Naujienos, atkeliavusios iš Etiopijos 2019 m., buvo optimistiškos. Naujasis ministras pirmininkas Abiy Ahmedas Ali, išstūmęs iš vadovaujamų postų Tigrėjaus liaudies išsivadavimo fronto (angl. Tigray People’s Liberation Front, TPLF) elitą, kuris nuo 1992 m. autoritariškai valdė Etiopiją ir yra atsakingas už begalę žmogaus teisių pažeidimų šalyje, buvo įvertintas Nobelio taikos premija.

Premijos komitetas įvertino tai, kad dėka Abiy Ahmedo Ali buvo pasiektas taikos susitarimas su kaimynine Eritrėja. Šalys buvo priešiškos nuo 1998–2000 m. vykusio karo dėl sienos. Per pirmąsias 100 valdymo dienų Abiy Ahmedas Ali taip pat paleido tūkstančius politinių kalinių, panaikino žiniasklaidos cenzūrą, pusę postų vyriausybėje ir kitose valdžios institucijose suteikė moterims.

Tačiau 2020 m. lapkritį tarptautinės žiniasklaidos tonas pasikeitė. Etiopijos Tigrėjaus regione susirėmė centrinė Abiy Ahmedo vadovaujama valdžia ir neseniai vietos rinkimuose dar vieną kadenciją užsitikrinęs TPLF. Nors Abiy Ahmedas skelbia karą laimėjęs, konfliktas tęsiasi lig šiol.

Dar iki prasidedant karui, Tigrėjaus regione dėl skėrių sunaikinto derliaus arti bado ribos atsidūrė apie 2 mln. žmonių. Prasidėjus karui, humanitarinės pagalbos teikimas tapo apsunkintas. Kiek tiksliai žmonių liko be pagalbos, patikimos informacijos nėra.

Kaip vieną iš karo taktikų Abiy Ahmedo vadovaujama centrinė valdžia naudoja visišką informacijos blokavimą. Kurį laiką regione neveikė telefono ir interneto ryšys, į Tigrėjų iki šiol neįleidžiami žurnalistai. Tad žmonės sunkiai gali susisiekti su savo artimaisiais, sužinoti, ar jie saugūs. Pagrindiniai Vakarų žiniasklaidos leidiniai neturi patvirtintos informacijos iš įvykių epicentro ir dažnai tampa propagandos įkaite, platinančia klaidinančią informaciją.

Visgi akivaizdu, kad žmogaus teisių pažeidimų, sukeltų abiejų kariaujančių pusių, regione yra daug. „Reuters“ praneša, jog į Sudano pabėgėlių stovyklas atvyksta moterų, patyrusių kareivių prievartavimus. Abi konflikte dalyvaujančios pusės praneša apie civilių žmonių žudynes etniniu pagrindu (Mai Kadroje ir Aksume).

Kad suprastume, kaip Etiopija atėjo iki šio taško, verta žinoti, koks apskritai yra žmonių gyvenimas šioje 112 mln. gyventojų turinčioje šalyje. Kokie procesai atvedė Abiy Ahmedą į valdžią, ką tai reiškia visai šaliai ir ką karas reiškia tiems etiopams, kurie priklauso etninei tigrėjų grupei?

Bandydama suprasti, kas vyksta šalyje, kalbėjausi su Teferiu Abate’u Ademu, iš Etiopijos Volo regiono kilusiu ir šiuo metu Jeilio universitete Jungtinėse Valstijose dirbančiu socialiniu antropologu, bei Salma (vardas pakeistas), Europoje gyvenančia žmogaus teisių aktyviste. Salmos šeima yra kilusi iš Tigrėjaus regiono, kuriame ir vyksta karas, dėl to ji nusprendė neatskleisti organizacijos, kurioje dirba, pavadinimo ir nesidalinti savo nuotraukomis. Ji nerimauja, kad jos atpažinimas galėtų sukelti grėsmę ne tik jos kolegoms, bet ir Etiopijoje gyvenančiai šeimai.

Šiuo metu Etiopijos visuomenė yra susiskaldžiusi. „Dėl ilgai socialinėse medijose kartotų neapykantą kurstančių pasisakymų žmonės vieni kitiems beveik nebejaučia empatijos. Pasiektas toks lygis, kai viena etninė grupė nebegali suprasti kitos patiriamo skausmo“, – sako mano pašnekovė Salma.

Norint suprasti Etiopiją, reikia suprasti šalies žemdirbius

Lietuvos žiniasklaidoje Etiopija pažįstama kaip egzotinė kelionių kryptis, kurioje dar galima pamatyti civilizacijos „nepaliestų“ klajoklių genčių. Tačiau taip gyvenančių žmonių yra mažuma. Kaip ir didmiesčiuose vakarietiškus gyvenimo standartus atitinkantį gyvenimą gyvenančių žmonių irgi yra nedaug.

Priklausomai nuo regiono, apie 80 proc. Etiopijos gyventojų yra šeimos ūkiuose dirbantys žemdirbiai. Tad, norint suprasti bet kokius pokyčius Etiopijoje, visų pirma verta pažvelgti, kaip ten gyvena dauguma – kaimo bendruomenių žmonės.

Tipinis ūkis Etiopijoje – tai šeimos ūkis, turintis mažiau nei pusę hektaro žemės. Agrarinį Etiopijos gyvenimą tiriantis antropologas T. A. Ademas sako, kad nors žmonės „nėra visiškai atsieti nuo rinkos, pagrindinis tikslas, dėl ko jie užsiima žemdirbyste, yra aprūpinti šeimą maistu“.

Dauguma jų neturi kitų pajamų šaltinių, tad už parduotą dalį derliaus gali sumokėti mokesčius, nusipirkti druskos, cukraus, aliejaus ir drabužių. Ūkyje greičiausiai bus auginami bent pora jaučių, kinkomų į plūgą dirbti žemei. Didelės fermos paprastai specializuojasi ne maisto žaliavoje, o augina tai, kas pelninga. Tarkim, medvilnę ar aliejines sėklas, pavyzdžiui, sezamo. Tai, ką jos užaugina, dažniausiai yra skirta eksportui į Kiniją ar kitas šalis. T. A. Ademas apibendrindamas sako, jog „smulkieji ūkiai yra Etiopijos ekonomikos stuburas“.

Dauguma šeimų Etiopijoje gyvena kaimuose, atokiau nuo infrastruktūros, pavyzdžiui, toli nuo kelių, neturi elektros ar tekančio vandens. Dar vienas svarbus dalykas, į kurį atkreipia dėmesį T. A. Ademas, yra tai, kad „tik tie, kam pasiseka, šalia kaimo turi mokyklą. Kitiems savo vaikus tenka leisti į rajonų centruose esančias mokyklas. O tokia kelionė gali trukti kelias valandas.“ Tad paskutinius dešimtmečius Etiopijos valdžia daug dėmesio skyrė didelės apimties reformoms – ne tik infrastruktūros vystymui, bet ir šalies ūkininkavimo būdų keitimui.

Anksčiau žemė Etiopijoje buvusi feodalinė, o nuo 1975 m. tapo valstybine nuosavybe. Tuo metu valdžią perėmė Dergas – komunistinės karinės chuntos režimas, nuvertęs imperatorių Haile’ą Salasie’ą (Jamaikoje kilęs rastafarių kultūrinis judėjimas Salasie’ą laiko Jėzaus reinkarnacija – aut.). Skatinama tarptautinių organizacijų, Etiopija 1998 m. pirmą kartą šalies istorijoje ėmė registruoti žemę privatiems žmonėms ar bendruomenėms ir suteikti jiems teisės į žemę dokumentus. Taip buvo siekiama padidinti moterų ir kitų jautrių grupių finansinį saugumą, nes, pagal tradicijas, žemės dažniausiai paveldimos vyrų. Techniškai žemė vis tiek priklauso valstybei, tačiau žemdirbiai gali ja naudotis visą gyvenimą ir ją paveldėti, bet neturi teisės parduoti.

Kita svarbi reforma, keičianti gyvenimo būdą Etiopijoje, yra vadinamoji „žalioji revoliucija“. Tokios revoliucijos vyko Indijos ir Pietų Amerikos valstybėse septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose. Etiopija, remdamasi jų pavyzdžiu, nori kuo greičiau persiorientuoti nuo šeimos ūkių prie industrinės žemdirbystės. Ūkininkams dalijamos naujų veislių sėklos, įranga, trąšos ir pesticidai. Žmonės apmokomi kaip su jais elgtis.

Pokyčiai, vykstantys žemės ūkyje, iš pamatų keičia visą visuomenę. „Tai, kad didelė dalis valstybės ir tarptautinių donorų skiriamų pinigų keliauja žemės ūkiui, yra suprantama, – sako T. A. Ademas. – Nes pinigai keliauja ten, kur ir turi keliauti – gyventojų daugumą sudarantiems žemdirbiams. Tik klausimas – kaip reformos paliečia žmones ir kokios yra jų tiesioginės patirtys? Ar tikrai tokios, kokių tikėtasi?“

Omo upės užtvankos problema

Etiopija ne tik didelė, bet ir labai įvairi geografiškai. Javus auginantys šeimų ūkiai pasklidę šalies šiaurėje ir viduryje, o pietuose, palei Omo upę, gyvena klajoklišką piemenavimą su žemdirbyste derinančios bendruomenės. Būtent šie žmonės dažniausiai atsiduria ant kelioninių bukletų. Palei Omo upę yra aptiktos seniausios Homo sapiens fosilijos, o vietinių genčių gyvenimo būdas įtrauktas į UNESCO kultūrų paveldo sąrašą.

„Žiūrint iš vyriausybės perspektyvos – ten yra didelė upė, kuri teka ištisus metus ir nieko neveikia. Be to, abiejose upės pusėse tįso žemės plotai, kurie neneša jokios naudos nepaisant to, kad tose žemėse plytinčios pievos yra naudojamos klajokliškam ganymui“, – valdžios poziciją bando suprasti T. A. Ademas. Jis pasakoja, kad klajokliai palei upę nebūna ištisus metus, o lankosi ten sezoniškai, taikydamiesi prie gamtos sąlygų.

Iš vietos į vietą šių genčių žmonės juda ne tik dėl ganyklų, bet ir norėdami išvengti konfliktų ar ligų. Upių pakrantės laikomos nesaugia gyvenimui vieta, nes čia plinta ligos, pavyzdžiui, maliarija. „Pastoralistai [klajojantys ganytojai] žino, kur ir kada gręsia maliarijos protrūkis – gyvenamas teritorijas pažįsta kaip savo penkis pirštus. Norėdami išvengti protrūkio sezono, jie tiesiog persikelia toliau nuo upės. Taip pat saugosi ir gyvulių ligų, nes jei gyvuliai kristų užsikrėtę vieni nuo kitų, pasekmės jiems būtų pražūtingos.“

Jeilio universiteto antropologas pasakoja, kad užtvankos problema yra daugiasluoksnė. Dalis žemės apskritai atsiduria po vandeniu, ir klajojantys ganytojai netenka ne tik dalies ganymo plotų, bet taip pat ir kelių, kuriais yra pripratę pervesti galvijus. Taip įprastose vietovėse atsiranda didelių fizinių kliūčių.

Kita problema yra ta, kad pokyčiai nebuvo iš anksto aptarti su vietiniais gyventojais. „Niekas neatsižvelgė į jų teisę į žemę, kurioje jie gyvena, – sako T. A. Ademas. – Valstybė, nepaisydama tuo metu tą žemę naudojusiųjų poreikių, tiesiog perėmė žemę be jokios kompensacijos. Valdžiai svarbu, kad užtvankos generuoja labai daug elektros energijos, jos yra industrinės žemės ūkio produkcijos laistymo sistemos pagrindas. Jos būtinos komercinei žemdirbystei – auginantiems cukranendres, medvilnę, kukurūzus. Kaip Etiopijos pilietis, aš stengiuosi suprasti vyriausybės perspektyvą, nes šalis turi augti, šaliai reikalinga elektros energija, o užtvankos turi būti panaudojamos kiek įmanoma efektyviau – taip pat ir komerciškai vertingų kultūrų auginimui. Bet lygiai taip pat kremtuosi dėl to, kad vietiniams gyventojams nebuvo sukurtos tvaraus vystymo alternatyvos.“

Tad esminė ekonominio vystymo tokiame regione dilema yra ši: kaip vystyti ekonominį augimą išlaikant kultūrinę įvairovę ir pagarbą tradiciniam gyvenimo būdui? Kaip antropologas, T. A. Ademas visuomet skatina kliautis pirmiausia vietinių gyventojų nuomone: „Jie turės geresnius sprendimus savo problemoms, nei svetimi žmonės, įskaitant ir šalies vyriausybę. Jeigu pastoralistai turėtų galimybę rinktis, jie patys palaipsniui keistųsi. Vien perėjimas nuo visiškai klajokliško gyvenimo prie jo derinimo su sėslia žemdirbyste yra įspūdingas pokytis. Daug kas iš jų turi bandas dykumoje ir namus kaimo gyvenvietėse. Taip jie sau sudaro galimybes vystyti prekybą, būti šalia kelių ir taip gerinti savo gyvenimą.

Taigi, kas žino, galbūt jie galėtų išsivystyti ir iki stambių komercinių gyvulininkystės fermų ar kitų ūkio formų, kuriose jie tvariai naudotų savo žemę. Deja, niekas negali pasakyti, ką prarandi nepasukęs kažkuriuo keliu. Dabar daugiausia, ką jie gali gauti, yra darbo vieta už algą. Tačiau jie mieliau rinktųsi laikyti laisvai besiganančias savo tėvų bandas ir kartais, trūkstant pinigų, kažką iš jų parduoti, nei užsidirbti algą sunkiausiu įmanomu būdu, ir dar dirbant tiems, kurie jų negerbia, kuriems nelabai rūpi nei jų kalba, nei jų tradicijos.“

T. A. Ademas duoda pavyzdį: steigiant cukraus gamyklas buvo planuojama, jog šalia augs cukranendrių plantacijos, o pastoralistai gyvulių šėrimui galės naudoti nuo gamybos likusius šalutinius produktus. Taip jie plės savo gyvulininkystę neklajodami. Bet tokia svajonė realybe nevirto. Vietiniai nepradėjo tokio pobūdžio verslų. Vieninteliai, kurie iš to gavo naudos, tai miesto gyventojai, kurie dabar atvyksta sunkvežimiais ir išsiveža žaliavas kitur.

„Vietiniai nebuvo skatinami, nebuvo apmokomi, jie tiesiog neturėjo nei vadybinių, nei techninių įgūdžių, kad galėtų iškart prisitaikyti prie tokių pokyčių“, – sako antropologas. Kadangi Etiopijoje labiausiai paplitę maži javus auginantys šeimos ūkiai, į tai atsižvelgiant ir yra kuriami vystymo projektai. Tačiau tai reiškia, kad šalies pakraščiuose gyvenančių klajoklių poreikiai yra kur kas mažiau suprasti, ir valstybės politikoje jie lieka paribyje.

Oromijos protestai ir Abiy Ahmedo Ali iškilimas

Etiopija, kaip valstybė, politiškai yra susiskirsčiusi palei etnolingvistines ribas. Tigrėjus, Amhara, Oromija – tai valstijos, kuriose gyvena skirtingos etninės grupės.

Dabartinis karas Tigrėjaus regione taip pat pažymėtas etninių perskyrų šalies viduje. Šiuo metu regionui vadovaujantis TPLF iki 2018 m. buvo bendros Etiopiją valdančios partijos dalis ir iš esmės valdė visą Etiopiją nuo 1992 m., kai buvo nuversta komunistinė chunta. TPLF valdymo laikotarpis buvo diktatoriškas, šalyje nebuvo žodžio laisvės, politiniai oponentai buvo sodinami į kalėjimus, pilietinė visuomenė taip pat liko silpna.

Kaip aiškina T. A. Ademas, valstybės pinigai kaimų žmones pasiekia per vietinius lyderius, kurie labai dažnai yra su partija susiję oportunistai. Jie labiau suinteresuoti įgyvendinti iš viršaus gaunamus nurodymus (nes už tai būna įvertinti), nei atstovauti gyventojams tarp aukštesnės valdžios atstovų. Abipusis nepasitikėjimas tarp valdžios atstovų ir valstiečių yra nuo seno įprastas, valdžios atstovai tai žino, ir dažnai apgaule bei klasta apgaudinėja ir esančius aukščiau, ir jiems pavaldžius.

Visa politinė sistema labai hierarchiška, o ūkininkai neturi sukūrę asociacijų, kur galėtų aptarti ir ginti savo interesus. Jie tiesiog yra fragmentuoti, izoliuoti namų ūkiai, ir tai padaro juos bebalsius. Jei kaimo žmonės ir turi galimybę šnekėtis, krikščionys tai gali daryti bažnyčioje, kur susitinka kaip parapijiečiai, arba musulmonai – mečetėse per savaitines pamaldas. Tačiau tokiose šventovėse temų spektras lieka daugiau religinio turinio, o žiūrint iš valstybės perspektyvos, religija yra atskirta nuo valstybės, tad religinės institucijos laikomos nuošaliau nuo politinių sprendimų. Tad bet kokios organizacijos, pajėgiančios suvienyti žemdirbius ir atstovauti jų interesus, gali padaryti įtaką politiniams sprendimams.

„Pozityvus pavyzdys – turbūt vienintelis, kokį galiu sugalvoti – yra pastarųjų metų Oromijos jaunimo protestai“, – dalijasi T. A. Ademas. Vis daugiau šalies gyventojų traukiant gyventi į miestus, sostinė Adis Abeba patiria ypač didelį spaudimą plėstis. Tad ankstesnė vyriausybė ėmėsi didelio masto miesto plėtros. Aplink miestą esančiuose žemės plotuose buvo suprojektuota pastatyti šimtus naujų daugiabučių ir prekybos centrų augančiai viduriniajai klasei, o dirbamą žemę valdžia perleido komerciniams statytojams.

„Oromijos jaunimas suprato, kad žemė iš jų tėvų yra superkama už centus. Kompensacija buvo tokia apgailėtinai maža, kad tų pinigų net negalėjai vadinti kompensacija“, – aiškina antropologas. Oromijos jaunimas susibūrė, gavo visokeriopos pagalbos iš diasporos bendruomenės, pavyzdžiui, buvo išmokyti naudotis internetu, ir metė labai stiprų iššūkį vyriausybei.

Galiausiai valdančioji partija oficialiai paskelbė, kad stabdo didįjį Adis Abebos plėtros planą. Buvo tokia žinutė: „Duokit mums laiko, jūsų balsas išgirstas.“ Tačiau jaunimas, pajutęs savo galimybes, nebenorėjo sustoti. Jų tikslas buvo išardyti valdančiąją partiją. Partijos politikai suprato, jog tai yra nesustabdomas judėjimas, tad jie pradėjo vidines partijos reformas, ir 2018 m. balandį įvyko pasikeitimai, kurie į valdžią iškėlė dabartinį ministrą pirmininką Abiy Ahmedą. Ir visa tai be aukštesnės valdžios įsikišimo padarė susivieniję ūkininkai ir jų vaikai.

Kas Etiopijoje vyko iki karo?

Suprasti, kas vyksta Etiopijoje, net skaitant Vakarų žiniasklaidą, nėra paprasta. Didelę dalį naujienų apie šalį kuria joje negyvenantys etiopų diasporos žmonės. Ilgai laisvės neturėjusi vietos žiniasklaida žengia pirmuosius žingsnius be oficialios cenzūros. Oficialioje politinėje arenoje netekusi galios TPLF partija vis dar išlaiko dalį propagandinės galios žiniasklaidoje. Prasidėjus karui, žurnalistų veiklą vėl stipriau pradėjo kontroliuoti ir naujoji Abiy Ahmedo vyriausybė. Tai, kas vyksta Etiopijoje šiuo metu, yra stiprus informacinio karo pavyzdys, kai net šalį pažįstantiems žmonėms faktais paremtą informaciją sudėtinga atskirti nuo melagingų naujienų. Su tuo susiduria ir mano pašnekovė žmogaus teisių gynėja Salma.

„Aš pati pasitikiu tik užsienio pranešimais ir nepasitikiu niekuo, kas ateina iš Etiopijos, nes vyriausybė vis dar kontroliuoja žiniasklaidą, visos žiniasklaidos priemonės yra šališkos. Bet nepasitikėjimas žiniasklaida nenutiko per naktį. Jau praeito režimo metu niekas nepasitikėjo žiniasklaida, nes ji buvo tapusi propagandos mašina. Vienas Etiopijos šaltinis, kuriuo su atsargumu galiu tikėti, yra „Addis Standard“. Dėl to, kad dalis dalykų, kuriuos jie raportavo iš konflikto Tigrėjuje, pasirodė tiesa. Bet daug žmonių jų nemėgsta, nes mano, kad jie parodo Etiopiją iš blogosios pusės.“

Vis dėlto antropologas T. A. Ademas atkreipia dėmesį, kad Vakarų žiniasklaida apie Afriką rašo per kolonialistinę prizmę. Istorikas Jeffas Pearce’as savo straipsnyje „Ethiopia vs. the New White Supremacy“ rašo, jog Vakarų žiniasklaidos atsainumas Afrikai yra tokio lygio, kad net dusyk Pulitzerio premiją laimėjęs „The New York Times“ žurnalistas Nicholas Kristofas, net netikrinęs informacijos, savo tviteryje pasidalino klaidinančia „Human Rights Watch“ žinute, skelbiančia, jog humanitarinė pagalba į karą išgyvenantį regioną nesiunčiama, ir vyriausybė „siekia badu numarinti Tigrėjaus žmones“. Vėliau regione dirbantys „World Food Programme“ atstovai pasidalino įrašu, įrodančiu, jog jie teikia pagalbą Tigrėjaus regione. (Visą Jeffo Pierce’o straipsnį, kuriame, atkartodamas BLM šūkį „Defund the Police!“, jis skanduoja „Defund Human Rights Watch. Defund Crisis Group. Defund Amnesty International!“, galite parskaityti čia).

T. A. Ademas taip pat teigia, kad pasakojimai apie Etiopiją Vakarų žiniasklaidai dažnai gali būti tik priemonė patenkinti savo skaitytoją dar viena nelaimės istorija iš Afrikos. „Jums tikriausiai teko girdėti apie Etiopijos badą 1984–1985 m. Visa ta tragedija, biblinio masto badas, vyko mano gimtajame Volo regione. Tuo metu buvau pirmo kurso studentas koledže. Bet aš nežinau nė vieno mano kaimo žmogaus, kuris būtų miręs badu. Pranešimai apie badą buvo išpūsti. Jokiu būdu nesakau, kad maisto nestigo. Sausra užsitęsė du derliaus sezonus, o karinė chunta surinkinėjo derlių iš šeimų, kai joms pačioms stigo maisto. Žmonėms nebuvo leidžiama išvykti iš regiono ir įsigyti grūdų kitose Etiopijos dalyse. Sukrito daug priežasčių, sukėlusių tokio masto badą. Bet žmonės dalijosi tuo, ką turėjo, stengėsi ryžtingai laikytis, kad išgyventų. Pranešimai apie milijonus mirusiųjų buvo Vakarų labdaros industrijos išpūsti skaičiai. Tad iki šiol net tai, ką rašo „Reuters“, BBC amharų (valstybine Etiopijos) kalba ir kiti, aš priimu su žiupsneliu druskos. Dvejoti verčia tai, kad yra dalykų, kurių jie tiesiog nepraneša. Pavyzdžiui, jie beveik nerašė apie Tigrėjaus vakaruose, Mai Kadros mieste, vykusias amharų tautybės žmonių žudynes, vykdytas praėjus vos kelioms dienoms nuo karo pradžios. Vakarų žiniasklaida savaip atsirenka kas jai svarbu.“

Vis dėlto šis konkretus atvejis yra ir Abiy Ahmedo politinės strategijos pasekmė. Tigrėjaus regione šiuo metu yra informacinė blokada, žurnalistai ilgai apskritai nebuvo įleidžiami į regioną. Visa Vakarų žiniasklaida raportavo net nebūdama ten, neturėdama korespondentų, dažnai gaudama pasakojimus tik iš Tigrėjų palikusių pabėgėlių stovyklose Sudane.

Tai, kokios naujienos ir nuomonės pasiekia šalies ir užsienio gyventojus, labai stipriai priklauso ir nuo socialinių tinklų. Viena pagrindinių Salmos užduočių, dirbant žmogaus teisių organizacijoje, yra neapykantos kalbos mažinimas. Vykstant karui, neapykantos žinutės tviteryje, feisbuke, instagrame ir kitur įgauna pavojingą mastą, nes žmonės yra netoli to, kai realiai įgyvendins grasinimus, kuriais dalijasi internete.

„Tačiau, – sako Salma, – neapykantos kalba neprasidėjo su Tigrėjaus karu, ši problema egzistavo jau ilgą laiką. Šalyje gyvena daugiau nei 80 etninių ir kalbinių grupių, kurių kultūra, patirtis ir istorija skiriasi. Socialiniai tinklai yra išnaudojami neapykantai tarp šių grupių kurstyti. Būna atvejų, kai į neapykantos kalbą įpinamas ir smurto prieš kitus skatinimas. Socialiniuose tinkluose neapykantos kalba plito daug metų, ir atskiros etninės grupės tapo stigmatizuotos ir demonizuotos.“ Salma taip pat sako, jog už plačiai pasidalintų žinučių socialiniuose tinkluose dažnai slypi konkretūs socialinių tinklų aktyvistai. „Tai problema, su kuria šalyje niekada nebuvo tinkamai tvarkomasi. Ir nors neseniai valdžia priimė įstatymą, kriminalizuojantį smurto skatinimą, to neužtenka.“

Moters kūnas kaip karo ginklas

Visuomenėje trūkstant supratimo, kas apskritai yra ta neapykantą skatinanti kalba, sudėtinga išvengti jos plitimo. „Neapykantos žinutes skleidžia ne tik socialinių tinklų aktyvistai, bet ir valdžios atstovai. Problema ta, kad žmonės, įpratę tokia kalba dalintis savo kasdieniame gyvenime, patekę į valdžią, ją nusineša ir ten.“ Vienas pavyzdžių, kurį pateikia Salma, tai situacija, kuomet iš Tigrėjaus regiono atėjo moterų liudijimai apie patiriamus prievartavimus. Pasak jos, pirma reakcija iš oficialios valdžios buvo paaiškinimas, jog regione vykstant karui tokių įvykių gali pasitaikyti. „Bet man, kaip moterų lygių teisių aktyvistei, kaskart pritrūksta žodžių išgirdus, kad prievartavimai yra naudojami kaip ginklas, kaip psichologinis karo įrankis. Dauguma moterų savo liudijimuose pasakojo, kaip kariuomenė siekė per jas atkeršyti. Moters kūno, kaip ginklo, naudojimas yra pats blogiausias dalykas.“

Organizacija, kurioje ji dirba, yra sudariusi neapykantos kalbos žodyną, kurį per nevyriausybines organizacijas stengiasi platinti Afrikos šalyse. Salmos manymu, viena esminių problemų yra ta, kad žmonės net neturi žodžių tokiam reiškiniui, kaip neapykantos kalba, apibūdinti. Neapykantos kalbos mažinimas yra viena iš svarbių priemonių taikos procese (angl. peace building) bei siekiant konfliktų mažėjimo. Po pirmųjų organizacijos apsilankymų Etiopijoje, Salma su kolegomis suprato, kad žmonės dažnai net nesupranta, kada įžeidžia kitus.

„Diskriminacija, kurią patiria viena etninė grupė, nėra suprantama kitoms. Taip yra dėl to, kad ne visi žino, ką kitos etninės grupės patyrė ar išgyveno. Skirtingų tautybių žmonės Etiopijoje taip ir nesusitaikė dėl praeityje tarp jų vykusių žiaurumų. Nebuvo dialogo, atvedusio iki konsensuso. Mes, kaip visuomenė, neturėjome galimybės to padaryti.“ Dabar, karo metu, Etiopijoje eiliniai Tigrėjaus žmonės yra matomi kaip kaltininkai to, ką TPLF padarė būdamas valdžioje. Paprasti žmonės tokiu būdu tampa kolektyvinės bausmės taikinyje.

Mano pašnekovė Salma pasidalijo vienu iš paskutinių dienų pavyzdžių, kur skatinama neapykanta visai etninei grupei. Jos atsiųstame video nusifilmavęs vyras kviečia džiaugtis tuo, kad moterys Tigrėjuje miršta badu. „Jei nebus jų, negims ir nusikaltėliai“, - sako jis. Prieš tokią atvirą etninę neapykantą sukilo kiti socialinių tinklų vartotojai. Jie skatina pasirašyti peticiją, kuri prašo feisbuko ir jutubo užblokuoti šio vyro paskyras. Po kurio laiko video iš socialinių tinklų buvo pašalintas.

The man in the photo that works for you, has been deliberately waging war and harassing the people of Tigrai ( Northern region of Ethiopia) and we demand that your company should take an appropriate measure ‼@Uber pic.twitter.com/PCgL2TzHwS

— Melat (@itsmelat19) January 24, 2021

Tad klausiu antropologo T. A. Ademo, ar visgi žinant, kad Nobelio taikos premija apdovanotas ministras pirmininkas kariauja nuo žiniasklaidos paslėptą karą viename iš savo šalies regionų, galima juo pasitikėti? „Aš turiu labai aiškią nuomonę, – pradeda jis. – Manau, kad Abiy Ahmedas Ali yra geriausias dalykas, kada nors nutikęs Etiopijai.“ Jo paaiškinimas remiasi tuo, jog iki Oromijos jaunimo protestų išprovokuotų pokyčių valdančioji šalies partija buvo neproporcingai dominuojama tigrėjiškai kalbančių Tigrėjaus regiono politikų. Taip Tigrėjaus politinis elitas nusisavino dalį ekonominio vystymo projektų naudos.

Abyi Achmedo Ali iškilimui Tigrėjaus politinis elitas stipriai nesipriešino, nes laikė tai strateginiu ėjimu, kuris turėjo nuraminti sujudimus Oromijoje. „Bet kas nutiko po to? Abiy Ahmedas Ali nebuvo paprastas žmogus, kuris sutiktų būti valdomas buvusio politinio tigrėjų elito. Jis pasirodė esantis savarankiškas žmogus, kuris Etiopijos politinį kraštovaizdį pakeitė neatpažįstamai. Pokyčiai buvo šluojantys. Pasiektas sutarimas su Eritrėja, paleisti politiniai kaliniai. Visi. Ir atliepti vietinių žmonių reikalavimai, įskaitant Oromijos žmones. Visi šie pokyčiai nustūmė buvusį TPLF elitą į paraštes. Jie tiesiog negalėjo to pakelti, jie neteko pozicijų ir atsitraukė į Tigrėjaus regioną laukti kitų neramumų. Jų akimis, pokyčiai buvo tiesiog per dideli, tačiau Etiopijos žmonės pirmą kartą išties buvo laimingi.“

Visgi, kaip šios politinės įtampos šalyje išdava, lapkričio 3 d. tarp centrinės Abiy Ahmedo vadovaujamos valdžios ir rudenį regioniniuose Tigrėjaus rinkimuose valdžią laimėjusio TPLF prasidėjo karinis konfliktas. T. A. Ademas patikslina, jog kariniai veiksmai įsisiūbavo po to, kai Tigrėjaus karinės pajėgos užpuolė tame regione esančias centrinės vyriausybės karines bazes ir sandėlius. Šios karinės bazės yra labai svarbios, nes jose laikoma dauguma Etiopijos karinės ginkluotės. Perėmusi tas bazes, Tigrėjaus partija būtų sukėlusi grėsmę centrinei Etiopijos valdžiai.

„Man dabartinis karas reiškia genocidą.“

„Kalbėdama šia tema, aš nesu neutralus žmogus, nes priklausau tigrėjų etninei grupei, – savo pozicija dalinasi Salma. – Galiu pasakyti, jog kai šis karas prasidėjo, pajaučiau, kad yra stiprus ryšys tarp likusios Etiopijos žmonių įtužio prieš TPLF ir jų valdymo metu padarytų dalykų bei neapykantos kalbų prieš Tigrėjaus žmones. Pavyzdžiui, karas centrinės vyriausybės yra vadinamas ne karu, o tik teisinės tvarkos atstatymo operacija. Ir kai ši „teisinės tvarkos atstatymo operacija“ prasidėjo, viešojoje erdvėje pasklido pasisakymai, kurie Tigrėjaus žmones privertė jaustis taip, jog šis karas visgi yra ne prieš TPLF, o prieš Tigrėjaus žmones.“

View this post on Instagram

A post shared by Ashenafi H (@_ashlv)

Salma sako, jog nepaisant oficialių terminų jai, kaip tigrėjų bendruomenės žmogui, dabartinis karas reiškia karinį genocidą. Ją, gyvenančią Europoje, iš namų regiono per Vakarų žiniasklaidą pasiekiančiose naujienose sakoma, jog ten vyksta žudymai be teismo, prievartavimai, humanitarinės pagalbos ribojimas, jaučiamas maisto stygius. „Aš jau pamečiau skaičių žmogaus teisių pažeidimų, ir man tai tolygu etniniam valymui“, – apibendrina ji.

Pati Salma, daug metų dirbdama moterų teisių srityje, sako, jog būdavo situacijų, kai jausdavo, jog Etiopijoje egzistuoja feministinis judėjimas. Kad moterys aktyvios ir solidarios. „Jei kažkas atsitikdavo, feministės pasisakydavo viešumoje prieš neteisybę, prieš žmogaus teisių pažeidimus. Dabar, kai iškyla labai detalios prievartavimo istorijos, nėra daug pasisakančių, tik didelė tyla. Nežinau, ar taip yra dėl grąsinimų baimės, bet tai mane liūdina. Tai dar viena priežastis, dėl ko tigrėjai pasijuto išduoti. Žodį „išdavystė“ vartoja daug kas. Tiek daug teisių pažeidimų Tigrėjuje, ir jokio pykčio dėl to. Nors dėl tokių dalykų turėtų pykti bet kuris žmogus. O man dėl to sustiprėja jausmas, kad galbūt esu mažiau etiopė, nes kiti etiopai nesukyla dėl kitų kenčiančių etiopų. Man, kaip aktyvistei, nejausti solidarumo yra vienas liūdniausių momentų.“

„Aš labai tikiuosi, kad Tigrėjaus žmonės sugeba įvertinti Abiy Ahmedą ir jo partiją objektyviai, suprasdami, kas išties sukėlė tokias pasekmes, – karo akivaizdoje visuomenei skylant į kelias stovyklas, viltį išlaikyti bando antropologas T. A. Ademas. – Karas pats savaime nėra tai, kuo būtų galima didžiuotis. Tai gėda ir tragedija. Kai mušasi du drambliai, kenčia žolė. Tigrėjaus žmonės patiria kančią. Ir aš nenoriu abejoti pranešimais apie prievartavimus, nepriteklių, maisto stygių. Būčiau laimingas, jei to nebūtų nutikę. Aš, kaip ir bet kuris kitas etiopas, liūdžiu dėl tokių pranešimų. Bet, manau, dėl to yra atsakingas užsispyręs Tigrėjaus elitas, ne Abiy Ahmedas Ali.“

Pabaigai noriu grįžti prie klajojančių ganytojų Etiopijos pietuose. Ką bendro turi jie su visai kitoje šalies pusėje gyvenančiais tigrėjais? O gi tai, kad, nepaisant anksčiau turėtos politinės galios, tigrėjai yra etninė mažuma Etiopijoje, sudaranti apie 6 proc. visų gyventojų. Kai ginklu bandant išsaugoti valstybės integralumą, mažuma tampa to ginklo taikinyje, jų skausmą ir prievartos patirtis daugumai suprasti gali būti sunku. Ypač neapykantos kalbos perpildytuose socialiniuose tinkluose. Tigrėjaus moterys yra atsidūrusios ypač nesaugioje situacijoje, jų kūnai tapo keršto ir galios išraiškos įrankiu.

Tačiau šis karas oficialios valdžios nėra laikomas karu. Kadangi tai yra „teisėsaugos atstatymo operacija“, tarptautinė bendruomenė, šalies gyventojai, o svarbiausia – žmonės, kurių teritorijoje ši operacija vyksta, turi būti apsaugoti nuo visų prieš juos nukreiptų veiksmų, esančių už įstatymo ribų ir pažeidžiančių pamatines žmogaus teises. Teises į gyvybę, namus, šeimą, maistą, religiją ir etninę priklausomybę. Ministras pirmininkas Abiy Ahmedas Ali yra už tai atsakingas. Tarptautinė bendruomenė iš Abiy Ahmedo vyriausybės turėtų reikalauti kuo greitesnio atvirumo regione. Valstybinį kreipimąsį nutraukti visų pusių smurtą išplatino JAV vyriausybė. Tik tada žmogaus teisių stebėjimo organizacijos ir žiniasklaida galės įvertinti visus pranešimus apie etninių žudynių, įvykdytų už teisinės sistemos ribų, mastą.