Baltarusija: pabėgti bet kokia kaina

Po 2020 m. rugpjūtį vykusių prezidento rinkimų tūkstančiai žmonių ėmė bėgti iš Baltarusijos ieškodami prieglobsčio kaimyninėse Europos šalyse. Sviatlana Kutkovič (40) buvo viena iš daugelio, priėmusių lemtingą sprendimą bėgti iš šalies, kad apsaugotų savo ir savo šeimos laisvę.

400 kilometrų kelionė į Lietuvą turėjo trukti 5 valandas, tačiau virto 6 mėnesių ir 8 200 kilometrų trukmės. Visą tą laiką Sviatlana buvo priversta slapstytis, nelegaliai kirsti sienas, buvo atskirta nuo vaikų. Tik dėka žmonių, neatlygintinai padėjusių viso kelio metu, moteris pasiekė Lietuvą, kur vėl susitiko su šeima.

Dabar, kai visi sunkumai liko praeityje, pasitikdama mane savo naujuose namuose Lentvaryje Sviatlana atrodo nerūpestinga ir atsipalaidavusi. Jos kasos margaspalvės, o per jos palaidinukę persišviečia Banksy tatuiruotės.

Sviatlana kilusi iš Mogiliavo, miesto tolimuosiuose Baltarusijos rytuose. Šis regionas kažkada buvo laikomas prezidento Aleksandro Lukašenkos „lopšiu“: būtent čia jis gimė ir vis dar turi didesnę paramą nei bet kurioje kitoje šalies dalyje.

<p>Sviatlana su mama ir vaikais Lentvaryje, kur šiuo metu visi kartu gyvena.</p>

Sviatlana su mama ir vaikais Lentvaryje, kur šiuo metu visi kartu gyvena.

Vieniša trijų vaikų – Aleksejaus (15), Taisios ​​(13) ir Alinos (6) – mama visada laikė save apolitiška. Nors niekada nepalaikė Lukašenkos ir dalyvavo keliuose opozicijos mitinguose 2011 ir 2017 metais, moteris pasirinko ramų šeimos gyvenimą. Ji dirbo remonto dirbtuvėse, kur užsiėmė nešiojamųjų kompiuterių, telefonų ir kitų įrenginių surinkimu.

Viskas pasikeitė 2020 m. vasarą, kai ji nusprendė tapti nepriklausoma rinkimų stebėtoja vietinėje rinkimų apylinkėje.

Rinkimų dieną, rugpjūčio 9-ąją, Sviatlanai kartu su dar trimis stebėtojais nebuvo leista dalyvauti skaičiuojant galutinius balsavimo rezultatus – jie turėjo laukti už uždarų durų, o paskelbti rezultatai toli gražu neatitiko to, ką jie stebėjo visą rinkimų dieną. „Jis [Lukašenka] 80 proc. nesurinko. Cichanouskajai prognozavome bent 50 proc. – kas antras balsuoti atėjęs žmogus buvo apsirengęs baltai, rodė pergalės ženklus ar širdeles taip išreikšdamas palaikymą jai“, – prisimena Sviatlana.

Tą naktį prasidėjo areštai. Kai kuriuos moters pažįstamus OMON pareigūnai sulaikė prie pat išėjimo iš rinkimų apylinkės. Oficiali priežastis: dalyvavymas nesankcionuotame masiniame renginyje (kuris iš tikrųjų vyko toli nuo sulaikymo vietos). Kaip skelbia portalas „Mogilev Online“, tą dieną buvo suimta šimtai žmonių. Tikslus suimtųjų skaičius nežinomas, tačiau rugpjūčio 9–12 dienomis visi miesto sulaikymo centrai buvo perpildyti, o areštuotieji buvo išvežioti po vietines areštines visame Mogiliavo rajone.

Rugsėjo viduryje Sviatlana pradėjo aktyviai dalyvauti taikiose demonstracijose, vienoje iš jų ji susipažino su Julija, uždaro „Telegram“ kanalo „Mogilev vozroždenije“ (liet. „Mogiliavo atgimimas“) administratore. Ji pradėjo dalyvauti įvairiose akcijose su baltai raudonai baltomis vėliavomis ir plakatais. Po mėnesio Sviatlana pateko į saugumo tarnybų akiratį ir gavo pirmąjį šaukimą į miliciją. „Atėjau į milicijos departamentą kaip liudytoja, o išėjau kaip asmuo, prieš kurį buvo pradėta administracinė byla. Man buvo surašytas protokolas pagal vadinamąjį tautinį straipsnį Nr. 23.34.“

23.34 – skaičiai, kuriuos baltarusiai labai greitai išmoko mintinai. Tai numeris Administracinių nusižengimų kodekso straipsnio, kuriame kalbama apie „viešų susirinkimų, renginių organizavimo ar rengimo tvarkos pažeidimus“. Straipsnis naudojamas siekiant pateisinti areštus ir neteisėtus sulaikymus, taip pat pinigines baudas, sumušimus ir žiaurų saugumo struktūrų pareigūnų elgesį. Iš esmės, kiekvienas, dalyvavęs bet kokioje demonstracijoje, gali būti pasodintas į areštinę. Žmogaus teisių organizacijos „Viasna“ tvirtinimu, per praėjusius metus Baltarusijoje buvo sulaikyta per 33 tūkst. žmonių, virš tūkstančio asmenų buvo kankinami.

<p>Sviatlana – Banksy gerbėja. Pirmąją tatuiruotę ji pasidarė Mogiliave, antrąją – Kijeve – paskutinėje savo kelionės atkarpoje.</p>

Sviatlana – Banksy gerbėja. Pirmąją tatuiruotę ji pasidarė Mogiliave, antrąją – Kijeve – paskutinėje savo kelionės atkarpoje.

Po pirmo arešto buvo ir antrasis. Kartą Sviatlanai grįžtant namo po taikios eisenos su vėliavomis, prie jos pribėgo OMON pareigūnai, sučiupo ir įgrūdo į autobusą. Milicijos komisariate jai surašė dar vieną administracinio nusižengimo protokolą pagal straipsnį 23.34. Vienintelis „įrodymas“ buvo baltai raudonai baltos vėliavos ir už jos stovėjusių žmonių nuotrauka. Tačiau nuotraukoje nebuvo matyti jokių veidų, tik vėliava ir kojos iki kelių. Kadangi Sviatlana atsisakė pripažinti savo kaltę ir įvardyti protestus organizavusius asmenis, tardytojas ėmė grasinti surasiąs jos šeimą.

„Ten [milicijoje] yra toks žymus sadistas [Timuras] Pakhomenko. Kai atsisakiau pasirašyti protokolą, jis pagrasino, kad atims mano vaikus. <…> Jis jau žinojo, kur jie yra: „Na, dabar sūnus gimnazijoje, vyresnioji dukra muzikos mokykloje. O mažylė šiandien yra darželyje? Jei atsisakysite pasirašyti, mes pasiimsime ją tiesiai iš ten.“ Taip pat girdėjau frazių, kad jie atiduos mano dukrą normaliai šeimai, o po metų ji manęs nebeprisimins, ir kad tokie zmagarai kaip aš turėtų būti sterilizuojami ir pan.“

Galiausiai Sviatlana pasirašė dokumentus nenurodydama jokių pavardžių. Ji išėjo iš slaptos „Telegram“ grupės, kad jos nariai neatsidurtų pavojuje, ir palaikė santykius tik su Julija.

Lapkričio 11 d. teisme jai buvo skirta 15 bazinių vienetų (apie 150 eurų) bauda.

Netrukus po posėdžio pas ją pradėjo lankytis globos institucijų darbuotojai. Jie tvirtindavo sulaukę anoniminio skambučio, kuriuo būdavo pranešta apie smurtą ir piktnaudžiavimą alkoholiu jos šeimoje.

Lapkričio 13-ąją šalį sukrėtė baltarusių menininko Romano Bondarenkos suėmimas ir mirtis. Jis buvo sulaikytas milicijos pareigūnų civiliais drabužiais prie savo namų, o vėliau smarkiai sumuštas ikiteisminio sulaikymo centre Minske. Sviatlana nebegalėjo likti nuošalyje, tad vėl prisijungė prie kanalo. Jos „Telegram“ grupės nariai surengė demonstraciją, kuri daugeliui dalyvių tapo lemtinga – susirinkę ant vieno iš miesto tiltų, šalia baltai raudonai baltų vėliavų jie pastatė Lukašenkos ir Jermošinos, vyriausiosios Baltarusijos rinkimų komisijos narės, kaliauses. Vėliau milicija šį veiksmą apibūdino kaip sukėlusį Lukašenkai „nepakeliamas kančias“.

Praėjus kelioms dienoms po šio įvykio milicija suėmė Sviatlaną tiesiog jos namuose. Ji vėl buvo nuvežta į Tyrimų komitetą aptarti „kaliausės incidento“. Tuo metu moteris jau juto virš jos pakibusią grėsmę. Laimei, ji spėjo ištrinti visą informaciją iš abiejų savo telefonų. „Per tardymą paprašiau nueiti į tualetą, ten abi SIM korteles nuleidau į klozetą, nes žinojau, kad jie gali atkurti mano „Telegram“ paskyros slaptažodį.“

<p>Sviatlana ir jos jaunėlė Alina.</p>

Sviatlana ir jos jaunėlė Alina.

Vyriausiasis tardytojas vėliau nusivedė ją į kambarį be vaizdo stebėjimo įrenginių ir, pagrasinęs palikti ją kalėjime iki teismo, paprašė pateikti visą jai žinomą informaciją apie „kaliausių performansą“. Galų gale Sviatlana nusprendė duoti parodymus. „Stengdamasi niekam nepakenkti, aš pasakiau tai, ką jie iš esmės jau žinojo – tik patvirtinau jų turimą informaciją.“ 3 valandą ryto ją pagaliau paleido.

Kitą rytą jos namuose milicija atliko kratą. Sviatlana jau buvo ištrynusi ir paslėpusi visus kietuosius diskus, tad pareigūnai nieko nerado. Tą dieną ji priėmė sprendimą palikti šalį, tad jau tą patį vakarą susikrovė krepšius ir kartu su vaikais autobusu išvyko į Minską.

Pabėgimas

Šaltą lapkričio vakarą Sviatlana su trimis vaikais pasiekė Baltarusijos sostinę. Atvykę į Minską jie nakvojo vietos aktyvistės Olgos Studnevos, kuri taip pat planavo išvykti iš šalies, namuose. Kitą rytą jie įlipo į mikroautobusą, vežantį į Ašmeną – miestą Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje. Jiems atvykus į miestą ir pietaujant vietinėje kavinėje, Sviatlana sulaukė draugo aktyvisto iš Mogiliavo skambučio. Jis pasakė, kad milicija jos jau ieško.

Daugiau negaišdami, Sviatlana, Olga ir trys vaikai taksi nuvažiavo iki Kamenyj Log, pagrindinio pasienio punkto tarp Vilniaus ir Minsko. Dažniausiai jis perpildytas tolimųjų reisų vilkikų ir tarp dviejų sostinių kursuojančių autobusų. Kirsti sieną pėsčiomis – draudžiama, tad išlipę iš taksi jie turėjo važiuoti autostopu. Pasigavę darbininkų, važiavusių į darbą Lietuvoje, mikroautobusą jie pasiekė pirmąjį kontrolės punktą.

Reklama

Sviatlanai kirsti sienos nebuvo leista. Pasieniečiai draudimo priežasčių nepateikė, tačiau patarė kreiptis į vietinę milicijos nuovadą, o pase paliko antspaudą, kad moteriai uždrausta išvykti iš šalies.

Tą akimirką šeima buvo priversta išsiskirti. „Supratau, kad nuo šiol turėsiu slapstytis, o daryti tai su vaikais būtų sunkiau“, – prisimena Sviatlana. Ji paklausė pareigūnų, ar jos vaikai galėtų tęsti kelionę su Olga, ir pasieniečiai sutiko. Ji padavė Olgai vaikų pasus, o iš dukters pasiėmė „švarų“ telefoną.

„Prisimenu, kai mano dukra sėdo į automobilį (kuriuo vėliau jie visi buvo nuvežti prie sienos), galvojau, kad tai gali būti paskutinis kartas, kai matau savo vaikus. Tai buvo baisiausia mano kelionės dalis“, – prisimena Sviatlana. Ji iki šiol negali suprasti, kaip pasieniečiai leido vaikams keliauti vieniems. „Greičiausiai jie pamanė, kad Olga yra mūsų giminaitė.“

Remiantis oficialia statistika, kuri šiuo metu nėra pasiekiama Baltarusijos migracijos departamento svetainėje, per kelis mėnesius po prezidento rinkimų šalį paliko 13 500 žmonių. Vėliau, nuo tų pačių metų gruodžio 20 dienos, Baltarusija uždarė sienas su visomis kaimyninėmis šalimis, išskyrus Rusiją, taip paversdama įkaitais visus, kurie nesutinka su režimo politika. Oficialus paaiškinimas buvo paremtas būtinybe užkirsti kelią COVID-19 plitimui.

Kamenyj Log vietovėje pasieniečiai Sviatlaną įsodino į autobusą, vežantį atgal į Mogiliavą. Ji sumokėjo visą bilieto kainą, tačiau išlipo netoli Ašmenos. „Buvau isterijoje ir neturėjau interneto ryšio. Užėjau į bažnyčią, ten šiek tiek nusiraminau. Esu stačiatikė, bet toje situacijoje man buvo visiškai nusispjauti, kuriems dievams melstis.“

Grįžusi į Ašmeną ir likusi viena Sviatlana susiėmė ir išsinuomojo vietą nakvynei. Iš Olgos ji gavo žinutę, kad jie vis dar pasienyje. Lietuvos nevyriausybinė organizacija „Dapamoga“ suorganizavo humanitarinį koridorių, tad kitoje sienos pusėje Olgos ir vaikų jau laukė savanoriai. Tačiau Lietuvos pasieniečiams reikėjo įrodymo, kad Sviatlana patiki savo vaikus Olgai.

<p>Įgaliojimą Sviatlana parašė ant tapeto skiautės, rastos išsinuomotame bute Ašmenoje.</p>

Įgaliojimą Sviatlana parašė ant tapeto skiautės, rastos išsinuomotame bute Ašmenoje.

„Įsivaizduoji, tu sėdi nuomojamame bute be nieko, o tau sako, kad reikia parašyti įgaliojimą. Neturiu nei rašiklio, nei popieriaus, nieko. Pradėjau raustis, radau tapeto gabalą ir pieštuką, parašiau įgaliojimą, ir vaikai buvo įleisti į Lietuvą. Į pasienį jie atvyko 19 valandą, o vietiniai savanoriai juos pasiėmė 2 valandą nakties.“

Sviatlana buvo įtraukta į „neišleidžiamųjų“ sąrašą. Kol ji bandė kirsti sieną, Mogiliave jos draugę Juliją tardė dėl „kaliausės performanso“. Pasak Julijos, kai tardytoja suprato, kad Sviatlana pabėgo, „iš pykčio sprogo į tūkstantį mažų mentų“. Ji įtraukė Sviatlaną į ieškomų asmenų sąrašą. Likti ilgiau Ašmenoje nebuvo galima.

Rusijon

Norėdami padėti Sviatlanai, kitą rytą ėmė mobilizuotis aktyvistai. Slaptas aktyvistų tinklas apima ne tik Baltarusiją, bet ir kaimynines valstybes, įskaitant Rusiją. Jį sudaro savanoriai, nevyriausybinės organizacijos ir tiesiog žmonės, solidarūs su Lukašenkos režimo aukomis, dirbantys kiaurai sienas, kad padėtų žmonėms situacijose, kokioje tąkart atsidūrė Sviatlana.

Iš Minsko atvyko du žmonės ir nuvežė ją į Vitebską, miestą Baltarusijos šiaurės rytuose, esantį valanda kelio nuo sienos su Rusija. Lietuvos aktyvistai, kurie pasienyje sutiko Sviatlanos vaikus, susisiekė su savanoriais Minske ir paprašė nuvažiuoti jos pasiimti. Po trijų su puse valandos kelionės Sviatlana atsidūrė Vitebske, kur vietos aktyvistai ją slėpė artimiausias kelias dienas.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

„Vitebske sutikau nuostabius žmones Mariną ir Sašą (vardai pakeisti). Deja, Saša dabar sėdi. <...> Jie aprūpino mane būstu, maistu, nes man buvo likę labai mažai pinigų, apie 100 eurų...“

Jie taip pat padėjo Sviatlanai gauti Latvijos vizą. Tolesnis planas buvo neteisėtai patekti į Rusiją, o paskui – ir į Baltijos šalis. Baltarusijos ir Latvijos sienos yra pernelyg griežtai saugomos, kad būtų galima patekti per jas. Tai negalioja pasienyje su Rusija, nes ši siena daug ilgesnė. Daugeliu atvejų Rusijos ir Baltarusijos piliečiai gali kirsti sieną be vizos, tiesiog pateikę kelionės dokumentus viename iš kontrolės punktų. Tačiau kadangi išvykti iš šalies Sviatlanai buvo uždrausta, ji negalėjo rizikuoti susidurti su pareigūnais.

Po trijų dienų, gavusi reikiamą pagalbą, Sviatlana išvyko Rusijos pasienio link. Vietos vedliai, išmanantys aplinkines vietoves, padėjo nelegaliai kirsti sieną. Mikroautobusas, kuriuo keliavo Sviatlana, buvo pilnas žmonių, daugelis jų buvo kilę iš Vidurio Azijos. Jie keliavo į Rusiją tikėdamiesi rasti ten darbą.

„Niekada to nepamiršiu. Draugai pasodino mane į busą ir sumokėjo vairuotojui. Toliau važiuoji per kaimus, žvyro keliais, privažiuoji lauką. Ten stovi traktorius. Traktorius trosais prisikabina busiuką ir tempia mus per lauką. Privažiuoji griovį, apačioje teka upelis. Brendame per upelį. Pereiname į kitą pusę, o ten mūsų jau laukia mašinos. Mus paskirsto po automobilius ir veža – vienus į Smolenską, kitus į Brianską, kitus toliau...“

Toliau – į Latviją

Sviatlana išlipo Smolenske, ir tos pačios dienos vakarą, dar po kelių persėdimų, nusigavo iki Buračkų pasienio punkto rytinėje Rusijos dalyje. Deja, kirsti sienos jai vėl nebuvo lemta.

Išvykti ji negalėjo dėl sutarties, kurią 2015 m. pasirašė Rusija ir Baltarusija. Joje teigiama, kad jei viena pusė neišleido žmogaus iš savo teritorijos, kita irgi turi teisę neleisti išvykti iš savosios.

„Džiaugiuosi, kad manęs bent jau nesuėmė. Mano pase jie pamatė antspaudą, kad man draudžiama išvykti iš Baltarusijos, atvyko FSB pareigūnas. Manau, kad iš FSB, nes iš kur kitur? Milžiniškas vyras juodais drabužiais, nelabai šnekus. Jis pradėjo klausinėti ir užsirašinėti. <...> Iš esmės aš jam sakiau tiesą, ir atrodo, kad jis pyko ant manęs labiau dėl to, kad buvo 12 valanda nakties ir jis norėjo miego. <...> Kiti pasieniečiai buvo labai draugiški ir daug klausinėjo apie situaciją Baltarusijoje. Galiausiai, 3 valandą nakties, man buvo oficialiai uždrausta išvykti. Pasieniečiai tyliai patarė man pasislėpti kur nors šalyje (Rusijoje). Jie pasodino mane į sunkvežimį, važiuojantį į Rusiją, ir pasakė vairuotojui, kur mane išleisti. Išlipau greitkelyje 5 valandą ryto. Lapkritis, aš su kuprine kelio pakrašty, iki artimiausio miesto – valanda pėsčiomis.“

Pasiekusi miestą Sviata už likusius pinigus išsinuomojo viešbučio kambarį ir nukritusi ant lovos „atsijungė“. Kitą dieną per pažįstamus ji susisiekė su vietos aktyvistais, jie netruko atvykti. Nebe pirmą kartą jie padėjo iš šalies bėgantiems baltarusiams. Rusijos politinis klimatas tuo laikotarpiu buvo įkaitęs dėl opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno apnuodijimo. Žmonės, Rusijoje slėpę Sviatlaną, buvo vietiniai aktyvistai, kovojantys prieš Putino režimą.

Tos pačios dienos vakarą jie išsivežė Sviatlaną iš viešbučio ir paslėpė savo bute, aprūpino maistu ir kitais būtiniausiais dalykais. Ji žinojo, kad negalės legaliai išvykti iš Rusijos ir kad anksčiau ar vėliau milicija ją suras. Po poros savaičių ji bandė neteisėtai patekti į Ukrainą, tačiau palydovai, kurie turėjo jai padėti, pasirodė esą sukčiai, ir operacija nepavyko.

Šeima susitinka

Šeimai palikus Mogiliavą, Sviatlanos mamai Tamarai prasidėjo nemiga ir dėl streso ji numetė nemažai svorio. Ji negalėjo nė įsivaizduoti, kaip susiklostė jos dukters ir anūkų likimas jiems išvykus. Sviatlana uždraudė skelbti šią informaciją, nes baiminosi dėl vaikų saugumo – vaikai buvo beveik vieni, o jei Baltarusijos valdžia apie tai būtų sužinojusi, būtų galėjusi pateikti prašymą Lietuvai dėl jų išdavimo.

Galiausiai Aleksejus vienam iš savo buvusių klasiokų parašė, kad yra Vilniuje. Taip Tamara sužinojo, kad šeima išsiskyrė.

Lietuvoje vaikus pirmą mėnesį prižiūrėjo Olga. Vėliau, nuo gruodžio vidurio, jie kraustydavosi gyventi iš vienos šeimos į kitą, ir taip iki sausio 11 d., kai pagaliau į Lietuvą atvyko močiutė. Per tą laiką vaikai, prižiūrimi įvairių savanorių ir baltarusių šeimų, iš vienos vietos į kitą kraustėsi keturis kartus. „Mes vis tikėjomės, kad greitai atvyks mama, – prisimena vyriausias sūnus Aleksejus. – Žmonės mumis rūpinosi, mes niekada nesijautėme apleisti ar kažko neturintys. <...> Tačiau vis tiek buvo jausmas, kad esam svetimi. Žmonės į mus žiūrėjo kreivai, nes kalbėjome rusiškai. <...> Iš pradžių man buvo liūdna be draugų ir be giminių, o žmonių, kurie mumis rūpinosi, beveik nepažinojome.“

<p>Sviatlana su sūnumi Aleksejumi prie ežero Lentvaryje.</p>

Sviatlana su sūnumi Aleksejumi prie ežero Lentvaryje.

Teikti pagalbą ir prižiūrėti vaikus ėmėsi dvi nevyriausybinės organizacijos – „Mūsų namai“ ir „Dapamoga“. Jos mokėjo už apgyvendinimą, pirko maistą ir drabužius, duodavo vaikams kišenpinigių. Tuo metu Mogiliave likusi Tamara nuolat nerimavo bandydama susisiekti su savo anūkais.

Prieš pat Naujuosius metus Sviatlana susisiekė su mama ir paprašė jos atvykti į Vilnių. Tamara prisimena, kaip drebėjo jos rankos, kai ėjo pro pasų kontrolę oro uoste. Į klausimus apie vizito tikslą ji atsakė, kad vyksta gydytis į Druskininkus.

Tuo metu Sviatlana buvo Rusijoje. Su ja susisiekė Lietuvos globos tarnybos atstovai ir pranešė, kad vaikams netrukus baigsis vizų galiojimo laikas, todėl būtina įregistruoti laikiną globą močiutės vardu ir užpildyti prašymą pabėgėlių statusui gauti. Priešingu atveju, pagal abiejų šalių susitarimus, Lietuva būtų priversta pranešti Baltarusijai, kad Sviatlanos vaikai yra čia, ir galimai būtų pareikalauta išsiųsti juos atgal. Tamara turėjo vaikų gimimo liudijimų kopijas, įrodė, kad ji iš tiesų yra jų močiutė, ir tapo laikina globėja. Tamarai atvykus į Vilnių, vaikų situacija ėmė gerėti.

<p>Vaikų žaislai ir Baltarusijos bei Lietuvos vėliavos.</p>

Vaikų žaislai ir Baltarusijos bei Lietuvos vėliavos.

Nei ten, nei čia

Sviatlana vis dar buvo Rusijoje. Buvo praėję beveik 3 mėnesiai nuo to laiko, kai ji atvyko į šalį. Per tą laiką buvo surengta lėšų rinkimo kampanija, kad moteris galėtų išvykti į Ukrainą. Laukdama progos pabėgti Sviatlana nusprendė pasinaudoti savo naujaisiais ryšiais ir padėti kitiems žmonėms iš Mogiliavo „Telegram“ grupės. Ji susisiekė su Mogiliavo aktyvistais norėdama išsiaiškinti, kas vis dar yra laisvėje ir kam reikia pagalbos.

Paaiškėjo, kad po to, kai Sviatlana paliko savo miestą, milicija atėmė aštuonių „kaliausės performanso“ dalyvių pasus, tokiu būdu užkirsdama jiems bet kokias galimybes pabėgti.

Pagal Baltarusijos teisės aktus, atimti asmens pasą galima tik dviem atvejais – jei jis patenka į kalėjimą arba yra gydomas psichiatrinėje ligoninėje. Šiuo atveju oficiali pasų atėmimo priežastis nebuvo pateikta.

Vasario pradžioje vyko Baltarusijos liaudies susirinkimas – vienas svarbiausių šalies politinių įvykių, vykstantis kas penkerius metus. Kelios savaitės iki šio įvykio areštai buvo pasiekę aukščiausią tašką, nes režimas bandė „išvalyti“ šalį nuo visos opozicijos.

<p>Sviatlanos mama Tamara negali sulaikyti ašarų pagalvojusi apie dukros ir anūkų išskyrimą ant sienos. Ji sako, kad norėtų pažiūrėti tą padariusiam pareigūnui į akis.</p>

Sviatlanos mama Tamara negali sulaikyti ašarų pagalvojusi apie dukros ir anūkų išskyrimą ant sienos. Ji sako, kad norėtų pažiūrėti tą padariusiam pareigūnui į akis.

<p>Tamara ir Alina namuose Lentvaryje.</p>

Tamara ir Alina namuose Lentvaryje.

Pirmoji bėgo Julija. Prieš tai ji jau buvo kelis kartus sulaikyta, o tą dieną, kai buvo planuojamas pabėgimas, milicija keturis kartus beldėsi į jos duris. Ji bėgo su vyriškais drabužiais ir šiukšlių maišu. Sekdama Sviatlanos maršrutu iš Vitebsko į Rusiją, ji galiausiai pasiekė vietą, kur slapstėsi jos draugė.

„Niekada nepamiršiu jos akių, kokias pamačiau atvykusi jos pasitikti į sutartą vietą – akys per visą veidą, veidas pilkas, rankos dreba. Nuvežėme ją į parduotuvę, nes ji atvyko be nieko, net be dantų šepetėlio. Įsivaizduokite – bėgate tik su šiukšlių maišu, kuriame yra jūsų daiktai, kad kartais galėtumėte persirengti.“

Besislėpdama Rusijoje Sviatlana kartu su kitais aktyvistais iš Baltarusijos, Rusijos ir Lietuvos padėjo pabėgti daugybei žmonių, tarp jų – ir likusiai Julijos šeimai. Iki kovo pradžios buvo surinkta pakankamai pinigų, kad būtų galima sumokėti už vieno asmens perkėlimą iš Rusijos į Ukrainą. Vedliai už tokią operaciją prašo nuo 1 500 iki 1 800 eurų. Julija neturėjo paso, dėl to likti Rusijoje jai tapo dar pavojingiau. Buvo nuspręsta, kad ji turi bėgti pirma.

Reklama

Kirsti sieną Julijai pavyko tik iš antro karto. Pirmąjį juos pastebėjo Rusijos pasieniečiai ir pradėjo leisti signalines raketas. Pagal protokolą, tokiais atvejais pareigūnai privalo šaudyti į orą, tačiau Julija tvirtina, kad jie raketomis taikėsi tiesiai į juos. „Persekiojimas buvo panašus į žaidimą „Need for Speed​​“, kai tamsoje per laukus bėgi nuo milicijos 150 km/h greičiu. Buvo baisu, mums pasisekė, kad automobilis turėjo keturis varomuosius ratus ir tiko tokioms sąlygoms. <...> Buvo nuspręsta išlaipinti mus vidury lauko, mums davė raciją ir nuo 3 iki 9 valandos ryto klaidžiojome tamsoje. Buvo šalta, kankino nežinomybė. Priešais tave – tik laukas, kuriame esi visiškai matomas. Telefonų įjungti negalima. 9 valandą su mumis susisiekė per raciją ir po valandos atvažiavo pasiimti“, – prisimena Julija.

Po kelių dienų buvo antras bandymas, jis praėjo be incidentų. Julija atvažiavo į Kijevą, ten susitiko su savo vyru ir trimis vaikais.

Po dviejų savaičių į tą patį kelią leidosi Sviatlana. Jai visą ruožą teko eiti pėsčiomis. Pradėjusi kelionę 5 valandą ryto, po trijų valandų ji pasiekė pirmąjį Ukrainos miestelį, iš kurio tęsė kelionę į Kijevą.

<p>Sviatlanos sūnus Aleksejus sako, kad iš pradžių buvo labai liūdna be šeimos ir draugų, o juos prižiūrėję žmonės buvo visai nepažįstami.</p>

Sviatlanos sūnus Aleksejus sako, kad iš pradžių buvo labai liūdna be šeimos ir draugų, o juos prižiūrėję žmonės buvo visai nepažįstami.

Kijeve Sviatlana kelias savaites praleido su Julija ir jos šeima. Abi moterys ieškojo būdų patekti į Europą. Julija sumanė kreiptis į vietos miliciją ir pasakyti, kad pametė pasą. Ji gavo pažymėjimą, patvirtinantį dokumento praradimą, su juo nuvyko į Baltarusijos ambasadą, o ten pateikė prašymą gauti pažymėjimą, leidžiantį sugrįžti namo.

„Ambasadoje žinojo, kas aš tokia. Jie paskambino į saugos tarnybą. Apie ką buvo pokalbis, nežinau. Po frazės „Drebuševskaja atėjo, prašėte įspėti“ daugiau nieko nebegirdėjau, nes jie išjungė mikrofoną. Norėjau sprukti, bet buvo aišku, kad man nepavyktų, nes ten buvo gal 8 sargybiniai ir krūva kitų žmonių. Tikėjausi, kad Sviata ir kiti, laukiantys manęs gatvėje, sukels skandalą ir neleis manęs išvežti. Mano nuostabai, dokumentą man davė, paklausė, kada išvažiuoju, pasakiau, kad šiandien. Išėjusi pro ambasados ​​vartus, pasileidau bėgti...“

Išduotas dokumentas leido jai nusipirkti lėktuvo bilietą į Minską su persėdimu Varšuvoje. Išlipusi iš lėktuvo Lenkijoje ji paprašė politinio prieglobsčio. Netrukus po to ten atvyko ir jos šeima.

Gegužės 20 d. Vilniuje nusileido Sviatlana. Ji neišduoda, kaip pateko į lėktuvą: „Turime galvoti apie žmones, kurie dar tik eis šiuo keliu. Jei atskleisiu informaciją, šis kelias jiems gali būti uždarytas.“

Oro uoste jos laukė visa šeima. Nuo jų išsiskyrimo jau buvo praėję šeši mėnesiai. „Vaikai buvo labai laimingi, ypač mažoji. Visiškai neatpažinau savo sūnaus – iškeliavo vaikas, o dabar buvo kažkoks nepažįstamas dėdė grubiu balsu ir su barzda.“

Šiuo metu šeima laukia politinių pabėgėlių statuso. Tamara ir vaikai oficialų atsakymą gaus rugsėjo 12 d., Sviatlana – vėliau. Kadangi pradėti dirbti iki tol ji neturi teisės, savo laiką skiria savanoriškam darbui. Naudodamasi kelionių metu gautais kontaktais, ji suveda tuos, kuriems reikia bėgti iš šalies, su tais, kurie gali suteikti pagalbą. Ji taip pat lanko programavimo kursus, mokosi lietuvių kalbos ir pateikė prašymą gauti stipendiją studijoms Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje.

„Mūsų diasporai ir visiems fondams noriu palinkėti taikos, nes padėti žmonėms galima tik veikiant kartu. Mano istorijoje buvo ne tik „Dapamoga“, „Mūsų namai“ ar BYSOL. Man padėjo visi. <…> Kiekvieno asmens pagalba yra didžiulis indėlis. Be jų mano istorija būtų kitokia. <…> BYSOL padėjo man išvykti ir apsigyventi, Natalija Kolegova, „Dapamoga“ ir „Mūsų namai“ padėjo mano šeimai susimokėti už būstą, maistą ir kita. Savanoriai iš Olandijos apmokėjo mano ir mano mamos lėktuvo bilietus. <…> Savanoriai Rusijoje – atskira tema: tai žmonės, kurie mane gelbėjo neatlygintinai, už savo pinigus. Jie padėjo ir man, ir Julijai, ir manau, kad jei dar ką nors jiems atsiųstume, jie lygiai taip pat padėtų. Svarbiausia – būti kartu. Taip galima nuveikti daugiau.“

Sviatlana, jos mama ir vaikai dabar gyvena Lentvaryje, erdviuose, šviesiuose namuose, kuriuos dalinasi su kita lietuvių šeima. Vyresni vaikai lanko vietos gimnaziją, o jauniausioji, Alina, eina į darželį. Lentvaryje apsigyveno ir daug kitų baltarusių šeimų. „Susipažinome su vietinėmis mergaitėmis. Jos taip pat iš Baltarusijos, tačiau jų istorija kitokia – milicija sulaikė ne jų tėvus, o krikštatėvį“, – pasakoja Taisia.

Baltarusijoje Sviatlana yra ieškoma dėl vadinamosios „kaliausės bylos“. Oficialiai ji yra kaltinama dėl „grupinio chuliganizmo, pasižyminčio ypatingu cinizmu ir nihilizmu, pasireiškusiu per visuotinai priimtų normų bei taisyklių / idealų nepaisymą ir prezidento įžeidimą“.

„Sakė, kad jis [Lukašenka] labai nusiminė ir kad savo pasirodymu sukėlėme jam nepakeliamas kančias. Trumpai tariant, jis neįvertino mūsų prikolo“, – juokiasi Sviatlana, baigdama pasakoti savo istoriją.

Uždaroje Mogiliavo „Telegram“ grupėje buvo apie 30 žmonių. Trys grupės nariai buvo nuteisti laisvės atėmimu nuo trejų iki trejų su puse metų. Septyni pabėgo iš šalies. Likusiųjų tapatybė nebuvo nustatyta, jie vis dar gyvena Mogiliave.

<p>Skaičių reikšmės: 23.34 – straipsnio numeris, 3 – išrašytų protokolų kiekis,  339/2 – baudžiamojo kodekso straipsnis dėl piktybinio grupinio chuliganizmo („kaliausės byla“), 30/11–22/03 – laiko, praleisto Rusijoje, datos.</p>

Skaičių reikšmės: 23.34 – straipsnio numeris, 3 – išrašytų protokolų kiekis, 339/2 – baudžiamojo kodekso straipsnis dėl piktybinio grupinio chuliganizmo („kaliausės byla“), 30/11–22/03 – laiko, praleisto Rusijoje, datos.