viruso sukūrimo laboratorijoje. Dr. Gladys Kalema-Zikusoka COVID-19 sieja būtent su klimato krize: „Manau, pandemija parodė, kad naikindami gamtą nuėjome per toli. Mes naikiname miškus, naikiname laukinių žvėrių buveines – einame vis arčiau laukinės gamtos, net ir ten, kur galime užsikrėsti įvairiomis ligomis. Wuhano turguje gyvūnai laikomi suspausti narvuose, jie patiria stresą, suserga, o ligas perimame mes. Mes turime vėl pradėti gerbti gamtą, saugoti ją ir taip bandyti sumažinti kito galimo protrūkio galimybę. Kita pandemija tikriausiai bus baisesnė už šią. Pavyzdžiui, įveikti ispanišką gripą prireikė kelerių metų, o juk tada nebuvo tokių medicininių galimybių kaip dabar. Jau dvejus metus turime šią pandemiją, o pabaigos nesimato. Atrodo, kad viskas dėl to, kad neteisingai elgiamės savo planetos atžvilgiu.“

Ugandą paveikė ir klimato krizė. Šalį kankina sausros, potvyniai, kitos ekstremalios oro sąlygos. „Kadangi maisto auginimas priklauso nuo klimato stabilumo, tai veikia neigiamai. Be to, esant ekstremalioms oro sąlygoms, kyla ligų rizika. Labai ilgai Bwindi nebuvo maliarijos. Apie maliariją niekas net negalvojo, nes buvo tiesiog per šalta. Dabar, pakilus oro temperatūrai, žmonės pradėjo sirgti“, – teigia dr. Gladys Kalema-Zikusoka.

Šalyje vyksta lietaus ir sausros sezonų pokyčiai, o tai veikia nuo natūralių gamtos resursų priklausančius žmones, t. y. 85 proc. Ugandos gyventojų. Šalyje taip pat kyla vidutinė oro temperatūra. Pasak „Reliefweb“ analizės, dėl žmonių sukeltos klimato krizės vidutinė Ugandos temperatūra (šiuo metu siekianti 26 °C) per ateinančius 20 metų pakils 1,5 °C, o iki 2080 m. – net 4,3 °C.

Dr. Gladys Kalema-Zikusoka pasakoja, kad didžiausią įtaką klimato krizė daro kaimo žmonėms: „Ugandoje mažesnes pajamas gauna tie, kurie tikrąja žodžio prasme gyvena iš gamtos. Jei sausra – jie badauja, jei potvynis – jie kenčia taip pat labiausiai. Manau, kad daugiausia naštos dėl aplinkosaugos ir klimato kaitos kraunama ant jų pečių, nors jie, turėdami mažiausiai finansų ja rūpintis, ir taip tą daro daugiausiai.“

Pernai pavasarį šalį buvo užklupusi ilga sausra. Pasak Ugandos dienraščio „The Monitor“, sausra paveikė didžiąją šalies dalį, ūkininkai patyrė didžiulių nuostolių. Dr. Gladys Kalema-Zikusoka sako, kad šalies Parlamente yra klimato kaitos komitetas. Taip pat yra įkurta NEMA, Ugandos nacionalinė aplinkosaugos valdymo institucija (angl. National Environment Management Authority of Uganda). „Klimato krizės problema šalyje tikrai stebima, su ja bandoma tvarkytis. Daug didesnis tabu yra gamtosauga. Daug kas galvoja – kam saugoti gorilas, kai reikia gelbėti žmones?“

Klimato krizė ir gorilos

Gorilas klimato krizė veikia taip pat kaip ir žmones. Europos Komisija skelbia, medžių kirtimas ir agrokultūra yra vienos pagrindinių klimato krizės priežasčių. Aplink nacionalinius Ugandos parkus pasekmės yra dvejopos. Bwindi nacionalinis parkas yra saugomas UNESCO, tad kirsti medžius jame griežtai uždrausta. Tačiau, reindžerio Herberto Twesigye teigimu, to neužtenka: „Bwindi nacionalinis parkas yra 331 kvadratinių kilometrų dydžio. Gorilų skaičius auga, o miškas lieka toks pat. Jei gorilų populiacija augs, o miškas ne – tai taps problema. Tai viena iš priežasčių, kodėl gorilos vis dar ties išnykimo riba.“ Dėl to Bwindi nacionalinis parkas mėgina plėstis: perka žemes iš bendruomenės ir taip didina mišką.

