Pastaruoju metu istorinė Kauno architektūra buvo paguldyta po padidinamuoju stiklu. Ir ne tik dėl gerųjų pavyzdžių, tokių kaip 2017 m. prasidėjusios modernizmo kelionės į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (atsakymo sulauksime 2022-aisiais) ar autentiškai atkurtų Naujamiesčio butų (pavyzdžiui, jaunų verslininkų Karolio Banio ir Petro Gaidamavičiaus butai Gedimino g. 48 ir Vytauto pr. 58; baldų kolekcininko, visuomenininko Dainiaus Lanausko prižiūrima architekto Stasio Kudoko tarpukario vila).

Pernai rudenį dėmesys nukrypo į Žaliakalnį: dalis jo yra įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių urbanizuotų vietovių sąrašą, tačiau, nepaisant to, vieną iš saugomos teritorijos autentiškų medinių vilų įsigijus naujam savininkui, ji imta savavališkai griauti. Kol institucijos pasimetusios ieškojo sprendimų, kaip sustabdyti beprecedentę vilos griūtį, jos likimu sparčiau ir aktyviau suskubo rūpintis patys aplinkinių namų gyventojai: kas ant tvoros kabino plakatus, o kas ėjo į akistatą su griovėjais. Galų gale vilos griovimas buvo sustabdytas. Šiandien apgriautas medinukas jau sulaukęs nuosprendžio – savininkas privalės jį atstatyti.

Panašu, kad Žaliakalnio bei kitų Kauno medinių rajonų gyventojus vienija rūpestis savo namais ir aplinka. Prieš kurį laiką susipažinau su žaliakalniečiu architektu Povilu Konkulevičiumi, kuris iš griaunamų Kauno medinių pastatų gelbsti jų puošybos elementus. Žinau apie Žemųjų Šančių gyventoją, atsisakiusią parduoti savo medinio namo dalį prekybos centrui: planuota namą nugriauti ir vietoje jo išasfaltuoti stovėjimo aikštelę. Galiausiai šimtametis medinis pastatas liko stovėti, o prekybos centro stovėjimo aikštelė buvo išasfaltuota aplink jį. Netyla ir diskusijos dėl jau prasidėjusių daugiaaukščių statybų tų pačių Žemųjų Šančių pakraštyje.

Tad ar egzistuoja medinio Kauno fenomenas? Ar medinių pastatų gyventojai jaučia su savo namais išskirtinį ryšį ir eina sunkiais keliais norėdami išsaugoti tiek juos, tiek savo gyvenamąją aplinką?

Ieškodami atsakymų, drauge su fotografu Justinu leidomės į kelionę po medinį Kauną. Ją pradėjome, žinoma, nuo Šančių – Kauno dalies, kurioje veikia viena aktyviausių Žemųjų Šančių bendruomenė, protestais kovojanti prieš jai nepriimtinus urbanistinius sprendimus.

Esame ties Aukštųjų ir Žemųjų Šančių riba, ant šlaito prie geležinkelio. Čia stovi Kauno bendruomeninės kultūros renginių erdvės „Parakas“ įkūrėjos ir sielos Vidos Bliumkienės medinis namas. Su Vida susipažinome prieš metus keliaudami pirkti jos restauruoto mid century stiliaus gėlių stovo. Tada pirmasis vizitas baigėsi ilgu šiltu pokalbiu ir kvietimu po kelių dienų atvykti į „Parake“ vyksiantį jos gimtadienio vakarėlį – užkrečianti Vidos energija buria žmones.

Vida šiame name gimė, augo ir praleido visą gyvenimą, čia užaugo ir jos vaikai. Namo statybų istorija glaudžiai susijusi su Vidos gyvenimu: kadaise prie jo augo akacija, kurią jai pasodino tėtis. Kadangi norėta išsaugoti brangų medį, statant priestatą buvo pasirinktas netradicinis sprendimas – namo kampą nukirsti taip, kad nereikėtų kirsti akacijos.

Šiandien akacijos nebėra – nulūžo. Tačiau nukirstas namo kampas padeda atskleisti ypatingą Vidos ir jos namų ryšį. Trys namo statybos etapai vyko skirtingais amžiais: pirmasis medinukas pašnekovei siejasi su Paryžiaus komunos laikais – jis buvo pastatytas 1871-aisiais. Žemutinis priestatas išdygo 1987-aisiais, o paskutinė namo dalis pristatyta 2010-aisiais.

„Pavydėdavau žmonėms, kurie gyveno „normaliuose“ namuose – kodėl aš gyvenu kažkokiam medinuke su tom lentutėm?.. Turi praeiti nemažai laiko, vos ne pusė amžiaus, mano atveju – kone pusė gyvenimo, kol susivoki, jog gyveni unikalioje vietoje, ir kad tas mažas namukas yra stebuklingas“, – pasakoja Vida, tvirtai stovėdama savo namų prieangyje.

Šimtametis medinukas, kuriame Vida su sese ir mama šildydavosi nugaras atsirėmusios į kūrenamos krosnies sienelę, šiandien žvarbus ir šaltas, o vaikystės atsiminimų erdvės virtusios senovinių baldų sandėliu. Vis dėlto net ir negyvenamos medinuko dalies (pirmojo pastato aukšto dalys, statytos XIX ir XX a.) šiluma – stipresnė nei betoninių daugiabučių. Pasak Vidos, medinio namo erdvės daug lengviau prisijaukinamos, nes medis minkštas, lengvai modifikuojamas, todėl kiekvienas medinuko gyventojas gali susikurti savo asmenišką erdvę, pasikabinti ant sienos piešinių, nuotraukų, paveikslų. „Medinis namas man yra kaip giminė, – sako Vida. – Kiti medinukai – tai maniškio broliai ir sesės, mus visus sieja giminystės ryšys.“

Meilė mediniam namui sustiprėjo Vidai susituokus su medinukus, senus baldus ir laikrodžius vertinančiu Kaziu Bliumku. Jie susilaukė dviejų vaikų. Kitaip nei mama, abu Vidos vaikai meilę mediniams namams jautė nuo pat mažens, o dabar lygiai taip pat rūpinasi medinukų ir savito Šančių rajono išsaugojimu. Bliumkai turi receptą, kaip tą padaryti: jų manymu, reikėtų sekti Olandijos pavyzdžiu, kuomet saugotini pastatai parduodami už simbolinę kainą, o jų naujieji savininkai, palaikomi ir remiami valstybės ar savivaldybės, turi įsipareigoti puoselėti jų autentiškumą.

Tai, kad šilti jausmai šiems namams yra perduodami iš kartos į kartą, liudija ir Emilijos bei Kristinos istorija. Emilija sutiko ja pasidalinti radusi mano kvietimą Žemųjų Šančių bendruomenės feisbuko grupėje. Kvietimą iliustravau šventiškai Lietuvos trispalve pasipuošusio medinuko nuotrauka, kurią padariau bevaikštinėdama po Šančius Vasario 16-ąją. Pasirodo, nufotografuoto medinuko dalis priklauso Emilijos šeimai. Emilijos karta – ketvirtoji, gyvenanti tame pačiame 1935 m. pastatytame medinuke Žemuosiuose Šančiuose.

Dviaukštis namas per savo gyvenimą matė daug. Šiandien jo fasadas išvagotas laiko žymių, o besilupantys sovietų laikų dažai atidengia originalias „smetoniškas“ dekoratyvines lentas. Stogas buvo pakeistas – jį keičiant rastos senos autentiškos iš Anglijos atvežtos skardos su 1935 m. Memelio spaudu. Emilijos mamos Kristinos žiniomis, šį namą senelių prieglaudai pastatė kunigas. Sovietmečiu, atliekant remonto darbus buvo atidengti seni sienų dažų sluoksniai, kurių žaismingos spalvos paliko mįslę – galbūt jame veikė ir vaikų darželis? Sovietmečiu trys iš keturių name buvusių butų buvo padalinti į kambarius, o į vieną iš jų apie 1950 m. atsikėlė Emilijos prosenelė – taip ir prasidėjo šeimos istorija šiame name.

Emilijai meilę namams įskiepijo tėvų auklėjimas; išmokyta puoselėti šeimos istoriją, ji pasižadėjo saugoti namą, stengtis išlaikyti jo originalią išvaizdą. „Namų jausmą duoda sienos, prisiminimai – kokios šventės, kokie šeimos susibūrimai vyko, kokie draugai lankėsi – viskas gyva atminty, ir tą norisi išlaikyti“, – savo mintimis dalinasi mergina. Joms abiem su mama rūpi Šančių medinukų išsaugojimas: dabar vietoje senų medinių pastatų vis dažniau iškyla nauji stikliniai, tad medinės architektūros, dažnai neturinčios jokio specialaus paveldo statuso, likimas lieka neaiškus (Šančiuose saugomi vos keli medinukai, pavyzdžiui, kariškių namai Juozapavičiaus prospekte. Kiti nėra saugomi).

Emilijos mama nuogąstauja, jog nesaugodami medinio paveldo „virstumėm Amsterdamu, kur į vienintelį medinį namą veža ekskursijas“. XV a. Amsterdamą nusiaubė du didžiuliai gaisrai, todėl atsirado reikalavimas medinius namus statyti su mūrinėmis ugniasienėmis, o 1669 m. medinių namų statyba buvo uždrausta. Todėl šiandien Nyderlandų sostinėje išlikę tik du senieji mediniai namai.

Kitoje Nemuno pusėje palei upę driekiasi buvęs tarpukario Lietuvos kurortinis rajonas – Panemunė. Kadaise Kauno gyventojai ten vykdavo piknikauti, ilsėtis pliažuose, o turtingesnieji statėsi vasarnamius. Šiandien Panemunė ir Jono Basanavičiaus šilas – populiari kauniečių pasivaikščiojimo vieta. Karantino metu, kuomet judėjimas iš miesto buvo apribotas, regis, visi aplinkinių rajonų gyventojai ten vykdavo ieškoti atgaivos ir gryno oro.

Visai greta šilo esančioje Gailutės gatvėje stovi interjero dizainerės Marijos Jasinskaitės namas. 1928 m. pastatytą medinę miškininko vilą po kelių metų įsigijo Marijos šeima – jai namas priklauso iki šiol. Nuo pat vaikystės sename medinuke gyvenusi Marija svajodavo, kaip ateityje rūpinsis namu ir jį restauruos. Veikiausiai tokios svajonės paskatino kūrybišką ir menams gabią merginą pasirinkti architektūros studijas bei interjero dizainerės profesiją. Marija mūsų pokalbio metu buvo Italijoje, todėl kalbėjomės internetu, o namą mums aprodė Marijos sesuo Veronika su dukra Karolina.

Namo sienos slepia sudėtingą šeimos istoriją: pirmieji jo nuolatiniai gyventojai – Marijos proseneliai – Lietuvos kariuomenės pulkininkas Domas Grabys su žmona Bronislava. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, šeima į namus priėmė karo pabėgėlių iš Lenkijos; jų dėka, Bronislava Grabienė su dukromis išvengė Sibiro – sovietų pareigūnams atvykus pranešti apie išvežimą, lenkų šeima pamelavo, jog šeimininkės jau kurį laiką name nebegyvena. Deja, karininko Domo Grabio likimas buvo kitoks: jis dar 1940 m. sovietų buvo suimtas ir kalintas, o 1942 m. nuteistas mirties bausme.

Marijos atsiminimuose gyva močiutė visad rūpinosi šeimos prisiminimų saugojimu, dalyvavo prosenelio minėjimuose ir kituose renginiuose. Antrame namo aukšte buvęs jos butas tapo mėgstamiausia Marijos namų erdve: didžiuliai langai, pro kuriuos krintanti saulės šviesa ir šiluma užpildydavo kambarį, elegantiškų formų art deco stiliaus baldai, darę įspūdį visiems namų svečiams. Nors dalis baldų karo metais buvo išmainyti į maistą, išlikusius baldus Marija restauravo ir pritaikė moderniame vilos interjere.

Kurį laiką po Marijos mamos mirties namas stovėjo tuščias ir apleistas, kol galiausiai sulaukė šiltos ir mylinčios rankos, pasiryžusios jį restauruoti, tarsi išvalyti nuo visų skaudžių ten nutikusių dalykų ir vėl pripildyti šilumos ir meilės. „Kartais kalbėdavau su tuo namu, sakydavau: dabar jau atėjo tavo laikas, pamatysi, padarysime tave gražų, pagaliau tave kažkas mylės“, – prisimena Marija, o jos akyse pasirodo džiaugsmo ašaros.

Medinio namo restauracija – ilgas, sudėtingas ir brangus procesas. Jam vadovavusi Marija galėtų apie restauraciją pasakoti valandų valandas. „Esu labai patenkinta rezultatu ir norėčiau įkvėpti kitų medinių namukų savininkus, parodyti jiems, kad iš medinio namo nebūtinai turi likti kažkokia senovinė troba, kad galima jį restauruoti pagal senovinį braižą, bet modernizuojant“, – džiaugiasi Marija.

Restauruojant namas buvo „nurengtas“ iki pagrindinių konstrukcijų, langai buvo pakoreguoti ir atverti į terasą, namas apšiltintas, apkaltas naujomis fibrocementinėmis dailylentėmis, įrengtas efektyvesnis šildymas, todėl anksčiau žiemą kambariuose tvyrojusią vėsą dabar pakeitė maloni šiluma. Vonios kambarių grindys pažemintos, kad, jei kada kiltų problemų su kanalizacija, nenukentėtų kiti kambariai, taip pat juose pelėsio prevencijai įrengtos vėdinimo sistemos. Namo fasadą puošia mediniai dekorai – į spirales susisukusios žaismingos sraigės. Iš pradžių Marija tikėjosi namą restauruoti ekologiškai – naudoti natūralias medžiagas, tačiau dėl didžiulės tokio tipo restauracijos kainos šios minties atsisakė.

„Medinukai – tradicinė lietuvių architektūra. Ji turėtų būti išsaugota. Jei medinukas restauruojamas su idėja, su skoniu, išlaikant jį kaip vientisą skulptūrą, jis įgauna kitą vertę, bet jei iš medinuko tampa barakas, jis atrodo pigiai ir gadina vaizdą“, – svarsto Marija. Jos manymu, Panemunėje ir kituose senuose Kauno rajonuose vis dar stinga gerųjų restauracijos pavyzdžių: nuimamos vertingosios pastatų dekoro detalės arba, kaimynams nesusitarus tarpusavyje, kiekvieno buto šeimininkai fasadą tvarkosi skirtingai, todėl ir butas, ir medinis pastatas praranda savo vertę, imamas pravardžiuoti baraku ar lūšna.

Didelė dalis Kauno medinukų priklauso keliems savininkams, o kai kurie turi daugiabučio statusą. Viename iš jų nuo 2017 m. gyvena ir verslininkas Algirdas Požerskis. Kitaip nei ankstesnių mano pašnekovų, Algirdo istorija naujuose namuose dar tik prasideda. Gimęs Kauno senamiestyje ir kurį laiką Aukštuosiuose Šančiuose gyvenęs Algirdas prieš keletą metų ėmė ieškoti naujo, erdvesnio būsto. Jis iš karto žinojo, jog daugiaaukščiai su liftais – ne jam, bet labiausiai traukusiame prestižiniame Žaliakalnio rajone būsto kainos buvo per aukštos. Tad likimas jį atvedė į Žemuosius Šančius, kurie atitiko Algirdo kriterijus. „Esu baigęs medienos apdirbimo technologijų mokslus, medis yra man artimas. Ir atrodo, jog medinuką lengviau remontuot, rekonstruot, kažką pakeist, pridėt, nupjaut negu plytas“, – sako Algirdas. Jį žavi ir medinių pastatų mikroklimatas, juose girdimi paslaptingi girgždesiai, bildesiai, krebždesiai.

Įsigijus butą, realybė pasirodė ne tokia romantiška: norint išlaikyti medinio pastato autentiškumą, reikia jį nuolat prižiūrėti – šveisti, perdažyti lentas, atlikti kitus smulkius namo priežiūros darbus, tačiau dėl įvairių teisinių dalykų tai ne visada paprasta. Namas, kuriame gyvena Algirdas, turi keturis savininkus, kurių nuomonė namo priežiūros klausimais nesutampa, tad aktyviam naujakuriui tenka rūpintis pastato gerove daugiau, o kartais viską daryti vienam. Todėl Algirdui suprantama, kodėl kai kurie Šančių medinukai būna rekonstruojami „gabalais“; nors, žvelgiant iš architektūrinės ir estetinės pusės, jam šie sprendimai atrodo prastai, tačiau, kita vertus, tokie namai – vietos bendruomenės savasties ženklas.

Algirdas butą remontavo pats: namas buvo gan neblogai išsilaikęs, nereikėjo atlikti didelių rekonstrukcijų – pakako tik keliose vietose pakeisti balkius. Panašių darbų šiuo metu reikalauja ir namo fasadas: reikėtų jį perdažyti, pasikeisti kelias susidėvėjusias lentutes. Didžiausias galvos skausmas – apie 1932 m. pastatyto namo stogas, kurio būklė labai prasta, o remonto darbai nepradedami dėl problemų su kitais gyventojais ir pastato administratoriumi. „Jei kažko nedarysime dabar, tai ateity bus brangiau: medinukui reikia periodinės priežiūros, kad katastrofoms būtų užbėgta už akių. Būna, svyra rankos, bet kartais ir pakyla. Tikiuosi, kad mano geras pavyzdys bus užkrečiamas“, – kalba Algirdas.

Buvusios savininkės jis išsiklausinėjo apie namo istoriją. Neįprastos formos – aukštesnio vidurio ir žemesnių šonų namą statėsi kariškis, greta esančių kareivinių komendantas: pro antrame aukšte buvusio buto langus jis galėjo puikiai matyti kareivines. Prasidėjus karui, karininkas pasitraukė į užsienį, o namas buvo padalintas į komunalinius butus.

Šiandien Algirdui priklausantis trijų kambarių butas sovietmečiu buvo padalintas atskiroms šeimoms. Svetainė, kurioje šnekučiavomės, buvo skirta vienai šeimai. Jos gyventojai buvo ją užuolaida perskyrę į dvi dalis: vienoje pusėje gyveno patys, o kitoje pusėje laikė vištas. Kitame kambaryje buvo įsikūręs paslaptingas kariškis ar KGB pareigūnas, namo teritorijoje slapstydavęs keistus daiktus bei ginklus. O trečias kambarys priklausė moteriai, iš kurios butą Algirdas ir įsigijo. Remonto metu Algirdas pasijuto archeologu: atidengęs grindis ir perdangas jis rado įvairių senų įrankių, tarpukario cigarečių pakuočių – matyt jas ten paliko namą statę darbininkai. Algirdas visus radinius išsaugojo ir entuziastingai apie juos pasakoja kitiems.

Kaune medinukai yra pigesni nei mūriniai, blokiniai ar monolitiniai namai, tačiau sunku arba beveik neįmanoma jų apdrausti draudimu, reikalingu norint imti būsto paskolą. Tai reiškia, kad medinukus dažniausiai galima įsigyti tik neimant paskolos. Šančių medinukai palyginti pigūs – prastos būklės pastatą galima įsigyti už 30–50 tūkst. eurų. Tačiau tai reiškia, kad dalis žmonių vietoje senojo medinuko stato naują keliabutį, taip rajonas gentrifikuojasi ir praranda savo istoriją.

Paklausiu Algirdo, ką jis mano apie medinukų ir senųjų Kauno rajonų transformacijas. „Nemanau, kad reiktų užsikonservuoti ir nieko nekeisti, bet Šančius, medinę architektūrą reikėtų išsaugoti, gal kiek transformuoti padarant modernesne, pritaikant šių dienų poreikiams. Privalu ją saugoti, nes tai mūsų labai savito miesto labai savitas rajonas – kaip ir Žaliakalnis“, – užtikrintai atsako jis.

Vis dėlto miesto kaita – neišvengiama, todėl, nykstant Kauno medinukams, jų istorijas saugo medinių namų gyventojai. Tomis savaitėmis, kai kalbėjomės su medinukų gyventojais, tapome gyvais Žemųjų Šančių kaitos liudininkais: savivaldybė sugrįžo prie kelio palei Nemuną tiesimo projekto vykdymo, o keli seni Šančių medinukai, pasikeitus šeimininkams, skaičiavo paskutines savo dienas – vietoje jų išdygs nauji, modernūs privatūs namai.

Į vieną tokių medinukų nuvykau įsigyti žavingo art deco stiliaus kavos staliuko. Su savimi išsiveždama kone šimtametį baldą, įsipareigojau saugoti jo istoriją ilgiau nei gyvuos namas, kurį jis kadaise puošė. Galvoje skambėjo pašnekovės Kristinos mintis, jog medinių pastatų gyventojai – tai pirminis šaltinis, galintis išsaugoti jų istoriją, ir jei tai nebus daroma, visi šie pasakojimai gali greitai išnykti. Tyliai džiaugiuosi: po šių pokalbių su medinukų gyventojais galiu būti rami – medinio Kauno išsaugojimas yra patikimose rankose.