„Ten, kur gera paukščiui, gera ir žmogui.“ Kada tvari aplinka taps visuotine žmogaus teise?

Nors bioįvairovės svarba klimato krizės akivaizdoje tik didėja, tvarios gamtos plotai aplink mus sparčiai mažėja. Kalbėdamasi su antropologe Jekaterina Lavrinec, Panevėžio „Fridays For Future“ aktyvistėmis ir advokatu Sauliumi Dambrausku, Martyna Šulskutė aiškinasi, kaip galime išsikovoti teisę į tvarią aplinką.

Gamta yra neatsiejama nuo daugelio pamatinių žmogaus teisių, tad ir dėmesys jai visada susijęs su dėmesiu žmogaus gerovei. Jei suteikiama ypatinga vertė gamtinei aplinkai ir ji yra saugoma, laimi ne tik žmogus. Laimi ir gamta, kuri šiandien yra priklausoma nuo žmonijos veiklos. Tad žmogaus teisių idėja nuo pat pradžių buvo tampriai susijusi ir su gamtosauga.

Vis dėlto gamtinė aplinka iki šiol nėra įtraukta į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių sąrašą. Persirikiuojant visuomenės vertybėms ir suvokiant, kokius padarinius gali sukelti dabartinė klimato krizė, šio straipsnio pašnekovai kalba apie Lietuvos situaciją – apie teisę į saugią, švarią, sveiką ir tvarią aplinką kaip visuotinę žmogaus teisę. Tačiau tai yra tik žvilgsnis iš žmogiškosios perspektyvos. Nors pasaulyje jau kalbama apie platesnį tikslą – realų gamtos teisių gynimą, – šiame straipsnyje liksime prie žmogiškųjų rūpesčių.

FFF aktyvistės kiekvieną penktadienį protestuoja prie Panevėžio miesto savivaldybės. ©Austėja Zaveckaitė

Vieno galia. Žmogaus teisių ir gamtosaugos istorija

Lietuvos Konstitucija sako: „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.

Nors teisės į natūralią aplinką iki šiol Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Deklaracijos sąraše nėra, daugiau nei 100 šalių konstitucijos tokią teisę iš dalies gina. Šio šimtuko lydere dažnai laikoma Kosta Rika. Dar 1992 m. ši šalis savo teisinę sistemą reformavo taip, kad žmogus ir aplinka tapo suprantami kaip tampriai susiję ir neatskiriami.

Didieji Kosta Rikos pokyčiai prasidėjo nuo 10-mečio berniuko vardu Carlosas Roberto Mejía Chacón. Jam kėlė nerimą, jog miesto savivaldybė atliekas pila ant upelio, prie kurio jis gyvena, krantų. Su suaugusiųjų pagalba berniukas kreipėsi į teismą, kuris galiausiai įpareigojo savivaldybę išvalyti upelį ir toliau tinkamai tvarkyti atliekas. Vieno žmogaus ryžtas nutraukė nusistovėjusią žalingą praktiką, o vieno teismo sprendimas paskatino tolesnius visos teisinės sistemos pokyčius Kosta Rikoje.

Teisinės sistemos adaptavimas prie klimato kaitos iššūkių Kosta Rikoje dar nesibaigė. 2002 m. tuometis Kosta Rikos prezidentas Abelis Pacheco pasiūlė į šalies Konstituciją įtraukti nuostatą, kad valstybė turi garantuoti tvarią aplinką savo piliečiams. Ir nors tuo metu šis siūlymas parlamente nebuvo įtvirtintas, turtinga gamtinė aplinka Kosta Rikoje turi ypatingą reikšmę. Užimdama vos 0,03 proc. pasaulio sausumos teritorijos, šalis gali didžiuotis net 6 proc. planetos gyvūnijos ir augmenijos rūšių. Turėdama ir vertindama tokią bioįvairovę Kosta Rika išlieka viena pagrindinių gamtosaugos lyderių pasaulyje, o 2019 m. Jungtinių Tautų buvo įvertinta kaip „Žemės čempionė“ (angl. Champions of the Earth Award).

Užimdama vos 0,03 proc. pasaulio sausumos teritorijos, Kosta Rika gali didžiuotis net 6 proc. planetos gyvūnijos ir augmenijos rūšių

Teisės į švarią ir saugią aplinką užuomazgų galime pradėti ieškoti 1972 m. Stokholme vykusioje Jungtinių Tautų aplinkos konferencijoje. To meto Indijos ministrė pirmininkė Indira Ghandi konferencijos atidarymo kalboje klausė: „Ar ne skurdas ir poreikiai yra didžiausi teršėjai?“ (angl. Are not poverty and need the greatest polluters?) Ji taip pat susiejo skurdo mažinimą ir aplinkosaugos valdymą. Indira Ghandi argumentavo: „Kaip galime tikėtis, kad gyvenantieji kaimuose ir lušnynuose neterš vandenynų, upių ir oro, kai jų pačių gyvenimai užteršti nuo pat šaknų.“ (angl. How can we speak to those who live in villages and in slums about keeping the oceans, the rivers and the air clean, when their own lives are contaminated at the source?) Ji teigė, kad, norint išsaugoti gamtinę aplinką, turi būti siekiama ir pažeidžiamiausių grupių apsaugos bei įgalinimo.

Būtent skurdžiausios, pažeidžiamiausios žmonių grupės pirmosios patiria gamtos nykimo pasekmes ir turi mažiausiai galios savo teisę apginti teisinėje sistemoje. Dėl finansų, išsilavinimo stygiaus ir kitų problemų daliai žmonių teismai yra sunkiai pasiekiami. Be to, žmogaus teisių gynėjų situaciją nagrinėjančiose Jungtinių Tautų ataskaitose pabrėžiama, jog visame pasaulyje aplinkosaugos gynėjai susiduria su pavojais – jie yra žudomi, bauginami, patiria priekabiavimą ir stigmatizavimą, yra stumiami iš savo namų. Pasaulyje per savaitę nužudomi vidutiniškai trys gamtinę aplinką ginantys žmonės. Tad labai svarbu, kad teisinė sistema gintų aplinką ir jos išsaugojimu susirūpinusius žmones.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Šiuo metu Lietuvoje vienas svarbiausių dokumentų gamtinę aplinką kaip viešąjį interesą ginantiems žmonėms yra Orhuso konvencija. Konvencija aplinkos teises susieja su žmogaus teisėmis, o tvarų vystymą – su suinteresuotų grupių dalyvavimu procese. Pabrėžiama, jog teisėmis gali naudotis ir individai, ir asociacijos. Konvenciją ratifikavusios šalys turi užtikrinti gyventojų teisę gauti informaciją apie aplinką; teisę dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus; teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais.

Nors gyventojai ir gamta yra saugomi įstatymų, visuomenėje pastaruoju metu girdisi daug nusivylimo dėl to, kaip Lietuvoje tvarkomasi su žaliuoju rūbu. Kaip rasti kompromisą tarp gyventojų ir verslo poreikių? Kas yra estetiškai priimtina ir vertinga gamtai? Kas yra tvaru, o kas – tik trumpalaikiai sprendimai?

Apie tai, ką Lietuvoje reiškia atstovauti viešajam interesui, ir apie natūralią aplinką kaip žmogaus teisę kalbėjausi su antropologe iš Vilniaus Jekaterina Lavrinec, „Fridays For Future“ (FFF) atstovėmis Panevėžyje Ugne Misevičiūte, Vilma ir Austėja Zaveckaitėmis bei advokatu iš Kauno Sauliumi Dambrausku.

Jekaterina Lavrinec savo tyrimų metu kalbasi su miesto gyventojais, naudoja meninius ir bendruomenės būrimo metodus. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

Teisės į aplinką gynėjai Lietuvoje: „Mums reikia labai paprastų dalykų“

Miesto antropologė Jekaterina Lavrinec daugiau nei 15 metų tyrinėja miestą ir bando suprasti, kaip gyventojai naudoja ir kaip patiria miesto erdvę. Savo tyrimuose ji klausia, ką reikėtų daryti, kad jų potyriai viešosiose erdvėse pagerėtų. Bandydama suprasti miestiečių ryšį su miestu, mokslininkė susitinka su gyventojais, ima iš jų interviu ir per dalyvaujamuosius metodus įtraukia žmones į meninius užsiėmimus bei akcijas.

„Mums nereikia skraidančių mašinų ir kelionių į kosmosą. Mums reikia tiesiog viešojo transporto ir labai paprastų dalykų: išsaugoti tai, ką turime dabar“, – sako kitos mano pašnekovės – panevėžietės „Fridays For Future“ atstovės.

