Dėl specifinio darbo pobūdžio atsirado ir unikalus migracijos srautas – viešai neaptarinėjamas, kontrkultūrinis ir lengvai hedonistinių nuotaikų socialinis reiškinys.

Gyvenimas automobiliuose ir palapinėse, darbas atokiose kalnų stovyklose, tūkstančiai dolerių smulkiomis kupiūromis, aukščiausios kokybės kanapių karpymas ir rūkymas – tokia yra nelegaliai dirbančių migrantų realybė. Dirbdamas prie šių nuotraukų serijos jų autorius Denis Vėjas norėjo atsitraukti nuo visų legalizacijos argumentų už ir prieš ir nupiešti atvirą šiuolaikinių Laukinių Vakarų paveikslą, kol naujosios reguliacijos ir legalizacija jo nepakeitė.

Sveiki atvykę į Jungtines Amerikos Valstijas

Lėktuvo durys prasiveria, ir aš jau žinau, ko tikėtis. Šiaurės Amerika pasitinka karščiu pagal Farenheito skalę, o aš keletą dienų vėl jausiuosi tarsi patekęs į Holivudo filmą. Vėl būsiu apsuptas šimtų angliškų akcentų iš viso pasaulio, maišytų su amerikietišku slengu. Žinau, kad greitai to nebepastebėsiu, o mano paties Rytų Europos akcentas organiškai įsilies į bendrą migrantų šalies kakofoniją.

Aš vėl San Francisko oro uoste, nuolat judančių keliautojų eilėje. Mano širdis plaka ritmu, permušančiu visus kitus pojūčius ir atiduodančiu mano likimą atsitiktinumo dėsniams. Dar keli žingsniai, imigracijos pareigūnas mane griežtai ir atkakliai nuskenuos, ir jei viskas gerai, po kelių amžinybę trunkančių sekundžių išgirsiu vienintelį tuo metu trokštamą dalyką: „Sveiki atvykę į Jungtines Amerikos Valstijas.“ Ir tik tada... mano širdies ritmas taps vėl normalus.

Taip sezonas prasideda mums visiems, atvykstantiems iš skirtingų pasaulio vietų tuomet, kai augalai būna pasirengę palikti žemę.

Vedini skirtingų istorijų, šią procedūrą turime pereiti visi. Pareigūnas sprendimą priims atsižvelgęs į daugybę antspaudų mano pase – dokumente, kuriame galima įskaityti visą mano kelionių istoriją, dokumente, kuris išduoda, kad jau daug metų niekur negyvenu, o tiesiog judu po pasaulį iš vienos šalies į kitą. Tai reiškia, kad neturiu pastovaus darbo ir patenku į kategoriją tų, kurie į JAV atvažiuoja užsidirbti.

Tikinu save, kad pareigūnas neturi priežasties manęs neįleisti. Mano profilis feisbuke deaktyvuotas, visi susirašinėjimai dėl darbų panaikinti, o instagramo postai iš praeitų apsilankymų JAV pasakoja tik apie keliones po nacionalinius parkus ir „Burning Man“. Esu tvarkingai apsikirpęs ir su naujais batais. Gal čia tik prietaras, bet skrisdamas į JAV visada pasikeičiu batus – sklando gandai, kad pasieniečiai visada atkreipia dėmesį į nunešiotą avalynę ieškodami tokių kaip aš – vykstančių į Kalifornijos šiaurę.

– Koks jūsų apsilankymo tikslas?
– Esu keliautojas ir noriu pervažiuoti šalį nuo vakarų iki rytų pakrantės / esu fotografas ir renku nuotraukų archyvą apie nacionalinius parkus / atvykau fotografuoti San Francisko „Pride“ / JAV neužsibūsiu, nes turiu autobuso bilietą į Tichuaną…
– Koks yra jūsų pajamų šaltinis, kad galite leisti sau tiek daug keliauti?
– Esu fotografas / prekiauju kriptovaliutomis / turiu Lietuvoje butą, kurį nuomoju…

Žinau, kad neteisingų atsakymų nebūna, tačiau iš patirties taip pat žinau, kad pareigūnas gali sukti tuos pačius klausimus ratu, ir jeigu atsakinėsiu neužtikrintai arba pasimesiu, kelių minučių patikra gali virsti šešių valandų tardymu uždarame kabinete. Taip jau buvo nutikę ne vienam mano pažįstamui, o tie, kurie tardymo neatlaikydavo, būdavo apsukti atgal be galimybės grįžti ateinančius dešimt metų.

– Sveiki atvykę į Jungtines Amerikos Valstijas, sere. Gerai praleiskite laiką.

101 greitkelis

Mano senasis Chevy stovi priparkuotas mokamoje automobilių stovėjimo aikštelėje Oklando priemiestyje, kur palikau ją po praeitų metų sezono. Savo vaną pavadinau Vanesa, todėl kreipiuosi moteriškąja gimine. Jaučiuosi tarsi grįžčiau namo.

Su Vanesa jau prasukome virš 50 tūkst. mylių (virš 80 tūkst. km) JAV ir Meksikoje, o kitų namų aš neturiu jau daug metų. Pora valandų autobusais ir metro, ir aš jau valau dulkes nuo jos panelės.

Man atrodo, kad Vanesa yra pasiilgusi JAV kelių ne mažiau nei aš pasiilgęs JAV peizažų. Didmiesčiai lieka už nugaros. Mes šokame ant 101 greitkelio šiaurės kryptimi Humboldto apygardos link, kuri šiuo metų laiku skendi tirštame vandenyno, pušų, raudonmedžių ir marihuanos kvapų rūke.

Keturis pastaruosius dešimtmečius šis kelias yra tapęs savotišku kovos už marihuanos legalizaciją lauku.

Viskas prasidėjo septintajame dešimtmetyje San Franciske. Kaip žinia, tai buvo hipių judėjimo epicentras, dėl savo klimato ir liberalumo traukęs nekonvencinės laisvės ieškotojus iš visos šalies. Tais laikais JAV kilo aštrių įtampų dėl socialinių problemų – moterų teisių, seksualumo, taip pat imti kvestionuoti tradiciniai autoritetai. Sprendžiant šias problemas ir užgimė naujos amerikietiškos svajonės interpretacijos. Tai buvo kitokios – labiau decentralizuotos – socialinės struktūros užuomazgos, išplėtotos hipių kultūros gijų, Šiaurės Amerikos autochtonų dvasinių mokymų bei rytietiško misticizmo.

Su laiku hipiai pradėjo ieškoti praktiškesnių būdų savo idėjoms įtvirtinti, tad iškilo atskiras judėjimas „Back to the Land“ (liet. „Sugrįžimas prie žemės“). Šie žmonės palikdavo miestus ir kraustydavosi arčiau gamtos – gyventi iš to, ką patys užsiaugina.

Taip prasidėjo spalvota gėlių vaikų migracija iš San Francisko į Kalifornijos šiaurę bei Oregono pietus. Utopinių idėjų vedami jie okupuodavo retai apgyvendintą žemę, susiburdavo į bendruomenes ir įkurdavo mažus ūkius miškų ir kalnų gilumose. Atmetę konsumeristinį gyvenimo modelį jie gyveno be elektros ir vandens, nuogi maudėsi kalnų upėse, o norėdami prasimanyti pinigų kitoms reikmėms, pradėjo auginti marihuaną ir pardavinėti ją mieste likusiems draugams.

Šiaurės Kalifornijos regionas nuo aukso karštligės laikų buvo žinomas kaip turtingų baltųjų teritorija. XIX a. viduryje jis traukė aukso ieškotojus iš visos šalies.

Arkliais kinkytais vežimėliais jie atvykdavo tikėdamiesi greitai praturtėti. Kovojo dėl aukso ir iš žemių agresyviai stūmė čiabuvius. Labai greitai aukso kasimas virto sudėtinga industrija, o pavieniai ieškotojai nebesugebėjo konkuruoti su verslo konglomeratais, kurie labai greitai išsekino aukso sankaupas palikdami po savęs suniokotą žemę.

Praėjus aukso laikams, naujųjų gyventojų dėmesys nukrypo į medieną. Šiaurės Kalifornija yra vienų seniausių pasaulio miškų namai. Čia auga milžiniški raudonmedžiai – iki septynių metrų skersmens ir šimto metrų aukščio, o seniausių medžių amžius siekia du tūkstančius metų. Milžinai buvo masiškai kertami ir eksportuojami į kitus regionus, ir tik 1915 m. buvo priimti pirmieji įstatymai, reguliuojantys ir ribojantys besaikį jų kirtimą.

Hipių ir marihuanos atsiradimas regione davė pradžią trečiajai pinigų ir pramonės bangai, vėliau vietinių pramintai žaliąja, arba smaragdų, karštlige.

Pradžioje vietinių ir atvykėlių vertybės bei gyvenimo būdas smarkiai skyrėsi. Atrodė, kad atvykėliai laužo nusistovėjusią tvarką, tačiau hipiai laikui bėgant sugebėjo įsitvirtinti visuomenėje. Pasibaigus medienos bumui, žemės kaina regione smarkiai krito, tad iš marihuanos uždirbti pinigai leido atvykėliams įsigyti pirmuosius žemės lopinėlius ir taip legalizuoti savo buvimą regione. Jų vaikai pradėjo lankyti mokyklas kartu su vietinių vaikais, šios dvi kultūros susimaišė, ir Kalifornijos šiaurė virto keistu hipių ir vietinių rednekų hibridu.

Hipiai mokėjo užauginti aukščiausios kokybės marihuaną, o vietiniai žinojo, kaip organizuoti verslą, tad šių priešybių sintezė nutiesė kelią vienai didžiausių XXI a. industrijų JAV.

Tuo metu prezidento Niksono vyriausybė vykdė aktyvų karą prieš narkotikus (angl. War on Drugs) tiek šalyje, tiek už jos ribų. Šis karas tapo vienu pagrindinių veiksnių, nulėmusių tolesnį Humboldto apygardos ir kanapių legalizavimo likimą.

Naujakuriai negalėdavo auginti kanapių tiesiog ten, kur apsigyvendavo, todėl sėklas išbarstydavo atviruose miško plotuose, kad niekas negalėtų atsekti, kas atsakingas už augalus. Anie laikai prisimenami kaip guerrila grow (liet. partizaniški auginimai). Pirmos sativos (liet. sėjamosios kanapės; lot. Cannabis sativa) sėklos buvo atvežtos iš Meksikos, o pirma kultivuojama marihuanos rūšis dėl savo gelsvo atspalvio vadinosi „Acapulco Gold“ (liet. „Akapulko auksas“).

Panašiu metu iš Azijos buvo atvežtos ir pirmosios indikos (liet. indinės kanapės; lot. Cannabis indica) sėklos. Vieni pasakoja, kad jas atsivežė iš Vietnamo karo grįžtantys kariai. Kiti sako, kad į JAV jos atvyko kartu su grįžtančiais iš tų laikų hipiškojo šilko kelio tarp Europos ir Goa. Pietų Amerikos sativos pasižymėjo tonizuojančiu, įkvepiančiu poveikiu, o azijietiškosios indikos atpalaiduodavo ir migdydavo. Vėliau šios dvi rūšys buvo kryžminamos skirtingomis kombinacijomis ir taip išvesta šimtai naujų kanapių rūšių.

Marihuanos kultivavimo amatas tobulėjo ir buvo atrastas sencimijos (isp. sensimilla) auginimo būdas, kai iš daržo pašalinami visi vyriškosios giminės augalai. Moteriški žiedai, nesulaukdami vyriškų žiedadulkių, smarkiau išpampsta, nesuformuoja sėklų, todėl išskiria daug stipresnio poveikio ir aromato sakus. Gelsva marihuana po miškus plito piktžolių greičiu. Sencimijos būdu užaugintos kanapės turėjo milžinišką paklausą miestuose, tad jų kaina greitai šovė aukštyn.

Iki aštuntojo dešimtmečio 90 proc. kanapių į JAV buvo importuojama iš Centrinės ir Pietų Amerikos šalių, ir tik 10 proc. užauginama šalies viduje. Nepasaint visų sienos kontrolės sugriežtinimų, Meksikos narkotikų kartelių marihuana rasdavo kelių į JAV. Karteliai kovojo tarpusavyje dėl įtakos JAV, tad šalyje sparčiai kilo ir nusikalstamumo lygis.

1978 m. JAV parėmė ir suteikė finansavimą kontroversiškai Meksikos programai, nukreiptai prieš kanapių auginimą – jos metu kanapių pasėliai būdavo apipurškiami nuodingais pesticidais.

Nacionalinė televizija mirgėjo pranešimais apie kanapių žalą ir apnuodytus augalus iš Meksikos. Buvo tikimasi, kad agresyvi politika atbaidys žmones nuo neteisėto šių augalų vartojimo, tačiau įvykiai pasisuko kita linkme.

Kol už pietinės sienos ribų visų žvilgsniai buvo nukreipti į karą su narkotikais, šalies viduje sparčiai augo kalifornietiškos marihuanos reputacija ir paklausa. Kalifornijoje užaugintas kanapes žmonės rinkosi kaip saugesnę alternatyvą marihuanai iš Meksikos.

Tai, kas vyko Kalifornijos kalnuose, teisiškai buvo lygiai taip pat nelegalu, tačiau nepalikdavo raudonos smurto ir nusikalstamumo uodegos. Taiką mylintys ilgaplaukiai gandžos augintojai batikos raštais puoštais marškinėliais kovojo su uniformuotais ir ginkluotais pareigūnais savais būdais – sukurdami idilišką partizaninę bendruomenę, kurioje pridengė ir prižiūrėjo vienas kito užnugarį.

1983 m. buvo suformuota ambicingų mastų ir tikslų kompanija CAMP (Campaign Against Cannabis Planting), siekianti visiškai išnaikinti kanapių pasėlius Kalifornijoje. Prie vietinės policijos buvo prijungtos federalinės tarnybos ir kariuomenė – tai, kas vyko nedidelėje Kalifornijos apygardoje, traukė visos šalies dėmesį.

Antinarkotinė politika ir priemonės kovoje su kanapėmis sparčiai agresyvėjo, o didėjant marihuanos auginimo rizikai sparčiai kilo ir kanapės kaina. Kai aštuntajame dešimtmetyje kaina pasiekė 4 tūkst. dolerių už svarą (3340 eurų už 454 g), marihuanos auginimas iš nekalto hipių hobio virto visą regioną vienijančiu verslu.

„Jeigu nori gyventi už įstatymų ribų – turi būti sąžiningas.“ Bobas Dylanas

Žolės varoma ekonomika išaugo į milijonų dolerių vertės šešėlinę industriją. Daugiatūkstantiniai pirkimų ir pardavimų sandoriai buvo vykdomi miško keliukuose ir 101 greitkelio motelių kambariuose, o vienintelis jų užtvirtinimo garantas būdavo rankos paspaudimas, nereikalaujantis nei parašų, nei biurokratijos. Ilgą laiką viskas buvo paremta sąžiningumu ir pasitikėjimu. Tai buvo unikali, idealoginė ir už įstatymų ribų susibūrusi bendruomenė.

1996 m. buvo žengtas istorinis žingsnis kanapių legalizavimo link – Kalifornijos valstijoje buvo nubalsuota už kanapių vartojimą medicinos tikslais. Šis leidimas teisiškai apsaugojo žmones, vartojančius kanapes kaip priemonę chemoterapijos pasekmėms mažinti, kovojančius su ŽIV ir kenčiančius nuo chroninių skausmų.

Augintojams tai leido perkelti partizaninius miškų ūkius į savo sklypus. Turintiems klientą su daktaro rekomendacija rūkyti arba bendradarbiaujantiems su leidimą prekiauti kanapėmis turinčiu dispanseriu, fermeriams buvo leista nedidelius kanapių kiekius auginti legaliai.

Federaliniu lygmeniu auginti kanapes Kalifornijoje vis dar buvo nelegalu. Naujasis įstatymas apsaugojo fermerius nuo valstijos pareigūnų persekiojimo, tačiau ne nuo federalinių valstybės tarnybų. Praktiškai tai pasireiškė tuo, kad mažesni augintojai, neviršijantys licencijose nustatytų kiekių, pasijuto laisviau, o federalinės tarnybos savo jegas nukreipė į didelių mastų ūkius.

Medicininė marihuana niekuo nesiskyrė nuo marihuanos, parduodamos juodojoje rinkoje. Norėdami padidinti ūkių apimtis fermeriai supirkinėdavo gydytojų išrašytus leidimus ir jungdavosi į kolektyvus. Didžioji derliaus dalis būdavo eksportuojama į kitas valstijas, ir tik maža dalis keliaudavo į medicinos dispanserius.

Palaipsniui atimdama įtaką iš Meksikos kartelių, lėtai, bet užtikrintai marihuana iš smaragdinių apygardų užėmė didžiąją JAV rinkos dalį. Augančios paklausos mastai keitė ir pačią industriją – ji darėsi vis labiau automatizuota ir organizuota.

Būtų galima teigti, kad iki 2000 m. už kanapių legalizavimą kovojo dvi priešingos ideologijos, o pagrindiniai jų mūšiai vyko kalnų ir miškų gilumose. Tačiau įžengus į XXI a. ši kova persikėlė į politinę areną. Marihuanos aktyvistų ir edukatorių pastangomis, per du dešimtmečius didžiosios visuomenės dalies požiūris į kanapes kardinaliai pasikeitė. Kanapių vartojimas tapo vis priimtinesnis ir vis labiau toleruojamas, o naujausi medicininiai ir sociologiniai tyrimai naikino vis daugiau tabu.

2010 m. Arnoldo Schwarzeneggerio vadovaujamoje Kalifornijoje vyko balsavimas už kanapių legalizavimą asmeniniam vartojimui. Vos kelių balsų persvara įstatymas buvo atmestas. Įdomu tai, jog tą kartą legalizacijai pasipriešino ne miestų, o smaragdinių apygardų gyventojai baimindamiesi, kad plačiai atvertos durys ir griežtos reguliacijos į jų žemes įleis korporacijas, su kuriomis jie neįstengs konkuruoti. Sklido gandai, kad tabako industrijos milžinas „Phillip Morris“ jau kurį laiką aktyviai supirkinėja žemes Humboldte ir ruošiasi paleisti savo kanapių brandą. Oficialiai šie gandai niekados nepasitvirtino, tačiau jie puikiai iliustruoja vietinių poziciją legalizacijos klausimu – jie ne tik norėjo teisėtai auginti kanapes, bet ir išsaugoti tai, už ką kovojo pusę amžiaus.

Didžiosios daugumos apygardos gyventojų veikla yra vienaip arba kitaip susijusi su kanapėmis. Ar tai būtų auginimas, transportavimas, supirkimas, tarpininkavimas, kanapių veisimas, ar tiesiog pagalba ūkyje laisvalaikiu – Humboldte būtų sunku rasti žmogų, nesusijusį su marihuana.

Kanapių paklausa šalyje augo taip greitai, jog buvo akivaizdu, kad industrializacijos procesas jau prasidėjo. Žemės kaina Humboldte ir jį supančiose apygardose pasiekė nematytas aukštumas, žemė buvo sparčiai perkama atvykėlių, norinčių užsitikrinti vietą žaliojoje nišoje.

Šiaurės Kalifornijoje nebeužteko darbo jėgos, tad kiekvienais metais, pradedant nuo birželio, mažų miestelių gatves užplūsdavo sezoninių migrantų banga ne tik iš JAV, bet ir iš viso pasaulio.

Tos bangos nešamas, 2013 m. ir aš pirmą kartą atsidūriau Humboldte. Netikėtai čia atradau namus, į kuriuos po to grįžau dar penkerius metus.

Pažįstu kiekvieną 101 greitkelio posūkį, nes važiavau juo nesuskaičiuojamai daug kartų. San Franciską palikau prieš geras tris valandas, ir dabar priešais mane atsiveria milžiniškų pirmykščių raudonmedžių miškų siena, savo užsklanda nuo likusio pasaulio dengianti smaragdų karalystę.

Trimigrantai

Negaliu atsikratyti minties, kad istorija, spirališkai judėdama per skirtingus laikus paraleliniais naratyvais, visada save perrašo ir atkartoja. Taip kaip prieš pusantro amžiaus šitos žemės traukė aukso ieškotojus su arklių vežimais, dabar jos traukia keliautojus su vanais. Tokių kaip aš šiame greitkelyje yra ne vienas. Šiuo metų laiku 101 kelias virsta tikru vanų, kemperių ir psichodeliniais raštais išpaišytų mokyklinių autobusų paradu.

Keletui mėnesių per metus šie keliautojai pakeičia savo įprastą gyvenimo būdą ir užleidžia vietą kitokiam. Kad ir ką jie veikė anapus šių miškų, čia ta realybė nustoja galioti.

Vietiniai vadina juos trimmigrants (liet. „trimigrantai“, nuo žodžio trim „karpyti“), nes pagrindinis jų darbas yra žirklėmis apkarpyti išdžiovintus augalus – kruopščiai nukarpyti nebereikalingus lapelius nuo kanapių galvų nepažeidžiant rūkomos dalies.

Viskas prasideda birželio pradžioje ir baigiasi gruodį. Vieni atvyksta anksčiau, kiti – vėliau. Kai kurie atvyksta „apsirūpinę“ (automobiliu, kontaktais ir patirtimi), o kai kurie – tik su viltimi: miega miškuose ir sėdi prie prekybos centrų su žirkles vaizduojančiais plakatais tikėdamiesi, kad kanapių augintojas prieis ir pasiūlys jiems darbo.

Trimerių darbas prasideda paskutiniame kanapių auginimo etape, reikalaujančiame daugiausiai darbo jėgos, nes augalai turi būti paruošti savo logistinei kelionei į medicinos dispanserius, miestų gatves, muzikos festivalius, Silicio slėnį ir Holivudą, pas Los Andželo reperius, Pitsburgo pankus ir Niujorko hipsterius.

Apie šį darbą iš daugybės keliautojų buvau girdėjęs dar iki pirmojo savo apsilankymo Kalifornijoje 2013 m. Tada atvykęs susirašiau su vienu pažįstamu, dirbančiu šioje srityje jau daug metų, ir jis rekomendavo mane savo draugui.

Tai buvo nedidelė vienos šeimos ferma atokioje vietovėje Oregono pietų kalnuose. Markas – apie 40 metų amžiaus žydų kilmės amerikietis – kalnų trobelėje gyveno su žmona ir dviem mažomis dukromis. Į Oregoną iš Majamio jie atsikraustė dešimto dešimtmečio pabaigoje. Beveik visą darbą – nuo augalų priežiūros iki transportavimo ir pardavimo – Markas atlikdavo pats.

Jo fermoje buvau vienintelis pagalbinis darbuotojas. Kadangi mano darbas neapsiribojo vien triminimu, tai buvo pirmoji mano pažintis su kanapių auginimo procesu. Pirmą savaitę dirbdavau su dar gyvais augalais: deleafinau (procesas, kai didieji augalo lapai nuimami tam, kad visa saulės ir vandens energija tektų pumpurams – red.), o labiausiai prisirpusius žiedus skyniau ir kroviau miške paslėptame džiovinimo kambaryje. Kai pirma partija galvų išdžiūdavo, kambarį prikraudavome naujų, tuomet pirmąsias trimindavome, rūšiuodavome į vakuuminius maišus po vieną svarą (454 g) ir Markas išnešdavo juos į saugią vietą.

Pagal iš pacientų surinktas licencijas, Markui buvo leista auginti 25 augalus. Toks buvo jo pagrindinis sodas, tačiau dar tiek pat augalų jis buvo išbarstęs savo sklypo teritorijoje toliau nuo pašalinių akių. Mažoji derliaus dalis iš tikrųjų buvo skirta klientams su leidimais, o didžiąją dalį jis veždavo pirkėjams į Majamį.

Klausiau jo, ar nebijo tokio didelio kanapių kiekio vežti per visą šalį iki pat rytinės pakrantės. Pasirodo, pagal JAV įstatymus, kelių policija negali stabdyti automobilio, jeigu vairuotojas nepažeidžia kelių eismo taisyklių. Tad jeigu važiuoji tvarkingai, neviršiji greičio ir visos šviesos veikia – niekas neturi teisės tavęs stabdyti. Važiuodavo Markas kartu su visa šeima, o kad nesukeltų įtarimo, automobilis būdavo prikrautas atostogoms reikalingų daiktų.

Pas Marką praleidau apie tris savaites ir, kai visi darbai buvo atlikti, jis rekomendavo mane savo kaimynui Joe.

Joe buvo brandaus amžiaus atsiskyrėlis rastamanas, gyvenantis miške tik su savo augalais. Į Oregoną jis atvyko su hipių banga dar būdamas jaunas ir nuo to laiko augina kanapes. Kaip ir daugelis tuo metu, jis pradėjo nuo partizaninių sodų atviruose miško plotuose. Pasakojo, kaip bėgdavo nuo policijos reidų, kaip ištisas savaites slėpdavosi miškuose kamufliažiniais tentais dengtose palapinėse. Atrodė, kad visas jo gyvenimas sukasi aplink kanapes – jis puikiai pažinojo kiekvieną savo augalą ir kiekvienai gėlei skyrė ypatingą dėmesį.

Joe taip pat turėjo 25 augalų licenciją (Humboldte su licencija galima buvo auginti daugiausiai 99 augalus, o Oregone – 25). Kitaip nei Markas, Joe neviršijo leistino kiekio ir buvo visiškai atsipūtęs, nes nebijojo teisėsaugos.

Kalifornijoje prisižiūrėjau skirtingos kokybės augalų. Vieni fermeriai nuo augalo nuima tik ketvirtį svaro (apie 115 g), kiti sugeba išgauti marihuanos iki keturių svarų (apie 1814 g). Tokių medžių, kaip pas Joe, aš nemačiau niekur kitur. Iš vieno augalo jis sugebėdavo išgauti iki dešimties svarų galutinio produkto (apie 4536 g).

Praleidau pas jį savaitę, ir tai buvo viena maloniausių fermų, kuriose teko lankytis. Ekologiška marihuana, ekologiškas maistas ir jokio baltojo ventiliatorių triukšmo. Sėdėdavome kalnų namuke prie židinio ant sofų, klausydavomės muzikos ir karpydavome gėles. Joe pirkėjas buvo Sietle gyvenantis IT kompanijos direktorius, labai kaprizingas ir išrankus galutinio produkto išvaizdai. Gėlės turėjo būti kruopščiausiai išvalytos, tad dirbome lėtai. Joe mokėjo man valandinį atlygį nepriklausomai nuo atlikto darbo.

Taip praėjo mano pirmas mėnuo tarp kanapių. Darbas buvo idiliškas ir aš atvirai mėgavausi augalais, galimybe būti gryname ore ir uždirbti pinigų. Sezonas dar nebuvo pasibaigęs, tad norėjau padirbėti ilgiau. Žinojau, kad vienas pažįstamas šiuo metu yra Kalifornijoje, susirašiau su juo, taip sužinojau apie renkamą trimerių komandą didesnei fermai ir buvau pakviestas prisijungti.

Kitą dieną ištranzavau į Garbervilį. Tuo metu šis miesto pavadinimas man buvo tik atsitiktinės GPS koordinatės 101 greitkelyje, ir tik vėliau sužinojau, kad Garbervilis laikomas Kalifornijos kanapių industrijos tašku G. Tokią reputaciją šis mažas miestelis užsidirbo dėl milžiniškų kanapių kiekių, kasmet paliekančių jį supančius kalnus. Daugelio trimerių karjera prasideda būtent čia, tačiau ši vieta ne tik suteikia galimybes, bet ir slepia daug pavojų. Ši provincija laikoma viena pavojingiausių šiaurinėje Kalifornijoje, čia naktimis kalnuose girdisi šūviai, o netyčia užklydęs ne į tą sklypą gali gyvas ir neišeiti.

Atvykau į nedidelį miestelį, kurį kirto viena pagrindinė gatvė. Ant jos šaligatvių buvo išsirikiavusios hipiškų prekių krautuvėlės, išpuoštos Bobo Marley ir „Grateful Dead“ atributika, ekologiško maisto kavinės ir vienas prekybos centras, kurio automobilių stovėjimo aikštelėje grūdosi ilgaplaukiai hipiai, benamiai ir keliautojai su kuprinėmis ir plakatais, vaizduojančiais žirkles.

Tokių miestelių kaip Garbervilis Šiaurės Kalifornijoje yra ne vienas. Kanapių pinigai vietinę ekonomiką performavo taip, kad atskiros savivaldybės tapo nebe tokios priklausomos nuo bendrų valstijos politinių sprendimų. Didelė dalis lėšų buvo skiriama naujajai regiono infrastruktūrai. Miškų gilumose buvo statomos mokyklos ir gaisrininkų stotys, kultūros (arba kontrkultūros) centrai, leidžiama vietinė spauda. Devintajame dešimtmetyje startavusi KMUD radijo stotis didžiąją savo eterio dalį skyrė edukacijos apie marihuaną sklaidai, taip pat perspėdavo apie policijos reidus ir padangėse pasirodančius malūnsparnius.

Tačiau miela, hipiška miestelio išvaizda buvo apgaulinga. Didžioji dalis Garbervilio fermų yra saugomos ginkluotų apsauginių, dažnai užpuolamos Pietų Kalifornijos gaujų bei traukiančios ypatingą policijos dėmesį, nes augina kanapių kiekius, daug kartų viršijančius leistinas normas.

Kai atvykau į Garbervilį, mano draugas su kitais penkiais vaikinais iš Italijos, Prancūzijos, Ispanijos ir Vokietijos bei kanapių augintoju jau laukė manęs. Įšokau į milžinišką keturiais ratais varomą trucką ir valandą važiavome kalnų keliukais niekam iš mūsų nežinoma kryptimi.

Šiaurės Kalifornijos kalnai yra apipinti kelių labirintų. Dauguma fermų įsikūrusios toli nuo civilizacijos, dažnai be telefono ir interneto ryšio, visada gamtos apsupty. Visos fermos turi savo unikalų charakterį ir niekada nežinai, į kokią aplinką pateksi. Vienos veikia hipių režimu, kur prie kvarco kristalais išpuoštų gėlyčių neleidžiama net nusikeikti. Kitose amfetamino apsiuostę ginkluoti apsauginiai niekados nemiega ir paranojiškai stebi kiekvieną trimerio žingsnį baimindamiesi, kad jis jų neapvogtų.

Darbai vyksta namų rūsiuose, industriniuose šiltnamiuose, jurtose, kalnų trobelėse. Būna ir išimčių – kartais dirbi priemiesčio namo garaže arba specialiai tam išnuomotame motelio kambaryje, tačiau, kad ir kur būtų darbo vieta, kai kurie dalykai nesikeičia: langai užklijuoti juodu plastiku (kad pašaliniai nematytų, kas vyksta viduje), intensyvus baltas dirbtinis apšvietimas (kad trimeriai aiškiai matytų, ką kerpa) ir ventiliatorių bei kondicionierių triukšmas (kad patalpoje būtų palaikoma optimali drėgmė ir temperatūra).

Jamersonas, mano naujasis viršininkas, rūkydavo tiek, kad sunkiai sudėliodavo sakinius. Šnekėjo lėtai ir keliomis skirtingomis temomis vienu metu. Susumavę viską, ką jis norėjo pasakyti, išsiaiškinome, kad fermoje mūsų laukia du tūkstančiai neapkarpytų augalų, o darbo bus dviem mėnesiams. Palikti fermą bus leidžiama kartą per dvi savaites.

Visa operacija reikalavo griežtų atsargumo priemonių dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pirma – kad neatkreiptume dėmesio, antra – dėl gilios Jamersono paranojos – jis niekuo nepasitikėjo, bijojo, kad nepažįstami trimeriai išduos jo fermos lokaciją arba išveš iš fermos svarus kanapių.

Jamersonas buvo tikras Humboldto gyventojas, jis buvo paauglys tada, kai ir pati industrija dar buvo brendimo fazėje. Būdamas šešiolikos jis metė mokyklą ir nuo tada savo likimą susiejo su kanapėmis. Pradžioje padėdavo auginti kitiems, bet, išmokęs marihuanos kultivavimo meno, galiausiai pradėjo auginti pats.

Mums atvykus į fermą, Jamersonas pamojo ranka milžiniško angaro link ir pasakė, kad dirbsime ten. Kai įėjau į vidų, buvau priblokštas. Iš Marko ir Joe buvau girdėjęs apie milžiniškas Garbervilio kanapių operacijas, tačiau skaičiai sielos neturi, o atsivėręs vaizdas kalbėjo išraiškingiau už bet kokią sausą statistiką. Palei angaro sienas sustatyti plastikiniai stalai buvo apkrauti kanapių maišais, o už stalų sėdėjo apie keturiasdešimt trimerių. Visas jų dėmesys buvo sutelktas į augalus, tik vienas kitas pakėlė akis greitam pasisveikimui, ir žalieji augaliukai tuojau pat vėl prikaustė jų žvilgsnius. Jų rankos judėjo žaibišku greičiu, mechaniškai, grakščiai apdorodamos žiedą po žiedo. Brazilija, Meksika, Argentina, Švedija, Rusija, Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Italija, Kanada ir Peru – žmonės čia buvo suvažiavę iš viso pasaulio.

Kelis mėnesius augalus karpėme be sustojimo. Gausybė skirtingiausių kanapių veislių, spalvų, poveikių ir pavadinimų: „Rūgštusis dyzelis“, „Skautės sausainukai“, „Bananų krūmas“, „Gorilos klijai“, „Žaliasis krekas“, „Originalusis gangsteris“, „Šiaurės pašvaistė“ – tai tik labai maža kanapių, užauginamų šiose žemėse, kaleidoskopo dalis. Dėl savo klimato ir aukščio šios vietovės puikiai patenkina kaprizingosios gėlės poreikius.

Už darbą trimeriai gauna dešimt procentų nuo svaro pardavimo kainos. Kai pirmą kartą atvykau į Humboldtą, svaro kaina, priklausomai nuo kokybės, svyravo tarp 2 ir 3 tūkst. dolerių (1 672 ir 2 090 eurų). Naujokai per dieną sugebėdavo nukirpti apie svarą pusantro, o labiau įgudę trimeriai karpė iki 7 svarų.

Be augintojo ir trimerių, Jamersono fermoje dirbo dar apie dešimt žmonių. Kaip ir daugelyje tokių operacijų, čia taip pat buvo vienas žmogus, kuris už viską mokėjo, kuris samdė augintojų komandą, ieškojo pirkėjų, aprūpino fermą reikalinga įranga, o trimerius – maistu. Jo vardas buvo Jackas. Jis vaikščiodavo šlubuodamas, pasiremdamas prašmatnia lazdele paauksuota rankena, o ant jo kaklo buvo ištatuiruotas kryžius. Niekas iš trimerių apie jį daug nežinojo, todėl praminėme jį Mystery Man. Jis iš tiesų atrodė labai ekscentriškai ir paslaptingai. Kai jis pirmą kartą pasirodė fermoje, tiesiog pasakė savo vardą ir nieko daugiau neaiškindamas visiems trimeriams išdalino po Taro kortą.

Vėliau sužinojau, kad Humboldte jis yra gerai žinomas ir įtakingas veikėjas, parašęs ne vieną knygą ir labai prisidėjęs prie kanapių kultūros plėtros.

Antras svarbiausias žmogus femoje buvo Loreta. Ji buvo atsakinga už trimerių darbo kokybės kontrolę ir bendrą kanapių buhalteriją. Jos biuras buvo įsikūręs iš kažkur į kalnus atitemptame mokykliniame autobuse, į kurį kiekvienos dienos pabaigoje sunešdavome kanapes. Loreta viską kruopščiai patikrindavo, pasverdavo ir surašydavo į darbo žurnalą.

Loreta buvo pirmos Humboldto hipių kartos vaikas. Anksčiau ji dirbo Jacko namų tvarkytoja. Vieną dieną tvarkydama namus ji rado Jacko darbo užrašus ir pasiprašė dirbti kanapių industrijoje. Jackas pasiūlė jai fermos buhalterės vietą ir nuo to laiko Loreta yra viena iš patikimiausių jo darbuotojų.

Iš viso Jackas augino kanapes trijuose skirtinguose ūkiuose. Kai trimeriai sukarpydavo vieną derlių, Loreta pasiimdavo juos į kitą fermą, tad pabaigę darbą visi keturiasdešimt žmonių persikėlėme į naują vietą. Šį kartą tai buvo dvi didžiulės jurtos atokioje kalnų vietovėje.

Tai buvo pirmieji mano žingsniai Humboldte, po kurių prasidėjo kelionė iš vienos fermos į kitą. Baigęs darbą jurtose nusipirkau Vanesą ir taip plečiantis pažinčių ratui sezonas po sezono keliavau palei visą vakarų pakrantę. Kartais dirbdavau mažose žmonių grupėse pasakiško grožio vietovėse. Kartais – pramoninio masto fermose su dar keliasdešimčia žmonių. Pastarųjų ūkių nepalikdavau kelis mėnesius, kol nuo tūkstančių svarų marihuanos žiedų nebūdavo nukirpta viskas, kas slopina psichodelinį efektą.

Tikrasis pasaulis liko tik prisiminimuose. Naująjį pasaulį valdė realybės šou verti įstatymai ir situacijos. Atvykęs į fermą tampi glaudžios heterogeniškos bendruomenės dalimi, laisvos ir nekonvencinės, tačiau giliai paskendusios vienoje bendroje monotonijoje. Valanda po valandos, diena po dienos, galiausiai mėnesis po mėnesio visi daro tą patį – karpo ir rūko. Dar dalinasi muzika, litrais geria kavą, aptarinėja politiką ir sąmokslų teorijas, mylisi, kelia dramas, užsiima joga ir maudosi kalnų upėse.

Lipnią dienų monotoniją kartais praskaidrina tokie dalykai kaip bėgimas nuo netikėto policijos reido, ginkluoti apiplėšimai, juodųjų lokių suniokotos virtuvės arba gaisro pavojus, kai atsikėlęs dūmuose pamatai, kad dėl sausros užsiliepsnojo už kelių mylių esantis kalnas. Tokie nutikimai labiau išimtys, negu taisyklė (neskaitant lokių), tačiau per savo laiką Kalifornijoje beveik kiekvienas trimeris yra išgyvenęs bent vieną tokią situaciją.

Užsitęsusi monotonija įveda į priverstinę meditaciją. Kai dešimt valandų per parą atlieki tą patį veiksmą, triminimas virsta savotiška vipassana – dvasine praktika, kurią atlaikęs gauni pagrindinį prizą – krūvą dvidešimties dolerių kupiūrų, virstančių penkiaženklėmis sumomis.

Pasakiškiausia šio pasaulio dalis yra nuožmi dichotomija, kylanti tarp laukinės gamtos ir laukinio kapitalizmo dėsnių. Dienas leidi uždarose patalpose prie nesibaigiančio žaliojo aukso konvejerio, o visą likusį laiką būni apsuptas didingos, nebylios gamtos. Atrodo, kad abi šios stichijos susipina.

Legalizacija

Smaragdų karštligei plintant, kapitalizmo dėsniai vertė industriją aukštyn kojom. Nuo pat pradžių įsišakniję ideologiniai ir kontrkultūriniai aspektai liko tik back to the landerių prisiminimuose. Nedidelės gamtai draugiškos fermos ir į bendruomenę orientuoti kolektyviniai ūkiai nebegalėjo konkuruoti su pramonės milžinais, tad viso regiono atmosfera palaipsniui ėmė keistis. Buvo aišku, kad ateis diena, kai kanapė taps visiškai legali, o tai reiškė, kad kiekvienas auginimo proceso žingsnis – nuo sėklos pasodinimo iki suktinės susukimo – bus sureguliuotas ir apmokestintas. Atrodė, kad marihuanos burbulas tuojau sprogs, tad visi bandė išspauti paskutinius neapmokestintintus dolerius iš žemės, kuri jau aiškiai nebeatlaikė ekspansyviai besiplečiančios industrijos mastų.

Naujas atėjūnų ir pinigų srautas pakėlė nusikalstamumo ir ekologinės žalos rodiklius regione. Verslininkai pumpavo augalus pesticidais, iš vietinių upių siurbė vandenį, o tai vedė prie sausrų ir plataus masto gaisrų.

Galiausiai 2016 m. marihuana Kalifornijoje tapo visiškai legali. Aplinkosaugininkai buvo pirmose gretose reikalaujančiųjų įteisinti kanapę ir sureguliuoti šiuos laukinius vakarus, nes pasekmės gamtai buvo katastrofiškos.

Marihuanos rinką užtvindė pigi, prastos kokybės marihuana. Jos pasidarė tiek daug, kad pasiūla daug kartų peraugo paklausą, o svaro kaina krito iki 400 už prastesnės ir 800 dolerių už geresnės kokybės produktą. Jeigu neauginai milžiniškų kiekių, atskaičius visus mokesčius ir reguliacijas, darbas tiesiog neatsipirkdavo.

Didelė dalis paskutiniuosius 40 metų už kanapių legalizavimą kovojusių augintojų buvo išstumti iš verslo. Vieni, nebenorėdami būti šios industrijos dalimi, išėjo savo noru. Kiti verslą vis dar tęsia nedideliuose ūkiuose savo prekę pardavinėdami kaip išskirtinės kokybės produktą mažam klientų ratui arba siųsdami ją į tas valstijas, kur marihuana vis dar nelegali ir kainos laikosi aukščiau.

Karas prieš narkotikus liko nei laimėtas, nei pralaimėtas. Iš esmės jis liko toks, koks visą laiką ir buvo – beprasmiškas. Meksikos karteliai marihuanos per sieną nebeveža, jie augina ją Kalifornijoje. Didelė dalis tų, kurie paskyrė savo gyvenimus kovai už legalizavimą, verslą paliko. Ideologinė gyslelė dingo. Daugumą praeityje areštuotų už su kanapėmis susijusius nusikaltimus paleido į laisvę, tačiau niekas neatlygino jiems už laiką, praleistą už grotų. Kanapė yra teisėtai pasiekiama visiems pilnamečiams, žmonės, norintys ją vartoti, nebesijaučia nusikaltėliais ir yra laisvi rinktis, o tai, mano nuomone, yra didžiausias laimėjimas per visą istoriją.

Iki 2017 m. su Vanesa vis grįždavome į Kaliforniją. Kartais per vieną sezoną aplankydavau virš dešimt skirtingų fermų, tad galiausiai mintinai žinojau didžiąją dalį kelių į šiaurę nuo San Francisko. Po to, kai 2016 m. buvo įteisintas kanapių vartojimas laisvalaikio tikslais, trimerių darbas irgi pasikeitė. Kritus svaro kainai, proporcingai krito ir jų uždarbis. Dalis industrinių fermų apskritai atsisakė trimerių paslaugų pakeitę žmones automatizuotomis mašinomis. Kita dalis ėmė ieškoti pigesnių sprendimų – iš Centrinio slėnio (žemdirbystei naudojamos lygumų teritorijos tarp San Francisko ir Los Andželo) atsiveždavo pilnus autobusus darbininkų azijiečių – dažniausiai Laoso, Tailando arba Kambodžos piliečių, kurie sutikdavo dirbti už perpus mažesnį atlygį.

Jau kurį laiką mane buvo apėmęs jausmas, kad savo laiką Kalifornijoje atbuvau ir metas judėti toliau, tačiau paskutinį tašką šioje istorijoje padėjo automobilio avarija. Palikęs savo paskutinę sezono fermą, nusileidau į artimiausią miestelį, kur visiškai ramioje gatvėje į Vanesos šoną dideliu greičiu įvažiavo visureigis.

Kitos dienos rytą iš San Francisko turėjau išskristi į Ispaniją, tad spręsti situaciją nebebuvo laiko. Užpildžiau draudimo dokumentus, o nebevažiuojantį automobilį tiesiog palikau draugų fermoje, kad jame galėtų apsigyventi kiti trimeriai. Ir palikau Kaliforniją.