Tai yra antroji pokalbių su keturiomis ryškiomis baltarusių moterimis dalis. Pirmąją dalį galite rasti čia. Pokalbiai pirmiausia buvo publikuoti kaip „CoMeta“ tinklalaidės epizodas rusų kalba. Šie tekstai yra minėtojo tinklalaidės epizodo transkriptai, redaguoti dėl aiškumo.

Margaritą Levčuk kalbina Ina Šilina:

Galime pradėti kalbėtis, nes Jūs, ko gero, kur nors skubate.

Taip, dabar esu savo gimtąjame kaime ir važiuoju į Minsko traukinį. Šiemet išėjau iš Didžiojo teatro, nes nenoriu gyventi toje sistemoje, kurią siūlo mūsų teatras. Nenoriu gyventi ir toje sistemoje, kurią siūlo Baltarusijos valstybė. Todėl aktyviai dalyvauju taikiuose protestuose, dabar vykstančiuose Baltarusijoje.

O kaip juose dalyvaujate? Prisijungiate prie eisenų, organizuojate kokias nors akcijas? Skaičiau, kad rengiate labdaros koncertą Minsko Raudonojoje bažnyčioje.

Esu dainininkė, todėl viskas, ką galiu padaryti, – arba taikiai išeiti į gatves, arba dainuoti. Daina visais laikais, taip pat ir pas jus Lietuvoje, kai vyko revoliucija, jungė žmones. Todėl ir mes dabar renkamės dainuoti. Man atrodo, kad dainos ir muzika turi didžiulę galią. Kai dainuojame visi kartu galia dar išauga. Savo tautą palaikau tokiu būdu.

Skamba protestuojančių moterų dainuojama „Kupalinka“, baltarusių liaudies daina.

Мая дочка у садочку / Mano dukrelė sodelyje
Ружу, ружу полiць, / Laisto, laisto rožę,
Ружу, ружу полiць, / Laisto, laisto rožę,
Белы ручкi колiць. / Dygliai baltas rankeles duria.

Kiek Jums buvo metų, kai 1994 metais Lukašenka atėjo į valdžią?

Ketveri metai.

Taigi užaugote jam valdant?

Pasirodo, taip.

Iš kur kyla Jūsų laisvės pojūtis bei pilietinė valia, nulėmusi ir Jūsų sprendimą išeiti iš darbo? Juk tai rimtas poelgis, pasitraukti iš tokios vietos.

Taip, tai rimtas ir apgalvotas poelgis. Širdyje aš tikrai laisvas žmogus. Metams bėgant tai kaupėsi. Tu nori ką nors pasakyti, o tau sako: „Užsičiaupk.“ Tai nusibosta, tu su tuo nesutinki. Juk tu nori pasakyti, nori, kad tave išgirstų, o tau liepia užsičiaupti. Diktuoja, kokias dainas dainuoti, kokius vaidmenis atlikti. Pas mus visur diktatūra. Tu negali pasirinkti, ką dainuoti, negali dainuoti arijos, kurią atlieki geriausiai. Tau sako: „Ne, dainuosi tai, ką pasakys prezidentas.“ Jis kišasi visur, netgi į muziką.

Kiekviene koncerte, kuriame yra Lukašenka ar kas nors iš valdžios, už tave visada nusprendžia kiti žmonės. „Dainuosi šitą, ir viskas.“ Tu turi teisę sutikti arba ne. Daug kartų atsisakydavau, sakiau, kad šito nedainuosiu, nepriklausomai nuo to, kiek man sumokėsite.

Šis tekstas – tai CoMeta tinklalaidei įrašyti interviu. Visą pokalbį rusų kalba galite išgirsti čia:

Ką konkrečiai atsisakydavote dainuoti?

Visokias pseudopatriotines dainas. Baltarusijoje begalė puikių dainų, kurias, aišku, draudžiama dainuoti. Jose nėra nieko blogo, tiesiog vienam žmogui pasirodė, kad jos „kažkokios ne tokios“.

Kokios, pavyzdžiui?

Margarita Levčuk: Įvairios, pavyzdžiui, „Sienos“, „Муры“.

Skamba dainos „Разбуры турмы муры“ ištrauka. Ji plačiai paplito per šių metų Baltarusijos protestus, dainos tekstas remiasi „Solidarumo“ judėjimo himnu.

Разбуры турмы муры! / Griauk kalėjimo sienas!
Прагнеш свабоды — то бяры! / Jei trokšti laisvės – imk ją!
Мур хутка рухне, рухне, рухне — / Sienos greit grius, greit grius, greit grius
I пахавае сьвет стары! / Ir palaidos senąjį pasaulį!

Dabar netgi vaikams darželyje draudžiama šitą dainą dainuoti, įsivaizduojate? Nes kažkam pasirodė, kad ji „ne tokia“.

Dabar kilo problemų netgi dėl Hario Poterio, nes jis, mat, yra nusistatęs prieš valdžią.

Taip, dėl Hario Poterio problemos, kaip ir dėl drabužių. Jei dėvi baltas ar raudonas spalvas, tave įgrūda į kalėjimą ar skiria baudą. Tai psichikos sutrikimas. Jie kišasi visur, todėl tu nesi laisvas. Negali dainuoti, ką nori, negali dėvėti, ką nori.

Viename interviu pasakojote apie atmosferą Operos teatre, sakėte, jog ji lyg šeštame praeito amžiaus dešimtmetyje.

Taip, taip. Skaitau, pavyzdžiui, Višnevskajos (Galina Višnevskaja – rusų operos dainininkė, – red. past.) autobiografiją. Ji rašo, kas vyko teatre Stalino laikais. Pas mus visiškai tas pats, niekas nepasikeitė. Kokia buvo valdžia, tokia ir liko.

Buvote mergaitė, mergina, paskui – moteris. Tapote profesionalė. Ar patyrėte tam tikrą visuomenės spaudimą Jums kaip mergaitei, vėliau – moteriai, galiausiai – profesionalei?

Man atrodo, pas mus visąlaik buvo spaudimas. „Tu moteris, tu tylėk.“ Bet aš visa savo širdimi ir veiksmais visada įrodinėjau kitką. Kodėl mes negalėtume būti lygios vyrams? Aš visada mokėjau apsiginti, įrodyti, kad moterys gali netgi pranokti vyrus. Kiekvieną dieną su tuo kovoju, įrodinėju kitiems, ypač vyrams, kad moteris yra toks pat žmogus kaip ir vyras. Turi teisę į viską, taip pat ir būti prezidentu.

Taip, Lukašenka atkakliai įrodinėjo, kad moteris negali tapti prezidente, nes ji netarnavo kariuomenėje.

Tegul jis pasikalba su karaliene Elžbieta.

Margarita, esu kalbinusi daug muzikantų, ir jie visi sakė, kad jaučiasi esą toli nuo politikos, kad ji neturi jokios įtakos jų sprendimams. Ar manote, kad politika ir muzika labai nutolusios viena nuo kitos?

Anksčiau irgi buvau apolitiška, manęs visiškai nedomino tai, kas vyksta aplinkui. Yra prezidentas? Gerai, tegul daro ką nori, tai jo darbas, jis gi nesikiša į mano muziką. Bet kai jis ima kištis, kai politika ateina į mano gatvę ir į mano namus, nors jos nekviečiau... Aišku, kad dabar visi susidomėjo politika, nes jau nenusispjauti į viską.

Labai tikiuosi, kad dabar mums pavyks atsikratyti visko, kas yra bloga mūsų šalyje, kad pradėsime kurti naują gyvenimą ir aš pagaliau galėsiu grįžti prie muzikos ir negalvoti apie politiką. Galėsiu galvoti apie tai, kaip sudainuoti šitą ariją, kaip rasti jėgų šitai partijai. Galėsiu grįžti į savo normalų gyvenimą, nes esu muzikantė, esu dainininkė ir noriu dainuoti. Mane siutina žmonės, kurie sako: „Tu juk dainininkė, tai sėdėk ir dainuok, ko lendi į politiką?“ Ji pati lenda prie manęs, aš jos to neprašau. Kai ji išeis, galėsiu užsiimti savo reikalais. Duok Dieve, tai bus jau greitai.

Ar kaip nors galite paaiškinti, kodėl moterys dabar taip aktyviai dalyvauja protestuose?

O ką daryti, kai čiumpa mūsų vyrus? Tik eiti į gatves jų ginti, savo krūtine užstoti.

Vadinasi, einate ginti savo vyrų, o ne pilietinių teisių?

Ir vieno, ir kito, ko gero. Be to, moterims mažiau kliūna, nei vyrams. Nors protestuose po rinkimų, 9, 10, 11 dienomis jas mušė taip pat kaip ir vyrus.

Taip, matėme paveikslą „Baltarusių Venera“ su sumušta moterimi.

Kai visos išėjome į gatves, kelias dienas prie mūsų nekibo, todėl supratome, kad galime padaryti viską.

Jeigu galėtumėte susitikti su Svetlana Tichanovskaja, ką jai pasakytumėte?

Aš tikiuosi ją pamatyti, nes spalį būsiu Vilniuje, noriu pakviesti ją į savo operą. Aš jai jau sakiau, nes dainavau mitinge. Aš tiesiog ją apkabinau ir pasakiau „ačiū“.

Kokių atsiliepimų iš žmonių sulaukiate, palikusi Operos teatro sceną?

Aišku, man visada gaila mano publikos, tų žmonių, kurie ateidavo į teatrą pasiklausyti būtent manęs, kurie lanko kitus mano koncertus. Man jų gaila, nes visų pirma dėl šito sprendimo nukentėjo būtent jie. Nes aš galėsiu susiimti ir išgyventi be teatro. Be to, teatrų visame pasaulyje begalė, o jie negalės važinėti man iš paskos po visą pasaulį. Bet jie mane palaiko, jie supranta, kad esu talentinga, todėl kiekvienas kitas teatras mane priims su džiaugsmu. Jie nori, kad man viskas klostytųsi gerai. Guleginai (Marija Gulegina – rusų operos dainininkė, – red. past.) irgi teko išeiti iš mūsų teatro, bet ji padarė stulbinančią karjerą, o dabar grįžo į mūsų teatrą ir po 30 metų koncertavo. Aš, tikiuosi, grįšiu greičiau, nors daug kas sako, kad einu jos pėdomis.

Ar numatote, kada prasidės tas naujas gyvenimas?

Labai mėgstu sapnuoti, o mano sapnai būna pranašingi. Taigi sprendžiant iš mano sapno, iki 2021 metų Velykų pas mus viskas bus gerai.

Skamba Margaritos Levčuk atliekama „Ave Maria“.

Vėlų sekmadienio vakarą per „Zoom“ programėlę kalbamės su Nina Baginskaja, kuri ką tik grįžo iš sekmadieninės eisenos Minske. Susisiekti su ja mums padėjo jos rajono kaimynai.

Jaunimas mane labai išgarsino. Žmonės prieina prie manęs, atpažįsta, prašo nusifotografuoti. Man tai labai svarbu, todėl niekam nenoriu drausti pasidaryti nuotraukos. Tegul toji teisinga nuotrauka nukeliauja iki jų kaimynų, draugų, giminių, būsimų vaikų, anūkų, proanūkių, kai jie klausinės, ką mama ir tėtis veikė tais liūdnai pagarsėjusiais laikais.

Šiandien, 9 valandą ryto, manęs laukė neapsakytas džiaugsmas. Aš laukiau užsienio žurnalistų, maniau, kad tai jie, nes pasigirdo skambutis. Už durų stovėjo nepažįstamas asmuo, jis sako: „Nina Baginskaja, aš iš Tarybų rajono milicijos skyriaus, radau Jūsų vėliavą, imkite.“ Tai buvo ta pati vėliava, kurią jie vakar iš manęs atėmė ir kartu su ja išvežė autozake. Aš principingai valandą stovėjau ir laukiau, kol man ją grąžins, bet jie pasakė, kad nerado ir neturi. O dabar man ją grąžino. Tokio įvykio dar nėra buvę per visus 30 mano politinio gyvenimo metų.

Kol su manimi fotografavosi, pasakojau jiems, kas iš tikrųjų vakar nutiko. Nes pasklido gandas, kad mane įgrūdo į autozaką. Tai patvirtino žurnalistų medžiaga ir tai tiesa. Aš jiems papasakojau, kad autozaku mane nuvežė tik iki milicijos skyriaus, o ten išmetė, bet vėliavą pasiėmė. Vėliau grąžino ir vėl atėmė. Žmonės juokiasi, bet aš jų tokiu elgesiu negąsdinu, o tik paskatinu. Lukašenkos iždas nuskurdo, todėl tokių sulaikymų tikslas vienas – atimti iš žmonių jų pinigus: ar stipendijas, ar algas, ar pensijas, kas ką turi. Žiūrėkite, kur jūsų pinigai, stenkitės niekur nemokėti, pasakykite savo bendradarbiams firmose, kad už jus nemokėtų baudų. Nebijokite. Iždas tuščias, todėl mūsų išeitis viena – visuotinis nepaklusnumas valdininkams. Nedirbkite, nemokėkite, nesitaikstykite. Nepaklusnumą reikia išlaikyti iki ateinančio kovo. Nusipirkti maisto, ar netgi pasiimti iš parduotuvių, tegul parduotuvės nedirba. Pasiimti ir maistą, muilą, tualetinį popierių ir užsidaryti savo namuose, savo vasarnamiuose ir kaimuose... Jie neatsiųs OMON'o, milicijos ar žaliųjų žmogeliukų į kiekvieną butą.

Tokį visuotinį streiką reikia išlaikyti nors pusę mėnesio. Ir, aišku, užsienio valstybės turi paskelbti šitai fašistinei, proputiniškai Lukašenkos valdžiai boikotą. Tegul patys sau ir prekiauja, su kuo nori.

Dabar susirašinėju su Jūsų kaimynais, jie siunčia Jums linkėjimus.

O aš namuose. Rytoj vėl susitinku su užsienio žurnalistais, pažadėjau juos nuvežti į savo vasarnamį. Jie kuria filmą apie pasipriešinimą mūsų valdžiai, apie visą mano veiklą. Ten, aišku, mano hobis, mano augalai sode, kuriuos prižiūriu, kurie dabar duoda derlių: obuoliai, kriaušės, slyvos, kaukazinės slyvos, petražolės, salierai. O pavasarį net ir bulvių spėjau pasodinti. Tokie eksperimentai. Ko tik nedariau. Kartą bulves net liepą bandžiau sodinti. Iš „Belsat“ atvažiavo filmuoti, nors ir bulvės nedidelės. Išaugo kokių 4–5 centimetrų. Taip vėlai sodinau, nes pavasarį man darė rankų pirštų operaciją. Pusę vasaros teko ilsėtis ligoninėje, gydžiausi rankas.

Per visą gyvenimą Jūs susidurdavote su žmonėmis, dirbančiais represinėse struktūrose. Ar pastebėjote kokį nors skirtumą ar panašumą tarp jų atstovų? Ar jie pasikeitė, ar ne? Ar pareigūnai, sulaikantys Jus dabar, skiriasi nuo dirbusių vėlyvaisiais Sovietų Sąjungos metais?

Yra kai kas bendra... O skirtumas tas, kad milicijos skaičius išaugo, pareigūnų tapo daugiau, bet ir tarp jų yra tokių, kurie turi žmonių akis. Aš jas matau netgi pro kaukes. Žmonės, kurie nepalaiko tokių veiksmų, išeina iš tų struktūrų ir nenori vykdyti milicijos įsakymų. Nors jų buvo mažiau, o dabar daugiau, bet faktiškai jie nepasikeitė. Dažniau atiminėja vėliavas.

Stalino laikais vargu ar kas nors ateitų grąžinti vėliavos.

Tas ir reikalas. Tada jie dažniau paslapčia šaudė, vasarnamiuose ar parkuose. O dabar viskas atvira, žmonės viską mato, todėl ir liaudies pasipriešinimas stipresnis nei kadaise. Lukašenka ėmė vykdyti represijas faktiškai nuo 1997 metų, kai pradėjo pasirašinėti Baltarusijos integracijos su Rusija aktus. Žmonių psichologija nepasikeitė, bet protestų masiškumas ženkliai išaugo.

Nina, Jūs pažinojote savo senelius ir seneles, savo mamą ir tėtį. Pati esate mama? Turėjote sūnus ar dukras?

Sūnų ir dukrą, dabar turiu anūkę.

Vadinasi, turite ilgą moterišką liniją šeimoje. Sakykite, ar moterų kartos pradedant nuo Jūsų močiutės, mamos, Jūsų iki Jūsų dukros, anūkės, galbūt proanūkės…

Yra proanūkis, berniukas.

...skyrėsi viena nuo kitos, ar tai labai skirtingos moterys? Kaip jos auklėtos?

Kai gimė mano dukra, priešinimasis tęsėsi. Kol ji augo, namuose matė baltas raudonas baltas vėliavas, matė siuvinėtus marškinius, dalį mūsų nacionalinės etninės baltarusių litvinų kultūros. Kai ji buvo paauglė, pasiimdavau ją į mūsų rengiamas akcijas, ji matė žmonių kolonas su tomis pačiomis vėliavomis, su plakatais, reikalaujančiais žmoniškos valdžios. Tada milicija dar palaikė žmones, o ne valdininkus. Tokioje aplinkoje ji išaugo. Be to, jaunystėje, kaip ir aš mokykloje, ji sužinojo, kad istorija būna įvairi, kad ji gali būti visaip pateikiama.

Ką Jūs norėtumėte perduoti Svetlanai Tichanovskajai? Galbūt turite kokį nors asmeninį palinkėjimą jai? Aš tikiu, kad moterys laimės, bet kai pergalė jau bus pasiekta, jos sugrįš namo ar liks politikoje ir visuomeniniame gyvenime?

Svetlanai Tichanovskajai perduodu sveikinimus ir lenkiuosi prieš ją. Nors aš esu prieš prezidento valdžią Baltarusijoje, turi būti tik parlamentas, kaip buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Bet aš principingai pasirašiau už visus, ir už Tichanovskają, ir už Babaryką, ir už Cepkalo, bet rinkimuose balsavau už Svetlaną. Todėl tegul prezidento valdžia bus perduota Svetlanai Tichanovskajai. Tegul moterys dalyvauja moterų akcijose, į kurias einu ir aš. Tegul Svetlana Tichanovskaja laimi rinkimus ir tampa prezidente, o jau prezidentė tegul keičia valdymo formą. Tegul tęsiasi tautos atgimimas, o kiekvienas valdininkas savo poste daro gerą darbą savo valstybei.

Moterys turi padėti vystyti baltarusių kalbą, baltarusių mokyklas, tada baltarusių kalba taps valstybine. Visi, kas yra baltarusių tautos dalis ir gyvena šioje šalyje, turi suprasti baltarusių kalbą. Žydų, rusų, ukrainiečių, lenkų, totorių, skandinavų kalbos – be abejo. Bet reikia suprasti ir etninį baltarusį, litviną, juk ne be reikalo buvome Kunigaikštystė. Padėti atbundančiai Baltarusijai atskubėjo Lietuva, todėl vadinkime save kaip patogu, ar litvinų Baltarusija, ar baltarusiška Lietuva. Juk visada su lietuviais sugyvenome darniai.