Panevėžyje FFF pradžia galima laikyti 2021 m. kovo 19 dieną, kai vyko septintasis pasaulinis FFF streikas. Lietuviškojo FFF organizatoriai surengė vaizdo konferenciją socialiniams klimato krizės klausimams aptarti ir kvietė žmones nusifotografuoti su plakatais prie savo miestų ir miestelių savivaldybių. Viltė ir Austėja taip pat nusprendė prisijungti. Nuo tada prie Panevėžio savivaldybės jos protestuoja kiekvieną penktadienį. Jų komandoje šiuo metu yra keturios merginos.

Su teisinėmis problemomis ginant žmogaus teisę į gamtinę aplinką Lietuvoje yra susidūręs ir advokatas Saulius Dambrauskas. Savo bylomis jis nuosekliai siekia strateginių pokyčių teismų praktikoje. Advokatas ieško būdų, kaip Lietuvos teisinėje sistemoje piliečiai galėtų užsitikrinti teisę ginti savo gamtinę aplinką net tuo atveju, kai ta aplinka nėra jų privati nuosavybė. Jis mano, kad viešojo intereso gynimas Lietuvoje šiuo metu išgyvena tam tikrą virsmą ir, jo žodžiais tariant, „tai yra ne atgimimo, o gimimo pradžia“. Šiuo metu kreiptis į teismą, kad apgintų viešąjį interesą gamtos srityje, gali tik tiesiogiai nukentėjęs žmogus. O plačiajai visuomenei „šita teisė apskritai nepripažįstama“. Advokatas paaiškina, kad, nepaisant ratifikuotos Orhuso konvencijos, Lietuvoje teisę praktiškai ginti viešąjį interesą turi tik prokuratūra.

Tačiau žmogus yra tiesiogiai priklausomas nuo gyvenamosios aplinkos. Pavyzdžiui, pokyčiai mieste atsiliepia beveik kiekvienam jo gyventojui. Jekaterina Lavrinec sako, kad miestiečių, ypač pėsčiųjų, patirtis mieste yra neatsiejama nuo miesto žaliojo rūbo. Tačiau žaliasis miesto rūbas ilgą laiką nebuvo Jekaterinos prioritetinė sritis, nes jai, kaip ir daugeliui miestiečių, „tai buvo savaime suprantama ir patogi duotybė“. Pastaraisiais metais prasidėjusi Vilniaus miesto plėtra sukėlė gyventojų ir pačios Jekaterinos rūpestį: „Mes pradėjom sparčiai netekti žaliųjų jungčių, o žaliosios viešosios erdvės pradėjo netekti kokybės.“

Ugnė iš FFF taip pat sako nesijaučianti rami matydama pokyčius, vykdomus ir miesto, ir užmiesčio gamtoje. „Man baisu, kad nyksta miškai, nes miškus aš visą gyvenimą labai mėgau, – savo asmeninį ryšį su gamtine aplinka įvardija Ugnė. – Man tai yra beveik šventos vietos.“ Ji pastebi, jog dėl to, kad Panevėžys yra pramoninis miestas, o rajone daug ūkininkaujama, „tai, kas dar likę apskrityje, yra labai aktyviai naikinama“. Ugnė nerimauja: „Vieną dieną mes sustosim ir suvoksim, kad nebeturime medžių ir tų švarių upių ruožų, kur galėtume maudytis.“

Mano pašnekovai gamtosaugą mato kaip neatsiejamą nuo žmogaus interesų ir teisių. Gyventojų ryšys su aplinka yra daugiasluoksnis, tad gamtos kokybė tiesiogiai veikia kaimo ir miesto žmonių gyvenimus.

Advokato Sauliaus Dambrausko kieme auga jo senelio pasodintos, dabar jau šimtametės, alyvos. ©Severina Venckutė

Teismų praktika Lietuvoje: „Kiekvienas turi teisę ginti savo teises“ ar „Kiekvienas turi teisę ginti savo teises“?

Saulius Dambrauskas sako, kad šiuo metu žmonės Lietuvoje turi labai silpnus įrankius paveikti gamtinėje aplinkoje vykdomus pokyčius. Nesvarbu, ar juos vykdytų verslas, ar valstybė. Jis pabrėžia, kad „visuomenės teisių turinys priklauso nuo jos teisinių galimybių teismuose“. Kad įrankis veiktų, įstatymuose egzistuojanti teisė, iškilus konfliktui, turi būti užtikrinama teismų. „Dažniausiai, – sako advokatas, – vienoj pusėj stovi suinteresuota visuomenė, kitoj – valdžios institucijos.“ Jis taip pat pastebi, kad piliečių ir verslo interesai tiesiogiai susiduria rečiau, nes komercinius projektus jau būna palaiminusios valdžios institucijos. Tad susipriešinimas vyksta tarp suinteresuotos visuomenės ir valdžios institucijų. „Čia svarbiausias vaidmuo tenka teismams, – sako advokatas ir apibendrina: – Ir šioje vietoje mes turime pačią giliausią duobę ir problemą Lietuvoje.“

Kaip Orhuso konvencijoje įtvirtinta piliečių teisė Lietuvoje tapo problema, Saulius Dambrauskas paaiškina remdamasis „Natura 2000“ teritorijų pavyzdžiu. „Natura 2000“ yra Europos Sąjungos gamtosaugos tinklas, skirtas saugoti gamtos paveldui svarbias teritorijas. Pagal šio projekto nuostatas, ūkinė veikla „Natura 2000“ teritorijose nėra draudžiama, bet ji turi būti atsakinga. Tai reiškia, kad šių teritorijų savininkai ir naudotojai turi vengti bet kokių veiksmų, kuriais būtų daromas neigiamas poveikis ekologinei struktūrai ar saugomoms rūšims. Jei atsiranda tikimybė, kad bioįvairovei bus padarytas neigiamas poveikis, būtina imtis prevencinių priemonių. O abejojant dėl konkrečios priemonės poveikio, privaloma vadovautis atsargumo principu.

Martyna Šulskutė kalbasi su advokatu Sauliumi Dambrausku jo namų sode Kaune. ©Severina Venckutė

Tačiau Lietuvoje „Natura 2000“ teritorijose yra vykdomi plynieji kirtimai, nes daugelis miškų priskiriami IV kategorijai, kur ūkinės veiklos apribojimų nėra. Tokios teritorijos tvarkomos be aplinkosauginio reguliavimo ir nesulaukus gamtosaugininkų išvadų.

Sauliaus Dambrausko teigimu, „norint vykdyti ūkinę veiklą „Natura 2000“ teritorijose, privalu įvertinti tokios veiklos poveikį aplinkai, kad būtų užtikrinta, jog nebus pakenkta tam, kas yra saugoma“. Tačiau didysis nesusikalbėjimas tarp visuomenininkų ir institucijų kyla nesutariant, kas yra tarp įstatymo eilučių. „Ir Aplinkos ministerija, ir Generalinė urėdija nepripažįsta šio esminio principo. Šiuo metu jie vadovaujasi ne pamatinėmis įstatyminėmis nuostatomis, perkeltomis iš Europos direktyvų, bet poįstatyminiu įsakymu, kuriame pasakyta, kad išvada dėl ūkinės veiklos reikšmingumo yra reikalinga prieš gaunant statybos leidimą. Jie daro išvadą, kad tiktai tada, kai bus vykdoma statyba, reikės aplinkosaugininkų išvados. O kad mišką plynai iškirs toje vietoje, kur paukščiai turi savo lizdus, tai tam aplinkosaugininkų įvertinimo nereikia?“ – klausia advokatas.

Tačiau suinteresuota visuomenė (pavieniai žmonės ar nevyriausybinės organizacijos), kurie mano, kad toks miškų naudojimas pažeidžia esminius teisės reikalavimus, teismuose susiduria su keblumais, nes teismai tiesiog nepripažįsta jų reikalavimo teisės ir atsisako nagrinėti skundus. „Aš įkūriau Viešojo intereso gynimo fondą, kurio misija yra pakeisti šias galimybes. Esu įsitikinęs, kad toks valstybės elgesys yra netinkamas. Jis pažeidžia mūsų Konstituciją ir Europinį reguliavimą.“ Advokatas teigia, jog, pavyzdžiui, miškų bylose teismo sprendimus galima būtų išaiškinti taip: „Jūs miško ten neturite. Niekas nesikėsina į jūsų asmeninę teisę. O viešojo intereso ginti jūs negalite, nes tam yra prokuratūra.“ Saulius priėjo išvadą, kad „tokiais atvejais teismas tiesiog nesprendžia bylos, o tai reiškia – ir nevykdo savo konstitucinės priedermės – vykdyti teisingumą“.

Advokatas tęsia: „Lietuvoje teismas, aiškindamas bendrą nuostatą „kiekvienas turi teisę ginti savo pažeistas teises“, susikoncentruos ne į „kiekvienas“, o į „savo“. Tai, kad jūs gyvenate ir kvėpuojate savo miesto oru, yra per daug abstraktu.“ Anot advokato, jeigu būtų teisingai traktuojami, visi įstatymai, kurie numato svarstymą su visuomene, taip pat ir Orhuso konvencija, galėtų būti normalūs teisiniai įrankiai.

