Peru rytuose veši džiunglės, tačiau vakarinėje dalyje, palei Ramųjį vandenyną, plyti tušti smėlynai ir dykynės. Skurdžiai nederlingose žemėse gyvenantiems perujiečiams vandenynas yra tarsi jų daržas, kuriame jie prisirenka įvairiausių gėrybių, viena iš jų – jūros dumbliai.

Daugiau nei tūkstantį metų dumbliai yra vienas svarbiausių maisto produktų perujiečių virtuvėje. Kasdien šalies pakrantės gyventojai praleidžia kelias valandas mirkdami vandenyje ir rinkdami jūros dumblius, dažniausiai vadinamus kočajujo – renka juos ne tik sau, bet ir pardavimui, kad turėtų iš ko pragyventi.

Kočajujo – dumblių rūšis, paplitusi Ramiojo vandenyno pietinėje dalyje, Peru bei Čilės pakrantėse. Tai tankiausiai Peru pakrantėse augantys raudonieji dumbliai. Dar prieš Inkų imperiją jie buvo plačiai naudojami ne tik vandenyno pakrančių, bet ir Andų kalnų gyventojų, kurie keliaudavo vandenyno link jų įsigyti. Dažniausiai dumbliai naudojami švieži, tačiau kartais tam, kad būtų lengviau transportuoti į atokesnes vietas, džiovinami.

Kol į dailiai lūžtančias bangas plaukia iš viso pasaulio į Peru atkeliavę banglentininkai, vietiniams pramogos nelabai rūpi. Marilu Gamba Cardenas ir jos draugės, susėdusios ant kranto už iš akmenų sukrautos užuovėjos, triauškina skrudintus kukurūzus, šnekučiuojasi ir laukia kol šiek tiek pakils vanduo. Moterims besišypsant ar besikvatojant saulėje žybsi auksiniai dantys. Šalia pūpso nedidukas lyg butaforinis švyturys, o horizonto link driekiasi neaprėpiamos vandenyno platybės.

Vandeniui pakilus ir apsėmus pakrantę, Marilu su draugėmis nuskuba persirengti už netoliese stovinčio triračio motociklo, kuriuo čia duobėtu žvyrkeliu ir atvyko. Nuo šalto vandens jas saugo seni, suaižėję hidrokostiumai, o nuo saulės moterys gelbėjasi keliais drabužių ir skarų sluoksniais apmuturiuodamos galvas bei kaklus.

Apsiavusios suplyšusius sportinius batelius, akinamai išbalintus sūraus vandens, jos prie juosmens prisiriša maišus jūros dumbliams rinkti ir brenda į banguojantį vandenį. Nors aštri saulė tiesiai virš galvos kaitina be gailesčio, vėsus vanduo neleidžia įkaisti.

Kiek tolėliau į lopytus, klijuotus ir perlopytus hidrokostiumus įsispraudžia ir Claudio Rojas Pita, jo brolis Luisas Rojas Pita ir draugas Barnis Portilla. Užsimaukšlinę kapišonus, povandenines kaukes ir įsikandę vamzdelius jie neria į bangas ir pradingsta vandenyje, karts nuo karto per juos išpūstadami orą ir vandens purslus, šitaip primindami mažučius banginių ar delfinų fontanus.

Jūros gėrybių suvartojimas pasaulyje pastaraisiais metais auga. Jūros dumbliai yra vieni maistingiausių produktų žemėje, be to, jie taip pat naudojami medicinoje. Dumbliuose yra įvairių mineralų bei vitaminų. Vienas svarbiausių kočajujo komponentų yra proteinas. Jis lengvai įsisavinimas, turi daug žmogaus kūnui svarbių amino rūgščių, randamų tik augalų bei gyvūnų audiniuose.

„Tai gana lengvas darbas ir galiu uždirbti pakankamai, kad išlaikyčiau savo šeimą. Vandenyne praleidžiu kelias valandas, tad likusį dienos laiką galiu skirti savo vaikams“, – sako Claudio, dumblius renkantis jau daugiau nei penkiolika metų.

Luisas į vandenyną brenda prie juosmens prisitvirtinęs akmenų pilną tinklelį – jis jam padeda išsilaikyti po vandeniu. Luisas nenori segtis profesionalų naudojamo svorių diržo ir mieliau savo maišelį kas rytą pripildo akmenų. „Jei po vandeniu kas nutiktų ir man reikėtų greitai iškilti į paviršių, tiesiog nupjaučiau akmenų maišelį ir išnirčiau. Jei turėčiau brangų svarmenų diržą, tikrai nenorėčiau palikti jo dugne“, – paaiškina Luisas.

Tuo tarpu Marilu ir jos draugės po vandeniu neneria, nes neturi ne tik svarmenų diržo, kaukės, bet ir vamzdelio kvėpavimui. Taigi jos renka dumblius apgraibomis, ropodamos pakrante. Dėl to moterys prirenka gerokai mažiau dumblių negu narai, tačiau nepasiduoda ir dirba intensyviai kiek įmanydamos.

Po trijų valandų darbo Claudio, Luisas ir Barnis ilsisi priešais saulę akmenuotame paplūdimyje, užkąsdami ką tik surinktų dumblių ir seilėm vilgydami šiek tiek kraujuojančias žaizdeles ant rankų. „Šiandien bus geri pietūs, – šypsosi Claudio apžiūrinėdamas sugautą aštuonkojį. – Gaminsime sevičę.“

Peru yra pasaulyje garsaus patiekalo – sevičės gimtinė. Tai žalia citrinos sultyse marinuota žuvis ar kitos jūros gėrybės. Sevičė dažniausiai taip pat patiekiama su jūros dumbliais, kurie yra naudojami beveik visuose tradiciniuose šalies patiekaluose: aliejuje virtos žuvies užkandyje čičeron, sriubose, ypač tradicinėje žuvies sriuboje čilkano, troškiniuose, salotose ar tiesiog mirkomi balzaminio acto padaže ir valgomi kaip garnyras.

Gurgždantys tarp dantų drėgni dumbliai skoniu primena patį vandenyną ar gerai sūriame vandenyje išmirkusias salotas. Kai aplinkui driekiasi tik išdžiūvę uolėti kalnai ir kopos, šviežios jūros gėrybės tampa tikra atgaiva.

Skirtingų rūšių dumbliai taip pat buvo naudojami maistui ir medicinai senovės Kinijoje, Japonijoje bei kai kuriose Afrikos valstybėse. Tačiau remiantis Kembridžo pasaulio maisto istorija, seniausi archeologiniai įrodymai (datuojami 2 500 m. pr. Kr.), patvirtinantys dumblių vartojimą, buvo rasti būtent Peru pakrantėse.

Vietiniai dumblius renka ištisus metus, tačiau žiemą darbą apsunkina šaltis. „Žiemą po kelių valandų vandenyne visiškai suledėjame, labai šąla rankos ir kojos. Be to, šaltuoju metų laiku gerokai sumažėja ir pačių dumblių, – aiškina Marilu. – Bet aš nesiskundžiu, man patinka dirbti vandenyje.“

Baigusi darbą Marilu keliauja į vietinį turgų parduoti ką pririnkusi. Pačiai kočojujo dažniausiai nebelieka. „Paprastai parduodu viską, kad gaučiau kuo daugiau pinigų išlaikyti savo šeimai“, – pasakoja tris vaikus auginanti Marilu.

Tuo tarpu Luisas, Claudio ir Barnis savo dumblių prigrūstus maišus parduoda supirkėjams, kurie juos išveža į Peru sostinę Limą ar kitus miestus. Vienas kilogramas parduodamas už 3–4 solius (~1 Eur). Per dvi tris valandas vandenyne vietiniai gali pririnkti 5–20 kilogramų dumblių.

Vėjo pustomas smėlis graužia akis, tuščiose bangose šoka nesurinkti dumbliai, o ant kranto vieni kitiems išsinerti iš antrosios odos – permirkusių hidrokostiumų – padeda narai. Jie vis trina ir saulėje šildo geliančias rankas, iki baltumo permirkusią, įsisūrėjusią ir susiraukšlėjusią jų odą. Tačiau vos tik išdžiūvę, kitą rytą jie vėl susirinks vandenyno pakrantėje ir lyg vandens gyvūnai ropos į bangas.