N
A
R
A
Apie ką dainuoja ir mąsto jaunimas Minsko Oktiabrskaja gatvėje

2020 metų liepos 27 diena, pirmadienio vakaras. Didžiulė automobilių aikštelė Oktiabrskaja gatvėje. Iš atidarytos automobilio bagažinės sklinda muzika, ji užtvindo viską aplink, atjungia smegenis ir įelektrina orą.

Prie kitos atdaros bagažinės rūkomas kaljanas. Motociklų riaumojimas. Prie jų būriuojasi vaikinai ir merginos. Viskas lyg naktiniame klube – apranga ir makiažas, tai slenkantys, tai kibūs žvilgsniai. Jų tėvai ir seneliai, fabriko sirenai sukaukus, ėjo dirbti į šią gatvę. Šio didelio vakarėlio vietoje anksčiau buvo Minsko pramoninis rajonas. Ant buvusių fabrikų sienų dabar – braziliški grafičiai, sukurti per kasmetinį festivalį, kuris šiemet neįvyko dėl koronaviruso pandemijos. Mes, Ina Šilina ir Artūras Morozovas, apsidairome: aš įrašinėju garsų peizažą (ang. soundscape), jis fotografuoja. Kitą dieną užkalbiname jaunuolius.

Pokalbyje prie baro „Lavka“ dalyvavę vaikinai neprisistatė. Tekste jie vadinami pašnekovais.

Lenino biustas Oktiabirskaya gatvėje ©Artūras Morozovas

Skamba T-Fest’o ir Skriptonito daina „Lambada“:

Раздеваю догола малую / Nurengiu mažytę nuogai
Я раньше не видал ее аппаратуру / Anksčiau man ji nerodė savo aparatūros
Она хочет пить, хочет маракую / Ji nori gerti, nori pasifloros
А я хочу ее — если хочу, то буду / O aš noriu jos – jeigu noriu, taip ir bus
Каждый день — праздник / Kas dieną – šventė
Она говорит, что мой взгляд ее дразнит / Ji sako, kad mano žvilgsnis ją kaitina
Снова закипит в охуевшем экстазе / Vėl užvirs pašėlusioje ekstazėje

Я в ее поле фол, я в подкате, но сзади, / Aš pražanga jos lauke, aš prisitryniau, bet iš užpakalio,
«Каждый день делай» — это мое кредо / „Daryk kas dieną“ – tai mano kredo
Я убираю ихних звезд, делаю чистым небо / Aš nurenku jų žvaigždes, išvalau dangų
Все твои понты для нас уже давно не level / Visi tavo kaprizai jau seniai mums ne lygis
Ты удивишься, но у нас все ок — базарить нехуй / Tu nustebsi, bet mums viskas ok – nėra ką kalbėt
I got 99 problems / I got 99 problems
Но под всем этим огнем — нет, я не плавлюсь / Bet visoje toje ugnyje – ne, aš nesilydau
Ты такая нежная, но я для тебя кактус / Tu tokia švelni, bet aš tavo kaktusas
Суки ожидают, что когда–то я расслаблюсь (Нет!) / Niekšai laukia, jog kada nors pavargsiu (Ne!)

Ламбада, мы танцуем у бара весь день / Lambada, visą dieną šokame prie baro
Я рядом, но еще тебя не видел на мне / Aš šalia, bet ant manęs dar nebuvai

Vaikinas ir mergina stovi prie gėlių klombos, groja gitara ir dainuoja. Mielai sutinka duoti interviu, siūlo padainuoti. Jų vardai – Levas ir Nastia.

Šis tekstas – tai CoMeta tinklalaidei įrašyti interviu. Visą pokalbį rusų kalba galite išgirsti čia:

Levas ir Nastia atlieka baltarusių grupės „NAVI“ dainą «Абдымi мяне» (Apkabink mane):

Ты бачыш, у свеце толькi мы / Regi, pasaulyje tik mes
І нас адных няма на свеце. / Ir mūs vienų pasaulyje nėra.
Адчуеш у гэтай вышынi / Šiam aukštyje pajusi
Як нас с табой акутаў вецер. / Kaip mus apklostė vėjas.

Абдымi мяне крышку памаўчы, / Apkabink mane, patylėki truputį,
Дай паслухаць тваё сэрца. / Leisk paklausyti tavo širdies...

Levas ir Nastia ©Artūras Morozovas

Ina Šilina: Baltarusių kalba, беларуская мова, labai graži, bet kodėl renkatės dainuoti būtent baltarusiškai?

Nastia: Mes renkamės populiarias dainas, kad žmonės mestų pinigus.

Ar jūs kur nors koncertuojate?

Levas: Anksčiau mes kartu grodavome požeminėse perėjose, bet pastaruoju metu to nedarome – atsirado savų rūpesčių, darbai ir mokslai. Be to, nustojome ir dėl koronaviruso.

Kur jūs dirbate ar mokotės?

Levas: Aš dirbu informacinių technologijų kompanijoje, kuriu programinę įrangą mobiliosioms programėlėms.

Nastia: Aš mokausi paskutiniame Lingvistinės humanitarinės kolegijos (Лингвогуманитарный колледж, – red. past.) kurse, studijuoju anglų kalbą.

Nastia, mokykloje mokeisi rusų ar baltarusių kalba?

Nastia: Rusų, bet baltarusių moku, ji buvo mums dėstoma.

Mes čia esame jau trečią dieną ir spėjome išgirsti nemažai pasakojimų apie viduriniąją klasę, apie tai, kad ją sudaro IT specialistai, kad jie visiškai skiriasi nuo likusios visuomenės, kad jų kitokios pažiūros. Ar tai tiesa?

Levas: Iš tikrųjų jie turi daugiau laisvės pasakyti tai, ką mano, nes dauguma žmonių Baltarusijoje nedrįsta laisvai kalbėti todėl, kad bijo prarasti darbą, o IT kompanijose taip nesielgiama. Nors pats nesusidūriau su tuo, bet teko skaityti, kad kai kur vadovybė baudžia darbuotojus už vienas ar kitas išsakytas mintis... Mūsų darbdaviai į tokius dalykus neigiamai nereaguoja, netaiko sankcijų – tuo požiūriu jie tikrai liberalūs.

Ar išsakai kokias nors mintis, už kurias kitame darbe galėtumei būti nubaustas ar net jo netektumei? Ar nejauti tokio poreikio?

Levas: Savo minčių stengiuosi neviešinti, jei dalinuosi, tai tik privačiame pokalbyje. Darbe kalbuosi tik apie tai, kas susiję su darbu.

Mes buvome čia, Oktiabrskaja, man rodos, užvakar. Aš nustebau, kiek čia daug žmonių – suskaičiavau 40 motociklų, dar daugiau automobilių, marios žmonių, jie klausėsi muzikos iš bagažinių. Taip visada būna? Ar dažnai čia ateinate?

Levas: Taip, vakarais čia nemažai žmonių, ypač savaitgaliais.

Nastia: Aš čia visiškai nebūnu, tai jis (Levas, – red. past.) kartais ateina.

Levai, paklausiu taip: ne kodėl, o dėl ko čia ateini?

Levas: Pailsėti, prasiblaškyti. Tai populiari jaunimo vieta, čia įdomi atmosfera.

Ar čia, tarp jūsų, yra tų, kurie, tarkim, dalyvauja protestuose?

Nastia: Mano kolegijoje nemažai žmonių, kurie išeina į gatves, daugelis šneka baltarusiška mova (baltarusių kalba, – red. past.), ypač berniukai. Jų mažai, nes kolegijoje stojamasis balas aukštas, dėl to visi apsiskaitę. Yra opozicionierių, protestų dalyvių.

Ar ką nors sulaikė, gal buvo sužeistų?

Levas: Ne, negirdėjau. Iš mano pažįstamų niekas nėjo.

Nastia: Man mama pasakojo, kad vieną jos bendradarbės pažįstamą stipriai sumušė ir įgrūdo į autozaką (konvojus, mobili policijos platforma, – red. past.).

©Artūras Morozovas
©Artūras Morozovas

Ar jūs dalyvausite rinkimuose?

Levas: Aš nepilnametis.

Nastia: Aš irgi.

O ką iš kandidatų palaikote?

Nastia: Aš palaikiau Cepkalo, nes, kaip sakė, Babariką palaikyti pavojinga, Tichanovskają irgi... Tai tik Cepkalo liko.

Levas: Aš, greičiausiai, nepakankamai kompetentingas atsakyti į šitą klausimą. Kiekvienas kandidatas turi savų pliusų ir minusų, taip pat ir Lukašenka, kai ką darė gerai, kai kas mums nepatinka. Manau, kad susidaryčiau savo nuomonę, turiu daugiau gilintis, domėtis. Todėl susilaikysiu nuo atsakymo. Aš dar nepilnametis.

Kokią mokyklą baigėte? Ir kokia ji buvo – kokia atmosfera vyravo, ko mokėtės?

Nastia: Aš mokiausi lingvistinėje 38-oje gimnazijoje, vėliau mokiausi 121-oje mokykloje Vostoke (Minsko mikrorajonas, – red. past.). Mano gimnazija buvo puiki, turėjau labai gerus mokytojus, kurie sugebėjo nuo mažų dienų įskiepyti mums anglų kalbą. Mokykla buvo meninės pakraipos, daug koncertavome. Kolegijoje panašiai – mokomės pagal sustiprintą anglų kalbos programą, bet ir ruošiame pasirodymus.

Levas: Iš pradžių mokiausi kartu su Polina, vėliau įstojau į kolegiją, dabar mokausi programavimo. Kolegijoje atmosfera gera, be to, ką galiu pabrėžti, kai prasidėjo pandemija, buvome vieni pirmųjų, kurie perėjo prie nuotolinio mokymosi. Mums dėsto profesionalūs dėstytojai, jie puikiai organizavo nuotolinį mokymąsi, todėl nieko nepraleidome ir likome tokie pat pažangūs.

Levai, ar šiandienėmis Baltarusijos sąlygomis, IT verslas išsilaikys ir galės plėstis?

Levas: Iš tikrųjų, dabartinės sąlygos yra itin palankios, tiesa, kilusi krizė kiek blogina situaciją. Dėl krizės aš netekau darbo, bet tai nėra vien Baltarusijos problema, Covid-19 palietė ir kitas šalis.

Jūs ketinate likti Baltarusijoje ar kur nors išvažiuosite, tarkim, užsidirbti?

Nastia: Aš norėčiau, bet, manau, nepavyks. Per brangu. Greičiausiai liksiu čia.

Levas: Aš myliu Baltarusiją, tačiau tam, kad galėčiau lyginti, iš pradžių turėčiau pagyventi kur nors kitur. Kol kas mažai kur buvau užsienyje, todėl sunkiai galėčiau pasakyti, kur geriau, o kur blogiau, bet kol kas man čia patinka.

Jūs buvote užsienyje?

Nastia: Vaikystėje su vokalinio kolektyvo gastrolėmis buvau Suomijoje. Ten smagu, bet aš buvau labai maža. Mama man davė apie 100 eurų, prisimenu, kad prisipirkau žaislų ir geltonas kelnes. Dešimties metų pasijutau tokia laisva, juk galėjau nueiti į parduotuvę ir nusipirkti tai, kas patiko. Mama man niekada nenupirktų geltonų kelnių. Dar prie to parinkau žalius marškinėlius, – toks va įvaizdis.

Levas: Aš tai paaugsiu ir keliausiu, tikiuosi.

O kodėl apskritai grojate?

Levas: Aš nuo vaikystės jaučiu potraukį muzikai. Mano mama muzikantė, gitaristė, aš nuo mažens klausiausi, kaip ji groja, todėl panorau ir pats išmokti.

Nastia: O mano mama milicininkė. Ji dirbo nuovadoje, atsiliepdavo į skambučius. Dar anksčiau ji buvo mokslininkė, dirbo mokslinių tyrimų institute. Ji tikrino sportininkus, ar nevartoja dopingo, bet turėjo išeiti, nes alga buvo maža, be to, jai nelikdavo laiko ateiti į mano pasirodymus.

O ką veikia tavo tėvai, jei ne paslaptis?

Levas: Apie tėvo darbą nieko negaliu pasakyti, o mama – namų šeimininkė. Turiu jaunesnius brolį ir seserį, ji juos prižiūri.

Levas ir Nastia atlieka dar vieną kūrinį – šįkart populiarią grupės „5'Nizza“ dainą „Soldat“:

Я солдат / Aš kareivis
Я не спал пять лет и у меня под глазами мешки. / Aš nemiegojau penkerius metus, mano paakiuose maišai.
Я сам не видел, но мне так сказали. / Pats nemačiau, bet man taip pasakė.
Я солдат. / Aš kareivis.
И у меня нет башки, / Ir neturiu makaulės,
Мне отбили её сапогами. / Man ją nuspyrė auliniais batais.

Reklama

Grįžtame prie Oktiabrskaja aplinkos, fone skamba „Pošlaja Moly“ daina „Non stop“:

Музыка громче, глаза закрыты / Muzika garsiau, mes užsimerkę
Это — нон–стоп, ночью открытий / Tai – non stop, atradimų naktį
Делай, что хочешь, я забываюсь / Daryki ką nori, aš išsijungiu

Ant laiptinių suoliukų prie baro jau susirinko jaunimas. Mumis ima pasitikėti, kai pasakome, kad mes – žurnalistai iš Lietuvos. Leidžia įjungti diktofoną, šneka vienas per kitą, chaotiškai ir choru.

Pirmas pašnekovas: Jūsų (lietuvių – red. past.) labai skanus alus.

Ar buvai Lietuvoje?

Pirmas pašnekovas: Ne, aš nė karto nebuvau išvažiavęs iš Baltarusijos... tik pilstomą gėriau... Aš net iš Minsko buvau išvažiavęs tik į Smaliavičius, dar kelis kartus į Mozyrių, ir viskas.

Ar jūs dažnai čia (į Oktiabrskaja – red. past.) ateinate?

Trečias pašnekovas: Taip, beveik kiekvieną dieną.

Ar jūs moksleiviai? Ką veikiate?

Pirmas pašnekovas: Ne, devyniolikmečiai.

Antras pašnekovas: Aš baigiau mokslus, esu elektrikas. Dabar dirbu, vėliau eisiu į statybas.

