Senis Ivanas ir jūra

„Šiandien viskas, daugiau nebegaliu, kūnas nebeleidžia“, – išropojęs ant kranto šypsosi šešiasdešimtmetis Ivanas Barella. Jau beveik keturiasdešimt metų jis didžiąją laiko dalį praleidžia Ramiajame vandenyne – nardo ir renka jūros gėrybes.

Tai, ką surenka, parduoda gimtajame Tokopiljos (Tocopilla) miestelyje. „Nardysiu, kol sveikata leis“, – vėl plačiai nusišypso Ivanas, paglosto savo žilą galvą ir įdelbia akis į vandenyną. Nuvargęs ir išalkęs jis tiesia ranką į savo tinklinį maišą, ištraukia porą jūros ežių, moliuskų ir čia pat juos išdarinėjęs meta į burną. „Nieko nėra skaniau“, – sako Ivanas, gardžiuodamasis tarp dantų gurgždančiomis jūros gėrybėmis.

Apie savo gyvenimą ir darbą vandenyne Ivanas pasakoja kiek suspaudęs lūpas – prieš keletą mėnesių didžiulė banga su akmenimis užgriuvo Ivaną ir išmušė keletą dantų. „Kol nesusidėjau naujų, šiek tiek gėdijuosi, stengiuosi pridengti“, – kuklindamasis sako, bet bedantė burna atsiveria visu gražumu vyrui plačiai nusišypsojus.

Po žeme arba po vandeniu

Tokopilja – niekuo neišsiskiriantis uolėtos Čilės pakrantės miestelis Antofagastos regione, įstrigęs tarp kalnų ir vandenyno, nuklotas smėlio ir dulkių. Čia gimė žymusis kino ir teatro režisierius, rašytojas, kompozitorius Alejandras Jodorowskis.

Kuo užsiimti Tokopiljoje, didelio pasirinkimo nėra, todėl visi verčiasi kuo išmano. Vos sulaukęs aštuoniolikos, Ivanas įsidarbino dabar jau uždarytoje vario kasykloje.

„Buvo du pasirinkimai – kasykla arba jūra“, – pasakoja vyras. Nieko nežinodamas apie vandenyną, Ivanas nukeliavo į kasyklą ir dirbo ten kelerius metus. Tačiau darbas buvo ne tik varginantis, bet ir pavojingas – pasitaikydavo nelaimingų atsitikimų, sužalojimų ir net žūčių. „Kol dirbau kasykloje, žuvo septyni bendradarbiai, todėl pradėjau galvoti, kad reiktų iš ten bėgti ir ėmiau žvalgytis į vandenyną“, – prisipažįsta Ivanas.

Būdamas 25-erių, vyras jau buvo susituokęs, tad dėl sveikatos ir gyvybės nerimavo ne tik pats, bet ir sutuoktinė. „Nors tuo metu neturėjau nė menkiausio supratimo apie vandenyną ar nardymą, žmona man nupirko naro kostiumą“, – atvirauja dabar jau patyręs naras.

Be patirties, žinių, be plaukmenų, kaukės ir vamzdelio kažką pagauti ar sužvejoti Ivanui buvo neįveikiama misija. Kad ir kiek bandė, kad ir kiek laiko praleido vandenyje, Ivanas niekaip nesugebėjo pripildyti savo krepšio. „Žmona jau norėjo parduoti kostiumą, manė, kad esu visai netikęs, bet aš jaučiausi atradęs savo vietą, tikėjau, kad man pavyks“, – pasakoja Ivanas. Po darbo kasykloje, anot Ivano, vandenynas pasirodė kaip rojus – grynas oras, laisvė, ir, nors čia buvo taip pat pavojinga, gąsdino mažiau negu purvina ir varginanti kasykla.

<p>Ivanas neturi pinigų naujai nardymo įrangai, todėl viską ką turi taiso ir klijuoja tol, kol daiktas tampa visiškai nebenaudojamas.</p>

Ivanas neturi pinigų naujai nardymo įrangai, todėl viską ką turi taiso ir klijuoja tol, kol daiktas tampa visiškai nebenaudojamas.

<p>Vyro automobilis sunkiai užsiveda ir nuolat genda, tačiau bus naudojamas kol visiškai subyrės.</p>

Vyro automobilis sunkiai užsiveda ir nuolat genda, tačiau bus naudojamas kol visiškai subyrės.

Nardyti Ivanas mokėsi savarankiškai, bandydamas, klysdamas ir vėl bandydamas. Vyresni patyrę narai kartais mestelėdavo patarimų, ir netrukus jaunasis naras Ivanas ėmė tobulėti, o jo laimikio krepšys – pilnėti.

„Atrodė, kol per dieną pradėjau uždirbti tūkstantį pesų (apie 30 Eur tuo metu – aut. pastaba), užtruko visą amžinybę, paprastai surinkdavau vos penkis šimtus. Bet po to niekas nebegalėjo manęs sustabdyti!“ – kvatojasi Ivanas. Pamatęs jo pastangas, kitas naras pasisiūlė nupirkti jam plaukmenis, už kuriuos Ivanas galėjo atsiskaityti išsimokėtinai. Vėliau jis įsigijo ir kaukę su vamzdeliu – darbas tapo lengvesnis, o laimikis – didesnis.

Tuo metu keliai buvo neasfaltuoti, nebuvo tunelių, nusigauti iki tolimesnių paplūdimių būdavo sudėtinga. „Šešiese susėsdavome į autobusiuką ir leisdavomės į kelią – paplūdimį pasiekdavome po poros valandų iki ausų paskendę dulkėse“, – su šypsena prisimena Ivanas.

Dabar jis pakrante besiraitančiu keliu dažniausiai važiuoja vienas savo senute surūdijusia „Mazda“, ir kai tik oro sąlygos leidžia, neria į stingdančias Ramiojo vandenyno bangas. O kai šios rodosi per didelės ar pavojingos, ieško kitų darbų – dažniausiai prižiūri didelį turtingo pusbrolio namą.

Reklama

Guaniljo paplūdimyje, už penkių kilometrų nuo Tokopiljos, Ivanas užsitempia supleišėjusį kostiumą, užsideda kiaurą kaukę, raišteliais susiraišioja suplyšusius plaukmenis, prie sutrūkinėjusio diržo prisikabina keliskart lopytą tinklinį maišą, o už diržo užsikiša sunkų akmenį, kuris padės giliau panerti ir ilgiau išsilaikyti po vandeniu. Naujas nardymo komplektas kainuoja du šimtus dolerių, Ivanui tai – dideli pinigai, todėl ir kostiumą, ir plaukmenis, kaukę, diržą bei vamzdelį jis dėvi ir naudoja tol, kol jie tampa visiškai nebetinkami. Šimtus kartų taisyti, lopyti, raišioti ir remontuoti jie kartais sukelia problemų, tačiau vyras tik numoja ranka.

Atsargiai, iš pradžių mažais žingsniais, o paskui keturiomis Ivanas įropoja į vandenyną ir pradingsta piktose pakrantės bangose, karts nuo karto tolumoje išnerdamas įkvėpti ar pliaukštelėdamas plaukmenimis. Netoliese esančioje saloje peri pingvinai ir kiti jūros paukščiai, galima pamatyti ruonių.

<p>Ivano partnerė Marcela ir jos dukra kartais laukia pakrantėje, kol vyras užsiima žūkle.</p>

Ivano partnerė Marcela ir jos dukra kartais laukia pakrantėje, kol vyras užsiima žūkle.

<p>Suplyšusius ląstus, kas šių nepamestų, Ivanas sutvirtina raiščiukais.</p>

Suplyšusius ląstus, kas šių nepamestų, Ivanas sutvirtina raiščiukais.

<p>Šalia svorių vyrai naudoja ir didesnius akmenis, kad galėtų lengviau ir ilgiau išsilaikyti po vandeniu.</p>

Šalia svorių vyrai naudoja ir didesnius akmenis, kad galėtų lengviau ir ilgiau išsilaikyti po vandeniu.

Jūros gėrybės Čilėje

Pagrindinis Ivano taikinys – jūros ežiai, moliuskai, jūros sraigės ir aštuonkojai. Šalia tradicinių Čilės patiekalų iš mėsos rikiuojasi ir jūros gėrybės – moliuskai, apšlakstyti citrinų sultimis ar su parmezano sūriu, sevičė, aliejuje virtas ungurys, žalių jūros gėrybių ar ungurių sriuba, pyragėliai su jūros gėrybėmis, krabo užkepėlė kevale, jūros šukutės svieste ir t. t.

Kad jų paragautum, nereikia ieškoti prabangaus ir brangaus restorano. Visus jūros gėrybių patiekalus galima rasti paprastose pakelės ar miestelių užkandinėse visoje Čilės pakrantėje. Būtent tokių užkandinių šeimininkėms Ivanas dažniausiai ir parduoda ką prigaudęs, šiek tiek palikdamas ir savo šeimai.

Prieš dešimtį metų, jau išsiskyręs su žmona, Ivanas sutiko Marcelą (47 m.), taip pat neseniai išsituokusią moterį, auginančią du vaikus. Jie greitai rado bendrą kalbą ir net pradėjo kartu dirbti.

Sekmadieniais, nuo ankstyvo ryto Marcela pradeda gaminti pyragaičius (empanadas – isp.) su Ivano sugautų jūros sraigių įdaru. Šviežius juos pardavinėja namuose, o Ivanas išvežioja užsakymus po miestelį. „Aš ir pats nemažai jų suvalgau, nes labai skanūs“, – šypteli vyras.

Visąlaik kyla problemų, kai reikia kur nors padėti pirštų antspaudus: „Jų tiesiog nebeliko!”

Kartais Marcela palydi Ivaną į paplūdimį, o vasaromis pora išsiruošia į keliones pakrante – automobilio priekaboje pasikloja čiužinį, pasiima reikalingiausius daiktus ir leidžiasi į kelią. Su jais kartu keliauja pitbulio ir dobermano mišrūnas Šokoladas.

Pakeliui, atradę tinkamų vietų, jie dirba – Ivanas renka jūros gėrybes, o Marcela – jūržoles. Taip praleidę penkias dienas, savaitgaliais jie grįžta į Tokopilją ar aplinkinius miestelius parduoti laimikio. „Man labai patinka tos kelionės – grynas oras, šviežias maistas tiesiai iš jūros ir gamta“, – pasakoja Marcela.

Ivano laimikis

Jūros ežiai – dažnas turistų siaubas populiariausiuose pasaulio paplūdimiuose. Įsmigę ežio dygliai gali sugadinti atostogas ir ilgam priminti apie save. Tačiau Ivanas šiuos dygliuotus ir skaudžiai duriančius gyvius renka plikomis rankomis lyg švelnius pūkuotus kačiukus. „Oda jau priprato, nebebijo“, – sako Ivanas, žiūrėdamas į storą, nepraduriamą delnų odą, susiraukšlėjusią po ilgo darbo vandenyje.

Jo kolega naras Galvarino Rojas (47 m.) juokiasi, kad jo oda taip susidėvėjusi ir surambėjusi, kad kyla problemų, kai kur nors reikia dėti pirštų antspaudus. „Jų tiesiog nebeliko!“ – juokiasi naras, pridurdamas, kad žmona nupirko rankų kremo, bet jam nepatinka juo tepliotis.

Radęs būrį jūros ežių, Ivanas vieną jų suskaldo ir patikrina viduryje esantį „liežuvį“. Jei jis didelis, visas būrys ežių jau yra tinkamas valgyti. Jei liežuvėlis mažas – Ivanas juos palieka kitam kartui ir plaukia toliau.

Prie uolų prisisiurbusius jūros ežius Ivanas atkabina metaliniu kabliu – pagrindiniu savo darbo įrankiu. Tada saujomis semia ir krauna į tinklinį maišą. „Žiemą jie ypač sustorėja“, – juokiasi Ivanas.

Į tinklinį maišelį telpa iki šimto dvidešimt jūros ežių. Jį pripildęs, po maždaug pusvalandžio, Ivanas grįžta į krantą, perkelia laimikį į didesnius kibirus su vandeniu, ir neria atgal.

<p>Pririnkęs pilną maišą, Ivanas plaukia į krantą jo ištuštinti ir vėl grįžta į vandenyną.</p>

Pririnkęs pilną maišą, Ivanas plaukia į krantą jo ištuštinti ir vėl grįžta į vandenyną.

<p>Išlipęs į krantą iškrauti laimikio, Ivanas pasistiprina valgydamas jūros ežius ir kitas gėrybes.</p>

Išlipęs į krantą iškrauti laimikio, Ivanas pasistiprina valgydamas jūros ežius ir kitas gėrybes.

Apylinkėse įprasta jūros ežius pardavinėti ir pirkti vadinamosiomis „bombomis“ – atidarytais ežių kevalais, pilnais išvalytų ir nuplautų geltonų ežių „liežuvių“. „Labai svarbu tvarkingai išdarinėti ežius ir dailiai viską surišti į „bombas“, kad patenkinti klientai iš tavęs pirktų ir kitą kartą“, – aiškina Ivanas. Vienos „bombos“ kaina – du tūkstančiai Čilės pesų (apie 3 Eur).

Ivanas renka ir moliuskus. Juos surasti nelengva – panėręs į dugną Ivanas kapsto baltą smėlį, bado jį savo metaliniu kabliu ir ieško kur slepiasi moliuskai. Drumstame smėlyje sunku ką nors pamatyti, todėl laimikio ieško apgraibomis. Pritrūkęs oro, naras palieka tinklelį apačioje, ir viršuje įkvėpęs grįžta, kol jį pripildo arba kol surenka visus moliuskus.

Jei pasiseka, per pusvalandį Ivanas gali surinkti du šimtus moliuskų. Dvidešimt keturių moliuskų kaina – du tūkstančiai Čilės pesų (apie 3 Eur).

Šiek tiek brangesnis laimikis – jūros sraigės. Dvidešimt keturis vienetus Ivanas parduoda už tris tūkstančius Čilės pesų (apie 4,6 Eur). Jūros sraigių ieškoma aplink akmenis, prie kurių jos būna prisisiurbusios ir tvirtai laikosi.

Kartas nuo karto Ivanas prigriebia ir kokį aštuonkojį. Šie paprastai slepiasi savo urvuose, bet palieka pėdsakus, kuriais sekant juos galima rasti. „Jie maitinasi moliuskais ir palieka jų kriaukles. Be to, savo urvus uždengia akmenimis, todėl pamatęs keistai sukrautus akmenis gali įtarti, kad už jų – aštuonkojo urvas“, – aiškina Ivanas.

Dūstantis vandenynas

Dirbdamas vandenyne jau beveik keturias dešimtis metų, Ivanas pastebi ir neigiamą klimato kaitos poveikį bei žalingos žmonių veiklos padarinius. Nenuspėjamos ir nuolat kintančios oro bei vandenyno sąlygos, pastebimai sumažėjęs žuvies kiekis, mirštantys koraliniai rifai, vis didėjanti tarša – tik keletas jų.

Būdamas 28-erių Ivanas susipažino su vienu geriausių Tokopiljos narų, užsiimančių povandenine žūkle. „Jis mane pamokė medžioti žuvį povandeniniu šautuvu ir netrukus jau traukiau laimikį. Tai buvo lengviau negu rinkti jūros gėrybes, bet užmokestį gaudavau mažesnį, nes žuvis pigesnė“, – paaiškina Ivanas.

Bet prieš dešimtmetį žvejybą jis metė. „Žuvies pastebimai mažėjo, nes išaugo žvejybos mastai, dabar pakrantės pilnos tinklų, aplink visur žvejybinės valtys ir laivai“, – pasakoja jis.

Ne pelno siekiančios organizacijos „Fundación Terram“ tyrimas parodė, kad neatsakinga žuvininkystė, kaip ir kasybos bei miškininkystės industrijos, yra viena pagrindinių aplinkosaugos problemų kaltininkių šalyje. Būtent agresyvi ir besaikė žuvininkystė kelia didžiausią grėsmę visoms gyvybės rūšims vandenyje visame pasaulyje.

Kita didelė problema Čilės pakrantėje – žydintys toksiški dumbliai, nuodijantys žuvis ir kitus juos ėdančius jūros gyvius. Be to, dumbliai iš vandens siurbia deguonį, o tai sukelia dar daugiau problemų. Kaip teigiama žurnale „Proceedings of the Royal Society B“ (1), mažėjantis deguonies kiekis vandenyje yra pragaištingas viso pasaulio vandens gyvūnams, tačiau itin didelė grėsmė kyla būtent Ramiojo vandenyno gyvūnijos ir augalijos įvairovei.

„Prieš keletą metų vandenynas pradėjo siautėti, darosi vis agresyvesnis.“

Dėl dumblių suvešėjimo, plitimo ir žydėjimo kaltinamos žuvininkystės fermos ir El Niño fenomenas, šildantis Ramųjį vandenyną ties pusiauju ir sudarantis palankias sąlygas plisti toksiškiems dumbliams.

Be to, Čilės vandenys kenčia nuo taršos – kanalizacijos nuotekų, didelio kiekio plastiko atliekų, industrinių chemikalų, pesticidų, trąšų ir kitų visiems pasaulio vandenims grėsmę keliančių žalingų atliekų.

Nevyriausybinės organizacijos „World Wide Fund for Nature“ duomenimis, laivyba, naftos, dujų, mineralų gavyba bei žuvies fermos taip pat žaloja vandenynų florą ir fauną. Prie to prisideda ir klimato kaita, lemianti kylantį vandens lygį bei koralų balimą.

„Prieš keletą metų vandenynas pradėjo siautėti, darytis vis agresyvesnis. Jei seniau galėdavau dirbti beveik kasdien, dabar džiaugiuosi nardydamas bent dvi dienas per savaitę. O kartais net kelias savaites negaliu panerti“, – pasakoja Ivanas.

<p>Naras Galvarino Rojas – Ivano pažįstamas, vyrai kartais netyčia susitinka pakrantėse ir dirba kartu.</p>

Naras Galvarino Rojas – Ivano pažįstamas, vyrai kartais netyčia susitinka pakrantėse ir dirba kartu.

<p>Galvarino Rojas tvarko dienos laimikį ir ruošia jį pardavimui.</p>

Galvarino Rojas tvarko dienos laimikį ir ruošia jį pardavimui.

<p>Marcela padeda Ivanui surūšiuoti dienos laimikį. Dalį ji panaudos pyragaičių įdarui.</p>

Marcela padeda Ivanui surūšiuoti dienos laimikį. Dalį ji panaudos pyragaičių įdarui.

Paskutinis naras

Tačiau kai tik oro sąlygos leidžia, o ramus vandenynas įsileidžia, Ivanas džiaugiasi galėdamas apsivilkti naro kostiumą ir kelioms valandoms pradingti šaltuose vandenyse. Jis sakosi jaučiantis stiprų ryšį su vandenynu, mėgaujasi rinkdamas jūros gėrybes, nardydamas jaučiasi laimingas. Dalį uždirbtų pinigų jis atiduoda buvusiai žmonai ir nepilnametei jųdviejų dukrai Javierai. Kitos dvi dukros ir sūnus – jau suaugę, patys turi vaikų, tačiau nė vienas neužsiima jūros gėrybių rinkimu.

„Niekada jų nemokiau, nekviečiau į vandenyną, nes tai pavojingas, sunkus ir daug ištvermės reikalaujantis darbas. Ypač sunku šaltomis dienomis, o praleidus daug laiko vandenyje, ilgainiui pasireiškia reumatas, gelia kaulus“, – pasakoja Ivanas. Kartais jo dukra Javiera važiuoja kartu, laukia ant kranto, bet pati į vandenį nelenda ir jūros gėrybių nemėgsta. „Kam kankintis valgant tą bjaurastį“, – juokiasi Javiera, kai tėvas ant kranto atidaro dar vieno moliusko kriauklę ir burna susiurbia jos turinį.

„Kartą mano tinklinis maišas įsipainiojo tarp jūržolių trijų metrų gylyje. Bandžiau jį ištraukti, išsilaisvinti, bet nepakako jėgų. Jaučiausi ramus, atrodė, kad viskas aplinkui nurimo, atsipalaidavau. Staiga, rodos, palikau savo kūną, pamačiau į save iš šono, žiūrėjau į savo žalias akis, jaučiausi lyg paliekantis šį pasaulį. Bet kažkaip pakilau į viršų, vamzdelis išlindo į orą, įkvėpiau, ir siela, rodos, grįžo į kūną. Visiškai neturėjau jėgų grįžti į krantą, tačiau šiaip ne taip pasiekiau sausumą, išrėpliojau keturiomis ir pabandžiau atsigauti“, – pasakoja Ivanas apie vieną pavojingiausių gyvenimo momentų. Atsigavęs jis grįžo į vandenyną, nes tą dieną dar nebuvo nieko pagavęs, tačiau suprato turintis labiau saugotis.

Bėgant metams, Ivanas sako jaučiantis, kad kūnas jau pavargo ir nebesileidžia į nutrūktgalviškus nuotykius bangose ir po vandeniu. „Kai buvau jaunesnis, niekas nerūpėjo, rizikuodavau, nekreipdavau dėmesio į sudėtingas sąlygas. Tačiau nebesiruošiu kariauti su jūra“, – sako Ivanas.

Čempionas

Kai vandenynas siaučia ir jo neįsileidžia, Ivano dienos slenka dirbant kitus darbus ar žiūrint dokumentinius filmus. „Aš esu dokumentinių filmų čempionas“, – giriasi vyras ir juokauja, kad yra turbūt daugiausiai dokumentinių filmų matęs žmogus pasaulyje. Jam pritariamai linksi ir Marcela, patvirtinanti, kad televizija Ivano niekuo kitu negali sudominti.

„Mes net atskirus televizorius turime, kad man žiūrint dokumentiką, Marcela galėtų žiūrėti savo serialus ir filmus“, – nusikvatoja Ivanas. Todėl dabar pačiam būti fotografuojamam ir kalbinamam, anot jo, yra lyg svajonės, kurios jis nedrįso turėti, išsipildymas. Susigraudinęs, su ašaromis akyse jis žiūri į nuotraukas, kuriose jis – savo stichijoje, vandenyje. Jis sako, kad tai vienas geriausių dalykų, nutikusių gyvenime.

Kartais, ypač kai dokumentiniuose filmuose pasakojama apie vandenynus ir jūros gyvius, prie Ivano prisijungia ir Marcela, pati nemokanti plaukti ir niekada nemačiusi kaip viskas atrodo po vandeniu. „Visada klausiu Ivano, ar povandeninis pasaulis tikrai toks gražus kaip rodo tuose filmuose? Dabar tikiu, kad tikrai taip“, – peržiūrėdama Ivano fotografijas sako Marcela. Jai pritariamai linksi ir jos vyras, pripažįstantis, kad tiek metų praleidęs vandenyne, jis dar negali juo atsigrožėti.

<p>Piešinys Tokopiljos miestelyje, kur vandenynas yra vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių.</p>

Piešinys Tokopiljos miestelyje, kur vandenynas yra vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių.

<p>Lucas Cwierz, vienas iš pasakojimo autorių, ruošiasi nerti paskui Ivaną. ©Berta Tilmantaitė</p>

Lucas Cwierz, vienas iš pasakojimo autorių, ruošiasi nerti paskui Ivaną. ©Berta Tilmantaitė

<p>Berta Tilmantaitė, viena iš pasakojimo autorių, ruošiasi fotografuoti Ivaną po vandeniu. ©Lucas Cwierz</p>

Berta Tilmantaitė, viena iš pasakojimo autorių, ruošiasi fotografuoti Ivaną po vandeniu. ©Lucas Cwierz

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

(1) Erik A. Sperling, Christina A. Frieder, Lisa A. Levin, “Biodiversity Response to Natural Gradients of Multiple Stressors on Continental Margins”

Pasakojimas fotografuotas 2016 m. spalį.