LGBTQ+ teisės Pietų Afrikos Respublikoje: realybė prieš įstatymą

„Pripažinkite mus!“ – šaukė Pietų Afrikos LGBTQ+ bendruomenė XX a. pabaigoje. Šaukia ir dabar. Šalyje, kurioje prieš 24 metus Nelsonas Mandela pasirašė vieną progresyviausių visų laikų konstitucijų, įstatymas ne visada pajėgus apginti šią bendruomenę. Pietų Afrikos LGBTQ+ gyventojai pasakoja, kokia yra realybė šalyje, kurios Konsitucijoje – pirmojoje pasaulyje – buvo įtvirtinta lygybė seksualinės orientacijos atžvilgiu.

Išgirskite tekstą:

Julija Stankevičiūtė yra Kauno Veršvų gimnazijos abiturientė. Šis tekstas – vienas iš konkurso „Afrika nėra šalis“ laimėtojų. Jo metu dvidešimt Lietuvos moksleivių parengė originalius žurnalistinius pasakojimus apie Afrikos dabartį, siekdami parodyti žemyno įvairovę ir mūsų santykį su ja.

Konstitucija, pakeitusi lygybės sampratą

„Draugai ir tautiečiai, šiandien savo buvimu čia iškilmingai pagerbiame pažadą, kurį davėme sau ir pasauliui – kad Pietų Afrika atpirks save ir taip praplės žmogaus laisvės sienas“, – kalbėjo tuometis Pietų Afrikos prezidentas Nelsonas Mandela 1996-aisiais. Tąkart jis pasirašė pirmąją pasaulyje Konstituciją, ginančią žmogaus teises nepaisant jo seksualinės orientacijos. Tą gruodžio 10-ąją Mandela pridūrė: „Šiandien peržengiame kritinį slenkstį. Pasisemkime jėgų iš užmegztos vienybės, kartu supraskime galimybes ir įgyvendinkime šioje Konstitucijoje įtvirtintą viziją. Pripažinkime praeities neteisybes kurdami ateitį, pagrįstą lygybe ir socialiniu teisingumu.“

Pietų Afrikos Konstitucija tapo pavyzdžiu visam pasauliui. Pirmą kartą žmonijos istorijoje Konstitucija, pagrindinis valstybės įstatymas, gynė žmonių teises nepaisant jų seksualinės orientacijos. Pagrindinio valstybės įstatymo 9-ojo straipsnio 3-iajame punkte rašoma, kad „Valstybė negali nesąžiningai tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuoti asmens dėl vienos ar kelių priežasčių, įskaitant rasę, lytį, nėštumą, šeiminę padėtį, etninę ar socialinę kilmę, odos spalvą, seksualinę orientaciją, amžių, negalią, religiją, sąžinę, įsitikinimus, kultūrą, kalbą ir gimimą“. Šis politinis žingsnis buvo didelė PAR kovos su homofobija dalis. Jis pasireiškė ir žmogaus teisių (tarp jų ir LGBTQ+) protestais, „Pride“ eitynėmis bei tolesniais palankių įstatymų įgalinimais ir keitimais.

Nuotr. šalt.

" > <p>Prezidentas Nelsonas Mandela (pirmas iš dešinės) pasirašo Pietų Afrikos Respublikos Konstituciją 1996 m. gruodžio 10 d. <a href="https://www.news24.com/arts/culture/celebrate-the-constitution-by-getting-to-know-the-supreme-law-of-the-land-20201210">Nuotr. &scaron;alt.</a></p>

Prezidentas Nelsonas Mandela (pirmas iš dešinės) pasirašo Pietų Afrikos Respublikos Konstituciją 1996 m. gruodžio 10 d. Nuotr. šalt.

Homoseksualumas Afrikos gentyse

Priešingai nei gali atrodyti, Pietų Afrikos LGBTQ+ bendruomenės teisės buvo ne iškovotos, o atgautos. Ikikolonijinėje Afrikoje homoseksualumas ir translytiškumas buvo priimtini ir suprantami. XVIII a. tos pačios lyties santykiai užfiksuoti tarp khoikhoi bendruomenės ir bantų kalbų grupės atstovų. Zulų gentys homoseksualumą siejo su sąvoka „hlobongo“, o ngoni bendruomenė tai vadino „metsha“. Bantų gentyse būdavo ir translyčių žmonių, gimusių vyro kūne, bet besirengiančių moteriškai ir atliekančių tuometes tradicines „žmonos“ funkcijas. Užfiksuotos ir lesbietės, tačiau intymūs moterų santykiai dažniausiai būdavo smerkiami.

Pasak „The Guardian“, homoseksualumo pavyzdžių užfiksuota ir senovės Egipte. Benine tai buvo laikoma berniuko perėjimo į vyrus ritualo dalimi, o dviejų moterų santuokos egzistavo daugiau nei trisdešimtyje Afrikos šalių nuo Nigerijos ir Kenijos iki Pietų Afrikos Respublikos.

Anksčiausi homoseksualumo ženklai Afrikos žemyne pastebėti olų piešiniuose Zimbabvėje.

Nuotr. šalt.

" > <p>Homoseksualių vyrų piešinys, rastas vienoje Zimbabvės olų. <a href="https://www.researchgate.net/figure/Cave-paintings-of-the-San-people-near-Guruve-in-Zimbabwe-of-evidence-suggesting-same-sex_fig1_332192031">Nuotr. &scaron;alt.</a></p>

Homoseksualių vyrų piešinys, rastas vienoje Zimbabvės olų. Nuotr. šalt.

Krikščionybės įtaka homofobijos plitimui

Situacija pasikeitė XVII a. Afrikos žemyne prasidėjus kolonizacijai ir krikščionybės sklidimui. Dauguma krikščionybės šakų prieštaravo homoseksualumui, kadangi, Biblijos teigimu, tai „nenatūralu ir nuodėminga“ („Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi: tai yra pasibjaurėtina“, Kunigų knyga, 18:22). Nuo pat kolonizacijos pradžios krikščionybė turėjo didžiulę įtaką formuojantis Pietų Afrikos visuomenei ir standartams, taigi nebūtų klaidinga sakyti, kad homofobijos šaknys Pietų Afrikoje išaugo iš religijos.

Ypač didelę įtaką visuomenės nuomonei darė misionieriai. Jų mokymai tapdavo bendrąja nuomone ir diktuodavo moralės normas. Čekų misionierius Georgas Schmidtas XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje Pietų Afrikoje pradėjo krikščionybės mokymus. Schmidtas iš pradžių pradėjo dirbti su jau minėta khoikhoi gentimi: mokė rašyti, skaityti, siūti, arti žemę. Homoseksualios praktikos, panašiai kaip šokiai ir dainos, buvo laikomos ta kultūros dalimi, kurią misionieriai norėjo panaikinti. 1742-aisiais misionierius pradėjo vietinius krikštyti, o tai supykdė Reformatų bažnyčią, kadangi krikštyti galėjo tik reformatų ministrai. Po dvejų metų Schmidtas buvo parsiųstas namo, o visa misionierių veikla sustabdyta 50-čiai metų.

Nuotr. šalt.

" > <p>Čekų misionierius Georgas Schmidtas, pirmasis, pradėjęs skleisti krikščionybės mokymus Pietų Afrikoje. <a href="https://www.genadendal.info/george-schmidt/">Nuotr. &scaron;alt.</a></p>

Čekų misionierius Georgas Schmidtas, pirmasis, pradėjęs skleisti krikščionybės mokymus Pietų Afrikoje. Nuotr. šalt.

<p>Schmidtas moko <em>khoikhoi</em> genties vietinius arti žemę. <a href="https://www.genadendal.info/george-schmidt/">Nuotr. &scaron;alt.</a></p>

Schmidtas moko khoikhoi genties vietinius arti žemę. Nuotr. šalt.

Vėliau Pietų Afrikoje ėmė kurtis misionieriai iš Anglijos, Škotijos, Prancūzijos, JAV ir Olandijos. Jie edukavo vietinius gyventojus, vertė jiems Bibliją ir mokė giesmių. Tokie misionierių mokymai buvo pagrindinė Pietų Afrikos edukacinė sistema iki 1953-iųjų, kai buvo pristatyta Bantų edukacinė sistema, taigi homofobiškas požiūris formavosi net kelis šimtus metų.

Vėliau LGBTQ+ diskriminacija Pietų Afrikoje persikėlė į apartheido laikotarpį. Čia nuo 1948 iki 1994 m. tos pačios lyties santykiai buvo laikomi nusikaltimu, už kurį grėsė iki 7 metų kalėjimo. 1970-aisiais prasidėję LGBTQ+ protestai džiaugsmingai baigėsi 1996-aisiais, kai buvo priimta minėtoji Konstitucija.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Už kritinio slenksčio

Priėmus šią Konstituciją, LGBTQ+ teisės Pietų Afrikoje tik stiprėjo. 2004 m. translyčiams asmenims leista legaliai pakeisti savo lytį. 2005 m. PAR tapo antrąja šalimi pasaulyje, leidžiančia tos pačios lyties poroms įsivaikinti. 2006 m. legalizuotos tos pačios lyties asmenų santuokos – PAR tapo penktąja tai padariusia šalimi pasaulyje.

Pietų Afrikos Respublikos įstatymai neabejotinai itin pažangūs. Tačiau kaip dabar, praėjus 24 metams po Konstitucijos įtvirtinimo, atrodo PAR LGBTQ+ situacija? Ar išsipildė Mandelos išsvajota ateitis, „pagrįsta lygybe ir socialiniu teisingumu“? Norėdama tai išsiaiškinti, per „Instagram“ platformą susisiekiau su keliais PAR LGBTQ+ bendruomenės nariais ir paklausiau apie asmenines jų patirtis.

LGBTQ+ ir rasizmas

Dabartinėje PAR situacijoje LGBTQ+ atžvilgiu nėra vienos tiesos ir vieno atspalvio. Praėjus 26 metams nuo apartheido, rasizmas vis dar neapleidžia šalies. Rasinė diskriminacija Pietų Afrikoje liečia ir LGBTQ+ bendruomenę.

26-erių aktorė iš Johanesburgo Tina Redman (įvardžiai „ji“ arba „jie“) pirmiausia savo seksualinę orientaciją atskleidė mamai. Tuomet Tina buvo aštuoniolikos. „Susitikinėjau su klasioke, buvau ją be galo įsimylėjusi. Tiesiog troškau, kad visi tai žinotų, bet pirmiausia pasakiau tik artimiausiems žmonėms. Supratau, kad jei žinos jie, visų kitų nuomonė nebebus svarbi.“

Moteris prisipažįsta bijojusi: „Jei atvirai, kai augau, homoseksualumas buvo didelis tabu. Žmonės apsimesdavo, kad jį priima, tačiau tai tęsdavosi iki tol, kol tai neliesdavo jų šeimos narių. Per lytinio švietimo pamokas niekada nekalbėdavome apie homoseksualumą. Aš bijojau atskleisti savo seksualinę orientaciją. Bijojau to, kaip su manimi elgsis. Mamai pasakiau, nes žinojau, kad ji bent jau pasistengs mane suprasti. Ir ji suprato.“

<p>Tina veda vestuves Keiptaune. Asmeninio albumo nuotrauka.</p>

Tina veda vestuves Keiptaune. Asmeninio albumo nuotrauka.

<p>Tina su mama Johanesburge. Asmeninio albumo nuotrauka.</p>

Tina su mama Johanesburge. Asmeninio albumo nuotrauka.

Anksčiau Tina vadino save lesbiete, tačiau dabar tyrinėja savo vietą LGBTQ+ spektre. „Save apibūdinu queer, taip galiu daugiau sužinoti apie tai, kas esu. Anksčiau man buvo patogu būti tiesiog lesbiete, o dabar pastebėjau, kad suprantu vis daugiau savo esybės dalių. Džiaugiuosi, kad leidausi į dar vieną savęs pažinimo kelionę.“

Tačiau Tina ne visada jaučiasi saugiai: „Pietų Afrikoje vis dar gan didelis rasinis skirstymas. Apartheidas pasibaigė vos prieš 26 metus. Mes vis dar gyvename tarp opresorių ir jų vaikų. Be to, kad esu homoseksuali, esu dar ir moteris, dar daugiau – aš esu juodaodė moteris. Juodaodės homoseksualios moterys šioje šalyje yra maisto grandinės apačioje.“

Korekciniai prievartavimų išpuoliai ir femicidas

Atskleidusi savo seksualinę orientaciją, Tina sužinojo apie Pietų Afriką vis dar kamuojančią problemą – korekcinius prievartavimų išpuolius (angl. Corrective rape attacks).

Taip vadinamas išžaginimas, kai užpuolikas savo veiksmus pateisina tikėjimu, kad moterų homoseksualumas gali būti „išgydytas“ moteriai mylintis su vyru. Toks mąstymas atsirado dėl plačiai paplitusios stigmos, kad homoseksualios moterys „tiesiog nesutiko tinkamo vyro“.

„Yra daugybė kitų nelogiškų ir šlykščių bandymų pateisinti šį žiaurų nusikaltimą. Tai buvo ir vis dar yra didžiausia mano baimė. Eidama gatve turiu būti atsargi, kad neatrodyčiau per daug „vyriška“ arba per daug akivaizdžiai queer“, – pasakoja moteris. Kaip teigia Tina, apie tokius išpuolius išgirsta kiekvieną dieną. Anot jos, Pietų Afrika išgyvena femicidą, kurio vienas pagrindinių taikinių – homoseksualios moterys.

Statistiškai šalyje kas tris valandas nužudoma moteris. „LGBTQ+ spektro asmenys yra pasipiktinę ir pasišlykštėję, mums belieka gyventi baimėje. Policija į smurtą prieš mus rimtai nežiūri, tad jei mane užpultų, į policiją kreiptis bijočiau“, – dalinasi Tina.

<p>Tina dabar. Tą dieną ji pasirodė moterims skirtame renginyje su kitais artistais: Refiloe Makhubo ir Nokween. Asmeninio albumo nuotrauka.</p>

Tina dabar. Tą dieną ji pasirodė moterims skirtame renginyje su kitais artistais: Refiloe Makhubo ir Nokween. Asmeninio albumo nuotrauka.

<p>Tina (dešinėje) su savo mokyklos draugais aštuntoje klasėje. Asmeninio albumo nuotrauka.</p>

Tina (dešinėje) su savo mokyklos draugais aštuntoje klasėje. Asmeninio albumo nuotrauka.

Pietų Afrikoje seksualinį priekabiavimą patiria ne vien LGBTQ+ spektro moterys, bet visos bendruomenės nariai. Kalifornijos teisės universiteto Viljamso instituto tyrimo apie PAR duomenimis, bent vienas iš dešimties (11 proc.) 16–24 m. amžiaus LGBTQ+ bendruomenės narių prisipažino patiriantis seksualinį priekabiavimą mokymosi įstaigoje.

„Žmonės mato Pietų Afriką kaip pirmą valstybę pasaulyje, uždraudusią asmenų diskriminaciją seksualinės orientacijos pagrindu. Tačiau man vis dar baisu vaikščioti gatvėmis kaip queer moteriai. Kol kas mūsų Vyriausybė nepadarė nieko, kad užtikrintų homoseksualių šalies moterų saugumą. Vietoje to jie bando mus užčiaupti spalvingomis kalbomis reikšdami palaikymą ir retkarčiais uždegdami žvakutę už tūkstančius kasmet prarandamų gyvybių“, – pasakoja Tina.

Ši problema didžiąja dalimi yra ignoruojama dėl rasizmo. „Ilgą laiką juodaodžiai asmenys buvo dehumanizuojami senų diskriminacinių apartheido laikotarpio įstatymų. Šių įstatymų likučiai atsispindi ir dabartiniuose socialiniuose bei ekonominiuose PAR aspektuose. Dėl to bet kokie sunkumai, kuriuos turi įveikti LGBTQ+ asmenys, matomi kaip nereikšmingi, jei tie asmenys yra juodaodžiai. Pavyzdžiui, kadangi korekciniai prievartavimų išpuoliai dažniausiai vyksta žemesnio ekonominio lygio bendruomenėse (kurių nariai daugiausia juodaodžiai), šiems nusikaltimams neskiriama tiek dėmesio“, – teigia Tina.

Reklama

Kai pasididžiavimas skyla į juoda ir balta

Rasizmas skaldo LGBTQ+ bendruomenę ir per „Pride“ paradus. Gyvendama Johanesburge Tina suprato, kad tai, kas anksčiau buvo laisvės ir lygybės protestas, dabar yra labai kontroversiškas renginys, tyčia organizuojamas taip, kad taptų neprieinamas daliai bendruomenės narių.

Istoriškai „Pride“ eitynės PAR vykdavo tam, kad LGBTQ+ bendruomenė taptų labiau matoma. Dalyviai žygiuodavo vieningai, vyravo žmonių įvairovė. Per pirmąjį „Pride“ 1990-aisiais organizatoriai stengėsi padaryti viską, kad dalyvauti galėtų kiekvienas, nepaisant jo rasės, lyties ar socialinės padėties. Tai pasiekti jie bandė rengdami maršrutus, vedančius net ir per apartheido metu labiausiai diskriminuotų visuomenės sluoksnių (juodaodžių LGBTQ+ asmenų) kvartalus. Dalyvavimas parade buvo nemokamas, o kiekvienas dalyvis galėjo jaustis saugus ir atitolęs nuo seksizmo, homofobijos ir rasizmo. Tai buvo protestas, kurio metu buvo kovojama ne tik už LGBTQ+ teises, bet ir už rasinę lygybę.

Nuotr. šalt.

" > <p>Pirmasis Pietų Afrikos „Pride“ 1990 m. <a href="https://www.timeslive.co.za/sunday-times/lifestyle/2019-10-20-politics-play-looking-back-on-joburgs-first-pride-march/">Nuotr. &scaron;alt.</a></p>

Pirmasis Pietų Afrikos „Pride“ 1990 m. Nuotr. šalt.

<p>Pirmasis Pietų Afrikos „Pride“ 1990 m. <a href="https://www.timeslive.co.za/sunday-times/lifestyle/2019-10-20-politics-play-looking-back-on-joburgs-first-pride-march/">Nuotr. &scaron;alt.</a></p>

Pirmasis Pietų Afrikos „Pride“ 1990 m. Nuotr. šalt.

Po 1996-ųjų Konstitucijos viskas pasikeitė. „Skilimas prasidėjo tuomet, kai „Pride“ organizacinis komitetas, kurį daugiausia sudarė baltieji vyrai, pasiūlė, kad eitynės iš protesto taptų paradu. Buvo manoma, kad queer asmenys dabar yra laisvi ir kad protestuoti nebereikia. Tai buvo nemokšiškas ir nepamatuotas sprendimas, pagrįstas tik jų patirtimi. Heteroseksualūs ir cislyties atstovai baltieji Pietų Afrikos vyrai visada buvo laisvi, pakeitus įstatymą homoseksualūs baltaodžiai PAR vyrai taip pat tokiais pasijuto. Visiems kitiems laisvė liko nepasiekiama“, – pasakoja Tina. Dabartinis „Pride“ susiskaldęs – egzistuoja vadinamieji juodųjų ir baltųjų paradai (pavyzdžiui, Johanesburgo „Pride“ yra baltųjų paradas, o Soveto – juodųjų).

Rožiniai šlamantieji

Šiandieninių paradų problemas pastebi ir kiti. 23-ejų nedvinarės lyties (angl. Non-binary – asmenys, nesitapatinantys su jokia lytimi, naudojamas įvardis „jie“) Marne Swanepoel pasakoja apie savo patirtį Pretorijos miesto (vieno PAR sostinių, pasižyminčio palankiomis sąlygomis LGBTQ+ bendruomenei) Senturiono savivaldybės „Pride“: „Atrodė, kad žmonės ten domisi tik rožiniais dalyvių pinigais. Stendų darbuotojai buvo įžūlūs ir homofobiški. Vienas prie alaus stendo dirbęs vyras šovė komentarą apie mane ir mano partnerį: „Man viskas okey su lesbietėm, bet gėjai – fu.“

Marne šiuo metu eina menų srities korepetitoriaus pareigas universitete. Kartu su savo taip pat nedvinarės lyties partneriu Marsh jie turi bendrą „Instagram“ paskyrą, kurioje dalinasi informacija apie LGBTQ+ bendruomenę ir rodo jai palaikymą: „Kai buvom jaunesni, informacijos apie LGBTQ+ ieškojom internete. Tuo metu queer žmonės medijose pasirodydavo retai, informacija daugiausia buvo stereotipiška ir negatyvi. Tie keli rasti queer turinio kūrėjai mums labai padėjo savęs ieškojimo kelionėje. Dabar norime būti pavyzdžiu, kurio reikėjo mums – norime parodyti, kad verta dalintis visomis istorijomis.“

Nedvinarės lyties našta

Marne savo lyties tapatybę ir seksualinę orientaciją atskleidė neseniai: „2019-aisiais įsimylėjau savo partnerį ir nenorėjau slėpti mūsų santykių, taigi visiems atskleidžiau, kad esu lesbietė. 2020 m. savo artimiems draugams ir šeimai prisipažinau, kad esu nedvinarės lyties. Ilgas karantinas suteikė laiko apmąstymams, o supratusi savo lyties identitetą, pradėjau patogiau jaustis ir savo odoje. Deja, manau, seksualinę orientaciją žmonės priimti pasiruošę, tačiau lyties identiteto – dar ne. Draugai buvo suglumę, bet palaikė, stengėsi suprasti. Mano šeimos nariai to visiškai nesupranta. Kartais, kai bandau paaiškinti, jie tampa agresyvūs, todėl nusprendžiau savo lyties identitetą pasilaikyti sau ir savo artimiems draugams. Jaučiu jiems didelį dėkingumą.“

Marne dažnai susiduria su keblumais dėl to, kaip identifikuoja savo lytį. Ne visi supranta nedvinarės lyties konceptą ir ne visi nori jį suprasti. „Tie, kurie žino, kas yra non-binary, dažnai žvelgia į tai nerimtai. Pavyzdžiui, dalyvaudami queer renginiuose ar erdvėse, iš pradžių jaučiamės gerai, nes žmonės įvardžių klausia. Tačiau vėliau dažnai pradeda juokauti: „Ponai ir ponios…“ Jie mano, kad taip mus priima į savo ratą, tačiau mums atrodo, kad jiems lyties identitetas yra bajeris. Nepažistami žmonės kreipiasi „ponia“ arba „panele“, o juos mandagiai pataisius, mesteli, kad tai per daug sudėtinga“, – pasakoja Marne.

Didmiesčiai suteikia daugiau saugumo

Gyvendami Pretorijoje Marne ir Marsh iš aplinkinių susilaukia įvairių reakcijų: nuo agresijos ir keistų žvilgsnių iki atvirų komplimentų dėl stiliaus, klausimų, ar pora jaučiasi saugiai.

Miesteliuose ir kaimuose pasitaiko stipresnių reakcijų. Marne pasakoja, kad blogiausiai jautėsi Midelburge, miestelyje, kuriame gyvena afrikaans bendruomenė: „Homofobija afrikaans bendruomenėje labai paplitusi, tai įrėžta jų kultūroje (kai XX a. afrikietiškoje spaudoje buvo pradėta kalbėti apie homoseksualumą, šios bendruomenės laikraščiai iš karto pareiškė, kad homoseksualumas yra nuodėmingas, ir pradėjo cenzūruoti publikacijas. Prie to prisideda ir itin religingos afrikaans bendruomenės tradicijos). Afrikaans bendruomenės vyrai piktai į mus spokso, garsiai mus keikia. Pretorijoje jaučiamės daug saugiau.“

Disforija arba mirtis

Viešųjų ryšių specialistė translytė 45-erių Charlie Schönken (įvardis „ji“) iš Johanesburgo teigia, kad „kaimo vietovės labai konservatyvios, jose gyvenantys žmonės puoselėja stiprias religines pažiūras ir tradicijas. Bijodami dėl savo gyvybės, translyčiai asmenys dažniausiai visą gyvenimą slepia savo identitetą“. Moteris pasakoja, kad daugybė tokių vietovių gyventojų, tarp jų ir translytis jaunimas, ieško darbo didmiesčiuose, tačiau galiausiai kažkada turi grįžti namo ir pasirūpinti savo šeima. Tuomet susiduria su stipria lyties disforija – psichologiniais sunkumais, atsirandančiais jaučiantis taip, tarsi būtų gimę netinkamoje lytyje. Translyčiai asmenys dažniausiai neturi kito pasirinkimo, kaip tik taikstytis su tuo ir kentėti, kadangi identiteto atskleidimas gali reikšti mirtį.

PAR yra buvęs ne vienas toks atvejis. 2020 m. translytės aktyvistės Nare Mphela kūnas buvo rastas subadytas Sekgakgapeng kaime. 2012 m. nuošalioje Šiaurės Kyšulio provincijoje buvo nužudytas homoseksualus translytis vyras Thapelo Makutle po to, kai susiginčijo su dviem nepažįstamaisiais dėl savo seksualinės orientacijos.

<p>Charlie su savo žmona. ©Shaun Smith</p>

Charlie su savo žmona. ©Shaun Smith

Save atrasti reikia daug laiko

Charlie turi „Instagram“ paskyrą ir tinklaraštį, kuriame dalinasi savo patirtimi ir stengiasi supažindinti žmones su translyčių bendruomenės problemomis: „Tikiuosi, kad kažkur kažkam dėl to taps lengviau rasti save ir gyventi autentišką gyvenimą. Net jei tai būtų vienas žmogus. Man prireikė 40 metų suprasti, kas aš, ir išdrįsti būti savimi. Kartais pagalvoju, kaip gerai būtų buvę turėti tokius autoritetus augant.“

Moters lytinės tapatybės kelionė nebuvo lengva. Charlie augo olandų šeimoje, kurioje, pasak jos, LGBTQ+ temos buvo tabu. „Labai anksti išmoksti pasislėpti nuo visų, užsidėti kaukę, tačiau labai giliai savyje supranti, kad esi kitoks. Kai pripranti prie kaukės, ji tampa aksesuaru, kurį nešioji visada. Aš taip gyvenau keturiasdešimt metų.“

Charlie susituokė ir puoselėjo santuoką, tačiau laisva nesijautė: „Tai buvau ne aš. Mano disforija augo. Nusprendžiau ieškoti informacijos internete, radau tokius terminus kaip translytiškumas, ir panašius. Mano mąstymas apsivertė, kažkur tarp šitų pavadinimų atradau save. Tuo metu mano disforija pasiekė aukščiausią tašką. Kai sužinojau, kas esu, kaukė tapo nebepakeliama. Bandžiau su tuo kovoti, neigti. 2018-aisiais bandžiau nusižudyti. Maniau, kad tai vienintelė išeitis.“

Charlie bandymą pakartojo ir po metų, tačiau tuomet ją aptiko žmona. „Po kelių savaičių tylos ji man pasakė, kad myli mane ne dėl mano lyties, o dėl mano širdies. Man rodos, iš laimės praverkiau visą dieną.“ Jau 18 mėnesių Charlie identifikuoja save moterimi. Ji teigia, kad gyvenimas dabar kaip niekad aiškus.

Konstitucija suteikia saugumo, tačiau neatpažįsta translyčių asmenų poreikių

„Patogumo jausmas priklauso nuo pasitikėjimo savimi“, – teigia Charlie. Moters šeima ją palaikė nuo pat pradžių, o visos baimės išsisklaidė. „Taip, kartais jie sumaišo mano įvardžius, bet kuo toliau, tuo labiau savimi pasitikiu. Darbe šiek tiek sunkiau. Ne visi linkę mane priimti, tačiau viskas okey. Aš čia ne tam, kad versčiau juos pradėti kitaip mąstyti. Tol, kol jie geba mane gerbti ir su manimi dirbti, viskas yra gerai.“

Charlie prisimena ir PAR Konstituciją. Jos nuomone, įstatymai padeda LGBTQ+ bendruomenei jaustis saugiau: „Konstitucija padeda bendruomenei iš lėto atsiskleisti ir būti savimi. Taip, žmonės keičiasi lėtai, diskriminacija išliko ir priėmus Konstituciją. Man rodos, tai gan universali tiesa. Tačiau bent jau esame ginami įstatymų ir galime kovoti už save.“

<p>Charlie prieš pradedant keisti savo lytį ir dabar. Asmeninio albumo nuotrauka.</p>

Charlie prieš pradedant keisti savo lytį ir dabar. Asmeninio albumo nuotrauka.

Moteris sako, kad įstatymuose yra ką keisti, pavyzdžiui, tai, kad lyties keitimo operacija nebebūtų vadinama kosmetine. Tokias procedūras valstybė delsia apmokėti, o lyties keitimo operacijų norintys asmenys ilgą laiką negauna paramos. Charlie teigia, kad, norint gauti valstybės paramą lyties keitimo operacijoms, laukti gali tekti net 15–20 metų: „Laukti tenka ilgai, nebent nusprendi operaciją darytis privačiai arba užsienyje. Dažnai operuotis kitoje šalyje netgi pigiau. Taigi, prieiga vis dar didžiulė problema, ypač žmonėms, kurie turi finansinių sunkumų. Tačiau kasmet viskas gerėja.“

Nors lyties keitimo procedūros yra legalios, etiškos, mediciniškai patvirtintos bei prieinamos tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje, prieiga vis dar ribota ir nelygiavertė. Internetinio tyrimų ir mokslinių publikacijų centro „Plos One“ duomenys parodė, kad „tik maža PAR medicinos paslaugų teikėjų dalis siūlo lyties keitimo procedūras. Tai jie daro išskirtinai savo iniciatyva ir dažniausiai neremiami jokių didesnių institucijų.“ Šios procedūros reikalingos beveik visiems translyčiams asmenims, tai reiškia, kad dauguma šios grupės žmonių reikiamą priežiūrą gaus tik turėdami tam pakankamai lėšų.

Aplinkos įtaka norintiems keisti lytį

„Nėra teisingo ar neteisingo būdo tapti translyčiu“, – pasakoja Charlie. Lyties keitimas kiekvienam translyčiam asmeniui yra kitoks – vieniems reikia medicininės pagalbos, kitiems – ne. Nemažą įtaką turi ir asmens aplinka. „Pietų Afrikos kultūra labai įvairi. Žmonėms iš konservatyvių šeimų nelabai pasisekė. Kaip ir žmonėms, išpažįstantiems specifines religijas arba gyvenantiems toliau nuo didmiesčių. Taip pat žmonėms iš tam tikrų etninių grupių. Kiekviena kultūra turi savo supratimą, kas yra normalu, ir savo požiūrį į LGBTQ+ bendruomenę. Esu netgi sutikusi tėvų, kurie galėtų pripažinti sūnų esant gėjumi, bet translyčiu – ne“, – teigia moteris. Anot Pietų Afrikos bulvarinio laikraščio „The Citizen“, vienas iš trijų translyčių paauglių Pietų Afrikoje yra bandęs nusižudyti.

Charlie pabrėžia, kad lyties keitimas nėra vien medicininis procesas: „Tai ir socialinė bei mentalinė tranzicija, kaip ir fizinė. Tiesą sakant, manau, kad pirmosios dvi netgi svarbesnės.“

Kaip televizija kovoja su homofobija

Jennis Williamsonas („jis“), 43-ejų prodiuseris iš Johanesburgo, pastebi: „Manau, net ir mažuose miesteliuose vyksta atgimimas. Afrikaans bendruomenė iš lėto pradeda priimti LGBTQ+ bendruomenę, nes šiuolaikiniai prodiuseriai rodo daugiau homoseksualumo jų žiūrimuose serialuose.“

Pokalbių laidos „We’re queer, my dear“ prodiuseris savo seksualinę orientaciją atskleidė būdamas dvidešimties. „Buvau auginamas labai griežtai ir religingai, taigi atskleisti savo seksualinę orientaciją buvo sunku. Tačiau gyvenimas šviesoje suteikė daugiau vietos laisvei ir meilei sau.“ Jo laidoje vedamos temos apie queer gyvenimą, tos pačios lyties tėvystę, stigmas ir kitus su LGBTQ+ bendruomene susijusius dalykus.

<p>Jennis (dešinėje) su savo sese Amelia vaikystėje. Asmeninio albumo nuotrauka.</p>

Jennis (dešinėje) su savo sese Amelia vaikystėje. Asmeninio albumo nuotrauka.

<p>Jennis 2019 m. Asmeninio albumo nuotrauka.</p>

Jennis 2019 m. Asmeninio albumo nuotrauka.

Užtikrintos lygios įsivaikinimo teisės

Šiuo metu Jennis turi vyrą ir neseniai įvaikintą sūnų. Prodiuseris pasakoja, kad girdėjo bene visas įmanomas priežastis, kodėl jis su vyru neturėtų įsivaikinti. „Tačiau vienintelės nuomonės, kurios mums iš tiesų buvo svarbios, buvo mūsų artimųjų. Mums papuolė puiki įvaikinimo agentūra ir socialinis darbuotojas. Jau per pirmą interviu mums aiškiai pasakė, kad jie nediskriminuoja tos pačios lyties porų. Neseniai Pietų Afrikoje buvo išleistas įstatymas, kad joks teismo pareigūnas negali diskriminuoti LGBTQ+ narių dėl jų ateities planų.“

Vyras nevengia pastebėti, kad jį ir jo partnerį mažuose miesteliuose pasitinka stigmos: „Vietiniams mažų bendruomenių gyventojams du vyrai ir įsūnis nėra normalu.“ Remiantis 2016-ųjų „Other Foundation“ apklausa, septyni iš dešimties Pietų Afrikos gyventojų mano, kad homoseksualumas ir lytinių normų peržengimas yra „moraliai neteisingas“. Beveik pusė (48 proc.) šalies sveikatos apsaugos sistemos darbuotojų mano tą patį. Dėl to net 77 proc. gender-nonconformative asmenų lieka nepatenkinti sveikatos apsaugos sistema.

<p>Jennis (dešinėje) kartu su vyru Sebastianu ir įsūniu Skye. Asmeninio albumo nuotrauka.</p>

Jennis (dešinėje) kartu su vyru Sebastianu ir įsūniu Skye. Asmeninio albumo nuotrauka.

<p>Jennis su įsūniu Skye. Asmeninio albumo nuotrauka.</p>

Jennis su įsūniu Skye. Asmeninio albumo nuotrauka.

<p>Jennis (dešinėje) su vyru Sebastianu ir įsūniu Skye. Asmeninio albumo nuotrauka.</p>

Jennis (dešinėje) su vyru Sebastianu ir įsūniu Skye. Asmeninio albumo nuotrauka.

Svarbiausia žinoti savo teises

Praeityje Jennis susidurdavo su diskriminacija darbo vietoje, tačiau jis žino savo teises: „Kovoti reikia pasitelkiant žinias, ne emocijas. Visada labai svarbu žinoti savo teises.“

Žmones šviesti yra svarbu. Jennis nuomone, pareigūnų edukavimas korekcinių prievartavimo išpuolių tema, paramos grupės mažuose miesteliuose ir jaunų žmonių švietimas gali išspręsti daug problemų. Jo teigimu, „Pietų Afrikoje homofobija užsilikusi dėl to, kad visuomenės nuomonė kinta lėtai, tai sena ir konservatyvi karta, kurią laikui bėgant pakeis kita“.

<p>Jennis vaikų namuose Kambodžoje 2016 m. Asmeninio albumo nuotrauka.</p>

Jennis vaikų namuose Kambodžoje 2016 m. Asmeninio albumo nuotrauka.

<p>Jennis (viršuje, dešinėje) pokalbių laidos „We’re Queer, My Dear“ vedėjų grupė. Asmeninio albumo nuotrauka.</p>

Jennis (viršuje, dešinėje) pokalbių laidos „We’re Queer, My Dear“ vedėjų grupė. Asmeninio albumo nuotrauka.

Gerbti LGBTQ+ teises Pietų Afrikos Respublikoje įstatymiškai yra privaloma. Vis dėlto kai kurie autoriai teigia, kad, net ir esant palankiems įstatymus, galutinį rezultatą teisinėse bylose lemia visuomenės nusistatymas. Amerikiečių ir britų teisės biuras „Hogan Lovells“ apie LGBTQ+ bendruomenės teises darbovietėje rašo: „Po 2014-ųjų Labour Research Services and the Gay and Lesbian Memory in Action paruoštos anketos išaiškėjo, kad užtikrinti LGBTQ+ teises nėra valstybės prioritetas. Apklausoje dalyvavę LGBTQ+ nariai įvardijo, kad darbovietėse vis dar patiria bendradarbių ir vadovų priešiškumą, pravardžiavimą, žodinį ir fizinį bauginimą, šantažą, fizinį ir seksualinį smurtą ir t. t. Tačiau dauguma apie tai nepraneša, nes bijo antrinio viktimizavimo.

Pagal Kalifornijos universiteto Viljamso teisės instituto statistiką, gender-noncomforming (pavyzdžiui, vyriškai atrodančios moterys arba moteriškai atrodantys vyrai) heteroseksualūs asmenys buvo samdomi rečiau nei gender-conforming heteroseksualūs asmenys.

Marne apie savo patirtį dirbant Pretorijos universitete pasakoja: „Dirbu menų fakultete. Šioje erdvėje nesijaučia menkinimo ar diskriminavimo.“ Visgi Marne pastebi, kad universitete tokie paprasti dalykai kaip įvardžių pasiteiravimas nutinka labai retai. „Planuoju tokią praktiką įtvirtinti – kad universitetas taptų dar atviresnis translyčiams asmenims.“

Bažnyčios ir LGBTQ+ bendruomenės santykiai

Bažnyčios nuostatuose pokyčiai vyksta lėtai. Biblija homoseksualumui prieštarauja. Pietų Afrikoje tokie religinės bendruomenės nusistatymai taip pat ne išimtis. „Bažnyčioje vis dar vyrauja sena „mylėk nusidėjėlį, bet nekęsk nuodėmės“ stigma“, – pasakoja Jennis.

Su Jennis sutinka ir Marne: „Manau, kad dauguma bažnyčių Pietų Afrikoje yra nusiteikusios prieš LGBTQ+ bendruomenę, bet apie tai pernelyg garsiai nekalba. Kai kreipiamasi į queer asmenis, skleidžiama ta pati homofobiška žinutė. Į mokyklą, kurią lankiau, kiekvieną pirmadienio rytą buvo kviečiami pastoriai arba pamokslininkai. Pamenu nemažai nejaukių rytų, kai jaučiausi įtikinta, jog savo homoseksualumą galiu panaikinti tiesiog maldomis (angl. pray the gay away).“

Aktorė iš Johanesburgo Tina pastebi, kad anksčiau agresyviai prieš homoseksualumą pasisakiusi Bažnyčia dabar ramesnė: „Kai buvau maža, dažnai eidavau į šias [anglikonų ir katalikų] bažnyčias, taigi kalbu iš patirties. Anksčiau šių organizacijų mokymai siekė įbauginti savo sekėjus ir skleidžiant neapykantą kontroliuoti jų mąstymą. Dabar provincijos bažnyčios nebeskleidžia homofobijos taip akivaizdžiai, nes tai žmones atstumtų.“ Moteris taip pat pastebi, kad kaimo vietovėse situacija prastesnė: „Pietų Afrikos kaimuose religinių lyderių homofobija labiau priimtina, o tie, kurie pasisako prieš jų idėjas, engiami, jų balsai tildomi. Būti queer Pietų Afrikos kaimuose yra beveik mirties nuosprendis. Kadangi mišiose atvirai pasisakoma prieš homoseksualumą, žmonės savo homofobiją teisina religija. Homofobija matoma kaip jų tikėjimui būdingas dalykas. Dėl to labai sunku keisti tokių žmonių mąstymą.“

Reklama

Kalbant apie pačius krikščionis, „Pew Research Center“ tyrimu, 2019 m. dauguma, t. y. 62 proc., katalikų Pietų Afrikos Respublikoje teigia, kad homoseksualumas jiems yra priimtinas (Lietuvoje su tuo sutinka 27 proc.). Taip pat, pasak „Washington Post“, 2016 m. Pietų Afrikos Anglikonų bažnyčios pastoriai ryžosi priimti homoseksualius bažnyčios narius (ši rezoliucija vėliau buvo panaikinta pietinės Afrikos regiono Anglikonų bažnyčios valdžios).

Iš tiesų net ir vyresni dvasininkai gali pripažinti homoseksualumą. Taip atsitiko su Tinos močiute: „Neseniai nusprendžiau supažindinti savo partnerę su savo močiute – dvasininke, gyvenančia homofobija pagarsėjusioje Pietų Afrikos dalyje. Baiminausi, ką močiutė pagalvos, nes žinojau, kad jos religija nusistačiusi prieš homoseksualumą. Bet susitikimas buvo toks mielas. Ji priėmė mano partnerę į mano vaikystės namus ir paprašė mūsų rūpintis viena kita. Vėliau sužinojau, kad ji kalbėjosi su mano mama ir sakė, kad nesupranta queer santykių, bet tikisi, kad mama jai paaiškins. Močiutė taip pat padėkojo jai, kad rūpinasi manimi ir mano partnere, nes supranta, koks nesaugus gali būti pasaulis queer žmonėms.“

<p>Tinos močiutė dvasininkė Nomvula Saul.</p>

Tinos močiutė dvasininkė Nomvula Saul.

Ko trūksta iki ateities, „pagrįstos lygybe ir socialiniu teisingumu“?

Dabartinė LGBTQ+ teisių situacija Pietų Afrikoje įstatymiškai progresyvi, tačiau yra daug neišspręstų socialinių problemų. Šalies neapleidžia rasizmas, liečiantis ir LGBTQ+ bendruomenę, nesprendžiama alinanti korekcinių prievartavimo išpuolių problema, o mažuose miesteliuose ir kaimuose vyrauja aktyvi homofobija. Pasiekti Mandelos išsvajotą ateitį galima tik sprendžiant šias problemas.

Pagrindinis sprendimo būdas yra edukuoti visuomenę. „Mokyklos turi pradėti mokyti vaikus apie lyties identitetą ir seksualines orientacijas. Kol to nebus, manau, dauguma queer žmonių tiesiog ir toliau dalinsis savo istorijomis, nes tokios istorijos yra puikus būdas vieniems kitus mokyti. Daugumai žmonių queer lytis ir seksualinė orientacija nesuprantami, jie nėra net sutikę queer žmogaus. Nesakau, kad kiekvieno žmogaus pareiga mokyti kitus, bet jei tau patinka apie tai kalbėti ir edukuoti, sukurti platformą ir dalintis tokia informacija būtų puikus būdas tai daryti“, – sako Marne.

Tina pokyčius vykdytų taip pat per edukaciją: „Nemanau, kad mūsų švietimo sistema daro pakankamai, kad išmokytų vaikus ir jaunuolius apie jų kūnus, kai tai neliečia heteronormatyvumo. Kaimų vietovių ir miestelių gyventojų vaikai turėtų mokytis ne tik iš savo tėvų, kurių nuomonė dažniausiai senamadiška ir kyla iš konservatyvių religinių pažiūrų. Mums reikia tokio mokymo plano, kuris praplėstų žinias apie lytį ir seksualinę orientaciją. Kadangi griežti lyties vaidmenys ir heteroseksualumas yra svarbi krikščionybės dalis, žmonės turi sužinoti, kad homofobiją į Afriką atvežė misionieriai ir kolonializmas. Mūsų lyderiai mėgsta sakyti, kad homoseksualumas neafrikietiškas, bet iš tiesų dabartinės formos homofobija yra europietiškas importas. Tai turėtų būti žinoma.“

Šią „dekolonizaciją“ skatina ir Marne: „Homoseksualumas nėra neafrikietiškas. Žmonės kaimuose ir miesteliuose turėtų būti supažindinti su homoseksualumu ir sužinoti, kaip jis susijęs su jų pačių istorija, kaip tai yra natūralu (daugumos argumentas yra „homoseksualumas nenatūralu“)“, – pasakoja Marne. Jennis taip pat pataria „sukurti saugias erdves ir paramos grupes mažuose miesteliuose“.

Situacija Lietuvoje

Situacija Pietų Afrikoje nėra tobula, praeis dar daug laiko, kol šalies socialinis gyvenimas bus visiškai pagrįstas lygybe. Tačiau PAR vis dar galima rodyti kaip pavyzdį valstybėms, kurios dar tik pradeda siekti LGBTQ+ bendruomenei palankių teisių. Tarp šių valstybių yra ir Lietuva.

Šių metų rudenį buvo išrinkti nauji Seimas bei Vyriausybė. Valdančiojoje koalicijoje vietą užima ir už LGBTQ+ teises stipriai stovinti Laisvės partija. Paskelbtoje koalicijos programoje susitarta „leisti įteisinti lyčiai neutralią partnerystę, grindžiamą tarpusavio atsakomybe bei savanorišku apsisprendimu prisiimti teises ir pareigas“. Šių metų gegužės mėnesį pateikimo procedūros metu Seimas nepritarė Partnerystės įstatymo pataisoms. Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė savo feisbuko paskyroje teigė: „Pokyčių sieksime ir jie bus.“ Politikė pažadėjo „ir toliau su visais neabejingais žmogaus teisėms politikais ieškoti kelių pokyčiams“. Nors tai toli gražu ne įstatymų teikiama apsauga, tačiau juntamas judėjimas link platesnių Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės teisių ateityje. Pietų Afrikos pavyzdys parodo, kad įstatymai nebūtinai daro įtaką žmonių mąstysenai. Vadinasi, net sulaukus palankių įstatymų, socialiniai pokyčiai vis tiek ateis iš lėto.

Emocinė parama LGBTQ+ jaunimui Lietuvoje

Žurnalistinius mokymus-konkursą „Afrika nėra šalis“ rengė NARA žurnalistai ir Afrikos tyrimų ir konsultacijų centras „AfriKo“.