Trečias pašnekovas: Aš virėjas, bet labiausiai man patinka fotografuoti gamtą, kartais rašau eiles, bet čia smulkmena. Vis dar bandau parašyti draugui dainą, jis gitaristas, vokalistas.

Ar planuoji dirbti pagal specialybę?

Trečias pašnekovas: Ką nors panašaus. Noriu būti barmenas padavėjas. Pats išpilstau, pats ir išnešioju. Į vieną vietą draugas jau pakvietė. Iš tiesų, kadaise Oktiabrskaja gatvėje buvo geriau. Kiekvieną penktadienio vakarą čia vykdavo džiazo koncertai, įjungdavo muziką, šviesas ir visi šokdavo.

Ir kur viskas dingo?

Ania: Pasikeitė kontingentas, žmonių, kurie tuo užsiimdavo, nebeliko. Yra pas mus tokia gatvė, Zybickaja, ten renkasi vyresni žmonės, kurie labai mėgsta išgerti.

Trečias pašnekovas: Atvažiavo iš Zybickaja ir ėmė rengti visokias muštynes, todėl čia atsirado apsauga.

Ania: Po 23 valandos čia baisu likti, atvirai kalbant. Jeigu tu vaikinas ir ką nors ne taip pasakei, arba atrodai ne taip, kaip kam nors patinka, kaipmat gali būti sumuštas. Merginoms, aišku, po 23-os čia irgi verčiau nebūti. Ypač penktadieniais ir šeštadieniais.

Ar yra čia koks nors aprangos kodas? Kaip reikia rengtis?

Ania: Dar prieš metus tai buvo gatvė, į kurią žmonės ateidavo apsirengę taip, kaip niekur kitur negalėtų nueiti. Nestandartiniai įvaizdžiai, įdomus makiažas – niekas iš tavęs nesityčiotų. O dabar visi smerkiamai žiūri.

O kaip apskritai elgiamasi su merginomis? Kaip su lygiomis ar ne?

Ania: Priklauso nuo to, su kuo bendrauji. Tos kompanijos, kurios atvažiuoja apie 23-ą valandą, su jais nėra apie ką ir kalbėti.

Ką tu veiki?

Ania: Ilgą laiką užsiėmiau akademiniu piešimu. Šiemet baigiau mokyklą, jeigu pavyks, stosiu į inžineriją, jei ne – į inžineriją pedagogiką.

Ar visi jūs planuojate likti Baltarusijoje?

Ania: Aš, pavyzdžiui, nenoriu išvažiuoti.

Pirmas pašnekovas: Aišku, jeigu išrinks Lukašenką, tai geriau išvažiuoti.

S.: Užtat galima ketvirtą ryto eiti namo ir nebijoti, kad papjaus.

Ketvirtas pašnekovas: Kaip kur… Yra viena tokia sena istorija. Ją mažai kas žino. 2018 metais Soligorske padegė mašiną su Rusijos numeriais.

Dėl neapykantos Rusijai?

Ketvirtas pašnekovas: Nežinau, bet bendravau su daugeliu įvairių žmonių. Pasirodo, reikalas tas, kad būtent Soligorske žmonės labai smarkiai geria.

Ania: Iš tiesų tai tik Minske vyksta įvairūs renginiai, santykinai nebrangūs ar nemokami koncertai. Regionuose nėra jokios veiklos. Net nėra vietų, kur galėtum ramiai ateiti ir pabūti. Aš šiemet buvau Vitebske – supratau, kad jaunimui ten nėra ką veikti.

Ar jūs baltarusiškai šnekate?

Ketvirtas pašnekovas: Mes puikiai suprantame, bet patys kalbėti negalime.

Artūras Morozovas: Mes Minske gal jau keturios dienos, bet baltarusių movos beveik negirdėjome.

Ania: Pas mus labai mažai mokyklų, kur visas mokslas vyktų baltarusių kalba. Aišku, jei vaikas eina į pirmą klasę ir visko mokosi baltarusiškai, jis šnekės baltarusiškai.

Bet net ir mokykloje, man atrodo, tarpusavyje šnekamasi rusiškai.

Ketvirtas pašnekovas: Reikalas tas, kad net ir mokydamasis baltarusiškoje mokykloje žmogus neturės kitos išskyrus ją aplinkos, kur kalbėtų mova. Pavyzdžiui, mano mergina dabar baigė vienuoliktą klasę baltarusiškoje mokykloje, bet visi – ir aš, ir jos draugai – kalba rusiškai, todėl jai lieka tik ta maža bendruomenė žmonių, su kuriais ji gali kalbėti baltarusiškai. Tai greičiau išimtis.

©Artūras Morozovas

Ina Šilina: O ką tu veiki?

Ketvirtas pašnekovas: Aš studentas, studijuoju energetiką PNTU (Poltavos nacionalinis technikos universitetas – red. past.).

Ar eisi dirbti į atominę elektrinę?

Ketvirtas pašnekovas: Ne, niekada gyvenime. Dar nebuvo nė vienos atominės elektrinės, kurioje neįvyktų kokia nors avarija.

O jei dabar kas nors atsitiktų, manai, būtų kitaip nei SSRS?

Ketvirtas pašnekovas: Ne, dabar yra internetas.

Ania: Prieš kokius penkerius metus kalbėta, kad va, kai pastatys atominę elektrinę, atpigs elektra. O jau 2018 ar 2019 metais sakė, kad ne, niekas neatpigs.

Ketvirtas pašnekovas: Žiūrėkite, mes turime kelias elektrines, kurios aprūpina mus elektros energija. Jos veikia taip, kad energijos gaminama lygiai tiek, kiek reikia, kiek sunaudojama. Tarkime, turime jėgainę, kurios pajėgumas 200 MW, bet jeigu reikia tik 116 MW energijos, ji tiek ir pagamins. Šiuo metu visos jėgainės Baltarusijoje veikia mažesniu nei 70 proc. pajėgumu. Atominė elektrinė pagamintų tiek, kiek visos kitos jėgainės šalyje kartu. Taigi jos tiesiog niekam nereikia.

Beje, kaip dėl narkotikų?

Ania.: Kaip ir kiekvienoje šalyje, jeigu nori gauti – gausi. Dabar narkotikai yra problema, nes miesto pakraščiuose jaunimui, nėra kuo užsiimti. Kai važiuoji pro tokių blokinių daugiabučių rajonus, tikrai apima liūdesys. Gerti, rūkyti ir vartoti, – daugiau ten nėra ką veikti.

Ketvirtas pašnekovas: Kad suprastumėte, Suchareve (Minsko mikrorajonas – red. past.) visiškai nėra jaunų žmonių. Kažkada išdalino butus senjorams, taip niekas ir nepasikeitė. Ten gatvėse nesutiksite eilinių žmonių, bus tik girtuokliai ir koks vienas kitas senukas ant suolo. O jei nueisite iki Angarkos (Angarskaja mikrorajonas Minske – red. past.) – ten vien marozai.

Ar sutampa jūsų ir jūsų tėvų požiūriai į gyvenimą?

Ania: Dėl politikos – taip. Mama mane pagimdė 40-ies, dabar jai 58-eri, o tėčiui 60 metų. Tai, pavyzdžiui, mano mama kalbina savo drauges, aiškina joms, kodėl reikia eiti į rinkimus, kodėl tik rugpjūčio 9-ą dieną, kodėl apskritai reikia permainų – jeigu, pavyzdžiui, dirbi naktinėmis pamainomis, dėl to visiškai negali susidėlioti savo gyvenimo, nes ką tu darai? Grįžti ryte namo ir miegi, o paskui – vėl į darbą.

O kaip jūsiškiai?

Pirmas pašnekovas: Net nežinau.

Ketvirtas pašnekovas: Mano šeimoje viskas sudėtinga. Mama užgrūdinta sovdepo (rus. совет депутатов (deputatų taryba) trumpinys, – red. past.), o tėtis… Aš jų niekada apie tai neklausinėjau. Užaugau paprastoje šeimoje, mama auklėtoja, tėtis pasienietis, bet tėvai išsiskyrė, ir aš daug laiko praleidau vienas.

Kaip manote, Baltarusijos vystymasis ir ateitis – tik kartu su Rusija ar su Vakarais?

Pirmas pašnekovas: Mūsų kažkoks trečias kelias, nei ten, nei ten.

Ketvirtas pašnekovas: Baltarusija – tai tokia Šredingerio katė, lyg ir taip, lyg ir anaip.

Ania: Bet, pavyzdžiui, jeigu kalbėsime apie programavimą, IT sritį, ji krypsta į Vakarus, vystosi būtent ta kryptimi.

Penktas pašnekovas: Pas mus niekas nepabaigia BVIRU (Baltarusijos valstybinis informatikos ir radioelektronikos universitetas, – red. past.), kur mokosi programuotojai, nes turbūt apie 70–80 proc. studentų išeina iš trečio kurso, jau susiradę darbą.

Už ką balsuosite?

Ania: Už Tichanovskąją, jeigu jos kaip nors nepašalins.

Ketvirtas pašnekovas: Aš tai už nieką.

O eisite į rinkimus rugpjūčio 9-ą ar anksčiau?

Pirmas pašnekovas: Taip, devintą.

©Artūras Morozovas

O ką veiksite po rinkimų, kai paviešins rezultatus? Džiaugsitės ar protestuosite?

Pirmas pašnekovas: Verksime.

Ketvirtas pašnekovas: Žinote, per KVN (rus. Клуб весёлых и находчивых (Linksmųjų ir išradingųjų klubas) trumpinys, – red. past.) buvo tokia scena – išeina žmogus su voku ir sako: „Naujasis Baltarusijos Respublikos prezidentas – Aleksandras Grigorjevičius Lukašenka.“ Tada prie jo pribėga kitas žmogus ir šnabžda į ausį: „Voką atplėšk.“

Ar jūs susidūrėte su OMON’u (rus. Отряд милиции особого назначения (specialiosios paskirties milicijos būrys) – red. past.)?

Pirmas pašnekovas: Aišku, susidūrėme, kaip tik šioje vietoje. Paprastai šeštadieniais čia būna omonininkai. Praeitą šeštadienį labai daug mentų buvo. Turbūt todėl, kad vyko protestai.

Ketvirtas pašnekovas: Buvo tų jų mašinų, mentovozkių (milicijos automobilių – red. past.), tie visi pilki furgonėliai, UAZ ir Multivan.

Nepatekdavote ten?

Pirmas pašnekovas: Aš tai ne, nė karto.

Ketvirtas pašnekovas: Iš tikrųjų, pas mus su teisėsaugos organais viskas nepakeliama.

Ar jums reikia tarnauti kariuomenėje?

Pirmas pašnekovas: Būtinai. Su kiekvienu pusmečiu vis sudėtingiau ir sudėtingiau išsisukti, vis nauji potvarkiai.

Ketvirtas pašnekovas: Dabar net sergančius įvairiomis ligomis ima, su išvaržomis ar akmenlige, ŽIV. Kažkada buvo taip, kad ateini, sakai, kad turi, pavyzdžiui, astmą, ir tave paleidžia. Dabar paguldys mėnesiui į ligoninę, pertikrins visą tavo astmą ir vis tiek greičiausiai paims.

Pirmas pašnekovas: Kartą į kariuomenę paėmė vienakojį žmogų.

Ir ką jis ten veikė? Prie telefono sėdėjo?

Ketvirtas pašnekovas: Bulves skuto.

Bet studentai atleidžiami?

Ketvirtas pašnekovas: Yra taip, kad po 11 klasės tau suteikiama vienintelė galimybė gyvenime atidėti tarnybą. Todėl, atidėjęs tarnybą, gali įstoti į universitetą, bet jeigu norėsi tęsti studijas ir stoti į magistrantūrą, turėsi prieš tai nueiti į kariuomenę.

O kodėl nenorite į kariuomenę?

Pirmas pašnekovas: Du mano bendraklasiai neseniai baigė tarnybą. Per visą laikotarpį automatą rankose jie laikė vieną kartą, o šluotą – visus 1,5 metų. Nėra jokios karinės parengties, žmonių nemoko žudyti...

„Tie, kam neužtenka stojamojo balo į aukštąją mokyklą, eina į miliciją. Ten visus priima.”

O kam tada visa tai?

Ketvirtas pašnekovas: Na, vergų darbas.

Pirmas pašnekovas: Juolab kad iš kariuomenės žmonės grįžta jau sutvarkyta galva, paskui eina į miliciją, teisėsaugą.

Ania: Tie, kam neužtenka stojamojo balo į aukštąją mokyklą, eina į miliciją. Ten visus priima.

Pirmas pašnekovas: Ši vieta, kur esame, vadinasi „lavka”, nes prie pat „Lavkos” baro. Čia renkasi būsimi milicininkai. Tiesiog taip yra.

Vadinasi, dabar jūs kartu geriate, rūkote, o paskui…

Ketvirtas pašnekovas: Taip, o paskui jie mus suiminės ir veš į komisariatus.

Pirmas pašnekovas: O pakeliui laužys rankas, kojas ir nosis.

Trečias pašnekovas: Per pastarąjį mitingą (liepos 14 d., – red. past.) manęs nesuėmė, nes už 35 rublius išsinuomojau neįgaliojo vežimėlį ir važinėjausi.

Ania: Kai Pergalės aikštėje vyko mitingas, tada, 14 dieną, mes su draugais sėdėjome ant suoliuko, aišku, supratome, kas vyksta, ir gal per 30–50 metrų nuo mūsų pradėjo mušti žmones. Aš pati dalyvavau pačiame pirmame mitinge, į kurį niekas tiesiog nespėjo sureaguoti, taip greitai viskas vyko. Kai stovėjau prospekte, kažkur už 100 metrų privažiavo autozakas ir, atvirai kalbant, tapo baisu.

Ketvirtas pašnekovas: Aš vieną vakarą važiavau dviračiu iš darbo namo, apie 20 valandą, prieš mane važiavo pora, moteris ir vyras. Mes vykome prospektu palei protestą, ir staiga juos tiesiog sustabdė ir supakavo.

Pirmas pašnekovas: Jie taip elgiasi tiesiog todėl, kad už suimtuosius gauna priedą prie algos. Todėl mėnesio pradžioje jie tokie geri, švelnūs, o pabaigoje – sužvėrėja.

Beje, ar dažnai klausia jūsų nuomonės?

Pirmas pašnekovas: Ne, tikrai ne. Pirmą kartą.

Kokie nors jaunimo leidiniai, žurnalistai?

Trečias pašnekovas: Pas mus viską, kas prabyla apie tokias temas, iškart uždaro, o žmones sodina. Visi leidiniai, kuriuos kas nors skaitydavo, jau senų seniausiai uždrausti.

O patys nieko nekuriate? Tinklalaidžių, pavyzdžiui?

Ketvirtas pašnekovas: Ne, jeigu ką nors ras, iškart pasodins. Čia viskas griežtai.

Fone vėl skamba T-Fest’o ir Skriptonito – „Lambada“:

Я ранен для стервятников на дне / Aš sužeistas maitėdoms dugne
Мой меч в огне, бабки в воздух – дождь. / Mano kardas ugny, babkės į orą – lietus.
Мы как будто Иудеи. / Mes tarsi judėjai.
В сумке есть конфеты, но они не для детей. / Rankinėje yra saldainių, bet jie ne vaikams.
С праздником, сучки! / Su švente, kalės!

Я на час может на три, я достану свою трубку / Valandai o gal trims, aš paimsiu savo pypkę
И мы окажемся внутри этой сучки. / Ir mes atsidursim šitos kalaitės viduje.
Да ты только посмотри! Она думает нет бабок, / Tu tik pažiūrėk! Ji mano, nėra babkių,
На, возьми пачку – утри носяндру этой сучке! / Na, imk pakelį – ištrink tai kalei knyslę!

Че они тут возомнили о себе? / Ką čia jos apie save įsivaizduoja?
Спать будешь дома! / Miegosi namuose!
Иди шевелить задом, / Eik judint užpakalį,
Из моей кухни вон. / Lauk iš mano virtuvės.
Эй, Т, – покажи как это! / Ei, T, – parodyk, kaip tai!

Jelizaveta ir Nikita ©Artūras Morozovas

Jau per pirmą vakarą Oktiabrskaja gatvėje mes pastebėjome Nikitą ir Jelizavetą. Fotografuojami jie mielai pozavo. Kitą vakarą Nikita buvo su draugu Vladu. Prieinu ir tiesiai šviesiai sakau, kad su jų bendraamžiais jau aptarėme daug dalykų, išskyrus LGBT klausimus. Jie noriai įsijungia į pokalbį.

Kartais pastebėdavome, kad gatvėmis eina merginos, demonstratyviai susikibusios už rankų. Kaip apskritai tai vertinama jūsų visuomenėje?

Nikita: (parodo pipirinių dujų balionėlį) Tenka kažkaip taip.

Kaip dažnai tekdavo juo pasinaudoti?

Nikita: Per pastarąjį mėnesį – apie 7 kartus. Konkrečiai čia ir apylinkėse. Anksčiau šita gatvė buvo normali, bet paskutiniu metu čia daugėja marginalų, todėl dažnokai tenka pasinaudoti. Paskutinįkart tai buvo užvakar, mes tiesiog ėjome, o kažkoks vyriškis mus puolė, bet Nikita spėjo jį nupurkšti.

Kokie jūsų santykiai su tėvais? Kokia atmosfera vyrauja namuose?

Nikita: Viskas labai individualu, man – viskas gerai.

Vladas: Mano mama žino, kad aš gėjus, tačiau mes visiškai nekalbame šia tema. Ji vertina negatyviai, ir mes apie tai nekalbame.

Nikita: Mano manymu, kiekvienas tėvas turi tai priimti ir suprasti. Juk jis negali nustoti mylėti savo vaiko, negali pradėti jo smerkti. Aišku, jie nemano, kad tai visiškai gerai, bet kitos išeities nėra – jiems teks su tuo susitaikyti.

Ar slėpėtės mokykloje?

Nikita: Pasikartosiu, viskas labai individualu – aš niekada nesislėpiau.

Kelerių metų pradėjai suvokti savo orientaciją?

Nikita: Tikrai labai anksti, net neprisimenu. Atrodo, kad visada žinojau.

Vladas: Aš irgi gana anksti, ko gero, brendimo laikotarpiu. Man buvo maždaug dvylika. Bet mokykloje aš nesusidūriau su problemomis, nes niekas nežinojo, kad aš gėjus. Apie tai draugams pasakotis aš pradėjau tik septyniolikos.

Kokia yra Baltarusijos valdžios politika šiuo klausimu?

Nikita: Šlykšti. Ar jūs girdėjote, ką jis (A. Lukašenka – red. past.) sakė? Sakė, kad tai atleistina lesbietėms, bet gėjams – niekada. Galite pasiklausyti, tai tapo memu.

Iš A. Lukašenkos kalbos: „Gerai, moterų lesbiškumą aš atleidžiu, bet vyrų žydrumą – niekada. Moterys lesbietės todėl, kad mes, vyrai, netikę.“

Vladas ir Nikita ©Artūras Morozovas

Ką planuojate veikti ateityje?

Nikita: Aš mokausi, būsiu slaugytojas.

Vladas: Aš anksčiau irgi mokiausi kartu su Nikita, bet dabar mečiau studijas ir ieškau darbo. Man patiko tai, ką mums dėstė, bet neturiu noro toliau dirbti sveikatos apsaugos sferoje, nes valstybinė medicina Baltarusijoje – tikrai ne ta sritis, kurioje norėtųsi dirbti. Tai mažai apmokamas darbas, nebent ieškotis vietos privačiame sektoriuje.

O kokie tolesni jūsų planai? Norite likti ar išvažiuoti?

Nikita: Aš tikrai myliu savo šalį, bet man visiškai nepatinka jos politika, jos visuomenė. Valstybė man patinka, aš neplanuoju emigruoti – aš laukiu permainų. Ypač po rugpjūčio 9-osios.

Ar dalyvausite rinkimuose?

Nikita: Aš dalyvausiu rinkimuose, aš dalyvausiu Maidane, jei reikės. Aš nebijau nukentėti.

O jei nukentėtų tavo artimieji, pažįstami?

Nikita: Aišku, kad visi to bijo, tačiau jeigu nieko nekeisime, kokia visa to prasmė? Ir toliau gyventi tokioje bjaurioje valstybėje?

Jelizaveta: Aš bandžiau jį atkalbėti nuo to, nes gyvename šalyje, kur dėl to jį gali, geriausiu atveju, išmesti iš universiteto. Mano tėtis pasakojo, kad netoliese Minsko stato kai ką panašaus į konclagerius tiems, kas dalyvavo protestuose.

Nikita: Reikalas tas, kad jei kiekvienas šitaip mąstys, aišku, kad mūsų valstybėje niekas nepasikeis.

Vladas: Aš neketinu niekur eiti ir neplanuoju balsuoti, nes jaudinuosi dėl savęs. Tomis dienomis, kai žmonės ėjo į gatves, internete paplito daug įrašų, kuriuose policija sulaikydavo protestuotojus ir praeivius. Paskui nėra jokio noro eiti į protestus.

Ar į protestus eina vien tik jaunimas?

Nikita: Ne, eina visi – ir senjorai, ir vaikai, ir suaugę. Tai pirmi metai, kada į gatves išeina visi, net VRM darbuotojai, nusiėmę antpečius. O rugpjūčio 9 dieną išeis labai daug. Juk jis (A. Lukašenka, – red. past.) surenka ginklus iš privačių asmenų. Šiemet jis bijo, ir stato konclagerius prie Minsko. Be to, sklinda gandai, kad superka ginklus ir juos sandėliuoja. Bijome ne mes, bijo jis. Manau, jei išeis dauguma žmonių, jis jau nieko negalės padaryti. Šie metai – tai postūmis mums visiems. Situacija su koronavirusu daug ką atskleidė, tada, kai jam buvo nusispjauti į žmones. Visa tai, visi 2020 metai parodė jo tikrąjį veidą – visi lyg atsimerkė ir pamatė.

Artūras Morozovas: O kur jūs perkate tokius puikius rūbus? Dėvėtų drabužių parduotuvėse?

Nikita: Taip, nes mūsų parduotuvėse gerai neapsirengsi.

Jelizaveta: Ten ir nekokybiški, ir labai brangūs rūbai, palyginus su kitomis šalimis.

Nikita: Mes neuždirbame tiek, kad galėtume rengtis butikuose, niekas tiek negauna. Daugiausia koks 1 proc. gyventojų.

Skamba Dano Balano „Liš do utra“:

Сердце в руках / Širdis delnuose
Так дрожало тогда. / Tada taip drebėjo
Я хотел всё отдать / Aš norėjau viską atiduoti
Ты хотела мечтать. / Tu norėjai svajoti

Jau vėlu, mes išalkome ir sušalome vėjo pagairėje. Traukiame į Komunističeskaja valgyti koldūnų. Ką gerti? Be abejo, degtinę. Pripildome taureles ir prisimename, kaip dieną netoliese Traktorių gamyklos kažkas iš liejikų staiga pasakė lietuviškai: „Šimtas gramų – ir važiuojam!“ Dar jie dainavo baltarusiškas ir vokiškas dainas, vėliau užtraukė „Pergalės dieną“, suglamžyta languota nosinaite teatrališkai šluostydami ašaras.

Nikita ir Jelizaveta ©Artūras Morozovas

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Prenumeruokite CoMeta tinklalaidę „Spotify“ ir kitose podkastų platformose.

CoMeta tinklalaidėmis dalintis galima naudojant grotuvo įklijavimo (embed) kodą arba kartu su nuoroda į originalią publikaciją nara.lt tinklalapyje. Cituoti tinklalaidėse išsakytas mintis galima nurodant nuorodą į šaltinį ir remiantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu.