Per Vilniaus istoriją – miestiečių batais
Lopas prie lopo iš archeologinių radinių dėliojasi užmiršto Vilniaus istorija. Lopas prie lopo – taip po istoriniu žemės sluoksniu pasislėpusiame mieste žmonės taisė savo batus.
Šis pasakojimas – garsinių publikacijų apie Vilniaus miesto istoriją ir vilnietiškumą dalis. Garsinius pasakojimus galite išgirsti čia ir čia.
Lietuvos muziejuose sukaupta tūkstančiai užkonservuotų odinių batų. Tačiau kaip jie prieš kelis šimtmečius buvo siuvami Vilniaus ar kitų miestų batsiuvių, papasakoti sunku, nes istorinių tyrimų atlikta mažai. Bet kad tema įdomi, Lietuvos nacionalinio muziejaus kolektyvas suprato pernai pavasarį parodai „200 batų, 700 metų“ tapus viena lankomiausių muziejaus parodų pastaraisiais metais.
Tyrinėti miestietiško gyvenimo, kurio bruožų galima rasti žvelgiant į senus batus, leidomės su humanitarinių mokslų daktaru Arūnu Puškoriumi. Ne tik jo techniniai archeologo restauratoriaus įgūdžiai, bet ir apie radinius papasakotos istorijos prikėlė eksponatus naujam gyvenimui.
Pirmoji mūsų stotelė šiame batų pasivaikščiojime yra visai ne batai. Tai – naginės. Paprasčiausias paaiškinimas, koks tai apavas, galėtų būti jų palyginimas su odos kapšeliu aplink pėdą. Kaip aiškina Arūnas Puškorius, pasigaminti nagines batsiuvio nereikėjo – odą išdirbti galėjo ir miestietis, o dėl patogumo ir šilumos į vidų buvo prikišama šieno. Nagines XIII–XIV a. nešiojo visi, kurie neišgalėjo įsigyti avalynės – nuo mažo iki seno. Tačiau atliekant archeologinius kasinėjimus naginių beveik nesurandama. To priežastis yra oda, iš kurios naginės ir buvo raukiamos.
„Ir XIII a., ir XX a. pradžioje miestiečių naginės beveik nesiskyrė. Vargšas visą laiką buvo vargšas, ir jis buvo be galo praktiškas“
Avalynė, balnai, diržo krepšiai, diržai buvo gaminami odą išdirbant augaliniu būdu, o absoliuti dauguma naginių buvo gaminama tik iš įriebintos odos. „Gyvulį paskerdi, nudiri odą, jeigu nori, pašalini plaukų dangą. Tada paimi to paties gyvulio smegenis, jomis įtrini odą, palaikai virš pušies medienos dūmų, ir susidaro stabilūs cheminiai junginiai, kurie stabilizuoja ir odą. Jeigu odos nekonservuosi, per keletą dienų ji suges taip, kad teks išmesti“, – sako mokslininkas. Visgi rimtesniems gaminiams oda buvo išdirbama rauginant ją augalų ekstraktuose. Tad tik smegenimis įriebintos naginės neišlikdavo. Išmestos jos būdavo arba sugraužiamos, arba žemėje tiesiog labai greitai suirdavo. Dėl to naginės, kurios atsidūrė muziejuose, yra išskirtinės, nes buvo pagamintos iš jau atitarnavusios odos. „Naginių gamybai tobulas variantas buvo aulinių batų aulai, nes juose daug sveikos odos. Bet įdomiausia, kad ir XIII a., ir XX a. pradžioje miestiečių naginės beveik nesiskyrė. Vargšas visą laiką buvo vargšas, ir jis buvo be galo praktiškas“, – apibendrina Arūnas Puškorius.
Vilniečių apavas
Viduramžiais avalynė buvo geidžiama ir lengvai jos niekas neišmesdavo. Vilniečių batai buvo labai dažnai taisomi. Užsisakyti juos pagal savo kojos išmatavimus galėjo tik labai turtingi žmonės. Juos sudėvėję, dažniausiai perleisdavo kitiems naudotojams. Ir tuomet prasidėdavo įdomusis batų gyvenimas, apie kurio užkulisius toliau pasakoja Arūnas Puškorius: „Kasinėjant teko rasti iš labai kokybiškų medžiagų kokybiškai pasiūtos avalynės, pratampytos dviem dydžiais, su įkirptu liežuviu. Ir tikrai ne todėl, kad matytųsi prabangios kojinės, o dėl to, kad „kanopa“ netilpo į batą. Įkirpimai bate buvo pats logiškiausias būdas ištinusią arba stambią koją į jį įkišti. Turtingas žmogus sau tokių dalykų neleistų. Tad akivaizdu, kad tai buvo tas antras ar trečias avėtojas, kuris avalynę sudėvėjo galutinai.“
Ir nors lopai ant batų nieko nestebino, archeologai, kasinėdami Valdovų rūmų teritoriją Vilniuje, surado išskirtinį sulopytos avalynės modelį. Tai buvo pusbačiai su įpjovomis lyg kutais. Jie sulopyti dviem lopais ten, kur net nebuvo dorai suplyšę. Nėra rasta kitų panašių radinių. Tad paaiškinimą pasiūlo Arūnas Puškorius: „Žmogus, kuris dėvėjo šią avalynę, buvo ypatingas avėtojas, ir aš būčiau linkęs manyti, kad tai buvo Valdovų rūmų pramogų sferos atstovo avalynė, nes ji sulopyta taip, kad būtų galima pažvengti. Net išėjęs į miestą su tokiais batais atrodytum kaip visiškai netipinis vilnietis. Na, bet jeigu būtum juokdarys, tai būtų visiškai normalus logiškas pasirinkimas. Tai mano spėjimas, ir šis atvejis išskirtinis visoje žinomoje archeologinėje medžiagoje.“
„Kernavėje rasta tiek daug spynų, kad aišku, jog rakino viską, ką tiktai galėjo, kartu ir batus“
Pabandę įsispirti į lopytą ir siūlėmis išvagotą avalynę, žengiame laiku atgal, kai ant batsiuvio stalo užgimdavo nauji batai. Paaiškėja, jog vilniečiai mėgo priekyje suvarstomus batus vientisu batviršiu ir vientisu padu. Nuo XIII iki pat XVII a. tokia avalynė buvo pati pigiausia, nes kuo mažiau buvo siūlių, tuo pigiau kainavo. Skirtingais laikotarpiais batai skyrėsi ne išvaizda, o keliomis vėliau viduje atsiradusiomis konstrukcinėmis detalėmis, kurios buvo naudojamos gan ilgai. Tad ankstyvąją vilniečių avalynę nuo vėlyvesnės galima atskirti tik pagal tai, ar yra įsiūta papildomų detalių, ar nėra, nes išoriškai atrodydavo labai panašiai.
Lopyta ar šviežia, avalynė buvo ir turtingųjų, ir vargšų geidžiama prekė. „Naginės taip kokybiškai neapsaugodavo, tad net įplyšus bato siūlei, padą prie batviršio keliose vietose pritvirtindavo odine šikšnele. Nepaisant to, kad batas vis tiek leido vandenį, o iš šonų kyšojo šienas, žmogus jausdavosi saugiau.“ Dar pasiteirauju mokslininko – jei batai toks brangus turtas, ar neatsitikdavo taip, kad juos imdavo ir pavogdavo? „Aišku, vogdavo, čia gi geras daiktas. Tokių tyrimų labai nedaug, bet, pavyzdžiui, Kernavėje rasta tiek daug spynų, kad aišku, jog rakino viską, ką tiktai galėjo, kartu ir batus.“
Viena svarbiausių priežasčių, dėl ko anksčiau avalynė buvo brangi, yra pati oda. Ją išdirbti reikėjo laiko, darbo ir medžiagų. Procesą kiek tiksliau nušviečia mūsų gidas: „Proceso metu dėžėje buvo sluoksniuojama ąžuolo žievė, oda, ąžuolo žievė, oda. Toks „napoleonas“ užpilamas skysčiu rūgimui skatinti, o tas skystis, pagal tradicinį receptą, būdavo alaus misa. Bet alaus misa, nors davė puikų rūgimą, buvo per geras daiktas. Vėliau atrasta, kad šlapimas duoda tą patį rezultatą. Šlapimas tapo paklausia preke, nes jo poreikis tapo labai didelis.
Oda, kaip žaliava, buvo paklausi daugybėje amatų, taip pat ir gaminant knygų viršelius. Knygrišiai buvo vieni turtingiausių amatininkų, ir jiems taip pat reikėdavo tos pačios odos. Taigi, šlapimą rinkdavo vienuolės. Moterų vienuolynai turėdavo papildomą tiekėją, t. y. vaikų prieglaudas. Našlaičių prieglaudų buvo daug, tad vienuolės tiekdavo savo bei vaikų šlapimą. Be to, vienuolės eidavo per namus ir už nedidelę sumelę taip pat supirkinėdavo šlapimą. Negana to, kad to šlapimo reikėjo daug, ąžuolo žievę ir visą tą marmalą dar reikėdavo keisti kas keletą savaičių. Dėl to žaliavą be galo taupydavo, o jos kaina buvo aukšta. Tad tai, kad avalynę taisydavo odiniais dirželiais, visiškai normalus dalykas. Pasakymas „lopas ant lopo“, ko gero, yra atėjęs iš viduramžių. Suplyšęs batas būdavo sulopomas, o suplyšus lopui, būdavo sulopomas lopas, taigi, lopas ant lopo. Ir atraižėles išmesdavo tik tas, kurių nebebuvo galima panaudoti niekur kitur. Gyveno labai ekologiškai.“
Batsiuvio amatas Vilniuje
Kad geriau suprastume, kas buvo tie žmonės, siuvę ir lopę batus, paprašiau Arūno Puškoriaus pasakoti, ką istorikai ir archeologai žino ne tik apie batus, juos avėjusių miestiečių įpročius, bet ir apie pačius batsiuvius. Pasirodo, batsiuvio amatas, kuris buvo vienas populiariausių ir reikalingiausių visame mieste, yra labai mažai tyrinėtas, žinomos tik pavienės batsiuvių gyvenimo detalės. „Žinome, kad Jonų bažnyčioje buvo Krispino ir Krispijono altorius. Tai batsiuvių šventųjų altorius, kurį jie patys prižiūrėjo, keisdavo žvakutes, melsdavosi. Archeologinės avalynės yra užkonservuota pakankamai, bet apie pačius batsiuvius mes neturime nieko“, – pasakoja Arūnas Puškorius ir paaiškina, jog iš esmės pačiame batsiuvio darbe kelis šimtmečius dauguma dalykų buvo gana pastovūs. „Nuo vikingų laikų iki pat XIX a. batsiuviai beveik nieko naujo nesukūrė. Tik XVII a. viduryje sugalvojo, kaip pagaminti pakulnę, kad ją būtų galima stabiliai pritvirtinti prie kulno dalies ir ji nenukristų, o XIX a. pradžioje sugalvojo, kad padą galima pritvirtinti ne prisiuvant, o tiesiog prikalant. Nuo tada batsiuviai pradėjo triukšmauti. Atsirado daug pameistriukų, kurie kalė batams padus. Net tarpukario Lietuvoje rankomis siūtai avalynei padas vis dar būdavo prikalamas mažytėmis medvinėmis.“
Iš istorinių duomenų žinoma, kad Vilniuje Bokšto gatvės trečiame name buvo batsiuvių cechas ir taip pat ilgiausiai išlikę batsiuvių cecho namai. Batsiuviai dirbo panašiai kaip ir kitur Vakarų Europoje, tokiu pačiu principu organizavo cecho veiklą, meistrai atkeliaudavo į Vilnių ir vykdavo mokytis svetur. „Tai buvo trijų aukštų pastatas – trečiame aukšte buvo iždinė ir saugomi didžiausi turtai, antrame aukšte buvo susirinkimų salė, o pirmame, kaip ir priklauso, buvo kabokas – smuklė, kurioje batsiuviai išleisdavo pinigus. Pačiame ceche kartu dirbo ir mokiniai, ir pameistriai, ir meistras. Meistras vadovavo viskam. Pameistrys susiūdavo detales, kurias meistras jam paduodavo jau supjautas, sukirptas. Taip pamažu pameistrys mokydavosi kaip reikia išmatuoti pėdą. Na, o mokinys pradžioje tik stebėdavo visą tą veiksmą ir dažniausiai būdavo „sms berniukas“, kuris bėgiodavo pas užsakovus su pranešimais. Šiek tiek ūgtelėjęs jis tapdavo pameistriu“, – mokslus ceche iliustruoja archeologas.
Bet viena svarbiausių praktikų ceche buvo mandravonė. Taip buvo vadinama praktika pas meistrą kitame krašte. Toks mokymasis per mainus veikė visu pajėgumu, o grįžę meistrai savo įgūdžius dar turėdavo ir apginti. „Tam reikėjo pagaminti du šedevrus – porą pusbačių ir porą aulinių. Bet jau vėlesniais laikais, XVIII a., prasidėjus nuosmukiui, viskas buvo supaprastinta. Sumoki gerą sumą pinigų į kasą ir tampi meistru, o tavo rankos gali būti išdygusios iš bet kur. Taigi bet kuriuo atveju tampi meistru, ir prasideda tavo vargo vakarienė, nes kol cecho meistras iš cecho nebus išneštas kojomis į priekį, tol tu neturėsi teisės tapti cecho meistru. Ir nesvarbu, kad esi labai gabus ir moki puikiai siūti avalynę“, – pasakojimą apie meistrystės kasdienybę papildo Arūnas Puškorius.
„Laisviems vilniečiams bet kuriuo atveju kokį nors amatą reikėdavo turėti, o batsiuvystė nebuvo ypač sudėtingas amatas, todėl batsiuvių buvo daug, ir konkurencija tarp jų buvo labai didelė“
Paprastai miesto cechas turėjo monopolio teisę gaminti batus tame mieste. Taip buvo siekiama užtikrinti, kad priklausantys cechui darbuotojai turėtų užtektinai darbo ir galėtų pragyventi. Tiems, kurie dėl kokių nors priežasčių cechui nepriklausė, užsitikrinti pragyvenimą siuvant batus buvo daug sudėtingiau. Mieste jie legaliai dirbti negalėjo, o visi pinigai buvo mieste. Arūnas pratęsia pasakojimą įvardydamas būdus, kuriais tokie amatininkai bandydavo išgyventi: „Jie bandydavo dirbt nelegaliai, būdavo ne batsiuviai, o kurpiai. Tad vykdavo ir reklaminių propagandinių akcijų, kad kurpiai yra brokdariai, kad jie nieko nesugeba. Dėl to kurpiai keliaudavo į kaimo vietoves arba į nedidelius miestelius, kur cechų nebūdavo. Jeigu atsirasdavo cechas ir kurpių į jį priimdavo, ta organizacija rūpidavosi jo šeima, vaikais. O jei nepriimdavo, tai vėl viskas į terbą ant kupros, ir eidavo ten, kur dar laisva.“
Ir nors pasivadinęs kurpiumi batsiuvys keliaudavo po kaimo vietoves, iš principo batsiuviai buvo miestiečiai. „Į tokią darbo vietą galėjo pretenduoti tik laisvas žmogus. Tai negalėjo būti valstietis, negalėjo būti baudžiauninkas“, – paaiškina Arūnas Puškorius ir priduria, jog „laisviems vilniečiams bet kuriuo atveju kokį nors amatą reikėdavo turėti, o batsiuvystė nebuvo ypač sudėtingas amatas, todėl batsiuvių buvo daug, ir konkurencija tarp jų buvo labai didelė“. Šiuo amatu užsiėmė įvairių tautybių ir religijų gyventojai, kurie, kaip įprasta miestuose, galėjo susikalbėti keliomis kalbomis. „Kalbant apie tautas, esminis dalykas buvo religija. Pavyzdžiui, rusų kvartale gyveno stačiatikių iš bet kur. Graikai juk irgi yra stačiatikiai, tad graikai ten irgi sėkmingai sau gyveno. Vokiečių kvartale – protestantai. Visoje miesto teritorijoje buvo įvairiausių tautybių žmonių. O kadangi batsiuviai keliaudavo mokytis vieni iš kitų, būdavo visiškai normalu prisikviesti labai gerą meistrą iš kokios Vokietijos arba Italijos tam, kad Valdovų rūmų dvare jis siūtų batus.
Dabar sakome, kad mums, mažai tautai, reikia mokytis daug užsienio kalbų. Tada visi mokėjo po kelias užsienio kalbas, nes aplinka buvoo ir kosmopolitinė, ir multikultūrinė. Ir visi čia puikiausiai sugyveno. Totoriai, pavyzdžiui, sėkmingai dirbdavo odas, gamindavo avalynę“, – dalinasi Arūnas Puškorius. „Amatininkai ceche kalbėjo skirtingomis kalbomis, buvo skirtingų religijų žmonės, bet jie turėjo susišnekėti. Senovėje, būdavo, atvažiuoji, ir tuoj pat mokaisi vietinę kalbą. Tad miestiečiai tikrai kelias kalbas mokėdavo – rusų, lenkų, vokiečių, lotynų. Lenkų, vokiečių kalbos buvo vienos iš populiariausių Vilniuje. Dauguma tikrai jomis šnekėdavosi.“
Šis septynis šimtmečius trukęs daugiakalbis batsiuvių gyvenimo laikotarpis baigėsi maždaug XIX a. Tuomet, prasidėjus technologijų revoliucijai, amatininkų darbą cechuose pakeitė avalynės gamyba fabrikuose. Tokia gamyba leido atpiginti ir padidinti apavo gamybą. Daug daugiau žmonių dabar galėjo apsiauti naujus batus. Taip pasibaigė batų lopymo ir pamažu įsibėgėjo daiktų išmetimo era.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai: