Bajau Laut, arba Sama Dilaut (jūros klajokliai – liet.), yra nykstanti etninė grupė, išlaikiusi jūrinį gyvenimo būdą. Tai valčių gyventojai, klaidžiojantys po Koralų trikampį (tropinių vandenų sritis, aprėpianti Indoneziją, Malaiziją, Papua Naująją Gvinėją, Filipinus, Saliamono salas ir Rytų Timorą) arba apsistojantys mažuose nameliuose, statramsčiais pritvirtintuose ant rifų arba salose. Jūros klajokliai yra kilę iš Sulu archipelago Filipinuose, Mindanao pakrančių ir Šiaurės Borneo. Šiuo metu Bajau Laut yra laikoma antra pagal dydį etnine grupe Sabos valstijoje, Malaizijoje, tačiau tikslus populiacijos dydis nėra žinomas.
Dvi moterys ir jų vaikai netoli Mabul salos, kur turistams pardavinėjo šviežiai pagautą žuvį.
Gyvenimas ant vandens
Pasak legendos, per potvynį Džohoro pakrantėje bangos pasiglemžė princesę. Gedintis tėvas pavaldiniams įsakė dukterį surasti ir uždraudė pasirodyti karalystėje be jos. Nuo to laiko jie blaškosi jūrose.
„Bajau Laut yra kaip Amerikos autochtonai ar Australijos aborigenai, tačiau juos susekti ir tyrinėti jų kultūrą yra sunkiau, nes jie nuolat juda vandenyne“, – teigia Sempornos miestelio (Sabos valstija, Malaizija) meras Suhaimas Bin Ejipas. Vandenynas Bajau Laut žmonėms yra viskas. Jis yra jų namai, vaikų žaidimų aikštelė, pagrindinis maisto bei pajamų šaltinis.
Dauguma Bajau Laut nežino savo amžiaus, turi tik asmenvardį ir nemoka nei skaityti, nei rašyti. Daugelis jų neturi jokių asmens dokumentų ir nežino, kur yra gimę. Tiesa, prieš keletą metų Sabos valdžia klajoklius pradėjo registruoti ir išduoti pirmuosius Bajau Laut dokumentus. „Man buvo pasakyta, kad dabar esu 32-ejų, – sako Agunnay, su šeima gyvenantis Mabul saloje. – Jie tiesiog pažiūrėjo į mane ir nusprendė.“
Šiuo metu dokumentų išdavimas yra sustabdytas. „Daugybė žmonių norėjo pasinaudoti Bajau Laut dokumentais, leidžiančiais laisvai judėti tarp Malaizijos, Indonezijos ir Filipinų. Jie tiesiog pasirodydavo ir teigdavo esą Bajau Laut, nors buvo aiškiai matyti, kad yra iš sausumos“, – pasakoja S. Bin Ejipas.
Jei neturi dokumentų, neturi teisės nei į išsilavinimą, nei į sveikatos apsaugą. Bajau Laut yra priversti nuolat susidurti su sunkumais. „Jie neturi beveik jokių teisių, yra labai neturtingi ir turi pragyventi iš labai riboto kiekio išteklių. Be to, jie neišsilavinę ir be žvejybos neturi beveik jokios darbo patirties“, – sako antropologas Erikas Abrahamssonas iš Švedijos. Kurį laiką jis praleido su Bajau Laut studijuodamas jų gyvenimą bei kultūrą, mokydamasis jų dialekto.
Tiems, kurie renkasi gyventi ant vandens, vyriausybė nesuteikia jokios paramos. Greičiau atvirkščiai – bet kuris pilietybę liudijančių dokumentų neturintis Bajau Laut už medicinines paslaugas turi mokėti beveik tiek pat kiek draudimo neturintis keliautojas. Dauguma jų miršta dėl to, kad neišgali gydytis ligoninėje.
Lakit ant veido tepasi burak – ryžių miltų, ciberžolės ir vandens pastą, kuri vėsina ir veikia kaip apsauga nuo saulės.
Dažnai kelios Bajau Laut kartos gyvena vienoje ar keliose į grandinę sukabintose valtyse ir klajoja kartu.
Valties galas – šeimos virtuvė ir vonios kambarys.
Siboto valosi dantis šeimos „vonioje“ – valties gale. Prie šeimos „namo“ – pagrindinės valties – prikabintos mažesnės valtelės skirtos trumpoms kelionėms į Sempornos miestą ar kitas salas parsigabent maisto ir vandens.
Batu ir jos anūkas Sempula laiką leidžia valties centre esančiame „gyvenamajame kambaryje“, kuriame atėjus nakčiai visa 8 narių šeima miega kartu.
Lakit ir Siboto į mokyklą neina ir visą laiką leidžia valtyje kartu su šeima.
Bešaliai ir toliau klajoja vandenyne. „Nuo mano senelio iki mano vaikaičių – visi mes gyvename valtyse. Mes neturime dievų, bet senelis man yra kaip Dievas. Jis man pasakė, kad negaliu likti ant žemės, man tai tarsi įsakymas, – paaiškina Bungsalis. – Mano šeima negali gyventi sausumoje. Aš neturiu kitų gebėjimų, moku tik žvejoti. Viskas, ką aš žinau – kaip gyventi jūroje.“
Bungsalis ir jo šeima išsilaipina į sausumą tik pasisemti gėlo vandens iš kalnų šaltinių arba nusipirkti maisto, degalų ir cigarečių. Kartais stabili žemė po kojomis priverčia pasijusti lyg sirgtų žemės liga – jiems ima suktis galva, tuomet jie skuba atgal į valtį.
„Laiką aš sužinau tik pagal saulę. Kai matau ją rytuose, žinau, kad yra rytas. Kai saulė virš galvos – vidurdienis. Jai pajudėjus į vakarus žinau, kad atslenka vakaras ir tuoj bus naktis. Nepažįstų valandų, tik šiuos keturis paros laikus“, – sako jis.
Jūros klajokliai gali laisvai keliauti Koralų trikampyje. Dažniausios jų kryptys yra Malaizijos, Indonezijos ir Filipinų vandenys. Tačiau šiuo metu daugėja smurto, o tai reiškia, kad darosi nesaugu kirsti sienas, ypač įplaukti į Filipinų vandenis. Dėl to daugiausia Bajau Laut klajoklių koncentruojasi Malaizijoje.
Netgi saugiuose vandenyse klajoklių gyvenimus gali apnikti daugybė pavojų. Bungsalis nekantravo greičiau baigti mūsų pokalbį, nes nujautė besiartinančią audrą, tad iki jai prasidedant turėjo surasti seklią vietą valčiai. „Gyvenimas jūroje labai pavojingas. Ypač užėjus audrai. Niekuomet nežinai kas gali nutikti. Valtis yra mūsų namai, tad jeigu kas nors čia sulūš, mums kils grėsmė“, – aiškina Bungsalis.
Barisajya ir jos vaikai, Bungsali anūkai Romi bei Ina laukia iš Sempornos turgaus grįžtančių šeimos vyrų, parnešiančių maisto ir degalų. Romi ir Ina į mokyklą neina, jie visa laiką praleidžia valtyje su šeima.
Bungsali rūko savo valtyje netoli Sempornos miesto, kur atvyko įsigyti kuro ir maisto.
Langring anksti ryte prausiasi ir valosi dantis laivo gale. Tolumoje – Sempornos miestas.
Nestabilumas ant stabilios žemės
Vis mažiau Bajau Laut beišgali gyventi tradicinį gyvenimą valtyse. Mažėjantis žuvų kiekis, piratavimas ir kiti pavojai vandenyse verčia juos ieškoti maisto ir pajamų šaltinių sausumoje. Sama Rea (sausumos klajokliai – liet.) palaiko ryšius su Bajau Laut, nes perka iš jų žuvį, o jiems pardavinėja kitas prekes.
Nusprendę palikti valtis, Bajau Laut kraustosi į namelius mažose salose arba rąstiniais poliais įmontuotus tiesiai į koralų rifus. Daugelis salelių priklauso privatiems asmenims, tačiau vandenynas yra visų, todėl Bajau statosi namus ten, kur jiems norisi. Pasistatyti pastogę užtrunka vos keletą dienų.
Agunnay ne tik pastatė savo šeimai namelį Mabul saloje, bet ir nusipirko rankinį laikrodį, kad atrodytų panašesnis į modernų žmogų. „Turiu laikrodį, bet nepažįstu skaičių. Jeigu man reikia sužinoti kiek valandų, einu pas kaimynus, parodau jiems laikrodį ir jie man pasako kuri dabar valanda“, – pasakoja Agunnay.
Greta poros tūkstančių Suluk ir Tausug etninių grupių atstovų, šiuo metu Mabul saloje gyvena apie tūkstantį Bajau Laut. Kitose Sempornos salose yra ir mažesnių, ir didesnių bendruomenių.
„Kai matau vandenyną, jaučiuosi laimingas. Net kai gyvenau sausumoje, nuo pat vaikystės vandenynas man teikdavo didelį džiaugsmą, – sako Agunnay. – Kaip ir mūsų protėviai, esame vandenyno žmonės.“
Agunnay turi penkis sūnus ir dvi dukteris. Kai tik oras leidžia, jis plaukia žvejoti. Jo laimikis išmaitina šeimą. Agunnay žmona Intanlasa renka jūros gėrybes ir atnešdama ant šeimos stalo tai, ką randa vandenyje, padeda vyrui. „Vandenynas yra mano namai, kaip ir visiems Bajau žmonėms“, – teigia ji.
Agunnay ir jo sūnėnas namelyje, kurį Mabul saloje iš rastų medžiagų užtruko pastatyti vos kelias dienas.
Moteris semia vandenį iš valtelės šalia savo namų netoli Sibuan salos Malaizijoje.
„Šios klajoklių genties žmonės yra labai konservatyvūs. Jie taip ir neprisitaikė prie islamiškos bendruomenės, jau daugiau nei penkis šimtus metų vyraujančios Sulu regione. Jie išlaikė animalistinį tkėjimą, datuojamą dar prieš islamą“, – sako E. Abrahamssonas.
Šiuolaikinio gyvenimo patogumai taip pat neaplenkia klajoklių. „Šiandien jiems tapo prieinami tokie dalykai kaip motorai ar kuras, tad tradicinės lipa lipa valtys vis rečiau gaminamos. Tačiau taip jie tampa priklausomi nuo monetarinės rinkos, – aiškina E. Abrahamssonas. – Cukraus ir tabako priklausomybės taip pat tapo problema, kaip ir noras turėti šiuolaikinių technologijų, tokių kaip mobilieji telefonai ar televizija.“
Kai kurie Bajau Laut pradėjo mokytis arba dirbti. Bet jų gyvenimas sausumoje nėra lengvas. Jie praranda savo laisvę, tampa priklausomi nuo darbo rinkos, beveik neturi jokių teisių ir yra išnaudojami. „Kalbėjau su daugybe Mabul ar Pulau Gaya salose gyvenančių Bajau Laut, jie teigia, kad jei galėtų, kraustytųsi atgal į valtis. Jiems lengviau klajoti ir gyventi jose nei pastoliniuose nameliuose ant žemės. Jei neturės kuro ir negalės išplaukti į vandenyną, sausuma jiems gali virsti kalėjimu“, – teigia E. Abrahamssonas.
Bajau Laut moteris plauna indus savo namelyje, pastatytame Sibuan saloje, Malaizijoje.
Į gelmę vienu įkvėpimu
Gyvendami išvien su vandenynu, Bajau ištobulino nepaprastą gebėjimą nardyti. Ieškodami jūrinių žuvų jie gali panerti giliau nei dvidešimt metrų. Praeityje jie taip nardė ieškodami perlų, juos parduodavo perlų supirkėjams ar turistams.
Problema ta, kad jie nardo taip ir nesuprasdami kas nutinka kūnui tokiame gylyje. Juos gali ištikti barotrauma ar hipoksija, kelianti grėsmę nualpti ir žūti.
Agunnay laisvojo nardymo išmoko sekdamas savo tėvo ir senelio pavyzdžiu. „Kai tėvas pirmą kartą pasiėmė mane kartu, nežinojau ką daryti. Jis parodė kaip reikia kvėpuoti prieš neriant, pasakė, kad norint apsaugoti ausų būgnelius, vandenyje reikia užsikimšti nosį ir į ją pūsti orą. Tuomet prie juosmens man pririšo svarmenis ir įmetė į vandenį“, – prisimena Agunnay.
Kai tik turi pinigų cigaretėms, Agunnay rūko. Jis teigia, kad rūkymas padeda atpalaiduoti plaučius. „Panardęs turiu pailsėti. Tuomet noriu parūkyti. Dvi trys cigaretės – ir galiu nerti vėl. Rūkymas man padeda kvėpuoti“, – paaiškina Agunnay ir klausia ar neturiu cigaretės pavaišinti.
Intanlasa, Agunnay žmona, pabrėžia, kad vyrui išplaukus, ji labiau jaudinasi ne dėl laimikio dydžio, o dėl vyro gyvybės. „Kai jis užtrunka ilgiau nei įprastai, imu nerimauti. Žiūriu į vandenyną ir galvoju kas galėjo nutikti“, – pasakoja Intanlasa.
„Laisvasis nardymas yra pavojingas. Kai paneriu labai giliai, galvoju apie laimikį ir pinigų sumą, kurią galėčiau uždirbti. Tada neriu giliau. Tačiau niekada nežinau ar pagausiu žuvį, ar mirsiu“, – priduria Agunnay.
Agunnay dažnai plaukia žvejoti į tolimus vandenis su draugais. Kai oras tam nepalankus ir trūksta maisto, jis vienas plaukia į seklesnius vandenis ir žvejoja harpūnu.
Kai tik leidžia oras, Bajau Laut vaikai taip pat plaukia į vandenyną ieškoti maisto. Atslūgus vandeniui, nešini puodais ir samčiais jie renka jūros gėrybes sausumoje. Šiems vaikams nėra skirtumo tarp vandens ir sausumos – jie puikiai jaučiasi ir ten, ir ten. Be to, kadangi nuo pat gimimo jie daug laiko praleidžia vandenyje, geba dvigubai geriau matyti po juo.
„Bajau Laut mažyliai pradeda plaukioti dar nemokėdami vaikščioti. Tyrimo metu stebėti 4–10 metų vaikai nekontrastingų spalvų paviršiuje preciziškai rinko mažas kriauklytes“ rašo Anna Gislen ir Erika Schagatay knygoje „Was Man More Aquatic in the Past?“.
„Žmogaus akys negali sufokusuoti vaizdo po vandeniu, nes jų struktūra prisitaikiusi prie oro. Akis užliejus vandeniu, vaizdas tampa neryškus. Ragenos forma kinta priklausomai nuo to ar ją supa oras, ar vanduo, o regos aštrumo skirtumai rodo, kad tik išlinkusi ragena gali išgauti sufokusuotą vaizdą“, rašo A. Gisien ir E. Schagatay. Kad galėtume matyti po vandeniu, mums reikalinga nardymo kaukė ar akiniai, atkuriantys pagrindę sąlygą išlinkusiai ragenai funkcionuoti tinkamai – orą. Tačiau Bajau Laut vaikų akys prie vandens prisitaiko, tad jie be vargo gali rinkti kriaukles ir kitas jūros gėrybes.
Vandens klajoklių vaikų regėjimas po vandeniu yra dvigubai geresnis nei vaikų, vandenyje būnančių mažai. Tai sąlygoja prie aplinkos prisitaikantis lankstus lęšiukas ir gebėjimas susiaurinti akių vyzdžius. Lyginamojoje analizėje paaiškėjo, kad Bajau Laut vaikai geba susiaurinti akių vyzdžius labiau negu jų bendraamžiai Europoje, todėl jų matomas vaizdas po vandeniu yra gerokai ryškesnis (Gislen, Schagatay).
Bajau Laut laimę matuoja pagautos žuvies kiekiu. Agunnay pasakoja, kad yra laimingas vyras. Liūdesys jo lūšnelę užgula nebent tuomet, kai lietus neleidžia plaukti žvejoti arba nepasisekus parnešti didelio laimikio. „Kai pagaunu daug žuvies, būnu laimingas. Tačiau kartais grįžtu tuščiomis“, – prisidegdamas trečią cigaretę iš eilės aiškina Agunnay.
Intanlasa sako, kad jos vyras yra puikus žvejys, tad ji norinti, kad ir jos vaikai sektų tėvo pėdomis. „Kartais jis pasiima vaikus į vandenyną. Jie turi mokytis gaudyti žuvį.“
„Aš mokau juos žvejoti. Tačiau kartą pagalvojau, kad neturime nė vieno šeimos nario, mokančio skaityti ir rašyti, tad vieną sūnų išleidau į mokyklą“, – nusišypso Agunnay.
Rejina žaidžia vandenyje Mabul salos pakrantėje.
Minjul (dešinėje) ir jo draugai žaidžia Mabul salos pakrantėje.
Esant tinkamoms oro sąlygos, Sama Dilaut vaikai eina į vandenyną ieškoti jūrųos gėrybių. Jie nuo pat vaikystės daug laiko praleidžia vandenyje, todėl jų akys prisitaiko matyti po vandeniu.
Vaikai taip pat padeda šeimai pardavinėti jūros gėrybes turistams ar restoranams ir kartais prašo išmaldos.
Mokyklos suole
Daugelis Bajau neturi oficialių dokumentų, o tai reiškia, kad jų vaikai negali lankyti valstybinių mokyklų. Vietinis mokytojas Alee prieš penkerius metus Mabul saloje įkūrė bešaliams vaikams skirtą mokyklą, kurią ir lanko vienas iš Agunnay sūnų.
Pradžioje Alee turėjo tik keturis mokinius, bet dabar jo pamokas, vykstančias beveik kiekvieną vakarą, lankančių mokinių skaičius išaugo iki aštuoniasdešimties. Alee teigia, kad Bajau vaikams labai svarbu pradėti mokytis, nes tai yra vienintelis būdas ateityje gauti darbą, jeigu jie nebegalėtų žvejoti.
Nesuskaičiuojama daugybė Bajau vaikų vis dar neturi išsilavinimo. Nepaisant NGO ir kitų organizacijų pagalbos, vis tiek sprendžia ir renkasi jie patys. „Kai nuvedžiau vaikaičius į mokyklą, jie ėmė verkti. Jie bijojo ir nenorėjo ten pasilikti. Geriausia mums kartu keliauti ir žvejoti valtyje“, – teigia Bungsalis.
Alee, vienintelis mokytojas mokykloje, dirbti su Bajau Laut vaikais, neturinčiais dokumentų, pradėjo prieš penkerius metus.
Vakarais, kai nuslūgsta karštis, Mabulo salos vaikai susirenką į mokyklą, skirtą dokumentų neturinčioms Sama Dilaut atžaloms.
Žymus milžiniškais koralų rifais ir jūrine fauna Sempornos regionas vilioja nardytojus iš viso pasaulio. Pačią žymiausią – Sipadano salą – išgarsino dar Jacques’as Cousteau. Neįtikėtina vandens gyvybės įvairovė, galimybė pamatyti nykstančias rūšis pritraukia daugybę nardymo entuziastų. Kraštui, garsėjančiam pasaulinės klasės lygio nardymo centrais, turizmas yra labai svarbus pajamų šaltinis.
Turizmas daro įtaką ir Bajau Laut žmonėms. Dauguma jų į turistus žiūri kaip į pasipelnymo galimybę – bando jiems ir kurortams parduoti jūros gėrybes arba siunčia vaikus prašyti pinigų. Ieškodami jūros gėrybių vaikai visuomet apžiūri pakrantes ir aplink poilsiavietes tikėdamiesi rasti restoranų išmestų maisto likučių.
Vaikštinėjant Mabul sala pastebimas akivaizdus skirtumas tarp sausakimšos Bajau, Suluk ir Tausug apgyvendintos srities bei plačiai išsidėsčiusių kurortų. Tačiau kai kurie viešbučiai, neturėdami tinkamų nuotekų sistemų, taip pat kaip ir Bajau klajokliai, yra kalti dėl vandens taršos.
Vis dėlto kai kurios poilsiavietės rimtai prisiima atsakomybę už aplinką ir dalyvauja programose, siekiančiose išvalyti paplūdimius bei koralų rifus, išsaugoti ryklius, vėžlius, kitas grėsmingai nykstančias rūšis. Jie taip pat padeda įgyti išsilavinimą ir įdarbina Bajau Laut žmones. Pirkdami iš jų žuvį turistai ir poilsiavietės finansiškai remia šią bendruomenę. Tačiau yra ir kita pusė – žuvininkystė ir pavojingi žvejybos metodai sukelia daugybę problemų. Dėl to kai kurios poilsiavietės atsisakė savo svečiams tiekti jūros gėrybes teisindamosi, kad tik taip galime apsaugoti vandenyną. Tačiau nukenčia ir Bajau Laut, nes taip pat netenka pajamų.
„Turistai turėtų būti sąmoningi ir rinktis tas poilsiavietes, kurios ne tik ima pinigus pasipelnymui, bet ir padaro ką nors naudinga. Jeigu sunaikinsime vandenyną, turistai nebeatvyks, o mes neteksime pajamų. Turime būti atsakingi ir rūpintis aplinka“, – sako Rohanas Perkinsas, vienos iš poilsiaviečių vadybininkas ir aplinkosaugos pareigūnas Mabul saloje.
„Saloje šiuo metu pernelyg daug gyventojų, tad vis pasigirsta gandų, kad Bajau Laut netrukus bus iškeldinti. Vieni tiki, kad tai pagerintų salos ir aplinkinių vandenų būklę, kiti mano, kad iškeldinimas motyvuojamas tik turistų nenoru šalia matyti skurdų klajoklių gyvenimą. Bajau Laut namai – be ateities, gali būti, kad bet kuriuo metu jie bus iškeldinti. Apmaudu, kad turistai vis dar keliauja ten, kur vietinių žmonių teisės nėra gerbiamos“, – sako E. Abrahamssonas.
Kad ir koks gražus bei spalvingas būtų povandeninis pasaulis, situacija krante radikaliai skiriasi. Dauguma salos paplūdimių pilni šiukšlių, užterštumo problema vis didėja. „Kai pavalgome, viską metame į vandenį. Mes, Bajau žmonės, tiesiog taip gyvename“, – sako Bungsalis.
Problemos praeityje nebuvo, kuomet visa, ką klajokliai išmesdavo, buvo organiškos kilmės. Dabar jie išmeta plastiką, aliuminį ir kitas pavojingos kilmės atliekas. Tačiau žalos masto jie tiesiog nesuvokia.
„Jie neturi reikiamų žinių, kad suprastų, kokią įtaką jų elgesys daro aplinkai. Kita vertus, nesu tikras, ar jiems rūpėtų net jei ir žinotų – jie turi svarbesnių rūpesčių, kylančių bandant išgyventi“, – teigia E. Abrahamssonas.
Dėl praeityje populiarios žvejybos naudojant cianidą ir dinamitą, buvo rimtai suniokotas aplinkinis koralų rifas. Šiuo metu šių cheminių medžiagų naudojimas yra uždraustas, tačiau vietiniai praneša, kad kartas nuo karto dar pasigirsta sprogimų. Tokia žvejyba kenkia ne tik jūros faunai ir rifui, bet ir žvejams – yra ir sužeistų, ir žuvusių. Agunnay galėjo tapti vienu iš jų.
„Žvejybą cianidu ir dinamitu išbandžiau dar tada, kai nebuvau vedęs ir neturėjau vaikų. Tuomet džiaugiausi, nes pagaudavau daug žuvies. Tačiau taip žūdavo ir mažos žuvytės, nukentėdavo kiti gyviai, ir tai buvo neteisinga. Vėliau, kai jau turėjau šeimą, pradėjau galvoti kas nutiktų mano žmonai ir vaikams, jei, pavyzdžiui, dinamitas sprogtų mano rankose. Išsigandau ir daugiau šių priemonių nebenaudojau“, – savo patirtimi dalinasi Agunnay.
Šiandien pagauti rifų žuvų darosi sunkiau, nes jų kiekis mažėja, tad ieškoti maisto klajokliai plaukia vis giliau į vandenyną. „Oro sąlygos tapo nenuspėjamos. Liūčių sezonas prasideda vėliau, atsirado ilgų sausos intervalų, o sausuoju sezonu vis dažniau lyja. Bajau Laut žvejams darosi sunku nuspėti oro sąlygas ir plaukti žvejoti“, – sako Ang Kian Changas, buvęs nardymo instruktorius ir vienos poilsiavietės Mabul saloje savininkas. Kaip teigia Agunnay, Bajau egzistuoja tiek pat kiek ir vandenynas. Jo niokojimas reiškia Bajau ateities žlugdymą.
Sempornos pakrantė nuklota šiukšlėmis iš miesto ir vandens atneštų atliekų iš vandenyno.
Langring guli valties gale, skylė prie jo kojų – tuoletas, iš kurio viskas patenka tiesiai į vandenį.
Valtyse ir atokiose salose gyvenantys Bajau Laut kartais atplaukia į Sempornos miestelį Borneo salos dalyje, priklausančioje Malaizijai. Čia jie parduoda savo sužvejotą žuvį bei rankdarbius ir nusiperka įvairesnių maisto produktų, drabužių ar buities prekių.
Vaikai padeda tėvams pasiruošti žūklei – gamina „bombas“ iš polietileninių maišelių atraižų ir kalmarų rašalo, kuris, manoma, privilioja tuną.
Bamasija plauną valtį, plūduriuojančią netoli Meigos salos.
Drumzlina ateitis
Prieš šimtmetį Semporna buvo apsupta vandens klajoklių valčių, tačiau šiandien šalia žuvies turgaus plūduriuoja vos keletas valtelių. Jų gyventojai vis dar bijo gyvenimo sausumoje. Čia jie išdrįsta išsilaipinti tik esant būtinybei – dėl maisto ar kitų atsargų.
„Dar po penkerių metų neliks nė vienos Bajau Laut valties“, – teigia A. K. Changas. Tačiau E. Abrahamssonas nelinkęs su juo sutikti. „Mano nuomone, kol yra žuvies, Bajau Laut liks valtyse. Kita vertus, jeigu vyriausybė juos pradėtų gerbti, tikėtina, kad jų vaikai, pradėję lankyti mokyklą, mestų senąjį gyvenimo būdą“, – sako jis. E. Abrahamssonas priduria, kad didžiausias pavojus Bajau Laut kultūrai yra neturtas. Jei jie taps dar neturtingesni, praras didžąją dalį savo kultūros, pavyzdžiui, ir tradicines vestuvių ceremonijas.
„Kad ir kaip būtų, Bajau Laut turėtų būti suteikta galia priimti sprendimus patiems. Jiems turi būti duota prieiga ir prie žemės, ir prie vandens. Taip pat labai svarbu prižiūrėti vandenyno būklę, tad ir klajokliai, ir Malaizijos vyriausybė, žuvų pirkliai bei vartotojai, nevyriausybinės organizacijos, nardymo centrų ir poilsiaviečių savininkai turi bendradarbiauti“, – neabejoja E. Abrahamssonas.
„Bajau negali judėti toliau. Mes mokame gyventi tik taip. Viskas, ką žinome, yra jūra ir žvejyba. Nenorėčiau gyventi tenai, – rodo pirštu į krantą. – Tai mane gąsdina, nesijausčiau laisvas.“
Tačiau Agunnay ir jo žmona tiki, kad galėtų prisitaikyti prie sausumos sąlygų ir gyventi kitaip. Nors vienas dalykas visuomet liks – meilė vandenynui. „Noriu pakeisti savo gyvenimą, bet niekuomet neužmiršiu vandenyno. Norėčiau turėti savo verslą, būti dideliu viršininku, uždirbti daug pinigų, pirkti žuvį iš kitų žvejų ar atidaryti savo parduotuvę. Tačiau jei ir pasisektų, niekada užmirščiau kam priklausau, koks buvo mano tėvo darbas. Vandenynas yra mano gyvenimas“, – gesindamas cigaretę sako Agunnay.
Ankstyvą rytą Shigesh rengiasi, o Sempula šlapinasi už laivo borto, kol likę šeimos nariai dar miega.
Batu, Shigesh ir Siboto plaukia pasisemti vandens į Sempornos miestą.
Sempornos turgus, į kurį suplaukia visų aplinkinių salų ir valčių gyventojai išmainyti arba parduoti savo laimikio bei dirbinių ir nusipirkti reikalingų daiktų ar maisto.
Autorė Berta Tilmantaitė, Minjul ir jo draugai Mabul salos pakrantėje.
Anksčiau fotoistorija publikuota „National Geographic“ žurnale.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:
