Mane pašaukė tarnauti Baltarusijos kariuomenėje

Stoviu priešais seną sovietinį pastatą Minsko centre. Jo dešinėje ant betoninio pjedestalo su memorialine lenta – tamsiai žalios spalvos tankas. Lentoje nurodytos 23 karių, žuvusių Afganistano kare, pavardės, datos 1979–1989 m., žodžiai „Afganistanas“ ir „Prisimename“. Prie įėjimo į pastatą plevėsuoja raudonos ir žalios spalvų vėliava.

Įžengęs į vidų ir užlipęs ant tokiam pastatui būdingų mozaikinių betoninių grindų, išmargintų marmuro drožlėmis, kairėje pamatau informacinį langą, pro kurį per akinių rėmelio viršų į mane žvelgia pagyvenusio vyro, apsirengusio karine uniforma, akys.

– Kur einate?
– Į medicininę apžiūrą...
– Įdėkite telefoną į spintelę ir galite eiti.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Contribee

Skubu į trečią aukštą, kur turiu pasiimti savo bylą, saugomą čia nuo 2012 metų. Pakilęs į viršutinį aukštą, pro jaunuolių minią einu link man reikalingo kabineto.

Gavęs dokumentus vėl nusileidžiu į pirmą aukštą, kur ilgo koridoriaus kampuose ir palei jo sienas telkiasi jauni vaikinai. Kiekvienam iš jų reikia patekti į penkis kabinetus, kur skirtingi gydytojai išnagrinės jų ligos istorijas, patikrins sveikatą ir papasakos, ką daryti toliau.

<p>©Ūla Šveikauskaitė</p>

©Ūla Šveikauskaitė

Prie pirmo kabineto durų atsisėdu ant senos, minkštos, raudona medžiaga apmuštos kėdės. Klausiu, kas paskutinis. Žvilgsniu klaidžioju tai į marmurines grindis, tai į bylą, kurią laikau rankose. Po kelių minučių pradedame diskutuoti, kas kaip mėgins išsisukti nuo karinės tarnybos. Vienas iš vaikinų tikina, kad į kariuomenę nepateks dėl neurologinių sveikatos sutrikimų, kitas nėra toks pasitikintis savimi ir svarsto, kad iki tarnybos reikėtų perrašyti mašiną kieno nors kito vardu, nes kitaip reikės mokėti už automobilio draudimą.

Visa tai vyksta rudens šaukimo įkarštyje viename iš Minsko karinių komisariatų.

Nuo sovietmečio Baltarusijoje vis dar vykdoma privalomoji karo tarnyba. Vyrai nuo 18 iki 27 metų šaukiami tarnauti skirtingam laikotarpiui, priklausomai nuo išsilavinimo. Vyrai, turintys vidurinį išsilavinimą, tarnauja pusantrų metų, turintys aukštąjį – metus, o studijavę karinėje katedroje universitete tarnauja nuo 6 mėnesių iki 1 metų. (Tai specialus universitetinis padalinys įvairiuose Baltarusijos universitetų fakultetuose. Pavyzdžiui, į šią katedrą patekusių IT fakultetų studentų įgūdžiai vėliau panaudojami šalies kibernetiniam saugumui. Baigęs šį padalinį studentas papildomai prie savo pagrindinės specialybės įgyja karinį išsilavinimą ir jaunesniojo vado arba atsargos karininko laipsnį.)

Posovietinėje visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad karo tarnyba jaunam vaikinui – tai ne tik karinis pasirengimas, profesinių įgūdžių įgijimas, bet ir kažkas švento, kažkas, kas padaro tikru vyru, grūdina, stiprina vidinę šerdį. Šiuos įsitikinimus vyresnioji vyrų karta perduoda jaunesniajai: „Kariuomenė išauklės ir sudrausmins“, „Atitrūksi nuo tėvų, bus gerai“ ir kt. Atrodo, kad armija yra jaudinantis nuotykis, turintis šiek tiek kalėjimo elementų, atsispindinčių „dedovščinoje“, bet užtat su ten sutiktais žmonėmis liksi draugais visą gyvenimą. Žvelgdamas į tėvo nuotraukas iš kariuomenės laikų, visada pastebėdavau šypsenas karių veiduose. Jie jauni ir laimingi. Čia žaidžia futbolą, čia boksuojasi, o čia apsikabinę pozuoja nuotraukai.

<p>Šioje publikacijoje naudojamos nuotraukos iš fotografo Siarhejaus Hudzilino projekto „547 days“ (tiek trunka privalomoji tarnyba Baltarusijoje), darytos 2009–2011 m. Borisovo mieste, 60-ajame ryšininkų pulke. Šią fotoistoriją Siarhejus sukūrė eidamas privalomąją tarnybą. Su „547 days“ jis tapo nepriklausomo konkurso „Belarus Press Photo 2011“ nugalėtoju. Nuotraukos šioje publikacijoje nėra tiesiogiai susijusios su teksto herojais.</p>

Šioje publikacijoje naudojamos nuotraukos iš fotografo Siarhejaus Hudzilino projekto „547 days“ (tiek trunka privalomoji tarnyba Baltarusijoje), darytos 2009–2011 m. Borisovo mieste, 60-ajame ryšininkų pulke. Šią fotoistoriją Siarhejus sukūrė eidamas privalomąją tarnybą. Su „547 days“ jis tapo nepriklausomo konkurso „Belarus Press Photo 2011“ nugalėtoju. Nuotraukos šioje publikacijoje nėra tiesiogiai susijusios su teksto herojais.

Norėjo mūsų tėvai tarnauti ar ne – lieka klausimas. Bet pastebiu, kad šiandien mano bendraamžiai į karinę tarnybą žiūri su tam tikru nerimu. Tarp savo draugų ir pažįstamų retai sutinku žmonių, kurie įžvelgia prasmę tokioje tarnyboje. Ar dėl to galima sakyti, kad mano kartai trūksta vyriškumo?

Mokama ir nemokama pagalba šauktiniams

Į pirmąjį kabinetą, be savo asmens bylos, kurioje yra bendra informacija apie mane, mano šeimos narius, studijų ir gyvenamąją vietas, su savimi nešuosi didelį aplanką medicininių dokumentų. Juos gavau, kai prieš kelis mėnesius atlikau apžiūras keliolikoje skirtingų privačių Minsko klinikų.

Tai dariau patartas darbuotojo vienos komercinės įmonės, padedančios šauktiniams išvengti karinės tarnybos nepažeidžiant šalies įstatymų. Pastaraisiais metais tokių įmonių Baltarusijoje daugėja.

„Google“ paieškoje įvedus „pagalba šauktiniams Baltarusija“, pirmame paieškos puslapyje galima pamatyti bent penkias svetaines ar nuorodas į įmonių paskyras socialiniuose tinkluose, padedančias šauktiniui už pinigus susirasti reikiamas ligas. Paslaugų pirkimas panašus į mokėjimą už „Netflix“ prenumeratą, tik vietoje filmų ir TV laidų bibliotekos pirkėjas gauna asmeninį konsultantą ir ilgą sąrašą gydytojų, į kuriuos reikia kreiptis. Taip pat tokios įmonės klientas turi pasirinkti jam tinkantį planą. Pasirinkau paketą „Standart“ už 950 Baltarusijos rublių (apie 320 eurų). Kiti galimi paketai – „Premium“ (570 eurų), „Goden“ (liet. tinkamas, 507 eurų), „Podderzhka“ (liet. palaikymas, 165 eurų).

Už 950 rublių įmonės darbuotojai, tarp kurių, kaip nurodyta svetainėje, yra buvusių kariškių, teisininkų ir gydytojų, išstudijavo mano ligos istoriją ir nurodė, į kurias ligas atkreipti dėmesį. Mano medicininiuose dokumentuose buvo nurodyta, kad vaikystėje turėjau problemų su klubo sąnariu ir galvos traumą, tad konsultantas, be keleto kitų patikrinimų, užrašė atlikti apatinės nugaros dalies MRT ir nukreipė pas neurologą.

Įmonės tinklalapyje nurodoma, kad išvengti tarnybos pavyksta 80 proc. jos klientų – jie gauna karinius bilietus (dokumentus, patvirtinančius tarnybos baigimą arba atleidimą nuo jos dėl sveikatos ar kitų priežasčių), bet tikimybė, kad nepavyks išsisukti, visgi lieka. Tokiu atveju šauktinis gali arba prarasti savo pinigus, arba įmonė juos jam grąžins, jei tai bus numatyta sutartyje.

<p>Žiūrėdami vakaro žinių transliaciją, kuri šauktiniams yra privaloma, dauguma kareivių tvarko apykakles. Tokiose klasėse vyksta ir ideologijos paskaitos, per kurias šauktiniams rodomi valstybinės televizijos reportažai ir kiti propagandiniai vaizdo įrašai.</p>

Žiūrėdami vakaro žinių transliaciją, kuri šauktiniams yra privaloma, dauguma kareivių tvarko apykakles. Tokiose klasėse vyksta ir ideologijos paskaitos, per kurias šauktiniams rodomi valstybinės televizijos reportažai ir kiti propagandiniai vaizdo įrašai.

Tokių paslaugų pirkimas tik preliminariai nustato šauktinio sveikatos būklę, kurią ateityje bet kokiu atveju reikės tikrintis ir kariniame komisariate. Čia veikia principas „kuo daugiau nusiskundimų sveikata, tuo geriau“ – kariniam komisariatui reikalingi dokumentai apie šauktinio ligas, o įmonės padeda tokius dokumentus gauti, siųsdamos klientą vizitams pas privačius gydytojus. Už tai reikia mokėti papildomai, nes į paslaugų kainą tai nėra įskaičiuota.

Be komercinių įmonių, kurių pagrindinė reklaminė priemonė – tinklalapiai ir socialiniai tinklai, kuriuose pilna nuotraukų su išdidžiai pozuojančiais vaikinais, laikančiais rankose kario bilietą, Baltarusijoje veikia ne pelno siekianti nevyriausybinė organizacija, padedanti šauktiniams už dyką. Tai – Šauktinių teisių centras (ŠTC).

Ši organizacija, kurią patys jos nariai vadina visuomenine iniciatyva, susikūrė 2014 metais, visuomeninės kampanijos už alternatyvios karo tarnybos Baltarusijoje įvedimą, metu (ši tarnyba skirta šauktiniams, kurie dėl religinių pažiūrų negali imti į rankas ginklo, tad tarnauja civiliniame pasaulyje, o ne kareivinėse, ir Baltarusijoje galioja tik protestantams).

ŠTC – tai internetinė pagalbos šauktiniams platforma, kurioje kiekvienas gali užduoti klausimų ar pasidalinti savo žiniomis. Kitaip nei komercinėse įmonėse, ŠTC nėra profesionalių teisininkų ar gydytojų, todėl iš esmės ši organizacija – tai forumas, kur žmonės dalinasi savo patirtimi.

Reklama

Pagrindinis ŠTC uždavinys nėra padėti jaunimui išsisukti nuo kariuomenės. Kartais šauktiniai, priešingai, kreipiasi į organizaciją norėdami sužinoti, kaip galėtų patekti į tam tikrus karinius dalinius, kokių sveikatos reikalavimų tam reikia, – tačiau taip nutinka retai. „Daug mažiau klausiančių, kaip patekti tarnauti, nei tokių, kurie tarnauti nenori“, – sako ŠTC aktyvistas Kirilas Petrenko, prisijungęs prie organizacijos 2016 metais. Jis pasakoja, kad dažniausiai šauktiniai siunčia savo medicininių dokumentų nuotraukas norėdami išsiaiškinti, ar nors viena diagnozė atvers galimybę išvengti tarnybos, arba domisi teisiniais klausimais, pavyzdžiui, kokios gali būti pasekmės, jei gavę šaukimą nepasirodys kariniame komisariate.

Nepamiršti nė vienos ligos

Mano naujieji pažįstami lieka koridoriuje toliau varžytis priežasčių ir ligų paieškose, o aš patraukiu durų su užrašu „Terapeutas“ rankeną. Prasideda medicininė patikra, dėl kurios čia ir atvykau. Po kiekvienos naujos apžiūros gydytojas mano nusiskundimus ir simptomus arba, priešingai, jų nebuvimą nurodys mano medicininėje kortelėje. Preliminariai įvertinęs mano sveikatos būklę jis paskirs papildomų tyrimų kitose miesto ligoninėse ir klinikose, kad ten mano diagnozė būtų patvirtinta arba paneigta.

Nedidelis nerimas, kurį sukelia pusiau oficiali, pusiau karinė aplinka kabinete, sustiprėja stebint keletą šauktinių ir gydytojų. Manęs neapleidžia jausmas, kad dalyvauju svarbiame gyvenimo įvykyje. Vienas iš šauktinių stovi prie sofos nuoga krūtine, jį apžiūrinėja moteris baltu chalatu. Ji atsistoja jam už nugaros ir prašo ištiesti rankas, tada pasilenkti, tada atsisukti į ją. Kitas jaunuolis, sėdintis prie kito gydytojo stalo, mikčiojantis, lyg nerangiai deklamuotų literatūros pamokai išmoktą eilėraštį, skundžiasi kojų skausmais. Vaikinas tikina, kad liga jį lydi nuo vaikystės, gydytoja į tai reaguoja sausai: „Kur pažymos?“ Iš įkvepiančios šauktinio istorijos lieka dvejonės.

<p>Šauktiniai ruošiasi šaudymo pratyboms kariniame poligone.</p>

Šauktiniai ruošiasi šaudymo pratyboms kariniame poligone.

Tiems, kas šioje vietoje lankysis, visada patariama skųstis dėl bet kokių, net ir pačių menkiausių, ligų. Apie tai man pasakojo draugai, artimieji ir gydytojai, pas kuriuos lankiausi anksčiau. Todėl vilkdamasis striukę galvoju, kad tik nepamirščiau nė vieno savo nusiskundimo. Daugiau pasitikėjimo suteikia aplankas su medicininėmis pažymomis rankose.

Pirmiausia mane pakviečia dermatologė. Jauna gydytoja klausia apie alergijas ir kitas odos ligas. Išgirdusi neigiamą atsakymą, greitai kažką užsirašo ant kortelės ir siunčia prie gretimo staliuko, už kurio sėdi psichiatrė.

Link psichiatrės stalo einu su psichoterapeutės medicininemis išvadomis. Psichoterapeutė buvo įtraukta į gydytojų, pas kuriuos lankiausi pagal įmonės, padedančios gauti kario bilietą, sąrašą. Pas ją buvau nukreiptas dar anksčiau, kai savo konsultantei pasakiau, jog kartais prastai miegu ir nervinuosi. To vizito metu gydytojui pasakiau, kad stresinėse situacijose jaučiu nerimą ir man sunku su juo susidoroti, kad blogai miegu, kad jaučiuosi nejaukiai naujuose kolektyvuose. Per vieną seansą kartu su gydytoja bandėme išsiaiškinti tokio nerimo priežastis, ji man išrašė tablečių ir pasakė, kad tai galbūt galėtų būti adaptacinis sutrikimas.

Dabar, sėdėdamas kėdėje priešais kitą psichiatrę, pagyvenusią trumpaplaukę moterį su akiniais, miglotai kalbu apie savo miego problemas, blaškausi nuo skundo prie skundo. Gydytoja mane pertraukia ir tvirtina, kad mano nemigos priežastis – naudojimasis telefonu prieš miegą. Tačiau viename aplanke pamačiusi psichoterapeutės išvadą, ji kažką užsirašo ant kortelės, aš tik spėju pamatyti žodžius „apžiūra stacionare“ ir dar iki galo nesuprantu, kas manęs laukia. Tačiau dabar svarbiausia nepamiršti kitų skundų.

„Kartoju jums, su kvaileliais negulėsiu!“

Po minutės sėdžiu prie neurologės stalo žinodamas, kad ir šiai gydytojai turiu pakankamai nusiskundimų. Išsamų mano pasakojimą apie smegenų sukrėtimą, galvos, apatinės nugaros dalies ir kojų skausmus nutraukia atšiaurus: „Dėl nusiskundimų jūsų dar net neklausiau.“

Tuo metu į kabinetą įsiveržia jaunas vaikinas ir, nespėjęs prisėsti prie psichiatrės stalo, sušunka: „Su kvaileliais negulėsiu!“ Staiga suprantu, ką reiškia psichiatrės įrašas mano kortelėje: esu siunčiamas apžiūrai į psichiatrijos ligoninę, kurios adresas nurodytas po žodžių „apžiūra stacionare“. Kai vaikinas išeina iš kabineto šaukdamas „eisiu aiškintis!“, psichiatrė kolegoms sako: „Nenori jis gulėti. Eis tarnauti tada.“

Kol neurologė susierzinusi rūšiuoja mano pažymas ir beveik nekalba, į kabinetą grįžta tas pats šauktinis:
– Kartoju jums, su kvaileliais negulėsiu!
– Ar supranti, kad tada eisi tarnauti į kariuomenę?
– Ar esate juos mačiusi? Jie kaip zombiai, iš burnos seilės bėga...

Po dešimties minučių vėl sėdžiu koridoriuje ir bandau save įtikinti, kad siuntimas į ligoninę yra kažkokia klaida. Iš kabineto išėjus psichiatrei, pasitikslinu:
– Ar jūsų įrašas mano byloje – tai siuntimas į ligoninę?
– Žinoma! Atsigulsi dviem savaitėms.

Kiti gydytojai į mano skundus jau nebereaguoja. Vienam iš jų sakau, kad turėčiau pasitikrinti skydliaukę, tačiau išgirstu: „Pirmiausia pagulėk ligoninėje, o tada žiūrėsime.“

„Karinio parengimo kariuomenėje labai mažai“

Šitoks šauktinių užsidegimas išvengti karinės tarnybos pašaliniams gali pasirodyti keistas. Atrodo, kad lengviau yra tiesiog atitarnauti, nei gultis į psichiatrinę ligoninę, mokėti įmonėms, padedančioms kariuomenės išvengti, studijuoti kitų šauktinių patirtis forumuose, stebėti Baltarusijos teisėsaugos pokyčius norint suprasti, kurios diagnozės užtikrins „netinkamumą“ tarnybai. Tai kokia gi esminė šauktinių, bandančių išvengti tarnybos, motyvacija?

ŠTC visuomeninės iniciatyvos aktyvistas Kirilas Petrenko yra konsultavęs daugybę šauktinių ir pirmąja nenoro tarnauti priežastimi įvardija tai, kad, šauktinių manymu, tarnyba – tai laiko švaistymas. „Tiesiog jie nemato, ką konkrečiai naudingo tarnavimas kariuomenėje gali duoti.“

<p>Nauji šauktiniai atvyko į karinį dalinį. Šaukimai Baltarusijoje vyksta kas pusmetį: rudenį ir pavasarį.</p>

Nauji šauktiniai atvyko į karinį dalinį. Šaukimai Baltarusijoje vyksta kas pusmetį: rudenį ir pavasarį.

Už darbą kariuomenėje šauktiniams mokamas atlyginimas, tačiau net pagal Baltarusijos standartus suma yra itin maža. Baltarusijos Respublikos gynybos ministerijos svetainėje skelbiama, kad šauktinio atlyginimas yra nuo 29,95 iki 62,79 Baltarusijos rublių (nuo 10 iki 21 euro) per mėnesį. Praėjus pusantrų ar vieniems metams, tarnybą baigęs karys išeina užsidirbęs nuo 120 iki 378 eurų. Lietuvoje už 9 mėnesių tarnybą, priklausomai nuo jos atlikimo kokybės, šauktinis užsidirba nuo 2 154 iki 2 910 eurų.

Su manimi sutiko pasikalbėti 22-ejų Andrejus (vardas pakeistas), iš šauktinių tarnybos grįžęs 2021 m. lapkričio pabaigoje. Andrejus į kariuomenę pateko baigęs koledžą (Baltarusijos koledžuose įgyjamas vidurinis profesinis išsilavinimas, tad tarnybos laikas netrumpinamas), todėl tarnavo pusantrų metų.

Vaikinas sako, kad šauktiniai kariuomenėje vertinami kaip nemokama darbo jėga. Jie šluodavo teritoriją ir užsiimdavo įvairiais ūkio darbais.

„Žiemą, kai iškrito daug sniego, mano batalionui buvo priskirta valyti aikštę, kur vykdavo rikiuotės. Ji labai didelė. Kartą iki pietų aikštę nuvalėme, o po pietų liepė grąžinti sniegą atgal“, – prisimena Andrejus ir priduria, kad tokie dalykai kariuomenėje kėlė labiau juoką nei susierzinimą. Jis suprato, kad absurdiškos užduotys ten yra taisyklė, o ne išimtis.

<p>Sniego valymas. Sunkiausius darbus tenka daryti jaunesniajam šauktinių periodui, tuo tarpu vyresnysis dirba mažiau. Taip skirstomi darbai pagal karinę hierarchiją.</p>

Sniego valymas. Sunkiausius darbus tenka daryti jaunesniajam šauktinių periodui, tuo tarpu vyresnysis dirba mažiau. Taip skirstomi darbai pagal karinę hierarchiją.

Armijoje Andrejus buvo radiacinės ir cheminės žvalgybos būrio vadas. Jis pasakoja, kad pirmuosius šešis mėnesius daugiausia buvo studijų ir darbo, o karinių mokymų beveik nebuvo. Tik kai pateko į kovinį padalinį, jis pradėjo dalyvauti pratybose. Su entuziazmu Andrejus prisimena dalyvavimą tarptautinėse Rusijos ir Baltarusijos pratybose „Zapad 2021“, vykusiose pasienyje su Lietuva, Lenkija ir Latvija. Pratybos rengiamos nuo 2009 m., ir nors viešojoje erdvėje skelbiami mažesni dalyvaujančių karių skaičiai nei yra iš tiesų, tai yra didžiausios Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos nuo Šaltojo karo laikų. „Didžiąja dalimi jose dalyvavo Rusija, o iš Baltarusijos pusės tikriausiai buvo tik pėstininkai ir specialiųjų operacijų pajėgos. Buvome ten dvi savaites, įrengėme stovyklavietę ir beveik nieko nedarėme. Repetavome gynybą, nes mus kažkas atseit puolė. Buvo įdomu, bet tikėjausi kažko daugiau“, – pasakoja jis.

Praėjus pusmečiui nuo „Zapad 2021“, Baltarusijos teritorijoje vėl rengiamos su Rusija bendros karinės pratybos, tačiau dabar jau netoli sienos su Ukraina. Pratyboms „Sąjungininkių ryžtas 2022“, kurios vyksta vasario 10–20 d., į Baltarusiją jau atkeliavo ginkluotė ir kariai iš Rusijos. Tikslus karių skaičius oficialiai nėra skelbiamas, tačiau NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas teigia, kad jis gali siekti 30 tūkst., o kai kurie apžvalgininkai mano, kad toks Rusijos karių sutelkimas Baltarusijos teritorijoje yra didžiausias per visą nepriklausomą šalies istoriją. Iki galo neaišku, ar Rusijos karinė technika bus patraukta iš Baltarusijos teritorijos: prieš kelias dienas Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas tikino, kad Rusijos karinės pajėgos sugrįš atgal, tuo tarpu Lukašenka sako, kad Baltarusija nori nupirkti dalį pratybose naudojamos ginkluotės iš Rusijos.

Visa tai vyksta tuo metu, kai Rusija prie Ukrainos sienos sutelkė virš 100 tūkst. savo karių ir ženkliai didina karinės technikos skaičių. Lukašenka pastaraisiais mėnesiais vis dažniau kalba apie karinį konfliktą, Baltarusijos įsitraukimą į karą, kurį neva provokuoja JAV, užsimena ir apie tai, kad Baltarusijoje gali atsirasti Rusijos branduoliniai ginklai.

„Tiesą pasakius, karinio parengimo kariuomenėje labai mažai“

Lukašenkos retorika tiesiogiai keičia ir visos šalies padėtį. Šiandien Baltarusijos Konstitucijos 18 straipsnyje skelbiama, kad šalis siekia karinio neutraliteto, tačiau vasarį planuojamas referendumas, kuriuo straipsnį norima panaikinti. Akivaizdu, kad šis straipsnis turi tik formalią galią – Baltarusija daug metų stiprino karinius santykius su Maskva, šalys yra Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) narės, tačiau neutraliteto punktas visados buvo savotiška garantija, kad Baltarusija į karą neįsitrauks. Kai būdavo naudinga, Lukašenkos režimas galėdavo teigti, jog įsitraukti į karinį konfliktą draudžia Konstitucija. Pavyzdžiui, dar 2016 m. Baltarusijoje įsigaliojo karinė doktrina, kurioje pabrėžiama, jog šalis neturi priešų, o Baltarusijos kariuomenė skirta savigynai. Tuometis šalies gynybos ministras Andrejus Ravkovas teigė, kad Baltarusija niekada nedalyvaus kariniuose konfliktuose kitose valstybėse.

<p>Šauktiniai stebi Lukašenkos kreipimąsi į tautą ir nacionalinę asamblėją (režimui pavaldi valdžios institucija) 2022-ųjų sausio 28. Šio kreipimosi metu Lukašenka kalbėjo, kad karas bus tuo atveju, jeigu prieš Baltarusiją bus pradėta karinė agresija ir jeigu Ukraina užpuls Donbasą, taip pat grasino Lietuvai ir Lenkijai. ©Baltarusijos Gynybos Ministerija</p>

Šauktiniai stebi Lukašenkos kreipimąsi į tautą ir nacionalinę asamblėją (režimui pavaldi valdžios institucija) 2022-ųjų sausio 28. Šio kreipimosi metu Lukašenka kalbėjo, kad karas bus tuo atveju, jeigu prieš Baltarusiją bus pradėta karinė agresija ir jeigu Ukraina užpuls Donbasą, taip pat grasino Lietuvai ir Lenkijai. ©Baltarusijos Gynybos Ministerija

Apie „Zapad 2021“ Andrejus pasakoja su entuziazmu, nes turėjo galimybę dalyvauti karo simuliacijoje. Tačiau, pasak jo, iš esmės didžioji dalis laiko kariuomenėje skiriama ne tam, kad žmogus išmoktų kariauti. „Tiesą pasakius, karinio parengimo kariuomenėje labai mažai. Jeigu dėmesys būtų skiriamas tik tam, užtektų tarnauti tik pusmetį“, – sako jaunuolis. Jo manymu, Baltarusijos kariuomenė ne tokios geros būklės, kad galėtų sau leisti privalomąją tarnybą – karinė technika pasenusi, o Andrejaus matyti kareiviai neturėjo jokios modernios ginkluotės.

Kariuomenės ideologija – tarnauti režimui

2020-ųjų protestai ir politinė krizė, persimetusi ir į 2021-uosius, negalėjo nepaveikti Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų ir kariuomenės vidaus struktūros. Protestų metu internete atsirado vaizdo įrašų, kuriuose jauni kariai saugo Stelą (architektūrinį kompleksą Minsko centre, kur vyko didžiausi protestai 2020-aisiais). Vaizdo įrašuose užkadro girdėdavosi balsai: „Jūs pažiūrėkite, jie gi vaikai.“ Protestus malšino jauni kariškiai, ir atrodo, jog niekam nekilo abejonių, kad tam buvo mobilizuoti šauktiniai.

„Ten juk dalyvavo vidaus karinės pajėgos (malšinant protestus – aut. past.). Bijojau, kad vers dalyvauti ir kitus, bet mūsų tai nepalietė“, – pasakoja Andrejus, savo tarnybą pradėjęs likus trims mėnesiams iki protestų pradžios.

Andrejus prisimena, kad padidinta kovinė parengtis jų padalinyje nebuvo skelbiama, o kiti kartu tarnavę šauktiniai, kaip ir jis pats, palaikė einančiuosius protestuoti. Tačiau karininkai ir vadovybė tuomet pradėjo aktyvią ideologinę veiklą: „Prasidėjo propaganda, jeigu taip galima pavadinti. Mums buvo teigiama, jog žmonės neteisūs, neva mitingai yra blogai, ir panašiai.“

<p>Išminavimo pratybos. Cheminės apsaugos kostiumus kariai dėvi pratybų metu arba esant blogoms oro sąlygoms, tai padeda išlaikyti geresnę karinės uniformos būklę.</p>

Išminavimo pratybos. Cheminės apsaugos kostiumus kariai dėvi pratybų metu arba esant blogoms oro sąlygoms, tai padeda išlaikyti geresnę karinės uniformos būklę.

Jis prisimena, kad aukštesnio rango karininkai šauktiniams rodydavo valstybinės televizijos naujienų reportažus apie protestus Baltarusijoje ir kitose šalyse. Juos buvo bandoma įtikinti, kad protestai visur organizuojami pagal tą patį scenarijų, pasitelkiant išorines jėgas, neva už to „kažkas stovi“. Šauktiniai viską privalėjo konspektuoti, nes reportažai buvo demonstruojami ideologijos pamokų metu.

„Viską bandė pateikti taip, kad atseit visi žmonės vienu metu išprotėjo“, – prisimena Andrejus ir sako, kad labai stengėsi nuo visko atsiriboti.

Jis pasakoja, jog pradžioje ideologija nebuvo stipriai peršama, tačiau po rugpjūčio įvykių agitacinis ir propagandinis darbas su šauktiniais ėmė vykti daug intensyviau. Tarnybai einant į pabaigą, kariams pradėjo rodyti propagandinius filmus apie migraciją. Juose Baltarusijos veiksmai buvo rodomi kaip humaniški, palyginti su kaimyninėmis valstybėmis, buvo nuslėpta, kad Lukašenkos režimas buvo to priežastis. „Pasakojo, kad Baltarusija kieta, kad mes visus gelbėjame, kad esame tarsi gelbėjimosi šiaudas“, – sako Andrejus.

Jis įsitikinęs, kad po 2020 m. šalį sukrėtusių protestų ir dėl to prasidėjusių masinių represijų, o vėliau ir dėl pačios valdžios dirbtinai sukurtos migrantų krizės, į kariuomenę norės eiti dar mažiau žmonių. Manoma, kad šauktinių kariuomenė režimo vertinama kaip eilinis valdžios išlaikymo įrankis.

„Dedovščina“

Smurtas ir šauktinių bei karininkų santykiai Baltarusijos kariuomenėje – problema, kurią pastaraisiais metais atvirai aptarinėja net ir valdžios atstovai. 2019 m. Gynybos ministerijos atstovas spaudai teigė, jog šalies kariuomenėje įvyksta 3–5 savižudybės per metus. Apie „dedovščinos“ ir didelio mirtingumo problemą armijoje aktyviai pradėta kalbėti po šauktinio Aleksandro Koržyčiaus mirties Peči karinio rengimo centre – viename didžiausių visoje šalyje, esančiame netoli Borisovo miesto (70 km į šiaurės rytus nuo Minsko).

<p>Komanda „ant alkūnių“. Jaunesnieji šauktiniai daro atsispaudimus vyresniųjų įsakymu. Pratimas gali trukti nuo kelių minučių iki pusvalandžio. Tai laikoma vienu dažniausių piktnaudžiavimų valdžia ir vienu „dedovščinos“ pavyzdžių.</p>

Komanda „ant alkūnių“. Jaunesnieji šauktiniai daro atsispaudimus vyresniųjų įsakymu. Pratimas gali trukti nuo kelių minučių iki pusvalandžio. Tai laikoma vienu dažniausių piktnaudžiavimų valdžia ir vienu „dedovščinos“ pavyzdžių.

2017-ųjų spalį Aleksandras Koržyčius buvo rastas kilpoje, padarytoje iš karinės uniformos. Jo kūną rado medicininės kuopos rūsyje, ant jo galvos buvo užvilkti marškinėliai, o kojos buvo surištos. Tarnybos metu jaunuolis reguliariai skųsdavosi artimiesiems dėl „dedovščinos“ ir nuolat prašė mamos pervesti jam pinigų į banko kortelę, kurią vėliau naudojo seržantai. 2018-ųjų balandį Baltarusijos Tyrimų komitetas baigė Koržyčiaus žūties aplinkybių tyrimą ir konstatavo, kad prie savižudybės šauktinį privedė seržantai. Žuvusiojo mama įsitikinusi, kad sūnų nužudė, todėl buvo svarstoma ir tyčinės žmogžudystės versija. Teisme liudijo ir kiti šauktiniai, tarnavę kartu su Aleksandru. Jie teigė, kad be nuolatinio reikalavimo duoti pinigų, seržantai liepdavo kareiviams daryti atsispaudimus dėvint dujokaukes, valyti tyčia suteptą klozetą, laižyti klozeto šepetį. Šauktiniai taip pat pasakojo, kad seržantai juos nuolat mušdavo, pririšdavo prie radiatoriaus, o Koržyčiaus mama teismo posėdyje kalbėjo apie antkaklius su adatomis, kuriuos seržantai uždėdavo kariams ant kaklo, kad šie negalėtų miegoti. Trys seržantai buvo apkaltinti prisidėję prie Aleksandro Koržyčiaus mirties, teismas jiems skyrė nuo 6 iki 9 metų laisvės atėmimo bausmes.

Aleksandro Koržyčiaus žūtis palietė šauktinius visoje šalyje, nemažai jų išsigando. „Nuo 2017 m. rudens pagalbos kreiptis pradėjo vis daugiau žmonių“, – sako Kirilas Petrenko, visuomeninės iniciatyvos ŠTC aktyvistas.

Tačiau po Koržyčiaus bylos ir didelio visuomenės pasipiktinimo Baltarusijos kariuomenėje ėmė ryškėti teigiamų pokyčių. Andrejus pirmąjį tarnybos pusmetį praleido būtent Peči karinio rengimo centre, kur buvo rastas negyvas Koržyčius.

„Dabar, jei šauktinio atžvilgiu yra kažkokių „dedovščinos“ požymių, laisvės atėmimo bausmė būna ilga. Niekas to nenori. Nes, man regis, kariuomenėje sėsti į kalėjimą gali greičiau nei civiliame gyvenime. <...> Mums kaip pavyzdžius rodydavo seržantų iš Peči bylas, kur jie gaudavo po penkerius metus [laisvės atėmimo]. Vienas seržantas iš šauktinio atėmė 5 rublius (1,6 euro – aut. past.) ir jį pasodino trejiems metams“, – sako Andrejus.

Reklama

Pasak dienraščio „Nasha Niva“, po Koržyčiaus mirties Peči karinio rengimo centre buvo įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, šauktiniams leidžiama naudotis mygtukiniais telefonais (anksčiau tai buvo draudžiama), su kariais dirba psichologai, tikrinama, ar šauktiniai neturi sumušimų, patalpose iškabinti skelbimai su psichologinę pagalbą teikiančių tarnybų telefonų numeriais.

Andrejus patvirtino, kad tarnybos metu seržantai kas vakarą apžiūrėdavo, ar šauktiniai neturi sumušimo žymių, o kartą per savaitę, apsilankymo pirtyje metu, karius tikrindavo ir slaugytoja.

„Net jeigu pats susižeidei – tai irgi labai blogai. KGB kontržvalgybininkams, kurie irgi atvyksta ir vykdo patikras, labai sunku įrodyti, kad pats susižeidei, o ne kažkas kitas“, – sako Andrejus.

Tačiau Kirilas Petrenko iš ŠTC sako, kad patikrinti, ar iš tiesų visoje kariuomenėje vyksta pokyčiai, yra labai sudėtinga, nes tik valdžia gali stebėti, kas vyksta kariuomenės viduje. Pilietinės visuomenės atstovai, žmogaus teisių gynimo organizacijos neturi prieigos prie šauktinių jų tarnybos metu. „Iš vienos pusės, pas mus privalomoji tarnyba vykdoma kalėjimo režimu: šauktiniai neturi teisės palikti karinio padalinio, per visą tarnybos laikotarpį jie tik kelis kartus grįžta namo. <...> Tačiau kalėjimuose patikros galimybė visgi yra, veikia visuomeninės stebėsenos komisijos, kurios gali lankytis laisvės atėmimo vietose, tikrinti kalinimo sąlygas ir panašiai. Armijoje nieko panašaus nėra“, – pasakoja Kirilas. Jis priduria, kad netgi tokia informacija kaip šauktinių skaičius yra nuo visuomenės slepiama. Kas pusmetį Baltarusijos valdžia paskelbia, kad norima pašaukti apie 10 tūkstančių vyrų, tačiau, pasak Kirilo, jei nori sužinoti tikslų skaičių, iš valdžios institucijų tenka išgirsti, kad tai valstybinė paslaptis.

<p>Kariuomenėje šauktiniai nuolat atlieka įvairius ūkio darbus.</p>

Kariuomenėje šauktiniai nuolat atlieka įvairius ūkio darbus.

Be Aleksandro Koržyčiaus mirties, Baltarusijos kariuomenėje reguliariai įvykdavo tragiškų atsitikimų, įtariama, sukeltų „dedovščinos“. 2007 m., Vitebske esančiame kariniame padalinyje atitarnavęs 3 mėnesius, mirė šauktinis Pavlas Kozikas. Pirminiais Baltarusijos Tyrimų komiteto duomenimis, jaunuolis mirė dėl širdies ligos. Tačiau vėliau, kai Pavlo mama pradėjo pati ieškoti sūnaus mirties priežasties, paaiškėjo, kad vienas iš vyresniųjų karininkų jos sūnui smogęs į saulės rezginį. Pavlas po smūgio taip ir neatsikėlė. 2012 m. Vitebsko 103-ojoje oro desantininkų divizijoje buvo rastas pakartas šauktinis Eugenijus Rudakas. Divizijos vadovybė klastojo liudytojų ir gydytojų parodymus, bandydama įrodyti, kad tai buvo savižudybė neva dėl to, kad šauktinis negavo atostogų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad prieš mirtį Eugenijus skambino draugui ir sakė: „Skubiai atvažiuok, kitaip mane čia nužudys.“

2013 m. viename Minsko kariniame padalinyje šauktiniui Aleksandrui Gabrukovičiui trumpam išėjus į kioską nusipirkti cigarečių, seržantas jį taip sumušė, kad jis pateko į reanimaciją ir gydytojai jam turėjo pašalinti blužnį. Seržantas kalėjime praleido pusantrų metų, o Aleksandras vėliau pasakojo, kad vis dar jaučia sunkius padarinius sveikatai. 2017-ųjų kovą, likus pusmečiui iki Aleksandro Koržyčiaus mirties, 25-erių karys Artiomas Bastiukas mirė kariniame padalinyje Peči. Vaikinas pasakodavo tėvams apie „dedovščiną“ kariuomenėje. Tėvai net buvo atvažiavę į padalinį pasikalbėti su vadovybe dėl sūnaus saugumo. Jiems buvo pažadėta, kad sūnų saugos, o po 12 valandų Artiomą rado pakartą.

Apie „dedovščiną“ girdėjau ir iš savo draugų, kurie tarnybą atliko 2015 ir 2016 metais. Vieną jų kažkada lankiau Peči karinio rengimo centre. Tada jis man pasakojo, kad seržantai atiminėja iš šauktinių maistą, reikalauja pinigų ir cigarečių. Visa tai jis pasakojo paprastai, atrodė, jog čia tiesiog tokia tvarka. Su kitu draugu bendravau, kai jis iš kariuomenės grįžo į Minską 10 dienų atostogų. Jis pasakojo, jog jo padalinyje – jis tarnavo pasieniečiu – aukštesniojo periodo kariai (Kariuomenėje šauktiniai padalinami į periodus, vyriausiais pagal rangą tampa tie, kurie atėjo anksčiausiai. Tokiu būdu formuojasi tam tikra karinė hierarchija, kurioje jauni kariai dirba daugiau, jie dažniau susiduria su „dedovščina“.), išeidami į demobilizaciją, surengdavo masines muštynes – gaudydavo žemesnius pagal rangą šauktinius ir juos sumušdavo, kartais panaudodami elektrošokus arba bananus (gumines lazdas). Šie pasakojimai man irgi pasirodė įprasta kariuomenės pasaulio dalis. Tuo metu draugas sakė: „Chebra, jeigu tik turit galimybę, geriau į kariuomenę neikit.“

O baigęs tarnybą 2021-ųjų rudenį Andrejus mūsų pokalbio metu pasakė: „Net jei ir nebūtų „dedovščinos“ – nėra ten ką veikti, geriau ten neatsidurti.“

Languotos pižamos

Psichiatrijos ligoninės vaizdinį mano galvoje suformavo visuomenėje egzistuojantys stereotipai. Nenorėjau ten, maniau, jog tai niūri, nemaloni vieta. Likus keletui dienų iki ligoninės, kalbėjau su savo konsultante mesendžeriu ir ji patikino, kad jei jau gavau siuntimą į ligoninę ir jį pasirašiau, privalau tai atlikti. Priešingu atveju man gali būti iškelta baudžiamoji byla, kurios procesas būtų tęsiamas net pasibaigus šauktiniam amžiui. Tad po kelių dienų, pasiėmęs sportinį krepšį su daiktais, keliomis knygomis ir šiek tiek maisto, įeinu į neuropsichiatrijos dispanserio teritoriją, apsuptą betoninės tvoros. Jis įsikūręs Minsko pakraštyje, giraitėje, apsuptoje kitų gydymo įstaigų ir gamyklų.

