(norėdami išgirsti interviu, spauskite „Play“ mygtuką aukščiau)

„Niekada nedariau nieko, ko manęs neprašė“, – sako menininkė, pedagogė ir vertėja, duodama interviu NARA podkastui. O prašymų buvo daug. Karla, tuo metu 25-erių studentė, sukūrė ir redagavo laikraštį „Lithuanian Review“, perdavusį Lietuvos naujienas anglakalbiam pasauliui. Sąjūdžio metais tai buvo ypač svarbu. Mokėdama abi – lietuvių ir anglų kalbas, ji dirbo Sąjūdžio informacijos agentūroje ir vėliau Seime, taip pat padėjo „The New York Times“, BBC ir kitų redakcijų žurnalistams rengti medžiagas iš Vilniaus.

Vėliau, Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, Karla Gruodis pradėjo pirmąjį lyčių studijų seminarą Vilniaus universitete ir sudarė pirmąjį feministinių tekstų rinkinį lietuvių kalba „Feminizmo ekskursai“. „Aš tikiuos, kad padėjau“, – savo indėlį į lietuvišką feminizmą dabar reflektuoja ji. „Bet aplink tą klausimą buvo labai daug energijos. Vienas žmogus niekada nepadaro nieko.“

Šiandien už jos lango sniegas ir karantininė ramybė. Karla džiaugiasi, kuo Lietuva tapo per 30 nepriklausomybės metų ir yra viltinga dėl jos ateities: „Lietuvos visuomenė vis dar yra auganti. Čia vis dar vyksta labai daug intensyvios kūrybos“, – sako ji.

Bet prideda, kad tuo pat metu mes, kaip Vakarų visuomenė, „gyvename didžiuliais susvetimėjimo ir atskirties laikais“. Oponuodama tam, Karla su vyru grįžo į gamtą: augina vištas, sodina daržoves ir stengiasi rasti sveikesnį santykį su aplinka.

Šis interviu – tai kelionė per modernios Lietuvos istorijos momentus ir kartu – siekis atrasti naują santykį su lietuviška kaimo kultūra.

Pokalbyje Karla taip pat dalinasi pamokomis išmoktomis dirbant su autochtonų studentais Kanadoje ir supratimu, ką Kanados valstybinė politika padarė jų kultūrai.

„Dešimtmečiais buvo manoma, kad autochtonų kultūra yra žemesnio lygio. Buvo sukurtos žiaurios programos, kurių tikslas buvo padėti autochtonams integruotis į europietišką Kanados kultūrą, bet tai padaryti naikinant jų pačių kultūrą“, – sako ji.

„Pradėjusi dirbti su autochtonų jaunimu, pajaučiau panašų jausmą kaip Sąjūdyje – supratau, kad negaliu nieko nedaryti. Kovojau, kad mūsų koledže būtų įkurtos programos autochtonų jaunimui. Jos veikia lig šiol. Kanadoje didėjo sąmoningumas, kad reikia kitokio požiūrio – ir dalykai keičiasi. Per šį procesą kažką labai gilaus išmokau apie save ir apie mano tėvų gimtąjį kraštą.“

Išgirskite visą interviu aukščiau.