Chartumas
Dulkėtais Chartumo keliais įvažiuoju į didžiules kapines, kurių viduryje stovi šeicho Hamido El Nilo mauzoliejus. Iki ceremonijos pradžios – dar pora valandų, tačiau moterys spalvingais drabužiais jau pilsto kavą ir arbatą, o papuošalų, knygų, gydomųjų aliejų ir užkandžių pardavėjai dėlioja savo gėrybes ant žemės ar laikinai pastatytų stendų. Ant smėlio, tiesiog tarp antkapių, susėdę žmonės šnekučiuojasi, kiti susikabinę rankomis dainuoja, klausosi vyresniojo skaitomų religinių tekstų. Aplink mauzoliejų būriuojasi smalsuoliai, iš vidaus sklinda šūksniai ir plojimai. Nusiavęs batus žengiu į vidų. Aplink šeicho kapą pusračiu sustoję įvairiaspalvėmis mantijomis pasipuošę vyrai ritmingai ploja ir širdingai plėšia dainas.
Islamo mistikai – toks yra dažniausiai girdimas sufijų apibūdinimas. Sufizmas, kaip ir tradicinis islamas, pripažįsta pranašą Mahometą ir vadovaujasi Koranu. Tačiau, kaip patys sufijai teigia, sufizmas nėra islamo kryptis kaip sunizmas ar šiizmas. Tai yra dvasinis islamo kelias, paremtas asmeninėmis religinėmis patirtimis ir mistine / ezoterine Korano interpretacija. Sufizmas VIII a. gimė kaip atoveiksmis augančiam islamo lyderių materializmui ir religijos dogmatiškumui. Žodis „sufijas“ yra kilęs iš arabiško žodžio suf (liet. „vilna“). Ankstyvieji sufizmo sekėjai dėvėjo mantijas iš šiurkščios baltos vilnos – taip jie demonstravo savo asketizmą ir materialinių vertybių atmetimą. Šios idėjos gyvuoja iki šiol, o šiurkščios vilnos mantijas dėvi ir čia pat mauzoliejuje besisukiojantys basakojai murzini ir dreduoti dervišai – žmonės, vardan religijos pasirinkę beturčių klajoklių gyvenimą.
Sufijai asmeninę ir emocinę religinio patyrimo svarbą aukština pasitelkdami meditaciją, pasninkavimą, maldas bei Zikr (liet. „atminimas“) praktiką. Jos metu per sinchroniškai atliekamus paprastus šokio judesius ir skanduotes ceremonijos dalyviai siekia atsiriboti nuo juos supančio pasaulio ir susikoncentruoti vien tik į mintis apie Dievą. Tikima, kad atlikdami Zikr sufijai apvalo savo sielą ir stiprina asmeninį ryšį su Dievu. Neretais atvejais Zikr dalyviai panyra į transo būseną. Sufizmo sekėjai tiki, kad šeichai – sufizmo religiniai lyderiai – yra ir šventieji, tad net ir palaidoti gali girdėti jų dainas ir muziką. Todėl jų religinės apeigos dažniausiai vyksta kapinėse.
Nė vienas sufijų sambūris, festivalis ar Zikr neapsieina be būgnų, plojimų, skanduočių ir dainų. Nors dainų tekstai šlovina Alachą arba šventuosius, cituojamos Korano dalys ir maldos, tačiau pačios dainos yra užvedančios, melodingos, vienose girdisi bliuzo užuominų, kitose galima išgirsti panašumų net ir į lietuviškas sutartines. Tekstus žino visi, todėl, vienam užtraukus dainą, netrukus prisijungia visi norintys. Hamido El Nilo mauzoliejuje dainavę vyrai išeina laukan, o prieš akimirką tarp klausytojų stovėjęs vyras žengia į priekį ir užtraukia įspūdingą 20 minučių trukmės solo.
Laukdamas ceremonijos pradžios, prisėdu atsigerti Karkade – rūgščios raudonos kinrožių arbatos. Sufijų susirinkimai – tai ne tik religinės apeigos, bet ir proga susitikti bei pabendrauti sufijų bendruomenės nariams. Dalyvavimas Zikr ceremonijoje nėra privalomas, todėl kai kurie susirinkimo dalyviai laiką leidžia vienoje iš daugelio laikinai įsikūrusių arbatinių. Čia pat mane užkalbina tradicinėmis sufijų lazdomis prekiaujantis senukas. „Iš Lietuvos“, – sakau jam, kai jis puikia anglų kalba paklausia, iš kur atkeliavau. „Aha, Lietuva! – sako jis. – Čia prie Baltijos jūros. Jūs 1990 metais atgavote nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.“ Pamatęs mano nuostabą, jis šelmiškai mirkteli ir paaiškina: „Mes čia, Sudane, daug skaitome. Esame smalsūs žmonės.“ Jau pačią pirmą vizito Chartume dieną pastebėjau žmonių pasaulietiškumą. Ir, kaip vėliau patyriau, Lietuvos vardo žinojimas Sudane, o ypač jo sostinėje, yra labiau taisyklė negu išimtis.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:
Artėjant vakarui, aikštėje prie Hamido El Nilo (kuris XIX a. buvo garsus didžiausios Sudane Qadiriyah mokyklos lyderis) mauzoliejaus įsisiūbuoja šurmulys. Į minią lydima būgnų žengia grupė aukštesnio rango sufijų ir šeichų, mojuojančių lazdomis. Suformuojamas milžiniškas ratas ir prasideda svarbiausias vakaro ritualas – Zikr. Ceremonijos vedėjai žingsniuoja rato viduryje ragindami ritualo dalyvius stipriau įsijausti. Spalvotais drabužiais, plunksnomis, leopardo raštais pasidabinę ir lazdomis ginkluoti šventės dalyviai sukasi aplink savo ašį, mojuoja rankomis, šokinėja ir trypia kojomis. Dunksi būgnai, rato viduryje strimgalviais laksto dervišai. „La Illaha Il Allah“ (liet. „Nėra kito Dievo, tik Alachas“) – vienbalsiai skanduoja keli šimtai žmonių. Ceremonija tęsiasi iki vėlaus vakaro, kai, jau beveik sutemus, visi Zikr dalyviai, atsigręžę į Meką, klaupiasi ant kelių ir keliolika minučių skiria maldai. Kiek vėliau grupelė muzikantų išsitraukia tamburinus ir kapinių viduryje pradeda savotišką gatvės muzikos pasirodymą. Dainos prie Hamido El Nilo mauzoliejaus aidi iki paryčių.
Piramidės
Keturis penktadienius iš eilės atšokęs su Chartumo sufijais, patraukiu ieškoti Nubijos piramidžių. Jų skirtingose Sudano vietose yra išsibarstę apie 250. Pusdienį užtrunku, kol trimis skirtingais autobusais išsikapstau iš nesibaigiančių Chartumo priemiesčių. Tada pakeleivingomis mašinomis keliauju buvusios Kušo karalystės sostinės Merojės (Meroë) link. Tai žymiausia Sudano piramidžių vietovė. Kelionė užsitęsia iki vėlaus vakaro. Paskutinius 100 kilometrų mane pavėžėjęs sunkvežimio vairuotojas galiausiai sustoja greitkelio viduryje. „Piramidės ten“, – sako jis ir pirštu beda į tamsą. Įprastai žvaigždėtą Sudano dangų dengia debesys. Apgraibomis iriuosi per dykumą, kol galiausiai horizonte pradeda ryškėti Nubijos piramidžių trikampiai. Kelių kvadratinių kilometrų plote spiečiasi apie 80 pagonybės laikus menančių piramidžių, seniausios pastatytos apie 750-uosius metus iki Kristaus. Jos tarnavo kaip antkapiai Kušitų karalystės karaliams ir karalienėms. Kaip ir daugelis kitų Sudane esančių architektūros paminklų, piramidės tovi neaptvertos, neprižiūrimos, prie jų nebudi apsauga ir nesibūriuoja minios turistų. Retai pasitaiko galimybė tokio statuso istorinius paminklus apžiūrėti ir patirti taip tiesiogiai. Nakčiai palapinę statau piramidžių papėdėje.
Kitą dieną, tranzuodamas dar vienos piramidžių vietovės link, atokiame greitkelyje Karima–Atbara patenku į smėlio audrą. Smarkaus vėjo pustomas smėlis blauzdas vanoja taip, kad net skauda. Tuo tarpu mašinos šiame kelyje – retenybė. Pralaukus gerą pusvalandį, galiausiai sustoja senas klibantis pikapas; jo langai apklijuoti الله lipdukais (liet. „Alachas“). Viduje sėdintis vyras dėvi baltą mantiją (arab. dishdasha) ir sudanietišką maldų kepurę (arab. taqiyah); jis moja ranka, kad lipčiau vidun. Kaip tik važiuoja iki Karimos miesto, kurio prieigose yra ir mano šios dienos kelionės tikslas – Barkalio piramidės. Į klausimą, ką veikiu Sudane, pusiau juokais atsakau, kad einu sufizmo keliu. „Sudane mes visi einame sufizmo keliu, – nusijuokia jis. – Mano tėvas – sufijas, aš – sufijas, ir savo sūnus auginu kaip sufijus.“
Nors tikslios statistikos nėra, teologai skaičiuoja, kad daugiau nei 50 proc. sudaniečių yra sufijai arba yra smarkiai veikiami sufizmo idėjų. Sufizmo išpažinėjai pasklidę beveik visose islamiškose valstybėse, tačiau sudaro tik apie 5 proc. viso pasaulio musulmonų. Sudane sufijų bendruomenė yra ypač stipri bei įtakinga. Tačiau net ir būdami dauguma savo valstybėje, Sudano sufijai nuo senų laikų yra priversti kovoti už ramų būvį po saule. XVIII a. iškilę ultrakonservatyvūs islamo judėjimai salafizmas ir vahabizmas (angl. Salafism, Wahhabism) kritikavo sufijus teigdami, kad mauzoliejų lankymas ir garbinimas, šeichų gimtadienių šventimas ir Zikr yra nešvarios, politeistinės praktikos ir teršia islamą. Sufijai buvo persekiojami, šeichai žudomi, griaunamos šventovės, uždrausta praktikuoti Zikr. Sufizmas Sudane kuriam laikui buvo nustumtas į pogrindį.
Už mašinos langų siaučianti smėlio audra vis nerimsta. Senutėlis pikapas girgžda ir siūbuoja nuo vėjo gūsių. Priešais mūsų akis iš dulkių debesies išnyra vienišas pakelės medis, o iš už medžio bėgte kelio link pasileidžia tuščiais plastikiniais kanistrais nešini vaikai. Užtrunku kelias akimirkas, kol susigaudau, kas vyksta, – jie prašo vandens! Mano vairuotojas lipa laukan ir iš mašinos galo jau traukia iš anksto pripildytas vandens talpyklas. „Jie gyvena va už tų kopų, – į tolį rodo jis. – Kiekvieną kartą važiuodamas šiuo greitkeliu turiu pasiruošęs vandens, kad galėčiau padėti tiems, kam jo reikia.“ Pavažiavę dar šiek tiek, sustojame pavėžėti pakeleivingas mašinas stabdančios vyresnio amžiaus moters. Išgėrusi puodelį vandens ji šoka į pikapo galą ir po kelių minučių jau barškina į langą duodama suprasti, kad tai jos stotelė. Aplinkui, kaip ir visame 270 kilometrų kelio ruože tarp Karimos ir Atbaros miestų, nematyti nei kaimo, nei šalutinio keliuko, nei gyvybės ženklų, tačiau ji ramiausiai nužingsniuoja į dykumos gilumą.
Kasala
Takos kalnų papėdėje stovi apgriuvusi Khatmiyya mečetė, šalia kurios glaudžiasi šeicho Sayedo El Hassano El Mergani mauzoliejus. Aikštėje prie mečetės – sujudimas. Pėsčiomis ir autobusais į ją plūsta žmonės. Kaip netrukus sužinau, per atsitiktinumą Kasaloje atsidūriau pačiu laiku. Šiandien – Mehdžio gimimo metinės. 870-aisiais gimęs Mehdis buvo pranašo Mahometo palikuonis ir paskutinysis iš dvylikos tyrųjų imamų (angl. purified imam). Dauguma musulmonų tiki, kad Mehdis vieną dieną sugrįš į žemę ir pasaulyje įsiviešpataus taika ir gerovė. Šia proga prie Khatmiyya mečetės šurmuliuoja trijų dienų šventė, į kurią suvažiavo piligrimai iš Eritrėjos, Etiopijos ir tolimų Sudano kampelių. Iš visų pusių sklinda dainos. Vienu metu vyksta net kelios nesuderintos Zikr ceremonijos. Skirtingi būgnų ritmai užgožia vienas kitą ir viskas susilieja į vientisą didelį triukšmą.
Prie kavos stendo susipažįstu su vieninteliu baltų mantijų jūroje džinsus ir marškinius vilkinčiu vyru. Jis – anglų kalbos mokytojas, atvykęs čia iš Chartumo. Kartu tyrinėjame Kasalos pakraštyje vykstančio festivalio teritoriją. „Viskuo čia rūpinasi vietinis šeichas, – aiškina man mokytojas. – Jis yra tolimas El Mergani šeimos palikuonis. Jo sūnūs dirba Saudo Arabijoje ir turi labai daug pinigų. Visi festivalio dalyviai bus valgydinami nemokamai“, – pasakoja jis, vesdamas mane į po atviru dangumi įrengtą virtuvę, kur keliolika vyrų pjausto daržoves ir kaičia ugnį. „O čia vaikai mokomi islamo, – pravėrę šalimais esančio pastato duris, žengiame į vidinį mokyklos kiemą, kuriame ratu susėdę berniukai kartojasi maldas. – Tai būsimi Khatmiyya sufizmo mokyklos pasekėjai“, – sako jis.
Pasaulyje egzistuoja dešimtys pagrindinių sufizmo ordinų ir nesuskaičiuojama daugybė jų atšakų, apibendrintai vadinamų tariqa (liet. „kelias“), apie tuziną jų aktyviai veikia Sudane. Iki XII a. tariqa buvo vadinamas idividualus dvasinis sufijaus kelias, tačiau vėliau, iškilus šeichams (arab. shayk) – dvasiniams mokytojams – ir aplink juos susiformavus sekėjų ratui, tariqa buvo pradėti vadinti sufijų ordinai, kuriems buvo būdinga šeicho propaguojama filosofija ir technikos. Visi Sudane veikiantys ordinai atkeliavo iš kitų kraštų: Tijaniyyah, Idrisiyya – iš Magribo regiono, Khatmiyya – iš Arabijos pusiasalio, Qadiriyya – iš Persijos žemių ir t. t. Sudaniečiai adaptavo šiuos ordinus, o jie, susipynę su šimtais Sudane gyvenančių etninių grupių kultūrų, įgijo unikalių bruožų. Nepaisant skirtumų tarp skirtingų ordinų, tarp Sudano sufijų yra jaučiamas solidarumas ir brolybė. Sufizmas nepaiso skirtumų tarp etninių, kultūrinių grupių ir socialinių klasių.
Vienas iš šventės dalyvių tikslų – aplankyti bestogį šeicho Sayedo El Hassano El Mergani mauzoliejų. Vietiniai žmonės kalba, kad lyjant lietui nė lašas nenukrenta ant garsaus Khatmiyya sufizmo mokyklos mokytojo kapo. Grupelėmis susiskirstę ir tvarkingai mauzoliejaus prieigose išsirikiavę sufijai laukia leidimo aplankyti šeicho kapą, o jį gavę, pirmyn žengia šūkaudami ir dainuodami. Kai kurių genčių vyrai mojuoja lazdomis, Rytų Sudano Beja gentis aukštyn kelia aštrius kaip skustuvas kardus ir durklus. Vienas iš Beja vyrukų patikina, kad kardai, nors ir aštrūs, nešiojami tik dėl įvaizdžio – sufijai tiki, kad pranašas Mahometas viešumoje niekada nepasirodydavo be ginklo ar lazdos. Daugelyje musulmonų bendruomenių lazdų nešiojimo tradicija išnyko, tačiau sufijai su savo lazdomis nesiskiria iki šių dienų.
Abu Charazas
Išėjus į Abu Charazo kaimelio pakraštį, atsiveria įspūdingas vaizdas – plyna, akmenuota dykuma iki horizonto nusėta kelių metrų aukščio piltuvėlio formos pastatais. Tai Abu Charazo mauzoliejai – vieni svarbiausių sufizmo istorijos paminklų Sudane. Praėjęs pro gerą tuziną vienišų mauzoliejų, atsiduriu prie didžiulio raudonai nudažyto pastato, kurio prieigose tvyro šventinė atmosfera – charizmatiškai atrodantys senukai barškina tambūrinus ir traukia dainas. Mauzoliejaus viduje taip pat aidi dainos, moterys viena per kitą veržiasi pabučiuoti šeicho antkapį. Šeichų mauzoliejus moterys ir vyrai lanko kartu. Tačiau bendrose pamaldose ir Zikr ceremonijose moterys nedalyvauja ir atlieka tik stebėtojų vaidmenį. Visgi sufizmo istorijoje būta daugybės šeichių ir šventųjų moterų, mokiusių taip pat ir sekėjus vyrus. Viena garsiausių Sudane buvo Sayedo El Hassano El Mergani anūkė, šeichė Sitti Maryam. Jos mauzoliejus Sinkato mieste, Rytų Sudane, yra svarbi sufijų moterų piligrimystės vieta. Ten, atokiau nuo vyrų akių, jos atlieka ir savo Zikr ceremoniją.
Priešingai nei Chartume, čia užsienietis patraukia daugiau dėmesio. Pabendrauti su atvykėliu progos nepraleidęs inteligentiškų veido bruožų sudanietis su akiniais entuziastingai pradeda man pasakoti apie Abu Charazą. „Šiame kaimelyje, – sako jis, – prieš kelis šimtmečius prasidėjo Sudano sufizmo istorija. Čia palaidota ištisa šeichų giminė. Ten ilsisi šeichas Abdullah, – rodo į aptrupėjusį mauzoliejų. – O čia – jo sūnus“, – pirštu beda į kiek šviežiau atrodantį pastatą.
Sufizmas į Sudaną atkeliavo kartu su islamu maždaug VII–VIII a. Sudano islamizacija, o lygiagrečiai ir arabizacija, truko beveik tūkstantį metų. Kai arabų klajokliai, ieškodami šviežių ganyklų plotų, leidosi žemyn Nilo slėniu, o pirkliai pradėjo prekiauti prieskoniais ir vergais Raudonosios jūros uostuose, kartu su jais į Sudaną atkeliavo ir sufijų misionieriai bei dvasininkai. Naujus sekėjus jie priviliodavo kalbomis apie šeichų daromus stebuklus, pacifistines sufizmo idėjas, o sufizmą pristatydavo kaip liberalesnę islamo versiją. Atvykėliai palaipsniui apsistodavo tuometinės Nubijos teritorijose, asimiliavosi su vietine populiacija, statė mečetes.
Su islamu atėjo ir arabų kalba. Islamo religijoje stipriai rekomenduojama Koraną skaityti, ir ypač deklamuoti, tik arabiškai, nes antraip prarandama originali jo prasmė. Islamas Sudane galutinai įsitvirtino tik XIX a. pabaigoje, kai pirmosios nacionalistinės Sudano Mahdistų valstybės režimas įvedė islamišką Šariato teisę. Augant islamo įtakai, pradėti persekioti Sudano krikščionys, marginalizuojama krikščioniška pietinė Sudano dalis. 2011 m. Pietų Sudanas galiausiai atsiskyrė ir suformavo naują valstybę, kurioje iš karto įsiplieskė pilietinis karas. Dėl kaimynystėje vykstančių neramumų, Sudane dabar gyvena beveik milijonas pabėgėlių iš Pietų Sudano.
Besišnekučiuojant su vietiniais, galiausiai esu pakviečiamas stebėti gretimame kaime vykstančios privačios Zikr ceremonijos. Iš šalia stovinčių jaunuolių grupelės į priekį žengia žalia mantija apsirengęs vaikinas ir leidžia suprasti, kad turėčiau eiti paskui jį. Keletą minučių paskubomis žingsniavę bekele dykuma, prieiname kaimelį. Medžių pavėsiuose išsidrėbusios ilsisi ožkos. Prie vieno iš didesnių namų stovi pora senų amerikietiškų automobilių, aplink juos žaidžia vaikai. Įėjusius į vidinį namo kiemą mus sveikina grupelė baltai apsirengusių vyrų. Priliečiam vienas kito petį, tada spaudžiam ranką – tai tradicinis Sudano sufijų pasisveikinimas.
Susėdę pavėsyje ant kilimų ir siurbčiodami šviežias mango sultis šnekučiuojamės. „Mes praktikuojame tikrąjį islamą – tokį, koks jis buvo pačioje pradžioje“, – aiškina man vienas iš vyresniųjų. – Labai gaila, tačiau kai kuriose vietose islamo religija išsigimė. Dėl to dabar egzistuoja tokie dalykai kaip ISIS, terorizmas.“ Šalia susėdę vaikinai, tarsi šaipydamiesi iš ekstremistų, kikena ir sukioja smilių prie smilkinio, o nutaisę piktus veidus vaizduoja šaudantys automatais.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:
Staiga visi sėdėję vyrai paskubomis pakyla nuo grindų ir pradeda lankstytis. Į kambarį įeina senyvo amžiaus vyras, pasipuošęs juoda mantija auksine apykakle. Tai – vietos šeichas. Jis su meile ir rūpesčiu kalbina žmones, spaudžia rankas, apkabina, tapšnoja per petį. Vyrai vienas po kito sveikinasi su šeichu bučiuodami jo rankas. Vienas šeicho pagalbininkų atneša žalią mantiją raudona apykakle ir liepia man ją apsirengti. „Būsim laimingi, jeigu dalyvausi Zikr kartu su mumis“, – sako jis.
Sufijų bendruomenė privalo besąlygiškai paklusti savo šeichui. Šeichas – tai dvasinis mokytojas, svarbiausias asmuo sufijų bendruomenėje. Jis yra įgaliotas mokyti janesnius, kelyje į Dievą mažiau pažengusius sufijus, nes pats tą kelią jau yra nuėjęs. Sufizmas moko, kad tas, kuris nori pažinti Dievą eidamas sufijo keliu, visų pirma turi prisiekti ištikimybę savo šeichui, o tada, jam padedant, palaipsniui pereiti per atgailos, susilaikymo, pasiaukojimo, skurdo, kantrybės ir pasitikėjimo Dievu pakopas. Taip išsivalęs sielą jaunasis sufijus toliau žengia nuolankumo, atlaidumo, tvirtybės, gailestingumo, pasitenkinimo pakopomis, kol galiausiai jo siela transformuojasi iš „reiklios sielos“ į „sielą ramybėje“, ir jis tampa Alacho draugu. Sena sufijų patarlė sako: „To, kuris neturi šeicho, šeichas yra velnias.“
Kylame nuo kilimų ir ruošiamės pradėti Zikr. Šį kartą ceremonija nedidukė ir itin jauki. Šeicho sūnūs, giminės, mokiniai, kaimynai – iš viso apie 50 žmonių – aikštėje prie šeicho namų suformuoja ratą, į kurį įsispraudžiu ir aš. Kaip visada, ceremonija prasideda lėtomis dainomis ir ritmišku lingavimu. Palaipsniui tempas didėja, vaikinai atsineša būgnus. Šeichas ir keli vyresnieji vaikšto rato viduryje ir gestikuliuodami tarsi dirigentai rodo, kada ir kam garsiau dainuoti ar smarkiau šokti. Artėjant saulėlydžiui būgnų dundesys įgauna beprotišką pagreitį, visi – ir jauni, ir seni – ritmingai trypia, šoka, ploja rankomis. Iki šiol buvęs taisyklingas ratas suyra ir visi šoka padrikame būryje skanduodami „La Illaha Il Allah“. Staiga, be jokio perspėjimo, viskas nutyla. Vyrai sustoja, kelia rankas į viršų patyliukais kartodami „Amin... Amin... Amin...“ (lot. „Amen“). Jų kaktomis varva prakaitas, o oras tarsi zvimbia prisipildęs mistinės energijos.