Lapkričio viduryje vilnietė žurnalistė Ewelina Mokrzecka pasidalino su manimi Lenkijoje gyvenančios artimos draugės istorija. „Tą dieną, kai Konstitucinis Tribunolas paskelbė nuosprendį, šeštą mėnesį besilaukianti draugė sužinojo, kad jos vaisius turi genetinių sutrikimų, ir vaikas gims negyvas. Kitą dieną ji pasidarė abortą. Jeigu nuosprendis būtų įsigaliojęs iš karto, ji būtų turėjusi nešioti negyvą vaiką dar tris mėnesius.“

Išgirskite tekstą:

Spalio 22 d. Lenkijos Konstitucinis Tribunolas nusprendė, kad teisės aktas, leidžiantis pasidaryti abortą vaisiaus apsigimimo atveju, prieštarauja Konstitucijai. Nuosprendžiui įsigaliojus (kol kas Vyriausybė nusprendė jį atidėti), Lenkijos moterys abortą galės pasidaryti tik dviem atvejais: pirmasis – esant išprievartavimui ar kraujomaišai, antrasis – kai vaisius kelia grėsmę moters gyvybei.

38 milijonus gyventojų turinčioje kaimyninėje šalyje praėjusiais metais buvo atlikta 1,1 tūkst. abortų. Palyginimui: trylika kartų mažiau gyventojų turinčioje Lietuvoje pernai buvo atlikti 6 436 abortai. 2019 m. duomenimis, 97 proc. visų legalių Lenkijos abortų priežastis buvo vaisiaus apsigimimas. Tai reiškia, kad, įsigaliojus Konstitucinio Tribunolo nuosprendžiui, Lenkijoje bus uždrausti beveik visi abortai.

Tačiau tai tik oficiali valstybės skelbiama statistika. Nevyriausybinė organizacija „Federation for Women and Family Planning“ skaičiuoja, kad per metus apie 120–150 tūkst. Lenkijos moterų pasidaro abortą nelegaliai arba išvykusios į užsienį.

Slaptas moterų tinklas

Europos šalyse veikia organizacijų tinklas „Abortion Without Borders“. Jis padeda Lenkijos moterims išvykti į užsienio šalį, pavyzdžiui, Vokietiją, Austriją, Nyderlandus ar Jungtinę Karalystę, ir ten pasidaryti abortą. Šio tinklo telefono numeris +48 22 2922597 tapo vienu iš pagrindinių šiuo metu Lenkijoje vykstančių protestų šūkių, taip pasiekdamas dar daugiau moterų.

Viena iš tinklui priklausančių organizacijų yra Berlyne įsikūrusi „Ciocia Basia“. Joje dirbanti žmogaus teisių aktyvistė Zuzanna Dziuban sako, kad po Konstitucinio Tribunolo nuosprendžio į organizaciją kreipiasi dvigubai daugiau moterų. „Kai kurios iš jų šiuo metu net nesilaukia. Skambindamos ir rašydamos laiškus jos tiesiog nori patikrinti, ar nėštumo atveju turėtų galimybę pasidaryti abortą“, – sako ji pokalbio metu, man paskambinus iš Vilniaus.

Aborto procedūros kaina Berlyne svyruoja nuo 400 iki 800 eurų. Organizacija yra užmezgusi kontaktus su privačiomis klinikomis, kurios gali atlikti abortą už mažiausią kainą – 400–470 eurų. „Tačiau moterims, atvykstančioms iš Lenkijos, tai vis tiek yra didžiulė suma. Todėl toms, kurios neturi pakankamai pinigų, mes padedame finansiškai – apmokame procedūrą, taip pat kelionę bei apgyvendinimą. Pasidaryti abortą kitoje šalyje tapo privilegija kainos atžvilgiu ir tai nėra prieinama visiems“, – sako žmogaus teisių aktyvistė.

