„Dabar aš padedu žmonėms – o gal po to pagalbos reikės man. Tu nežinai, kokioje situacijoje būsi rytoj. Ir jeigu žmonės užmerks akis prieš problemas, nepadės vieni kitiems, tai bus šakės“, – savanorystės esmę „Zoom“ skambutyje pasako vilnietė aštuntokė Darja.
Lietuvoje savanoriauja kas šeštas žmogus („Eurostat“, 2015 m.), tuo tarpu Olandijoje – du iš penkių, Norvegijoje – beveik kas antras. Pastarosios šalys statistiškai yra ir tarp laimingiausiųjų.
Jauni žmonės Lietuvoje šiuo atveju yra išimtis – jie savanoriauja dvigubai dažniau nei likusi visuomenė. Bet ar jie tai tęs suaugę? Šiame NARA tinklalaidės epizode – pokalbis su keturiais Lietuvos moksleiviais-savanoriais.
Ingrida kalba trimis kalbomis – lietuvių, rusų ir lenkų. Kai „Raudonajam kryžiui“ reikėjo pagalbos mokyti baltarusių šeimą lietuvių kalbos, vienuoliktokės žinios tapo labai reikalingos.
Septyniolikmetis Lukas priklauso Vilniaus rajono jaunimiečiams – yra organizacijos valdybos narys. Per metus jie surengė eilę bendruomeniškų renginių, nuo minėjimų iki tinklinio varžybų.
Ewelina su komanda rudenį siekė užmegzti ryšius tarp Vilniaus Naujininkų rajono kaimynų. Daugiabučiuose gyvenantys žmonės dažnai nepažįsta vieni kitų. Moksleiviai įrengė palapinę, į kurią kvietė gyventojus žaisti kortomis ir taip susidraugauti.
Pasakojimą rengėme kartu su programa „Social Breeze“, skatinančia moksleivius savanoriauti. Epizode paminėtos savanoriavimo vietos: Raudonasis kryžius, Visų šventųjų šeimos paramos centras, „Socialinis sufleris“.
Gražiausias Darjos savanorystės momentas – kai dienos centro vaikai jai nupiešė atviruką, atsidėkodami už pagalbą jiems rengiant namų darbus.
Ingrida sako, kad nesavanoriautų, jeigu ši veikla būtų apmokama – jai savanorystė yra ne pinigų, o žmogiškų žinių ir artumo apsikeitimas.
Lukas sako, kad dirbant kartu pasiekti rezultatą yra smagiau nei individualiai.
Ewelina nežino ar savanoriaus toliau – mokslų baigimui reikia daug laiko ir energijos.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:
