N
A
R
A
„Žmonės tikisi, kad pasaulis jų nepamirš.“ Laiškas iš Mianmaro

Vasario 1-ąją Mianmare įvyko karinis perversmas. Demokratiškai išrinkta valdžia buvo nušalinta karinės chuntos. Žmonės išėjo į didžiausius protestus per dešimtmetį. 54 milijonus gyventojų turinčioje Pietryčių Azijos šalyje gyvenanti mūsų skaitytoja dalinasi laišku iš istorinių įvykių.

Užsieniečių situacija šalyje neprognozuojama, todėl, norėdami apsaugoti autorę, jos vardo neatskleidžiame.

2021-ųjų vasario 1-oji. Atsibudusi anksti ryte pastebėjau, kad neveikia mobilusis ryšys. Taip nutikdavo ir anksčiau, bet šį rytą persmelkė bloga nuojauta. Jau kelias dienas buvo kalbama apie galimą karinį perversmą, bet visi tikėjomės, kad tai – tik noras pagąsdinti.

Kai atvykau į darbą, belaidis internetas čia vis dar veikė. Perskaičiau naujienas: šalies de facto lyderė Aung San Suu Kyi (2015-aisiais ir 2020-aisiais rinkimus laimėjusios Nacionalinės demokratijos lygos, NLD, viena iš įkūrėjų – red.), prezidentas Win Myintas ir kiti lapkritį rinkimus laimėję parlamentarai buvo sulaikyti. Vasario 1-ąją jie turėjo pradėti naujojo parlamento sesiją.

Nei laidinis telefonas, nei mobilusis ryšys neveikia. Palydovinių televizijų transliacijos taip pat išjungtos. Jungtinės Tautos, JAV, Australijos, Europos šalių ambasados ragina nedelsiant paleisti teisėtai išrinktus parlamentarus. Skelbiama apie rašytojų, režisierių, kitų visuomenės aktyvistų sulaikymus.

Nuo vienuoliktos valandos nebėra jokios galimybės prisijungti prie interneto. Bendradarbiai įjungia radiją, per jį groja vien tik kariuomenės dainos. Pranešama, kad valdžią perima kariuomenė, nes (neva) šalyje kilo per daug neramumų dėl (neva) suklastotų rinkimų rezultatų. Paskelbiama nepaprastoji padėtis. Grasinama, kad jei žmonės pradės kelti riaušes, bus įvestas karinis režimas.

Susinervinę bendradarbiai radiją išjungia. Jie sako, kad negali klausytis tokio baisaus melo, ir nenori patikėti, kad Mianmaro ateitis vėl atsidūrė žiaurumu pagarsėjusios šalies kariuomenės, žinomos kaip „Tatmadaw“, rankose.

Parduotuvėse susidaro eilės prie ryžių, aliejaus bei kitų būtinųjų produktų. Bankai paskelbia, kad dėl interneto trikdžių užsidaro visai dienai. Bankomatai neveikia.

Po poros valandų vėl galime prisijungti prie interneto. Daugumai Mianmaro žmonių internetas reikalingas labiausiai dėl feisbuko telefone. Tūkstančiai jų publikuoja pasisakymus, nukreiptus prieš karinę valdžią, o profilių nuotraukas keičia į raudonus ir juodus kvadratus (raudona – NLD spalva, juoda – protesto spalva – red.). Žmonės vieni kitus ragina nepasiduoti provokacijoms, nesivelti į konfliktus gatvėse.

Karinė valdžia išleidžia įsakymą blokuoti feisbuką ir kitus socialinius tinklus. Tačiau daug žmonių prisijungia naudodami VPN. Jie toliau skelbia pasauliui, kad Mianmaro piliečiai reikalauja sugrąžinti jų teisėtai išrinktus valdžios atstovus, ir prašo palaikyti jų kovą.

Į prodemokratiškus protestus mianmariečiai rinkosi ir 1988, ir 2007 m. Abu kartus jie baigėsi susidorojimais ir žmonių mirtimis. ©Zarni Phyo

Norint suprasti dabartinių įvykių svarbą, reikia prisiminti Mianmaro istoriją ir ankstesnius jo siekius demokratizuotis.

1948-aisiais šalis paskelbė nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos, ir taip prasidėjo modernus valstybės, tuo metu dar žinomos kaip Birma, etapas. 1962-aisiais įvyko pirmasis šalyje karinis perversmas, valstybė buvo izoliuota nuo išorinio pasaulio. Didžiausi protestai prieš karinę valdžią vyko 1988-aisiais (8888 sukilimas) bei 2007-aisiais (vadinamoji Šafrano revoliucija), tačiau abu kartus buvo žiauriai numalšinti. 1990-aisiais surengtus rinkimus tąkart taip pat laimėjo Nacionalinė demokratijos lyga – tuo metu dar šviežia politinė jėga. Bet karinė chunta rezultatų nepripažino ir toliau valdė šalį.

Vakarai palaikė Mianmaro siekį demokratizuotis. 1991 m. Aung San Suu Kyi, NLD lyderė, buvo apdovanota Nobelio taikos premija.

2011-aisiais šalį valdantys karininkai pradėjo eksperimentuoti su demokratija. Jie pamažu atsisakė izoliacinės politikos, o 2015-aisiais įvyko rinkimai, kuriuos vėl laimėjo Nacionalinė demokratijos lyga. Šįkart rinkimų rezultatai buvo pripažinti.

1991 m. Aung San Suu Kyi apdovanota Nobelio taikos premija. Tačiau Vakaruose jos įvaizdis griuvo jai atsisakius pripažinti rohinjų genocidą.

Prasidėjo daug žadantis etapas. Naujai išrinktiems parlamentarams buvo leista rūpintis socialiniais reikalais, edukacija, sveikatos apsauga. Tačiau Sienų apsaugos, Vidaus reikalų, Gynybos ministerijos bei daugelis kitų sferų liko kontroliuojamos karinės chuntos. Toks status quo buvo įtvirtintas 2008-aisiais, kai ciklono Nargio nualintoje šalyje buvo priimta konstitucija. Konstitucijai pakeisti reikalingi bent 75 proc. parlamentarų balsų, tačiau 25 proc. parlamento sudaro ne rinkimų keliu patenkantys karinės chuntos atstovai, kurie užtikrina efektyvų veto.

2020-ųjų lapkritį vykusius rinkimus ir vėl laimėjo NLD. Nors rinkimų sistema ir susilaukė pagrįstų priekaištų, rezultatus pripažino tarptautinės organizacijos bei užsienio valstybės. Šalies viduje žmonės šėlo iš džiaugsmo, nes NLD daugelio laikoma vienintele Mianmaro partija, turinčia pakankamai politinės galios ir kompetencijos vesti šalį demokratizacijos keliu.

Reklama

Partijos lyderė Aung San Suu Kyi yra mylima didžiosios dalies visuomenės, ji vadinama tautos mama. Dėl Mianmaro ateities ji paaukojo asmeninį gyvenimą – pasirinko nevykti į Jungtinę Karalystę pas savo vaikus ir vėžiu sirgusį vyrą, nes karinė valdžia jai leido suprasti, kad jei išskris, atgal grįžti nebegalės. Ilgą laiką ji buvo mylima ir Vakaruose, bet tai pasikeitė 2017-aisiais, kai politikė nepripažino, kad Mianmaro kariuomenė vykdė rohinjų musulmonų genocidą.

Lapkričio rinkimus pralaimėjusios partijos – daugiausia vadovaujamos buvusių karininkų, bet taip pat ir kitos, pavyzdžiui, iš NLD pašalintų politikų įkurtos partijos, – pradėjo skelbti, kad rinkimų rezultatai neva buvo suklastoti. Tačiau jokių įrodymų, kurie pagrįstų opozicijos teigiamą 10,4 milijonų balsų klastojimą, pateikta nebuvo.

Mianmaro kariuomenės vadas generolas Min Aung Hlaingas sausio gale sakė, kad jei Mianmaro Sąjungos rinkimų komisija (UEC) neįvykdys opozicijos keliamų reikalavimų, neatmetama karinio perversmo galimybė. Tarptautinės organizacijos ir ambasados ragino leisti naujai išrinktam parlamentui pradėti darbą. Sausio gale šalyje buvo pradėtas vakcinavimas nuo COVID-19, žmonės nusiteikė optimistiškai. Bet vasario 1-ąją viskas pasikeitė.

Sulaikius prezidentą Win Myintą, šalies valdymas buvo perduotas kariuomenės vadui generolui Min Aung Hlaingui. Protestuotojai jo valdžios nepripažįsta. ©Zarni Phyo

Sulaikius prezidentą Win Myintą, viceprezidentas karininkas Myint Swe pasirašė įsakymą visą šalies valdymą perduoti kariuomenės vadui generolui Min Aung Hlaingui. Dauguma „naujosios valdžios“ postų buvo atiduota esamiems ir buvusiems karininkams, bet kai kurioms ministerijoms vadovauti paskirti civiliai – rinkimus pralaimėjusių partijų atstovai.

Kad nesuteiktų kariuomenei preteksto imtis griežtesnių veiksmų ir pasinaudoti „šalyje vykstančių neramumų“ korta, iš pradžių šalies žmonės į gatves nesiveržė, bet pradėjo įvairius taikaus pasipriešinimo judėjimus. Kas vakarą aštuntą valandą daužomi metaliniai puodai, keptuvės ir kibirai – sena Mianmaro tradicija, simbolizuojanti piktųjų jėgų baidymą. Žmonės vėl pradėjo dainuoti laisvės dainas, skambėjusias ir 1988-aisiais.

Žmonės vėl pradėjo dainuoti laisvės dainas, skambėjusias ir 1988-aisiais.

Tatuiruočių meistrai visiems norintiems pradėjo nemokamai daryti tatuiruotes su demokratijos simbolika – Aung San Suu Kyi veidu ir citatomis, NLD partijos vėliava, revoliucinių dainų žodžiais. Prasidėjo civilinio nepaklusnumo judėjimas. Įvairiausios valstybinės institucijos – nuo universitetų ir ligoninių iki ministerijų, – kurių valdymas anksčiau priklausė prodemokratinei valdžiai – paskelbė nedirbsiančios karinei valdžiai. Gydytojai nebeina dirbti į ligonines, bet neformaliose vietose siūlo pagalbą nemokamai. COVID-19 testavimas ir karantinavimo sistema daugelyje vietų sustojo. Žmonės pradėjo boikotuoti su kariniu režimu susijusius verslus, pavyzdžiui, nebegeria iki šiol populiariausiu šalyje buvusio alaus „Myanmar“.

Šeštadienį, vasario 6-ąją, protestuotojai pradėjo aktyviau eiti į gatves. Nuo vidudienio internetas buvo išjungtas daugiau nei 30 valandų. Naktį iš kituose miestuose gyvenančių draugų sulaukėme žinių, kad per MRTV (valstybinę televiziją) buvo paskelbta, jog Aung San Suu Kyi paleista. Kai kurie tuo patikėjo ir išėjo švęsti, bet ši naujiena buvo greitai paneigta. Visas šias dienas sklando daug gandų ir nepatvirtintos informacijos.

Sekmadienio popietę vėl atsiradus internetui, paaiškėjo, kad protestai daugelio miestų gatvėse auga ir plečiasi. Įvairios etninių mažumų organizacijos bei etninės armijos, kovojančios su Mianmaro kariuomene dar nuo 1948-ųjų, taip pat išreiškė paramą protestuotojams.

Protestuoja visų etninių grupių, visų religijų, įvairiausių socialinių padėčių žmonės: pankai, supermodeliai, LGBTQ+ bendruomenė, neįgalieji, verslininkai, ūkininkai, dvasininkai, turtingi ir vargšai. Netgi tie, kurie griežtai kritikuoja NLD vadovus už „bandymą joti ant tigro galiausiai atsiduriant jo nasruose“ (turimas galvoje kompromisų ieškojimas ir bendradarbiavimas su karininkais tikintis, kad taikiu būdu jie pamažu pasitrauks iš valstybės valdymo – red.). Taip pat tie, kurie kentėjo dėl ksenofobijos apraiškų ir buvo diskriminuojami. Net ir labiausiai nuo ekonominių bei politinių centrų nutolusiose šalies vietose žmonės nenori grįžti į karinės chuntos valdymo laikus.

Ligšiolinis Mianmaro režimas buvo vadintas kvazidemokratija – kai demokratiškai išrinktiems parlamentarams buvo leista rūpintis socialiniais reikalais, tačiau Gynybos ir kitos ministerijos buvo kontroliuojamos kareivių. ©Berta Tilmantaitė

„Free Rohingya Coalition“ ir kiti rohinjų aktyvistai paskelbė, jog taip pat nepalaiko karinio perversmo. Žmogaus teisių aktyvistas, birmiečių akademikas Dr. Maung Zarni, aršus Aung San Suu Kyi bendradarbiavimo su karine valdžia kritikas, savo feisbuko paskyroje teigia, kad šis karinis perversmas galutinai sugriovė Mianmaro „trapios demokratijos“ mitą ir parodė, kad per praėjusius „eksperimento su demokratija“ metus karinė chunta tik pralobo, bet nė neketino atsisakyti galios pozicijos. Jis remia pasipriešinimą karinei diktatūrai ir tikisi, kad tai bus postūmis Mianmaro visuomenei suvokti žmogaus teisių gynimo svarbą.

Bangladešo nacionalinis dienraštis „Dhaka Tribune“ paskelbė, kad Bangladešo užsienio reikalų ministras viliasi, jog naujoji Mianmaro karinė administracija kuo greičiau sugrąžins šalį į normalią padėtį ir išspręs rohinjų repatriacijos klausimą (genocido metu, šimtai tūkstančių Mianmare gyvenusių rohinjos musulmonų pabėgo į Bangladešą – red.). Tačiau rohinjų aktyvistai baiminasi, kad dabar sugrįžti į Mianmarą bus dar pavojingiau.

Internetiniame diskurse pasitaiko komentarų, kuriuose teigiama, kad Mianmaro žmonės nenusipelnė pasaulio dėmesio ir pagalbos, nes patys nesirūpino rohinjų tragedija. Religinė ir etninė neapykanta šalyje išties buvo ilgą laiką kurstoma – pati esu mačiusi daug islamofobijos apraiškų. Vis dar yra tikinčių propaganda, kad rohinjai yra tik nelegalūs imigrantai iš Bangladešo ar teroristai, norintys išnaikinti budizmą – dominuojančią religiją Mianmare. Tačiau egzistuoja ir kita nuomonė – kad daugelis Mianmaro gyventojų visgi nepritarė rohinjų žudymui ir jų kaimų deginimui, tačiau nesijautė pajėgūs sustabdyti kariuomenės veiksmus.

Norėdama sustabdyti protestus, karinė valdžia uždraudė būti lauke nuo 8 val. vakaro bei būriuotis daugiau nei penkiems žmonėms. Protestuotojai to nepaisė. ©Zarni Phyo

Kol internete stebime tiesioginius vaizdo įrašus ir vis naujas nuotraukas iš protestų, per valstybinę žiniasklaidą transliuojami ramūs Jangono vaizdai, generolų susitikimai su budistų vienuoliais, naujų valdžios postų skyrimai. Naujai paskirtas valdančiųjų kabinetas bando įtikinti visuomenę, kad tęs ir tobulins visas prieš tai pradėtas socialines bei ekonomines reformas ir kad po metų surengs skaidrius rinkimus, kurie atspindės „tikrąją tautos valią“.

Įvykiai Mianmare 1988-aisiais ir 2007-aisiais parodė, kaip žiauriai karinė chunta gali susidoroti su protestuotojais, tačiau žmonės neketina pasiduoti. Pirmosiomis dienomis protestams malšinti buvo išsiųstos daugiausia ne kareivių, bet policijos pajėgos. Protestuotojai, bandydami įtikinti policininkus pereiti į jų pusę, dovanojo gėles, vandenį ir maistą, skandavo „Žmonių policija, policija – žmonėms!“ Bet Mianmaro policija visada buvo griežtai kontroliuojama karinės valdžios – atsisakęs vykdyti įsakymus, mažų mažiausiai būsi uždarytas į kalėjimą. Visgi internete pasirodė nuotraukų, kuriose ir policininkai laiko iškėlę tris pirštus – simbolį, dar nuo 2014-ųjų naudotą Tailando protestuose prieš karinę valdžią.

Daugelį nustebino ir socialiniuose tinkluose skelbtos nuotraukos, kuriose protestuotojai padeda stumti neužsikuriantį priešriaušinį policijos automobilį su įmontuota vandens patranka. Tai buvo lyg įrodymas, kad Mianmaro protestuotojai nenori kelti riaušių – jie nori išreikšti pasipriešinimą karinei chuntai.

Svarbu suprasti, kad žmonės nejaučia neapykantos paprastiems kareiviams, kurie jau daug metų gyvena nuo visuomenės atskirtose skurdžiose kareivinių teritorijose. Juos griežtai kontroliuoja turtingas ir galingas kariuomenės elitas, vadovaujamas už rohinjų genocidą atsakingo generolo Min Aung Hlaingo, kuris niekada ir nebuvo pasitraukęs iš valstybės valdymo. Šis generolas iš kariuomenės vado pareigų būtų turėjęs pasitraukti kitais metais, pasiekęs pensinį 65 metų amžių.

Manoma, kad viena iš vasario 1-ąją įvykusio karinio perversmo priežasčių yra ta, kad generolas nori pratęsti savo buvimą valdžioje, galbūt net užsitikrinti prezidento postą. Šiuo metu, sprendžiant iš diskurso socialinėse medijose bei daugybės protestuotojų plakatų, jis yra labiausiai nekenčiamas žmogus visoje šalyje, todėl jam išlikti galios pozicijoje taikiu, demokratiniu būdu vilčių nėra.

Už Mianmaro ribų apie generolo Min Aung Hlaingo galią žinoma nedaug. Vakarų žiniasklaidoje dominuoja Aung San Suu Kyi vardas ir veidas. Daug kas manė, kad ji, kaip šalies lyderė, valdo ir karines pajėgas. Visgi kai užsienyje po 2017-ųjų ji buvo pradėta vaizduoti kaip islamofobė nacionalistė, nesustabdanti kariuomenės vykdomų nusikaltimų, Mianmaro viduje buvo siunčiama priešinga žinia – opozicijos partijų bei radikalių budistinių organizacijų atstovų ji buvo vadinama netikra budiste, netikra birmiete, Vakarams parsidavusia musulmonų gynėja.

Vasario 4-ąją Filipinų užsienio reikalų sekretorius Theodoro Locsinas Jr. savo aistringoje kalboje kaltino Mianmaro daugiasluoksnių vidinių problemų nesuprantančius Vakarus sunaikinus Aung San Suu Kyi reputaciją bei politinę galią ir taip prisidėjus prie Mianmaro demokratizacijos griūties.

Mianmaro žmonės tikėjosi, kad Aung San Suu Kyi turi planą ir kad NLD pamažu įgaunant daugiau galios kada nors bus pasiekta galimybė pakeisti konstituciją. Atrodė, nors ir lėtai, bet šalis vis tiek keisis į gera. Aung San Suu Kyi bendražygis, konstitucinės teisės ekspertas Ko Ni (beje, jis buvo musulmonas), buvo nušautas Jangono oro uoste 2017-ųjų sausio 29 dieną. Nors ir nebuvo įrodyta, tikriausiai pagrįstai galvojama, kad jis buvo nužudytas dėl bandymų pakeisti konstituciją. Dabar daugelis žmonių supranta, kad nei prezidentas Win Myintas, nei Aung San Suu Kyi neturėjo pakankamai galios.

Šiuo metu, pagal karinės chuntos pateikiamą įvykių versiją, Aung San Suu Kyi yra skirtas namų areštas, taip pat jai pateikti kaltinimai dėl namuose rastų (jos apsaugos komandos naudotų) neva nelegaliai importuotų nešiojamų radijo stotelių (angl. walkie talkie). Šalies prezidentui Win Myintui yra pateikti kaltinimai dėl COVID-19 reikalavimų nepaisymo susitinkant su žmonėmis priešrinkiminiu laikotarpiu. Abiems lyderiams gresia įkalinimas iki trejų metų. Šie kaltinimai skamba absurdiškai ir niekaip nepateisina išrinktos valdžios nuvertimo.

Mianmaro policija griežtai kontroliuojama karinės valdžios – atsisakęs vykdyti įsakymus, mažų mažiausiai būsi uždarytas į kalėjimą. ©Anoniminis autorius

Manoma, kad protestai gatvėse bei civilinio nepaklusnumo judėjimai augs. Karininkai pasiduoti taip pat neketina ir viliasi, kad galiausiai protestai išblės – juk žmonėms reikės rūpintis pragyvenimu ir maistu. Tačiau protestuotojai nesitraukia. Vis dar tikimasi užsienio, JT pagalbos, bet pamažu viltis sulaukti kažko daugiau, negu išreikšto oficialaus susirūpinimo, blėsta. Baiminamasi, kad ekonominės sankcijos pirmiausia pakenks paprastiems Mianmaro žmonėms, o ne kariniam režimui ir jo pakalikams, turintiems Rusijos, Kinijos ir kai kurių kitų šalių palaikymą.

Vasario 8-osios vakarą valstybinės televizijos transliacijos metu generolas Min Aung Hlaingas perskaitė pranešimą, kuriame teigia, kad, vadovaudamasis 2008-ųjų metų konstitucija, privalėjęs prisiimti atsakomybę dėl valstybės valdymo, nes praėjusių rinkimų rezultatai buvo suklastoti. Ragindamas žmones nesivadovauti emocijomis ir pragmatiškai vertinti faktus, jis žadėjo, kad, valdant naujai administracijai, šalies gyvenimas bus toks pat ar net geresnis negu anksčiau. Paskelbta, kad bus atidarytos visos šventyklos, religinės ir pramogų vietos, mokyklos, kurios buvo uždarytos dėl pandemijos.

Tą patį vasario 8-osios vakarą žmonės internete pradėjo dalintis siaubingu vaizdo įrašu, kuriame ant protestuotojų užvažiuoja džipas ir juos sužaloja. Vietiniai teigia, kad džipą vairavo kariuomenės rėmėjas, kuris iš įvykio pabėgo apsiginklavęs peiliu. Kol kas neaišku, ar tai tiesa, ar tik dar vienas bandymas įbauginti visuomenę.

Norint sustabdyti protestus, paskelbtas įsakymas, draudžiantis būti lauke nuo 8 val. vakaro iki 4 val. ryto bei būriuotis daugiau nei 5 žmonėms.

Gydytojai nebeina dirbti į ligonines, bet neformaliose vietose siūlo pagalbą nemokamai. COVID-19 testavimas daugelyje vietų sustojo.

Šis karinis perversmas yra didelis ir skaudus wake up call Mianmaro žmonėms, kurie taip džiaugėsi pastaraisiais metais gautais laisvės trupiniais, kad galbūt nesuprato, jog iki tikrosios demokratijos – dar labai toli. Dabar visiems be galo skaudu suvokti, kad tie „trapios demokratinės tranzicijos“ metai padėjo karinei chuntai sukaupti dar didesnį kapitalą.

Norisi tikėti, kad žmonių susivienijimas atneš teigiamų rezultatų. Bet šiuo metu atrodo, kad karinę valdžią gali nuversti tik stebuklas. Paskutiniais protestų duomenimis, kol kas prieš protestuotojus daugiausia naudotos „tik“ guminės kulkos, ašarinės dujos bei vandens patrankos, bet vasario 9-ąją pranešta ir apie pirmuosius nuo šūvių nukentėjusius žmones. Šalies sostinėje Neipide nuo vandens patrankos slėpusis mergina policijos pareigūno buvo pašauta į galvą ir kritinės būklės atsidūrė ligoninėje.

2020-ųjų vasaris. Jangone, didžiausiame Mianmaro mieste, vyksta budistų pamaldos. 2007 m., prasidėjus Šafrano revoliucijai, čia rinkosi protestuojantys vienuoliai. Per 45 dienas trukusią revoliuciją suimta apie 3 tūkstančiai žmonių. ©Mindaugas Drigotas

Šiuo metu mano pažįstami įvairiausių etninių grupių ir religijų mianmariečiai, net ir tie, kurie anksčiau buvo kitokių pažiūrų, išgyvena didžiulį sukrėtimą. Ateitis visiškai neaiški. Žmonės tikisi, kad pasaulis jų nepamirš, kad neleis jų šaliai nueiti Kinijos ar net Šiaurės Korėjos keliu. Kai kurie sako, kad tikisi JT ar Jungtinių Valstijų karinio įsikišimo, nes jiems geriau žūti kare, negu vėl atsidurti priespaudoje. Kiti vis dar viliasi, kad padėtis išsispręs taikiai, kad karinė valdžia vėl leisis į dialogą su teisėtai išrinktais šalies lyderiais.

Vietiniai žmonės čia gyvenančių užsieniečių prašo neišvykti iš šalies, nes tai mianmariečius dar labiau izoliuotų. Iš pradžių paskelbusi, kad oro uostai uždaromi iki gegužės, vėliau karinė administracija pakeitė sprendimą ir leido skrydžius, būtinus sugrąžinti dėl pandemijos kitose šalyse užstrigusius Mianmaro piliečius. Išskristi norintys užsieniečiai taip pat turi tokią galimybę. Vieni užsieniečiai tikisi, kad padėtis išsispręs, ir stebi situaciją, kiti ruošiasi išvykti kuo skubiau. Nežinome, ar dabartinės vizos bus pratęstos.

Aš nusprendžiau likti tiek, kiek tik galėsiu. Stengiuosi „nesiafišuoti“ ir laikytis kiek įmanoma ramiau. Vietiniai draugai manimi rūpinasi, nors patys patiria košmarą. Nenoriu jų palikti. Jie mane be galo įkvepia savo stiprybe, atgimusia vienybe ir net sunkiausiose situacijose nedingstančiu humoro jausmu. Sunku sulaikyti ašaras matant, kaip skurstantys žmonės protestuotojams dalina maistą ir vandenį, kaip visi iki užkimimo dainuoja laisvės dainas, kaip vakarais savo pyktį lieja iš visų jėgų daužydami puodus ir kibirus.

Žinant Mianmaro protestų istoriją, ši kova gali pareikalauti daugybės aukų. Bet tikiuosi, kad ji nebus perniek. Tai – tik pradžia.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Tolesniam domėjimuisi:

The End of Democracy in Myanmar, The Daily, The New York Times