Agrokultūros poveikis goriloms taip pat nevienpusiškas. „Ūkininkavimas gali paveikti gorilas, nes atimama jų žemė, einama vis arčiau jų buveinių. Bet jei tai daroma tvarkingai, goriloms iš to gali būti ir naudos. Jei ūkininkai saugo dirvą ir vandenį, ūkinę veiklą jie gali tęsti net ir sumažėjus turizmui. Ir jiems nereikia pradėti brakonieriauti“, – pasakoja dr. Gladys Kalema-Zikusoka. Dėl to vietinėms bendruomenėms ypač svarbu suprasti aplinkosaugos svarbą.

Dar svarbiau – žinoti, kodėl reikia saugoti kalnų gorilas. Kas atsitiktų, jei jos išnyktų? Dr. Gladys Kalema-Zikusoka teigia, kad kalnų gorilos yra kertinė (angl. keystone) rūšis. Tam tikra prasme jos suriša skirtingus gamtos procesus ir palaiko visą sistemą. „Jų buvimas padeda išlaikyti mišką, nes taip platinamos sėklos. Miškas yra klimato stabilizatorius ir labai svarbus vandens šaltinis vietos bendruomenėms“, – sako mokslininkė. Anot jos, kalnų gorilų išnykimas paspartintų miškų kirtimą Ugandoje, dėl to žūtų kiti gyvūnai, tokie kaip šimpanzės, drambliai, beždžionės, krūminės kiaulės, kuoduotosios antilopės, skujuočiai, daugybė paukščių ir drugelių rūšių.

Mokyti vaikus – užkirsti kelią savo išnykimui

Mokslininkė akcentuoja, kad gamta ypač svarbi vaikams: „Gamta labai svarbi žmogaus psichologinei sveikatai. Vaikai, kurių gyvenime mažai gamtos, kurie auga įbedę akis į ekranus, gali susidurti su dėmesio sutrikimais. Miestiečiams ypač svarbu turėti galimybę išvažiuoti į parką, mišką ar į savo kaimą. Žmonės čia taip daro – per šventes ar atostogas grįžta pas tėvus ar senelius į kaimus. Į miestus jie grįžta pailsėję, psichologiškai atsigavę.“

Mokslininkė rekomenduoja perskaityti amerikiečių autoriaus Richardo Louv knygą „Paskutinis vaikas miške“ (angl. „Last child in the woods“), kurioje kalbama apie tiesioginę sąsają tarp vaiko vystymosi ir gamtos vaidmens jo gyvenime bei gamtos svarbą tiek vaikų, tiek suaugusiųjų sveikatai.

Gamta buvo svarbi ir pačiai dr. Gladys Kalema-Zikusoka vaikystėje: „Mano kaimynas turėjo augintinę beždžionėlę. Aštuntajame dešimtmetyje tai buvo madinga. Kartą ta beždžionė per langą įšoko į mano namus ir pagrojo vieną natą pianinu, o aš pagalvojau – oho, kokia ji protinga! Ta beždžionė buvo labai išdykusi, bet aš likau sužavėta jos mąstymo ir elgesio, tokio panašaus į žmogaus.“ Taip vaikystėje dr. Gladys Kalema-Zikusoka susidomėjo primatais.

Nors užaugo Ugandos sostinėje Kampaloje, gyventojų skaičiumi prilygstančioje Lietuvai, vaikystėje naminiai gyvūnai jai padėjo atrasti ryšį su gamta. Vėliau, aplankiusi Kazingos nacionalinį parką (dar vadinamą Karalienės Elžbietos nacionaliniu parku), ji nusprendė tapti veterinare: „Kai pirmą kartą ten nuvažiavau, galėjau tiesiog vaikščioti. Dabar to nepadarytum, nes parke pilna liūtų. Anksčiau jie buvo beveik išnaikinti brakonierių.“

Svečių namuose „Ruhija Community Rest Camp“, kuriuose apsistojome lankydamiesi Bwindi, yra lentyna, ant kurios pridėta iš medžio skaptuotų gorilų, pintų krepšiukų ir iš popieriaus atliekų pagamintų karolių. Visa tai gaminta vietinių vaikų. Svečių namų viršininkė Cylia Namara veda rankdarbių ir aplinkosaugos užsiėmimus: „Pradėjome prieš pandemiją, nes sugalvojau mokyti vaikus aplinkosaugos. Žmonės čia gan skurdūs, labai daug jų neįperka tokių dalykų kaip pratybos ar uniformos. Mergaitės meta mokyklą dėl to, kad paprasčiausiai neturi priemonių. Bet aš turėjau svajonę – kas, jei išmokyčiau juos užsidirbti iš rankdarbių? Pavyzdžiui, pynimo arba drožimo. Tą dabar ir darome.“

Dabar svečių namuose per atostogas ir savaitgaliais renkasi vaikai, o bendruomenės senoliai moko juos rankdarbių. Mergaitės mokomos pinti krepšiukus, berniukai – drožti gorilų skulptūrėles. Visa tai parduodama turistams, o gauti pinigai skiriami priemonėms, reikalingoms vaikams mokykloje. „Jiems tai labai patinka, kartais pardavimus atšvenčiame su kokakola ir tortu. Aplankau juos ir kitomis dienomis. Man svarbu žinoti, kaip jie gyvena, kokia jų aplinka. Kai buvau maža, mokykloje taip pat gamindavome kepures, krepšius ir kitokius menkniekius. Visi vaikai turėjo kažko mokytis“, – pasakoja ji.

Bwindi mokyklose yra ir gamtos būrelių. „Stengiamės suteikti mokytojams žinių apie miškus. Taip ir mokiniai išmoksta, kad gamta yra svarbi“, – pasakoja reindžeris Herbertas Twesigye.

„Kai saugome gamtą, saugome save. Užkertame kelią savo išnykimui. Jei žmonės nori būti sveiki, turi būti sveika planeta. Viskas yra susiję“, – sako dr. Gladys Kaloma-Zikusoka.

Išnirti iš miško

Bwindi medžių šakos juda su vėju, miškas kvėpuoja. Mes vis dar čia. Atsigręžus vis dar girdisi duslus Mukiza riaumojimas. Po valandos, praleistos su gorilomis, atgal einame pole pole – lėtai lėtai. Vesdamas mus atgal reindžeris Herbertas Twesigye pasakoja apie tai, kaip ant jo rankos atsirado randas. Į ją rėžėsi krentančio bambuko skeveldra, kai jis su kitais reindžeriais džiunglėse netikėtai susidūrė su drambliais.

Iš miško išnyrame sukaitę ir purvini. Tik autobusiuke atsiranda jėgų į žodžius sutalpinti tai, ką mačiau ir jaučiau. Net ir dabar, kai rašau, geriausiai prisimenu gorilą mamą su jaunikliu, beldžiančiu jai į krūtinę, prašančiu dėmesio. Visai kaip aš su mama, kai buvau maža.

Po kelionės į Bwindi vis dar jaučiu ilgesį: tai garsų, kvapų ir jaudulio mišinys, vis nukeliantis atgal. Stebėdama Bwindi nacionalinio parko pastangas išsaugoti gorilas supratau, kodėl žmogui svarbiau išgyventi, o ne puoselėti idėjines vertybes, ir kad aplinkosaugos sprendimai ne visada vienpusiški. Dėl to ir kovojant su klimato krize, taip pat kaip saugant gorilas, svarbu ieškoti balanso. Diana Fossey savo knygoje „Gorilos rūke“ rašė: „Kai suvokiame savo gyvenimo vertę, pradedame mažiau galvoti apie praeitį, o daugiau – apie ateities išsaugojimą.“ Nors į daugelį mano klausimų buvo atsakyta kitais klausimais, man tapo dar svarbiau formuluoti naujus ir žiūrėti į ateitį.