Nusistovėjusi teismų praktika Lietuvoje, anot Sauliaus Dambrausko, trukdo ginti viešąjį interesą. Dėl teismų atsargumo, konservatyvumo ir biurokratiško požiūrio į sprendžiamus klausimus daug bylų baigiamos dėl procesinių pažeidimų net nepradėjus svarstyti esminių teisingumo klausimų. Advokatas situaciją apibendrina pavyzdžiu, kai Kaune buvo kertami gyvybingi brandūs gatvių medžiai ir grupė žinomų Kauno gyventojų prašė panaikinti leidimus medžiams kirsti. Tuomet teismas nutarė, kad tai pareiškėjų teisių nepažeidžia, nes „ne jų medžiai kertami, ne jiems išduoti šie leidimai ir ne jie šiuos leidimus išdavė“. Tad advokatas pastebi, jog šioje situacijoje gyventojai patiria neteisybę, nes tarša, oro kokybė, klimatas, bioįvairovė, vandens kokybė yra svarbūs ne tik toje teritorijoje gyvenantiems žmonėms.

Paprastai teismo sprendimas būna toks: „Jūs miško ten neturite. Niekas nesikėsina į jūsų asmeninę teisę.“

Dėl taršos ir triukšmo trumpėja miestiečių gyvenimo trukmė

Su pertvarkymais, keičiančiais gamtinę aplinką ir keliančiais jai grėsmę, susiduria ne tik sparčiai besiplečiančių didmiesčių gyventojai. Mažesni miestai taip pat stipriai pertvarkomi savivaldybėms pasinaudojant Europos Sąjungos lėšomis. „Tokiais atvejais viešosios erdvės atnaujinamos neatsižvelgiant į tose erdvėse nusistovėjusias praktikas ir žaliosios dalies kokybę“, – sako miesto tyrėja Jekaterina Lavrinec. Bendruomenės jaučia, kad jų rekreaciniai, gyvenimo kokybės ir kokybiškos aplinkos poreikiai yra ignoruojami tas aplinkas užstatant arba tiesiant kelius per žaliąsias erdves. „Svarbu suprasti, kiek sprendimų priėmėjų mąstyme žaliosios erdvės apskritai yra suvokiamos kaip gyvenimo kokybės sąlyga, – sako Jekaterina. – Taip pat – kiek į gyventojų sveikatą kaip parametrą atsižvelgia sprendimus priimantys tarnautojai ir politikai. Žaliosios erdvės urbanistikoje, miestų planavime yra tiesiogiai susijusios su gyventojų sveikata, gyvenimo trukme ir kokybe.“

Gera gyventojų sveikata turi ir finansinę vertę. Jekaterina sako, kad Europoje yra miestų, kurie jau pradėjo skaičiuoti, kiek dėl mieste didėjančios taršos ir triukšmo gyventojai per vienerius metus praranda savo gyvenimo metų. Birmingamo mieste buvo suskaičiuota, kaip finansiškai atsipirktų žalių erdvių, pasiekiamų pėsčiomis per 15–20 minučių, tinklas. Jie sako, jog vienas į parkus investuotas svaras sterlingų grįžta kaip 24 svarų sterlingų nauda visuomenei. Savivaldybės prižiūrimi miškai per metus išvalo aplinką nuo 350 tonų teršalų ir taip padeda išvengti 28 mirčių, o visiems gyventojams bendrai prideda 489 gyvenimo metus ir padeda išvengti 133 hospitalizacijos atvejų. Oro ir triukšmo tarša yra glaudžiai susijusi su žaliųjų miesto erdvių kokybe, tad miestai aktyviai investuoja į žaliųjų jungčių ir žaliųjų erdvių vystymą. „Tai yra pozityvusis mąstymas, kad visada geriau investuoti į prevenciją, nes spręsti problemą visada daugiau kainuoja“, – pastebi Jekaterina Lavrinec. Be to, gamtinė aplinka, jei suvokiame ją kaip tiesiogiai veikiančią mūsų sveikatą, tampa kiekvieno mūsų teise.

Brandus medis Šnipiškėse. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

Miesto antropologė ir miesto erdvių tyrėja Jekaterina Lavrinec. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

Gyventojų įsitraukimas: „Nenoriu gyventi nebandydama keisti.“

„Kai tavo aplinka keičiasi be tavo žinios ir galimybės dalyvauti, visa tai veikia neigiamai ir stumia į tokį nerimą, kuris gali užsitęsti savaites ar mėnesius“, – sako miesto antropologė Jekaterina Lavrinec. Todėl tampa įprasta, jog žmonės socialiniuose tinkluose buriasi į grupes, kad kartu aptartų kaimynystėje vykdomus projektus. Tokiose grupėse pokyčiai pirmiausia įvertinami, juos siekiama koreguoti arba stabdyti, jeigu yra nepalankūs gyventojams. „Tačiau šios grupės ne tik reaguoja į projektus, – sako Jekaterina Lavrinec, – jų nariai teikia psichologinį palaikymą vieni kitiems.“

Psichologinis palaikymas aplinkos pokyčių akivaizdoje yra labai svarbus išgyvenant ekologinį nerimą, su kuriuo susiduria šių laikų žmonės. Psichologė Audra Balundė plačiau tai aptaria NARA tinklalaidėje „Vien žinoti negana. Klimato krizės sprendimai su psichologe Audra Balunde“ ir LRT laidoje „Homo cultus. Žmogus ir miestas. Dalyvavimas formuojant aplinką ir ekologinis nerimas“ pokalbio metu su Jekaterina Lavrinec. Miesto antropologė sako, kad pastarojo pokalbio metu priėjo išvadą, jog „žmogui dalyvavimas piimant sprendimus dėl savo aplinkos psichologiškai yra labai svarbus, nes žinojimas, kas vyksta tavo aplinkoje, nuima didelę dalį nerimo“. Dėl šios priežasties žmonių informavimas yra esminė sąlyga norint keisti kiemus, rajonus, žmonių pamėgtas ir lankomas žaliąsias erdves.

Žmonių informavimas yra esminė sąlyga norint keisti kiemus, rajonus, žmonių pamėgtas ir lankomas žaliąsias erdves.

Neišgirsti gyventojai ieško kitų būdų, kaip galėtų būti išgirsti. FFF aktyvistės pirmąjį didesnio masto protestą Panevėžyje surengė dėl nelegaliai prie savivaldybės pasodinto „protesto medelio“. Medelį naktį pasodino menininkas Rytis Zaveckas, Viltės ir Austėjos tėtis. Taip jis išreiškė savo prieštaravimą dėl savivaldybės vykdomų brandžių medžių kirtimų. Austėja pasakoja: „Tėtis jį pasodino vardan iškirstųjų, nes Laisvės aikštėje Panevėžyje buvo iškirsta daug medžių paukščių perėjimo laikotarpiu. Ir žalieji, ir kiti suinteresuoti jauni bei vyresni žmonės tuomet rinkosi protestuoti, bet tas protestas buvo numalšintas, į jį tiesiog buvo nekreipta dėmesio.“ Vėliau tą medelį kitur perkėlė pati savivaldybė. Austėja sako, kad šia pirmąja didesnio masto FFF akcija jos kvietė atkreipti dėmesį į visuomeniškų žmonių, norinčių gerinti Panevėžio aplinką, ir jų išrinktos valdžios santykį.

Sesės Viltė ir Austėja nelaiko savęs radikaliomis protestuotojomis. „Mes matėme radikalesnių judėjimų, kur žmonės susirenčia namelius miške, kur policija suima aktyvistus. Ir dažnai juos vadina aplinkos aktyvistais. Atskiria – čia yra žmogus, o čia yra aplinka. Bet mūsų pozicija yra tokia, kas mes esam gamtos dalis. Mes esam gamta.“ Būtent suvokimas, kad blogos pasekmės gamtai yra neatsiejamos nuo blogų pasekmių žmogui, paskatino Viltę iš pasyvios judėjimo narės tapti aktyvia. Savo įsitraukimą į protesto akcijas Panevėžyje ji mato kaip gana nuosaikią demokratiško dalyvavimo priemonę: „FFF nėra radikalus judėjimas ir bando viską spręsti demokratiškai.“

Kita FFF narė šešiolikmetė Ugnė paantrina Jekaterinai Lavrinec: „Daugiau skaitydama ir domėdamasi ėmiau suprasti, kad nieko nedarydama tampu problemos dalimi ir kad mano patogus gyvenimas kainuoja aplinkai ir kitiems žmonėms. Prisijungiau prie judėjimo, nes noriu nors iš dalies pradėti diskusiją. Galbūt pavyks sustabdyti vieno kito medžio nukirtimą. Manau, kad tai daryti verta, aš negaliu gyventi galvodama, kad esu problema ir kad esu visiškai bejėgė kažką pakeisti.“

Papildydama Ugnę Austėja pažymi, kad bendros pasaulio problemos turi ir vietinius atgarsius, į kuriuos reaguoti yra paprasčiau. „Nors viskas yra susiję, bet man reikėjo kažkokių lokalių pavyzdžių, – sako ji. – Reikėjo iš arčiau pamatyti, kas yra negerai. Man labai skaudėjo širdį dėl Punios šilo, dėl miškų kirtimo verslo interesams. Pasidarė įdomus miestiečio santykis su erdve. Mane tiesiog erzina, kad medis nėra laikomas paveldu, jį galima bet kada pastumti, sutvarkyti, uždėti plytelių, trinkelių. Man nepatinka tokie procesai, kad nėra įtraukiamos bendruomenės. Būtent šita visa košė mane paskatino veikti.“

Šimtametės alyvos Kaune. ©Severina Venckutė

Gyvenamosios erdvės gynimas nėra nusikaltimas

Panevėžietė Austėja taip pat dalijasi patirtimi, ką suprato per FFF akcijas. „Nors Panevėžys nėra provincija, bet požiūris į aktyvistus dažniausiai yra labai individualus: jūs sodinkit medelius, rinkit šiukšles, – toks, lyg mūsų individualūs sprendimai pakeistų sistemines klaidas. Vien tai, kad aš nevalgysiu mėsos, rūšiuosiu, nepakeis 70 proc. visos produkcijos naštos, kuri tenka žemei. Žmonės Panevėžyje ir kitur nesupranta, kad mes turim demokratišką teisę protestuoti. Mes galėtume protestuoti dėl bet ko, bet mes pasirenkame protestuoti dėl žemės. Ir man keista, kad žmonės nesupranta, kad jie turi teisę paveikti valdžios sprendimus.“

Viltė taip pat papildo: „Taip pat dažnas požiūris, kad jeigu tau rūpi, tai tu gali viską pats padaryti. Bet mes visi esame žmonės, turime darbus, studijas, namų ruošos darbus, laisvalaikį, laiką sau. Ir tie žmonės, kurie sako mums sodinti medžius, neįvertina, kad medžiai kainuoja. Juk yra žmonės, kurie atlieka savo darbą savivaldybėje, ir jie turėtų atlikti savo darbą tinkamai, o ne mes. Mes naudojamės savo demokratine teise išreikšti savo požiūrį.“

Žmonių tikėjimas, kad jie turi teisę ir išreikšti savo požiūrį, ir reikšti jį protestais net įsibėgėjusiuose projektuose, gali padėti apginti jų interesus. Tuo įsitikinęs ir Saulius Dambrauskas: „Jeigu ateis 10 žmonių prie kokio kelio, tai policija juos išneš. Bet jeigu ateis 500 arba 1000, policija tikrai nesikiš. Čia vis dėlto yra teritorinis planavimas, čia ne nusikaltimai daromi, čia žmonės nori apginti savo gyvenimo erdvę.“ Visgi Lietuvoje gyventojams susiburti ir atstovauti savo poreikiams nėra labai dažnas reiškinys.

Vienas į parkus investuotas svaras sterlingų grįžta kaip 24 svarų sterlingų nauda visuomenei.

Ir nors medelio gynimas gali atrodyti kaip nereikšmingas veiksmas, advokatą Saulių Dambrauską patirtis ginant Kauno miesto kaštonus įtraukė ir nuvedė gana toli. Būtent ši patirtis jį paskatino plačiau įsitraukti į visuomenės, stovinčios gamtinės aplinkos pusėje, gynimo bylas.
2017 m. Smetonos alėjoje Kaune vyko gatvės rekonstrukcijos darbai. Pagal rekonstrukcijos planus brandūs gatvės medžiai turėjo būti nupjauti. Advokatas su savo šeima bei menininkais Vyteniu Jaku ir Aukse Petruliene vieną rytą apsupo medžius neleisdami darbininkams prie jų prieiti. Protestą nutraukė policija. Patruliai Saulių į savo automobilį galiausiai išnešė, nes jis protestą nutraukti atsisakė.

Administracinio teismo teisėjai visiems trims sulaikytiesiems skyrė baudas dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir policijos nurodymų nevykdymo.

Nors pirmosios instancijos teisme protestuotojai buvo pripažinti pažeidę viešąją tvarką, Saulius sako: „Kauno savivaldybė tada sutriko, pajuto tam tikrą visuomenės tvirtumą, kad visuomenė gali priešintis. Visoje Lietuvoje situacija ėmė keistis. Pradėjo strigti projektai, kuriems visuomenė nepritaria, nes žmonės pajuto, kad jie turi tam tiktras teises.“ Saulius yra įsitikinęs, kad jei ne įvykis Smetonos alėjoje, medžių būtų nelikę Donelaičio, Mickevičiaus bei Putvinskio gatvėse. „Jos visos buvo nutartos iššluoti, jeigu visuomenė nebūtų pasipriešinusi. Šitas visuomenės įsikišimas parodė, kad negalima su ja elgtis taip atmestinai, tarsi ji būtų tuščia vieta.“

Saulius sako, kad kaip teisininkas į šitą procesą kištis tiesiogiai nebuvo linkęs, tačiau sulaikytas jis pajuto neteisybę, ir tai jam suteikė aiškią advokacijos kryptį: „Mane tokie dalykai užkuria.“ Sauliaus ir kitų protestuotojų byloms pasiekus apeliacinį teismą, jam svarbiausia buvo ne išvengti baudos. Tai tapo jo principine kova. Jis paaiškina, kad Lietuvoje, norint užtikrinti žmonėms ir nevyriausybinėms organizacijoms galimybę kreiptis į teismus dėl, jų nuomone, pažeisto viešojo intereso, reikalingos strateginės bylos, kurios išjudintų ir pakeistų nusistovėjusią praktiką, jog viešąjį interesą leidžiama ginti tik prokuratūrai ir pavienėms valstybinėms institucijoms.

Savo poziciją jis išdėstė apeliaciniame teisme: „Lietuvoje vyksta principinis ginčas su teismais dėl vienos iš fundamentaliausių pilietinių teisių – teisės kreiptis į teismą, – sakė save gynęs advokatas. – Būtent šios teisės paneigimas sąlygoja tai, kad žmogus negali priešintis valdžios savivalei, kai ši ima veikti priešingai viešajam interesui. Tiek pavieniai žmonės, tiek nevyriausybinės organizacijos yra nušalintos nuo galimybės ginti viešąjį interesą.“ Vėliau jis pridūrė: „Žmogus ir jo advokatas yra pasmerkti tik savo asmeninės erdvės apsaugai. Tuo tarpu jo pilietinės savimonės ryšys su bendruomeniniu interesu tiesiog paneigiamas ir net naikinamas.“ Saulius Dambrauskas šią savo idėją perskaitė ir visuotiniame advokatų suvažavime. Jo kalba yra čia:

Ši byla tapo kertine siekiant išplėsti piliečių galimybes ginti viešąjį interesą – sveiką ir švarią aplinką, savo miestą, vaikų ateitį, vietinę infrastruktūrą, o ne tik atitaisyti patirtą asmeninę žalą. Tik paskutinėje iš trijų bylų, po advokato kalbos, kurioje jis išsakė kritiką visai teismų sistemai, apeliacinės instancijos (Kauno apygardos teismo) teisėja netikėtai priėmė priešingą sprendimą nei kitose dviejose identiškose bylose.

Teisėja konstatavo: „Policijos įstatymas numato pareigūno pareigą gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves.“ Teismas taip pat nurodė, kad „Išnagrinėto įvykio metu ginčas tarp savivaldybės ir suinteresuotos visuomenės narių grupės buvo neišspręstas teisinėmis priemonėmis, todėl policijos pareigūnų nurodymai ten buvusiems asmenims pasitraukti iš aptvertos teritorijos ir leisti vykdyti medžių kirtimo darbus, konkrečioje situacijoje buvo skubotas, o tuo pačiu neteisėtas.“

Skirtingai nei kitus du visuomenininkus nuteisę teisėjai, paskutinės bylos teisėja išskyrė ne policijos liudijimus, o žmogaus teises. Advokato iniciatyva Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujino procesą ir kitose, formaliai jau pasibaigusiose, bylose. Teismas panaikino nuobaudas kitiems dviem nubaustiems visuomenininkams konstatuodamas, kad jie buvo įsitikinę, jog „siekia visuomenei naudingo rezultato, kad vykdo Želdynų įstatyme įtvirtintą nuostatą, jog fiziniai ir juridiniai asmenys neturi leisti neteisėtų veiksmų ar neveikimo, jeigu dėl to želdynai ir želdiniai galėtų būti sunaikinti ar pažeisti, kartu reiškia ir įstatymu jam deleguotą pareigą ginti želdynus.“

Dažnai nutinka, jog gamtos aktyvistai žiniasklaidoje yra marginalizuojami, o jų motyvai ir protesto būdai – kvestionuojami. Tad šių teismų sprendimai yra svarbūs, nes buvo akcentuotos žmogaus teisės ir apgintas piliečių veiksmų teisėtumas ginant savo aplinką, kai nesutariama, ar savivaldybės vykdomi projektai nepažeidžia teisės aktų arba viešojo intereso.

Teismas pripažino, kad policijos veiksmai prieš Kauno kaštonus savo kūnu gynusį advokatą Saulių Dambrauską buvo „skuboti ir neteisėti“. Tai tapo kertine byla kovojant už piliečių teisę Lietuvoje ginti miestui priklausančias viešąsias erdves. ©Severina Venckutė

Gyventojų indėlis skleidžiasi įvairiomis formomis. Kad tai pastebėtum, reikalingas socialinis jautrumas

„Socialinių tinklų grupės kartais užaštrina emocijas, tačiau svarbi socialinė jų funkcija yra ta, kad jose žmonės vieni kitiems suteikia galimybę pamatyti, kad ir kiti išgyvena tą patį, – sako mokslininkė Jekaterina Lavrinec ir priduria: – Didelė problema, kad mūsų miestuose socialinė aplinka yra pakankamai praretinta, Lietuvoje mes neturime kai kurių socialinių mazgų, kuriuos turi kiti miestai Anglijoje, Vokietijoje. Ten yra daugiau socialinių klubų, kurie jungia įvairaus amžiaus grupių atstovus ir veikia kaimynijų lygmeniu. Per įsijungimą į įvairius socialinius mazgus, socialines veiklas jautiesi sociumo narys, formuojasi tankesni ryšiai tarp žmonių.“

Tokios bendruomenės gali aktyviau įsijungti į savo aplinkos formavimą ir išsaugojimą. „Kad tokie socialiniai mazgai atsirastų, reikia įdirbio ir laiko vykdyti nuoseklias, į mažą mastelį orientuotas kultūrines, socialines ryšių užmezgimo veiklas. Kita vertus, – sako Jekaterina Lavrinec, – pačios viešosios erdvės taip pat yra svarbios. Mes turime labai daug vienišų žmonių. Iš tikrųjų aš matau rajonuose labai daug ypač vyresnio amžiaus žmonių, kuriems santykis su žalia aplinka yra vienas pagrindinių psichologinio komforto ir savotiškos socializacijos šaltinių. Pavyzdžiui, senoliai, lesinantys balandžius, gyvena vienatvėje, ir tas balandžių lesinimas, kuris gali papiktinti aplinkinius, jiems yra ritualas, palaikantis jų gyvenimo kokybės pojūtį.“ Taigi programos, padedančios žmonėms mažose kaimynijose užmegzti ir palaikyti tarpusavio ryšius, bei kokybiškos viešosios erdvės, kuriose tai gali vykti, yra du svarbūs ir tarpusavyje susiję miestiečių gerovės dėmenys.

Jekaterina atkreipia dėmesį, jog ir Vilniaus miesto savivaldybės architektūros kokybės kriterijai, ir architektų praktika linksta į tai, kad būtų formuojami uždari namų kvartalai. Tikimasi, jog tuomet gyventojai bus aktyvesni prižiūrėdami jiems atitvertą plotą. Tačiau Jekaterinos patirtis veikiant kartu su aktyviais miestiečiais, kurie savo iniciatyva tvarko darželius kiemuose, remontuoja suoliukus ar renka šiukšles parkuose, rodo, kad tokia prielaida nėra teisinga. „Kiekvienas iš mūsų turime prioritetines savo kasdienio gyvenimo sritis, į kurias reaguojame. Vieniems svarbu sodinti ir prižiūrėti sodinukus, kitiems rūpi gyvūnai.“ Gyventojams rūpi ne tik jų kiemai. Mieste jie dažnai juda maršrutais, kurie ilgainiui jiems tampa svarbūs. Tais maršrutais gyventojai kartais rūpinasi labiau nei savo kiemu. Tad svarbu, kad gyventojai galėtų laisvai judėti tarp namų, kad jų nestabdytų kiemų tvoros. „Atvirumas kaip socialinio gyvenimo sąlyga leidžia pasiskirstyti atsakomybėmis, leidžia prisiimti tiek atsakomybės, kiek tu tuo metu pajėgus apsiimti, – sako miesto antropologė. – Jeigu suteiki sąlygas ir progas šitai atsakomybei išsivystyti, žmogus staiga pasireiškia kaip atsakingas savo rajono gyventojas.“

Jekaterina Lavrinec atkreipia dėmesį, jog, pavyzdžiui, „daugelio daugiabučių kiemų apželdinimas dažnai buvo padarytas pirmųjų gyventojų rankomis. Patys gyventojai sodino visus krūmus, medžius. Kai kur matai, kad tie kiemai yra apželdinti labai profesionaliai, ir iki šiol galima džiaugtis tuo žaliuoju paveldu. Ir tie gyventojai dar kai kur yra gyvi.“ Tad gyventojų indėlis į bendrą gyvenimą ir kasdieniai gyventojų poreikiai gali skleistis labai įvairiomis formomis. Kad tai pastebėtum, reikalingas socialinis jautrumas, dėmesys ir sąlygos. „Aš tikiu, kad sėdint kabinetuose ir projektuojant kiemus tu neturi progos to suprasti, – sako Jekaterina Lavrinec. – Tiesiog stebėti gyvenimą, kuris skleidžiasi viešose miesto erdvėse, kiemuose ir žaliose aplinkose, nėra tavo profesijos dalis.“ Dėl šios priežasties atsiranda priešprieša tarp tų, kurie rengia popierinius projektus, ir tų, kurie tose erdvėse būna, jomis naudojasi ir kuria jose savo gyvenimo ryšius.

Ugnė Misevičiūtė su plakatu prie Panevėžio miesto savivaldybės. ©Austėja Zaveckaitė

Kas galėtų pykti už tai, kad bandai apsaugoti medį? Gyventojų įsitraukimas ir abejingumas

Panevėžietė Ugnė, matydama gyventojų reakcijas į FFF akcijas, taip pat pastebi, jog dalis gyventojų visgi pasitiki savivaldybės kompetencija. „Yra ir tokių, kurie labai neigiamai atsiliepia. Sako: vaikai čia aiškina savivaldybei, ką jie žino. Jeigu reikia, tai kerta. Iš pradžių man pasirodė keista – kas galėtų pykti už tai, kad bandai apsaugoti medį ar aplinką? Juk aplinka – tai ir žmonių sveikatos klausimas, ir apskritai mūsų gerovės klausimas. Pradedi pastebėti, jog žmonės taip sako todėl, kad apie ekologiją ir apie klimato krizę yra šnekama labai siauram ratui. Žmonės paprasčiausiai nesupranta pačios problemos ir iš dalies bijo keistis.“

Visgi Ugnė tai priima ramiai, nes sako, kad nors iš pradžių ją tai išgąsdino, dabar atrodo, jog tai yra tiesiog natūrali kismo proceso dalis. „Nusistatymas prieš jau yra labai tvirta pozicija. Didžioji dalis visuomenės yra abejingesnė. Ir jei tas nedidelis procentas žmonių, kuriems tikrai rūpi, bus aktyvus, eis protestuoti, vykdys akcijas, ta abejingųjų dalis eis kartu su jais. Savo šeimą man taip pat pavyko keletą kartų įtikinti. Manau, kad pokyčiams to užtenka.“

Tačiau, vykdant miesto plėtrą ar kitus pokyčius mikrorajonuose, gyventojų įtraukimo etapas savivaldybės dažnai yra prašokamas. Jekaterina sako matanti dvi pagrindines to priežastis. Pirmiausia, miesto administratoriams svarbus projektų įgyvendinimo greitis. Gyventojų įtraukimas viską labai sulėtina. Jekaterina sako, kad savivaldybės siekia greitai nupirkti paslaugas ir iškart pradėti jas įgyvendinti. Yra ir baimės, kad sprendimui gali pakenkti per didelė nuomonių įvairovė.

Jekaterina pabrėžia, kad nors Orhuso konvencija Lietuvoje yra ratifikuota, tai, kaip ji perkelta į vietos įstatymus, ne visada jai leidžia būti veikiančiu įrankiu. Lietuvoje gyventojų įtraukimas dažniausiai suprantamas kaip gyventojų informavimas. Jekaterina duoda pavyzdį iš neseniai priimtos atnaujintos želdynų įstatymo redakcijos: „Redakcijos rengėjai akcentuoja, kad tam tikram etape gyventojai gali gauti daugiau informacijos apie rengiamą projektą. Pas mus dalyvavimas yra suprantamas tik kaip teisė gauti informaciją. Daroma prielaida, kad gyventojas yra ganėtinai pasyvi pozicija.“

Visgi Jekaterina pastebi, kad įsitraukimas į aplinkos klausimus užima nemažai laiko. „Gyventojai turi rinkti parašus, užsisakyti planuojamų pašalinti medžių ar želdinių ekspertizę. Gyventojai, norintys užtikrinti savo aplinkos projektavimo kokybę, turi tai daryti savo darbo, laivalaikio ar šeimos laiko sąskaita.“ Nors rengėjai ir argumentuoja, kad įstatymo pataisos įtvirtina daugiau tyrimų vykdant projektus ir įpareigoja vykdytojus teikti daugiau informacijos, ši želdinių įstatymo redakcija įtvirtino barjerą dalyvauti gyventojams.

Lietuvoje gyventojų įtraukimas dažniausiai suprantamas tik kaip gyventojų informavimas.

Ugnė, kalbėdama apie tai, kodėl žmonės savo nuomonę Panevėžio miesto plėtros projektuose išreiškia retai, įžvelgia ir savivaldybės atsakomybę: „Savivaldybė paprastai paskelbia, kad priima žmonių nuomonę, bet šitą informaciją pateikia labai siaurai žmonių grupei, ir žmonės tiesiog nepasidomi. Ir tuomet taip netiesiogiai miesto bendruomenė yra kaltinama, kad ji nėra aktyvi. Bet žmonės paprasčiausiai neturi laiko arba motyvacijos, nes atrodo, lyg nieko ir nevyksta. Ir tik tada jau plačiau pasidomėjęs tu surandi, kad kažkada kažkas seniai įvyko.“

Šiuo metu Panevėžyje yra įsibėgėjęs Kniaudiškių parko atnaujinimo projektas. Su juo visuomenė buvo supažindinta 2018 m. Tačiau Ugnė pasakoja, kad apie tai ji tuomet negirdėjo ir taip praleido galimybę išreikšti savo poziciją. Jos manymu, žmonės, prie kurių namų yra ta vieta, ir kurie ja naudojasi, nebuvo nei klausiami, nei išgirsti.

FFF merginos kol kas taip pat nesijaučia išgirstos. Reakcija, kurios iki šiol jos sulaukė iš savivaldybės, yra tyla. Ugnė svarsto: „Gal jie tikisi, kad mes pavargsime. Ir nors labai abejoju, bet labai tikiuosi, kad jei surengsime daugiau tokių didesnių protestų, tuomet jie pradės su mumis kalbėtis. Bet kol kas manau, kad jie paprasčiausiai tikisi mus ignoruoti, ir kad tai darys ir visa visuomenė.“ Bet Austėja patikina, kad Panevėžio FFF pavargti neketina: „Dabar mes esame labai suvaržyti dėl karantino. O protestas internete greitai pasimeta tarp kitų socialinių tinklų žinučių ir viso srauto. Tai jis nebelabai efektyvus. Dėl to į gyvą susitikimą tikimės sukviesti žmones vasarą ir su didesne mase spręsti kartu.“

Austėja supranta, jog galimybe išreikšti savo poziciją valdžiai reikia naudotis. „Protestas yra privilegija. Iš tikrųjų ne visi turi galimybes išeiti į gatves ir protestuoti, – sako ji. – Mes, jauni žmonės, dar nesame tiek daug apsikrovę darbais ir atsakomybėmis. Tarp mano draugų atsiranda žmonių, kurie sako, kad labai nemalonu eiti prieš autoritetą, prieš savivaldybę. Bet aš stengiuosi kuo draugiškiau ir atviriau bendrauti ir paaiškinti savo poziciją. Nes reikia ne pulti žmones, kurie neturi informacijos, o su jais kalbėtis ir spausti politikus.“ Austėja yra iliustratorė ir sako, kad idealiu atveju ji norėtų ramiai dirbti: „…Ir kad nereikėtų man keliauti ir labai draskytis dėl tokio dalyko, kuris yra savaime suprantamas.“ Bet kartu jos noras yra nors kiek sumažinti šios didžiosios klimato krizės padarinius.

Tam, kad gyventojai galėtų įsitraukti į miesto ir miesto žaliųjų erdvių planavimą, projekte turi būti skiriama pakankamai laiko. „Stambaus masto projektai, kurie radikaliai keičia žaliąsias erdves, pavyzdžiui, alėjas, bulvarus, miestų aikštes, turi turėti prabangą rezervuoti bent jau dvejus metus tam, kad gyventojai spėtų išsakyti savo poziciją“, – neabejoja Jekaterina Lavrinec. Per atvirą moderuojamą dialogą skirtingos gyventojų pozicijos išsikristalizuoja. Ir tai turėtų įvykti dar prieš administratoriui pretenduojant gauti lėšas. „Jei miesto administratorius sumano kažką keisti, jis turi būti tikras, kad gyventojams to iš tikrųjų reikia.“

FFF narė Austėja pastebi, kad politikai galbūt nenori girdėti, jog nieko keisti nereikia: „Mes, žiūrėdami į politikus, labiau atsiminsim tuos, kurie pertvarkė parką, negu tuos, kurie paliko medžius ir tik pastatė kelis suoliukus. Mums reikia kažkokių didelių simbolių, už kurių nepamatome kitos pusės.“

Viena iš FFF aktyvisčių Panevėžyje. ©Austėja Zaveckaitė

Radikalūs aplinkos pokyčiai yra netektis. „Antras toks pats medis, kaip užaugęs prieš 50 metų, šiandien neužaugs.“

„Prieš kokius 5 ar 10 metų, būdavo, išgirsdavai benzininį pjūklą, tai nesukdavai sau galvos. Priešingai, džiaugeisi, kad kažkas tvarko aplinką. Šiandien daugeliui šis garsas mieste kelia nerimą, nes nežinai, kas vyksta. Anksčiau aš visiškai pasitikėjau tuo, kaip Kauno apželdinimas yra tvarkomas, – sako Saulius Dambrauskas, – tačiau dabar aš visiškai nebepasitikiu. Taip yra todėl, kad tiek medžių nupjovimas, tiek senų kelmų pašalinimas, tiek brangių atvežtinių medelių pasodinimas didina europinio projekto vertę. Įsisavinama didesnė pinigų sumą. Svarbus kriterijus yra pinigai.“

Jekaterina sako, jog projektuojant miestą, dažnai dėl nerūpestingumo, neprofesionalumo ir neįsigilinimo, pasitaiko klaidų, kurios pražudo miesto medžius. Jų šaknys nukertamos, nes architektai Lietuvoje nėra pakankamai išsilavinę, kad suprastų medžio poreikius ir atsižvelgtų į juos. Medžių gyvenimo trukmę mažina ir netinkamoje vietoje įrengtas per stiprus apšvietimas, ir druskos žiemą, ir kieta danga virš jo šaknų. „Dėl tokių techninių klaidų susidaro bendra atmosfera, kurioje gyventojai pradeda jausti, kad prioritetas yra teikiamas patogiems ūkiniams sprendimams. O į gyvąją aplinką žiūrima kaip į foną – ji nėra vertybė, kurią projektuotojai siektų išsaugoti ir į kurią siektų atsižvelgti.“

Tačiau gyventojams gyvoji aplinka yra neįkainojama. „Viešosios erdvės savyje talpina gyvenimo istorijas“, – sako Jekaterina Lavrinec. Skirtingos gyventojų grupės biografiškai susijusios su skirtingomis viešosiomis erdvėmis, taip kuriasi asmeniniai emociniai ryšiai su aplinka. Žmonės jautriau išgyvena su ta erdve susijusius pokyčius. Pasitaiko atvejų, kai netikėti pokyčiai aplinkoje gyventojams sukelia didelį stresą ir pakenkia sveikatai. Taip įvyksta tada, kai informacijos ir įtraukimo yra per mažai. „Mūsų emocijos yra dažnai nurašomos. Tai, kad gyventojai jautriai reaguoja į pokyčius, instituciniame kalbėjime geriausiu atveju yra nurašoma kaip jautrių gyventojų reakcijos. Tačiau dažnai apskritai diskredituojama sakant, kad tai triukšmautojai, kuriems viskas nepatinka. Negalvojama, kaip mūsų psichiką veikia radikalūs pokyčiai, daromi mūsų artimoje aplinkoje, kieme ar vietoje, į kurią ateidavome atgauti ramybę.“

Viešosios erdvės savyje talpina gyvenimo istorijas. Žmonės išgyvena su erdve susijusius pokyčius.

Saulius Dambrauskas taip pat mano, kad gamtinės aplinkos vertės net nereikia pradėti skaičiuoti. „Antras toks pats medis, kaip užaugęs prieš 50 metų, šiandien neužaugs, nes kitoks užterštumas, kita infrastruktūra, inžineriniai tinklai, – sako jis. – Jam niekas nebesuteiks tokių galimybių užaugt.“ Saulius taip pat aprodo jo kieme augančias dar senelio sodintas šimtametes alyvas, kurios visiems kelia nuostabą. Tokių medžių mieste nebesutiksi. Kartais želdynus finansiškai be galo sunku įvertinti, nes jie svarbesni kultūriškai, socialiai, vertybiškai. Saulius prisimena savo tėčio mokytoją, kaunietį vertėją ir pedagogą Edvardą Viskantą: „Jau būdamas beveik šimto metų amžiaus jis kiekvieną pavasarį užeidavo pas mus ir pasakodavo, kad eina nusilenkti vienai kasmet žiedais apsipilančiai kriaušei Ramybės parke prie mečetės. Jis dėkodavo medžiui už tai, kad jam pasisekė tą jo grožį pamatyti dar ir šiais metais. Tos kriaušės jau nebėra, Anapilin iškeliavo ir Viskanta. Sentimentalumas žmonių vis tiek egzistuoja, ir mes negalim visko pinigais įvertinti, čia yra neįvertinami dalykai.“

Panevėžietė Austėja apibendrina pasidalindama savo nuogąstavimais: „Mane dar gąsdina vienas dalykas: kad tik pinigai gali daryti pokytį. Tai, ką daro „Sengirės fondas“, yra tikrai nuostabu, bet taip pat signalizuoja apie tokį tikrai blogą santykį su erdve, kai mes turime nusipirkti savo mišką, kad galėtume turėti teisę į jį. Kad tai nėra savaime suprantama kaip mūsų vien dėl to, kad mes esame šios žemės gyventojai. Mums reikia jį nusipirkti, kad galėtume jį išsaugoti. Man tai yra baisu.“

Jekaterina Lavrinec Šnipiškių mikrorajone Vilniuje. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

„Nors man nepatogu, vis tiek jaučiuosi nugalėtoju.“ Aplinkos ir žmogaus teisės

„Šiuolaikinis urbanistinis mąstymas pradeda orientuotis į aplinkos išsaugojimą ir supratimą, kad mes, kaip žmonės ir kaip miesto gyventojai, esame sveiki ir laimingi tiek, kiek sugebame išsaugoti savo aplinką“, – teigia Jekaterina Lavrinec. Tačiau ji pastebi, jog Lietuvoje perskyra tarp kaimo ir miesto yra labai ryški, ir miestui retai leidžiama būti „nesušukuotam“ – jis turi būti sterilus ir greitas. „Orientacija į tą greitą mąstymą veda prie to, jog miestas turi būti funkciškai patogus – jame turiu gauti viską greitai ir sklandžiai, ir dėl to visa aplinka turi būti parengta srautų patenkinimui. Visos funkcijos turi būti pasiekiamos automobiliu, nes reikia greitai. Ir būtent čia ir užsisuka visa aibė urbanistinių problemų, kurias šiuo metu vis dar augina Vilnius“, – pastebi Jekaterina. Kiti Europos miestai jau pasuko kitu keliu. Jekaterina sako, jog kai kurios šalys, pavyzdžiui, Olandija, susiduria su tuo, kad vystytis biologinei įvairovei geresnės sąlygos yra miestuose, nes likusi šalies dalis atiteko ūkiams, ir tie ūkiai ją sunaikino. „Ten architektų požiūris pamažu pradeda keistis: kur patogu paukščiui, ten patogu ir žmogui“, – apibendrina Jekaterina.

Panevėžietė Ugnė mano, kad dažnai žmonėms ne tik sunku įsivaizduoti, kad gali būti blogai, kai yra gerai. Ji sako, kad „sunku pastebėti, kai jau yra blogai, nes tie, kurie gali vykdyti pokyčius, kurie turi laiko ir išteklių, paprastai yra vidurinioji ir aukštesnioji klasės. Šitai grupei žmonių problemos taip greitai nepasirodo. Mes tiesiog nebematome nei savo aplinkos, nei vienas kito.“ Ugnės bendražygė Viltė paaiškina: „Mes nematom tos imperialistinės pusės, kad pas mus suplaukia visi gėriai. Mes dabar nekenčiam, o kažkas jau dabar kenčia. Ir mūsų klausia žmonės, kada mes pamatysim tas klimato krizės pasekmes. Bet kiti jau mato. Be to, dažnai žiūrima, jog tai gamtos problema, kad ai, pakentės gyvūnėliai, augalai, kitos rūšys. Bet taip ir neįžiūri, kad tai yra ir socialinė problema, kad bus pažeistos ir bene visos žmogaus teisės. Gamta kentės, nes negali už save pastovėti. Kentės pažeidžiamiausios grupės ir didės nelygybė.“

Miesto antropologė Jekaterina Lavrinec įsitikinusi, jog gyventojus apsispręsti aukoti patogumą tam, kad būtų išsaugota aplinka, gali paskatinti suvokimas, kad jie taip pat laimi. „Nepaisant to, kad man gali būti nepatogu, aš vis tiek jaučiuosi nugalėtoju, – pabrėžia Jekaterina. – Pirmiausia, mes laimime savo gyvenimo trukmę. Jeigu mes gyvename užterštame mieste, mažiau vaikštome, o būnant viešosiose erdvėse mus atakuoja triukšmas, tai mūsų gyvenimas ir mūsų artimųjų gyvenimas keleriais metais vis sutrumpėja. Ir tai yra vienas baisiausių dalykų.“

Pirmiausia, mes laimėtume gyvenimo trukmę. Jeigu gyvename užterštame mieste, mūsų gyvenimas keleriais metais sutrumpėja.

„Pagrindinė problema, kurią aš matau, – sako Jekaterina, – yra ta, kad labai trūksta Vilniaus savivaldybės gyvo domėjimosi.“ Ji sako, jog teoriniuose savivaldybės planuose viskas skamba labai gražiai: yra iškelti principai, kaip miestas turėtų vystytis, yra darnaus judumo planas, kuriame savivaldybė žada, kad miestiečiai daugiau vaikščios, kad bus daugiau žaliųjų erdvių. Tačiau realybė nuveda priešinga kryptimi, nes miesto vystymo metodas labiau būdingas ne šiuolaikinei, bet aštuntojo ar devintojo dešimtmečio urbanizacijai. Jekaterina sako, kad ji, ir kaip tyrėja, ir kaip miesto gyventoja dėl to jaučia didelį nerimą: „Tai yra jau paniką keliantis dalykas, nes, mano akimis, Vilnius jau yra kur kas mažiau palankus sveikam gyvenimui nei buvo prieš 6–7 metus.“ Viena iš Europos Sąjungos direktyvų įpareigoja savivaldybes sudaryti sąlygas gyventojams žinoti, kokia yra jų aplinkos kokybė. „Didžioji dalis viešųjų erdvių arba rekreacinių zonų Vilniuje yra raudonosios zonos. Jos patenka į automobilių triukšmo zonas, dėl to mes negalime ilsėtis išeidami į žaliąsias zonas. Ir tai yra nuovargį gyventojui keliantis dalykas.“

Gyventojų sveikatai neigiamai atsiliepia ir didėjantys kietos dangos plotai, kai yra platinamos gatvės, šaligatviai, vejose liejami betono koriai, statomos didelės prekybcentrių aikštelės buvusių medžių, sodų, pievų erdvėse. Tai sukelia karščio bangas mieste ir trumpina gyventojų gyvenimo trukmę. Žalieji plotai, būtini miestiečių sveikatai palaikyti, yra aukojami automobilių parkavimui.

Jekaterina savo moksliniuose darbuose 10 metų tyrė, kaip gyventojai naudoja viešąsias erdves. Ji sako, jog centrinėje Vilniaus dalyje pėsčiomis nueinamas atstumas ir laikas gerokai sutrumpėjo. „Mes, kaip miesto gyventojai, dabar esame priversti perkurti savo maršrutus, nes daugelis jų tampa nesuderinami su noru išlikti mieste sveikam. Gyventojams tenka ieškoti vis naujų maršrutų, nes įprastos jungtys yra blokuojamos statybomis. Praėjimai tarp kiemų užtveriami, ir tu gali vaikščioti tik taršiais perimetrais“, – nuogąstauja Jekaterina ir pastebi, jog aiškių ir gerų pokyčių tendencijų Vilniaus miesto planuose ji nemato.

Naujame Bendrajame Vilniaus plane, kuris netrukus bus patvirtintas, yra konstatuojama, kad dalyje Vilniaus mikrorajonų trūksta žaliųjų erdvių. „Tačiau tame pačiame plane per jau esamus žaliuosius plotus planuojami nauji keliai, tankinamas užstatymas gyvenamaisiais namais, – atkreipia dėmesį Jekaterina ir priduria: „Kai tankinami rajonai, kurie ir taip turi mažesnį želdyną, tai ne tik želdynų sumažėja, bet dar padidėja jų naudotojų skaičius. Tai reiškia, kad jeigu anksčiau kažkoks nedidelis želdynas galėjo aptarnauti kelis tūkstančius gyventojų, tai dabar dar keli tūkstančiai prisideda.“ Galima apibendrinti, kad Lietuvos miestų gyventojų teisei gyventi šalia pasiekiamos žaliosios zonos šiuo metu kyla grėsmė.

Reklama

Be to, gyventojams svarbi ne tik gamta, bet ir ramybė gamtoje. Jekaterina priduria: „Svarbu apskritai permąstyti, kas yra miestai ir kokie jie turėtų būti. Nebegalime iš inercijos veikti toliau. Urbanizacija negali vykti pagal senus algoritmus, kurie buvo būdingi praeitame amžiuje. Amžiuje, kai buvo sudaromos sąlygos efektyviems ir greitiems automobilių ir pirkėjų srautams, o ekonominis efektyvumas buvo pirmoje vietoje. Šiuo metu mes susiduriame su klimato krize. Tie miestai, kurie šiuo metu neinvestuos į savo reorganizavimą ir adaptavimąsi prie klimato kaitos iššūkių, ilgalaikėje perspektyvoje taps nesaugūs gyventi.“

FFF aktyvistė Ugnė papildo šią Jekaterinos mintį: „Naomi Klein savo knygoje „Tai viską keičia“ rašo apie teritorijas, kurias galima paaukoti. Iš dalies dėl to ir prisijungiau prie judėjimo, kad man pamažu pradėjo atrodyti, jog Lietuva tampa viena tų teritorijų. Mūsų miškai, mūsų aplinka ir netgi mūsų pačių darbininkai mums nelabai rūpi. Dėl skurdo kaltę irgi suverčiame skurstantiesiems, nors tai tiesiog socialinės priežastys. Iš esmės, jeigu mes patys nepasirūpinsime savo aplinka, jeigu nenubrėšime ribos, kur turime sustoti ir kur turim pradėti saugoti savo aplinką, mes tiesiog suvartosim viską. Tiek mes patys, tiek kitos šalys mus išnaudos.“ Sveikos, saugios, švarios ir tvarios gamtinės aplinkos saugojimas klimato krizės sąlygomis tampa svarbiu elementu saugant ir kitas žmogaus teises: teisę į sveikatą, namus, orumą, saugumą.

Viltė Zaveckaitė su plakatu prie Panevėžio miesto savivaldybės. ©Austėja Zaveckaitė

Ateities vizijos

Advokatas Saulius Dambrauskas mano, kad valdžios institucijos ir verslas bijo tik visuomenės ir jos kreipimosi į teismą. Tačiau jei viskas tvarkoje, visuomenė nepavojinga. „Mano gyvenimo tikslas – net jei būsiu neišgirstas – yra visą laiką belsti apie tai, kad visuomenė turi teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso. Ir manau, kad užtektų šioje vietoje atverti nišą, ir labai daug kas pasikeistų. Atsirastų garantas, užkertantis kelią bet kokiam piktnaudžiavimui.“

Apibendrindamas savo patirtį ir Lietuvos situaciją jis sako, kad yra du būdai, kaip būtų galima siekti aktyvesnio ir sklandesnio visuomenės dalyvavimo teismuose ginant gamtinę aplinką: „Mūsų teismai yra silpni teisės aiškinimo srityje. Turime nuosekliai belstis, kol bus atidaryta – vis tiek atrasime kažkokią rodą, priversime juos išnagrinėti teisės esmę, atsakyti į klausimą, ar yra pažeista teisė viešojo intereso gynime, ar nepažeista. Su pažeista teise galima nukeliauti iki Aukščiausiojo Teismo arba net į Europos Žmogaus Teisių Teismą ar Europos Teisingumo Teismą.“ Saulius tikina, jog visuomenės įsitraukimas yra sveikintinas, nes tai strateginių bylų klausimas. Sulaukus palankaus išaiškinimo kurioje nors byloje, toliau tą išaiškinimą galima viešinti ir tikėtis laimėjimų kitose bylose.

„Kreipimasis į teismą yra brangus malonumas, nes reikia ir lėšų turėti, ir teisininkų susirasti. Niekas nesikreipia į teismą norėdamas atiduoti dalį savo gyvenimo, savo pinigų, rizikuoti bylinėjimosi išlaidomis ir įsivelti į ilgiausią bylinėjimąsi, jeigu žmogui nėra blogai. Bet jei žmogus ginasi, vadinasi, jam yra tikrai blogai. Čia kaip į kampą užspaustas gyvūnas. Jis gali tik gintis, – sako advokatas Saulius Dambrauskas ir priduria: – Aš tikiu, kad kada nors pasieksiu, jog žmogaus teisė kreiptis į teismą taps reali ir neatsieta nuo teismo priedermės vykdyti teisingumą. Tai pasiekęs laikyčiau, kad įgyvendinau ir savo profesinę misiją.“

Medžio kamienas ir Kauno atvaizdas Sauliaus Dambrausko namų kieme. ©Severina Venckutė

Ginkmedžio lapai, nufotografuoti Saulius savo namų kieme. ©Severina Venckutė

Tarsi apibendrindama daugelio žmonių, gamtos saugojimą matančių kaip viešąjį interesą, siekius, FFF aktyvistė Ugnė sako: „Labai norėčiau, kad liautųsi kirtimai Žaliosios miške. Taip pat – kad miesto medžiai ir augmenija būtų išsaugomi kaip paveldas, ir aplinkos keitimai būtų daromi aplink juos. Norėčiau, kad savivaldybė labai atvirai, labai aiškiai skleistų informaciją apie tai, kas vykdoma mieste, kad informacija būtų žmonėms prieinama ir paprasta skaityti. Būtų idealu, jeigu verslo poreikiai nebūtų laikomi aukščiau už visuomenės. Verslas yra gerai miestui, gerai Lietuvai, bet svarbu – kiek gerai ir kokia kaina.“ Ugnė taip pat pabrėžia, kad jai svarbu, jog verslas būtų atsakingas ir dėl jo nenukentėtų gamtinė aplinka, kad savivaldybė būtų ne tokia biurokratiška ir kad nuoširdžiai domėtųsi, ko nori žmonės. Kad Lietuvos mokyklose būtų daugiau kalbama apie aplinkosaugą ir klimato krizę.

Būtų idealu, jeigu verslo poreikiai nebūtų laikomi aukščiau už visuomenės.

FFF judėjimas yra solidarus su LGBT bendruomene, taip pat praėjusią vasarą Klaipėdoje jie palaikė pasaulinį „Black Lives Matter“ judėjimą prieš rasizmą. O advokatas Saulius Dambrauskas dalyvavo „Šeimų marše“, kurio organizatoriai reikalavo nesvarstyti partnerystės įstatymo ir neratifikuoti Stambulo konvencijos. Politiškai šie žmonės yra priešingose spektro pusėse. Bet medžių išsaugojimas yra tema, dėl kurios jie sutaria, taip suteikdami viltį, kad kitais klausimais galima rasti bendrą kalbą. Nes vienas iš žmogaus teisių principų yra tas, kad negalima jų palaikyti selektyviai.

Nė vienas pašnekovas neneigia reikalo ir prasmės tvarkyti želdynus, vykdyti miestų tvarkymą, tačiau visi sutinka, kad tai turi būti daroma kitaip. Pasaulinė klimato krizė ir kintantis visuomenės santykis su gamta keičia ir vertybių skalę, pagal kurią turi būti vystomi miestai ir šalys.
2020 m. rudenį Ženevoje 45-osios Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos sesijos metu Kosta Rika pristatė jungtinį penkių valstybių kreipimąsi. Jame šalys prašo į visuotines žmogaus teises oficialiai įtraukti ir žmogaus teisę į švarią, saugią, sveiką ir tvarią aplinką. Iki šios dienos šį kreipimąsi yra pasirašiusios daugiau nei 1000 nevyriausybinių organizacijų iš viso pasaulio.

Šiais metais vykusios sesijos metu Maldyvai šį jungtinį kreipimąsi pakartojo. Teisė į gamtą netrukus gali tapti visuotinai pripažinta žmogaus teise. Ji turės būti ginama ne tik ją konstituciškai saugančių valstybių. Ją saugos ir viršesnės Jungtinių Tautų Žmogaus teisės. Dėl to dar vyks daug karštų diskusijų ir ginčų, nes tai gali reikšti visuomenės vystymosi krypties keitimą. Vystymosi, kuris remsis prielaida, jog išsekinta aplinka niekada nebus tvari ir sveika.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon