Mokyklos programoje Afrikos autorių nėra. Ką dėl to prarandame?

Mąstydama apie literatūrą, kurią pažinau mokykloje, prisimenu Lietuvos ir užsienio rašytojų darbus. Tik žodis „užsienis“ ne visai tikslus. Tai visų pirma Europos šalys ir Jungtinės Valstijos. Kitų žemynų kūrinių neprisimenu. Susitelkiu ties Afrikos žemynu. Neprisimenu nė vieno rašytojo iš ten.

Vakarė Saulėnaitė yra vienuoliktokė Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje. Šis tekstas – vienas iš konkurso „Afrika nėra šalis“ laimėtojų. Jo metu dvidešimt Lietuvos moksleivių parengė originalius žurnalistinius pasakojimus apie Afrikos dabartį, siekdami parodyti žemyno įvairovę ir mūsų santykį su ja.

Paklausiau apie tai draugų ir giminaičių. Viena draugė paminėjo rašytoją Chimamandą Ngozi Adichie, apie kurią sužinojo peržiūrėjusi populiarią jos kalbą TED konferencijoje. Kiti, kaip ir aš, neatsiminė jokio Afrikos rašytojų kūrinio. Jei ir kildavo kokių nors asociacijų, tai tik su amerikiečių autorių knygomis apie vergovę, tokiomis kaip Solomono Northupo autobiografine knyga „Dvylika vergovės metų“ (angl. „Twelve Years a Slave“) ir Harrietos Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelė“ (angl. „Uncle Tom’s Cabin“).

Norėdama išsiaiškinti, kiek dėmesio literatūros pamokose skiriama užsienio rašytojams, išnagrinėjau lietuvių kalbos pamokų privalomos literatūros sąrašą nuo pirmos iki dvyliktos klasės.

Lietuvių kalbos pamokose nagrinėjamų privalomų kūrinių autorių kilmė pagal šalis:

Duomenys iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2016 m. išleistos lietuvių kalbos pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrųjų programų skilties „privaloma literatūra“.

Iš grafiko matyti, jog visose klasėse lietuvių literatūrai skiriama kelis kartus daugiau dėmesio nei kitų šalių autoriams. Vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse nagrinėjamų lietuvių autorių skaičius yra net penkis kartus didesnis už kitų šalių. Afrikos autorių kūrinių lietuvių kalbos programoje per visus dvylika metų nėra ne tik prie privalomųjų, bet ir prie rekomenduojamų kūrinių.

Panagrinėjau atidžiau, kokie kūriniai analizuojami lietuvių kalbos pamokose. Pradinėse klasėse, skaitant tautosakos, grožinės literatūros kūrinius, mokomasi įžvelgti juose autorių išmonę, kalbos turtingumą ir grožį. Nagrinėjami vaikų rašytojų kūriniai, tokie kaip Kęstučio Kasparavičiaus „Trumpos istorijos“, Lietuvos poetų eilėraščiai, stebuklų pasakos.

Pagrindinėje mokykloje išsamiau analizuojami Lietuvos kultūros reiškiniai – tautosaka, tautinis atgimimas, tremties literatūra. Vienintelis tolimesnių kraštų rašytojas – kirgizas Čingizas Aitmatovas, pateikiamos ištraukos iš jo knygos „Ilga kaip šimtmečiai diena“.

Gimnazijoje literatūra nagrinėjama chronologiniu principu – pradedama nuo senovės graikų poetų, dramaturgų, filosofų. Nagrinėjama Biblija, skirtingų epochų kūriniai. Didelis dėmesys skiriamas XX a. literatūrai, istoriniam kontekstui.

Afrikos autorių kūrinių per visus dvylika metų nėra ne tik prie privalomųjų, bet ir prie rekomenduojamųjų.

Peržiūrėdama skirtingų klasių lietuvių kalbos literatūros programas pastebėjau įdomią detalę – prie kai kurių kūrinių rašoma: „arba pasirinktas užsienio / lietuvių autoriaus kūrinys“. Tai reiškia, kad mokytojai patys gali pasirinkti, kuriuos kūrinius iš siūlomų kūrinių sąrašo jie nagrinės su moksleiviais. Tačiau, norint spėti išeiti visą literatūros kursą, mokytojams dažnai nelieka laiko prieiti prie siūlomų kūrinių – ir taip su svarbia užsienio autorių literatūra moksleiviai lieka nesusipažinę.

Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Lilija Bručkienė paaiškina: „Jei pažvelgtume į apkrovas ir tai, kokia plati yra programa, suprastume, kad sunku spėti išdėstyti ir privalomus kūrinius. Pasirenkamiesiems tiesiog fiziškai nelieka laiko. Nebent mokytojas ima savivaliauti, „nespėti“ išdėstyti kokio nors privalomojo kūrinio ir pasirenka kitą, kuris tuo metu jam suskamba aktualiai arba atrodo tinkamas tai konkrečiai klasei. Taip didžioji dauguma mokytojų ir sukasi.“

<p>Afrikos autorių knygos Vilniaus knygyne „Eureka!“. Tai viena nedaugelio vietų, skirianti didesnį dėmesį šio žemyno kūrybai.</p>

Afrikos autorių knygos Vilniaus knygyne „Eureka!“. Tai viena nedaugelio vietų, skirianti didesnį dėmesį šio žemyno kūrybai.

Nedidelis užsienio literatūros kūrinių skaičius mokyklos programoje nereiškia, kad mokiniai visai neskaito užsienio literatūros – aš pati laisvalaikio skaitiniams dažniau renkuosi užsienio autorių kūrybą. Tačiau neretai laisvalaikio skaitinių laiką atima privalomieji kūriniai. Nors atsiskaitymo tvarka kiekvienoje mokykloje skiriasi, norint aktyviai įsitraukti į diskusijas, tinkamai suprasti privalomąjį kūrinį ir už jį atsiskaityti, svarbu perskaityti jį visą.

Visuose, ypač vyresnių klasių, programų aprašuose ir vadovėliuose minimas istorinis, kultūrinis kontekstas, kuriame gyveno ir kūrė rašytojai. Pabrėžiama, kad jį būtina pažinti, norint suprasti kūrinį. Tai reiškia, kad moksleiviams, siekiant pažinti literatūrą, tampa ypač svarbios istorijos pamokos. Bet Valstybinio brandos egzamino programoje apie Afrikos žemyno istoriją užsimenama tik aptariant kolonializmo padarinius Afrikos šalims. Pietų Afrikos Respublikoje vykęs kovotojų su apartheidu judėjimas per pamokas minimas kontekstui susidaryti, tačiau į egzamino programą neįtraukiamas.

Jau keturis dešimtmečius profesinį darbą dirbanti mano Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Virginija Jokubauskienė patvirtina susistemintus grafiko duomenis: „Užsienio literatūra dabartiniame lituanistiniame ugdyme yra primiršta, nepelnytai neįvertinta sritis, – sako ji. – Net ir man studijuojant, užsienio literatūros kursas buvo siauras. Bet ir mūsų dienomis dėmesio užsienio literatūrai mokyklose trūksta.“

Dalindamasi patirtimi apie iš Afrikos kilusių autorių kūrinių nagrinėjimą, mokytoja atsako, kad nei universiteto literatūros dėstytojai, nei mokytojai mokykloje apie tai niekada nekalbėjo: „Programoje Afrikos autorių literatūra yra terra incognita, visiškai nežinoma žemė.“

Paklausiau mokytojos, kokios galimos to priežastys. „Vis dar vyrauja stereotipas, jog Afrikos šalys yra vargingos, skurstančios, kad ten nėra ir negali būti nieko įdomaus, – sako ji. – Manau, kad mūsų vartotojiška visuomenė Afriką nepelnytai nuvertina.“

Pašnekovės nuomone, į mokyklos literatūros programą reikėtų įtraukti daugiau geografinės įvairovės. Bet čia, mokytojos manymu, iškyla kita problema – kad mokiniai Afrikos autorių kūriniais nebūtinai domėsis.

„Kad ir kaip skaudu būtų tai pripažinti, mokykloje literatūra, kaip dalykas, tampa nebesvarbus. Mes, lituanistai, kartais graudžiai pajuokaujame – jei ne privalomas egzaminas, kažin kiek mokinių šį dalyką rinktųsi. Tokia realybė, taip jau nutiko, kad mažėja norinčių skaityti. Ši tendencija, deja, ryški visame pasaulyje, ji atsirado dėl technologijų įsiveržimo į mūsų gyvenimą. Knyga po truputėlį išstumiama, tačiau tai jau nuo mūsų nepriklausantys dalykai.“

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Šiuo metu lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo (5–10 klasių) bendroji programa yra naujinama. Programos darbo grupės vadovė dr. Zita Nauckūnaitė paaiškina, kodėl, jos nuomone, Lietuvos mokiniai neturėtų fokusuotis į kitų žemynų autorius: „Mes šitaip net nemąstome, t. y. nerenkame kūrinių iš Afrikos ar kokio kito žemyno. Juk programa yra būtent lietuvių, o ne pasaulinės literatūros. Renkamės iš tų visuotinės literatūros kūrinių, kurie sudaro kontekstą lietuvių literatūrai ir kuriuos mūsų mokiniai būtinai turėtų perskaityti. Mes gyvename Europoje, o Afrikos literatūra gali būti nagrinėjama savarankiško, mokinių laisvalaikio skaitymo pamokų metu, jeigu mokiniai patys tokius pasirinks ir su mokytoju kartu skaitys.“

Paklausta apie galimybę įtraukti į atnaujintą programą nors vieną kūrinį iš Afrikos žemyno, mokslininkė jos nesvarsto: „Europos civilizacija stovi ant kiekvienos tautos tautosakos, antikos ir Biblijos. Norint įtraukti Afrikos šalių literatūros kūrinius, jie turi būti garsūs pasaulyje, skaitomi kitose Europos šalyse. Mes rūpinamės, kad mūsų mokiniai skaitytų tą pačią lektūrą kaip ir kitų Europos šalių mokiniai, t. y. kad tarp mūsų ir kitų šalių mokinių galėtų būti kultūrinis susikalbėjimas. Būtų neteisinga, jei Lietuvos valstybėje Afrikos literatūra būtų iškeliama aukščiau už Lietuvos ar Europos.“

„Mes gyvename Europoje, o Afrikos literatūra gali būti nagrinėjama savarankiškai“ – viena programos sudarytojų dr. Zita Nauckūnaitė

Atnaujintą programą norima patvirtinti liepos 1 d., o pradėti testuoti nuo šių metų rugsėjo. Lilija Bručkienė nesitiki, kad programos pakeitimai reikšmingai praplės Lietuvos moksleivių literatūros pažinimą. Kaip mokytoja, ji ir dabar gali pasirinkti vieną ar kitą autorių iš pasirenkamųjų autorių sąrašo, – jei tik lieka laiko. Bet, mokytojos teigimu, „jų [autorių – aut. past.] reikėtų visų“.

„Ką reiškia vaikui pabaigti dešimt klasių nežinant, kas yra Oscaras Wilde’as? – argumentuoja Lilija Bručkienė. – Tai pasaulinė klasika, nekvestionuojama vertė. Bet jį gali nebent rinktis. Tuo tarpu Daukša ir Donelaitis įdėti [kaip privalomi autoriai – aut. past.] ir pagrindinėje mokykloje, ir 11–12 klasėse. Kai pabandai programos sudarytojams pasakyti, kad gal duokime moksleiviui kuo nors pasidžiaugti, gauname atsakymą, kad nemylim tėvynės ir neauginam patriotų. Tad iki Afrikos literatūros – kaip iki kosmoso.“

Ne tik Lietuvos problema

Afrikos kūrybos nepažinimas literatūros pamokose būdingas ne tik Lietuvos švietimo sistemoje. Pasikalbėjau su Fabio Belafatti, Italijoje gimusiu mokslininku, kuris šiuo metu dirba Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institute ir atlieka tyrimus postkolonializmo studijų lauke Groningeno universitete.

Fabio šiaurės vakarų Italijoje lankė mokyklą, įgyvendinančią sustiprintą literatūros programą. Bet net ir jo mokykloje nebuvo užsimenama apie ne Vakarų autorių literatūrą. Fabio įvardija iš to kylančią problemą: „Manau, jog Italijoje nesupažindinti mokinių su Afrikos žemyno literatūra yra ypač problemiška, nes mūsų šalis buvo kolonizavusi keletą Afrikos valstybių. Problema ne tik tai, kad mes nenagrinėjame kitų žemynų literatūros, tačiau nenagrinėjame ir mūsų pačių autorių, rašiusių kolonializmo laikotarpio kontekste.“

Fabio Belafatti pasakoja, kad Afrikos literatūra domėtis pradėjo tik mokydamasis Bolonijos universitete, pasirinkęs nepopuliarų modernios, postkolonializmo ir lyginamosios literatūros modulį. Tačiau ir šis modulis buvo mažos apimties, todėl Fabio nagrinėjo vos kelis Afrikos autorių kūrinius. „Klausiu savęs, kodėl [mokykloje – aut. past.] mes nesimokėme ir apskritai net negirdėjome apie Afrikos rašytojus. Didelį įspūdį man paliko Niyi Osundare poezijos rinktinė „The Eye of the Earth“. Šią knygą radau didžiausiame Bolonijos knygyne, bet net ir jame Afrikos autorių kūrybos skyrelyje buvo tik apie dvidešimt knygų.“

Vis dėlto pastaraisiais metais susidomėjimas Afrikos literatūra Italijoje išaugo. Keletas mažesnių spaustuvių ėmėsi spausdinti leidinius iš Afrikos žemyno. Fabio išskiria neįprastą, didžiuosiuose Italijos miestuose pastebimą fenomeną: „Jei gyveni viename didžiųjų miestų, gatvėje gali sutikti, pavyzdžiui, prekybininką iš Senegalo, pardavinėjantį Afrikos poetų kūrybos rinktines. Dažnai nežinai, kokia tų darbų kokybė – kartais gali rasti itin įdomių dalykų, kartais sudedama bet kokia poezija iš interneto. Knygos spausdinamos dėl kuo platesnės pasiūlos, o pinigai už jas atitenka nevyriausybinėms organizacijoms. Kita vertus, daugelis žmonių perka kūrinius labiau norėdami paaukoti pinigų, nei iš tiesų pasidomėti siūloma literatūra.“

<p>Nepaisant Italijos kolonialistinės istorijos, šios šalies mokyklose irgi vengiama supažindinti su Afrikos autorių kūriniais ir kolonializmo įtaka literatūrai. Kaip teigia Vilniuje gyvenantis mokslininkas Fabio Belafatti, jis tai turėjo išmokti pats.</p>

Nepaisant Italijos kolonialistinės istorijos, šios šalies mokyklose irgi vengiama supažindinti su Afrikos autorių kūriniais ir kolonializmo įtaka literatūrai. Kaip teigia Vilniuje gyvenantis mokslininkas Fabio Belafatti, jis tai turėjo išmokti pats.

Ką galima rasti už mokyklos ribų?

Afrikos kūrėjų tekstų nėra mokykloje, bet ar jų yra bibliotekose ir knygynuose? Paskambinusi kelioms Alytaus bibliotekoms sužinojau, kad šio žemyno autorių knygų jie turi, bet nedaug. Iš jų populiariausias Chimamandos Ngozi Adichie romanas „Amerikana“ (angl. „Americanah“).

Knygynuose Afrikos leidinių rasti galima, tačiau pasirinkimas nėra platus. Paskambinusi keliems knygynams sužinojau, kokių Afrikos šalių literatūros kūrinių jie turi. Vilniuje įsikūręs knygynas „Keistoteka“ turėjo kitą Chimamandos Ngozi Adichie kūrinį „Kinrožės žiedas“ (angl. „Purple Hibiscus“), taip pat „Amerikaną“. Pastaroji knyga, atrodo, yra vienas populiariausių kūrinių Lietuvoje iš Afrikos žemyno. Ją taip pat turėjo Vilniaus centrinis knygynas, Alytaus „Remedija“ ir „Pegasas“.

Susisiekusi su sostinėje įsikūrusio knygyno „Eureka!“ darbuotoju Benu Arvydu Grigu, atsakingu už angliškų knygų asortimento formavimą, sužinojau, jog knygynas turi didesnį Afrikos autorių kūrinių pasirinkimą. Populiariausias – debiutinis Nigerijos autoriaus Chinua Achebe romanas „Sugriūva viskas“ (angl. „Things fall apart“), kuriame aprašomas Nigerijos pietrytinės dalies gyvenimas iki kolonializmo. Visai neseniai lietuviškai išleistas Angolos žurnalisto ir rašytojo José Eduardo Agualusos romanas „Bendroji užmaršties teorija“ (angl. „A General Theory of Oblivion“) knygyne taip pat perkamas.

Benas Arvydas Grigas atkreipia dėmesį, kad, lyginant su tokiais regionais kaip Lotynų Amerika ar Japonija, apskritai mažai Afrikos autorių kūrinių išleidžiama anglų kalba. Kaip galimą šios problemos priežastį jis įvardija vertėjų bei vertimo finansavimo trūkumą.

<p>Benas Arvydas Grigas, knygyno „Eureka!“ angliškų knygų katalogo sudarytojas, darbo vietoje.</p>

Benas Arvydas Grigas, knygyno „Eureka!“ angliškų knygų katalogo sudarytojas, darbo vietoje.

Goda Jurevičiūtė, žurnalistė, viena iš pirmojo 2011 metais vykusio festivalio „Afrikos dienos“ Lietuvoje organizatorių, kino programos sudarytoja, taip susidomėjo Afrikos literatūra, kad kelionės šalį Afrikos žemyne rinkosi pagal literatūrą: „Pasakiau sau – kur stipri literatūra, ten keliausiu. Nukeliavau į Keniją, nes ji turi daug itin stiprių rašytojų: Afrikos literatūros grandą, nuolatinį kandidatą į Nobelio literatūros premiją Ngũgĩ wa Thiong'o, kuris garsėja ne tik savo kūriniais, bet ir principine pozicija rašyti ne kolonijine anglų, o gimtąja – kikujų – kalba, Binyavanga Wainaina, kuris parašė garsiąją satyrinę esė „Kaip rašyti apie Afriką“, Yvonne Adhiambo Owuor, parašiusią žymiąją istoriją „Kuždesių svoris“ (angl. „Weight of Whispers“) bei daugelį kitų.

„Kai planavau kelionę, pasirodė Peterio Kimani knyga „Dance of the Jakaranda“, ir ji buvo paskutinis argumentas kelionės tikslu pasirenkant būtent šią šalį. Knyga nukelia į du itin svarbius Kenijai periodus: XIX a. pabaigą, kuomet britai tiesė geležinkelį, pareikalavusį be proto daug darbininkų gyvybių ir investicijų (dėl to britų pramintą „Lunatikų ekspresu“) ir iš esmės padėjusį modernios Kenijos pagrindą, ir XX a. septintą dešimtmetį, brėkštant nepriklausomybės nuo britų aušrai. Nors knyga istorinė, tos istorijos atgarsius jaučiau visos kelionės metu. Britai tiesti geležinkelio atsivežė apie 37 tūkst. indų.“

<p>Žurnalistė Goda Jurevičiūtė išskiria tas Afrikos autorių knygas, kurios yra atsakas į Vakarų kanone įsitvirtinusius kūrinius, tarsi jų dekolonizavimas. Kaip Kamelio Daoudo „Merso. Naujas tyrimas“.</p>

Žurnalistė Goda Jurevičiūtė išskiria tas Afrikos autorių knygas, kurios yra atsakas į Vakarų kanone įsitvirtinusius kūrinius, tarsi jų dekolonizavimas. Kaip Kamelio Daoudo „Merso. Naujas tyrimas“.

„Pirmosiomis dienomis Kenijoje net pavyko susitikti su pačiu Peteriu Kimani, ir šis susitikimas bei knyga tapo tam tikru literatūriniu žemėlapiu keliaujant po šalį. Deja, atvykau jau metams praėjus po senojo geležinkelio uždarymo, tačiau veikė naujas – šįkart statytas kinų – ir keliaujant juo iš Indijos vandenyno skalaujamos Mombasos į sostinę Nairobį pro langą vietomis buvo galima matyti senojo geležinkelio bėgius“, – prisimena Goda.

Goda išvardijo bent dešimtį didelį įspūdį jai palikusių knygų iš Afrikos žemyno (daugiausia iš Nigerijos kilusių autorių), tačiau kaip vieną įsimintiniausių išskyrė alžyriečio Kamelio Daoudo „Merso. Naujas tyrimas“ (angl. „The Meursault Investigation“): „Yra nemažai knygų, kurios yra atsakas į Vakarų kanone įsitvirtinusius kūrinius, tarsi naujas jų perskaitymas, dekolonizavimas. Šis kūrinys yra atsakas į Albert’o Camus „Svetimą“. Nors „Svetimas“ man paliko didžiulį įspūdį, be galo įdomu į tą kūrinį pasižiūrėti iš kitos perspektyvos. Aš niekada nesusimąsčiau, kad Albert’o Camus pagrindinio veikėjo nužudytam arabui nesuteikiamas vardas ir koks tai nužmoginantis pasirinkimas. Kamelis Daoudas šiai bevardei aukai sugrąžina vardą – Musa – ir gyvenimą, istoriją perpasakodamas iš aukos brolio perspektyvos. Tai ne tik literatūrinė išmonė – perpasakoti istoriją iš antraplanio veikėjo perspektyvos, tai ir politinis žingsnis – sugrąžinti baltaodžio nužudytam asmeniui žmogiškumą. Skaitydama „Svetimą“ niekada negalvojau, kaip jis atrodo kontekste, kaip jį skaito alžyriečiai, todėl „Merso. Naujas tyrimas“ ne tik įspūdingas kūrinys pats savaime – jame esu prisibraukius daugybę šmaikščių, susimąstyti verčiančių frazių, – bet ir parodo „Svetimą“ kitoje šviesoje.”

Niekada nesusimąsčiau, kad Camus „Svetimo“ veikėjo nužudytam arabui nesuteikiamas vardas. Kamelis Daoudas jam sugrąžina vardą ir gyvenimą.

Benas Arvydas Grigas rekomenduoja jam įspūdį palikusią „Bendrąją užmaršties teoriją“. Pasak jo, kūrinys išsiskiria ne tik lyriniu rašymo stiliumi, bet kartu originaliai kalba apie politinius neramumus iš individo perspektyvos – romane pagrindinė veikėja Liuda užsibarikaduoja savo bute trisdešimčiai metų, siekdama atsiriboti nuo Angoloje vykstančių neramumų.

Kristė Savickienė, teatro festivalio „Sirenos“ meno vadovė, dar paauglystėje susidomėjusi Subsacharinės Afrikos kultūromis, pajuto, kokios jos artimos mūsų kultūrai: „Afrikos literatūra man atrodė nutolusi, bet ir itin artima. Iš dabartinės perspektyvos manau, jog artimumą galime jausti dėl mūsų visų pramočių – jos visos kilo iš Rytų Afrikos. Nors esame skirtingose kultūrinėse plotmėse, galime pastebėti ritmo ir literatūros šauksmą, senojo folkloro panašumą, artimumą mūsų kultūrai. Mes gyvename susipriešinusiame pasaulyje, galvojame, jog esame tokie skirtingi, tačiau negiliai pakapstęs atrandi, kad vis dėlto mes visi labiau panašūs negu skirtingi.“

Pašnekovė paauglystės pomėgio neapleido – JAV Mičigano valstijos Kalamazu koledže metus skyrė Afrikos studijoms. Studijuodama ji suprato, kaip sunku atsiriboti nuo savos kultūros ir aplinkos suformuoto požiūrio taško, kurį, jos žodžiais, mes gauname „su motinos pienu“:

„Mes, europiečiai, viską matome iš europocentristinio perspektyvos taško. Tikriausiai itin sudėtinga pakeisti šį požiūrio kampą, tačiau aš literatūrą ir apskritai meną matau kaip galimybę tokį pokytį sukurti: pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis. Kaip Afrikoje tradicinė muzika kuriama kitais principais nei tradicinė muzika Europoje, taip ir Afrikos šalių skirtingos literatūrinės tradicijos atveria visai kitas galimybes matyti ir jausti pasaulį“, – sako „Sirenų“ meno vadovė.

„Viena labiausiai įsiminusių knygų man yra Nigerijos autoriaus Amos Tutuola „The Palm-Wine Drinkard“, – tęsia Kristė Savickienė. – Ši knyga yra tarsi džiazas literatūroje. Šiuolaikinis pasakos žanro literatūros kūrinys. Šią knygą rekomenduočiau norintiems suprasti, kokia spalvinga, netikėta, nenuspėjama gali būti Afrikos šalių literatūra.“

Reklama

Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Virginija Jokubauskienė rekomenduoja ir autobiografinę somalietės autorės Waris Dirie knygą „Juoda moteris, balta šalis“ (vok. „Schwarzes Frau, weisses Land“). Knygos autorė pasakoja, kaip nuo priverstinės santuokos pabėgo į Europą, bandydama rasti savo vietą pasaulyje. „Ji tapo modeliu, tačiau nuo bjaurių šių dienų stereotipų pabėgti nesugebėjo. Kiekviename žingsnyje sekdavo šešėlis įtarimų, kad ji yra sumaniusi ką nešvaraus. Bandydama pakeisti nusistovėjusius mąstymo štampus, greitai suprato, kad tai nėra lengva. Autorė pasakoja, kaip blaškosi tarp dviejų pasaulių, tarp Anglijos ir savo tėvynės Somalio, kurio ilgisi ir stengiasi jam padėti. Tai savotiška sėkmės istorija, puikiai atskleidžianti, ką patiria žmogus, kovojantis dėl savo vietos pasaulyje“, – apie knygą pasakoja lietuvių kalbos mokytoja.

Literatūrą ir apskritai meną matau kaip galimybę pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis.

Didesnė dalis pašnekovų rekomenduotų knygų iš Afrikos žemyno parašytos moterų. Tačiau dabartinėje mokyklos programoje privalomųjų užsienio autorių moterų kūrinių rasime tik tris per visus dvylika metų – švedė Astrid Lindgren, austrė Christine Nöstlinger ir žydė Ana Frank.

Mąstau, kaip ši situacija veikia mano pačios, kaip moksleivės, literatūros pažinimą. Šiuo metu mokausi vienuoliktoje klasėje. Nors mokykloje dėmesio užsienio literatūrai trūksta, man atrodo svarbu skaityti kuo įvairesnių tautybių autorių darbus. Domėdamasi tolimesnių šalių literatūra supratau, kad, nepaisant skirtingų patirčių, kultūros normų ir tradicijų, mes, žmonės, turime daugiau panašumų nei skirtumų – mus lanko panašūs jausmai, išgyvenimai, visi norime būti mylimi ir gerbiami. Tai ypač pajutau nigerietiškų šaknų turinčios poetės Yrsos Daley-Ward kūryboje, kurią atradau ruošdama šį tekstą. Autorė rašo apie moteriškumą, tapatybės paieškas, emocinę sveikatą – šios temos artimos daugeliui jaunų moterų. Viename eilėraščių ji sako: „Tavyje yra dalių, norinčių liūdesio. Rask jas. Paklausk, kodėl.“

Apie kitų žemynų autorių literatūrą anksčiau pati nesusimąstydavau. Galbūt galvojau, kad ji nebus tokia artima. Tačiau kalbindama Afrikos literatūrą nagrinėjusius pašnekovus supratau, kad tiesa kitokia – kiekviename, net iš pirmo žvilgsnio mažame laivelyje atrasiu savitą, svarbią istoriją, iš kurios galėsiu ko nors pasisemti. Tereikia norėti pažinti.

Žurnalistinius mokymus-konkursą „Afrika nėra šalis“ rengė NARA žurnalistai ir Afrikos tyrimų ir konsultacijų centras „AfriKo“.