Išgirskite interviu:

Kalnų Karabacho teritorija yra nedidelis anklavas (giliai į kitos valstybės teritoriją įsiterpusi šalies dalis) Azerbaidžano teritorijoje, jos dydis prilygsta Telšių apskričiai Lietuvoje. Didžiąją gyventojų daugumą teritorijoje sudaro armėnai.

Sovietmečiu Kalnų Karabachas priklausė Azerbaidžanui, tačiau 1988–1994 m. tarp Armėnijos ir Azerbaidžano vyko karas, po kurio Kalnų Karabachas atiteko Armėnijos įtakai.

Konfliktas atsinaujino šių metų rugsėjo pabaigoje Azerbaidžanui pradėjus karinius veiksmus. Per pusantro mėnesio abiejose šalyse žuvo daugiau nei 5 tūkst. žmonių, iš teritorijos pabėgo apie 60 proc. gyventojų.

Lapkričio 9 d. buvo pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią didžioji dalis Kalnų Karabacho teritorijos perduota Azerbaidžano įtakai. Tačiau ji neužtikrina taikos, nes šiam susitarimui didelę įtaką turėjo Rusija ir Turkija, kurios konkuruoja dėl įtakos regione.

Tiek Armėnijos, tiek Azerbaidžano kaimynystėje esančiame Sakartvele gyvenanti Regina Jegorova-Askerova yra programų vadovė Švedijos vystomojo bendradarbiavimo organizacijoje „Kvinna till Kvinna“ („Moteris moteriai“). Konfliktą dėl Kalnų Karabacho ji seka pastaruosius 10 metų. Su ja vaizdo skambučiu kalbasi Berta Tilmantaitė:

Kuo Kalnų Karabacho konfliktas tau yra artimas ir svarbus?

Pastaruosius dešimt metų gyvenu Gruzijoje (Sakartvele). Esu baigusi Kaukazo studijų magistrą ir pasinėrusi į Kaukazo gyvenimą. Atvykus čia mano tikslas buvo suprasti, kodėl Kaukazo tautos taip kariauja. Čia tiek kalnų ir tiek teritorijos, atrodo, galėtų jos gražiai sugyventi. Bet kartu čia yra labai daug etninių ir kitokių konfliktų.

Todėl nuo pat pradžių pasinėriau į taikdarystės programas – iš pradžių Gruzijos konfliktų kontekste, o prieš trejus metus pradėjau dirbti su švedų vystomojo bendradarbiavimo organizacija, kuri padeda moterų teisių organizacijoms Armėnijoje, Azerbaidžane ir Gruzijoje. Aš tiesiogiai kuruoju Azerbaidžano moterų organizacijas ir aktyvistes, kurios dirba taikos labui, kurios vysto dialogą su armėnėmis ir dirba moterų ir lyčių lygybės srityje pačiame Azerbaidžane. Tai šis karas yra mano tiesioginė darbo erdvė, aš kuruoju žmones, paveiktus prieš trisdešimt metų pradėto konflikto.

O dabar vyksta naujasis karas. Mes jau vasarą pradėjome kalbėti apie tai, kad jis ateina. Buvo labai daug užuominų ir ženklų, kad artėja kažkas didelis ir kad konfliktas nėra išspręstas, kad taika nėra pasiekta.

1994 m. tarp Armėnijos ir Azerbaidžano buvo pasirašytas susitarimas, kuris vadinamas Taikos sutartimi. Bet iš tikrųjų tai nėra taikos sutartis, tai susitarimas nebekariauti, kuris neišsprendžia problemų ir konfliktų.

Iš kitos pusės, šis konfliktas ir visa Kaukazo erdvė man artima, nes mano vyras yra azerbaidžanietis. Tačiau jis niekada nėra gyvenęs Azerbaidžane, jis nėra iš ten kilęs. Jo šeima yra kaip mūsų Lietuvos karaimai, kilę iš Gruzijos. Tad jis yra Gruzijos azerbaidžanietis. Kai keliaujame pas mano uošvius, mes labai daug kalbame apie tautų santykį, etninius konfliktus ir kodėl Armėnija ir Azerbaidžanas kariauja.

Gruzija yra ir vienos, ir kitos valstybės kaimynė. Dvi didžiausios tautinės mažumos Gruzijoje yra azerbaidžaniečiai ir armėnai. Čia yra daugybė kaimų, kuriuose jie vieni su kitais gyvena taikiai, kalba vieni kitų kalbomis ir veda vieni kitų moteris. Tačiau tarp Armėnijos ir Azerbaidžano valstybių taikos nėra ir ta nesantaika kilo ne šiais metais ir ne prieš 30 metų. Šioje teritorijoje ji buvo visada.

Ar nagrinėjant šią temą tiek studijų, tiek darbo metu tau pavyko „atkasti“, kodėl šis konfliktas vyksta, kodėl jis taip ilgai tęsiasi ir atrodo neišsprendžiamas?

Kaukazo konfliktai yra labai sudėtingi, nes jie dažnai vyksta dėl teritorijų. Jie yra etniniai ir religiniai. Apskritai Pietų ir Šiaurės Kaukaze yra lobis etninių mažumų ir tautų. Pietų Kaukaze yra kelios didžiausios grupės – gruzinai, armėnai ir azerbaidžaniečiai. Visos trys tautos priklauso skirtingoms religinėms grupėms.

Azerbaidžanas yra musulmoniška šalis. Nors paprastai šeimose šiuo metu propaguojamas, sakykim, postsovietinis gyvenimas, kuriame mažai religijos, tačiau yra ir tam tikrų radikalių grupių, nes per amžius Azerbaidžanas buvo musulmoniška šalis, išpažįstanti islamą. Armėnija turi savo religinę kryptį – grigorianiškąją, kuri yra ne katalikybė ir ne stačiatikybė, bet kažkur tarp jų abiejų. O gruzinai yra stačiatikiai ortodoksai. Tai labai tradicinis ir senoviškas tikėjimas. Visos trys tautos sako: „Mes patys pirmieji atėjome į Kaukazą, čia yra mūsų žemės, mes esame Dievo išrinkta tauta gyventi čia ir valdyti.“

Ši žemė yra labai derlinga – tarp kalnų, jūrų, turtinga tropikų ir kitų lobių. Šilko kelias (prekybos kelias tarp Kinijos ir Europos viduramžiais – red.) ėjo per visą šią teritoriją, todėl Kalnų Karabachas yra labai turtingas. Senų senovėje jis buvo sankryža tarp Rytų ir Vakarų, čia vyko intensyvi prekyba, šios tautos yra klajoklės, keliavusios ir besimaišiusios tarpusavyje. Todėl dabar tarp jų ir kyla tiek konfliktų dėl teritorijų – kaip šias žemes tarp kalnų pasidalinti ir jose išgyventi? Kiekviena tauta yra prisirišusi prie savo tapatybės ir teikia jai viršenybę.

Papasakok apie Kalnų Karabacho regioną. Kas užprogramuota jo pavadinime ir kodėl būtent jis yra konflikto epicentre?

Kalnų Karabachas yra teritorija tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Tai nėra atskira tauta, tai dalis teritorijos, kuri skirtingais laikotarpiais priklausė skirtingoms šalims. Vienu metu tai buvo Didžioji Gruzija, senovėje tai buvo Armėnija. Sovietų Sąjungos gyvavimo metu ši teritorija priklausė Azerbaidžanui ir dabar tai yra Azerbaidžano teritorija, pripažįstama tarptautiniu mastu – tiek Jungtinių Tautų deklaracijose, tiek kituose dokumentuose. Tačiau Sovietų Sąjungos ideologija čia užprogramavo etninius konfliktus, perskirstydama tautas į kitas vietas. Taip atsitiko ir su autonomine Kalnų Karabacho sritimi, kuri buvo Azerbaidžano viduryje kaip anklavas. Iš esmės jame gyveno vien armėnai, o azerbaidžaniečiai gyveno aplink jį.

Kai Sovietų Sąjunga pradėjo byrėti, armėnai, gyvenę Kalnų Karabache, kurio sostinė buvo Stepankertas, pradėjo nacionalinį judėjimą. Azerbaidžaniečiai visus Kalnų Karabacho miestus vadina savais vardais, todėl jie Stepankertą vadina Chankendi. Tai jų senovės miestas – iš jo kilę dainiai ir rašytojai, o savo sostine Kalnų Karabache jie laiko Šušą – miestą, kuris armėnams žinomas kaip Shushi. Tai mažas istorinis miestas, kaip Lietuvoje Kernavė, turintis didelę simbolinę reikšmę.

Byrant Sovietų Sąjungai, etninis Kalnų Karabacho pagrindas pradėjo skilti. Vieni kaimai ėjo prieš kitus kaimus, miestai prieš miestus, armėnai prieš azerbaidžaniečius. Devintojo dešimtmečio pabaigoje armėnai nusprendė, kad nori referendumo, kuriuo Kalnų Karabachą prisijungtų prie Armėnijos ir paskelbtų nepriklausomybę. Tuo laikotarpiu tai nebuvo keista, nes Kaukaze jau buvo susiformavę nacionalinių judėjimų židiniai. Čečėnijoje, Ingušijoje (Rusijai priklausanti federacinė respublika Kaukaze – red.), taip pat ir Gruzijoje bei Azerbaidžane vyko judėjimai, siekiantys atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos.

Kalnų Karabachas yra vadinamas Nagorno-Karabakh. Išvertus Nagorno reiškia „kalnuotas“, o Karabakh – „stiprus mazgas“ arba „juodasis sodas“. Iš tam tikrų šaltinių galima spręsti, kad tuo metu, kai buvo Šilko kelias, „juodasis sodas“ buvo labai populiari vieta, kurioje vyravo juodžemis, o jame augo labai geri vaisiai – granatai, kurie yra šios žemės simbolis. Tai buvo labai turtinga vietovė. Palyginti su aplinkiniais kalnuotais regionais, ši vieta ir sovietmečiu buvo gana turtinga, tad visi norėjo turėti šį žemės plotelį.

Griūnant Sovietų Sąjungai, tarp Armėnijos ir Azerbaidžano susidarydavo įvairių politinių darinių su tam tikrais Maskvos užkulisiniais politiniais žaidimais. 1988–1994 m. tarp armėnų ir azerbaidžaniečių vyko karas, į kurį vėliau įsitraukė ir Rusija. Jis baigėsi azerbaidžaniečių pralaimėjimu, nes Rusija rėmė Armėniją. Armėnija gavo Kalnų Karabachą ir dar septynis regionus.

Kalnų Karabache gyveno armėnai, aplink jį – azerbaidžaniečiai, ir tie septyni regionai visada priklausė Azerbaidžanui, todėl net nekilo klausimas, kad galima varžytis dėl šios teritorijos. Tačiau Rusijos palaikoma Armėnija sakė: „Jeigu Kalnų Karabachą paliksime Azerbaidžanui (jis yra šios šalies viduryje), nesvarbu, kad mes laimėjome, jie vis tiek mus išpjaus.“ Ir tai yra labai svarbus naratyvas, kuris girdimas ir šiame naujame kare. Azerbaidžaniečiams šitas karas yra dėl teritorijos. Armėnams šis karas ir devyniasdešimtaisiais, ir dabar yra ne dėl žemės. Jis yra išlikimo karas. Jie yra užspausti tarp Turkijos – didelės, musulmoniškos valstybės, ir Azerbaidžano – taip pat musulmoniškos valstybės.

1915 m. armėnai išgyveno turkų vykdytą genocidą, kurio metu buvo išpjauta ir išžudyta beveik pusė armėnų (apie 1,5 mln žmonių – red.). Kita dalis armėnų emigravo ir dėl to šiuo metu Armėnijoje gyvena tik apie 2 mln gyventojų. Tai gana neturtinga ir maža valstybė, tačiau kur kas daugiau armėnų yra emigracijoje (apie 5 mln žmonių – red.). Armėnų diaspora yra laikoma viena stipriausių ir įtakingiausių pasaulyje. Dėl to šis karas jiems yra atsiminimas ir tapatybės trauma dar nuo XX a. pradžios. Jiems šis karas yra panturkizmo (XX a. pradžios politinis judėjimas, siekęs suvienyti turkiškos kilmės šalis į vieną valstybę – red.) grįžimas ir antrasis genocidas.

O azerbaidžaniečiams svarbiausia – žemė, jie nori sugrįžti į savo teritoriją. Kai septyni regionai atiteko Armėnijai, azerbaidžaniečiai, kurie gyveno toje teritorijoje, net neemigravo – jie buvo išvaryti ir bėgo į Azerbaidžaną – prie Baku, Sumgaito ir kitų miestų. Anglų kalboje tam yra terminas „internally displaced people“ – tai ne pabėgėliai, kurie bėga į kitą valstybę, bet pabėgėliai, kurie bėga, arba savo šalies viduje yra perkeliami iš vienos teritorijos į kitą, kai dalis šalies yra okupuota.

Skirtingais duomenimis (labai didelė šių valstybių problema, kad nėra tikslios statistikos ir skaičių, kuriais galėtume pasitikėti), 500–800 tūkst. azerbaidžaniečių 1990-ųjų pradžioje tapo pabėgėliais savo šalyje. Daugelis jų taip ir nesiintegravo į gyvenimą ir vis dar gyvena kolektyviniuose pabėgėlių miesteliuose, esančiuose viduryje niekur – kur nėra nei ligoninių, nei mokyklų. Valstybė pastatė daugiaaukščius viduryje kalnuotų arba nederlingų teritorijų, kur nėra infrastruktūros, nėra kur užsidirbti pinigų, ir tada tos teritorijos tampa getais aplink sostinę ir kažkur šalies viduryje.

Nuo to laiko praėjo beveik 30 metų, daugelio žmonių vis dar nepalieka idėja, kad jiems reikia sugrįžti į savo žemę. Kad ir kur bekeliautum Azerbaidžane, visada sutiksi žmonių, kurie arba prarado ką nors tame dešimtojo dešimtmečio kare, arba yra kilę iš Kalnų Karabacho ir norėtų į jį sugrįžti. Yra visa jaunų vyrų ir moterų karta, kuri gyvena svajone sugrįžti. Ir tai tarsi užtaisytas sprogmuo – tu žinai, kad ten nėra saugu, ypač teritorijose, kurios yra vadinamoje line of contact.

Kontaktinėje linijoje?

Taip, tai yra kontaktinė linija. Azerbaidžaniečiai negali šio ruožo vadinti pasieniu, nes jis yra jų šalies viduje. Per 30 metų Kalnų Karabachas tapo vietove, kurioje gyvena vien armėnai. O septyni regionai aplinkui, iš kurių pabėgo ar buvo išsiųsti azerbaidžaniečiai, liko neapgyvendinti. Visos tos teritorijos dabar yra kaip miestai vaiduokliai. Viskas ten yra užminuota.

Kai šių metų rugsėjo pabaigoje azerbaidžaniečiai pradėjo karą, jie norėjo atsiimti žemes. Visus šiuos dešimtmečius pagrindinis taikos derybų klausimas buvo – kaip pirmiausia susigrąžinti tuos septynis regionus, nes pasaulis tarptautiniu mastu pripažįsta, kad tai yra Azerbaidžano teritorija ir Armėnija neturi teisės į ją. Bet taip pat pasaulis pripažįsta, kad armėnai ir azerbaidžaniečiai turi teisę gyventi Kalnų Karabache kartu. Bet Armėnija to nepripažįsta ir sako, kad armėnai niekada nesijaus saugūs gyvendami kartu su azerbaidžaniečiais.

Visus šiuos dešimtmečius derybų metu Armėnijos tikslas buvo išlaikyti status quo. Jiems buvo gerai, nes Kalnų Karabachas nebuvo pripažintas nė vienos pasaulio valstybės, tai net ne kaip Abchazija, Pietų Osetija ar Donbasas. Kalnų Karabachas buvo tiesiog anklavas, kuris save laikė nepriklausoma valstybe, bet iš esmės buvo armėnų regionas, visiškai išlaikomas Armėnijos – armėnai gyventojai, armėnų pinigai, kalba ir visa kita. Tačiau pasaulis politiniu mastu pripažįsta, kad tai yra Azerbaidžano teritorija ir reikia konsensuso, kuris leistų abiems tautoms kompromiso būdu surasti taiką.

Tačiau kompromisų nenori nei viena, nei kita valstybė. Maksimalistinės abiejų valstybių pažiūros privedė prie to, kad Armėnija ir Azerbaidžanas yra vienos labiausiai militarizuotų pasaulio šalių. Jeigu kiekvienais metais pasižiūrėtume į tarptautinį indeksą, tai po Kinijos ir Šiaurės Korėjos eina Armėnija ir Azerbaidžanas. Rusija parduoda ginklus ir vienai, ir kitai. Taikos derybų metu Rusija yra tarsi taikdarė, kartu su Prancūzija ir JAV ji sudaro Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupę – tai yra formalus taikos derybų formatas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka šios trys šalys. Tačiau grupė nieko neišsprendžia jau visus šiuos dešimtmečius. Rusija nėra suinteresuota išspręsti šio konflikto, nes turi interesų ir vienoje, ir kitoje pusėje.

Šių metų karas parodė dar kitą dinamiką – ir Armėnija, ir Azerbaidžanas labai sunkiai kovoja su COVID-19, ekonomika stipriai smunka, medicinos sistema nei vienoje, nei kitoje valstybėje nesusitvarko, todėl politiškai tai buvo labai palankus metas kovoti ir atitraukti dėmesį. Azerbaidžanas pradėjo šį karą, tačiau Armėnija ir Kalnų Karabachas įsitraukė į jį visa galva. Azerbaidžaniečiai nematė kito būdo, kaip išspręsti šį konfliktą ir susigrąžinti savo teritorijas. Tai yra didžiulė problema, nes dėl šių politinių ir militaristinių žaidimų pamirštamas žmonių saugumas ir interesai. Labiausiai nukentėjo žmonės, kurie gyveno tose teritorijose arba šalia jų.

Lapkričio 9 d. buvo pasirašyta Taikos sutartis – net ne pasirašyta, o Rusijos parašyta ir įbrukta abiems šalims. Moterų organizacijos, su kuriomis mes dirbame, ir pilietinės visuomenės aktyvistai sako, kad tai nėra taikos sutartis, kad tai vienas popierius, kuris tiesiog šiek tiek atitolina kitą karą. Tačiau jį tikrai užprogramuoja, nes tai nėra konsensusu pagrįsta sutartis, kuri būtų priimtina abiems visuomenėms. Nei armėnams, nei azerbaidžaniečiams šita sutartis nėra aiški – šita sutartis nenusako Kalnų Karabacho statuso, kokie pasai ir kalba bus šioje teritorijoje. Abi šalys vėl mato šią teritoriją kaip savo įtakos zoną.

Azerbaidžaniečių propaganda sako, kad „Kalnų Karabachas yra mūsų, mes laimėjome karą“, visi švenčia laimėjimą ir yra labai entuziastingi. Sostinėje Baku ir kituose miestuose tai yra nacionalinė šventė, visiška euforija. Armėnijai tai yra visiška depresija, nes ji šį karą pralaimėjo. Armėnija dabar yra labai didelėje politinėje krizėje, galinčioje pasiglemžti 2018 metų demokratinės revoliucijos laimėjimus, kuriais buvo nustumtas oligarchinis režimas. Dabar visi oligarchai, remiami Rusijos, kritikuoja demokratinę valdžią, premjerą Nikolą Pašinianą, kuris nebeturi vilties likti valdžioje – tik laiko klausimas, kada jis bus pašalintas. Tai yra dar gilesnė duobė Armėnijai, nes tai yra ne tik karo, bet ir revoliucijos pralaimėjimas, nes ji buvo žmogaus teisių ir demokratinio susitaikymo su Vakarais kelias. Buvo pradėta labai daug gerų reformų, kurios sustojo dėl karo, COVID-19 ir politinės krizės.

Taikos sutartis neišsprendžia absoliučiai nieko žmonių saugumo prasme. Žmonės, ypač azerbaidžaniečių pabėgėliai, kurių yra tūkstančiai, nori sugrįžti į savo namus, prarastus prieš 30 metų. Bet nėra kur sugrįžti – viskas yra negyvenama, apleista ir užminuota. Išminuotojų organizacijų skaičiavimais, viską išminuoti ir pastatyti naują infrastruktūrą – ne tik nutiesti kelius, bet ir pastatyti gyvenvietes, mokyklas ir medicinos įstaigas, užtruks dešimtmečius. Tačiau dabar, ypač Azerbaidžane, atsiranda labiau besidominti ir kritinio mąstymo turinti visuomenės dalis, kuri pradeda kelti klausimus: kokia viso to kaina? Kodėl karas pareikalauja tiek daug? Kokia kaina mes dabar atstatinėsime Kalnų Karabachą? Galų gale, kas ten norės sugrįžti, jeigu šiuo metu ten nieko nėra?

Kas numatyta lapkritį pasirašytoje Taikos sutartyje?

Taikos sutartis yra labai aptaki. Ji nieko nenustato žmogaus teisių ir žmonių saugumo srityje, nieko nekalba apie žmonių gerovę, sugrįžimą ir saugumo garantus. Joje nėra nieko apie pabėgėlių bendruomenes iš Azerbaidžano ir naująsias armėnų pabėgėlių bendruomenes, kurios emigravo arba buvo išvarytos šio karo metu. Apie 100 tūkst. žmonių šio karo metu pasitraukė iš Kalnų Karabacho ir nusėdo aplink Jerevaną.

Sutartis pasako politinius dalykus, kurie iš esmės keičia situaciją regione, nes dabar karas vyksta ne tik tarp Armėnijos ir Azerbaidžano – Rusija ir Turkija, kurios buvo labai didelės žaidėjos šitame kare, taip pat yra įsitraukusios.

Sutartis sako, kad penkeriems metams vadinamieji rusų taikdariai yra atvesdinami ir paskiriami Kalnų Karabache – toje teritorijoje, kuri sovietmečiu buvo Kalnų Karabacho autonominė sritis. Tai yra labai maža teritorija, įprastu metu joje gyvena 120–200 tūkst. gyventojų. O septyni regionai aplinkui – arba ta negyvenama teritorija – grįžta Azerbaidžanui. Sutartis sako, kad viskas sustoja toje pozicijoje, kuri buvo lapkričio 9 d., kai ji buvo pasirašyta. Tai reiškia, kad Azerbaidžanas atsikovojo viską, ką norėjo. Ir jų Kalnų Karabacho sostinė Šuša, kuri jiems labai daug reiškia istorine prasme ir yra Kalnų Karabacho simbolis, grįžta Azerbaidžanui.

Sutartis nieko nepasako apie Turkiją, bet yra kita, paslaptinga papildanti sutartis, kuri numato Turkijos vaidmenį. Tai reiškia, kad ir turkų kontingentas ateina į šį regioną – apie 2 tūkst. karininkų, vadinamųjų taikdarių, bus apgyvendinti šiame regione. Jie ateina iš Azerbaidžano pusės ir turės stebėjimo centrą, kuriame kartu su rusų taikdariais palaikys tvarką. Kaip tai veiks, niekas nesupranta, apie praktinius dalykus šioje sutartyje nėra kalbama.

Labiausiai gąsdina tai, kad ši sutartis nėra susitarimas tarp dviejų valstybių. Ji yra Rusijos parengta ir atnešta sutartis, kuri tiesiogiai ją įgalina būti regione ir statyti karines bazes. Gruzijai tai reiškia, kad Rusija dabar turės karines bazes Abchazijoje, Pietų Osetijoje ir Kalnų Karabache.

Daugelis moterų, su kuriomis dirbu, sako, kad paprasti žmonės labiausiai bijo, jog Kalnų Karabachas bus nauja Sirija. Rusija ir Turkija naudoja Armėniją ir Azerbaidžaną kaip savo karinių žaidimų erdvę, o tai nepadeda paprastiems žmonėms gyventi, ypač tose teritorijose, kurios yra arti konflikto teritorijos. Jose nėra normalaus vandens, elektros, žmonės nežino, ar išėję iš namų sugrįš. Net ramiu metu iki šio karo žmonės bijojo vesti vaikus į mokyklas, nes šiose teritorijose kiekvieną dieną vyko apšaudymai.

Karas tapo gyvenimo dalimi. Žmonės net nesusimąsto, kad nuolat gyvena karo būsenoje. Nesaugumo jausmą ir traumą jaučia kiekvienas žmogus tiek iš armėnų, tiek iš azerbaidžaniečių pusės. Tačiau karas ateina su tapatybės dalimi ir tai yra baisiausia, ką šitas karas parodė.

1990-aisiais šiame regione nebuvo interneto, todėl nebuvo tiek daug karo informacijos. Žmonės nežinojo, kas vyksta. Dabartinis karas yra visiškai kitoks, jis yra hibridinis neapykantos ir propagandos karas. Vienas karas vyko lauke su tankais ir dronais, kitas – tarp žmonių socialinėse medijose. Azerbaidžanas užblokavo visas interneto prieigas šalyje, bet žmonės naudojo VPN'us ne tik tam, kad gautų informaciją, bet ir tam, kad atsakytų į armėnų komentarus. Būnant Gruzijoje atrodė, kad abi tautos yra skirtingose paralelinėse visatose, nes vieni kariauja dėl teritorijų ir grįžimo namo, o kiti – dėl išlikimo, prieš genocidą ir Turkijos vaidmenį.

Kokie yra Rusijos ir Turkijos interesai šiame regione? Ko šios šalys siekia, besinaudodamos Armėnija ir Azerbaidžanu?

Rusija ir Turkija siekia įtakos zonų. Ši teritorija yra labai svarbus transporto koridorius. Nors Rusija ir Gruzija šiuo metu yra karo būsenoje ir neturi tarpusavio diplomatinių santykių (2008 m. tarp Gruzijos ir Rusijos vyko karas dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos regionų, kurių kontrolę perėmė Rusija. Gruzija ir Vakarai pasmerkė tai kaip neteisėtą 20 proc. Gruzijos teritorijos karinę okupaciją – red.), tačiau iš Rusijos per Gruziją į Turkiją eina transporto tranzito koridorius. Šiuo metu kalbama, kad Azerbaidžanas, padedamas Rusijos, gavo galimybę transportuoti prekes per Armėnijos teritoriją į Turkiją, o tai sutrumpina tranzito kelią, yra pigiau, nereikia tiek daug apskaitos ir nėra įvairių stebėjimo misijų.

Pagal Europos Sąjungos asociacijų sutartį, prekėms, kurios keliauja per Gruziją, šalis įsipareigoja turėti atskaitomybės standartus ir stebėjimo modelius – kad būtų mokami mokesčiai, viskas vyktų elektroniniu būdu ir būtų skaidru. Nei Azerbaidžane, nei Armėnijoje prie ankstesnės valdžios, nei Rusijoje, nei Turkijoje atskaitomybės nėra ir tai atidaro labai didelius transporto koridorius. Šiuo metu nauja Taikos sutartis pabrėžia, kad atidaromi du svarbūs transporto tranzito koridoriai: pirmasis yra Lačino koridorius, kuris sujungia Armėniją su Kalnų Karabachu ir kuriame patruliuos vadinamieji rusų taikdariai, kitas yra Nachičevanės koridorius – Armėnijos vidurio teritorija, kurioje gyvena tik azerbaidžaniečiai, tačiau jie neturi jokio susijungimo su Azerbaidžanu. Jeigu šiame Azerbaidžano regione norėtum patekti į savo sostinę Baku, turėtum skristi. Tai yra Sovietų Sąjungos modelis. Tas pats vyko ir su Abchazija, Pietų Osetija, Ingušija ir kitomis teritorijomis. Tai yra „skaldyk ir valdyk“ principas.

Taip pat Kalnų Karabachas ir Gruzija yra labai svarbus politinių galių poligonas, kur susiduria Rusija ir Turkija – čia yra priėjimas prie Juodosios ir Kaspijos jūrų, tai yra jungtis tarp Azijos ir Europos. Čia yra daug dujotiekių, naftotiekių, naudingųjų iškasenų ir tai yra labai naudinga šioms dviems didelėms valstybėms.

Pokalbio pradžioje sakei, kad jau vasarą jautėsi, kad kažkas bus. Man įdomu, iš ko tai buvo galima nuspėti? Kodėl tai vyksta būtent dabar?

Tai jautė paprasti žmonės. Kai visada ten būni ir dirbi, išgirsti, kad paprasti žmonės, ypač tose bendruomenėse, kurios yra konflikto paveiktuose regionuose, prie kontaktinės linijos, maždaug nuo gegužės mėnesio kalba, kad reikia konflikto, nes tik konfliktas nukreiptų dėmesį nuo politinių nestabilumų viduje.

Azerbaidžane yra autokratinis prezidento Ilhamo Alijevo režimas, kuris maitinamas nafta ir kitomis gėrybėmis. Čia pilietinė visuomenė, žmogaus teisių gynėjai ir opozicija yra priespaudoje. Azerbaidžane išplitusi didžiulė korupcija. Nukritus naftos kainoms ekonomika pradėjo žemėti ir COVID-19 pradėjo rodyti šias spragas. Iš šono Azerbaidžano paveikslėlis atrodo labai gražus – kai keliauji, matai labai gražius miestus, visur marmuras. Tačiau pandemija parodė, kad sistema neveikia – gydytojų ir aprūpinimo neužtenka, žmonės masiškai miršta, valdantieji pradėjo klibėti, įvyko politinių pasikeitimų. Visuomenė pradėjo kalbėti, kad režimui buvo paranku pradėti dėmesio atitraukimo manevrą. O Kalnų Karabacho konfliktas yra visada, jis politiškai patogus – kada nori, tada pradedi šaudyti. Žmonėms tai labai aktualus ir niekada neužgęstantis klausimas, todėl dėmesys visada yra ten – gal dabar pavyks susigrąžinti tas teritorijas?

Pirmoji didesnė eskalacija prasidėjo liepos pabaigoje, ji truko keturias dienas. Įvyko daugiau susišaudymų nei įprastai, buvo nužudyti keli žmonės. Po liepos viskas šiek tiek aprimo, tačiau tada įsitraukė Rusija, kuri sakė: „Ne ne, jūs čia nieko nedarykit.“ Jau rugpjūčio pabaigoje žmonės pradėjo sakyti, kad bus didelis karas, nes palei abiejų valstybių kontakto liniją žmonės pradėjo kasti apkasus, į regioną buvo vežama labai daug karinės technikos, iš strateginių kaimų kalnuose pradėti evakuoti žmonės. Tai reiškė, kad žmonės buvo ruošiami dideliam karui. Ir iš esmės jie buvo patenkinti. Azerbaidžanui reikėjo karo susigrąžinti teritorijoms. Kalnų Karabache gyvenantys armėnai sakė, kad visi 18–19 metų vyrai, net ir tie, kurie dar netarnavo kariuomenėje ir mokėsi universitetuose, turėjo užsiregistruoti ir būti pasiruošę visuotinei mobilizacijai. Visi ruošėsi šiam karui, nes matė ženklus. Ir kai rugsėjo pabaigoje karas prasidėjo, buvo paskelbta visuotinė mobilizacija tiek vienoje, tiek kitoje valstybėje.

Žmonės kalbėjo, kad tai buvo paranku ir Armėnijai, nes dabartinio premjero Nikolo Pašiniano pozicijos pradėjo silpti dėl pandemijos – jis nesusitvarkė, ekonomika smuko, prasidėjo pilietiniai bruzdėjimai, kalbos apie interpeliaciją dėl galimos korupcijos. Ir tada prasidėjo karas, kuris nukreipė visų dėmesį.

Tiek užsienio, tiek Lietuvos žiniasklaidoje šį karą mes daugiausia matome iš Armėnijos pusės, nes ji įsileidžia žurnalistus. Tuo tarpu Azerbaidžanas yra visai užsidaręs. Ką tai reiškia? Ką mes matome ir ko nematome?

Užsidaryti nuo tarptautinės medijos buvo strateginė Azerbaidžano klaida. Bet ne tik tarptautinės – vietiniai žurnalistai irgi neturėjo teisės nieko publikuoti ir net vežtis išmaniųjų telefonų į karo teritorijas. Keli mano pažįstami azerbaidžaniečių žurnalistai buvo įleisti. Jiems buvo leista fotografuoti, bet neleista publikuoti jokios informacijos ir nuotraukų, kurios nebūtų oficialiai patvirtintos.

Nuo pirmos karo dienos Azerbaidžanas išjungė internetą – du mėnesius jo nebuvo visoje valstybėje. Azerbaidžanas ir įprastu metu neįsileidžia tarptautinės bendruomenės ir organizacijų, jame nuolat pažeidžiamos žmogaus teisės ir žodžio laisvė. Tačiau karo metu jis nusprendė užsidaryti ir nuo humanitarinės pagalbos organizacijų karo regionuose.

Nemažai azerbaidžaniečių norėjo tapti rekrūtais, jauni vyrai norėjo mobilizuotis, tačiau jų neleido. Tai buvo labai didelis skirtumas tarp Azerbaidžano ir Armėnijos, nes Armėnijoje kariavo visi – visi jauni vyrai iš Kalnų Karabacho ir Armėnijos mobilizavosi. O Azerbaidžane kariavo profesionalioji kariuomenė, niekas neleido šauktinių ir savanorių į karo zonas.

Pagrindinis informacijos šaltinis buvo valstybinis kanalas ir prezidento Alijevo tviterio paskyra. Man atrodo, kad dėl to beveik visa tauta išmoko naudotis tviteriu per VPN. Taip visas pasaulis gaudavo atnaujinimus iš Alijevo tviterio. Žinoma, ta informacija buvo pavėluota. Ir tik karo pabaigoje azerbaidžaniečiai suprato, kad jie pralaimėjo informacinį karą, nes armėnai įsileido visus.

Karas yra toks pats baisus abiejose pusėse. Civiliai miršta ir ten, ir ten. Abi šalys naudojo uždraustas karines kasetines bombas. Patys azerbaidžaniečiai sako, kad neskelbti informacijos ir užsidaryti nuo pasaulio buvo Turkijos karinis patarimas, kad karo eiga nebūtų kompromituota.

Kalnų Karabachas yra labai sudėtinga teritorija – joje daug kalnų, nėra infrastruktūros, viskas užminuota, todėl be dronų ir specialaus pasiruošimo sunku kariauti. Kai „Amnesty International“ pradėjo publikuoti baisias nuotraukas ir savo ataskaitas apie uždraustos ginkluotės naudojimą, pilietinė visuomenė Azerbaidžane pradėjo kritikuoti tarptautines organizacijas: „Kodėl jūs neatėjote pas mus ir mūsų nepaklausėte? Mes irgi turime ką papasakoti.“ Bet Azerbaidžanas užsidarė nuo bet kokios informacijos.

Vėliau jie pradėjo kalbėti ir įsileisti tarptautinius žurnalistus, tačiau atsirinkdami tik tuos, kurie neturėjo armėniškų saitų arba nebuvo buvę Kalnų Karabache. Ir šis informacinis Azerbaidžano karas vyko net iki šio karo. Jeigu esi keliavęs į Kalnų Karabachą be specialaus oficialaus leidimo iš Azerbaidžano, tu būsi persona non grata Azerbaidžane, tavęs ten niekada neįleis.

Baisiausia, kad Alijevo diktatūros galia stiprėja. Dabar jis yra nacionalinis herojus – jam jau nebereikia klastoti rinkimų, žmonės jį palaiko ir myli. Ir nesvarbu, kaip jis elgsis – laikys opoziciją priespaudoje, uždarinės žurnalistus į kalėjimus, nepalaikys pilietinės visuomenės ir vėl ją smaugs per įstatymus, neleis laisvai dirbti medijose ir pilietinėse organizacijose, žmonės jį vis tiek palaikys. Ir tai yra labai baisu, nes neliko jokių demokratinių svertų.

Ypač susilpnėjo Europos Sąjungos vaidmuo ir vienoje, ir kitoje valstybėje. Armėnija prašė ES būti griežtą, garsiai kalbėti ir pasmerkti Azerbaidžaną, taučiau ES to nepadarė, todėl dabar jos vaidmuo Armėnijoje yra labai smukęs. ES prireiks labai daug laiko atgauti pasitikėjimą Armėnijoje. Azerbaidžane ir taip viskas buvo sudėtinga, o dabar bus dar sudėtingiau, nes apsivertė jėgos svertai.

Užsiminei apie Europos Sąjungą, kad nebuvo jos griežtos pozicijos, taip pat ir kitos demokratinės valstybės nesikišo į konfliktą. Ar reikia įsikišimo? Ko, tavo akimis, trūksta iš aplinkos šioje situacijoje? O gal netrūksta nieko, gal svarbu, kad šios valstybės tvarkytųsi pačios?

Trūksta nepriklausomų stebėtojų. Abchazijoje ir Pietų Osetijoje Gruzijoje yra dislokuota ES stebėtojų misija ir tam tikri Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos padaliniai, kurie dirba su įvairiais incidentais ir jų prevencija, o Kalnų Karabacho kontekste nieko panašaus nėra. Yra tik Rusija ir Turkija. Turkai nėra saugumo garantas armėnams, o rusai nėra saugumo garantas azerbaidžaniečiams. Todėl labai trūksta nepriklausomų stebėtojų misijų, kurios palaikytų tvarką šiuose regionuose, kad visos šalys bijotų elgtis nederamai.

Tai buvo labai parankus metas karui, nes visas pasaulis buvo užsiėmęs COVID-19. JAV buvo užsiėmusios savo reikalais ir prezidento rinkimais. Todėl kažkoks Kalnų Karabachas niekam nerūpėjo. Ir iki šiol niekam per daug nerūpi. Tai turbūt ir yra baisiausia abiems tautoms – išdavystė. Ypač armėnams, kurie laimėjo savo revoliuciją 2018 m., kurie labai norėjo, kad ES padėtų jiems eiti demokratijos keliu ir atsiskirti nuo Rusijos įtakos. O dabar ES buvo labai tyli.

Šio konflikto esmė yra tai, kad nėra Armėnijos ar Azerbaidžano tiesos. Konfliktas yra labai sudėtingas ir negali būti vienpusiško požiūrio į jį. Armėnai norėjo, kad visas pasaulis pasmerktų Azerbaidžaną ir pasakytų, kad tai yra teroristinė valstybė. Iš kitos pusės, Armėnija nesutiko žengti nė žingsnio atgal, nesutiko su jokiais kompromisais, kai kildavo klausimų dėl tų septynių Armėnijos okupuotų regionų, nekalbant jau apie mažytį Kalnų Karabachą. 2000-ųjų pradžioje armėnai buvo pasirengę atiduoti tuos regionus Azerbaidžanui ir taip išspręsti konfliktą. Tačiau dabar armėnai Kalnų Karabachą laiko savo tapatybės dalimi ir neatiduoti nė gramo žemės jiems yra principinis dalykas.

ES ir visas pasaulis negali palaikyti šios pozicijos, nes tarptautiniu mastu tai yra okupuota žemė. Kad ir kas būtų teisinga ar neteisinga, tai yra Azerbaidžano teritorija. Ir jeigu pasaulis arba ES atvirai palaikytų Armėniją, atsivertų Pandoros skrynia, nes panašių konfliktų yra labai daug – Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Donbase, Padniestrėje ir kituose regionuose. Kadangi nei Armėnija, nei Azerbaidžanas nėra visiškai teisūs, pasaulis pasirinko būti tylus ir palaikyti humanitarinę šio karo pusę – skirti daugiau pinigų pagalbai žmonėms, palaikyti pilietinę visuomenę ir tam tikrų grupių, kurios susiformavo padėti pabėgėliams, savimobilizaciją, bet politiškai išlikti neutralus. Ir tas neutralumas ypač pakenkė Armėnijai. Dabar su armėnais yra labai sudėtinga dirbti ir kalbėti, nes jiems neutralumas yra išdavystė.

Bet šiuo atveju tikrai yra labai sunku pasirinkti pusę.

Bet tai ir yra esmė, kad negalima rinktis pusės, nes šiame kare nėra vienos tiesos. Šis karas įrodo, kad būtinai turi žinoti istoriją, kas iš ko ir kodėl kyla. Kiekviena tauta turi savo tiesą, todėl yra labai didelis poreikis ieškoti dialogo. Tačiau abi tautos nėra pasirengusios kompromisui. Jos neįsivaizduoja, kaip galima gyventi kartu. Jaunoji karta neatsimena, kaip buvo iki karo – kad visi gyveno kartu, prekiavo vieni su kitais, tuokėsi ir taikiai gyveno. Šio naratyvo nebėra. Yra dvi absoliučiai priešingos politizuotos tiesos. Ir jeigu klausai tik armėnų, pradedi simpatizuoti jiems, nes it makes sense, ką jie kalba. Bet jeigu klausai tik azerbaidžaniečių, irgi pradedi simpatizuoti jiems, nes jie kalba tiesą – tu negali išvaryti pusės tautos iš jos žemių ir sakyti, kad čia mano žemė.

Todėl kai nesi šių tautų dalis, kai esi atėjūnas, labai svarbu išlikti neutraliam. Taip pasielgė Gruzija, kuri yra ir vienos, ir kitos valstybės kaimynė ir su abiem iš jų turi ryšių. Gruzija pasirinko neutralitetą ir už tai buvo labai kritikuota abiejų valstybių. Ji pasirinko naratyvą „Mes padėsime, mes galime būti jūsų dialogo erdve, atvažiuokite, mes suorganizuosime jums saugią erdvę kalbėtis“. Bet niekas nenori kalbėtis.

Minėjai humanitarinį karo aspektą. Socialiniuose tinkluose pasirodo labai žiaurių vaizdo įrašų, pavyzdžiui, kaip azerbaidžaniečiai perpjauna gerkles armėnams, kurie, paskelbus Taikos sutartį, neišvyko iš šių teritorijų. Žmogaus teisių situacija ir karo nusikaltimai šiame regione atrodo labai žiaurūs. Pati dirbi humanitarinės pagalbos srityje. Kaip viską matai? Ir kas bus toliau?

Labai svarbu dokumentuoti viską, kas vyksta. Yra labai daug fake news ir iškraipytos informacijos, bet yra ir tiesos – tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Yra daug „viena baba sakė“ tipo informacijos, kad armėnai, kurie nepasitraukė, yra miškuose ir laukia ateinančių azerbaidžaniečių, ir kai tik jie ateis, juos išžudys. Armėnai bijo grįžti į Armėniją, nes kelias, kuris veda iš Kalnų Karabacho į Armėniją, yra saugomas vadinamųjų rusų taikdarių, bet jie nėra saugumo garantas, ypač moterims. Daugelis vyrų savo moterims sako negrįžti.

Daugelis žmonių nebeturi kur grįžti. Po karo armėnų Kalnų Karabacho sostinėje Stepanakerte tik apie pusė namų yra tinkami gyventi, taip pat ir azerbaidžaniečių Kalnų Karabacho sostinėje Šušoje, kuri dabar yra jų kontrolėje. Skaičiuojama, kad apie 100 tūkst. armėnų išvyko iš Kalnų Karabacho į Armėniją ir nusėdo aplink Jerevaną.

Karo nusikaltimai yra dokumentuojami. Praeitą savaitę Azerbaidžane vyko keturi teismai, kurie tyrė karo nusikaltimus. Tačiau žinant Azerbaidžaną ir jo autokratinę tvarką, kyla labai daug abejonių, ar jie bus ištirti ir nusikaltusieji gaus tinkamą bausmę. Tačiau tarptautinė bendruomenė spaudžia tiek Azerbaidžaną, tiek Armėniją ištirti visus karo nusikaltimus. Abi tautos buvo žiaurios viena kitai.

Kol kas yra daugiau informacijos iš Armėnijos pusės apie tai, kaip azerbaidžaniečiai juos kankina. Tačiau azerbaidžaniečiai prisimena, kaip karo metu 1990-aisiais, kai jie buvo pralaimėjusieji, azerbaidžaniečių Chodžali kaimas buvo visiškai išpjautas armėnų. Daug žiaurių karo nusikaltimų buvo tuo metu, tačiau niekas jų netyrė. Todėl yra socialinio neteisingumo jausmas, nes azerbaidžaniečių tauta lig šiol nešiojasi tą skaudulį savyje – kad arba turi atkeršyti, arba ištirti tai, kas vyko tuo metu.

Jei šis jausmas nebus išanalizuotas su psichologų ir socialinių darbuotojų pagalba, jis sprogs tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Tai neišvengiama. Neapykanta tarp abiejų tautų yra labai didelė. Moterys, kurios prieš metus sėdėjo Tbilsyje, gėrė kavą ir bandė gražiai kalbėtis apie būsimą taiką, dabar net nenori viena kitai žiūrėti į akis. Beveik visi ryšiai nutrūko. Visi, kurie dirbo taikdarystės plotmėje, dabar yra labai nusiminę, nes ji neveikia. 30 metų Europos Sąjunga, JAV ir kiti donorai investavo į taikdarystės projektus, bet jie neveikia, nes žmonės yra labai sukiršyti.

Ypač armėnai. Ir tai yra labai suprantama, nes tą patį prieš šį karą buvo galima girdėti Azerbaidžane. Jeigu keliauji į Azerbaidžaną, kiekviena šeima tau pasakos apie praradimus, apie Chodžali žudynių traumą, apie Kalnų Karabachą. Dabar dinamika yra apsivertusi, ir armėnai tau pasakoja apie prarastus namus – kaip ten buvo gerai ir kad dabar niekada taip nebus. Azerbaidžaniečiai sako, kad jie grįžta namo, o armėnai pasakoja, kad dabar jie susikaups, pasiruoš ir eis atkariauti šios teritorijos. Ir tas Taikos susitarimas nėra taikos susitarimas, nes jis bus iki kito karo, kuris užprogramuotas įvykti po penkerių metų, nes tada vadinamieji rusų taikdariai, jeigu abi šalys paprašys, turės pasitraukti arba dar penkeriems metams pasiliks regione. Armėnai sako, kad jiems neprireiks tiek metų, kad pavyks pasiruošti ir atkovoti teritorijas per trejus metus.

Sakei, kad armėnų ir azerbaidžaniečių bendruomenės tiek savo šalyse, tiek Gruzijoje, seniau sutarusios ir radusios bendrą kalbą, dabar yra susipriešinusios, kad ir kur bebūtų. Nors pasirašyta Taikos sutartis, panašu, kad taikos ji neatneša. Atrodo, kad norima kariauti iki paskutinio kraujo lašo, ir kam pavyks laimėti, tas bus nugalėtojas.

Sprendimas gali būti tada, kai abi tautos pačios susitars. Kai nebus Rusijos prie stalo. Kol yra Rusija, sprendimo nebus, nes Rusija yra suinteresuota, kad nebūtų stipraus Pietų Kaukazo regiono – stipraus ekonomiškai, politiškai, nepriklausomo ir einančio į Vakarus. Rusija parduoda ginklus ir vienai, ir kitai valstybei, kartu ji naudoja šią teritoriją kaip savo poligoną, įtakos zoną ir žaidimų aikštelę tiek su Europos Sąjunga, tiek su JAV.

Bet panašu, kad Rusija nepasitrauks savo noru.

Savo noru tikrai nepasitrauks. Ir nepanašu, kad abi tautos norėtų apie tai kalbėtis. Prieš šį karą dalis visuomenės sakė, kad užteks kraujo, nes kontaktinėje linijoje, kuri tęsiasi kelis šimtus kilometrų, kasdien vykdavo apšaudymai ir per mėnesį žūdavo iki dešimties žmonių. Dalis žmonių buvo pasirengę susėsti aplink stalą ir susitarti. Bet Rusija niekada neleisdavo eiti gilyn į dialogą, viskas visada būdavo paviršiuje.

Kai po Armėnijos revoliucijos į valdžią atėjo premjeras Pašinianas, tautų santykiai pašiltėjo. Abi tautos sutarė, kad laikas ruošti mūsų visuomenes taikai. Šūkis „Now it’s the time to prepare populations for peace“ buvo visur naudojamas. Ir kai iš tikrųjų prasidėjo pokalbiai apie galimus sprendimus, kaip apsikeisti teritorijomis, į pokalbį iš karto įsivėlė Rusija ir viskas buvo išspręsta taip, kaip reikia jai. Niekas nebus išspręsta, kol Rusija yra šiame regione.

Ačiū tau, kad padėjai atpainioti šį mazgą. Sakei, kad norint suprasti šio konflikto specifiką ir tai, kas vyksta šiame regione, reikia įsigilinti į istorinį kontekstą. Kokius šaltinius rekomenduotum sekti, skaityti, stebėti?

Labai gaila, kad šiame regione beveik nėra moterų analitikių. Ir tai yra problema, nes kol kas moterys čia, kaip mes sakome, dirba „ant žemės“ – bendruomenėse, tačiau jos nekuria arba kuria labai mažai analitinio turinio, kurį būtų labai įdomu paskaityti, nes tai būtų kitoks žvilgsnis. Bet yra du pagrindiniai analitikai, kurie yra parašę labai daug gerų analitinių knygų ir straipsnių, padėsiančių suprasti šią temą. Tai yra Thomas de Waal. Jo knyga „Juodasis Sodas“ (angl. „Black Garden“) analizuoja pirmąjį Kalnų Karabacho karą po Sovietų Sąjungos griūties ir nacionalinių judėjimų atsiradimo. Tai knyga, kuri padės suprasti konflikto istoriją ir politinę reikšmę.

Kitas analitikas yra Laurence'as Broersas. Jo knyga „Armenia and Azerbaijan: Anatomy of a Rivalry“ yra naujesnė. Joje jis analizuoja, kodėl šios dvi tautos kariauja ir negali surasti kompromiso, kokia yra konflikto dinamika. Tai akademinė knyga, kuri žiūri į gilesnes prasmes, ne tik aprašo karo eigą, bet žiūri į įvairius sluoksnius – istoriją, religiją, etniškumą ir didžiąsias jėgas aplink.

Taip pat yra „Twitter“ paskyros, kurios skelbia analitinę informaciją. NK Observer yra vienas tiksliausių šaltinių, kuris analizuoja faktinę informaciją apie incidentus. Kitas svarbus šaltinis yra International Crisis Group, kuriame visada talpinama naujausia informacija. Jų puslapyje galima rasti įvairių ataskaitų apie konfliktą, abiejose šalyse jie turi labai stiprių analitikų, kurie į problemą žiūri nevienašališkai ir kuria jungtines analizes bei ataskaitas, parodančias situaciją plačiau ir objektyviau.