Neįmanoma pasakyti, kiek tiksliai žmonių kerta Meksiką bandydami pasiekti JAV. Kadangi keliauja be dokumentų, šie žmonės yra tarsi dingę iš visų oficialių akiračių. Skirtingų nevyriausybinių bei žmogaus teisių organizacijų duomenimis, jų skaičius gali siekti iki 400 tūkst. per metus. Pagrobti migrantai dažnai patenka į sekso ar neatlygintino darbo vergiją, yra naudojami reikalauti išpirkų iš jų giminaičių, gyvenančių JAV. Nevyriausybinės organizacijos „Amnesty International“ ir Meksikos migracijos instituto duomenimis, kol pasiekia šiaurinę sieną, keturi iš dešimties tokių keliautojų patiria smurtą, o šešios iš dešimties moterų – seksualinį priekabiavimą.

2,5 tūkst. mylių (apie 4 tūkst. km) kelionė per Meksiką gali trukti iki trijų mėnesių, o kiekviena jos diena – atnešti naujų pavojų. Iki 2016 m. populiariausias migrantų būdas kirsti šalį buvo keliauti sulipus ant krovininių traukinių stogų. Žinomas ne vienas tragiškas atvejis, kai žmonės, nukritę nuo traukinių, likdavo be galūnių, tačiau tai, kad nuspėjamas maršrutas sudarė sąlygas nusikalstamoms grupuotėms dar glausčiau apipinti migrantų kelią, tapo didžiausiu pavojum. Iš vienos pusės, toks keliavimo būdas leisdavo įveikti ilgas kelio atkarpas sustojant vos porą kartų, tačiau būtent traukinių stotys ir tapo karščiausiais kelionės taškais, kur nusikaltėliai laukdavo bėglių. Juo labiau kad traukinių tvarkaraščiai nėra viešinami, ir kartais traukinio tenka laukti ištisas savaites.

Meksikas–Močisas–Čihuahua, 2013 m.

Apie tokią migrantų situaciją sužinojau 2013 m., kai, pirmą kartą lankydamiesi Meksikoje, kartu su pora draugų sumanėme nuo traukinio stogo pasigrožėti Vario Kanjono (angl. Copper Canyon) vaizdais. Nusprendėme train hoppinti krovininį traukinį Sinaloa valstijoje, Šiaurės Meksikoje, tik tada dar nenutuokėme, kad keliausime ne vieni.

Kelionę pradėjome nuo Meksiko tikėdamiesi pasiekti už tūkstančio mylių esantį Močiso miestelį, kuris žemėlapyje žymėjo geležinkelio, kertančio Vario Kanjoną, pradžią. Keliavome autostopu, ir kiekvieno sustojusio automobilio vairuotojas bandydavo mus atkalbėti nuo pavojingos idėjos.

Dėl savo liūdnos reputacijos migrantų traukiniai Meksikoje yra liaudiškai vadinami La Bestia (liet. žvėrimi), arba el Tren de la Muerte (liet. mirties traukiniu). Šiuos pavadinimus girdėjome kiekvienoje mus pavežti sustojusioje mašinoje; žmonės pasakodavo, kaip medžių šakos numuša keleivius nuo traukinio stogo, kaip karteliai budi traukinių stotyse ir grobia migrantus išpirkoms arba reikalauja pinigų už važiavimą toliau. Mums judant tolyn į šiaurę, kelyje daugėjo migracijos tarnybų postų, vis rečiau stodavo mašinos, o vairuotojai prašydavo parodyti dokumentus norėdami isitikinti, jog nesame bėgliai.

Migrantų kelyje Meksika yra tik tranzitas, savotiškas tiltas tarp Centrinės Amerikos ir JAV. Į migracijos problemas Meksikos vyriausybė žiūri pro pirštus – šaliai nereikia daugiau bedarbių, tad ji pasirenka leisti migrantams naudotis traukiniais, taip atitraukdama juos nuo pagrindinių kelių ir kartu perleisdama migracijos problemą JAV.