Per savaitę, padedant organizacijai „Ciocia Basia“, pasidaryti abortą iš Lenkijos į Berlyną atvažiuoja iki dešimties moterų. Zuzanna Dziuban pabrėžia, kad nutraukti nėštumą nusprendusias moteris psichologiškai traumuoja Lenkijoje paplitusi abortų stigma. Todėl dažnai moterys apie savo apsisprendimą nepasako net artimiausiems žmonėms. „Kartais mes esame vieninteliai, su kuriais jos pasikalba apie savo patirtį. Tai yra labai svarbi mūsų darbo dalis“, – sako ji.

Lenkija turi ne tik vienus griežčiausių abortų apribojimų visoje Europos Sąjungoje, bet ir griežtas skubių kontraceptinių vaistų vartojimo taisykles. Pagal šalies įstatymus, gydytojai gali remtis vadinamuoju „sąžinės straipsniu“ (angl. conscience clause) ir neišrašyti skubios kontracepcijos priemonių, jei tai prieštarauja jų įsitikinimams. Tokiu atveju moteris eina pas kitus gydytojus, kol galiausiai randa žmogų, kurio sąžinei skubios kontracepcijos išrašymas neprieštarauja. Tačiau dažnai gydytojų paieškos užsitęsia, o skubios kontracepcijos tabletę (angl. morning-after pill) būtina išgerti per 72 val. po lytinio akto.

„Viena iš mūsų pagrindinių veiklų yra šių tablečių pirkimas Vokietijoje ir siuntimas į Lenkiją, kad moterys jas gautų lengvai, greitai ir nemokamai bei nepatirtų pažeminimo, gydytojui atsisakius išrašyti receptą“, – sako Zuzanna Dziuban.

Nemaža dalis organizacijos „Ciocia Basia“ komandos narių yra lenkų kilmės. Zuzanna yra viena iš jų, tačiau grįžti į šalį, kurioje užaugo, ji neplanuoja: „Matydama, kas pastaraisiais metais vyksta Lenkijoje, niekada nesvarstyčiau sugrįžti. Niekada. Ir manau, kad tokių kaip aš yra nemažai. Žmonės Lenkijoje kasdien patiria diskriminaciją dėl lyties, taip pat ir dėl seksualinės tapatybės. Kai kuriuos tai atveda iki savižudybės. Neseniai Lenkijoje nusižudė dvylikos metų paauglė, nes patyrė diskriminaciją būdama lezbiete. Ir šiems kasdieniams diskriminaciniams veiksmams Lenkijos valdžia sako atvirą politinį „taip“.

Kaip ir kitose Sovietų Sąjungos įtakai priklausiusiose valstybėse, sovietmečiu pasidaryti abortą Lenkijoje buvo legalu. Tačiau 1993 m. buvo įvesti griežti apribojimai. Jie tapo kompromisu tarp Vyriausybės ir visais laikais didelę galią priimant Lenkijos politinius sprendimus turėjusios Katalikų bažnyčios.

„Tai buvo kaip padėka bažnyčiai už tai, kad ji padėjo kovoti prieš komunistinį režimą. Bažnyčia norėjo, kad su demokratijos atkūrimu būtų atkurta ir tradicinė patriarchalinė tvarka, buvusi iki sovietmečio. Tad bažnyčiai buvo atsidėkota Lenkijos moterų kūnais“, – mūsų pokalbio telefonu metu sako sociologė, Varšuvos ir Södertörno universitetų docentė Elzbieta Korolczuk.

Tačiau pastaraisiais metais bažnyčios vaidmuo Lenkijoje mažėja. Dienraštis „Notes from Poland“ pateikia tyrimų apžvalgą, kaip kinta Lenkijos bažnyčios populiarumas. Paskutiniais duomenimis, vos daugiau nei trečdalis gyventojų bažnyčią vertina teigiamai, o tarp jaunų žmonių – tik 9 proc. Tokie skaičiai yra šalyje, kurioje daugiau nei 80 proc. žmonių save priskiria tikintiesiems katalikams.

O pirmą protestų savaitę vienas labiausiai „Google“ ieškomų žodžių Lenkijoje buvo „apostazė“ – visiškas, sąmoningas ir savanoriškas religijos išsižadėjimas.

„Dabar bažnyčia sumoka kainą dėl žmogaus teisių ribojimų, išaiškėjusių pedofilijos atvejų, finansinių skandalų ir buvimo politine institucija“, – sako sociologė.

