N
A
R
A
Baltarusių protestai. „Moterų balsai susilieja į vieną“. Pirma dalis

Duodama interviu „CoMeta“ tinklalaidei baltarusių poetė Maryja Martysevič pažymėjo, kad baltarusių moterų balsai visam pasauliui dabar susilieja į vieną. Būtent todėl nutarėme išgirsti keletą jų atskirai, ir kiek leidžia galimybės atskleisti baltarusių moterų protesto daugiabalsiškumą.

Tai yra pirmoji pokalbių su keturiomis ryškiomis baltarusių moterimis dalis. Pokalbiai pirmiausia buvo publikuoti kaip „CoMeta“ tinklalaidės epizodas rusų kalba.

Pirmiausia Vilniuje susitikome su Svetlana Tichanovskaja, kurios statusą kiekvienas nustato pats pasitelkęs savo širdį, teisingumo bei orumo jausmą. Ją kalbina Ina Šilina.

Papasakosiu, kaip šiandien ruošiausi interviu. Мano sūnus sėdi ir mokosi nuotoliniu būdu, aš rengiuosi. Taip susiklostė, ir tai visiškai nesusiję su Baltarusija, kad pastaruoju metu mano mėgstamiausias rūbų derinys – raudonas sijonas ir balta palaidinė. Dabar visada taip rengiuosi, bet pamaniau, kad šiam susitikimui tai nederės, todėl paklausiau sūnaus: „Ar tiks, jeigu taip apsirengsiu?“ „Ne, žinok, atrodysi, lyg eitum pas futbolo žvaigždę apsirengusi jo futbolo komandos aprangą.“ Vėliau apsirengiau tamsią suknelę, labai panašią į Jūsų palaidinę, su šita striuke. Jis sako: „Mama, dabar tu kaip iš 90-ųjų.“ Tada pamaniau, kad aš, ko gero, tikrai esu 90-ųjų. O Jūs?

Taip, be abejo, esu 90-ųjų.

Ką tai apie mus sako? Kokie mes vaikai?

Mes esame visokiausių apribojimų vaikai, kurie savimi nepasitiki dėl tų pačių apribojimų: „ten neik“, „to negalima“, „nutilk“. Juolab kad mano tėvai buvo labai teisingi, stengėsi niekam netrukdyti. Jie įskiepijo man daug vertybių, kurios tais laikais iš tikrųjų buvo laikomos vertybėmis – pavyzdžiui, tai, kad žmonės aplink tave yra svarbesni už tave patį, nors neaišku, ar tai pliusas, ar minusas; viskas, kas geriausia, skirta kitiems, o ne tau. Jaunimui reikėjo permąstyti tas vertybes. Visi mes buvome spaliukai ir pionieriai, vėliau visa tai žlugo, pasirodė, kad tai blogis. Vienu žodžiu – esame apribojimų žmonės ir vaikai.

Kiek Jums buvo metų, kai sprogo Černobylio atominė elektrinė?

Ketveri metai.

Ar susirgote?

Na, ar susirgau... Aplink mus buvo žmonių, kurie sirgo daug stipriau.

Aš, pavyzdžiui, irgi susirgau. Turėjau skydliaukės sutrikimų.

Aš irgi turėjau problemų su skydliauke, visi turėjo. Pažįstu žmonių, kuriems nustatyta priešvėžinė būsena, kai kuriuos operavo. Mane gelbsti tiroksinas.

Mes buvome šiek tiek toliau, todėl vėliau man praėjo. O jūs gydėtės užsienyje, Airijoje?

Ne, aš ten nesigydžiau. Kadangi mūsų miestas buvo Černobylio zonoje, tada Černobylio vaikams organizavo daug poilsinių kelionių. Tai darė įvairios šalys – Vokietija, Italija...

Šis tekstas – tai CoMeta tinklalaidei įrašyti interviu. Visą pokalbį rusų kalba galite išgirsti čia:

Buvote sanatorijose?

Ne, vaikai mėnesį gyveno šeimose.

Tik mėnesį?

Kai patekau ten pirmą kartą, praleidau mėnesį.

Kiek Jums tada buvo metų?

Ėjo 1996-ieji. Vadinasi, keturiolika..

Lankėtės ten ir antrą kartą?

Vėliau lankiausi ten dar tris kartus, studijuodama universitete. Palaikiau ryšius su šeima, kurioje gyvenau, vėliau nuvykau jau kaip vertėja.

Ar viešnagė airių šeimoje iš dalies paskatino Jūsų susidomėjimą anglų kalba, nulėmė Jūsų profesiją?

