Kai augau kaime Suvalkijoje, vakarais su draugais žaisdavome krepšinį. Vasaromis rinkdavomės lauke, o atšalus belsdavomės į fizinio lavinimo mokytojo duris, kad duotų mokyklos sporto salės raktą. Salė buvo ankšta, viena tų, kur šoninio tritaškio linija nutrūksta, nes prasideda sienos plytos. Bet ten mes džiaugėmės kiekviena ataka. Žaisdami mes iš tikrųjų susidraugavome, nes tiesiog kalbėtis niekas mūsų nebuvo išmokęs. Kai yra kamuolys ir aiškios taisyklės, būti kartu lengviau. Nė vienas nebuvome išskirtinai geras žaidėjas, tad visi jautėmės daugiau mažiau lygūs. Tuo tarpu išėjus iš salės vėl susikurdavo hierarchija, kurios viršuje buvo tie, kurie turėjo mašiną, merginą, cigarečių, o geriausia, jei viską kartu.

Prisiminiau tas dienas, kai rugpjūtį kolegė Berta Tilmantaitė grįžo iš mokykloje įrengtos migrantų stovyklos Vydeniuose, septyni kilometrai nuo sienos su Baltarusija, ir pasidalino nuotraukomis. Keliose iš jų buvo vaikinai, žaidžiantys krepšinį. Salė atrodė visai kaip mūsų – tos pačios rudos plytos, ta pati aukštai pro langus krentanti šviesa. Skirtumas tas, kad šių vaikinų oda buvo juoda arba ruda. Tuo tarpu mes visi buvome balti kaip sūris. Vieno ir buvo tokia pravardė – „Sūris“.

Žiūrėjau į šiuos jaunus žmones ir galvojau: o kas, jeigu jie būtų buvę mano kaime, ten, kartu su mumis, salėje? Ar mes muštumėmės? Ar mes bijotume, kad jie nuvilios mūsų nusižiūrėtas merginas ir atims cigaretes? O gal mes tiesiog žaistume, nes būnant paaugliu kaime daugiau nėra ką veikti?

Įtariu, kad būtų trečias variantas, su šiek tiek priemaišų pirmo ir antro. Nevyktų nieko, ko nėra dabar.

Aš nežinau, kur šie vaikinai šiandien, ar jie vis dar migrantų stovykloje, ar gavo prieglobstį Lietuvoje, ar grąžinti atgal. Beveik nėra šansų, kad jie Lietuvoje pasiliks – išnagrinėjus pirmuosius daugiau nei 3 tūkst. prašymų, prieglobstis suteiktas tik dešimčiai žmonių.

Žinau viena – gyvenimas kaime būtų buvęs daug įdomesnis, jei ten būtų buvę jaunų žmonių iš skirtingų kultūrų. Mes jautėmės izoliuoti, tarsi kito pasaulio nebūtų – net ne už Lietuvos, o už artimiausių poros miestų ribų.

Užpernai su kolegomis važinėjome po Lietuvos mokyklas ir dirbome su moksleiviais-žurnalistais. Visos mokyklos buvo mažesniuose miestuose. Visose paaugliai norėjo kuo greičiau išvykti į didesnes erdves, nes nuobodžiavo. Jie matė margą pasaulį instagrame ir vienodą pasaulį aplink save.

Dabar dalis to pasaulio – žmonės iš Afrikos šalių ir Vidurio Rytų – yra visai čia pat mūsų. Kiekvienas suaugęs, kiekvienas vaikas yra atskira galimybė sukurti naujus ryšius, rasti naujų draugų. Bet mes ne tik kad jų neįsileidžiame – mes, sprendžiant iš savanorių liudijimų, nepadedame net tiems, kuriems gresia sušalti prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos. Mes motyvuojame savo veiksmus tuo, kad „jei įleisime šiuos, ateis dar tūkstančiai“.

Ateis, bet nebūtinai pasiliks. Turbūt dar prisimenate, kai po 2015 m. migracijos nesuvaldymo krizės Europos Sąjungos šalys susitarė pasidalinti atvykusiais migrantais, kad visas darbas netektų Graikijai ir Italijai. Lietuva sutiko priimti 1105 žmones. Darbo partijai tai buvo proga apteršti miestus plakatais „Stabdysime pabėgėlių antplūdį“. Kai 2019 m. tikrinome, kiek realiai žmonių atvyko pagal šią programą, jų buvo 486. Daugiau nei du trečdaliai jų iš Lietuvos galiausiai išvyko.

Ir juos lengva suprasti. Jei esi iš Vidurio Rytų, Lietuvoje beveik nerasi žmonių, kurie kalba tavo kalba, žiemos čia šaltos, o atlyginimai mažesni nei turtingiausiose ES šalyse. Įstojus į ES ir atsivėrus sienoms mes elgėmės lygiai taip pat – vykom dirbti ne į Lenkiją, o į turtingesnes Jungtinę Karalystę ar Norvegiją.

Man tai joks palengvėjimas – „Žiū, jie čia nepasiliko, nėra problemos!“ Man liūdna, kad mano šalis, kuri ir taip nuo mano gimimo sumažėjo beveik milijonu gyventojų, nėra patraukli vieta pasilikti. Žinoma, yra išimčių, kaip „idealios pabėgėlės“ modelį išpildanti ir vis tiek pasipriešinimo iš dalies visuomenės sulaukianti Eskedar Tilahun ar Jonavoje gyvenančių Abdulrazzako ir Samiros šeima. Bet mes galime geriau. Aš noriu įvairesnės Lietuvos. Su daugiau kultūrų, patirčių ir dalijimosi.

Rašau šias eilutes iš Niujorko, miesto, kuris yra gyvas argumentas už įvairiakultūrę visuomenę. Keturi iš dešimties niujorkiečių nėra amerikiečiai. Dvi iš penkių Niujorko šeimų namuose kalbasi ispaniškai, viena iš septynių – kiniškai, viena iš šešiolikos – rusiškai. Tai nereiškia, kad visos jos turi tiek pat turto ir galimybių. Visiškai ne, ir tai yra problema nuo pat miesto susikūrimo. Bet Niujorkas niekada nebūtų tapęs „geriausiu pasaulio miestu“ (bent jau pačių niujorkiečių akyse), jei čia gyventų tik balti amerikiečiai. Čia būtų daug nuobodžiau.

Gaudydamas informacijos trupinius iš Lietuvos-Baltarusijos pasienio ir norėdamas suprasti nuotaikas namuose, feisbuke pasidalinau paradoksu, kad šiaip jau mes žavimės žmonėmis, kurie nusprendžia paaukoti savo gyvenimą vardan kelionės į naują visuomenę. Mes juos heroizuojame. Puikų Giedrės Žickytės filmą apie Simą Kudirką, jūreivį, kuris iššoko iš sovietų į amerikiečių laivą, nominavome kaip kandidatą į Oskarus. Jono Meko pabėgimas iš Lietuvos ir jo nepailstantis darbas Niujorke yra mūsų pasididžiavimas. Perkurdamas savo tapatybę šiame mieste Mekas išnaudojo savo kaip pabėgėlio statusą – tiek, kad tyrėjas Michaelas Casperas parašė daug aptartą esė, ar Mekas šiuo statusu nepiktnaudžiavo, suliedamas savo patirtis su žydų pabėgėlių patirtimis.

Žmonės feisbuke, daugelį kurių pažįstu kaip empatiškus, geraširdžius draugus, pradėjo mane protinti – suprask, čia viskas kitaip, dabar vyksta karas. Lukašenka tik ir nori, kad mums suvirpėtų širdys. Pabėgėlis nelygu pabėgėliui. Juk yra legalių būdų kirsti sieną, kodėl jie ten neina? Kiek milijonų reikės priimti?! Pažįstamas šaulys sako, kad dar niekada nuo nepriklausomybės pradžios nebuvo tokio realaus karo pavojaus, ir yra pasiruošęs, kad bet kada iškvies.

Aš ne vakar gimiau, suprantu, kad Lukašenka yra diktatorius, kuris turėtų būti teisiamas už smurtą prieš savo piliečius. Visi puikiai žinom, kad Lukašenka yra marionetė Putino rankose, o jam pabėgėliai taip pat nerūpi. Visi faktai rodo, kad tai yra orkestruotas žmonių naudojimas kaip pėstininkų, kad sukeltų politinę krizę, tiems žmonėms nesuprantant, į kur jie buvo įvelti. Mes visi dėl to sutariame.

Aš tik nesuprantu, kodėl jūs norite atvykusius žmones grąžinti Lukašenkai. Migrantai jam nustos rūpėti tą pačią sekundę, kai baigsis jų politinė nauda. Apgręžti žmones Lukašenkai, kaip tai dabar daro Lietuva pagal oficialią valstybės sienos politiką nepaprastosios padėties sąlygomis, reiškia grąžinti tuos žmones į neviltį. Amerikiečių admirolas, kuris atidavė Simą Kudirką atgal sovietams, buvo nubaustas. Mes tarnybas, kurios grąžina migrantus pas Lukašenką, laikome pilietiškomis.

Dar yra grupė lietuvių, kurie nesupranta, kodėl kurdai, somaliečiai ir kiti čia apskritai atvyko, ir piktinasi, kad šie yra pasiruošę – nusipirkę šiltų drabužių, palapines. Bet juk informacija yra prieinama, bent jau anglų kalba. Lapkričio 22-ąją „The New York Times“ publikavo straipsnį, kuriame kalbėjosi su žmonėmis, grįžusiais iš Minsko atgal į Iraką – tais, kurie įgyvendino Lietuvoje geidžiamą planą, kad migrantai susėstų į lėktuvus ir sugrįžtų, lyg nieko nebūtų buvę.

Skaičiau tuos liudijimus. Jie yra žlugdantys. 56-erių jazidė Naam Khalo surinko 20 tūkst. dolerių, kad su dukra, sūnumi ir dukterėčia gautų šansą pasiekti Europos Sąjungą. Tiek pinigų ji, žinoma, neturėjo. Ji skolinosi. Baltarusijos miškuose jie praleido 24 naktis. Kiekvieną kartą, kai bandė kirsti sieną, Lietuvos pareigūnai juos grąžindavo atgal į Baltarusiją. Žurnalistai šeimą sutiko Irako oro uoste, neturinčią pinigų taksi, kuris nuvežtų juos atgal į pabėgėlių stovyklą, kur gyveno anksčiau. Prieš išvykdama į Europą moteris turėjo viltį. „Dabar mes neturim nieko“, – tekste cituojama ji.

Praėjus savaitei po šio teksto pasirodymo į Lietuvą pirmą kartą atvyko Nadia Murad, Nobelio taikos premijos laureatė, jazidė, prašiusi Lietuvos suteikti prieglobstį šimtams jazidų, esančių prie Baltarusijos sienos. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis su ja nusifotografavo ir kalbėjo apie tai, kaip svarbu vieniems kitus suprasti. Apgręžimo politika keičiama nebuvo.

Iš liudijimų, užfiksuotų tarptautinės žiniasklaidos, matyti, kad priežastys, kodėl žmonės atvyko į Baltarusiją, yra įvairios – skurdas, noras suteikti geresnę ateitį vaikams, baimė dėl persekiojimo savo šalyje, vietiniai konfliktai, besikeičiantis klimatas. Yra šimtai argumentų, kodėl žmonės ruošiasi atsisakyti visko, kad bandytų pradėti naują gyvenimą, ir jei mes nesame to darę, mes to nesuprasim. Bet, kaip rašė britų poetė, somaliečių šeimoje Kenijoje gimusi Warsan Shire, „niekas nesodina savo vaikų į valtį, jei vandenyje nėra saugiau nei ant žemės.“

Mes norim tikėti, kad šie žmonės tėra avantiūriški „turistai“ ir kad jie turi kur grįžti. Bet prie sienos užfiksuoti vaizdai ir vertime pasiklydusių interviu liudijimai siunčia kitą žinią – kad bent dalis jų yra desperatiškos, sušalusios, palapinėse miškuose gyvenančios šeimos.

Dalis Lietuvos žmonių renkasi gyventi ne šioje realybėje, o teorijoje. Kolega Paulius Gritėnas feisbuke rašė: „Mano žiniomis, visos legalios priemonės jiems prieinamos, bet šie žmonės siekia paprastesnio būdo.“ Prie sienos savanore dirbanti, pagalbą bandanti suteikti „Sienos grupės“ socialinė darbuotoja Rita Škriadaitė jam atsakė: „Jūs gyvenate mitais. Pasienio kontrolės punktai neprieinami.“ Aš renkuosi tikėti Rita, nes ji yra ten gyvai. Kai žurnalistai neatlieka savo darbo – iš dalies ir dėl to, kad yra apriboti – „Sienos grupės“ įrašai tampa partizaniniu informacijos šaltiniu.

Kitas grupės savanoris Mantautas pasidalino istorija apie somalietes, 17-metę ir 25-metę, kurias Lietuvos pareigūnai, alkanas ir sušalusias, išsiuntė atgal į Baltarusijos mišką, neleidę prašyti prieglobsčio Lietuvoje. Jos kalbėjo angliškai, prancūziškai ir arabiškai. Jas prižiūrėjęs jaunas kareivis nekalbėjo nė viena šių kalbų.

„Aš garantuoju jums, kad jau už metų jos liptų karjeros laiptais. Gal taptų medikėmis, seselėmis. Gal mokytojomis, gal programuotojomis. O jų vaikai būtų puikūs ir lojalūs lietuviai, amžinai dėkingi už svetingumą, suteiktą šansą ir galimai išgelbėtas motinų gyvybes“, – rašė Mantautas. Vietoje to, mes šias dvi seses išsiuntėme atgal. O kiek yra tokių, kurių savanoriai nepamatė?

Žmonės prie sienos jau mirtinai sušalo – tik, kiek žinoma, ne prie mūsiškės, o prie Lenkijos. Tarsi tai kažką keistų. Lapkričio 11-ąją miške prie Lenkijos sienos su Baltarusija mirė keturiolikmetis irakietis. Tai paskelbė lenkų tiriamosios žurnalistikos tinklalapis OKO.press, jo žurnalistai gavo liudijimus iš trijų individualiai sukontaktuotų migrantų. Paauglys susirgo hipotermija, kurią sukėlė gyvenimas palapinėje šaltomis oro sąlygomis. „Reuters“ žurnalistas Andrius Sytas lapkričio 24-ąją feisbuke pasidalino fotografija, kurioje užfiksuoti migrantų kapai Lenkijoje, netoli totorių mečetės. „Reuters“ žiniomis, Lenkijoje prie sienos buvo rasta 13 negyvų migrantų. Realus skaičius gali būti didesnis.

Taip, dar kartą – šią situaciją sukėlė Lukašenka, atviliojęs žmones prie sienos vizomis ir melagingais pažadais, kad jie lengvai pateks į Europą. Taip, Lietuva nenorėjo šioje situacijoje atsidurti. Tuo labiau joje nenorėjo atsidurti atvykusieji. Niekas nenorėjo. Bet dabar mes visi esame čia ir istorija mus teis pagal tai, kaip pasielgsime.

Bent dalį atvykusiųjų mes turime priimti. Turim suteikti jiems oficialų prieglobstį. Turim stengtis, kad jie liktų Lietuvoje ir galėtų kurti Lietuvą kartu su mumis – su tais, kuriems pasisekė gimti su ES pasu. Priėmimui turi būti sukurta reali prieglobsčio sistema, kurios tikslas – kad žmonės liktų Lietuvoje, o ne būtų grąžinti atgal tik imituojant prieglobsčio nagrinėjimo procesą, kai vienai bylai skiriamos dvi minutės. Lietuvos migrantų stovyklos turi būti žmogiškos, o ne tokios, kuriose, anot moters iš Kongo, pateikiamas sugedęs maistas ir neleidžiama susitikti su artimaisiais. Apie tokią situaciją Medininkuose lapkričio pradžioje pranešė kanalas France24.

Tuo pat metu turi būti daromas spaudimas ES šalims ir Jungtinėms Valstijoms, kad šios, savo ruožtu, spaustų Lukašenką ir tyčinį žmonių gabenimą stabdytų. Mes negalime priimti visų. Bet negalime tų, kurie jau atvyko ir nukentėjo nuo Lukašenkos, nubausti dar kartą.

O anot liudijimų, mes tai darome. Tęsiant ankstesnio „The New York Times“ straipsnio skaitymus, jame skelbiami gąsdinantys kaltinimai Lietuvos pareigūnams. Cituojamas 24-erių irakietis Nazaras Shamsaldin, trijų vaikų tėvas, sako, kad Baltarusijos pareigūnai jį ginklu vertė nelegaliai kirsti Lietuvos sieną – bet tada Lietuvos pareigūnai atsakė tuo pačiu ir nuvijo į Baltarusiją. Jo giminaitis Dhiabas Zaydan, 30-metis irakietis, liudijo, kad Baltarusijos pareigūnai jį mušė lazdomis – Lietuvos pareigūnai savo pusėje atsakė lazdomis ir elektrošoku. Sunku patikrinti, ar šita informacija teisinga. Bet Lietuvoje lapkričio 10-ąją įvedus nepaprastąją padėtį, tokie pareigūnų veiksmai galimai būtų teisėti, nes Nepaprastosios padėties įstatymas leidžia „proporcingą fizinę prievartą“.

Mes turime matyti priežastis, kaip apskritai atsidūrėme šioje situacijoje, ir suvokti, kad būdami ES nariai nesame vien neutralūs geopolitikos stebėtojai. Šią savaitę žurnalas „The New Yorker“ išspausdino tyrimą apie slaptus kalėjimus Libijoje, kurių tikslas – sugauti migrantus, kad jie nepatektų į Europos Sąjungą per Italiją. Paradoksalu, bet Baltarusijos režimas saugojo Europos Sąjungos sienas nuo migracijos. Panašiai kaip tai daro tokios šalys kaip Turkija ar jau minėta Libija. Jos visos valdomos režimų, kurie riboja žmonių teises, bet ES, o tai reiškia, kad ir mes, flirtavo su jais, nes norėjo, kad patekimas į Europą būtų apsunkintas. Lukašenka nusprendė pasinaudoti šiuo ginklu – vienu tų retų, kuriuos dėl Baltarusijos geografijos turi savo arsenale.

Situacija yra daugiasluoksnė. Dailininkė ir poetė Vilma Fiokla Kiurė, viena lietuviško anarchizmo balsų, feisbuke reguliariai dalinasi naujienomis iš Baltarusijos opozicinės spaudos. Baltarusijos disidentai, kuriuos Vakarų pasaulis heroizavo pernai vasarą, dabar jaučiasi užmiršti. Kol mes fokusuojamės į migrantus, trečiadienį Baltarusijos pareigūnai įsiveržė į žurnalistų ir aktyvistų namus – didžiausia tokia operacija per tris mėnesius. Vilma, remdamasi Baltarusijos opozicijos žiniomis, informuoja apie tarp pabėgėlių įsimaišiusius irakiečių karius, kurie pasiryžę kovoti už Lukašenką. Jos informacija parodo sudėtingumą situacijos, kai dvi visuomenės grupės, kurioms abiem reikia padėti – Baltarusijos disidentai ir migrantai – yra priešpastatomos viena kitai. Lietuva yra lyderė pirmuoju atveju, bet nesusitvarko su antruoju, taip kompromituodama pirmąjį.

Situacija prie sienos mums pateikiama kaip kova už Lietuvos saugumą. Bet, kaip daug kartų kartojo kolegė Marylando universiteto vyr. mokslininkė Eglė Murauskaitė, saugumas nėra matuojamas vien fiziniais matais – turimais ginklais ar sienos ilgiu. Visuomenės saugumas visų pirma yra susijęs su pasitikėjimu vieni kitais. Mes saugūs tol, kol esame ramūs, kad šalia esantieji pasielgs teisingai. Kai LRT radijo „Aktualijų studijoje“ vidaus reikalų viceministras Vitalijus Dmitrijevas kalbėjo, kad keturiolikos migrantų grupė, tarp kurių šeši vaikai, rasta Lietuvos miške, „savo noru“ sutiko grįžti į Baltarusiją užuot gavusi prieglobstį Lietuvoje, „Sienos grupės“ savanoris paklausė viceministro – iš kur jūs tai žinote? Ar turite visų suaugusiųjų parašus, kad jie tikrai nori grįžti į Baltarusiją? Ar dalyvavo vertėjai? Kiek galima tikėti žmonių laisva valia, kai juos miške pasitinka pareigūnai? Viceministras neturėjo atsakymų, tik lakoniškai pakartojo, kad pagal jo turimą informaciją, viskas buvo atlikta teisingai. Tai buvo skaudus momentas. Tai nebuvo pasitikėjimas valstybe – tai buvo bejėgiškas nusivylimas ja.

Ir net jeigu mes viską atliekame remdamiesi Nepaprastosios padėties įstatymu, net jeigu ES vadovai mus palaiko, nes jie irgi nenori migrantų sąjungos teritorijoje, faktas, kad šalia mūsų sienos buvo žmonės, kurie ne tik Baltarusijos, bet ir Lietuvos pareigūnus prisimins kaip pragarą. Tai įsirėš Lietuvos psichikoje. Siena bus apsaugota, bet žaizda liks. Ją atvers žinojimas, kad žiemą šalia mūsų buvo žmonės, kurie atidavė viską, kad rastų naujus namus, o mes juos atstūmėme, nors turėjome užtektinai ugnies ir maisto.

Tuo tarpu mano vaikystės aikštelėje viskas bus kaip anksčiau – vaikinai vėl žais krepšinį, mokysis būti kartu, svajos apie mašiną, merginą ir (elektronines) cigaretes. Visi su panašiomis patirtimis, visi balti kaip sūris.