Baltarusiai godoja godą

MUS – tai Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos pavadinimo abreviatūra, liaudies vadinama „Mūzų ministerija“. Tačiau matyti, kad neteisėtas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ir patys baltarusiai įkvėpimo semiasi iš skirtingų mūzų.

CoMeta komanda prieš pat rinkimus nuvyko į Baltarusiją tam, kad pajustų ir perduotų priešrinkimines žmonių nuotaikas, ne ūmias jų būsenas, o brendusias dešimtmečius. Apie tai, kokią godą godoja baltarusiai, kalbamės su literatu bei knygyno „Logvinov“ projektų vadovu Pavalu Kasciukevičium. Jo knyga „Kontrabandinė Aikos tėvynė“ yra išversta į lietuvių kalbą.

Jūs skaitote tinklalaidės rusų kalba „CoMeta“ epizodo vertimą. Literatą kalbina Ina Šilina.
Taip pat išgirsite klausimus ir Artūro Morozovo, kuris parengė fotoreportažą.

Visą pokalbį rusų kalba galite išgirsti čia:

Ina Šilina: Dabar mes sėdime katalikiškos Šv. Roko bažnyčios šventoriuje. Ši vieta kadaise buvo už miesto ribų, dabar – tai pats Minsko centras. Ji įdomi tuo, kad sovietmečiu čia stovėjo vadinamieji slopintuvai (trumpųjų radijo bangų slopinimo stotys, – red. past.), du aukšti bokštai. Visų pirma, prašyčiau papasakoti apie jūsų knygyną, kuriame labai norėjau apsilankyti, apie kurį girdėjau daug gerų žodžių, tačiau ir jūs pats, kiek žinau, dabar negalite į jį patekti.

Paval Kasciukevič: Taip, deja, mus pribaigė koronavirusas. Knygynas užsidarė likus dešimčiai dienų iki karantino pradžios. Baltarusiai liovėsi domėtis knygomis ir ėmė pirkti grikius. Vienas po kito užsidarė keli Minsko knygynai. Nesame vieni. Knygoms Baltarusijoje dabar nelengva.

Bet juk, atrodytų, turi būti priešingai, per karantiną nėra ką veikti, ir žmonės turėtų ką nors skaityti.

Koronaviruso laikotarpis – tai toks sielos ataskaitų metas. Žmonės sėdi ir mąsto apie tai, kaip gyveno, kaip gyventi toliau. Per visą karantiną aš kaip tik ir galvojau apie tai, kad savaitę iki karantino baltarusiai atsisakė pirkti baltarusiškas knygas. Žinoma, kaltinti savo skaitytojus kvaila, juk aš to paties kūno ir kraujo, todėl filosofiškai susimąsčiau. Nepriėjau jokios išvados, bet, atrodo, kad literatūra jau nebėra tokia svarbi. Į barikadas kviečia blogeriai, mūsų ateitį vaizduoja politikos apžvalgininkai. Jie kurpia įrašus, kurie yra prasti literatūros kūriniai, bet žmonės vartoja būtent juos. Gali būti, kad tas literatūros svarbos nykimas – ne tik Baltarusijos, bet ir visos Europos reiškinys.

Man atrodo, kad ne knygos kvietė į barikadas, o įvairios pogrindinės kuopelės, kurios platino ne pačios geriausios kokybės lapelius ir laikraščius. Prisiminkime Spalio revoliuciją.

Taip, be abejo, būtent retorika čia vaidina svarbų vaidmenį. Karantinas leido man susimąstyti apie tai, kodėl literatūra tampa neįdomi. Likau be darbo, nes koronavirusas parodė mano vietą.

<p>Baltarusijos prezidentūra Minske.</p>

Baltarusijos prezidentūra Minske.

Ko gero, svarbu pabrėžti, kad knygyne pardavinėjote knygas tik baltarusių kalba?

Taip, nors ir ne visi baltarusiai skaito baltarusiškai, ne visi baltarusiai domisi baltarusių literatūra. Dalis jų mano, kad ji antrinė, palyginus su anglosaksų ar rusų literatūra, bet vis dėlto turėjome savo geležinį skaitytoją, kuris buvo tuo suinteresuotas. Be abejo, yra piratinės platformos, iš kurių galima kiek nori nemokamai parsisiųsti knygų.

Bet ne baltarusių kalba?

Taip, mūsų autorių teisės apsaugotos, todėl piratų nėra. Bet visi šitie paaiškinimai pernelyg paprasti. Žinoma, aš – ne žurnalistas, o literatas, vis mėginu pažvelgti giliau. Tiesiog žmonės masiškai liovėsi skaityti, tarsi kas būtų nukirtęs. Daug žmonių, netgi mano pažįstamų, tų, kurie skaitė mano verstines ar autorines knygas. Ko gero, viena priežasčių – poreikis permąstyti gyvenimą.

Žodžiu, jūs nesugebėjote toliau mokėti nuomos?

Taip, tiesiog neišgalėjome, kaip ir keli kiti knygynai. Klausytojai gal nežino, bet Minske buvo tokių kultūros ir laisvės salelių. 2000-aisiais pradėjo rastis knygynai, kuriuosi vyko renginiai, knygų pristatymai. Tai viešos erdvės, kuriose būdavo diskutuojama, keičiamasi nuomonėmis. „Logvinov“ buvo pirma tokia laisva erdvė. Vėliau atsirado kitos, labiau šeimyninės ar meinstryminės, tačiau dabar jos visos užsidaro.

Kokia ji – baltarusių literatūra?

Kaip ir kiekviena jauna literatūra, ji akiplėšiška, begėdė, ji veržiasi pro užtrenktas duris. Tai literatūra, kuri bando keisti tvarką po patriarchalinio ir diktatoriško XX amžiaus. Manau, kaip ir kiekviena jauna literatūra. Įsivaizduoju, kad Lietuvoje panašiai. Tai puiki literatūra. Tiesa, 80 proc. galima išmesti, o likusius 20 proc. imti ir pasilikti. Kaip ir kiekvienoje literatūroje.

Ką jūs žinote apie lietuvių literatūrą? Ką nors skaitėte?

Taip, skaičiau, kai ką ir išleidau. Pas mus išėjo trys knygos. Pirma, Kazio Sajos pjesė „Devynbėdžiai“ (baltarusių vertime pasirodė pavadinimu „Klemensas“, – red. past.). Ji labai svarbi Baltarusijai. Ją statė teatruose devintajame dešimtmetyje, dar iki perestroikos. Jau tada ji paskleidė perestroikos nuotaiką. Siužetą žinote – gūdaus Lietuvos kaimo gyventojams davė jautį, ir jie svarsto, ką su juo veikti. Kūrinys perteikia jauseną, kuri apima prieš permainas, prieš pat revoliuciją. Todėl, kai spektaklį rodė Minske, žmonės į jį ėjo lyg į kokį stebuklą. O Lietuvoje šis K. Sajos kūrinys mažiau žinomas. Antra, išleidome puikią ir, kas svarbu, lengvą Alvydo Šlepiko knygą „Lietaus dievas ir kiti“. Puiki knyga apie devintojo dešimtmečio Lietuvos miestelį, savotiškas lietuviškas „Šimtas metų vienatvės“. Trečia – labai sudėtinga knyga. Labai sunkiai sekėsi versti, bet, įsivaizduoju, kad autoriui dar sunkiau sekėsi ją rašyti. Tai Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“.

<p>Pavalas Kasciukevičius ir Ina Šilina.</p>

Pavalas Kasciukevičius ir Ina Šilina.

Pažįstu Pauliną Vituščanką („Vilniaus pokerio“ į baltarusių kalbą vertėją, – red. past.), ji bendradarbiavo keliuose mūsų projektuose.

Ir Paulina, ir mes šiai knygai atidavėme labai daug jėgų. Žinoma, autorius atidavė jų dar daugiau. Mums buvo labai svarbu ją išleisti, todėl dabar, kai šis darbas jau atliktas, turime ką parodyti. Galime pasakyti, kad šį tą išmanome apie lietuvių literatūrą. Jei kalbėsime apie poeziją, tai atskirų rinkinių neišleidžiame, tačiau kasmet vyksta lietuvių–baltarusių–ukrainiečių–lenkų poezijos festivalis „Magnus Ducatus Poesis“ („Didžioji Poezijos Kunigaikštystė“, – red. past.). Festivalio dalyvių poezija nuolat verčiama ir leidžiama. Todėl šiek tiek įsivaizduojame, kas yra posovietinė lietuvių literatūra.

Ką iš baltarusių literatūros lietuviams rekomenduotumėte versti, skaityti?

Puikus Ihario Babkovo romanas „Minutka“ (liet. „Minutėlė“, – red. past.), kuris pasakoja apie Minsko bohemą devintajame dešimtmetyje, kai kuo, savo lengva bohemiškąja dalimi, panašus ir į Gavelio „Vilniaus pokerį“. Perteikta bohemiškojo Minsko nuotaika, kuris man labai artimas, nes su bohema sieju ir save. Romanas atskleidžia gyvenimą ne plačiuose prospektuose, o mažoje kavinėje. „Minutka“ buvo kavinė, kurioje baltarusių kultūros veikėjai leidosi į diskusijas. Dabar toje vietoje, aišku, yra „McDonald's“. Be to, rekomenduočiau Maryjos Martysevič poezijos rinktinį „Sarmatija“. Tai tam tikras pareiškimas, jog vyriškasis XX šimtmetis baigėsi, o dabartinė situacija neaiški: vyrų periodas baigėsi, moterų – dar neprasidėjo. Sarmatijos sąvoka turi vietą ir lietuvių sąmonėje. Jei prisimenate, figūravo toks reiškinys kaip sarmatizmas, supratimas, jog egzistuoja sarmatai, t. y. šlėktos, kilmingieji. Tai ne tik Lenkijos, bet ir Baltarusijos, Lietuvos kultūrų dalis. Sarmatiškasis barokas vyravo ir Lietuvos teritorijoje, ten įsigalėjo beatodairiškas tikėjimas tuo, kad tavo gyslomis teka mėlynas kraujas, tikėjimas savimi ir savo narsa. Maryja būtent šį mitą ir nagrinėja.

Kūrinys parašytas neseniai, maždaug prieš metus. Ar tikrai Maryja Martysevič manė, kad moterų epocha dar neprasidėjo? Neįžvelgė to, kas vyksta dabar, pavyzdžiui, Svetlanos Tichanovskajos pasirodymo?

Tichanovskaja iškilo prieš dvi dienas (interviu darytas Rugpjūčio pradžioje - red.), o aš literatas, operuoju kiek platesnėmis kategorijomis. Ne, dar tikrai neprasidėjo. Akivaizdu, kad dabar moterys stovi ant slenksčio ir spardo duris.

Reklama

Jos pačios nenori įeiti ar vyrai neįleidžia?

Žinoma, kad vyrai neleidžia. Kas gi atsisakytų valdžios?

Esame kalbėję su viena pašnekove apie tai, jog Antrojo pasaulinio karo metais, vyrams išėjus į frontą ar žuvus, daug moterų užėmė įvairius postus, kartais – netgi svarbius, dirbo sunkius, iki tol vyrų dirbtus darbus. Tuo metu jos perėmė svarbias vyrų profesines sferas.

Mano manymu, kaip tik todėl Sovietų Sąjunga nugalėjo fašistinę Vokietiją. Juk kariavo visi: ir vyrai, ir moterys. Moterys įsitraukė taip pat kaip ir vyrai, o Vokietijoje frau sėdėjo namuose ir net nedirbo fabrikuose. Tai viena priežasčių, kodėl sovietai laimėjo karą. Jie laiku įtraukė moteris į visą karinį procesą. Sovietų Sąjunga – baisi šalis, bet moterims joje buvo skirta svarbesnė vieta, ne tik namai, virtuvė ir bažnyčia („Kinder, Küche, Kirche“ („Vaikai, virtuvė, bažnyčia“) – vokiečių šūkis, nurodantis moters vaidmenį visuomenėje, – red.). Tai buvo visiškai kitaip sutvarkyta visuomenė, bet po karo ji pasikeitė.

„Pastaruosius 200 metų Baltarusijoje lygiagrečiai egzistuoja dvi religijos, katalikai ir stačiatikiai. Stačiatikių cerkvė yra prorusiška, todėl katalikų bažnyčiai tenka antra vieta“

Kaip tik apie tai ir norėjau pasikalbėti. Karui pasibaigus, visuomenėje kilo tam tikra trintis, nes vyrai ėmė grįžti „prie vairo“, nustumdami moteris į šalį, o jos jau įprato dirbti, įgijo tam tikrų įgūdžių.

Panaši trintis kilo mano šeimoje. Močiutė išsiskyrė su vyru 1950 metais, nes liko juo nepatenkinta. Tai principingas jos sprendimas, nes skyrybų šeštajame dešimtmetyje retai pasitaikydavo. Vyrų būta mažai, todėl moterys tarsi negalėjo sau to leisti. Juk kito galėjo ir nesusirasti. Todėl tai buvo tam tikras močiutės pareiškimas: „Aš skiriuosi. Skiriuosi ne tik su tavimi, bet ir su visais vyrais.“ Toks lokalus protestas moterų, nenoromis atsisakančių valdžios.

Grįžkime prie baltarusių kalbos. Lietuvoje, pavyzdžiui, laisvės idėja plėtojosi per lietuvių kalbą, kurios buvo mokomasi pogrindyje, ir katalikų tikėjimą, per bažnyčią ir dainas. Vakar kalbėjomės su viena mergina, kuri papasakojo, kad mokėsi baltarusiškoje Jakubo Kolaso gimnazijoje, kurią uždarė, ir moksleiviai turėjo lankyti pamokas tartum nelegaliai, kažkokiuose nuomojamuose butuose. Kartais juos sulaikydavo ir apklausdavo milicininkai. Ar galėtume kalbėti apie panašų baltarusių kalbos ir katalikų tikėjimo vaidmenį čia, Baltarusijoje?

Ne, tai visiškai kitokia šalis. Visų pirma, čia nėra tokios didelės katalikų bažnyčios įtakos. Čia gyvuoja dvi lygiavertės religijos, dvi religinės atramos – Rytų ir Vakarų tradicijos, stačiatikybė ir katalikybė. Anksčiau vyravo Unitų bažnyčia. Per ją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje mėginta sujungti dvi tradicijas – stačiatikius pastumti katalikų tikėjimo link. Tačiau pastaruosius 200 metų Baltarusijoje lygiagrečiai egzistuoja dvi religijos, katalikai ir stačiatikiai. Stačiatikių cerkvė yra prorusiška, todėl katalikų bažnyčiai tenka antra vieta. Pažvelkite, kokioje puikioje vietoje esame. Čia ant sienos baltarusių kalba užrašyti Jono Krikštytojo žodžiai. Anksčiau šioje bažnyčioje (Šv. Roko bažnyčia, – red.) mišios laikytos lenkų kalba, dabar – tik baltarusiškai, taigi bažnyčia tapo savotiška baltarusiškumo salele.

Ar čia daug parapijiečių?

Na, žinote. Tikriausiai mūsų visuomenė sekuliarinė, žmonės nėra pamaldūs. Troleibusuose retai kalbama apie Dievą ir tikėjimo dalykus. Dažniau išgirsti ką nors apie automobilius. Baltarusiai, ko gero, labiau technokratai. Žinoma, yra stiprus stačiatikių branduolys. Katalikų yra mažiau, apie 15 procentų, bet aktyviai bažnyčios gyvenime dalyvaujančių tikinčiųjų daugiau. Yra ir trečia, gana stipri religinė grupė, palyginti nauja Baltarusijoje, – tai protestantai. Jų dar mažiau nei katalikų, tačiau jie visi – aktyvūs tikintieji. Yra tokių kaip aš, amorfiškų katalikų ar stačiatikių, kuriuos pakrikštijo, bet jie nelanko pamaldų. Tokių protestantų nėra. Žodžiu, situacija tokia: pirmųjų daug, bet jie amorfiški, antrieji aktyvūs, bet tarp jų yra žmonių, pavyzdžiui, iš Vakarų Baltarusijos, kurie pakrikštyti, bet nelanko bažnyčios, ir tretieji – protestantai, kurių dauguma krikštyti bažnyčioje ar cerkvėje, bet tapo protestantais. O dėl kalbos... Stačiatikiai kalba rusų kalba, jie eina į Rusų stačiatikių bažnyčią, nes Baltarusijoje nėra atskiros, nepriklausomos stačiatikių cerkvės. Mes priskirti Maskvos patriarchatui. Protestantai meldžiasi taip, kaip patogiau susirinkusiems parapijiečiams. Jei visi šneka rusiškai, melsis rusiškai, jei šneka baltarusiškai, tai ir melsis baltarusiškai. O Baltarusijos katalikų bažnyčioje – viskas tik baltarusių kalba.

<p>Pavalas Kasciukevičius interviu metu.</p>

Pavalas Kasciukevičius interviu metu.

<p>Plakatas, kviečiantis balsuoti prezidento rinkimuose.</p>

Plakatas, kviečiantis balsuoti prezidento rinkimuose.

Ar Baltarusijoje paplitęs antisemitizmas?

Mažai. Mes tuo didžiuojamės. Esame taip išauklėti. Baltarusiai nereiškė antisemitinių nuotaikų net per Holokaustą. Galima sakyti, kad baltarusiai mažesni antisemitai nei jų kaimynai (Baltarusijoje pastebima antisemitizmo apraiškų, – red. past. . Tačiau nereikia pamiršti sovietinio antisemitizmo. Mano mama žydė pasakojo, kad jį patyrė. Kartą su ja kalbėjomės, ir aš užsiminiau, kokia man svarbi karjera, darbo pasiekimai. O ji prasitarė, kad niekada negalvojo apie karjerą. Paklausiau, kodėl? „Sovietmečiu turėjau aiškią žymę penktoje grafoje (penktoji grafa (penktasis anketos punktas) – tai diskriminavimas pagal tautybę, reikalavimas nurodyti tautybę sovietų pasuose, – red. past.), todėl tiesiog žinai, kad aukščiau tam tikros kartelės iššokti negalėsi. Todėl turi vystytis į plotį, o ne aukštį“, – atsakė ji. Dabar Baltarusijoje, deja, nėra žydų. Jų liko gal apie 40 000. Baltarusijos mastu tai labai mažai. Vietinių žydų gyvenimai skyla: vaikai Amerikoje, anūkai Izraelyje, pats Baltarusijoje, bet žiūri rusų televiziją. Manau, kad dabar baltarusių santykiai su žydais geri.

Bet lengva palaikyti gerus santykius su tais, kurių nėra.

Taip, išties. Čia kaip Kazimieže (Kazimiežas – Krokuvos žydų kvartalas, – red. past.). Ateinu ir matau: gera, gražu, tik žydų nėra.

Kokia yra mokyklinė literatūros programa? Kokie autoriai įtraukti – baltarusiai ar tie patys, kurie buvo sovietmečiu?

Tas pats, kas sovietų laikais.

A. Morozovas: Ar mokomasi užsienio rašytojų?

Taip, yra užsienio, yra baltarusių, nors menkai išmanau mokyklos programą. Žinau, kad beveik nėra šiuolaikinių baltarusių rašytojų, o jeigu yra, tai tik tie, „prie valdžios“. Mes turime dvi rašytojų sąjungas – vieną nepriklausomą, antrą valdišką. Mokykloje mokomasi tik tų, kurie priklauso pastarajai.

Kokie tai autoriai? Apie ką jie rašo?

Tiesą pasakius, nežinau, neskaičiau. Manau, tęsia sovietinę literatūros tradiciją, socrealizmą. Gal netgi ne socrealizmą, o dešimto dešimtmečio literatūrą – tokį savotišką posovietizmą.

Jūs turite vaikų. Ką jie skaito?

Vaikai dar maži, skaito tai, ką patariu jiems skaityti. Vaikų literatūra Baltarusijoje nėra išvystyta, todėl pradėjome skaityti švedų literatūrą vaikams. Kokia nuostabi vaikų literatūra! Kaip vis dėlto svarbu, kad šalis nekariavo Antrajame pasauliniame kare. Švedų literatūra šviesi, nėra jokių traumų. Turime daug gerų vertimų, todėl skaitome mėgaudamiesi – vaikų neatitrauksi. Kadangi mes patys literatai, skaitome savo draugus, kolegas. Pavyzdžiui, yra puiki Andrejaus Chadanovičiaus knyga „Нататкі таткі“ („Tėčio užrašai“, – red. past.), išversta į kelias užsienio kalbas. Ji puiki todėl, kad šnekasi su vaiku jo kalba, liečia aktualias temas, pavyzdžiui, nepriklausomą Baltarusiją.

<p>Afiša informuojanti apie prezidento rinkimus Nepriklausomybės prospekte.</p>

Afiša informuojanti apie prezidento rinkimus Nepriklausomybės prospekte.

Kirsdami Baltarusijos sieną, kalbėjomės apie tai, kas galėtų suvienyti Baltarusiją. Dabar, vaikščiodami po miestą, matome plakatus, kuriuose parašyta: „Kultūra yra tai, kas mus vienija.“ O kas iš tikrųjų vienija ar galėtų suvienyti baltarusius? Nes kol kas matome, kad yra dvi kalbos, dvi religijos, dvi politinės stovyklos – palaikantys Lukašenką ir jo nepalaikantys. Ar galime kalbėti apie tam tikrą susivienijimą? Jeigu taip, tada kuo pagrįsti tą susivienijimą?

Dabar visa nacija, grįžusi namo, godoja godą. Juk mes turime apie 300 000 juodadarbių, dirbančių Rusijoje ir Lenkijoje. Kai prasidėjo koronavirusas, jie grįžo namo, į Baltarusiją. Tai aktyvūs, darbingi žmonės. Dabar jie kelis mėnesius sėdėjo ir mąstė. Anksčiau būdavo, jie grįžta po darbų kur nors Rusijoje ar Varšuvoje, ir čia jaučiasi truputį turistai, o kai esi turistas, tau viskas atrodo šiek tiek juokinga. Dabar jie sugrįžo ir gyveno šioje šalyje. Ir pradėjo mąstyti. Tai rinkimuose yra svarbiausia, o ne tai, ką išrinks. Juk aišku, ką išrinks. Ir aišku, kas bus po rugpjūčio 9-osios. Svarbiausia, kad žmonės susimąstė, jie klausia savęs, kas juos vienija, kodėl jie yra čia, o ne, tarkime, Maskvoje, kur filmuojamos jų mėgiamos laidos. Kodėl jie yra būtent čia? Žodžiu, prasidėjo tam tikras proto darbas. Nesvarstau, kas vienija baltarusių tautą. Aš suprantu, kad be kultūros, be mūsų paveldo, be kalbos esame niekas. Tai man buvo aišku, kai buvau septyniolikos. Kas yra A. Lukašenka, supratau dar 1996 metais. Kadaise ėjo Baltarusijos žydų laikraštis „Mes dar čia“. Vienas numeris išėjo visiškai tuščias, tik su užrašu jidiš ir baltarusių kalbomis: „Ir taip viskas aišku.“ Ką čia kalbėti, juk ir taip viskas aišku. Žmones turi vienyti kultūra, literatūra, kalba, ir nieko daugiau. Tai svarbiausia. Todėl džiugu, kad žmonės pradėjo galvoti. Dabar jie sėdi ir galvoja.

„Jaunuoliai net užsimerkę gali atskirti makiatą nuo kapučino. Ir tai jau Europos dalelė – uždarius duris, prasiveria langai.“

Jūs minėjote paveldą... Koks jis?

Mes, deja, kitaip nei Lietuva, neturėjome dvidešimties metų nepriklausomybės prieš Sovietų Sąjungos okupaciją. Tarpukariu čia jau buvo Baltarusijos TSR. Pirmaisiais jos gyvavimo metais centrinė Maskvos valdžia suteikė šiek tiek laisvės. Faktas: Baltarusijos TSR turėjo keturias valstybines kalbas: baltarusių, rusų, lenkų ir jidiš. Tai ir yra mūsų paveldas. Daugiakultūriškumas, dialogas. Baltarusija niekada nebuvo vien baltarusiška, vien lenkiška, vien rusiška ar vien lietuviška. Visada visko buvo po truputį. Čia ir glūdi mūsų stiprybė. Daugiabalsiškumas – štai kas svarbiausia. Kai šitą supranti, tau netampa lengviau, bet imi regėti ateitį. Dabar žmonės supras, kad svarbiausia – ne maži atlyginimai, ne tai, kuo mes didžiuojamės, bet gebėjimas susikalbėti: su savimi, su šiuo pasauliu, su dangaus ir gamtos jėgomis. Tai ir yra paveldas.

Kokią Baltarusijos ateitį matote?

Šviesią, malonią. Mes įstosime į Europos Sąjungą, viskas bus gerai.

Mes vaikštome Minsko gatvėmis: Raudonosios armijos g., Gegužės 1-osios g., Partizanų rajonas, F. Engelso g., turbūt yra ir K. Markso g., ir kitos. Kaip žmonės šitaip gyvena? Ar tai ką nors reiškia, ar tai tik tušti žodžiai?

Tai tam tikra smegenų deformacija. Gyveni dvigubą gyvenimą. Tačiau jaunuoliai net užsimerkę gali atskirti makiatą nuo kapučino. Ir tai jau Europos dalelė – uždarius duris, prasiveria langai. Anksčiau ar vėliau tai pasikeis. Turime daug dainų, kuriose sakoma, kad mes esame čia, tarp Lenkijos ir Rusijos, Lietuvos ir Ukrainos. Mes čia.

O kokią prozą vežėtės (į Lietuvą, – red. past.)?

Vytas (Dekšnys, – red. past.) išvertė mano apsakymą. Apie kontrabandininkes. Anksčiau mūsų močiutės vežiodavo cigaretes iš Ašmenos į Vilnių. Mano pažįstamas dirbo geležinkelyje ir apie tai papasakojo. Vytas išvertė, žmonėms jis patiko, todėl tik tą vienintelį ir skaičiau.

VIII Europos literatūros dienos Šiauliuose. Susitikimas su baltarusių rašytoju Pavalu Kasciukevičiumi. P. Kasciukevičius skaito tekstą „Kontrabandinė Aikos tėvynė“, kurį nuo 2minutės verčia Vytautas Dekšnys.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon