Žemiau esančiame tekste Mindaugas suteikia platesnį kontekstą apie batsiuvystės amatą Lietuvoje, papildomų detalių apie batsiuvį Batėną, taip pat papasakoja apie savo darbo užkulisius.

Ryškiai geltona spalva išdažytoje nedidukėje keliolikos kvadratų patalpoje plaktuku kaukši batsiuvys. Tai – Vytautas Batėnas, tarp batų besisukiojantis jau daugiau nei 40 metų. Patalpa tokia mažutė, kad joje vos telpu su visa atsinešta filmavimo technika.

Prieš keletą metų nutariau pradėti fiksuoti nykstančių profesijų atstovus. Batsiuvystė neišvengiamai patenka į šį pokyčių lauką, ir tam yra kelios reikšmingos priežastys: vis labiau pingantys batai, vartotojiškumas ir tai, kad batsiuvystės, kaip profesijos, Lietuvoje nebemokoma.

Į batsiuvystę Vytautą atvedė atsitiktinumas – iki tol jis buvo diplomuotas elektrikas. Darbas buvo prie širdies, tačiau kartą nelaimingo atsitikimo darbe metu jam buvo stipriai pažeistas stuburas. Po šios traumos jis nutarė ieškoti ramesnio, galbūt sėdimo darbo. Draugai parekomendavo išbandyti batų taisymą. Tad Vytautas, nutaręs pusmetį pasimokyti ir išmėginti šį amatą, taiso batus iki šiol.

Sovietmečiu profesinėje mokykloje batsiuvystės jis mokėsi iš meistro, kuris ir ruošdavo būsimus šios srities specialistus. „Būdavo, kad lūždavo bato padas, o prie kulniuko tvirtindavosi toks geležiukas – supinatorius. Tuomet reikėdavo viską išardyti, vėl tinkamai surinkti, kad kulnas stabiliai laikytųsi. Tuo metu šita užduotis man būdavo sunkiausia.“

Po kelių mėnesių Vytautas ėmė taisyti batus pats, neprižiūrimas meistro, ir galiausiai įsidarbino „Tauro“ gamykloje.

Pagrindiniai darbo įrankiai, be kurių batsiuvys neišsiverstų, iki šiol nepasikeitė. Vytautas atkreipia dėmesį, kad pirmiausia batsiuviui svarbu turėti aštrų peilį. „Turi būti super aštrus. Su buku peiliu įsipjausi, susižalosi, o aštrus eina kaip britva, kaip skustuvas. Jeigu dar nepjauna gerai, tada į muilą truputėlį [pamirkai], tai jis tada slysta. Remontui naudojami: yla, batsiuvio koja, plaktukas, replės, klijai. Na, kaip ir viskas. Dar siuvimo mašiną reikėtų turėti!“ – savo pagrindines darbo priemones vardija batsiuvys.

Mūsų pokalbį pertraukia įėjusi klientė, ji paprašo sutaisyti išeiginius batelius, su kuriais nori savaitgalį nukeliauti į teatrą. Vytautas priima batus taisymui, pažadėjęs juos pataisyti per kelias valandas. Vos tik klientė išeina, Vytautas čiumpa juos ir įjungia stiklavimo mašiną – reikės šiek tiek juos apdirbti, nukrapštyti atsilupusias ar išsikišusias bato pado atraižas.

Geriausiais batsiuviams laikais, dar sovietmečiu, darbas prie šios mašinos buvo pagrindinė Vytauto veikla. „Apdirbinėdavau batus ant tos šlifavimo, tiksliau – stiklavimo mašinos. Mano alga būdavo beveik 400 rublių. Juos tik reikėdavo pazulinti, šiek tiek padažyti ir atnešti į lentyną gatavą produkciją. Tuo laiku tikrai gerai uždirbdavau. Pavyzdžiui, inžinieriai, kurie versdavosi projektavimu, per mėnesį uždirbdavo apie 150–200 rublių, o tai irgi buvo nemaži pinigai“, – sako Vytautas.

Lietuvai tapus nepriklausoma ir prasidėjus valstybinių įmonių privatizacijai, Vytautas dar kelis metus dirbo fabrike, bet galiausiai pažįstami pasiūlė kartu persikelti į kitas patalpas – į šias geltona spalva dažytas mažytes, bet jaukias dirbtuves K. Donelaičio gatvės pabaigoje, prašmatniame tarpukariu pastatyto daugiabučio pirmame aukšte.

Tačiau partnerystė ilgai netruko ir jau 1993 m. bendrasavininkiai pasiūlė Vytautui šias patalpas išsipirkti. Tiek pinigų jis neturėjo, tad skolinosi, sudėjo santaupas ir šiaip ne taip išsipirko šią vietą netoli centro, kur dabar vienas ir dirba.

Patalpas reikėjo patvarkyti – jas persidažė, o erdvei pagyvinti pasikabino dukros, dabar gyvenančios Jungtinėse Amerikos Valstijose, darytų nuotraukų. Kažkada prie lango stovėjo ir senovinis radijo imtuvas, kad dirbti būtų linksmiau, tačiau vieną rytą langą rado išdaužtą, o radiją pavogtą. Kreipėsi į pareigūnus, parašė pareiškimą. Galvojo, kad viskas taip ir baigsis, tačiau, praėjus geram mėnesiui, vėl nemalonus įvykis – vagys išdaužė stiklą ir... radiją grąžino. Kaip juokauja pats, matyt, vagims buvo per prastas. Po šio įvykio Vytautas nusprendė įsistatyti grotas.

Visgi remonto čia daryti negalima, nes šalia esančiose patalpose įsikūręs bankas. Dažnu atveju, dėl saugumo, kai šalia banko erdvės yra kitos paskirties patalpa, draudžiama kažką joje griauti ar perstatyti, todėl ir tualeto ar vonios čia nėra. Taigi Vytautas vis aplanko netoliese esančią kavinę, bendrauja su jos kolektyvu, kartais ką nors jiems pataiso.

Iki šių dienų dirbtuvėse išlikęs ir autentiškas Smetonos laikų radiatorius. Kiek pats domėjosi šio namo istorija, šiose keistai išplanuotose patalpose batų taisykla veikė dar nuo Smetonos laikų. Joje darbavosi žydų tautybės meistras, o pats namas irgi priklausė žydams. Per Antrąjį pasaulinį karą jie buvo įkalinti Kauno IX forte, kuriame vėliau buvo nužudyti. Galiausiai namas buvo nacionalizuotas.

Kai tik pradėjo dirbti, Vytautui veiklos netrūko – žmonės nuolat nešdavo taisyti batus. Kadangi tuo metu daug vadinamųjų importinių batų nebuvo, žmonės buvo linkę saugoti ir branginti apavą. O ir patys batai, jų medžiaga, pasak batsiuvio, būdavo tvirtesnė, ilgaamžė.

Tiek seniau, tiek ir dabar batų bėdos tos pačios – tenka pritaisyti kulniukus, pakeisti ar sutvirtinti padą. Kiek rečiau – persiūti jį.

Dabar pas Vytautą ateina nuo kelių iki keliolikos žmonių per dieną, tačiau tokio klientų srauto kaip anksčiau nebėra. „Anksčiau eilės nutįsdavo net iki lauko, nespėdavau visiems laiku pataisyti, net ir laiko pabendrauti su klientais nebūdavo daug. Porą valandų per dieną priimdavau batus taisymui, o likusią taisydavau. Kartais net pakabindavau skelbimą, kad batų šiandien nebepriimu. Dabar viskas pasikeitę – klientų daug mažiau, galiu ramiai taisyti, pasikalbėti ar pajuokauti su jais. Dabar pas mus užvežta daug kiniškų batų, nepasižyminčių kokybe. Klientai kartais stebisi, kodėl po savaitės ar dviejų batai „išsižioja“ (atsiklijuoja bato viršutinė dalis). Jie vizualiai gražūs atrodo, bet kas iš to, jeigu netvirti? Daro tik tam, kad daugiau parduotų. Tokie batai dažnai plyšta prie pat pado dėl jo aštrumo, nes bato oda spaudžia pado briauną, kol galiausiai batas išyra. Tačiau jeigu klientas nori, tokį batą dar pagydau. Juk neišmesi ką tik pirktų batų“, – sako batsiuvys.

Kalbėdamas apie pokyčius Vytautas pamini paskutiniuosius 10 metų – jie skaudžiausi. Drastiškai sumažėjo darbo, taip pat ir batsiuvių dirbtuvių. Vytautas suskaičiuoja penkias Kaune, su kurių batsiuviais bendrauja, užsuka pasikalbėti. Žvalgydamasis po Kauną pats suskaičiavau apie keliolika, tačiau, nutarus kurioje nors jų apsilankyti, ne visada tą pavykdavo padaryti. Jos arba nedirbdavo tuo metu, kuris buvo nurodytas internete ar ant iškabos, arba būdavo visai uždarytos.

„Žmonių įpročiai, santykis su batais, jų taisymu pasikeitė“, – priduria Vytautas. Nusipirkę vos kelioliką eurų kainuojančius batus, o retkarčiais net dešimties eurų nesiekiančią batų porą, retas nutaria juos taisyti. Mieliau išmeta ir perka kitus. Šie pokyčiai lėmė ir Vytauto darbo grafiko pokyčius – jis nebedirba kasdien, kaip anksčiau. Dabar jo darbo grafikas – netradicinis: dirba tris dienas per savaitę – antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį. Nuo aštuonių ryto iki antros valandos dienos. Per šį laiką spėja tiek priimti visus batus, tiek ir juos pataisyti, jeigu nereikia kruopštesnio darbo.

Toks laisvas darbo grafikas Vytautui patinka. Pavyzdžiui, vasarą jis visai nedirba – užklijuoja ant durų raštelį, kada grįš, ir iškeliauja ilsėtis į sodą. Kai pirmą kartą atėjau ir radau šitą raštelį, nustebau. Teko palaukti, kol Vytautas grįš iš atostogų ir galėsime susipažinti. Batsiuvys priduria, kad klientai prie tokio jo grafiko jau seniai įpratę – kai grįžta jis, grįžta ir jie. Ir vėl yra darbo, veiklos iki kitų atostogų.

Vytautas uždarbiu nesiskundžia – uždirba kelis šimtus per mėnesį ir taip prisiduria prie pensijos. Milijonų, sako, nebesusikraus, bet kam jų reikia. „Benzinui kad tik užtektų ir į žvejybą.“

Kai nedirba, Vytautas skuba į Kulautuvą, prie Nemuno. Yra užkietėjęs žvejys, gaudantis su museline meškere. Toks žvejojimo būdas retesnis ir sunkesnis, reikalaujantis geriau išmanyti pačią žvejybos metodiką – turi numatyti vėjo kryptį, masalo svorį, upės tėkmę. Be to, svoriui ant valo nenaudojamas švinas, gaudoma be plūdės. Užmeti kur negilu, ant srovės, trauki paviršiumi žiogą ar kitokį masalą ir lauki, kol užkibs.Kartais Vytautas keliasi net penktą ryto ir eina žvejoti, kol žmona dar miega. Prigaudo pusryčiams žuvies, ją pats ir paruošia. Tikina, kad kai nebegalės dirbti batsiuvio darbo arba nebeleis sveikata, lėks prie Nemuno ir gaudys šapalus. „Būsiu tikras šapalų siaubas“, – priduria.

Daugiausia žmonių pas batsiuvį galima pamatyti keičiantis metų laikams. Ankstyvas pavasaris ir vėlyvas ruduo – vieni darbingiausių mėnesių batsiuviams. Aktyvumas pasijaučia ir žmonėms gavus algas ar pensijas.

Apsilankęs Vytauto dirbtuvėse šeštą kartą pastebėjau, kad dažniausiai jo lankytojai yra vyresnio amžiaus žmonės, batus taisyti atnešantys nebe pirmą kartą. Kai kurie klientai jį pažįsta keliolika metų, kiti atranda netikėtai, per rekomendacijas, o pora moterų batus atnešė todėl, kad vieno batsiuvio dirbtuvės užsidarė, o kitas batsiuvys numirė.

Tarpukariu batsiuvystė buvo beveik populiariausia profesija Lietuvoje. Varžėsi tik su siuvėjo specialybe. Tačiau šiandien, keičiantis gyvenimo ritmui ir technologijoms, batsiuvystė išgyvena ne pačius geriausius laikus.

Avalynės gamintojo profesija išlikusi tik Kaune, Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre. Tiesa, ji nėra orientuota į batų taisymą. Čia mokomasi, kaip batus gaminti, kurti juos iš skirtingų medžiagų, tačiau mokiniai praeina ir dalinį batų taisymo kursą. Kasmet ruošiama viena grupė – iki 25 žmonių. Daugiau ruošti, kaip sako šios mokyklos atstovai, neatsiranda poreikio. Pamokos prasideda nuo rudens ir tęsiasi 7–8 mėnesius. Dažniausiai atėję žmonės – vidurinį, o kartais ir aukštąjį išsilavinimą turintys, norintys specializuotis batų gamyboje. Tokių, kurie norėtų būti kaip Vytautas – tik taisyti batus savo dirbtuvėse, vos vienas kitas. Pasak profesinio mokymo centro atstovų, keičiasi šios specialybės kontingentas – jauni žmonės, ateinantys mokytis šios specialybės, nori užsidirbti kurdami batus, jų dizainą, o ne bandydami juos taisyti, nes tai ir sunku, ir nelabai pelninga.

Šiaulių profesinio rengimo centre batsiuvio profesijai ruošti nustota 1993–1995 metais. Tada, kai užsidarė pagrindinė miesto avalynės gamykla „Elnias“. Jam profesinis centras dažniausiai ir ruošdavo batsiuvius.
Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centre, veikiančiame nuo 1961 m., avalyninko (batsiuvio) specialybė buvo viena populiariausių, tačiau bėgant metams žmonių, norinčių mokytis šios specialybės, mažėjo. Paskutiniais programos gyvavimo metais atsirado vos keli norintys mokytis batsiuvystės, todėl nesusidarė grupė ir programa kiek daugiau nei prieš 10 metų buvo nutraukta.

Paklausus, ar atsiranda žmonių, norinčių išmokti šio amato, Vytautas per savo ilgą batsiuvio karjerą prisimena vos kelis atvejus, kai pas jį buvo užsukę jauni vaikinai, klausiantys, kur galėtų pasimokyti batsiuvio specialybės.

„Niekas nenori šio darbo mokytis ir dirbti, nes nelabai ką ir užsidirbsi. Kainos, pragyvenimo lygis kyla, bet batų taisymo kainos išlieka panašios. Sunku būtų iš šios profesijos išgyventi. O jaunimui gi reikia gyventi, šeimą išlaikyti. Klausiau savo anūko, gal norėtų, galėčiau pamokyti... Sako: „Ai, seneli, aš gal geriau ugniagesiu būsiu“, – apie miglotą batsiuvio ateitį užsimena Vytautas.

Jaunimo, aplankančio Vytautą, mažai. Buvo tik pora klientų, atnešusių savo sportinius batelius, kurių nenorėjo išmesti ir pirkti naujų baimindamiesi, kad šie nebus tokie patogūs.

Ir visgi nemažai pas Vytautą atėjusių klientų į batus žiūri daugiau nei tik kaip į apavą. Klientas Stasys į Vytauto dirbtuves ateina jau daugiau nei 10 metų – vis atneša savo senus odinius batus, kuriuos labai myli ir nenori išmesti. Romukas, geras Vytauto pažįstamas, atneša ne tik savo, bet ir žmonos batus, kuriuos ji nešioja ne vieną dešimtmetį. Jie jau tokie atsilupę ir pati medžiaga plyšta gabalais, kad Vytautas vis padūsauja, jog nebeverta taisyti. Tačiau vis tiek sutinka ir pasako Romukui, kad kitą savaitę sutvarkys. Išėjus klientui, priduria: „Žmogui tie batai mieli, tai turi padėti, pataisyti.“

Kai kurie ilgiau Vytautą pažįstantys klientai ar į dirbtuves užsukantys draugai žino jo pavardę, tačiau nauji klientai, ją išgirdę, visada nustemba. „BA-TĖ-NAS. Batėnas! Ponas Batėnas. Koks darbas, tokia ir pavardė. Kiek domėjausi, mano pavardė tokia ne dėl to, kad kažkas iš giminės būtų dirbęs batsiuviu. Ir pats negalvojau, kad juo tapsiu. Kolegos ar draugai kartais sako, kad pagal specialybę ir pavardė. Tai pasijuokiam ir tiek“, – lopydamas batą pasakoja Vytautas.