Interviu imtas Europos moterų solidarumo projektui „Sisters of Europe“. Anglišką interviu versiją perskaitykite čia.

Susitinkame Vilniuje, futbolo aikštėje. Kuo ši vieta tau svarbi?

Kai atvykau į Lietuvą, lietuviškai nekalbėjau. Tad futbolas tapo mano kalba. Viena profesionali moterų komanda priėmė mane žaisti kartu. Mano pirmoji kelionė į kitą miestą Lietuvoje buvo su šia komanda. Prieš tai žaidžiau futbolą universitete Etiopijoje, gauta stipendija padengė mano studijų kainą.

Deja, futbolas dažniau yra matomas kaip vyriškas sportas. Vyrų ir moterų atlyginimai čia nėra vienodi, ateities perspektyvų moterims futbolininkėms nėra daug. Komanda negalėjo man mokėti už žaidimą, nes moterų futbole tiesiog nėra pinigų. Tad turėjau palikti profesionalią šio sporto pusę.

Šiuo metu žaidžiu mėgėjų lygoje, kurioje yra tik vyrai. Esu vienintelė moteris aikštėje. Mano duktė taip pat žaidžia futbolą mokykloje. Myliu šį sportą ir džiaugiuosi galėdama šią meilę perduoti savo vaikams.

Lietuvoje futbolas nėra labai populiarus. Etiopijoje – priešingai.

Taip, bet ir Etiopijoje futbolas – ne visiems. Užaugau kaime, kur buvau vienintelė futbolą žaidžianti mergaitė. Tai buvo kažkas, ko mergaitei daryti nederėtų. Juk ji turėtų likti namie ir ten gražiai sėdėti! Bet aš buvau kitokia ir per futbolą kovojau dėl savo vietos. Nenorėjau būti tiesiog pagalbinė žaidėja. Berniukai sakydavo: „Eskedar, eik iš čia, ateinu aš.“ O aš klausdavau: „Kodėl?“. „Todėl, kad tu mergaitė“, – atsakydavo jie. „Ne“, – nesutikdavau.

Mane užaugino senelis. Jis neturėjo išsilavinimo, bet buvo labai šviesus žmogus. Jis sakydavo: „Čia yra mano mergaitė, ir ji darys tai, ką nori daryti.“ Patriarchalinėje visuomenėje jis mane augino kitaip. Žmonės sakydavo, kad niekada neištekėsiu ir neturėsiu vaikų, bet man tai nerūpėjo. Mano gyvenimo tikslas nebuvo santuoka ar vaikai. Ypač tada, kai pati dar buvau vaikas.

Aš daug skaičiau. Man patiko Agathos Christie ar Sidney Sheldono knygos, kurios buvo išverstos į mūsų kalbą. Jos atnešė supratimą apie pasaulį už man artimos aplinkos ribų. Taip supratau, kad pasaulyje yra daug skirtingų normų, daug būdų gyventi. Mokslai man buvo labai svarbu.

Kad galėtum mokytis, persikraustei į Etiopijos sostinę Adis Abebą, kur studijavai verslo vadybą. 2005 metais, likus dviem mėnesiams iki universiteto baigimo, prasidėjo protestai, prie kurių prisijungei tu ir kiti studentai. Prieš ką jūs kovojote?

Pagrindinis mūsų tikslas buvo apsaugoti teisinį valstybės principą. Tuometė vyriausybė pralaimėjo rinkimus, tačiau vis tiek teigė, jog laimėjo. Politinius oponentus jie pasodino į kalėjimą. Tuomet išėjome į gatves protestuoti. Į mus šaudė karinės pajėgos, buvo naudojamos ašarinės dujos. Iš pradžių slėpėmės protestuotojų pilnoje bažnyčioje, bet galiausiai bažnyčia mus įdavė. Aš ir dar keli draugai nusprendėme bėgti. Artimiausia šalis buvo Sudanas.

Etiopijos ir Sudano pasienyje mane, feministę studentę, dėvinčią marškinėlius ir šortus, nužvelgė vienas vyras. Jis paklausė: „Ar taip apsirengusi planuoji patekti į Sudaną? Turi prisidengti, kitaip atsidursi kalėjime.“

Po trijų savaičių Sudane prasidėjo pilietinis karas. Mes, nelegalūs migrantai, atsidūrėme jo centre. Vėl turėjome bėgti, šįkart – į Libiją. Ten atsidūrėme privačiame kalėjime, kur turėjau valgyti sudžiūvusią duoną, išmestą kitų žmonių. Su mumis elgėsi kaip su gyvuliais. Man tada buvo devyniolika. Dabar, kai pagalvoju apie tai, klausiu savęs: ar tai tikrai vyko? Kaip aš ištvėriau ir nepraradau sveiko proto?

Galų gale, po trijų kalėjime praleistų mėnesių, mums padėjo viena etiopė moteris. Pora jos pažįstamų sudaniečių išpirko mus iš kalėjimo. Su šia moterimi ir persikrausčiau į Bengazį, Libijos sostinę, ten įsidarbinau kavinėje, o mano tuometis vaikinas įsidarbino suvirintoju. Likę mūsų grupės žmonės išvyko į kitas vietas.

Kaip pasiekei Europą?

Laukiausi penktą mėnesį, kai supratome, kad negalime likti Libijoje, nes mūsų vaikas čia patirs per daug kančių. Tad nusprendėme plaukti į Europą. Visus uždirbtus pinigus sumokėjome kontrabandininkams ir policininkams. Jie mus, kartu su kitais žmonėmis, mašinos bagažinėje nuvežė iki jūros. Tai buvo graži, pilnaties nušviesta rugpjūčio naktis. Tąkart pirmą kartą pamačiau jūrą.

Ant kranto mūsų buvo dvidešimt šeši. Du vaikai, vienas iš jų – šešių mėnesių kūdikis. Pamatėme žvejybinį laivelį, kurį plukdė senegalietis žvejys. Užtruko, kol supratau, kad tai ir bus mūsų laivas į Europą. Žvejys neturėjo daug patirties atviroje jūroje. Jūra buvo nerami, buvo labai baisu. Tik keturi iš mūsų gavo gelbėjimosi liemenes, tačiau net ir jos nebūtų mūsų išgelbėjusios. Nemokėjau plaukti, nes niekada neturėjau progos išmokti. Vienu metu pastebėjome ratus aplink mus sukančius ryklius. Mums buvo pasakyta, kad tai delfinai. Žmonės verkė ir maldavo atleidimo. Tai atrodė kaip pabaiga. Bandžiau visus raminti sakydama, kad pasieksime krantą. „Dievas man nedovanotų vaiko, neturėsiančio galimybės gimti. Tai būtų visiška beprotybė, – sakiau žmonėms. – Koks tikslas pradėti laukti, jeigu mirsiu?“ Tai buvo mano vienintelė viltis. Duktė man suteikė stiprybės.

Visa kelionė truko keturias dienas ir tris naktis. Galiausiai mes pasiekėme Maltą. Ten mano dukra, vardu Hana, ir gimė.

Kaip pasiekei Lietuvą?

Tarp Europos Sąjungos valstybių buvo susitarta pasidalinti atvykstančiais žmonėmis. Man buvo nebesvarbu, kur vyksime, buvau pavargusi keliauti. Norėjau tiesiog baigti studijas. Maltoje lietuvių pareigūnai pasakė, kad Lietuvoje galėsiu eiti į universitetą, man to pakako.

Į Lietuvą atvykome dviese su Hana, buvo žiema. Vėl pamačiau kai ką nematyto gyvenime – tai buvo sniegas. Šokas buvo toks pat, kaip pamačius jūrą. Reikėjo iš naujo išmokti vaikščioti. Vaikštant ant sniego atrodė lyg gravitacija neegzistuotų. Tai buvo įspūdinga.

Baigusi studijas įgijau verslo vadybos magistro laipsnį. Vis dar bendrauju su savo šeima Etiopijoje. Džiaugiuosi, kad tapusi Lietuvos piliete, pagaliau galėsiu juos aplankyti. Išlaikiau pilietybės testą ir pabėgėlės statuso jau nebeturiu. Lietuva turės dar vieną naują pilietę. Puiku!

Retas lietuvis yra buvęs Afrikoje. Ko apie šį žemyną dažniausiai nesuprantame?

Visada pradedu nuo fakto, kad esu etiopė, kalbanti savo kalba, ir atvykusi iš specifinės Etiopijos dalies. Etiopijoje gyvena aštuoniasdešimt skirtingų genčių, kalbama aštuoniasdešimt skirtingų kalbų. Čia gyvena 109 milijonai žmonių. Tad kai žmonės paklausia manęs, ar esu mačiusi liūtą, atsakau: „Taip, zoologijos sode.“

Tai tas pats, kas žmogus sakytų, jog yra iš Europos, bet nepasakytų iš kur tiksliai. Iš Slovakijos? Iš Romos? Aš bandau atsikratyti Afrikai priskiriamų klišių. Afrikoje yra žmonių, gyvenančių vakarietišką gyvenimą, yra ir tokių, kurie propaguoja tradicinį gyvenimo būdą. Afrika yra labai įvairialypis žemynas. Adis Abeboje, Etiopijos sostinėje, gali rasti tų pačių dalykų kaip ir Amsterdame, netgi legalią prostituciją.

Ką galvoji apie Europos kolonijinę praeitį?

Kai kurie žmonės kiekvieną afrikietį ar afrikietę mato kaip kolonializmo auką. Bet Etiopija niekada nebuvo kolonizuota. Žinoma, britai turėtų grąžinti iš Etiopijos pavogtus artefaktus, kurie dabar saugomi Jungtinės Karalystės muziejuose. Bet aš gimiau laisvoje valstybėje. Mes, etiopai, turime savo kalendorių, savo kalbą, savo religiją. Etiopija yra antra seniausia krikščioniška šalis pasaulyje, čia yra daugybė išsaugotų tradicijų. Bet žmonės tą ne visada pastebi.

Ką tau reiškia Europa? Ar pati jautiesi europiete?

Man Europa yra geografinė erdvė, kaip ir bet kuris kitas žemynas. Ar jaučiuosi europiete? Aš jaučiuosi labiau lietuve, negu europiete. Ar jaučiuosi afrikiete? Manau, vadinti save afrikiete būtų klišė. Žinoma, esu kilusi iš šio žemyno, augau apsupta Etiopijos kultūros, nešiojuosi ją su savimi. Bet vadinti Etiopijos kultūrą afrikiečių kultūra būtų jos suvaržymas. Būtų tas pats lyg sakyti, kad lietuvių kultūra atspindi visą Europos kultūrą.

Manau, kad „vakarietė“ būtų tinkamesnis terminas. Jeigu vakarietiškumas reiškia demokratišką gyvenimą, kur paisoma žmogaus teisių ir lygybės, tada – taip, jaučiuosi vakariete. Bet etiopiškas paveldas man reiškia labai daug. Jis egzistuoja visame, ką darau. Etiopijos kaime išmokau, ką reiškia gyventi ir ką reiškia maištauti.

Kad paremtum Lietuvos moteris, kurioms reikia pagalbos, 2015 metais pradėjai iniciatyvą „Padovanok suknelę“. Kodėl tau tai buvo svarbu?

Esu moteris, į Europą atvykusi valtimi. Buvau laikoma kalinimo centre ir neturėjau net apatinių. Buvau permirkusi sūriame vandenyje ir smirdėjau kaip žuvis. Tada gavau pirmus naujus drabužius, padovanotus įkalinimo centrui. Buvau labai sunkioje padėtyje, tačiau tai yra mano istorijos dalis.

Kartą kalbėjau su moterimi, renovavusia mano virtuvę Vilniuje. Artėjo Kalėdos. Tuo metu buvau atidariusi mažą drabužių parduotuvę. Paklausiau jos, kada ji perka sau drabužius. Ji pasakė neatsimenanti, kada paskutinį kartą tai darė. Likau nesupratusi. Juk ji tiek daug dirbo, buvo įsitvirtinusi statybų versle. Ji paaiškino: „Aš turiu du vaikus, vienas universitete, o kitas mokykloje. Turiu jiems padėti, todėl negaliu sau pirkti drabužių.“

Tuo metu ruošiausi uždaryti savo parduotuvę ir rūsyje turėjau virš šimto suknelių. Vieną jų padovanojau tai moteriai šventėms. Taip gimė ši iniciatyva.

Per pirmus metus surinkau du šimtus suknelių ir dovanojau jas mamoms, auginančioms keturis ir daugiau vaikų. Vėliau prie iniciatyvos prisijungė Moterų krizių centras, kuriame būrėsi moterys, bėgančios nuo smurto savo namuose. Taip pat – ir vyresnio amžiaus moterys, bei moterys, negalinčios susimokėti už gyvenamąją vietą.

Pirmaisiais metais renginys vyko tik Vilniuje. Dabar iniciatyva veikia dvylikoje Lietuvos miestų. Aukojame viską – ne tik sukneles. Sukūrėme erdvę moterims palaikyti vienoms kitas. Žinau moterų, po šios iniciatyvos pradėjusių naujus gyvenimo etapus.

Kokios, tavo nuomone, yra pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria moterys Europoje?

Mes esame pereinamoji karta. Ne taip seniai moterims buvo sakoma, ką jos turi dėvėti, iš ko ištekėti, kaip kalbėti, kaip elgtis viešumoje. Moterys vakarų pasaulyje dabar turi teisę siekti aukštojo išsilavinimo ir dalyvauti rinkoje. Jos turi galimybę siekti to, ko nori.

Tačiau mes vis dar gyvename stigmatizuotame pasaulyje. Tik dabar ne visuomenė diktuoja, kaip turime gyventi, bet dažnai mes pačios sau diktuojame šiuos dalykus. Taip yra todėl, kad buvome auginamos pagal taisykles, kokia turi būti moteris, kokia jos gyvenimo prasmė, sėkmės samprata. Tačiau tai neleidžia moterims atskleisti jų potencialo.

Reikia suprasti, kad gyvename tik kartą. Mes senstame ir mes mirsime, tai neišvengiama. Todėl šį gyvenimą reikia nugyventi kuo pilniau. Net kai yra labai sunku, reikia eiti savo keliu.

Kokie politiniai pokyčiai labiausiai pagerintų moterų gyvenimą Europoje?

Aš tikiu moterų išsilavinimo galia. Mes turime auginti maištautojas. Ne tokias, kurios norėtų griauti, o tokias, kurios savo supratingumu kurtų harmoningą visuomenę.

Aš pati bandau taip elgtis. Esu išsilavinusi moteris, motina, pabėgėlė, atvykusi iš besivystančios šalies. Augau kaime, kuriame dauguma moterų neturi galimybės mokytis. Taigi mano pareiga yra apie tai kalbėti ir auginti savo vaikus taip, kad jie taptų savarankiški, užjaučiantys, pasitikintys savimi, mylintys ir nebijantys. Kad nesigėdytų būti tokie, kokie yra, ir kokie nori tapti ateityje.