Varvantis auksas: medaus medžioklė Kenijoje

„Tai – mano bankas, – sako 53-ejų Agnes Cheptepkeny, ranka mostelėdama į du savo skardinio namelio kambarius, nuo grindų iki lubų prikrautus medaus kibirų. – Kai tik turiu pinigų, perku medų – taip aš taupau, o prireikus grynųjų, galiu parduoti kibirą ar du“, – pasakoja Agnes, už vieną medaus kibirą gaunanti apie 80 eurų.

Moteris gyvena Marigato miestelyje, Lūžių slėnyje (Rift Valley), Baringo apygardoje. Čia – ir tugen, ilchamus bei pokot genčių, garsėjančių bitininkyste ir geros kokybės medumi, namai. Agnes yra iš tugen genties ir medaus verslu užsiima jau daugelį metų.

Kenija nėra labai žymi savo medumi. Iš visų Afrikos šalių daugiausia medaus prikopinėjama Etiopijoje ir Tanzanijoje. Kenijos gamtinės sąlygos yra tokios pat, tad ji tikrai turi potencialą sėkmingai vystyti bitininkystę ir eksportuoti medų. Tačiau viską apsunkina lėta moderniųjų technologijų adaptacija, žinių trūkumas, mažas jaunosios kartos susidomėjimas šia veikla, bites žudantys parazitai bei žemės ūkyje naudojami pesticidai, klimato kaita, neorganizuota rinka ir neišvystyta infrastruktūra.

<p>Šis pasakojimas sukurtas 2016 m. Atskiros jo dalys anksčiau publikuotos žurnale „Verslo klasė“ ir svetainėje „Al Jazeera“. Tai pirmas kartas, kai publikuojama visa fotoistorija.</p>

Šis pasakojimas sukurtas 2016 m. Atskiros jo dalys anksčiau publikuotos žurnale „Verslo klasė“ ir svetainėje „Al Jazeera“. Tai pirmas kartas, kai publikuojama visa fotoistorija.

Naktinė medžioklė

Leidžiantis saulei, 41-erių Philipas Kipyertor susirenka visus medaus kopinėjimui reikalingus įrankius – kibirą su ilga virve, į ryšulį surištus medžio pagaliukus, degtukus ir peilį. 70-metis Josephas Kipkoshoni užrakina savo skardinę trobelę, į būdeles suvaro vištas ir susirinkęs įrankius prisijungia prie Philipo.

Kad atėjo laikas kopinėti medų, vyrai sužino iš bičių elgesio – kai jos lyg kabėdamos pradeda skraidyti aplink avilį, reiškia, kad avilys pilnas, ir galima jį ištuštinti.

Atėję į už miesto esantį sodą, kuriame kabo jų aviliai, Philipas ir Josephas pirmiausia užkuria nedidelį laužą. Jam įsidegus, į ugnį įkiša pagaliukų ryšulį. Šiam užsikūrus, Philipas jį gesina ir dega iš naujo, tai pakartoja kelis kartus, kol pagaliukai pradeda stipriai smilkti.

<p>Pagrindinė Marigato gatvė ir išilgai jos įsitaisęs miesto turgus.</p>

Pagrindinė Marigato gatvė ir išilgai jos įsitaisęs miesto turgus.

<p>Prieš keliaudama į turgų su kibiru medaus, Agnes Cheptepkeny plaunasi rankas savo namelio tarpduryje.</p>

Prieš keliaudama į turgų su kibiru medaus, Agnes Cheptepkeny plaunasi rankas savo namelio tarpduryje.

<p>Philipas Kipyertor savo batų taisykloje pagrindinėje Marigato gatvėje.</p>

Philipas Kipyertor savo batų taisykloje pagrindinėje Marigato gatvėje.

Kadangi tinkamos apsauginės aprangos medui kopinėti bitininkai čia neturi, prieš lipdami į medį jie nusirengia. „Jei bitės įsipainios tarp drabužių klosčių – didesnė tikimybė, kad įgels“, – paaiškina Philipas išsinerdamas iš marškinių ir atsiraitydamas kelnes.

Pirmas į medį įsiropščia Philipas, jam iš paskos seka ir Josephas. Iki aukštai kabančių avilių nusigauti nelengva, ypač su deglu ir tabaluojančiu kibiru. Bet vyrai vikrūs – prisibrovę prie pat avilio, jį atidaro ir dūmais išvaiko bites. Stovint apačioje atrodo, kad pradeda lyti bitėmis – visas spiečius kabo virš galvos, sukasi aplinkui, dūzgia, kol galiausiai apgula ir ima ropoti po visą kūną.

Philipas peiliu atsargiai pjauna korio gabalus ir deda į Josepho kibirą. Sako, kartais peilį tenka panaudoti ir ginantis nuo gyvačių, mėgstančių įsitaisyti greta avilių.

Naktis be galo tvanki, taigi nugara žliaugia prakaitas. Rūbai painiojasi tarp spygliuotų krūmų, iš medžio viršūnės lyja deglo žiežirbomis, o bitės vis taikosi įlįsti į ausis, akis ar burną, ropoja ant pirštų, lenda už apykaklės. Jei nereiktų fotografuoti – bėgčiau neatsisukdama, bet kantriai laikausi, judu lėtai ir atsargiai, kad jų neišgąsdinčiau ir nesukelčiau noro įgelti.

Baigęs kopinėti, Philipas deglą meta žemyn, ir šis, atsitrenkęs į žemę, sukelia žiežirbų gūsį. Skubiai atsitraukiame nuo vis dar intensyviai dūzgiančių bičių spiečiaus ir einam prie upės nusiprausti.

Dieną kitame upės krante šildėsi aligatorius, todėl dabar tamsiame vandenyje išgirdus pliūkštelėjimą darosi nejauku. Tik ne Philipui ir Josephui, kurie toliau ramiai ir lėtai prausiasi, rengiasi ir aunasi batus.

Apžiūrinėdami puspilnį korių kibirą, vyrai skundžiasi, kad dėl užsitęsusios sausros medaus derlius labai mažas. „Daug avilių apskritai tušti“, – guodžiasi Philipas, seniau kibirus korių pripildydavęs sklidinai.

Grįžę į miestelį, vyrai medų iš karto atiduoda Agnes, kuri šį užrakina savo kioskelyje – rytoj išvalys ir supilsčiusi į talpas paleis į prekybą. „Svarbu, kad medus būtų subrendęs, todėl nereikia skubėti jo kopinėti. Reikia palaukti, kol jis taps tamsus, beveik kaip kava, tuomet medus labai saldus ir greitai tikrai nesuges, nesucukrės“, – pasakoja Agnes, kuri visada atidžiai renkasi, kurį medų pirkti, o kurio – ne.

Aukso vertės

Kad aviliai pilnėtų, bitėms būtinos geros gyvenimo sąlygos – tinkami augalai aplinkui, pakankamai maisto ir vandens, geras pavėsis aviliui ir apsauga nuo vėjo ar lietaus. Vyrai į tai atsižvelgia rinkdami aviliams vietą.

Medus yra vienintelis vabzdžių produktas, kurį žmonės vartoja nuolat. Jis gausus mikroelementų, gali būti naudojamas kaip natūralus saldiklis, bet to, pasižymi gydomosiomis galiomis, nes turi antimikrobinių, antibakterinių, priešuždegiminių ir priešgrybelinių savybių.

Medus naudojamas ir kaip konservantas. „Kai mūsų tėvai papjaudavo kokį gyvulį, mėsą ištepdavo medumi, kad ši ilgiau negestų“, – prisimena Agnes. Iš medaus taip pat verdamas alus, medumi mokama už nuotaką. Tačiau priėmusieji krikščionybę šių tradicijų atsisako kaip netinkamų.

Norėdami užsidirbti, vietiniai medų bei bičių vašką pardavinėja turgelyje. Daliai miestelio gyventojų medus yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Nors medaus paklausa pasaulyje didelė, jo gavybos procesą paskubinti ne taip paprasta – viskas priklauso nuo aplinkos sąlygų, bičių, laukinių augalų ir begalės laiko, reikalingo bitėms tuos augalus apdulkinti ir prinešti medaus.

„Čia mane visi vadina močiute arba, ypač mažieji, Kubwa – mūsų kalboje tai reiškia „didelė“, – nusikvatoja Agnes. Žuvus vyrui, ji turėjo prasimanyti kaip išlaikyti šeimą. Pirmiausia moteris pradėjo pardavinėti daržoves ir vaisius. Tačiau verslas nebuvo sėkmingas – neparduotos prekės greitai sugesdavo, ir Agnes patirdavo nuostolių.

„Aš visada norėjau dirbti su medumi, nes mano senelis užsiėmė būtent tuo. Taigi, nepavykus daržovių ir vaisių prekybai, pradėjau mažais kiekiais supirkinėti medų, išpilstydavau jį į mažesnes talpas ir pardavinėdavau, – pasakoja Agnes. – Greitai supratau, kad būtent šis verslas padės man išgyventi ir išlaikyti šeimą, nes medaus lengva gauti, jis negenda, jį galima ilgai laikyti, keliauti į skirtingas vietas jo supirkti ar parduoti. Supirktas medus visada bus čia ir lauks pirkėjų“, – juokiasi moteris. Puslitris medaus Marigato turguje kainuoja 4,5 euro.

<p>Philipas Kipyertor, Josephas Kipkoshoni ir Agnes Cheptepkeny ragaują ką tik surinktą medų.</p>

Philipas Kipyertor, Josephas Kipkoshoni ir Agnes Cheptepkeny ragaują ką tik surinktą medų.

Agnes pusryčiams medų valgo su duona arba deda į gėrimus ir gamina medaus kokteilius. Taip pat medų vartoja sirgdama. „Bet šiaip aš nesergu, – nusijuokia. – Medus mane sustiprina ir apsaugo.“ Moteris pasakoja, kad užklupus ligai labai padeda begeluonių bičių medus, kuris medicinoje naudojamas labiausiai. Medų begeluonės bitės neša po žeme, jį surasti sudėtinga, ir tai padaryti pavyksta tik patyrusiems. Begeluonių bičių medus yra brangesnis už įprastąjį, o skoniu primena erškėtrožių sirupą.

Bitininkystės tradicijos

„Man labai patinka bitininkystė. Visko išmokau iš savo tėvo, tarsi paveldėjau, tai – mano kraujyje. Šios veiklos aš niekada neapleisiu“, – sako Philipas. Dienomis jie kartu su žmona dirba batsiuviais pagrindinėje Marigato gatvėje, tačiau taip pat turi keletą avilių draugui priklausančiame žemės plote. Bitėms pripildžius avilius, medaus kopinėti keliauja kartu su kolega Josephu.

Reklama

„Seniau, kol žmonės neturėjo avilių, medų bitės nešdavo uolėtose vietose. Žmonės eidavo ten ir ieškodavo medaus, kol pagaliau sugalvojo avilius“, – pasakoja Philipas.

Tradiciniai rąstiniai aviliai paprastai gaminami iš brandaus kietmedžio: rąstus perpjaunant per pusę, išskaptuojant jų vidurius ir vėl juos sujungiant sudėjus vieną ant kito. „Apatinę dalį vadiname moterimi, o tą ant viršaus – vyru, čia kaip ir gyvenime – moteris guli apačioj, o vyras – viršuj“, – kikena Philipas. Gero medžio aviliai gali tarnauti 20 metų ir atlaikyti aukštą tropikų temperatūrą bei stiprias liūtis. Pastaruoju metu modernesni aviliai naudojami vis dažniau.

Tik pagamintas, rąstinis avilys ištepamas medumi ir paskerstos ožkos kasos arba skrandžio turiniu. Sako, smarvė privilioja bites, tad taip paruoštas avilys ir pakabinamas medyje. Vyrai, pakabinę avilį, su juo pasikalba – šio ritualo metu plojama rankomis bei kviečiama bites iš derlingiausių šalies teritorijų apsigyventi čia. „Kai tėtis mane mokė gaminti avilius, išmokė ir šito ritualo – kaip ploti, ką kalbėti su aviliu ir kaip kviesti bites jame apsigyventi“, – pasakoja Philipas.

<p>Aviliai į medžius kartais įkeliami labai aukštai, tad kopdami jų link vyrai turi būti itin atsargūs, kad nenukristų.</p>

Aviliai į medžius kartais įkeliami labai aukštai, tad kopdami jų link vyrai turi būti itin atsargūs, kad nenukristų.

<p>Philipas ir Josephas apžiūri avilius - tikrina, ar viskas gerai, ar niekas nepavogė medaus ir ar ne laikas surinkti korius.</p>

Philipas ir Josephas apžiūri avilius - tikrina, ar viskas gerai, ar niekas nepavogė medaus ir ar ne laikas surinkti korius.

Bitininkystė – grynai vyrų užsiėmimas. Aviliais rūpinasi, juos prižiūri ir medų kopinėja tik vyrai. Berniukai pradedami mokyti bitininkystės kai jiems sukanka dvylika. „Aš mokau savo sūnų Nicholą, jam dabar septyniolika ir jis jau turi savo avilį bei bičių“, – pasakoja Philipas.

Moters vaidmuo bitininkystėje antraeilis. „Mes turime pasirūpinti, kad visas vyrų atneštas medus pasiektų turgų ir būtų parduotas. Vyrams padeda vaikai. Jei vaikų nėra ar jie negali, medų į namus padeda parnešti moterys“, – priduria Agnes. Dažnai moterys pačios perka avilius, tačiau juos turi atiduoti vyrams, kad šie prižiūrėtų bites, o moterims atneštų jau iškopinėtą medų.

Liestis prie bitininkų įrankių ar avilio moterims yra tabu. „Jei prisiliesime, bitės gali taip ir neatskristi“, – paaiškina Agnes. Tačiau ji svajoja apie savo žemę, kur galėtų turėti nuosavų avilių.

„Aš – krikščionė, ir man tas tabu nelabai rūpi. Norėčiau pati kopinėti medų – kad niekas manęs nekontroliuotų, nuo nieko nepriklausyčiau“, – prideda moteris. Atrodo, apie medų ji galėtų kalbėti valandų valandas.

„Kai pradėjau supirkinėti ir pardavinėti medų, visko mokiausi iš vyresnių bitininkų. Paragauji medaus, pačiupinėji jį, pauostai ir pradedi suprasti, kas yra kas. Su laiku įgijau vis daugiau patirties. Kartais mano klientai žino daugiau negu aš, taigi, mokausi ir iš jų, – pasakoja Agnes. – Tai – mano gyvenimas.“

Rinka ir pinigai meduje

Iki šiol bitininkystė yra laikoma vargšų užsiėmimu, mat nereikalauja daug investicijų ir žemės. Tačiau į šią veiklą įsitraukia ir vis daugiau ūkininkų. Bitės jiems naudingos ne tik dėl medaus, bet ir tam, kad apdulkintų augalus. Ūkininkai turi atsargiai rinktis, ką ir kaip savo žemėje auginti, nes cheminiai pesticidai bites išmarina. „Pavyzdžiui, negalime auginti pomidorų, nes jiems būtini pesticidai. Todėl sodiname kukurūzus“, – paaiškina Josephas, pats pradėjęs auginti kukurūzus, kad turėtų daugiau maisto ir pinigų.

Kenijoje nėra didelių medaus gamintojų, bitininkyste užsiimama pavieniui, neorganizuotai. Dėl to sunku patenkinti rinkos poreikius, ypač paklausą Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar Saudo Arabijoje, tad medus į šias šalis eksportuojamas iš kitų Afrikos valstybių.

Marigatas – miestelis, įsitaisęs pusiaukelėje tarp Baringo ir Bogorijos ežerų – yra tarpinė stotelė prekybininkams ir kartais – turistams. Per miestą einantis kelias yra pagrindinė jo arterija – čia įsikūręs turgus, kuriame pardavinėjamas ne tik medus, bet ir vaisiai bei daržovės iš derlingų Marigato apylinkių.

Pagal pagaminamo medaus kiekį Baringo apygarda yra antroji po Kitujo apygardos. Čia suskaičiuojama apie 200 tūkst. trijų rūšių avilių. „Medų superku iš tugen, pokot ir ilchamus genčių“, – sako Agnes ir patvirtina, kad būtent šios gentys geriausiai išmano medaus gavybą.

<p>Didžiąją dalį Agnes Cheptepkeny kambario užima medaus kibirai.</p>

Didžiąją dalį Agnes Cheptepkeny kambario užima medaus kibirai.

Seniau supirkti medaus Agnes eidavo pati – ieškodavo jį kopinėjančių ir parduoti norinčių vyrų. Tačiau dabar medus pas ją atkeliauja pats. „Moteriai vaikščioti vienai su pinigais – pavojinga. Taigi dabar medų superku aukštesne kaina iš man jį atnešusių žmonių, taip saugiau, – paaiškina ji. – Be to, kadangi visąlaik būnu turguje, lengviau išlaikyti klientus, nes jie visada mane čia randa.“

Moters nuomone, medaus verslas yra labai patogus, nes medus ilgai negenda, jį galima vežti į skirtingas vietas ir pardavinėti ne tik Marigate. „Aš beveik niekada neturiu grynųjų. Visi pinigai sumerkti į medų, – sako Agnes. – Kada nors, kai nebus gero medaus derliaus, pardavinėsiu tai, ką sukaupiau“, – džiaugiasi moteris.

Tačiau problema yra ta, kad prekyba šalyje labai prastai organizuota. „Jei rinka būtų geriau išvystyta, tikrai pagerėtų ir gyvenimas“, – sako Agnes. Ji medų parduoda ne tik Marigato vietiniams ar važiuojantiems pro šalį, bet ir supirkėjams iš Naroko, Eldoreto, Subukijos ir Nairobio. Kai kurios kompanijos supirktą medų veža ir į kitas šalis. „Tačiau to negana, mes esame įstrigę, viskas juda labai lėtai“, – neišvystyta rinka skundžiasi Agnes.

Kita problema, anot moters, yra technikos stoka. „Jei turėtume pinigų reikiamai technikai įsigyti, galėtume geriau paruošti medų, o bičių vašką panaudoti gamindami įvairius jo produktus“, – priduria Agnes.

Visi kalbinti bitininkai teigia, kad derlius pagausėtų pagerėjus avilių technologijai. Tam, kad išaugtų pardavimai, svarbu tobulinti medaus apdirbimą, užtikrinti jo kokybę ir sukurti įvairesnių produktų. Vystant prekybą, taip pat reikėtų sukurti sistemą, kurioje bitininkai, supirkėjai ir pardavėjai galėtų glaudžiai bendradarbiauti.

Nesiliaujantys konfliktai

Deja, atmosfera glaudžiam bendradarbiavimui Baringo apygardoje nėra labai palanki. Čia jau šimtmetį tęsiasi konfliktai tarp genčių – jos nepasidalina žemių, vagia vienos kitų gyvulius ar net juos žudo. Didžiausia įtampa tvyro tarp negiminingų pokot ir ilchamus genčių. Skiriasi jų kalba ir kultūra, o tai kursto dar didesnius nesutarimus.

2005-aisiais, kai konfliktas tarp pokot ir ilchamus genčių pasiekė kulminaciją, pastarieji turėjo palikti savo žemes atokesnėse Baringo apygardos vietose ir apsigyventi stovyklose ar miesteliuose.

„Apylinkėse buvo nuolat šaudoma. Mūsų žemėse dabar niekas nebegyvena, mokyklos sugriautos, gyvuliai atimti, visi iš ten pabėgome, esame be vietos, tačiau tai niekam nerūpi. Jautėme nuolatinę grėsmę, kad galime žūti – taip buvo norima mus įbauginti“, – prisimena Agnes Tamar iš ilchamus genties. Moteris pasakoja, kad vis nesibaigiant šaudymams, ji su šeima namus paliko net nespėję susirinkti daiktų, tad gyvenimą Marigate turėjo pradėti nuo nulio.

<p>Agnes Tamar iš <em>ilchamus</em> genties pasakoja apie sunkumus, kylančius dėl konflikto su <em>pokot</em> gentimi.</p>

Agnes Tamar iš ilchamus genties pasakoja apie sunkumus, kylančius dėl konflikto su pokot gentimi.

Įpratę pragyventi iš savo užaugintų daržovių, vaisių bei gyvulių, mieste ilchamus žmonės nežinojo kuo užsiimti ir kaip pragyventi. Kai kurie iš jų ir toliau bandė verstis žemdirbyste ar gyvulininkyste, tačiau neretai nukentėdavo nuo pokot ir tugen genčių, jų gyvuliai būdavo pavagiami. Tad jie po truputį ėmėsi bitininkystės ir prekybos medumi.

Moteris pasakoja, kad gyvenimas mieste yra žymiai sudėtingesnis nei nuošaliuose kaimuose. „Gyvendamas kaime dažnai gauni dovanų iš kitų – kas nors paskerdžia ožką ir pakviečia pasiimti kokį gabalėlį. Bet čia, mieste, žmonės gali gaminti maistą tiesiai tau prieš akis ir nepasiūlyti nė kąsnio net jei miršti iš bado. Čia viskas kainuoja, net vanduo. Gyvenu čia jau dešimt metų, bet negaliu priprasti. Savo namuose turėjome vandens, medienos laužui, žuvų ežere, o čia už viską reikia mokėti“, – nuogąstauja Agnes T.

Anot jos, atsikrausčius į miestą pasikeitė ir vaikų gyvenimai. Jie, užaugę atokiose vietovėse, nesuprato miesto gyvenimo, nežinojo, kaip čia elgtis. Todėl daugelis jų tapo gatvės vaikais. „Jiems trūksta maisto, mokyklų, mergaitės pastoja dar būdamos visai jaunos...“ – pasakoja Agnes T.

Didžiausia problema ji įvardina tai, kad ilchamus gentis neturi savo atstovo valdžioje. „Kol neturime savo atstovo, mūsų teisių ir interesų niekas negina, ten jie gali priimti bet kokius mums nepalankius įstatymus ir nuostatus“, – teigia Agnes T., taip pat mananti, kad pokot gentis tiesiog nori juos išstumti iš derlingų žemių.

Pagal Kenijos konstituciją, kiekviena šalies etninė grupė gali valdžioje turėti jų interesus ginantį atstovą. Tačiau ilchamus gentis tokio atstovo iki šiol neturi. Jų prašymai ir pareiškimai yra ignoruojami, į skundus neatsižvelgiama.

„Mes esame nesaugūs, pokot turi valdžią ir pasiima didžiąją dalį išteklių. Jie užima visas darbo vietas ir laiko užgrobę mūsų derlingas žemes. Jie galvoja, kad jeigu mes turėsime savo atstovą, sustiprėsime, ir jie nebegalės mūsų kontroliuoti, nebegalės nieko iš mūsų atimti“, – paaiškina Agnes T.

Tačiau moteris turi vilties, kad situacija ateityje keisis. „Mes nepasiduodame ir tikime, kad vieną dieną vėl galėsime laisvai gyventi savo žemėse, o mūsų vaikai galės lankyti mokyklas. Tarpusavyje esame draugiški, pokot gentyje turiu draugų, mus vienija krikščionybė, tačiau reikia, kad mus reprezentuotų nacionaliniu lygmeniu ir mus apgintų“, – teigia Agnes T.

Bet Agnes Ch. iš tugen genties nesutinka su ilchamus žmonių skundais: „Jie naudojasi tuo, kad yra mažuma, nuolat skundžiasi norėdami gauti daugiau naudos. Jais rūpinasi daugybė nevyriausybinių organizacijų.“

<p>Senas tradicinis bičių avilys, anksčiau kabėjęs aukštai medyje.</p>

Senas tradicinis bičių avilys, anksčiau kabėjęs aukštai medyje.

<p>Agnes Ch. rodo pagaliukus, kuriuos vyrai suriša į ryšulėlį, padegina, o rūkstančiais dūmais prieš rinkdami korius nuramina bites.</p>

Agnes Ch. rodo pagaliukus, kuriuos vyrai suriša į ryšulėlį, padegina, o rūkstančiais dūmais prieš rinkdami korius nuramina bites.

<p>Josephas Kipkoshoni su savo įrankiais: kibiru su virve bei pagaliukais laužui sukurti ir koriams iškrapštyti.</p>

Josephas Kipkoshoni su savo įrankiais: kibiru su virve bei pagaliukais laužui sukurti ir koriams iškrapštyti.

Pokot ir tugen gentys taip pat turi savo konfliktų istoriją. Vieni iš kitų jie vagia medų, avilius ir gyvulius. „Siaubingiausia, kad dirbi ilgai – gamini avilį, rūpiniesi bitėmis, o kažkas ateina ir tiesiog viską pavagia“, – sako Philipas. Seniau jis, pardavęs medų, pirkdavo gyvulių, tačiau šie taip pat ne kartą buvo pavogti.

„Nemanau, kad mūsų konfliktai greitai pasibaigs. Nebent žmonės įgis geresnį išsilavinimą, išmoks socializuotis ir bendrauti“, – sako vyriškis. Tačiau Marigato turguje visi dirba vieni šalia kitų. „Biznis yra biznis“, – paaiškina Agnes T.

Privalomi formalumai

Supirkinėti ir pardavinėti medų neįregistravus verslo, nepatikrinus produktų kokybės ir negavus sertifikato yra nelegalu, už tai gresia baudos. Tačiau užregistruoti verslą ir patikrinti produktų kokybę kainuoja nemažai pinigų ir laiko.

Agnes Ch. pagaliau pradėjo savo verslo ir produktų registravimo procesą. Kai jos verslo pavadinimas „Baringo Natural Pure Honey“ (liet. „Natūralus ir grynas Baringo medus“) bus įregistruotas, o parduodamo medaus kokybė patikrinta, ji ant stiklainių galės pradėti klijuoti etiketes ir siūlyti medų prekybos centrams ar eksportu į kitas šalis užsiimančioms bendrovėms. „Tada galėsit parvežti ir į Lietuvą“, – juokiasi moteris.

Kalbantis su Agnes Ch., prie jos kioskelio privažiuoja Kenijos standartų biuro (angl. Kenyan Bureu of Standarts, KEBS) automobilis. Iš jo išlipę trys vyriškiai pasiteirauja moters, ar ši kvietusi juos ištirti jos parduodamus produktus. Agnes linkteli ir pakviečia vyriškius arčiau kioskelio, kur iš karto traukia medų mėginiams paimti.

Verslo pavadinimo įregistravimas kainuoja 9 eurus, o pirmasis produktų testavimas ir sertifikavimas – 45 eurus. Vėliau produktai privalo būti tikrinami kasmet – reikalingas patvirtinimas, kad jų kokybė nesuprastėjo ir jie vis dar tinkami parduoti.

Paulas Akolo, vienas iš KEBS darbuotojų, pasakoja, kad dauguma žmonių prekyba užsiima nelegaliai. Vieni – dėl to, kad neturi pinigų, kiti – nes nemoka skaityti ir nežino kaip susitvarkyti su verslo legalizavimo procesu. Tačiau jų bausti neskubama, draugiškai patariama įsigyti sertifikatą ir taip legalizuoti prekybą. Tik piktybiškai to nedarantys prekeiviai sulaukia baudų ir draudimų toliau prekiauti.

Agnes Ch. tikisi, kad, užregistravus verslo vardą bei patvirtinus produktų kokybę, jos pardavimai išaugs.

Deja, to gali neužtekti. Stiprėjanti žemdirbystė ir vis gausiau žemės ūkyje naudojami chemikalai žudo bites, ir bitininkystė, anot Agnes Ch., gali visai išnykti. „Jei neliks bičių, tai bus pražūtinga ir pačiam žemės ūkiui, nes augalams reikalingas apdulkinimas, – sako moteris. – Todėl bites turime saugoti, jos mums labai reikalingos.“

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon
<p>Fotoistorijos autorė Berta Tilmantaitė ant vienintelio Marigato viešbučio stogo fotografuoja pagrindinę gatvę, kurioje ir dirba Agnes Cheptepkeny bei Philipas Kipyertor. ©Karolis Pilypas Liutkevičius</p>

Fotoistorijos autorė Berta Tilmantaitė ant vienintelio Marigato viešbučio stogo fotografuoja pagrindinę gatvę, kurioje ir dirba Agnes Cheptepkeny bei Philipas Kipyertor. ©Karolis Pilypas Liutkevičius