Ne, nepasakyčiau. Taip susiklostė, kad nuo vaikystės esu, kaip mane vadino senelis, вучителька (mokytoja, – red. past.). Susodindavau lėles ir ką nors joms skaičiau, mokiau, bet čia, žinote, vaikiškos paikystės. Mokykloje atsidūriau eksperimentinėje klasėje, mokėmės kalbos jau nuo pirmų dienų. Taip ir susiklostė. Tik prisimenu, kad kai pirmą kartą išvažiavau ten dar būdama vaikas, buvo labai didelis atotrūkis tarp Baltarusijos ir Airijos ekonominio išsivystymo. Kai važiavau vėliau, viskas po truputį susilygino, Minske ėmė atsirasti dideli prekybos centrai. Bet tada aš, dar vaikas, patyriau šoką. Visų pirma, ten viskas gražu, centruose ir visur. Visų antra, tada mums nebuvo įprasta šypsotis vienas kitam, parduotuvėse niekas nesakė „ačiū“, „prašau“. Visi niūrūs, susirūpinę, kur gauti pinigų, kaip išmaitinti vaikus, šeimą. O ten atvyksti: „ačiū“, „prašau“, small talks.

Grįžusi visiems sakiau „ačiū“, thank you, o į mane žiūrėjo kaip į kvailutę. Prisimenu tą jausmą. Aišku, kai paaugi, reaguoji kitaip, paskui po truputį tolsti nuo tos kultūros, vėl tampi toks pat vaikas. Nors mūsų šeima nuostabi, ne kokie storžieviai, tiesiog neturėjome tokios bendravimo kultūros. Galbūt sostinėje buvo kitaip, nežinau. Aš gyvenau mažame miestelyje.

Svetlana Tichanovskaja atvyksta į LRT studiją ©Artūras Morozovas

Manau, kad taip buvo visur, netgi man, gyvenusiai čia, prireikė labai daug laiko išaugti iš tam tikrų dalykų, prie kurių pripratau vaikystėje. Įdomu, toji keturiolikmetės išvyka į visiškai naują socialinę, kalbinę, netgi gastronominę aplinką – ypač vaikystėje tai palieka didelį įspūdį, kada pirmą kartą ragauji jogurtą, kurio niekada nematei...

Taip, dar kečupą, traškučius...

O paskui sugrįžti, ir viso to trūksta, netgi ne todėl, kad tai labai skanu, bet todėl, kad tai tam tikras simbolis.

Taip, vėliau truputį atsitoki nuo tų patyrimų, bet tai man paliko neišdildomą įspūdį. Jau vėliau, po kelerių metų, viskas po truputį tapo prieinama ir mums, bet tada… Ateini į parduotuvę, joje prabangus pasirinkimas, o tu net nežinojai, kad tokių dalykų būna.

Ar nusipirkote ten kokių nors rūbų?

Taip, nusipirkau. Prisimenu, kas mane labai nustebino. Žinote, ypatingai neturėjome pinigų rūbams, todėl mums atrodė, kad algos mažos, o parduotuvėje nieko nenusipirksi, nes brangu. O ten, atrodytų, tokioje civilizuotoje šalyje – vis didžiulės nuolaidos, kad už eurą ar du gali nusipirkti gerų daiktų. Mane stebino, kad pas mus uždirbi mažai, o kainuoja daug, o pas juos atvirkščiai. Tokie buvo mano vaikiškai įspūdžiai.

Kai prieš pat rinkimus buvome Oktiabrskaja gatvėje Minske, kalbėjome su viena mergina kaip tik iš to licėjaus, kuriame OMON'as gaudė vaikus – ji pasakojo, kad kai pirmąkart išvažiavo į užsienį, į Švediją ar Lenkiją, ji nusipirko geltonas kelnes ir žalius marškinėlius. Jai atrodė, kad tai emancipuojančios spalvos, tokios, kokių vaikystėje ji niekada neturėjo ir kuriomis apsirengti jai niekas neleistų.

Taip, buvome beveidžiai.

Ar išvyka į Airiją Jus emancipavo? Ar pradėjote kitaip vertinti tai, kas vyksta Baltarusijoje, tai, kas dėjosi Jūsų paaugliškoje aplinkoje?

Ne. Žinote, turbūt aš Jums pamelavau, prisimenu dabar antspaudą savo pase – ko gero, tai 1994 metai, man buvo dvylika. Ne, tada taip giliai nemąsčiau. Išvažiavai ir užmiršai. Kai kuriuos pojūčius prisimeni. Pavyzdžiui, įsiminiau kvapus, jie ilgai mane persekiojo… Įsilieji į savo kultūrą, ir tavo gyvenime lieka šviesi dėmė. Supranti, kad žmonės gyvena kitaip, bet pernelyg to neanalizuoji – kodėl taip, kas tai. Visgi ne tas amžius. Kai nuvažiavau ten kitą kartą, po truputį visko atsirado ir pas mus, todėl antrąkart šoko nepatyriau. Šokas ištiko tik pirmą kartą. Kai važiavau ten kaip vertėja, pernelyg daug darbo nebuvo: paskirstai vaikus po šeimas, jeigu kam nors kyla problemų, atvažiuoji ir išverti. Todėl papildomai uždarbiavau fabrike, kuriame tuo metu dirbo daug lietuvių. Tada jums atidarė sienas, ir lietuvių išvyko labai daug. Turbūt visur važiavo ieškoti geresnio gyvenimo, taip pat ir į Airiją... Jie pasakojo, kaip sunku Lietuvoje. Tada išmokau kelis žodžius lietuviškai.

Svetlana Tichanovskaja grimuojama LRT studijoje prieš interviu ©Artūras Morozovas
Paskutinės Svetlanos Tichanovskajos kalbos JTO Saugumo taryboje sekundės ©Artūras Morozovas

Kokius?

„Aš myliu tave“, „labas rytas“, „labas vakaras“. Vėliau išmokė kažko negražaus: „eik šikti“. Šitaip sakoma, ar ne? Dar prisimenu „pabučiuok mane“. Ten daugiausia dirbo jaunimas. Baltarusiai gal kokie trys per visą fabriką, o lietuviai jį tiesiog užplūdo. Todėl ir bendravome. Vyresnieji laisvai kalbėjo rusiškai, o mano amžiaus jaunimas – jau nebe. Dabar esu nustebusi, kad Lietuvoje jaunimas kalba rusiškai. Jeigu atvirai, maniau, kad tokių jau mažai.

Mažai, bet kai kurie susidomi ir mokosi rusų kalbos.

Pavyzdžiui, padavėjai – juk jie jauni, bet juos, ko gero, įpareigoja darbas.

Sakykite, kai jie pasakojo apie sunkumus... Ar, palyginus su Baltarusija, jie pasirodė rimti, ar, priešingai, menki? Ar atrodė, kad Baltarusijoje sunkiau?

Tada įsivaizdavau, kad jų padėtis panaši į Baltarusijos, bet mes negalėjome laisvai išvažiuoti, o jie galėjo. Buvau įsitikinusi, kad jeigu pas mus atidarytų sienas, visi baltarusiai irgi išvažiuotų, jiems taip pat sunku. Aš turėjau galimybę ten pasilikti, bet nelikau, nes negalėjau gyventi be tėvų, senelių, šeimos. Iš tiesų, galėjau išvykti jau tada, bet nepajėgiau.

Nesigailite?

Gyvenime buvo atvejų, kai atrodė, jog geriau būčiau pasilikusi, nes čia neturime pinigų ar dar ko nors, o ten juk viskas puiku. Bet tai – tik apgailestavimo akimirkos. Apskritai nesigailiu. Jeigu negalėjau išvažiuoti, vadinasi, neturiu tokio poreikio.

Lietuviškai pasakėte žodžius „aš myliu tave“. Kada pirmąkart įsimylėjote?

Turbūt tai buvo paaugliška meilė, gal kokių 15 metų.

Baltarusijoje?

Taip.

Kada sutikote Sergejų (Sergejus Tichanovskis – neregistruotas, dabar įkalintas, kandidatas, – red. past.)?

Sergejų sutikau 2003 metais, man buvo dvidešimt vieneri.

Ar Sergejus tuo metu jau domėjosi politika?

Ne, kokia politika? Visiškai ne.

Kada jis pradėjo suprasti, kas vyksta?

Papasakosiu, kaip tai prasidėjo. Jis tuo nesidomėjo, turėjo vaizdo produkcijos studiją, ji gana sėkmingai veikė. Jis važinėjo į Maskvą, Minską, Gomelį. Kartu su šeima gyvenome per du miestus – Minske ir Gomelyje, o jis dar ir Maskvoje. Paskui jis nusprendė, kad pakaks važinėti, kad reikia būti arčiau šeimos. Rado namą prie Gomelio, tokį bajorišką, carišką dvarą, sumanė jį nupirkti, kad įkurtų mažą viešbutuką. Ten netoli cerkvė, galėtų apsistoti piligrimai. Visiškai dori ketinimai. Norėdamas įregistruoti tą namą, jis susidūrė su tokia biurokratija, kad pats po truputį ėmė į tai gilintis. Sakau, kad prie politikos, kaip ir prie religijos, reikia prieiti, niekas neatsiduria ten akimirksniu. Jis piktinosi tuo, kaip elgiamasi su juo, su šiuo namu, jis susitiko su vienais, su kitais, suprato, kad aplinkui vienos problemos. Kadangi jis yra prodiuseris, ėmė visa tai filmuoti, įkūrė savo kanalą. Taip ir prasidėjo.

Kai jis ėmėsi šios veiklos, ar Jūs buvote arti, buvote su juo? Ar tai vyko lygiagrečiai?

Na, ar buvau arti... Buvau kartu su savo vaikais.

Ar domėjotės tuo, ką jis daro? Jis dalinosi kuo nors?

Suprantate, domėjausi juo kaip vyru, domėjausi, ką jis veikia, bet visiškai nesidomėjau politika. Iš pradžių tai ir nebuvo grynoji politika. Tiesiog žmogus susidomėjo tuo, kaip gyvena žmonės, kodėl jie taip gyvena. Mažais žingsneliais viskas ir pajudėjo. Iškart ėmė interviu iš paprastų žmonių, vėliau iš politikų, kalbėjosi su mūsų Olga Kovalkova, su Nikolajumi Kozlovu. Jis ėmė daryti su jais interviu, tai ir priartino jį prie politikos. Dauguma tų, su kuriais jis bendravo, buvo paprasti žmonės, kuriuos sutiko važinėdamas po miestus. Visi pavargę, išsigandę, bet pamatė, kad va, yra Tichanovskis, jis kalba, nebijo, todėl kiek įsidrąsino, pradėjo noriai eiti į pokalbius.

„Vėliau jį pasodino antrą kartą, paskui – trečią. Paskelbus rinkimus, jis ilgai abejojo, nebuvo tikras, ar jam reikia balotiruotis. Bet žmonės paprašė, ir jis nuėjo.“

Vis daugiau ir daugiau žmonių ėmė sakyti tiesą. Aš jį stebėjau, žiūrėjau kiekvieną transliaciją, kiekvieną laidą, jis pastoviai grįždavo namo. Darbas kaip darbas, tai buvo jo veikla, svarbiausia, kad mūsų vyras ir tėtis būtų arti. Vėliau, kada jį pirmą kartą pasodino... jau buvo prielaidų, žmonės ėmė kalbėti rimtus dalykus. Kiekvienas nujautėme, kad tuoj tuoj jį turėtų suimti, juk jis ir tą pasakė, ir aną. Ėmė spausti žmones, kurie ateidavo pas jį. Paskui jį pirmą kartą pasodino į tardymo izoliatorių, ir viskas taip susiklostė. Mama jam visąlaik kartojo, kad liautųsi užsiimti tokiais dalykais, kad tai blogai. O aš ne, niekada nieko panašaus nesakiau. Pergyvenau, betgi pažįstu jį, žinau, kad jis drąsus, stiprus, jis niekada nesustos. Jeigu jis iš visos širdies kuo nors užsiima – niekas niekada jo nesulaikys. Todėl palaikiau jį kaip galėjau.

Vėliau jį pasodino antrą kartą, paskui – trečią. Paskelbus rinkimus, jis ilgai abejojo, nebuvo tikras, ar jam reikia balotiruotis. Bet žmonės paprašė, ir jis nuėjo. Jo neįregistravo. Taip ir prasidėjo šita istorija.

Sakykite, kokios dabar svarbiausios Jūsų nuotaikos, kokie ryškiausi jausmai?

Kiekvieną dieną patiriu milijoną nuotaikos atspalvių. Vis dėlto ryškiausi mano emociniai išgyvenimai dabar negatyvūs, ypač, kai šeštadieniais ir sekmadieniais gaudo, sulaiko žmones. Kai dirbi, sutinki naujus žmones, džiaugiesi mažais dalykais. Šiandien kalbėjausi su vienu žmogumi, jis man pasakojo, kad sunku ryte keltis, važiuoti į darbą. Aš jam sakau: „Džiaukis, pagalvok apie tuos, kurie dabar kalėjime, jiems niekur nereikia, jie išsimiega. Džiaukis mažais dalykais.“ Mintimis vis tiek grįžti pas tuos žmones. Pabunda noras pasiaukoti. Atrodo, kad turėtum ten būti, kad tave sugautų, tada pats viską patirtum...

„Tik dabar pradėjome formuotis kaip tauta, pradėjome suprasti, kad mūsų yra daug, kad mes – vienos valstybės tauta“.

Stebiu tai, kas dabar vyksta Baltarusijoje. Vakar pasidalinau vaizdo įrašu: viename Bresto kieme apie 20 omonininkų, keliese už rankų ir kojų veidu žemyn neša į automobilį labai liekną merginą, jiems iš paskos eina dar 5–8 žmonės, atrodantys kaip sonderkommando. Vienas tų vaikinų, nors ir uniformuotas, kai į kadrą pateko jo akys, iš pradžių jis nesuprato, o paskui išsigando ir pabėgo. Kitoje fotografijoje, kuri jau apskriejo visą pasaulį, omonininkai prispaudė prie sienos moteris, susikibusias į grandinę. Įdomu, kad kiekviena iš šių moterų vėliau buvo kalbinama, kiekviena davė interviu, galime sužinoti visų vardus. Neįtikėtinas viešumas. Viskas vyksta toliau, viskas tęsiasi, tie jauni žmonės, vaikinai, kurie prispaudžia moteris prie sienų, neša jas į autozaką, yra įrašų, kaip jas iš jų išlaipina, ir apskritai, kaip jie moteris gaudo, sumuša... arba paveikslas „Baltarusių Venera“... Tie vaikinai juk yra kažkieno vaikai. Kodėl jie – tokie? Kas jiems nutiko?

Aš irgi apie tai daug klausinėjau, man irgi neaišku. Žmonės, kurie supranta daugiau, sako, kad jie užzombinti. Daugelis jų (nesakau, kad visi, nes, man atrodo, dauguma ten esančių nenorėtų to daryti) vykdo įsakymus, viskas aišku. Bet daugelis taip stipriai paveikti propagandos, kad jie iš tikrųjų tiki, jog daro gerus darbus.

Taip išeina, kad šalyje, kuri kasmet gegužės 9-ąją švenčia pergalę prieš fašizmą ir turi visą pergalės prieš fašizmą mitologiją, kuri bene ryškiausia, kuri persmelkia viską (architektūrą, gatvių pavadinimus), staiga iškyla tokie vaizdai. Tai, ką jūs visi dabar išgyvenate, į ką esame įtraukti ir mes, ką išgyvename kartu su jumis, – tai labai stiprus bendrystės jausmas, kuris, man atrodo, yra stipresnis už tą pergalės Antrajame pasauliniame kare mitą, dažnai primetamą, nes patys žmonės juk nedalyvavo, todėl tas pergalės prieš fašizmą mitas jiems ir yra mitas, sukurtas tam tikrų propagandistinių įrankių... Taigi tas bendrystės jausmas, siejantis visiškai skirtingus žmones, žmones su skirtingomis pažiūromis, skirtingo amžiaus ir skirtingų galimybių, ko gero, yra stipresnis už tai, kas kurta jau 70 metų, šis jausmas yra stipresnis už pergalės prieš fašizmą mitą. To jausmo pagrindu galima daug ką sukurti.

Aš manau, kad tai yra toks naujas pojūtis baltarusiams, nes formaliai mes nacija, bet, mano manymu, galbūt klystu, vieninga tauta niekada nebuvome. Tik dabar pradėjome formuotis kaip tauta, pradėjome suprasti, kad mūsų yra daug, kad mes – vienos valstybės tauta, kad turime būti vienas už visus ir visi už vieną. Žmonės stebisi šiuo savo pojūčiu, supranta, kad mes kartu, kad esant poreikiui vienas kitam padėsime. Tai, duok Dieve, toliau tik stiprės.

©Artūras Morozovas

Tu klausi, kas mane čia atvedė?
Vieno sarmato gėda.
Žinai, pirštai reikalingi tam, kad jais stumtumei
Pasitaiko, kad jų galiukai nutirpsta.
Vyrai augina raumenis, nors nemoka mylėti,
Bet nemylėti jie nemoka lygiai taip pat.
Aš dūstu šioje nusivylusių moterų šalyje,
Bet širdis žino savo –
apmirk, bet plak.

Skamba laiškų poemos „Sarmatija“ ištrauka. Ją atlieka Polina Dobrovolskaja, o Ina kalbasi su poemos autore Maryja Martysevič.

Man, kaip ir daugeliui mūsų šalyje, Baltarusijoje, tai, kas moteriška, neatskiriama nuo to, kas tautiška. Yra teorija – jeigu egzistuoja kelių skirtingų grupių diskriminacijos, į šį reiškinį reikia žiūrėti bendrai. Pavyzdžiui, jeigu gyvenu Baltarusijoje, esu baltarusiškai kalbanti moteris, kuri dirba kultūros srityje – vadinasi, esu iškart trejopai diskriminuojama. Priklausau kalbinei mažumai, kuri yra engiama valstybės. Baltarusių kalba niekinama Lukašenkos režimo, pastarąjį ketvirtį amžiaus ji laisvai nesivystė. Kaip moteris esu diskriminuojama galbūt netiesiogiai, bet mane „nukainoja“, nerimtai vertina mano kūrybą, nes aš moteris. Trečia, kaip kultūros veikėja. Labai ribotos mūsų kultūros galimybės, taip pat ir finansinės, nes šalis neturtinga, kultūrai pinigų nelieka. O jeigu dar esi творца, kūrėja, tai susiduri su triguba diskriminacija.

Marija Martysevič Minske ©Marta Klinava

Ar tai reiškia, kad moterys pagaliau ėmė reikštis?

Aptarsiu šitą situaciją iš kitos pusės. Ką svarbu suprasti apie moterišką Baltarusijos protestų, Baltarusijos revoliucijos pavidalą? Apie ką rašiau ir dar rašysiu, kad to negalima painioti su emancipacija grynai feministiniu požiūriu. Kai kalbame apie feminizmą ir jo pergalę, mes nesakome, jog moterys yra aukščiau už vyrus, mes teigiame, jog visi lygūs – ir moterys, ir vyrai. Tačiau Baltarusijoje moterys ir vyrai negali būti lygūs, nes visi jie yra engiami, visi jie diskriminuojami. Todėl kalbėti apie tam tikras laisves (taip pat ir moterų), kai visi yra nelaisvėje, kvaila. Reikia demokratinės laisvės, kad lygybės klausimai būtų sprendžiami diskusijų keliu. Ir Tichanovskaja, ir visas moterų triumviratas (Veronika Cepkalo, Svetlana Tichanovskaja, Marija Kolesnikova, – red. past.) yra labai graži istorija, kuri mus įkvėpė ir įkvepia iki šiol, tačiau svarbu suprasti, kas už jos slypi. Juk būti prezidente nebuvo Svetlanos pasirinkimas, jai teko to imtis kaip dekabristei.

„Tai pakankamai tipiškas Baltarusijai pavyzdys – moterys atstodavo vyrus, kai tų nebuvo.“

Pagal baltarusių tautosakos tradiciją, jei vyras kunigaikštis žūdavo, kunigaikštienė, kaip Anastasija Sluckaja (XVI a. kunigaikštienė, vadinama baltarusių Žana d’Ark, – red. past.), ėmė kalaviją į rankas ir gynė Slucką. Ji turėjo užimti vietą vyro, kuris pateko į kalėjimą. Tai pakankamai tipiškas Baltarusijai pavyzdys – moterys atstodavo vyrus, kai tų nebuvo. Tai pasitaikydavo dažnai: vyrai žūdavo karuose, buvo išvežami ar imami karo belaisviais. Todėl šis atvejis nėra moterų išsivadavimas, tai priverstinis matriarchatas. Baltarusės visada eina gelbėti vyrų, kai tie atsiduria pavojuje ir negali veikti bendram labui. Tokią situaciją aš vertinu pakankamai ironiškai ir skeptiškai. O tai, kad viskas dabar taip sprogo, išties nereiškia, kad moterų jėga ir feminizmas Baltarusijoje laimės… Bet esu tikra, kad visuomenė niekada nepamirš to, kas įvyko. Kokie efektyvūs ir įkvepiantys buvo būtent moterų veiksmai. Aišku, kad tai paskatins tam tikrus pokyčius visuomenėje.

Turiu su tuo susijusį klausimą. Lietuviškose socialinėse medijose užvirė diskusija apie baltarusių moterų protesto simbolius. Kai pamatėme, kad moterys išeina į gatves apsirengusios baltai, dėvėdamos vestuvines sukneles, su gėlėmis ir moliūgais (Выкацiць гарбуза yra senovinė baltarusių tradicija. Jeigu mergina atsisakydavo tekėti už jaunikio, ji jam įteikdavo moliūgą, – red. past.), kad šaukė, jog „jums niekas neduos“. Visa tai apeliuoja į lytį, į tai, jog moteris vertinga tik būdama nuotaka, žmona ar meilužė. Ganėtinai patriarchalinis požiūris. Susimąsčiau, kodėl jos bando spausti omonininkus būtent tokiu būdu. Galbūt todėl, kad jokios kitos priemonės jau neveikia? Todėl lieka apeliuoti tik į fizinius poreikius?

Manau, kiekvieną dieną sukuriami šimtai tokių idėjų. Buvo grupė „Femkolona“, bet ją sunaikino specialiosios tarnybos. „Femkolonos“ merginos dalyvaudavo eisenose su feministiniais šūkiais, bet jų, ko gero, nebuvo daug ir jos nebuvo tokios ryškios. Jos kaip tik skelbė, kad visų moterų balsai susilieja į vieną. Tačiau kai kurie balsai yra labiau girdimi, pastebimi. Tai yra įvairių žmonių su skirtingomis pažiūromis protestas, bet jie visi siekia bendro tikslo. O suknelės ir visas tas moteriškumas, manau, yra bandymas paveikti pacano, marozo kodeksą. Panašiai kaip Veronika Cepkalo sakė apie Putiną prieš jam susitinkant su Lukašenka: „Jis gi protingas, inteligentiškas vyras, jis nepalaikys kažkokio diktatoriaus, o pasirinks tautą.“ Tai buvo grynas meilikavimas alfa patinui. Viskas tas pats, tik kitame kontekste. Taip veikiama gūdaus, grubaus ir primityviai sovietinio patriarchato matricoje. Su tokiu tikrai susiduriama Baltarusijoje, Rusijoje. Nežinau, kaip yra Lietuvoje. Mažai gyvenau Lietuvoje, nežinau, kokia yra jos visuomenė, bet Baltarusijoje visi maroziški triukai labai pastebimi. Ypatingai OMON'as yra tų maskuliniškų patinų veikimo laukas. Tas „jums niekas neduos“ kaip tik jiems ir skirtas.

„Didžiajai daugumai baltarusių taikus protestas yra šventa. Todėl ir OMON'ui, ir visam pasauliui būtinai reikėjo parodyti, kad čia nėra smurto.“

Kita vertus, pagal pacano kodeksą bobos nemušamos. Visų pirma, pirmomis protestų dienomis, kai sumušdavo vyrus, jiems buvo uždrausta liesti moteris, jos beveik nenukentėjo. Jiems buvo duotas toks nurodymas. Pirmomis dienomis moterų negaudydavo, todėl jos išeidavo į pirmas gretas ginti vyrų, prašė jų neiti į akcijas. Dabar tą nurodymą panaikino, dorojamasi su visais. Tačiau tada, kai merginos išeidavo į gatves su gėlėmis, tai buvo itin svarbu.

Asmeniškai pažįstu merginą, kuri buvo viena pirmųjų, protestavusių su gėlėmis rankose, ji stovėjo pačioje pirmoje grandinėje Kamarovkoje. Aš ją sutikau prieš pat tą akciją, ji pasakojo, jog yra sukrėsta tuo, kad nesiliauja sprogimai, pirmiausia ji kaltino mūsų žinomą blogerį Nexta. Jis pats pirmomis dienomis rašė, jog reikia statyti barikadas, naudoti smurtą, bet dabar visi linkę manyti, jog tai buvo valdžios provokacija. Kai pirmomis dienomis trūkinėjo internetas, žmonės tikrai patikėjo, jog tarp mūsų yra agresyvių žmonių, kurie naudoja fizinę jėgą. Didžiajai daugumai baltarusių taikus protestas yra šventa. Todėl ir OMON'ui, ir visam pasauliui būtinai reikėjo parodyti, kad čia nėra smurto. Tam ir buvo sukurtas simbolis baltai apsirengusios basos moters su gėlėmis, kuri išeina į aikštes. Vėliau atsirado visokiausių formų. Mūsų protestas kasdien evoliucionuoja, kyla vis naujų idėjų. Pavyzdžiui, šiandien, kai mes kalbamės, mano kaimynai sėdi chat'e ir kuria rajono vėliavą. Šią savaitę visi ėmė kurti savo rajonų vėliavas.

©Marta Klinava

Kaip tik norėjau pasikalbėti apie įvairias kiemo iniciatyvas. Man pasirodė, kad tai ir yra aukščiausia protesto forma, kai buriasi kiemų bendruomenės. Organizuoja šventes, akcijas. Jūs, pavyzdžiui, pasiūlėte pervadinti gatves.

Taip, gyvenu prie Kalinino ir Tolbuchino gatvių. Baltarusijoje labai daug sovietinių gatvių pavadinimų. Norėtųsi, kad juos pakeistų, bet daryti tai per prievartą, kad susirinktų istorikai ir išdalytų naujus pavadinimus, man rodos, yra neteisinga. Kai kurie mano kaimynai sako, kad užbėgu už akių ir pernelyg skubu, kad skatinu dalykus, kurie kiršina žmones, bet aš pasiūliau pervadinti gatves dėl vieno paprasto tikslo – tam, kad mano kaimynai sąmoningai susimąstytų, kokiose gatvėse jie gyvena ir ar tikrai nori tokiose gyventi. Tolbuchinas buvo Sovietų Sąjungos maršalas, jam pretenzijų nėra, bet Kalininas tiesiogiai prisidėjo prie represijų Baltarusijoje, išnaikino visą baltarusių elitą. Todėl su kaimynais tvirtai nutarėme, jog norime šį pavadinimą pakeisti, o kol kas nevadinsime savo rajono jo vardu (daugelis mus žino kaip Kalinino gatvės rajoną).

Tai svarbus procesas, bet žmonės patys turi apie tai susimąstyti. Ta mūsų iniciatyva su gatvių pervadinimais gana vangi, bet ji reikalinga tam, kad sakydami „Nenoriu gyventi Bykovo gatvėje“ ar „Prie ko čia apskritai tas Bykovas“ žmonės susimąstytų, pavyzdžiui, kodėl mūsų rajone tiek daug literatūrinių gatvių. Jau antrą dieną mano kaimynai kalba apie tai, kad galėtume rajono skverelius ir kiemelius dedikuoti įvairiems rašytojams. Būtų įdomu, nes mūsų rajonas turi istorinio ir turistinio potencialo. Man patinka tai stebėti netgi labiau nei dalyvauti.

Žinau, kad Ninos Baginskajos vardu pavadinote skverą. O šiandien viename jūsų interviu perskaičiau, kad susikūrė „Telegram“ kanalas pavadinimu „Nina Baginskaja“? (Nina Baginskaja – 73 metų moteris iš Minsko, aktyviai dalyvaujanti protestuose, – red. past.)

Reikalas tas, kad Nina Baginskaja yra mūsų kaimynė. Tiksliai nežinau, kur ji gyvena: arti mūsų kiemo ar ne. Bet žmonės, su kuriais kartu kūrėme šitą kanalą, labai norėjo, kad visas rajonas būtų pavadintas Ninos vardu. Bet demokratinių svarstymų keliu ši idėja buvo atmesta. Tikriausiai todėl, kad Nina dabar yra viso Minsko ir visos Baltarusijos simbolis, jos vardu jau pavadintas skveras kitame rajone. Literatūrinė koncepcija kol kas žmonėms patinka labiau. „Nina su mumis“ (rus. Нина с нами, – red. past.) dabar yra kiemo laikraštis. Tai kiemo „Telegram“ kanalas, kuris skelbia, kokia puiki moteris gyvena kaimynystėje.

Ar yra popierinis variantas, ar tai tik „Telegram“ kanalas?

Ne, tai tik „Telegram“ kanalas, tokia kiemo žiniasklaida.

Taip, jau seku jį.

Yra daug aktyvistų, kurie laiptinėse ir metro platina įvairias skrajutes, plakatus. Manoma, kad močiutės, kurios neturi interneto, o žiūri tik televizorių, negauna visos informacijos, jos nesupranta, todėl reikia jas informuoti popierinės žiniasklaidos pavidalu. Todėl vyksta ir spaudos judėjimas. Aš pati prieš metus kaip tik rengiau panašų laikraštį. Beje, kodėl mes kieme tokie vieningi? Nes prieš metus visą kiemo erdvę mėgino užstatyti automobilių stovėjimo aikštelėmis, norėjo mažuose, ankštuose kiemuose įrengti net septynias. Mes sunkiai, bet didvyriškai bendromis jėgomis apgynėme mūsų rajoną. Tuo ir prasidėjo mūsų integracija, kuri dabar atsinaujino.

Ar Jūs pati dalyvaujate protestuose ir eisenose?

Sakykime taip, dalyvauju pagal galimybes. Šį mėnesį buvau 2–3 kartus, nes turiu du mažus vaikus. Į akcijas einu kartu su jais, jeigu žinau, kad tai saugu, kad nebus šaudoma. Noriu, kad mano penkiametis sūnus suprastų, kokiais istoriniais laikais jis gyvena, kad vėliau prisimintų, nes tai labai svarbu. Nenorėčiau asmeniškai rizikuoti kaip tik dėl jų. Be to, galiu atlikti daug darbų, neišeidama į gatves, galiu kitais būdais išreikšti savo poziciją. Aš, kaip rašytoja, turiu galimybę keisti situaciją tam tikrais patarimais, koordinavimu. Dirbu Baltarusijos PEN centre, užsiimame kultūrinių teisių apsauga, vykdome nūdienos kultūrinių įvykių stebėseną. Tai labai svarbus darbas, kurį kas nors turi atlikti.

Jeigu dabar asmeniškai susitiktumėte su Svetlana Tichanovskaja, ką jai pasakytumėte, ką papasakotumėte ar paprašytumėte?

Visų pirma, jei ją sutikčiau, pasakyčiau: „Svetlana, Jūs viską darote teisingai, mes pasitikime Jumis ir patikime Jums Baltarusijos ateitį.“ Tai jai pasakytų dauguma Baltarusijos žmonių, visi 97 procentų. Kodėl jos istorija įkvėpė mane? Sakoma, kad Svetlana Tichanovskaja išreiškė tautos, daugumos poziciją. Mano atveju veikia dar ir pusiau mistinis sutapimas – gimėme su ja tais pačiais metais, abi esame vertėjos, ji irgi turi du vaikus. Manau, kad jai baltarusių vardu pavesta atlikti labai svarbų ir teisingą darbą. Galiu pateikti vieną pavyzdį, kad pasaulis suprastų, ką dabar jaučia baltarusiai. Tai lyg nauja serialų era. Anksčiau rodė „Vergę Izaurą“, „Ir turtuoliai verkia“, visokias „santabarbaras“, o vėliau pasirodė „Daktaras Hausas“, ir visi pamatė, jog serialai – tai irgi menas, ir jis gali būti įdomus ne tik namų šeimininkėms. Pasirodė, kad serialai yra visa industrija, visi ėmė juos žiūrėti. Panašiai nutiko ir baltarusiams su politika.

„Šalis pagaliau pamatė, kad filmuojamas serialas apie ją ir jame dalyvauja visi.“

Visada žiūrėjome į mūsų politiką kaip į labai neįdomų dalyką. Aišku, kai matėme ir girdėjome mūsų politikus, labai troškome permainų, norėjome tikėti, kad šie žmonės jas įgyvendins, bet tai, ką jie sakė, niekada neatitiko žmonių lūkesčių. Visgi buvo kažkas ne taip. O šiemet įvyko neįtikėtinas dalykas. Ne tik Svetlana Tichanovskaja, bet ir visi žmonės, kurie kalba pilietinės visuomenės vardu, kurie padėjo Viktoro Babarykos štabui, visi viešieji kalbėtojai, kurie prie jų prisijungia, – visi jie kalba tai, ką žmonės tikisi išgirsti. Niekas jų to nemokė, daugelis jų niekada nesidomėjo politika. Nemanau, kad kur nors sėdi instruktoriai ir šnabžda jiems į ausį, ką sakyti. Šalis pagaliau pamatė, kad filmuojamas serialas apie ją ir jame dalyvauja visi. Kiekvienas gali prirašyti savo siužeto liniją, kiekvienas gali prie jo prisijungti, – tai neapsakomas visų įsitraukimo jausmas. Pagaliau po ilgų neteisingumo metų vyksta tai, kas teisinga.

Beje, sakykite, kodėl pas Jus nėra vandens?

Taip, tai irgi labai įdomi istorija. Ina, kai atvažiuosite į Minską, būtinai turite apsistoti mūsų rajone, nes Jūs jau visus čia pažįstate. Minske dviem savaitėms vandenį atjungia visiems žmonėms dėl vamzdynų profilaktikos. Šių metų vasarą vandens neatjungė. Žmonės ėmė klausinėti, kodėl neatjungė vasarą, kai visi buvo soduose? Komunalininkai paaiškino, kad jūs ir taip namuose sėdėjote dėl koronaviruso, kurio atseit nebuvo (koronaviruso pandemijos Baltarusijos valdžia oficialiai nepripažino, – red. past.), jūs mus visus nužudytumėte, jeigu dar ir vandenį atjungtume. Tiesiog prieš rinkimus jie labai bijojo įsiutinti visuomenę, todėl net ir vandens neatjungė. Kilo skandalas, nes kai kur Minske iš čiaupo bėgo purvinas vanduo. Žodžiu, komunalininkai nesugalvojo nieko geriau, kaip atjungti vandenį rugsėjį, kai jau šąla.

©Marta Klinava

Pokalbį su Margarita Levčuk ir Nina Baginskaja skaitykite antroje „Moterų balsai susilieja į vieną“ dalyje rytoj, rugsėjo 25-ą dieną, 9:00.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon