Išgirskite tekstą:

Ji papasakojo, kad jos tėvams 90-aisiais pavyko pabėgti į Jungtines Valstijas, tad ji užaugo čia, Septintojoje gatvėje, Manhatano dalyje žinomoje kaip „Mažoji Ukraina“. Ji dėkojo žmonėms, kad sekmadienį atėjo solidarizuotis su ukrainiečiais. Kad ji nėra viena. Jos balsas drebėjo, o mano akys virpėjo.

Buvimas kartu nepažįstamų žmonių minioje leidžia lengviau išbūti dabartinį laiką nesant Ukrainoje, bet mintimis esant niekur kitur. Šį sentimentą nuo protesto scenos atliepė Kolumbijos universiteto studentė iš Ukrainos: „Nežinau, kur dėtis, ką man daryti. Ateiti čia buvo vienintelis veiksmas, kuriam turėjau jėgų.“

Protestuotojas amerikietis ragino eiti link Rusijos konsulato ir rusų diplomatus išsiųsti iš šalies: „Šitam mieste mums jų nereikia. Tegul Paryžius ir Londonas padaro tą patį.“ Studentės iš Sakartvelo ir Kazachstano, kurių šalys, priešingai nei Baltijos šalys, neturi NATO apsaugos, kalbėjo išsigandusiai: „Sovietų Sąjungos nebėra, bet Putinas nori ją atkurti. Mes turim jį sustabdyti.“ Viena iš organizatorių skaitė Taraso Ševčenkos eiles anglų kalba:

„Tai palaidokit, kai mirsiu,
Mane ant kurgano,
Vidury plačiosios stepės
Ukrainoj mano.“

(vertė Vladas Braziūnas, „Literatūra ir Menas“)

Washington Sq Park now in New York City. Support for the Ukrainian resistance from Kazakhstan. pic.twitter.com/rQyWLXVWZ5

— Karolis Vyšniauskas (@karolisvy) February 27, 2022

Nuo trečiadienio vakaro JAV laiku, kai buvo paskelbta apie Rusijos kariuomenės įsiveržimą į Ukrainos teritoriją, gyvenu it migloje. Pavasario semestras įsibėgėja, terminai artėja, bet susikaupti negaliu. Tviterio doomscrollinimas padeda, bet juo lengva persisotinti. Išeiti į gatvę ir sutikti kitus taip pat besijaučiančius žmones suveikia kaip sveikesnis būdas padėti sau. Kartu jis ir pavojingas: jis leidžia visu kūnu pajusti, kad karas, lig šiol buvęs kažkur toli, kažkur kitur, atėjo pas tave, per šalia esančių žmonių kūnus, kurių energiją jauti čia pat. Kad karas yra realybė, o ne simuliacija internete. O mes juk 8 tūkst. kilometrų nuo jo!

Ukrainos palaikymo demonstracijos Niujorke dabar vyksta kasdien skirtingose vietose. Times Square aikštėje. Prie Rusijos konsulato. Prie Rusijos misijos Jungtinėse Tautose būstinės. Putino lyginimas su Hitleriu yra centrinis jų vaizdinys. Koks paradoksas – pergalė prieš nacizmą yra Rusijos pokario istorijos naratyvo centre, bet pasaulis dabar mato Rusijos prezidentą kaip naują nacį nr. 1. Putinas kalbėjo apie Ukrainos „denacifikaciją“, bet pasaulis pamilo jo oponentą, Ukrainos žydą prezidentą Zelenskį: jaunesnį, gražesnį ir kovojantį kartu su savo žmonėmis, kol Putinas užsidaręs.

Nežinau, ar kada mačiau tiek kolektyvinio pykčio vienam žmogui, kiek šiuose protestuose. Ne rusų tautai. Bet vienam specifiniam ego apsėstam vyrui. Путин, иди на х*й vis sušukdavo kas nors ir minia atliepdavo. Įskaitant tuos, kurie nekalba rusiškai. Įskaitant tuos lietuvius, kurie nesikeikia rusiškai. Pasiųsti Putiną yra galios atsiėmimas ir pykčio išliejimas nors porai sekundžių.

Demonstracijose sutikau skirtingus žmones. Amerikietė Stefanie atėjo protestuoti prie Rusijos konsulato, nes dalį laiko dirba Taivane. Ji sako, kad Ukrainos kova nulems, kaip elgsis kiti pasaulio diktatoriai. Jeigu pasaulis leis Putinui užimti Ukrainą, tai atriš rankas Xi Jinping’ui užimti Taivaną. „Demokratiškos šalys dabar turi būti kartu“, – sako ji.

Šalia stovintis Andrejus laiko plakatą su Rusijos vėliavos spalvomis: „Aš esu rusas. Aš palaikau Ukrainą.“ Jis dirba Niujorke programuotoju. Iš Rusijos pabėgo dėl persekiojimų už politinę veiklą. Jis čia, nes gali. „Čia jaučiuosi laisvas. Matau policiją, bet jos nebijau. Policija Maskvoje mane sulaikytų.“

Pamatau ukrainietę Iriną, apsigaubusią Ukrainos vėliava. Į Niujorką su vyru ir vaiku ji atvyko prieš penkerius metus. Jos draugai ir artimieji liko Ukrainoje. Jai baisu. Kalbamės kitą dieną po pirmosios atakos. Ji nori daugiau tarptautinio palaikymo Ukrainai – šiandien šis noras jau išsipildęs. Kai kalbamės, ji susigraudina ir aš nustoju įrašinėti.

Protestai Niujorke mažesni nei Berlyne, Prahoje, Londone ar Amsterdame. Reakcija į Ukrainos kovą čia artimesnė mūsų požiūriui į karą Sirijoje, Jemene, ar net Palestinoje. Kaip sausį brutaliai kalbėjo Silicio slėnio milijardierius Chamath Palihapitiya: „Būkime atviri – niekam nerūpi, kas dedasi su uigūrais (Kinijoje). Sakau sunkią, šlykščią tiesą: iš visko, kuo galiu rūpintis, šis klausimas yra žemiau ribos.“ Didelei daliai amerikiečių Ukraina yra „žemiau ribos“ – panašiai kaip didelei daliai lietuvių neatrodė tiek svarbūs „Black Lives Matter“ protestai, sukėlę tektoninį lūžį JAV visuomenėje.

Yra ir dalis amerikiečių, kuriems Ukraina rūpi, bet jie priima Lietuvoje bene išdavikiška laikomą poziciją – kad tikroji karo agresorė yra NATO, o Putinas tik ginasi. Tai paties Putino pozicija. Savo kalboje dieną prieš invaziją jis iki smulkių detalių pasakojo, kaip greitai skirtingos raketos atakuotų Rusiją, jeigu Ukraina taptų NATO nare ir amerikiečiai ten nusiųstų karinę techniką. Dėl to, anot šios logikos, Rusija turi užimti (Putino žodžiais – „demilitarizuoti“) Ukrainą dabar, prevenciškai, kad ten neateitų amerikiečiai ir neatakuotų Rusijos.

Dalis amerikiečių tiek naujoje, pro-trumpiškoje dešinėje, tiek tolimoje kairėje priima šį argumentą, nesmerkia Rusijos ir kaltina Bideną kurstant karą. Jie argumentuoja – juk Rusija neatvedė savo karių į Kanadą ar Meksiką, JAV kaimynines šalis. Kodėl NATO, hipotetiškai, galėtų atvesti savo karius į Rusijos kaimynę Ukrainą? Juk – argumentas tęsiamas toliau – sutarus, kad Ukraina niekada nebus NATO narė, būtume galėję išvengti Rusijos atakos ir nerizikuoti nauju pasauliniu karu.

Esminė tokio požiūrio problema, kad jis atima iš Ukrainos žmonių teisę patiems nuspręsti, ko jie nori. Maidane jie nusprendė. Skirtingų apklausų duomenimis, didesnė dalis ukrainiečių nori į Europos Sąjungą ir NATO ir šie skaičiai auga. Nurašyti ukrainiečių valią ir manyti, kad geopolitika tėra didžiųjų valstybių susitarimų laukas, yra kolonialistinis požiūris. Tokią pačią logiką būtų buvę galima pritaikyti ir Lietuvos stojimui į Europos Sąjungą ir NATO. Neva Vakarų Europa ir JAV mumis tik naudojasi kaip „vasaline“, priklausoma valstybe. Iš čia ir terminai kaip „Briuselio diktatas“, neva primestos „Lietuvą skaldančios“ žmogaus teisių temos ir t.t.

Tiesa ta, kad abi narystės Lietuvai išėjo į naudą. Praėjusių metų duomenimis, keturi iš penkių Lietuvos gyventojų vėl balsuotų už narystę ES – septyniolika metų po narystės pradžios. Palaikymas narystei NATO Lietuvoje per dvylika metų išaugo nuo 59% iki 77%.

Bene aktyviausias amerikietiškas anti-NATO balsas šiuo metu yra žurnalistas Glennas Greenwaldas, kurį nuo seno skaitau ir kurio poziciją daugeliu klausimų gerbiu. Galiu pabandyti suprasti, kodėl mūsų pozicijos šiuo klausimu skiriasi. Lietuvoje ir Ukrainoje mes matome idealizuotą Vakarų vaizdą. Visai kas kita yra būti amerikiečiu ir bandyti oponuoti galingiausioms savo šalies institucijoms.

Būtent Greenwaldas yra žurnalistas, su kuriuo susisiekė Edwardas Snowdenas, kai norėjo paviešinti slaptą informaciją, kad JAV žvalgyba seka savo piliečius. Jų akimis tai buvo pilietiškas darbas, dovana demokratijai. Bet pagal JAV įstatymus Snowdenas lig šiol yra laikomas nusikaltėliu. Nei Obama, nei Trumpas jo neišteisino, nors galėjo tai padaryti vienu parašu. Snowdenas gavo politinį prieglobstį Rusijoje, bet to kaina yra ta, kad jis lig šiol negali viešai pasmerkti Rusijos invazijos. Greenwaldas tuo tarpu persikėlė į Braziliją ir paskyrė savo karjerą kritikuoti JAV valdžios, ypač demokratų, sprendimus.

Skaitau Greenwaldo tekstus, kad suprasčiau, ką mano „kita pusė“. Bet esu įsitikinęs, kad Ukrainos atveju jis klysta. Kad agitacija už „neutralią“, su NATO nesusijusią Ukrainą yra fantazija. Nes neegzistuoja toks dalykas, kaip „neutrali Ukraina“. Jei jie neprisijungs prie Vakarų, Rytai norės juos prijungti prie savęs. Ukrainos žmonės pasirinko, su kuo jiems pakeliui, ir reikia gerbti jų poziciją.

Principinis palaikymas Ukrainai nereiškia, kad negalima jos kritikuoti. Stephanie Hegarty, BBC žurnalistė, kuria pasitikiu, Tviteryje citavo Asyą, studentę iš Nigerijos, laukusią septynias valandas, kad patektų į Lenkiją ir pabėgtų nuo karo. Anot Hegarty, Ukrainos kariai studentę ir kitus afrikiečius nusiuntė į eilės galą. Ukrainiečiams buvo leista eiti pirmiems (atnaujinta: vėliau Hegarty pranešė, kad studentė galiausiai pasiekė Varšuvą ir visi sutikti žmonės ja pasirūpino, kaip ir kitais jos sutikais studentais iš Afrikos ir Azijos).

Šią žinutę pirmiausia pamačiau Questlove, legendinio „The Roots“ būgnininko Instagrame. Žinios apie galimą diskriminaciją prie Ukrainos sienos kairiajame Tviteryje plinta greičiau nei žinios apie Rusijos atakas. Ukrainiečiai turi tai išspręsti. Ne dėl to, kad tokios istorijos maitina Putino naratyvą. Dėl to, kad skirstyti pabėgėlius pagal odos spalvą tiesiog nėra moralu. Čia surinktas sąrašas organizacijų, kurie padeda specifiškai marginalizuotoms grupėms, taip pat ir Afrikos šalių studentams Ukrainoje.

Kol rašiau šį tekstą, The Kyiv Independent, mano operatyviausias naujienų šaltinis šiomis dienomis, paskelbė, kad į karą stoja Baltarusija. Kad Baltarusija panaikino savo kaip nebranduolinės šalies statusą ir Putinas dabar gali turėti branduolinius ginklus prie pat Lietuvos sienos. Bendros nuotaikos yra daug pakilesnės nei trečiadienį, kai invazija prasidėjo. Bet karas dar nelaimėtas.

Visa tai išgyventi vienam nėra sveika. Rytoj į demonstracijas eisiu vėl.

Patvirtintų organizacijų sąrašas, kaip galima padėti Ukrainos žmonėms šiuo metu.