Tai, ką surenka, parduoda gimtajame Tokopiljos (Tocopilla) miestelyje. „Nardysiu, kol sveikata leis“, – vėl plačiai nusišypso Ivanas, paglosto savo žilą galvą ir įdelbia akis į vandenyną. Nuvargęs ir išalkęs jis tiesia ranką į savo tinklinį maišą, ištraukia porą jūros ežių, moliuskų ir čia pat juos išdarinėjęs meta į burną. „Nieko nėra skaniau“, – sako Ivanas, gardžiuodamasis tarp dantų gurgždančiomis jūros gėrybėmis.
Apie savo gyvenimą ir darbą vandenyne Ivanas pasakoja kiek suspaudęs lūpas – prieš keletą mėnesių didžiulė banga su akmenimis užgriuvo Ivaną ir išmušė keletą dantų. „Kol nesusidėjau naujų, šiek tiek gėdijuosi, stengiuosi pridengti“, – kuklindamasis sako, bet bedantė burna atsiveria visu gražumu vyrui plačiai nusišypsojus.

Po žeme arba po vandeniu
Tokopilja – niekuo neišsiskiriantis uolėtos Čilės pakrantės miestelis Antofagastos regione, įstrigęs tarp kalnų ir vandenyno, nuklotas smėlio ir dulkių. Čia gimė žymusis kino ir teatro režisierius, rašytojas, kompozitorius Alejandras Jodorowskis.
Kuo užsiimti Tokopiljoje, didelio pasirinkimo nėra, todėl visi verčiasi kuo išmano. Vos sulaukęs aštuoniolikos, Ivanas įsidarbino dabar jau uždarytoje vario kasykloje.
„Buvo du pasirinkimai – kasykla arba jūra“, – pasakoja vyras. Nieko nežinodamas apie vandenyną, Ivanas nukeliavo į kasyklą ir dirbo ten kelerius metus. Tačiau darbas buvo ne tik varginantis, bet ir pavojingas – pasitaikydavo nelaimingų atsitikimų, sužalojimų ir net žūčių. „Kol dirbau kasykloje, žuvo septyni bendradarbiai, todėl pradėjau galvoti, kad reiktų iš ten bėgti ir ėmiau žvalgytis į vandenyną“, – prisipažįsta Ivanas.
Būdamas 25-erių, vyras jau buvo susituokęs, tad dėl sveikatos ir gyvybės nerimavo ne tik pats, bet ir sutuoktinė. „Nors tuo metu neturėjau nė menkiausio supratimo apie vandenyną ar nardymą, žmona man nupirko naro kostiumą“, – atvirauja dabar jau patyręs naras.
Be patirties, žinių, be plaukmenų, kaukės ir vamzdelio kažką pagauti ar sužvejoti Ivanui buvo neįveikiama misija. Kad ir kiek bandė, kad ir kiek laiko praleido vandenyje, Ivanas niekaip nesugebėjo pripildyti savo krepšio. „Žmona jau norėjo parduoti kostiumą, manė, kad esu visai netikęs, bet aš jaučiausi atradęs savo vietą, tikėjau, kad man pavyks“, – pasakoja Ivanas. Po darbo kasykloje, anot Ivano, vandenynas pasirodė kaip rojus – grynas oras, laisvė, ir, nors čia buvo taip pat pavojinga, gąsdino mažiau negu purvina ir varginanti kasykla.