Keleivinių traukinių Meksikoje nėra, tad krovininių traukinių stotys virsta „niekieno žemėmis“, kur pareigūnai nesikiša, o migrantai paliekami likimo ir narkotikų kartelių valioje. Meksikoje egzistuoja nematoma riba, skirianti šalies pietus ir šiaurę. Keliaujant šiaurės kryptimi atrodo, kad oras palaipsniui tirštėja ir prisipildo nematomos įtampos; miestų gatvės tuštėja, keliuose daugėja ginkluotų pareigūnų, dingsta įprastos ir pažįstamos Meksikos spalvos ir atsiveria pilkas dulkėtų dykumų miestų peizažas.

Močise apsaugos darbuotojo paklausėme, kada išvyksta mūsų traukinys. Klausimas jo nė kiek nenustebino – jis tiesiog numojo ranka ir pasakė, kad traukinys išvyks apie pirmą nakties. Mus gąsdino istorijomis, kad traukiniai važiuoja gausiai aplipę žmonėmis, kad nėra už ko užsikabinti, o tam, kad nenukristum, naktimis prie vagonų turi prisirišti virvėmis, be to, reikia saugotis tunelių.

Pagrindinės geležinkelio šakos, vedančios iš pietų į šiaurę, yra trys. Pirmoji eina palei Ramiojo vandenyno pakrantę, antroji kerta centrinę Meksikos dalį, o trečia eina per šalies rytus. Mūsų maršrutas buvo Močisas–Čihuahua – dvidešimt keturių valandų atkarpa, jungianti pagrindinius Ramiojo vandenyno ir Centrinės Meksikos kelius. Kadangi judėjome į rytus, mūsų traukinys buvo pustuštis – po porą žmonių ant kiekvieno vagono. Daugiausia tai buvo žmonės, norėję pakeisti maršrutą arba prisijungti prie kitų keliautojų grupių.

Kelionė truko virš dvidešimties valandų, ir pusę laiko mūsų bendrakeleiviai žiūrėjo į mus labai nepatikliai, nenorėdami leistis į kalbas. Kaip jie paaiškino vėliau, dažnai pasitaiko atvejų, kad kartelių nariai apsimeta bėgliais ir traukiniui pajudėjus pradeda grasinti bei rinkti duoklę už važiavimą.

Naktis buvo labai šalta, o dieną kepino karšta dykumos kanjono saulė. Kad apsisaugotume nuo vėjo ir karščio, įsitaisėme tarp vagonų. Galbūt mūsų pasirinktas maršrutas nebuvo populiarus, o gal mums tiesiog pasisekė, tačiau nusikaltėlių nesutikome. Vienintelis kuriozas įvyko ankstyvą rytą, kai traukinys staiga sustojo vidury niekur, o aplinkui nesimatė nei stoties, nei gyvenviečių...

Nuo kanjono sienų virvėmis nusileido pora žmonių, atsidarė vagono liuką ir, kažką iš ten iškrovę, pasišalino su grobiu atgal. Viskas įvyko labai greitai vos už poros vagonų nuo mūsų. Nepažįstamieji mus matė, bet nieko nesakė, padarė savo darbą ir dingo. Kai paklausėme pakeleivių, kas tai galėjo būti, tie atsakė, kad karteliai naudoja traukinius narkotikams gabenti, ir galimai būtent tai mes ir matėme.

Tokia buvo mano pirmoji pažintis su Bestia. Kelionėje sutikau žmonių, keliaujančių visai dėl kitų priežasčių negu aš, tad nusprendžiau toliau dokumentuoti jų kelią. Grįžau į Meksikos pietus ir nuvykau į Čiapaso valstijoje esantį Ariagos miestelį.

Ariaga, Čiapaso valstija, 2013 m.

Ariagoje yra viena pirmųjų traukinių stočių, iš kurios migrantai pradeda savo kelionę. Nuo pietinės sienos su Gvatemala miestelį skiria apie tris šimtus kilometrų. Anksčiau traukinį buvo galima pasigauti nuo pat pasienyje įsikūrusio Tapačulos miestelio, tačiau prieš kelis metus įvykęs žemės drebėjimas sugriovė bėgius, ir dabar šį atstumą bėgliams tenka eiti pėsčiomis.

Palyginus su šiaure, kur žmonės atrodė labai pavargę ir apimti baimės, pietuose – savo kelio pradžioje – keliaujantieji atrodė nusiteikę daug optimistiškiau ir draugiškai leidosi į kalbas. Tuo laiku dar tik mokiausi ispanų, todėl Ariagoje daugiausia bendravau su kalbančiais angliškai. Jie keliavo Bestia jau ne pirmą kartą ir taip pat ne kartą buvo deportuoti iš JAV atgal į savo šalis.

Fernando tai buvo jau antra kelionė šiuo maršrutu. Kai pirmą kartą atvyko į JAV, jam buvo dvidešimt keleri. Kaip ir visi kiti, jis tikėjosi susirasti darbą ir pradėti naują gyvenimą. Tačiau, pirmą kartą atsidūręs svetimoje šalyje, nieko ten nepažinodamas, nemokėdamas kalbos ir neturėdamas legalaus statuso, jis įsivėlė į Centrinės Amerikos nusikalstamų grupuočių veiklą – tų pačių, nuo kurių bėgo savo šalyje. Dvidešimt septynerius metus jis vertėsi kokaino prekyba Virdžinijos valstijoje, buvo nusipirkęs JAV pasą, o abi jo dukros studijuoja mediciną universitete.

Pagautas teisėsaugos, Fernando buvo deportuotas atgal į Gvatemalą, o dabar, likęs be legalaus statuso ir atskirtas nuo šeimos, jis vėl bando grįžti į „pažadėtąją žemę“ (taip jis vadina JAV). Tokių kaip Fernando yra ne vienas. Dalis keliaujančiųjų yra taip vadinami cikliniai migrantai, prieš tai pagauti Meksikos arba JAV migracijų tarnybų ir deportuoti atgal. 2015 m. Vašingtone atlikta apklausa rodo, jog daugiau nei pusė deportuotų migrantų yra pasiryžę naujai sugrįžimo kelionei.

JAV masinės deportacijos politika neišsprendžia nei migracijos, nei smurto problemų, o atvirkščiai – esama situacija tampa užburtu ratu: žmonės bėga nuo smurto namuose, visą kelionę taip pat ginasi nuo smurto, o dalis tų, kurie pasiekia JAV, tampa situacijos, nuo kurios bėgo, dalimi. Tad, kaip ir Centrinės Amerikos šalyse, organizuotų nusikalstamų gaujų įtaka plinta ir stiprėja JAV.

Vien 2008–2013 m. į savo šalis buvo deportuoti virš 200 tūkst. asmenų, kaltinamų kriminaline veikla, o statistika rodo, jog užtenka deportuoti vos dešimt asmenų su kriminaliniais įrašais, kad nusikalstamumo rodikliai jų kilmės šalyje kiltų aukštyn.

Iš Hondūro kilusio Pablo klausiu, ko jis tikisi JAV. „Man reikia pinigų šeimai išlaikyti. Man nesvarbu, kuo dirbti – plauti indus, statyti namus ar daržininkauti. Noriu uždirbti penkis JAV dolerius per valandą. Hondūre geriausiu atveju tiek uždirbu per dieną“, – atsako jis. Dauguma mano kalbintų žmonių kartoja tą patį: bėgti iš gimtosios šalies juos verčia skurdas, sunkios gyvenimo sąlygos, smurtas, nesugebėjimas išlaikyti šeimos ir ateities perspektyvų nematymas.

Didžioji dalis keliaujančiųjų yra paprasti žmonės. Dauguma jų turi giminaičių JAV, kurie padėtų jiems įsitvirtinti naujoje šalyje. Patys migrantai retai kada su savimi turi santaupų. Tam, kad galėtų nusipirkti maisto, pakeliui dažnas ieško trumpalaikių darbų. Būtent tokie žmonės tampa pagrindiniu nusikaltėlių taikiniu – jie yra geras grobis siekiant reikalauti išpirkos iš JAV gyvenančių jų giminaičių.

Migrantų prieglauda „Hermanos en el Camino“, Istepekas, Oachakos valstija, 2015 m.

2015 m. migrantų situacija ėmė keistis. Sulaukusi daug kritikos ir spaudimo iš JAV, Meksikos vyriausybė sugriežtino migracijos kontrolę ir geležinkelių stotyse pastatė patikros punktus, taip beveik užblokuodamą šį keliavimo būdą. Tačiau migracijos problemos tai neišsprendė, o migrantų kelionės pasidarė dar pavojingesnės. Iki tol keliavimas krovininiais traukiniais nieko nekainavo ir leisdavo migrantams įveikti didelius atstumus sustojant vos porą kartų. Sugriežtinus kontrolę, didelius atstumus tenka eiti pėsčiomis, naviguojant tarp patikros punktų ir praėjimo mokestį renkančių organizuotų nusikaltėlių gaujų.

„Hermanos en el Camino“ (liet. „Kelio broliai“) yra viena iš daugelio migrantų prieglaudų, išsidėsčiusių palei traukinių maršrutus. Dažniausiai tokios prieglaudos yra valdomos religinių arba nevyriausybinių organizacijų su vietinių savanorių pagalba. Žiūrint iš šono, tokia įstaiga primena kalėjimą – aukšta tvora su spygliuota viela, geležiniai vartai ir budėtojo būdelė su grotomis. Apsaugos priemonės yra būtinos, nes tokie pagalbos centrai ne kartą yra tapę nusikaltėlių taikiniu.

Praleidau čia beveik savaitę. Kartu su trimis savanoriais iš Prancūzijos važinėdavome po kaimyninių miestelių turgavietes ir rinkdavome maistą, kurį turgaus prekybininkai dienos pabaigoje atidėdavo prieglaudai. Tokios prieglaudos yra vienintelės saugios zonos kelyje. Čia žmonėms suteikiama medicininė pagalba, informacija apie jų teises, galimybė pailsėti, pavalgyti ir nusiprausti. Taip pat viešnagė pagalbos centruose leidžia keliautojams artimiau susipažinti vieniems su kitais, jungtis į didesnes grupes tolesnei kelionei ir, svarbiausia, pajusti, kad šiame kelyje yra ne vieni.

Dėl didelio keliautojų srauto viešnagės laikas yra limituojamas iki vienos savaitės. Kiekvieną dieną į prieglaudą atvyksta naujų bėglių, kiti išvyksta tęsti kelionės iki sekančios saugios zonos. Dažniausiai atvykstantiesiems neužtenka lovų, todėl daliai jų tenka miegoti lauke.

„Kelio brolių“ prieglaudoje turėjau progą ramesnėje aplinkoje pabendrauti su keliaujančiais. Tarp jų buvo šeimų su vaikais, pavienių keliautojų vyrų ir moterų, būrys nepilnamečių vaikų, keliaujančių be suaugusiųjų palydos, ir nedidelė LGBT bendruomenės grupelė.

Carlosas dėl savo seksualinės orientacijos Hondūre buvo diskriminuojamas ir dažnai patirdavo smurtą. Pasak jo, būti gėjumi Centrinėje Amerikoje – labai sunku ir pavojinga. Visuomenėje homoseksualumas nėra neįprastas dalykas, tačiau, kai gatvėse viešpatauja mačizmo ideologija besivadovaujančios gaujos – esi pirmas jų patyčių ir smurto taikinys, ir visada kyla pavojus būti įveltam į prostitucinę veiklą. Bėgti iš šalies Carlosas nusprendė tuomet, kai dėl savo orientacijos buvo sumuštas ir neteko akies. Pasiekęs JAV jis tikisi atrasti pasaulį, kuriame nebebus smerkiamas ir galės laisvai būti savimi.

Vieną naktį sėdėjau ant prieglaudos stogo kartu su jaunu vaikinu iš Honduro. Jam tebuvo šešiolika metų, pasiekęs JAV jis svajojo tapti reperiu. Paco (vardo Francisco trumpinys) keliavo su grupele tokių pat nepilnamečių draugų iš Honduro.

Buvo savaitgalis, iš visur sklido meksikietiška muzika. Jis užsirūkė ir pasakė: „Įsiklausyk – taip skamba Meksika. Labai noriu išgirsti, kaip skamba JAV, – tada jis manęs paklausė, ar kada nors kirtau sieną. – Aš kirtau jau dvi, – tęsė jis, – liko dar viena, pati svarbiausia, kurią man žūtbūt reikia įveikti.“ Tuo metu jau buvau aplankęs virš penkiasdešimties šalių ir norėjau atsakyti „taip“, tačiau supratau, kad nė viena iš mano kirstų sienų neverta tokio atsakymo.

Kiekvieną kartą, grįždamas mintimis į šią kelionę, ryškiausiai prisimenu šią akimirką. Tas vaikinas keliavo į žemę, kurioje net nebuvo laukiamas. Keliavo rizikuodamas viskuo: savo praeitimi, tapatybe ir gyvybe, turėdamas viltį, kaip vienintelį sėkmės garantą. Ir kuo jis skiriasi nuo manęs? Tik tuo, kad gimė kitoje pasaulio vietoje, o gimusiam jam buvo išduoti kitokie dokumentai, negu man. Dabar mes sėdime ant stogo kažkur pietų Meksikoje, kur aš esu „legalus“, o jam yra prikabinta „nelegalaus“ žmogaus etiketė, ir, jam tęsiant pasirinktą kelią, su kiekvienu žingsniu ši etiketė tik dar labiau prie jo „priauga“.

Tichuana, Žemutinės Kalifornijos valstija, 2019 m.

Traukiniai, stotys, prieglaudos, karteliai, migracijos tarnybos, pavojai ir korupcija – visa tai yra migrantų kelionės, vedančios sienos link, dalis. Sienos – ne vien kaip geografinės ribos, skiriančios dvi kaimynines šalis, bet ir kaip pustrečio metro aukščio paminklo ksenofobijai ir kitoniškumui.
2017 m. Donaldo Trumpo administracija, vietomis paaukštinusi bei sustiprinusi esamą konstrukciją, pastatė dar 500 km šios sienos. Pirmus metus agresyvi politika dalinai sumažino migrantų srautą, tačiau nuo 2018 m. situacija vėl ėmė eskaluotis. JAV muito ir sienų apsaugos tarnybos praneša apie milijoną 2019 m. pasienyje sulaikytų asmenų, o tai yra du kartus daugiau, palyginus su 2015 m. rodikliais.

Sienos efektyvumas yra kvestionuotinas dalykas. Retas išvykstantysis ryžtasi kirsti sieną savarankiškai, dauguma naudojasi vedlių, vadinamųjų kojotų, paslaugomis. Dažniausiai jie yra arba pavieniai pasienio gyventojai, arba organizuotų nusikaltėlių tinklų nariai, žinantys dykumų takus, kuriais galima apeiti sieną. Tokios paslaugos kaina svyruoja tarp dviejų ir trijų tūkstančių JAV dolerių (1 685 – 2 529 Eur), ir tik maža dalelė žmonių sugeba sumokėti tokią sumą. Tie, kurie negali leisti sau tokios prabangos, eina į skolą, žadėdami ją atidirbti pasiekę JAV. Skolos laiku negrąžinę, dažnai būna įdarbinami sieną „padėjusių“ kirsti gaujų arba prieš savo valią įtraukiami į kriminalinę veiklą.

Tichuana yra sparčiausiai augantis Meksikos miestas, dėl savo geografinės padėties iš mažo pasienio posto greitai užaugęs iki penkto pagal dydį Meksikos miesto. Tichuanos pasienio punktas tapo viena judriausių sienų pasaulyje, kasdien praleidžiančia iki 100 tūkst. žmonių. Kitoje sienos pusėje – San Diegas, uostinis Kalifornijos metropolis. Siena kerta patį Tichuanos centrą, ir vietomis atrodo, kad, jeigu ne ji, miestai jau seniai būtų suaugę į vieną.

Ši liūdnai pagarsėjusi siena tarsi šaltas paminklas ikoniškai stovi migrantų kelionės per Meksiką pabaigoje. 3 145 km ilgio neužbaigtas metalinės sienos barjeras yra nuolatinis debatų objektas politikų, žmogaus teisių gynėjų ir akademikų tribūnose. Jis kaip magnetas pritraukia didžiulę dalį dėmesio bei eterio, o tuo metu jo šešėlyje nesuvaldomai bręsta humanitarinė krizė.