„Taigi mes visi čia už taiką. Nieko, pagulėsi dvi savaites ir eisi į armiją“

Sėdžiu priešais priimamąjį pirmame ligoninės aukšte. Čia vienas po kito ateina ir kitų ligonių. Dabar mes jau keturiese. Šalia manęs sėdi jaunas vaikinas. Suprantu, kad ir jis čia pateko iš karinio komisariato.

Priimamajame gydytoja klausia: „Kodėl čia atėjai? Taip nenori tarnauti, kad nusprendei atsigulti į beprotnamį?“ Ir nepakeldama akių į mane toliau naršo po mano dokumentus iš karinio komisariato. Jos tone girdžiu ironiją, suprantu, kad ne pirmas toks pas ją ateinu, bet kartu apima jausmas, kad privalau jai atsiskaityti: „Na, aš esu už taiką, prieš karą.“ Nepažįstamam žmogui Baltarusijoje negaliu sakyti, kad tiesiog nepritariu šalies vykdomai politikai ir kad nemanau, jog privalau tarnauti režimui ir galbūt net mirti už jo įsitikinimus. Ji atsako: „Taigi mes visi čia už taiką. Nieko, pagulėsi dvi savaites ir eisi į armiją.“

Tada ji mane palydi į skyrių trečiame aukšte. Koridoriuje matau pagyvenusį vyrą languota pižama, kuris atidžiai apžiūrinėja savo atspindį veidrodyje, kartais pasitaiso retus, žilus plaukus, retkarčiais žvilgsnį nuo veidrodžio nusuka, bet po sekundės vėl grąžina.

Futbolo aikštės ilgio koridorius padalintas į dvi dalis: vyrų ir moterų. Tarp jų – valgykla, procedūrų kabinetai ir slaugytojų postas. Be senelio prie veidrodžio, daugiau vyrų languotomis pižamomis nesimato, bent jau kol kas. XX a. psichiatrijos ligoninėse languotos pižamos buvo pagrindiniai pacientų drabužiai, kad juos būtų galima lengviau surasti pabėgimo iš ligoninės atveju. Tačiau kai kurie tyrimai rodo, kad tai stigmatizuoja pacientus ir dar labiau apsunkina jų buvimą tokiose ligoninėse, tad daugelyje valstybių šios priemonės atsisakyta. Baltarusija languotas pižamas paveldėjo iš sovietinės psichiatrijos laikų, tačiau dabar jos privalomos patekusiems į ligoninę su rimtais psichikos sutrikimais, pavyzdžiui, po bandymų nusižudyti arba padarius sunkų nusikaltimą. Mano skyriuje gulintys žmonės gydomi nuo priklausomybių, depresijos arba kitų psichikos sutrikimų, tad pižamos duodamos tik tiems, kas neturi artimųjų, galinčių atvežti švarių drabužių.

<p>Šauktinis ilsisi po antenos įrengimo darbų karinių pratybų metu.</p>

Šauktinis ilsisi po antenos įrengimo darbų karinių pratybų metu.

Seselė mane nuveda į palatą, kur visiškoje tyloje lovose guli šeši žmonės. Pasisveikinu, bet beveik niekas nekreipia dėmesio. Pamatau jauną vaikiną su ausinėmis ir pagalvoju, kad jis taip pat yra šauktinis. Atmosfera įtempta. Tyloje pradedu dėti daiktus į spintą.

Atrodyti taip, lyg būtum išprotėjęs

Paprastai ieškoti psichikos sutrikimo diagnozės, norint išvengti kariuomenės, tenka tiems, kurie neserga kitomis ligomis. Prieš atsiguldamas į ligoninę pradėjau įdėmiau klausytis kitų šauktinių istorijų. Žinau, kad kartą vienas šauktinis, komisariate skundęsis dėl vaikščiojimo per miegus, psichiatrinėje ligoninėje naktį pakilo iš lovos ir apsimetė, kad vaikšto per miegus. Slaugytoja sugavo „lunatiką“ koridoriuje ir nuvedė atgal į lovą. Vaikinas į kariuomenę nepateko. Tačiau ligoninėje negalima kalbėti apie savižudybę – tai vienas pagrindinių nurodymų, šauktinių perduodamų vieni kitiems. Visi pokalbiai su šauktiniais, jų ligos ir nusiskundimai yra fiksuojami, tad pasidalinus suicidinėmis mintimis, ligoninėje gali tekti pasilikti ilgam ir iš šauktinio pavirsti pacientu, turėsiančiu čia lankytis nuolat. Jo asmens byloje atsirastų ir atitinkama medicininė diagnozė, kurią vėliau būtų sunku panaikinti.

Vienas iš mano gidų po šauktinių psichiatrinio gydymo pasaulį buvo mano senas pažįstamas, 23-ejų Vladas iš Minsko (vardas pakeistas), prieš metus jau pabuvęs kitame neuropsichiatrijos dispanseryje. Su juo susitikome dieną prieš man vykstant į apžiūrą. Jis parodė vaizdo įrašų iš ligoninės: viename buvo nedidelė Vlado palata, kitame – maždaug dešimt pacientų, rūkančių į tualetą panašiame ligoninės rūkomajame. Didžioji dalis vyrų vilkėjo languotas pižamas. Vladas pasakojo, kad gulėjo viename skyriuje su bandžiusiais žudytis. Pamatęs mano reakciją į kraupią ligoninės aplinką, pridūrė: „Kaip paaiškėjo, jie ten visi normalūs, adekvatūs žmonės.“

Pirmą kartą ligoninėje Vladas atsidūrė 2020-ųjų lapkritį, kai jam buvo diagnozuotas asmenybės sutrikimas (charakterio akcentuacija), kuris Baltarusijoje priskiriamas prie lengvų psichikos sutrikimų ir diagnozuojamas beveik visiems šauktiniams, neturintiems ryškių kitų ligų simptomų. Dėl šios diagnozės tarnyba atidedama metams, po to būtina atlikti antrą tyrimą ligoninėje. Antrą kartą į ligoninę Vladas pateko 2021-ųjų lapkritį, praėjus mėnesiui po mano apžiūros. Kiekvienas tyrimas truko 10–14 dienų. Vladas pasakoja, kad kai pirmą kartą atsidūrė bendrosios psichiatrijos skyriuje, jame gulėjo 60 psichikos ligonių ir keli šauktiniai, o antrą kartą jis jau pateko į šauktinių skyrių, kur be jo buvo dar 64 šauktiniai.

<p>Vyriškojoje koridoriaus pusėje buvo aštuonios palatos, kuriose be manęs gulėjo dar penki šauktiniai. Minskas, 2021 m. ©Anonimas</p>

Vyriškojoje koridoriaus pusėje buvo aštuonios palatos, kuriose be manęs gulėjo dar penki šauktiniai. Minskas, 2021 m. ©Anonimas

<p>Ant lovos sėdi Micia (vardas pakeistas) – mano palatos kaimynas. Micia pasakojo, kad gydosi nuo priklausomybės alkoholiui ir serga depresija. Jam buvimas ligoninėje – tai išsigelbėjimas nuo alkoholizmo. Jis bijo atkristi, kai išeis iš ligoninės. Minskas, 2021 m. ©Anonimas</p>

Ant lovos sėdi Micia (vardas pakeistas) – mano palatos kaimynas. Micia pasakojo, kad gydosi nuo priklausomybės alkoholiui ir serga depresija. Jam buvimas ligoninėje – tai išsigelbėjimas nuo alkoholizmo. Jis bijo atkristi, kai išeis iš ligoninės. Minskas, 2021 m. ©Anonimas

„Žinoma, šauktinių skyriuje gulėti geriau, nes neguli kartu su tikrais ligoniais – ten visi tokie kaip tu, paprasti vaikinai. Net maždaug tokio pat amžiaus, 22–24 metų“, – pasakoja jis ir priduria, kad skyriuje buvo tik du vyrai, kuriems buvo virš trisdešimties. Vienas jų sakė, kad prieš dvylika metų išsisuko nuo kariuomenės ir dabar atvyko atlikti pakartotinio tyrimo, kuris turėtų paneigti tuomet gautą psichikos diagnozę.

Dėl apžiūros metu nustatytos psichikos sutrikimo diagnozės dažniausiai atleidžiama nuo karinės tarnybos, tačiau numatomi ir tam tikri apribojimai. Pavyzdžiui, žmogus negali dirbti valstybinėse įstaigose, tapti pareigūnu ar įsidarbinti teisėsaugos institucijose, taip pat tapti taksi, viešojo ir krovininio transporto vairuotoju.

Baltarusijoje, norėdamas įsidarbinti, kartais turi pateikti karinį bilietą, ypač valstybinėse įstaigose. Kariniame biliete nurodyta, ar asmuo atliko tarnybą, jei ne, nurodoma priežastis. Taigi, asmeninė informacija apie psichinę sveikatą tampa prieinama nepažįstamiems žmonėms. „Tokiu būdu išduodama asmens sveikatos medicininė paslaptis“, – sako Kirilas Petrenko iš ŠTC.

Šiais metais Vladas suprato, kad trečio karto psichiatrijos ligoninėje gali neištverti. Todėl šį kartą, skirtingai nei pirmaisiais metais, kalbėdamas su ligoninės psichiatrais buvo kategoriškas. Gavęs komisariato siuntimą į psichiatrijos ligoninę, kiekvienas šauktinis galvoja, kaip nepersistengti vardinant nusiskundimus, nes gali tekti išeiti su sunkesne diagnoze, nei tikėjosi prieš tai. Kiti šauktiniai Vladui sakė, kad reikia sakyti viską ir nebijoti pasekmių. Svarbiausia nepatekti į armiją.

„Kartą stovėjome su vienu vaikinu rūkykloje ir jis pasakė: „Užgesinsiu į save nuorūką, kad jie manytų, kad aš tikrai esu jobn*tas ir duotų man atleidimą.“ Jis išėjo savaite anksčiau už mane ir prieš išeidamas man pasakė: „Komisija man iškart davė pažymą apie netinkamumą [tarnybai]. Štai ir viskas, keliauju namo.“

<p>Rūkomasis psichiatrijos ligoninėje. Vladas dirba grafikos dizaineriu, tad savo buitį ligoninėje užfiksavo šiuose piešiniuose. Minskas, 2020 m. ©Publikacijos herojus Vladas</p>

Rūkomasis psichiatrijos ligoninėje. Vladas dirba grafikos dizaineriu, tad savo buitį ligoninėje užfiksavo šiuose piešiniuose. Minskas, 2020 m. ©Publikacijos herojus Vladas

<p>Palata neuropsichiatrijos dispanseryje. Minskas, 2020 m. ©Publikacijos herojus Vladas</p>

Palata neuropsichiatrijos dispanseryje. Minskas, 2020 m. ©Publikacijos herojus Vladas

Žvelgiant į kitų ir savo patirtis, kyla jausmas, kad pagrindinė šauktinio, patekusio į psichoneurologijos dispanserį, užduotis yra sugalvoti priežastį, diagnozę, legendą ir jomis vadovautis bendraujant su gydytojais, perdėtai apibūdinti simptomus. Tačiau tokiose ligoninėse atsiduria ir tie šauktiniai, kurie iš tiesų patiria sveikatos problemų ir kuriems nereikia apsimetinėti.

Paskutinis šuolis

Koridoriaus vyrų pusė pilna žmonių, šiandien čia koncertuoja ligoninės pacientas Saša. Prie pianino Saša sėdi apsirengęs švarką ir juodas kelnes, kuriais pakeitė treningus ir nukarusį megztinį. Jam už nugaros kiti ligoninės pacientai entuziastingai ploja po kiekvienos atliktos dainos. Dažniausiai Saša rengia koncertus porą kartų per savaitę, prieš tai pranešęs apie savo ketinimus eilėje pietų laukiantiems žmonėms. Per šias dvi savaites Sašos muzika kelis kartus mane stipriai suerzino, nes nuo jos pabusdavau iš pietų miego, kurio laikas kasdien yra nuo 15 iki 17 valandos.

Šiandien sekmadienis, o rytoj mane išleidžia iš ligoninės. Bet prieš tai manęs ir dar dviejų šauktinių laukia komisija, kurios metu gydytojai ir karinio komisariato atstovas priims galutinius sprendimus dėl mūsų sveikatos būklės. Tam visi kruopščiai ruošėmės. Visas šias dvi savaites kiekvieną nusiskundimą, kiekvieną pokalbį su psichologu, kiekvieną tyrimo rezultatą psichiatrijos dispanserio gydytojai ir slaugytojos sąžiningai fiksavo mūsų asmens bylose, kurias rytoj nešime komisijai ir kurios vėliau vėl atsidurs kariniame komisariate. Rytojaus įrašas byloje – pats svarbiausias.

Apie komisiją šauktiniai kalba įvairiai. Dažniausiai sako, kad tai morališkai sudėtingas renginys. Komisijos tikslas – galutinai nuspręsti, ar šauktinis turi tarnauti, tad jos metu dažnai užduodami provokuojami klausimai. Pavyzdžiui, Vladas pasakojo, kad pabaigoje komisija kartais paklausia: „Kuo jūs norėtumėte būti kariuomenėje?“ (nors visi supranta, kad šauktinis kariuomenėje išvis nenori būti). Taip pat teko girdėti istoriją, kaip vaikinas, teigęs, jog yra užkietėjęs pacifistas ir neįsivaizduoja, kaip paimti ginklą, komisijos metu buvo paklaustas: „O jeigu plėšikai įsibraus į jūsų namus ir nužudys šeimos narius, nejaugi nenorėsite atkeršyti?“ Prieš porą dienų iš mūsų ligoninės išleido dar vieną šauktinį, išėjęs iš komisijos jis buvo toks pasimetęs, kad nesugebėjo nieko papasakoti, išskyrus: „Kažkaip ten žiauriai viskas.“

Kitądien mes trise tylėdami sėdime ant suoliuko šalia kabineto, į kurį po kelių minučių eis kiekvienas iš mūsų. Visi stipriai jaudinamės. Pro šalį einanti gydytoja bando mus padrąsinti ir sako, kad nėra ko jaudintis, bet manau, kad tai nė vieno nenuramina. Pirmas eina Artiomas (vardas pakeistas), tas, kuris pirmą dieną ligoninėje sedėjo šalia manęs priešais priimamąjį. Po penkių minučių jis iššoka iš kabineto ir nieko aiškaus nepasako. „Aš viską papasakojau, netgi apsiverkiau“, – numeta jis ir grįžta į savo palatą. O man prieš akis lieka jo veidas, kuris išties buvo ašarotas. „Kas čia vyksta?“, – pagalvoju aš ir užeinu į kabinetą.

Komisija klausinėja apie nusiskundimus, simptomus, išsilavinimą, darbą, šeimą, merginą, apie apsilankymus pas psichoterapeutą, viskas vyksta pakankamai ramiai. Atvirai atsakau į klausimus, beveik nieko neperdedu. Pabaigoje vietoj: „Kuo norėtumėte būti kariuomenėje?“, išgirstu: „Jūsų byloje parašyta, kad praeitais metais patekote į kardomąjį izoliatorių, kaip tai nutiko?“ Ne veltui šią savo biografijos sritį atskleidžiau psichiatrei, su kuria bendravau pirmosiomis dienomis ligoninėje. Jaučiu, kad šis klausimas – tai istorijos kulminacija ir pagrindinis traumuojantis mano gyvenimo įvykis komisijos akyse. „Tai buvo laikinojo sulaikymo, o ne kardomasis izoliatorius“, – pagalvoju aš, tačiau neatskleisdamas per daug detalių atpasakoju savo sulaikymą 2020-ųjų lapkritį Minske vykusiame proteste, po kurio dešimt parų praleidau izoliatoriuje. Komisija man palinki sėkmės ir pataria prisižiūrėti sveikatą.

Komisijos nuosprendį sužinosiu vėliau. Einu į palatą, atsisveikinu su mieguistais ir tyliais kaimynais, pasiimu savo jau suruoštą krepšį, palaukiu Artiomo ir mes kartu išeiname iš ligoninės.

<p>Šauktinis prie uniformos apykaklės siūna baltą medvilninį audinį. Tam, kad uniformos apykaklė išliktų švari, o kariui ant kaklo neatsirastų bėrimų, kas kartą išsitepus apykaklei jis privalo nuplėšti seną audinį ir prisiūti naują. Tai vyksta beveik kasdien.</p>

Šauktinis prie uniformos apykaklės siūna baltą medvilninį audinį. Tam, kad uniformos apykaklė išliktų švari, o kariui ant kaklo neatsirastų bėrimų, kas kartą išsitepus apykaklei jis privalo nuplėšti seną audinį ir prisiūti naują. Tai vyksta beveik kasdien.

„Kai iš ten išeini – pajunti tokį stiprų palengvėjimą. Visą kitą savaitę jautiesi lyg rojuje“, – kažkada yra sakęs Vladas. Dabar palengvėjimą pajuntu ir aš. Pasivaikščiojimai pagal tvarkaraštį, ligoninės maistas, pacientų istorijos apie alkoholizmą, balsus galvoje ir depresiją, daktarai, stresas, komisija – viskas praeityje. Išsikviečiu taksi ir už poros minučių pro „Renault Logan“ langą jau stebiu plačius Minsko prospektus ir gamyklas.

Nuo pečių nukritęs kalnas

Vėl tas pats sovietinis pastatas. Eidamas į jį dabar, beveik nebesijaudinu. Prieš porą dienų skambinau į ligoninę ir klausiau, kada jie perduos mano bylą kariniam komisariatui. Nuo to laiko, kai mane išrašė iš ligoninės, praėjo beveik savaitė, o byla dar neatkeliavusi. „O ko jūs taip pergyvenate? Tarnauti nereikės“, – pokalbio metu man sakė mano psichiatrė. Ji tai žinojo, nes jau matė galutinę diagnozę mano byloje. Šie žodžiai mane nuramino, supratau, kad viskas pavyko, ir šiuo metu jau jaudinausi ne dėl tarnybos, o dėl savo išvykimo iš Baltarusijos. Prabuvau Minske beveik mėnesį, laikas važiuoti į Lietuvą.

Trečiame karinio komisariato aukšte sutinku čia dirbančią moterį. Per visą šį laiką mes tapome pažįstamais. Ji pamena mano vardą. Kai manęs nebūna Minske, skambina mano mamai ir praneša, kokius dokumentus ar pažymas reikėtų atnešti. Tai jai skambinau visą savaitę ir klausinėjau, ar dar neatkeliavo popieriai. Atrodo, jog ji taip pat stipriai kaip ir aš nori kuo greičiau išspręsti visus reikalus, liečiančius mano tarnybą. „Vakar mes patys nuvykome į ligoninę pasiimti bylos“, – išdidžiai pasako ji. Atsiimu dokumentus ir einu pas psichiatrą.

Čia vėl nedidelė eilė. Vienam vaikinui iš rankų krenta rentgeno nuotraukos, kiti du taip pat laiko kažkokius popierius ir, nujaučiu, svajoja apie karinį bilietą. Kabinete psichiatras pasižiūri į mano medicininę išvadą iš ligoninės, kažką užrašo asmens byloje, uždeda antspaudą ir atiduoda man dokumentus. Koridoriuje juos atsiverčiu. Skiltyje „Gydytojas-psichiatras“ matau užrašą „Netinkamas“, o tai reiškia, jog esu visiškai netinkamas karinei tarnybai taikos metu, karo metu tinkamas tik dalinai. Netinkamumo priežastis – lengvos asmenybės sutrikimo formos. Praėjus beveik mėnesiui po mano pirmo apsilankymo kariniame komisariate, vėl atidžiai žiūriu į savo bylą, tik dabar vietoj įtampos ir nežinios jaučiu didelį palengvėjimą. Atrodo, kad nusimečiau nuo pečių kalną.

<p>Pasiruošimas miegui. Lovas pirmi renkasi aukštesnio periodo šauktiniai. Jeigu lova dviejų aukštų, tikėtina, kad pirmame miegos vyresnis pagal hierarchiją karys.</p>

Pasiruošimas miegui. Lovas pirmi renkasi aukštesnio periodo šauktiniai. Jeigu lova dviejų aukštų, tikėtina, kad pirmame miegos vyresnis pagal hierarchiją karys.

Man liko aplankyti dar keletą daktarų, kad jie taip pat uždėtų savo antspaudus byloje. Prie kabineto sėdi vaikinas, kuris man atrodo kažkur matytas. Už poros minučių jis mane užkalbina ir aš prisimenu, kad jis gyvena netoli mano namų Minske. Jis prislėgtas. Pasakoja, kad trejus metus turėjo tarnybos atidėjimo galimybę, o vėliau, kai atėjo į karinį komisariatą jos pratęsti, sužinojo, kad dabar, turint tokio laipsnio tarpslankstelinio disko išvaržą, kaip jo, į tarnybą šaukiama. Sėdi ir panikuoja, nes kariuomenės jo planuose nebuvo. Nerimauja dar ir dėl to, kad išvarža jam tikrai labai trukdo, sako, kad vaikšto su korsetu.

2020-ųjų vasarį Baltarusijoje įsigaliojo Gynybos ir Sveikatos ministerijų priimtas potvarkis, kuriuo buvo pakeista nemažai sveikatos reikalavimų, keliamų privalomai karo tarnybai. Daugelis diagnozių, dėl kurių anksčiau buvo galima gauti pažymą apie netinkamumą tarnybai arba tarnybos atidėjimą, nebėra priežastys išvengti kariuomenės. Dabar į kariuomenę šaukia net su opomis ir kai kuriomis širdies ligomis.

„Anksčiau gaudavau atidėjimą dėl skydliaukės, o po to, kai ligų skaičių sumažino, atėjau [į karinį komisariatą], ir viskas, po metų jau buvau tinkamas tarnybai“, – pasakoja neseniai iš kariuomenės grįžęs Andrejus. Jis irgi nenutuokė, jog eis tarnauti.

Sėdint šalia vaikino, gyvenančio netoli manęs, man pasidaro šiek tiek nejauku prisipažinti, kad man kariuomenės išvengti pavyko. Bet kai apie tai prasitariu, jis kiek įsitempęs ištaria: „Sveikinu!“ Palinkime vienas kitam sėkmės ir aš greitai suvaikštau pas likusius daktarus. Grįžtu į karinio komisariato darbuotojos, kuri pamena mano vardą, kabinetą. „Na, pagaliau“, – šypsosi ji ir pasako, kad už poros mėnesių mano mama galės atsiimti mano karinį bilietą.

Tamsiai žalias tankas lieka man už nugaros. Vakare palieku Minską ir jaučiu palengvėjimą po užsitęsusio nuotykio.

Man baigiant rašyti šį tekstą, mama atsiunčia karinio bilieto nuotrauką ir juokauja, kad dėl mano humanitarinio išsilavinimo karo atveju mane pakvies į kariuomenę būti raštininku (raštininkai kariuomenėje tvarko raštvedybą: pildo dokumentus, dirba archyve, atsiliepia į telefono skambučius).

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Contribee

Atsižvelgdamas į represijas prieš žodžio laisvę Baltarusijoje, teksto autorius savo vardo nusprendė neatskleisti.