Nuo pat 1993-iųjų moterys Lenkijoje protestuoja dėl savo teisių. Elzbieta Korolczuk paskutiniais dešimtmečiais pati dalyvauja moterų protestuose. Tačiau ji sako, kad šįkart jie yra kitokie: „Ankstesniuose protestuose visada jaučiausi mažuma. Visada atrodė, kad esame maža grupė prieš visą likusią šalies populiaciją. Tačiau šiuose protestuose pirmą kartą pajutau, kad esu dauguma. Pavyzdžiui, jeigu eisiu gatve su protestų simbolika, mane sutikęs vyresnis vyras pasakys: „Šaunuolė, tu atlieki svarbų darbą.“

Sociologė Korolczuk sako, kad patys valdantieji nežino, ką daryti su šia situacija. Nuosprendį įteisinus, atsiras didelė tikimybė, kad protestai pradės plisti, o atmetus – kad galbūt greitai išvysime naują panašų įstatymą, tad protestai niekur nedings. Nors dabartinė situacija atrodo kaip status quo, Korolczuk pastebi, kad ne viskas stovi vietoje – keičiasi protestų kultūra. Dauguma protestuotojų yra jaunosios kartos atstovai – tie, kuriuos vyresnės kartos ilgai vadino apolitiškais.

„Tai yra kultūrinė jaunų žmonių revoliucija. Pavyzdžiui, jaunas išsilavinęs miestietis protestuoja su žemesnį išsilavinimą turinčiu jaunuoliu iš kaimo. Būdami kartu jie supranta, kad priklauso tai pačiai politinei grupei. O tai labai svarbu norint pasiekti pokyčių. Nemažai jaunimo nenori palikti savo šalies, tačiau jie mato, kad Lenkijoje auga autoritarinis režimas, norintis atsikratyti tų, kurie jam nepritaria – kurie neatitinka jų susikurto „tikro lenko“ apibrėžimo. Jaunus žmones tiesiog dusina tai, kad vyresnė karta vagia iš jų ateitį“, – sako Elzbieta Korolczuk.

Susisiekiau su 21-erių Aleksandra Sidoruk, Lodzėje gyvenančia tarptautinių santykių studente ir moterų teisių aktyviste. „Einu į protestus, nes esu jauna moteris. Noriu turėti teisę rinktis, tačiau šių dienų Lenkijoje turiu už ją kovoti. Norėčiau gyventi šalyje, kuri gerbia mane kaip mąstantį žmogų, gebantį nuspręsti, ką daryti su savo kūnu“, – sako Aleksandra.

Ji priklauso moterų judėjimui „Dziewuchy Dziewuchom“ (liet. „Merginos merginoms“) – vienai pagrindinių protestus buriančių organizacijų, kuri socialiniuose tinkluose vienija šimtus tūkstančių Lenkijos moterų.

Aleksandra nuolat dalyvauja protestuose dėl aplinkosaugos, LGBTQ+ teisių, Lenkijos teismų nepriklausomumo. Tačiau ir ji pastebi, kad šįkart viskas kiek kitaip: „Į juos eina net mano draugai, kurie niekada nėra dalyvavę jokiame proteste“.

Pirmąsias tris savaites protestai vyko kasdien. Aleksandra dalyvavo visuose, o didžiausiuose praleisdavo net po septynias valandas. Dabar didžiausi protestai vyksta pirmadieniais. „Čia sutinku įvairiausių žmonių. Taksi vairuotojai protestuoja blokuodami gatves. Eidami pro ligonines matome, kaip gydytojai mums mojuoja pro langus. Protestuose daug jaunų žmonių, tačiau taip pat sutinkame ir šeimų su mažais vaikais, senjorų“, – sako ji.

Protestai vyksta jau daugiau nei mėnesį. Spalio 30 d. Varšuvoje vyko didžiausias susibūrimas, kurio metu į gatves išėjo apie 100 tūkst. žmonių. Nieko panašaus Lenkijos žmonės nematė nuo „Solidarumo“ mitingų Sovietų Sąjungos žlugimo laikotarpiu.

Į šį protestą specialiai iš Krokuvos atvažiavo Katarzyna Rimpler, TV serialų scenarijų autorė. „Tai buvo nuostabu. Niekada nemačiau tiek daug žmonių vienoje vietoje. Mes vaikščiojome miesto gatvėmis, ir atrodė, kad tai niekada nesibaigs. Tačiau po protesto teko nusivilti. Maniau, kad tai yra revoliucija, ir dabar tikrai kažkas pasikeis. Tačiau niekas nepasikeitė, ir mes tiesiog grįžome namo“, – pasakoja ji.

Katarzyna moterų protestuose dalyvauja nuo 2016 m. Tuo metu vyko vadinamieji „Juodieji protestai“ prieš Lenkijos valdančiųjų planą visiškai uždrausti abortus šalyje. Tąkart Lenkijos parlamento nariai sureagavo į protestus ir draudimus atšaukė. „Manau, kad šiandien kiekviena Lenkijos moteris turėtų būti proteste“, – sako Katarzyna.

Ji yra dviejų vaikų mama. Ji sako, kad dalyvauja protestuose tiek dėl jų ateities, tiek dėl savo teisių: „Man 41-eri. Jeigu laukčiausi, dėl mano amžiaus vaisiaus apsigimimo rizika būtų didesnė. Tokiu atveju aš norėčiau turėti galimybę pasirinkti. Taip pat turiu 11-metę dukrą. Po kelerių metų ji taps pilnamete. Nenoriu, kad ji gyventų tokioje valstybėje, kokioje gyvename dabar. Nenoriu, kad kas nors kitas nuspręstų už ją.“

Visos mano kalbintos pašnekovės pabrėžia, kad protestai Lenkijoje vyksta ne tik prieš naujus abortų suvaržymus, bet ir prieš dabartinę valdančiąją daugumą – dešiniųjų populistų partiją „Teisė ir teisingumas“ (lenk. Prawo i Sprawiedliwość, PiS), vadovaujamą Jaroslawo Kaczynskio. 2015 m. partija laimėjo parlamento rinkimus, o pernai buvo perrinkta antrąkart. Ji remia ir dabartinį Lenkijos prezidentą Andrzejų Dudą.

Per šiuos penkerius metus buvo bandomos suvaržyti ne tik moterų teisės. Lenkijos nacionalinė televizija tapo valdžios propagandos įrankiu – priimti įstatymai, kuriais televiziją pradėjo kontroliuoti „PiS“; atleidus senuosius vadovus ir į jų vietas paskyrus partijai palankius žmones, Lenkijos valdantieji pradėti rodyti tik teigiamoje šviesoje; į tinklelį įtrauktos programos, kurios „puoselėja tradicines ir patriotines vertybes“, pavyzdžiui, „dokumentinis“ filmas apie „vidines LGBT invazijos istorijas, tikslus, metodus ir pinigus“. Taip pat „PiS“ valdymo laikotarpiu reformavus teismų sistemą, iškilo grėsmė jų nepriklausomumui. Nuo 2019 m. apie šimtas miestų ir miestelių pasiskelbė „LGBT-free zones“ – vietomis, kuriose draudžiami šios bendruomenės renginiai ir eitynės. Taip pat šalis nepriima pabėgėlių, nors nuo 2015 m. juos priimti yra įsipareigojusios visos ES šalys.

Lietuvos (ne)reakcija

Kaip ir pastaruosius penkerius metus, taip ir šį mėnesį, žvelgiant į pagrindines Lietuvos institucijas atrodo, kad kaimyninėje Lenkijoje nieko nevyksta. Lenkijos nepriklausomybės dienos proga Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pasidalino „Twitter“ įrašu, kuriame dėkojo Lenkijai „už demokratinių vertybių gynimą“.

Gratulacje @prezydentpl Naród 🇵🇱 w Dniu Niepodległości. Jestem pewien, że wspólna historia nadal będzie tworzyć podłoże dla stosunków państw. Dziękuję za solidarność, 🇵🇱, zapewnianie bezpieczeństwa regionu, obrony wartości demokratycznych, praw człowieka i wolności w sąsiedztwie. pic.twitter.com/3jJmJzM6a9

— Gitanas Nausėda (@GitanasNauseda) November 11, 2020

Tuo metu prezidento žmona Diana Nausėdienė prezidentūroje priglaudė apie krizinį nėštumą rengtą konferenciją, kurią organizavo „Laisvos visuomenės institutas“ – vienintelė Lietuvos organizacija, kuri pasirašė viešą kreipimąsi į Lenkijos Konstitucinį Tribunolą dėl abortų įstatymų sugriežtinimo. Dar 2016 m. pasirodė šios organizacijos vaizdo įrašas, kuriame Gitanas Nausėda (tuo metu dar buvęs banko ekonomistu) kalbėjo apie tariamus interesus, besislepiančius už moterų reprodukcinių teisių siekių: „Kada siūloma, neva prisidengiant kažkokių tariamų teisių ir laisvių skydu, leisti moteriai elgtis laisvai su negimusiu kūdikiu, visada turime pagalvoti, o iš kur kyla tie tariamo liberalizmo šūkiai?“

Prieš savaitę, į Lietuvą atvykus Lenkijos prezidentui Andrzejui Dudai, spaudos konferencijoje tiek Duda, tiek Nausėda savo kalbose visą dėmesį skyrė istorijai, gynybai, Baltarusijai, Ukrainai, energetiniam saugumui ir investicijoms. Tačiau apie moterų teisių pažeidimus Lenkijoje nusprendė neužsiminti. Šią temą išjudino tik BNS žurnalistas, pačioje spaudos konferencijos pabaigoje uždavęs klausimą apie protestus. Gitanas Nausėda atsakė, kad tikisi, jog šalis ieškos „konstruktyvaus dialogo su visomis visuomenės grupėmis“, nors prieš tai savo kalboje žmogaus teisių pažeidimus Baltarusijoje įvardijo kaip netoleruotinus. Tuo metu Andrzejus Duda pabrėžė, kad „Lenkijoje žmogaus teisės atitinka visus tarptautinius standartus“ ir užsiminė, kad naujieji abortų apribojimai yra Konstitucinio Tribunolo, o ne valdžios sprendimas.

Tačiau Konstitucinis Tribunolas jau kurį laiką protestuojantiems Lenkijos žmonėms nekelia pasitikėjimo, nes tapo politizuota institucija. Prie to savomis rankomis prisidėjo ir pats Andrzejus Duda. 2015 m. jis kartu su naujai išrinkta „Teisės ir teisingumo“ partija anuliavo tris ankstesnės valdančiosios daugumos išrinktus teisėjus, ir vietoj jų partija išrinko sau palankius, kuriuos dar tą pačią naktį prezidentas prisaikdino. Konstitucinio Tribunolo vadove tapo Julia Przylebska, kuri yra artima Jaroslawo Kaczynskio draugė.

Su Duda susitiko ir naujoji Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Prieš susitikimą ji pabrėžė, kad negalima užmerkti akių prieš reprodukcinės sveikatos klausimus Lenkijoje, ir tai ji ketina aptarti su pačiu Lenkijos prezidentu. Tuo metu didžiausios parlamentinės partijos lyderis Gabrielius Landsbergis prieš pat Dudos vizitą Seime sakė, kad „Lietuva neapsimes akla, kad tam tikros problemos žmogaus teisių srityje egzistuoja“.

Su Lenkijos prezidentu susitiko ir naujai išrinkta premjerė Ingrida Šimonytė, tačiau ji apie susitikimo metu planuojamas aptarti temas žiniasklaidoje nepasisakė.

Tačiau vis dar premjero pareigas einantis Saulius Skvernelis, kalbėdamas apie protestus, po susitikimo su Duda teisės viršenybę pavadino „propagandine kliše“, o moterų teises ir apsisprendimą pažeidžiančius įstatymus apibūdino „galimais“. Anot jo, Lietuva susigadins santykius su Lenkija, jei nauja valdančioji dauguma ir toliau „neįsigilinusi“ kritikuos situaciją šioje šalyje.

Kol kas iniciatyvą parodė tik Seimo narė Dovilė Šakalienė, kuri prieš kelias savaites įregistravo rezoliucijos projektą, kuriuo siūloma išreikšti palaikymą protestuotojams Lenkijoje, suformuoti specialų pagalbos fondą Lenkijos moterims, atvyksiančioms į Lietuvą ieškoti galimybės saugiai nutraukti nėštumą, ir kviesti Europos Sąjungos šalis „pasmerkti tokias Lenkijos tolesnio judėjimo autoritarine kryptimi apraiškas“. Tačiau ši rezoliucija vis dar nėra priimta ir niekaip nepasiekia Seimo darbotvarkės.

Norėdamos tapti atsaku institucinei tylai, kelios dešimtys Lietuvos moterų susibūrė į „Moterų teisių judėjimą Lietuvoje“. Šis judėjimas surengė kelias demonstracijas, kurių metu išreiškė solidarumą su Lenkijos moterimis. Viena iš jų buvo surengta Lenkijos prezidento vizito metu. Judėjimas taip pat kreipėsi ir į aukščiausias šalies institucijas.

„Lietuvos politikų nereagavimas liūdina. Kartais jie sako, kad tai nėra prioritetas. Bet juk reikia suprasti, kad moterims, kurios turi priimti sprendimą šiandien, tai yra labai skubus klausimas. Esame Europos Sąjungoje, kurios vertybės yra grįstos pagarba žmogaus teisėms. Kartu turime artimą ryšį su Lenkija, dalinamės bendra istorija. Tad negalime tiesiog ignoruoti, nusisukti ir sakyti, kad „čia ne mūsų reikalas, čia jūsų vidaus reikalai, ir mums tai nerūpi“. Tuo labiau, kai pačios Lenkijos moterys prašo pagalbos ir labai džiaugiasi palaikymu“, – sako viena iš judėjimo narių, Vilniaus universiteto ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytoja Rūta Latinytė.

Judėjimas taip pat siekia ir stipresnio moterų reprodukcinių teisių užtikrinimo Lietuvoje. Šiuo metu Lietuvoje galima pasirinkti nutraukti iki dvylikos savaičių nėštumą. Jeigu moters sveikatai ar gyvybei gresia pavojus, abortą galima pasidaryti iki dvidešimt antros nėštumo savaitės. Nors turime gerokai laisvesnę pasirinkimo teisę, tačiau siekių apriboti ar net uždrausti abortus Lietuvoje atsiranda kas kelerius metus. Dažniausiai tokius įstatymų projektus Seime registruodavo Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga.

„Praktiškai per kiekvieną Seimo kadenciją keliamas klausimas dėl abortų galimybių ribojimo. Tad matau grėsmę Lietuvos moterų reprodukcinėms teisėms, ypač kai iš prezidentūros jaučiame tokią paramą lenkiškajam požiūriui, paramą, kuri netgi nėra maskuojama. Kaip ir neišsakyta, bet parodyta pozicija“, – sako Rūta Latinytė.

.@AP and @gazeta_wyborcza journalist Agata Grzybowska is being held by the police at Wilcza 21. She was documenting protests outside of Ministry of National Education. She clearly showed her Press ID, other journalists tried to defend her. shame @Policja_KSP @PolskaPolicja pic.twitter.com/HNIBry5LR5

— Janina Ochojska (@JaninaOchojska) November 23, 2020

Per šį laikotarpį protestai palietė daugiau nei 580 miestų ir miestelių. Ir nors šiandien juose susirenka mažiau žmonių nei anksčiau, paskutinėmis savaitėmis pastebimi didesni smurto mastai. Organizacija „Amnesty International“ teigė esanti pasibaisėjusi teisėsaugos institucijų naudojama pertekline jėga prieš protestuotojus. Taip pat praėjusią savaitę sulaikyta ir pirmoji žurnalistė. Fotožurnalistė Agata Grzybowska apkaltinta užpuolusi pareigūną, tačiau vaizdo įrašuose užfiksuota, kad ji nesielgė agresyviai. Prie policijos komisariato laukti fotožurnalistės paleidimo susirinko didelė protestuotojų grupė, taip išreikšdama palaikymą jai.