Atsižvelgdami į represijas prieš žodžio laisvę Baltarusijoje, teksto autorius ir fotografai savo vardų nusprendė neatskleisti.

Prieš kelias savaites vykau į Baltarusiją išspręsti keletą buitinių klausimų. Taip pat planavau pabūti su savo šeima ir pabendrauti su Minske gyvenančiais žmonėmis apie tai, kaip jie jaučiasi praėjus metams nuo protestų pradžios. Kertant Lietuvos ir Baltarusijos sieną, iškart susidūriau su be galo rimtais baltarusių pasieniečių veidais – tokiais pačiais, kaip ir šalis, į kurią važiuoju. Atidžiai patikrinusi mano pasą, pasienio pareigūnė paima tarnybinio telefono ragelį ir iškviečia kolegas į pagalbą. Tai darydama šiek tiek nusisuka nuo manęs, kad neišgirsčiau, ką svarbaus raportuoja. Procedūra man jau gerai žinoma: nusimato kruopšti asmeninių daiktų patikra, ilgas bendravimas su muitininku ir lengvas panikos jausmas dėl iškilusios prieš akis perspektyvos tęsti kelionę Baltarusijos KGB kompanijoje.

Didesnis dėmesys susijęs su mano pase užfiksuota administracinio nusižengimo byla. Tuo metu, kai Baltarusijos protestai vis dar buvo gatvėse, buvau sulaikytas 10 parų už dalyvavimą, todėl byla, susijusi su „masinių renginių organizavimo ar rengimo tvarkos pažeidimais“, taip traukia Baltarusijos pasieniečių akį.

Nuobodus laukimas trunka 40 minučių. Pagaunu pasieniečių žvilgsnius ir tikrąja to žodžio prasme apsipilu prakaitu, pirmiausia dėl 30 laipsnių karščio ir kartu dėl nerimo. Nerimastingai imu trinti visus socialinius tinklus ir mesendžerius iš savo telefono. Ne dėl to, kad ten galima rasti uždrausto turinio, o dėl to, kad šiandienėje Baltarusijoje uždraustu turiniu gali tapti bet kas. Patikrai pasibaigus, persimetu keliais žodžiais su draugiškai nusiteikusiu bei kultūringai bendraujančiu muitininku ir jaudulys dingsta. Jis išaiškina man viso šio veiksmo priežastis, palinki sėkmės ir išeina, o aš grįžtu į autobusą, prie kurio manęs jau ilgai laukia rūkančių fūristų kompanija.

Atvažiuoju į Minską tuo metu, kai okupacinė Baltarusijos valdžia pradeda neregėto masto represijas prieš pilietinę šalies visuomenę. Atrodo, kad naujienų srautas apie žurnalistų, žmogaus teisių gynėjų ir aktyvistų sulaikymus nesustoja niekada. Būnant tokioje aplinkoje apima paranojos jausmas, imi galvoti, ką sakai, stebi į tave žiūrinčius žmones, atsargiau bendrauji telefonu, na ir, žinoma, sustingsti kas kartą, kai pamatai omonininkų autozaką, milicijos mikroautobusą ar netgi kelių milicijos automobilį, kurių Minske niekada netrūko, o dabar neregėtai padaugėjo. Trikdantis baimės jausmas padeda suprasti represijų psichologinį poveikį: įpranti galvoti, kad būsi kitas.

Pastarieji metai Baltarusijai tapo lemtingi. „Paskutinės Europos diktatūros“ statusas nebeatrodo toks nepajudinamas. Dabar Baltarusijos tautos valia atsispindi 400 tūkstančių žmonių Minsko gatvėse 2020-ųjų rugpjūtį, 645 oficialiai pripažintų politinių kalinių veiduose, 40 tūkstančių už politinę poziciją represuotų žmonių likimuose, kurie pastaraisiais metais dalijosi ankštomis laikino sulaikymo izoliatoriaus kameromis. Atsispindi aukose, kurių jau virš dešimties.

2021-ųjų vasarą, praėjus beveik metams po prezidento rinkimų, Minske su šalies gyventojais kalbuosi, kaip jie jaučiasi šiandien. Tai – skirtingų profesijų ir amžiaus baltarusiai, gyvenantys valstybėje, iš šalies primenančioje karo veiksmų zoną.

Susitikęs su pašnekovais beveik visada išgirsdavau tą patį klausimą: „Ar po šio pokalbio manęs nepasodins?“ Siekdamas to išvengti, neatskleidžiu tikrųjų vardų.

„Apie žodžio laisvę negali būti net kalbos, nuolat baisu pasakyti ne tą žodį. Netgi dabar mes įrašinėjame šį interviu ir suprantame, kad galime turėti problemų, todėl ir neatskleidžiame mano tapatybės“, – sako mano pašnekovas Romanas (vardas pakeistas), programuotojas iš Minsko.

Baltarusijos IT – varomoji protesto jėga

Romanas – jaunuolis, dirbantis viename perspektyviausių ir paklausiausių Baltarusijos ekonomikos sektorių. IT srityje čia šiandien dirba apie 60 tūkstančių specialistų. Baltarusišką Silicio slėnį – Aukštųjų technologijų parką – sudaro 1021 kompanija. Keletas IT pasaulio gigantų kilę iš Baltarusijos.

Su Roma svarstome, kaip atsitiko, kad ši sfera taip sėkmingai išsivystė tuo pačiu metu kaip ir dabartinis Baltarusijos režimas. Ir kodėl šios srities atstovai tapo protesto varomąja jėga.

„IT sektorius – viena nedaugelio sričių, kuri niekaip nebuvo kontroliuojama valstybės. Taip jai atsivėrė kelias į inovacijas. Valdžia nė kiek neprisidėjo, todėl IT sektorius taip sėkmingai išaugo. Todėl mes turime ir „WarGaming“, ir EPAM, taip pat tokius startuolius kaip „Flo“ ir „Lift“, – pasakoja Roma.

IT specialistai Baltarusijoje turi galimybę keliauti – jie dirba užsienio rinkai, todėl projektų užsakovai dažnai kviečia programuotojus į komandiruotes. Kartais jauni baltarusių specialistai taip pirmą kartą gyvenime išvyksta į užsienį ir jis jiems atrodo daug patogesnis ir patrauklesnis nei gimtoji šalis. Tai priverčia susimąstyti, ar šalies valdžia, kurioje IT sektorius taip sparčiai vystosi, o pragyvenimo lygis visai nepanašus į europietišką, daro viską, kad žmonės Baltarusijoje gyventų geriau.

Su Roma bendraujame vieno Minsko barų lauko terasoje. Bokaluose lietuviškas „Vilkmergės“ Kriek, priešais sėdintis bičiulis rūko kaljaną ir įdėmiai klauso, apie ką kalbamės. Be IT aptarti tikrai turime ką. 2020-ųjų rudenį Romanas buvo sulaikytas Minske ir praleido 10 parų laikino sulaikymo izoliatoriuje. Jam buvo priskirtas tas pats administracinis straipsnis kaip ir man – 23.34, nuolat skiriamas besipriešinantiems žmonėms ir dažnai išrašomas už nieką, pavyzdžiui, už kelnes su baltomis ir raudonomis linijomis arba už šių spalvų švyturėlius ant buto lango. Pagal šį straipsnį skiriamas areštas, dažniausiai nuo 10 iki 15 parų, arba bauda iki beveik 500 eurų. Gyventojai žino šiuos skaičius mintinai ir reikšmingomis progomis kūrybiškai panaudoja, pavyzdžiui, per protesto metines 2021 m. rugpjūčio 9 d., kaip pasipriešinimo ženklą Minsko danguje buvo galima išvysti fejerverkų, paleistų į orą lygiai 23:34 valandą.

Romą sulaikė tada, kai mieste nevyko didelių protesto akcijų. Tą dieną buvo organizuojamas moterų demaršas – akcija, kurios metu merginos vaikščiojo miesto gatvėmis be nacionalinės simbolikos, gausiai nesibūriavo, šypsojosi vienos kitoms ir dalijo praeiviams gėles. Roma planavo eiti į pasimatymą su savo mergina. Vėliau protokole jis perskaitė, kad jį sulaikė todėl, kad jis esą „mojavo vėliava, keikėsi ir savo elgesiu diskreditavo vidaus reikalų tarnybų darbą“.

„Privažiavo du busai, mane žiauriai sulaikė. Bandžiau nuo jų bėgti, bet man pakišo koją, todėl nepasprukau ir mane įstūmė į busą“, – prisimena Romanas. Sulaikymo metu jį sumušė ir grasino. Roma prisimena, kad stengėsi reaguoti ramiai ir nepriimti jų grasinimų rimtai, nes suprato, kad niekaip negali pakeisti situacijos.

„Sakė, kad sulaužys pirštus, kad jeigu man maža, tai sumuš dar stipriau. Grasino, kad nuraus kiaušus ir sukiš juos man į burną. Vienu momentu mane tai prajuokino, pagalvojau: „Ta prasme, rimtai, vyrai? Apie ką jūs čia išvis kalbate?“ <...> Dar buse man liepė pasakyti „myliu Baltarusijos VRM pareigūnus ir gerbiu specnazą (specialiąsias karines pajėgas, – aut. past.). Prieš tai jie griebė man už plaukų, nuvalė nuo smakro kraują, įspėjo, kad nedaryčiau staigių judesių ir pradėčiau atsiprašinėti. Visa tai buvo filmuojama.“

Baltarusijos programuotojai iš privilegijuotų žmonių, mokančių lengvatinius mokesčius, po rinkimų virto pagrindiniais režimo oponentais. Jie aktyviai dalyvavo protestuose ir smerkė valdžią dėl smurto. Su Romanu prisimename, kad abiejų mūsų kamerose izoliatoriuje pusę visų sulaikytųjų sudarė būtent IT specialistai.

Kalbėdamas apie sąlygas liūdnai pagarsėjusiame izoliatoriuje Okrestino gatvėje Minske, Romanas prisimena tik tiek, kad naktimis būdavo šalta. Po kelių parų Romą iš Minsko perkėlė į izoliatorių kitame mieste. Tai buvo daroma norint atlaisvinti vietos Okrestine, į kurį sekmadieniais atveždavo minias protestuotojų. „Perkėlimo sąlygos buvo žiaurios. Įsivaizduok sau dviejų metrų ilgio ir maždaug pusės metro pločio stakaną (siaura kamera autozake, – aut. past.). Tokiame stakane po tris–keturis žmones sėdėjome. Taip važiavome maždaug keturias valandas“, – prisimena Romanas.

Šiuo metu Roma dirba IT kompanijoje, į kurią neseniai perėjo iš ankstesnės darbo vietos. „Programuotojai Baltarusijoje jaučiasi gerai, nes jų atlyginimas susietas su valiuta. Nė viena krizė nėra paveikusi šios sferos. Per paskutinius metus IT specialistai nenukentėjo, atmetus faktą, kad dalis jų sėdi kalėjime“, – pasakoja vyras.

Šiandien Baltarusijoje žmonės pradėjo daugiau kalbėti apie emigraciją. Anksčiau ši tema sukeldavo daug ginčų, žmonės manė, kad to nereikėtų daryti. Tačiau dabar daugelis sutinka, jog kažkada tikriausiai teks išvykti iš šalies. Romano profesija leidžia jam keisti gyvenamąją vietą, tačiau kol kas jis neskuba, nors stengiasi įvertinti visas aplinkybes ir šiam žingsniui yra pasiruošęs: „Buvo skelbiama, kad Baltarusijos programuotojus norima padaryti priklausomus ir jie dirbtų valstybei. Tai skambėjo, atvirai sakant, kaip grasinimas. Jau tada buvo galima išvažiuoti, bet kai nėra jokio konkretumo, galvoji: „Na gerai, dar pasėdėsiu čia. Bet kai šis pavojus priartės, iš karto susikrausiu lagaminus ir išvažiuosiu.“

Šiandien išvykti iš Baltarusijos į Europą galima tik turint dokumentą, leidžiantį gyventi Europos Sąjungos šalyje, ir darbo sutartį su užsienio įmone. Vykti dėl šių priežasčių autobusu ar automobiliu galima tik kartą per pusmetį, o oro erdvė beveik visiškai uždaryta. Laisvai pasiekti galima Rusiją, Turkiją ir Egiptą, tačiau ši perspektyva tenkina ne visus baltarusius, tarp jų ir Romą. Žmonės iš Baltarusijos įprato keliauti į Europos valstybes atostogų, tačiau dabar jų maršrutų pasirinkimas ženkliai sumažėjo, o kelionė į Europą gali kainuoti labai brangiai. „Baltarusijos oro erdvė šiuo metu praktiškai uždaryta, sausumos sienos taip pat atvertos ne visiems, todėl žmonės yra visiškai užblokuoti šalyje. Aš mėgstu keliauti, ir man visa tai yra labai rimta problema“, – sako Roma.

Žmonės, pavargę gyventi tokioje agresyvioje aplinkoje, žiaurumą ir neteisybę suvokia skirtingai: vieni kenčia nuo psichologinių sunkumų, o kiti tiesiog nustoja reaguoti. Kalbėdamas su Roma suprantu, kad jis labiau priklauso antrajai žmonių kategorijai. Nepaisant aplink tvyrančio siaubo, Roma įpratęs su juo susidoroti savaip, o gal tiesiog jaučiasi pavargęs: „Viena vertus, patogu, kita vertus – baimė, o trečia, atrodo, kad nieko nevyksta. Jautiesi lyg Sovietų Sąjungoje ir supranti, kad išvis nieko negali padaryti. Į visą šį marazmą, kai žmonės suimami už baltai raudonos baltos spalvų kojines ar televizoriaus dėžę, net neatkreipiu dėmesio, nes panašių istorijų tiek daug, kad nebeturiu jėgų kaip nors į jas reaguoti. Visą savo emocinį potencialą praradau nerimaudamas dėl kitų žmonių, kovojusių už mūsų šalį ir už tai sumokėjusių. Nerimavau dėl savo artimųjų, kurie nukentėjo, dėl kolegų, kuriems už nieką skiriama baudžiamoji atsakomybė.“

Baigiame pokalbį vėlai vakare. Jauki baro vasaros terasa visiškai tuščia, aplink laksto padavėja, bandydama užsiminti, kad užlaikome ją. Aptarinėti politiką vienoje Minsko kavinių šiek tiek neramu, tačiau šį vakarą išskyrus mus šioje terasoje buvo tik keletas kompanijų, be to, Roma čia dažnas lankytojas. Jo pažintys kuria saugumo jausmą, nes baro personalas bendrauja su mumis kaip su draugais. Per pokalbį nugirdau, kaip priešais mus sėdinti pora prisimindama maršus svarsto, kokios klaidos padarytos protestų metu ir kodėl revoliucija vis dar nepasiteisino. Pasivaikščioję po naktinio Minsko gatves, su Roma atsisveikiname.

„Žmonės bijo prarasti, ką turi“

Antrasis mano istorijos herojus yra jaunas vaikinas Saša (vardas pakeistas). Susipažinome Minsko milicijos skyriuje, į kurį patekome po sulaikymo marše. Atkreipiau dėmesį į jį, kai kelias valandas stovėjome veidu į sieną. Išgirdęs dundesį, pasukau galvą ir pamačiau jaunuolį, kažką slepiantį kambario, kuriame buvome, sienos skylėje. Po kurio laiko pamačiau ten kelis baltai raudonai baltus audinių ryšulius ir nustebau, kaip jam pavyko taip profesionaliai juos paslėpti, nebijant atkreipti mus stebinčių pareigūnų dėmesio.

Vėliau abu patekome į vieną kamerą. Pirmomis dienomis izoliatoriuje aštuonvietėje kameroje buvome 24-iese, todėl tik norėjosi, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. Tuo metu visi tikėjomės, kad po teismo, turėjusio įvykti praėjus 72 valandoms nuo sulaikymo, mus paleis skyrę baudą. Pasibaigus teismui, beveik visi iš mano kameros gavo po 10 parų – išskyrus Sašą. Jam tiesiai į kalėjimą atvykęs teisėjas skyrė para mažiau. Ilgą laiką svarstėme, kas galėjo lemti tokį teisėjo sprendimą, bet rasti atsakymo nepavyko. Manėme, jog tai galbūt susiję su faktu, kad Saša dirba vienoje didžiausių šalyje gamyklų. Pamenu, sužinoję, kad Sašą išleidžia, visi surašėme jam mūsų artimųjų telefonų numerius, kad jis galėtų pranešti mūsų šeimoms, jog mums viskas gerai. Visas 10 parų negalėjome susisiekti su artimaisiais. Vėliau mano mama pasakojo, kad Sašos skambutis ją pradžiugino ir nuramino. Jis papasakojo jai, kad prieš mus niekas nesmurtavo ir laiką nelaisvėje mes praleidome ramiai. Mama iki šiol manęs vis pasiteirauja, kaip Sašai sekasi.

Prieš sulaikymą Saša dirbo transporto priemonių gamykloje. Būdami kalėjime svarstėme, ar jį atleis iš darbo. Tačiau Saša buvo ramus, atrodė, kad jam visiškai nerūpi, kas jo laukia.

Darbininkus Baltarusijoje valdžia visada laikė savais, ištikimiausiais rinkėjais. Ir pats Lukašenka į valdžią atėjo kaip paprastas vaikinas, nuolat pabrėždamas, kad jis „iš tautos“. Iki pirmųjų Baltarusijos prezidento rinkimų 1994 metais Lukašenka buvo Šklovo miesto valstybinio ūkio „Gorodec“ pirmininkas (Lukašenka užaugo Šklovo rajone Baltarusijos rytuose, netoli Mogiliavo, esančiame Aleksandrijos kaime) ir vadovavo laikinajai Aukščiausiosios Tarybos Kovos su korupcija komisijai. Jis ėjo į valdžią kaip demokratinių vertybių saugotojas ir kovotojas su korupcija, tuo metu neva klestėjusia aukščiausiose šalies valdymo struktūrose. Taip būsimam pirmajam nepriklausomos Baltarusijos prezidentui pavyko patraukti į savo pusę šalies darbininkus, kaimo gyventojus bei kitus jo ryžtingai skambančiai politikai pritarinčius baltarusius, kurie ir vėliau dar ilgai palankiai vertino prezidentą.

Prieš kelerius metus turėjau progą pabendrauti su žmogumi, 1994 metais moderavusiu pirmuosius ir paskutinius Lukašenkos debatus televizijoje (po 1994-ųjų Lukašenka ignoruodavo rinkiminius debatus ir šie visuomet vykdavo be jo – mat prezidentas nepratęs atsakinėti į nepatogius klausimus tiesioginiame eteryje). Šiuose debatuose būsimojo prezidento oponentas buvo Viačeslavas Kebičius – kandidatas, kartu su Lukašenka patekęs į antrąjį rinkimų turą. Priešrinkiminę kandidatų diskusiją moderavęs žurnalistas pasakojo, kad debatus stebėję vyrai, tikri darbštūs darbininkai, pūslėtomis nuo darbo rankomis, verkė išgirdę, kaip ir ką kalba būsimasis prezidentas.

Valdžia skelbia, kad pasipriešinimas įmonių privatizavimui – tai dar vienas svarbus jos pasiekimas. Šiandien gamyklos Baltarusijoje priklauso valstybei, kuri tikina, kad, patekusios į privačių savininkų rankas, jos nebus reformuojamos ir plėtojamos, kaip žada verslininkai, o bus tiesiog išgrobstytos. Tokios „siaubo istorijos“ dažniausiai pristatomos sakant: „Mes pastatėme, o kažkas ateis ir viską atims.“ Tačiau svarbu pažymėti, kad šiuolaikinė Baltarusijos pramonė tėra tai, kas liko griuvus Sovietų Sąjungai. Daugelis gamyklų pastatytos prieš dešimtmečius, tad dabartinė valdžia šių gamyklų pastatyti „savo rankomis“, kaip skelbia, tikrai negalėjo.

Po paskutinių rinkimų gamyklos darbuotojų ištikimybė dabartinei valdžiai neatrodė tokia besąlygiška kaip anksčiau. Tai gerai iliustruoja 2020-ųjų rugpjūčio pabaigoje vykęs Lukašenkos vizitas į Minsko ratinių vilkikų gamyklą, kur jis planavo pasikalbėti su darbininkais. Tą dieną pokalbis neįvyko – svečias nusileido nuo scenos gamyklos darbuotojams sušukus „Lauk!“. Atrodė, kad jį nustebino toks susitikimas su rinkėjais. Maždaug tuo pačiu metu internete pasklido vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip skirtingų gamyklų darbuotojai atsistoja išgirdę klausimą „Kas balsavo už Cichanouskają?“. Šie vaizdai šiuolaikinėje Baltarusijoje yra išties revoliuciniai, nes parodo, kaip režimo atrama – biudžetininkai – masiškai kelia rankas už Sviatlaną Cichanouskają, pasisako prieš smurtą ir reikalauja dabartinės valdžios atsistatydinimo.

2020 metais mano pašnekovas Saša pakeitė dvi gamyklas. Mudu bandome išsiaiškinti, kokia tuo laikotarpiu vyravo atmosfera ir kodėl nepasiteisino nacionalinis Baltarusijos streikas. Susitinkame anksti ryte viename Minsko kiemų. Įrašinėjame interviu sėdėdami ant suoliuko – nenorime be reikalo atkreipti į save dėmesio. Matydami pro šalį einančius žmones, kartais nustojame kalbėtis.

2020-ųjų gegužę Saša grįžo iš armijos ir įsidarbino vienoje gamyklų pagal automobilių mechaniko specialybę, įgytą dar prieš tarnybą. Nors gamyklos darbuotojai aktyviai pasisakė prieš valdžios vykdomą smurtą, daugelis jų, pasak jaunuolio, nebuvo pasirengę atvirai stoti į kovą už pokyčius: „Dauguma pasisakydavo rūkymo kambariuose, bet tik mažuma streikavo. Rūkomuosiuose darbininkai kalbėdavo, kad šalyje vyksta kažkas baisaus ir reikia bandyti tai keisti. Visi sakė: „Aš išeisiu [streikuoti]. Aš išeisiu“, bet kai reikėjo išeiti, taip ir neišėjo.“

Vaikinas pasakoja, kad dirbti į gamyklą atėjo birželį, kai šalyje jau vyko pasiruošimas rinkimams. „Darbo kolektyvas aptarinėdavo, kad artėja rinkimai, tačiau žmonės nelabai domėjosi politika. Kai gamyklos darbuotojai prakalbo apie neteisėtus veiksmus šalyje, juos palaikė tik mažuma. Kai rugpjūčio 10-ąją išėjau į gatvę, neprisijungė niekas iš mano pažįstamų gamykloje“, – prisimena Saša.

Po rinkimų Saša buvo tarp aktyvistų savo gamykloje ir kartu su kitais darbuotojais bandė surengti streiką. Tuo metu baltarusiai dėjo dideles viltis į visuotinį darbininkų streiką. Kai tik pasirodė žinia, kad gamyklos darbuotojai yra pasirengę streikuoti, šalies piliečiai vis ateidavo prie gamyklų kontrolės postų. Taip jie norėjo parodyti paramą gamyklos darbuotojams ir paraginti juos streikuoti. Saša prisimena, kad gamyklos darbuotojai jautė žmonių palaikymą, tačiau įmonės viršininkai baugindavo darbuotojus atleidimu iš darbo, o su aktyvistais susidorodavo.

„Mūsų negalėjo atleisti dėl politinių priežasčių, tokio straipsnio [Darbo kodekse] tiesiog nėra. Tokius aktyvistus kaip mes bausdavo atimdami premijas. Viską organizuodavo taip, kad žmonės patys išeitų iš darbo. Kai kas išsigando spaudimo, bet ne visi. Pavyzdžiui, su manimi išėjo streikuoti vyras, skolingas gamyklai 3500 rublių (1176 eurų) už mokslus. Tiek gamykla išleido jo kvalifikacijai kelti. Sąlygos tokios, kad jis turi išdirbti gamykloje dar penkerius metus, o jei bus atleistas, turės sumokėti šią sumą. Nepaisant to, jis prisijungė prie streiko“, – pasakoja Saša.

Pasak jo, darbininkai streikavo dėl panašių priežasčių. Pirma, dėl 2020 m. rugpjūčio 9–12 d. šalį sukrėtusio smurto. Antra, dėl rinkimų klastojimo: Saša prisimena, kad jo ceche už Lukašenką sakė balsavę 3–4 žmonės, ir tai buvo vadovai, o ceche buvo apie tūkstantį žmonių. Todėl visiems buvo akivaizdu, kad jų balsus pavogė. Trečia, dėl ekonominių priežasčių: Saša tvirtina, kad prieš tarnybą armijoje jo atlyginimas gamykloje siekė 1000 rublių (336 eurus), o po metų grįžęs į darbą gaudavo vos 700 rublių (235 eurus). Prie atlyginimų mažėjimo galėjo prisidėti tai, kad gamykla, kurioje dirbo Saša, laikoma viena nuostolingiausių valstybinių įmonių Baltarusijoje. Ekonominį smukimą lėmė ir pandemija, palietusi viso pasaulio ekonomiką, o Baltarusijos pramonė yra labai priklausoma nuo produktų eksporto į užsienį. „Lukašenka nuolat ką nors žada, tačiau per 27 metus nieko neišpildė“, – sako Saša.

Praėjusį rudenį, kai pirmą kartą susitikome, Saša sakė, kad netiki gamyklų darbuotojais, jam atrodė, kad jie nesukils prieš režimą. Tačiau aš tuo metu galvojau priešingai – buvau įsitikinęs, kad streikas įvyks ir taps lemiamu Baltarusijos revoliucijos įvykiu. Žvelgdamas į tą laikotarpį dabar, suprantu, kad Saša žinojo, ką kalba.

„Jau tada mačiau, kad dauguma aktyvistų buvo atleisti, o tie keli likusieji valdžios oponentai tiesiog dirba ir laukia, kol kažkas kitas už juos pasipriešins. Vienas vyrukas gamykloje mane tiesiog nustebino. Kartą mudu kalbėjomės ir jis man pasakė: „Kodėl jūs išeinate? Juk mes negausime atlyginimo, bus dar blogiau.“ Aš jo paklausiau: „Ar esi pasirengęs dirbti už putrą (plaktas gėralas gyvuliams, – aut. past.)?“ Jis atsakė: „Taip, dirbsiu, jei reikės.“ Žmonės bijo prarasti, ką turi“, – sako Saša.

Nemažai žmonių Baltarusijoje sako, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikyti dabartines gamyklas yra neracionalu. Iš esmės tai nuostolingos įmonės, kurias, žmonių manymu, reikėtų arba reformuoti, arba uždaryti. Tačiau valdžiai, kontroliuojančiai visą Baltarusijos pramonę, tokios įmonės yra vienas pagrindinių pajamų šaltinių. Sukūrusi prastas gyvenimo sąlygas, valstybė pašalino politinio pasipriešinimo tikimybę darbininkų klasėje. Tokioje situacijoje žmogų glumina išgyvenimo ir pagrindinių poreikių tenkinimo klausimai, jis neturi laiko galvoti apie pokyčius, baiminasi prarasti darbą ir minimalias turimas pajamas.

Susitikęs su Saša suprantu, kad jis ir dabar nebijo. Ant jo rankos matau baltai raudonai baltą juostelę, ant krūtinės – baltą kuprinę su raudona juostele ir baltarusišku ornamentu. Ir tai jis nešioja tuo metu, kai šalyje kiekvieną dieną sulaikomi žmonės, o miesto gatvėse nuolat budi milicijos pareigūnai, galintys sulaikyti tave vien dėl tokios kuprinės. Sašos drąsa mane labiau išgąsdina, nei nudžiugina. Pasakau jam, kad dabar pavojinga taip vaikščioti. „Aš nešioju simboliką, nes žmonėms reikia vilties, kad kažkas vis dar tiki. Žinoma, bijau, bet ką aš galiu padaryti? Jei visi nustos kalbėti, tai kokia visų šių aukų prasmė?“ – klausia jis.

Saša prisipažįsta, kad šiandien Baltarusijoje jaučiasi nesaugiai. Šiuo metu vis pasirodo naujienų, kad į aktyvistus ir kitus žmones, patekusius į izoliatorius protestų metu, vėl nukrypo baltarusiškos teisėsaugos dėmesys. Šie piliečiai gali būti kviečiami į milicijos nuovadą įvairaus pobūdžio pokalbiams, pareigūnai gali patys prisistatyti į jų namus, kartais režimo kritikams iškeliamos baudžiamosios bylos. Visa tai daroma norint įbauginti režimui nelojalius pilečius. Saša mano, kad pareigūnai gali ateiti ir pas jį.

„Jei kažkas atsitiks, bėgsiu per miškus. 2020-ųjų gruodį galvojau išvykti. Turiu vizą, bet neturiu santaupų. Negaliu suprasti, kas mane stabdo, bet atrodo, kad, jei visi išvažiuos, tai kas čia liks? Noriu būti čia, kad galėčiau paveikti situaciją“, – sako jis.

„Pagrindinis“ dabartinės valdžios rinkėjas

Baltarusijos režimo atrama laikomi ne tik darbininkai, bet ir pensininkai. Valstybinė žiniasklaida ir Lukašenka visada rodė jiems ypatingą dėmesį, taip juos ir vadindami – „mūsų atrama“. Kaip kitose posovietinėse šalyse, taip ir čia manoma, kad vyresnio amžiaus žmonės mažiausiai nori pokyčių ir naujos politinės sistemos.

Tačiau 2020 metų rudenį pirmadieniais Minsko gatvėse vykdavo pensininkų eitynės. Kai kuriose jų dalyvaudavo tūkstančiai žmonių. Dabartinei valdžiai jie išsakydavo tuos pačius reikalavimus kaip ir kiti besipriešinantys Baltarusijos žmonės: sustabdyti smurtą ir pakeisti šalies vadovybę. Kai kurie vyresni gyventojai ilgainiui pakeitė įsitikinimus apie režimą, o kiti niekada jam nepritarė. Viena tokių – 80-metė Marija (vardas pakeistas) iš Minsko.

Per pokalbį Marija niekada nevadina Lukašenkos vardu, mini jį vartodama tik įvardžius. Taip kalbėti apie Lukašenką Baltarusijoje yra įprasta, ir netyčia pavadinus jį „prezidentu“ galima išgirsti: „Nevadink jo taip!“

Marija su vyru į Baltarusiją atvyko iš Ukrainos, kur abu studijavo. Tačiau ji pati kilusi iš Centrinės Azijos. Paskirta dirbti į Minską, Marija su šeima čia pragyveno didžiąją gyvenimo dalį. Prisiminusi jaunystės laikų Minską, moteris apibūdina miestą ir šią šalį kaip nuostabią vietą: „Tuo metu užėjus į bet kokią paprastą parduotuvę Minske buvo galima rasti penkių rūšių vytintos dešros, ko nebuvo Kijeve. Tada Mašerovas (Baltarusijos SSR komunistų partijos CK pirmasis sekretorius, – aut. past.) viską darė puikiai. Jis buvo labai padorus šalies vadovas. Mano vyras kartą nuėjo į Valstybinę universalinę parduotuvę (rus. Gosudarstvenyi Universalnyi Magazin, GUM) pasimatuoti kostiumo. Užeina, o ten stovi Mašerovas, taip pat drabužius matuojasi. Ar gali įsivaizduoti? Apskritai čia, Minske, buvo tarsi komunistinis rojus.“

Šiandien Baltarusijoje maisto ar kitų gyvenimui būtinų dalykų netrūksta. Tačiau dabartinės vyriausybės valdoma šalies ekonominė padėtis niekada nebuvo stabili. 2020 ir 2021 metai – ne pirmieji, kai režimui taikomos pasaulinės ekonominės sankcijos. Tačiau šalies vadovybė toliau meluoja apie stabilų ekonomikos augimą, atlyginimų ir pensijų didinimą.

Baltarusijos ekonomikos šiandien tikrai negalima pavadinti augančia. Remiantis Finansų ministerijos pateiktais duomenimis, 2021-aisiais valstybės išorės skola siekia rekordinius 18,1 milijardų JAV dolerių – žymiai daugiau palyginti su 2019-ųjų skaičiumi (16,5 milijardų). Taip pat Baltarusijoje pastebimas spartus aukso ir užsienio valiutos atsargų mažėjimas ir biudžeto deficito didėjimas. Ekonomines problemas aštrina pandemija ir nesibaigianti politinė krizė.

Lukašenka nuolat žada piliečiams 500 JAV dolerių vidutinį mėnesio atlyginimą, tačiau kiekvienais metais tenka išgirsti: „Mums beveik pavyko prie to priartėti.“ Galiausiai posakis „po penkis šimtus“ virto greičiau pokštu nei tikru vidutiniu atlyginimu. O pensijos periodiškai auga, net jei drebančios ekonomikos ir nuolatinio kainų augimo realijose mažai kas jaučia jų didėjimą. Marijos pensija Baltarusijoje laikoma gana aukšta, nes ji visą gyvenimą dirbo inžiniere, o ir į pensiją išėjo vėlai, tik prieš kelerius metus. Moteris sako gaunanti 760 rublių (apie 260 eurų), o vidutinė pensija Baltarusijoje siekia apie 170 eurų.

„Man atrodo, kad dabar Baltarusijoje visiems sunku. Kur tau pakaks pensijos? Jei turėsi gerą sveikatą ir nė kapeikos neišleisi vaistams, gal ir išgyvensi. Būtina atsižvelgti į nesibaigiančią infliaciją. Apie ją, žinoma, nieko nesakoma, bet ji egzistuoja“, – pasakoja Marija.

Žmonės svetur, o kartais ir pačioje Baltarusijoje vis kartoja, kad šioje šalyje švaru, tvarkinga ir stabilu. Valdžia savo ruožtu prisiskiria visus valstybės vystymosi pasiekimus – sako: „Mes pastatėme!“ Marija teigia niekada taip nemaniusi ir yra įsitikinusi, kad tuo tikintys žmonės klysta: „Baltarusija visada buvo švari. Bet pateikiama taip, tarsi jis pats čia darbuotųsi šluota ir tai jo nuopelnas. Minske yra tiek daug gerų vietų, ir kai važinėdama po miestą pamatau kažką gražaus, man iš karto kyla mintis: „Kodėl jis dabar kiekviena proga mušasi į krūtinę ir šaukia, kad viskas aplinkui – jo dėka?“

Marijos politinės pažiūros formavosi visą gyvenimą. Ji prisimena jaunystėje nuoširdžiai tikėjusi Sovietų Sąjunga, buvo užkietėjusi komunistė. Moteris tikėjo, kad jai pasisekė gimti tokioje teisingoje valstybėje, tačiau kai prasidėjo perestroika (pertvarkymas, 1985 metais prasidėjusios politinės ir ekonominės reformos, inicijuotos Michailo Gorbačiovo – tuometinio SSRS komunistų partijos generalinio sekretoriaus), atsirado galimybė pamatyti šalies istoriją kitu kampu.

„Kai informacija tapo prieinama, supratau, kokia kaina sukūrėme šią valstybę. Po truputį pradėta kalbėti, kas iš tikrųjų čia vyko, ir aš nustebau. Negalėjau tuo patikėti. Kai atsirado daugiau informacijos, pradėjau domėtis, kokia yra demokratinės valdymo sistemos esmė, ir man tai labai patiko, maniau, kad tai padori sistema“, – prisimena Marija.

Lukašenkai pasirodžius Baltarusijos politiniame gyvenime, Marija suprato, kad tai neatneš nieko gero. Ji laikiusi jį chamu ir nesupratusi, kaip žmonės sugebėjo jį išrinkti, kai aplinkui daugybė talentingų ir protingų žmonių. Tada Marija ėmė reikšti savo poziciją – eidavo į demonstracijas, vykdavusias Minske 1990-ųjų viduryje ir antroje pusėje. 1995-ųjų gegužę Baltarusijoje vyko Lukašenkos inicijuotas referendumas, po kurio pakeista nacionalinė šalies simbolika (baltai raudonai balta vėliava pakeista į dabartinę oficialią Baltarusijos vėliavą, o herbas su Vyčiu – į sovietinę praeitį menantį dabartinį Baltarusijos herbą), rusų kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas, o prezidentas įgavo teisę paleisti parlamentą.

Po referendumo Baltarusijos opozicijos lyderiai pabandė surengti bado streiką vyriausybėje, tačiau OMON pareigūnai sumušė juos ir iš ten išvijo. Tai buvo vyriausybės atstovų ir prezidento nesutarimų pradžia, bet protestai, kuriuos opozicija pavadino „Minsko pavasariu“, prasidėjo pirmųjų Baltarusijos ir Rusijos integracijos sutarčių pasirašymo išvakarėse, 1996-ųjų kovą, nes Aukščiausiosios Tarybos deputatai ir Baltarusijos piliečiai iki paskutinio momento nežinojo šių sutarčių sąlygų. Protestai vyko iki 1997-ųjų balandžio pabaigos, kai kuriose akcijose dalyvavo nuo 30 iki 60 tūkstančių žmonių. Po protestų paskutinė integracinės sutarties versija buvo pakoreguota siekiant išsaugoti išorinius Baltarusijos suvereniteto požymius, tačiau ryškių politinių permainų šalyje taip ir neįvyko.

„Rinkdavomės prie [Mokslo] akademijos, tada nebūdavo tiek daug autozakų. Visada atsirasdavo tokių, kuriuos nuolat medžiodavo, bet kad sulaikytų visus iš eilės – taip nebūdavo. Vėliau uždraudė susirinkti centre, [leisdavo] tik Bangaloro aikštėje (Bangaloro aikštė pavadinta pagal Indijos miesto, su kuriuo Minskas užmezgęs miestų partnerystę, pavadinimą, – aut. past.), bet aš vis tiek ėjau. Tada jie išjungdavo radiją, kad niekas nieko negirdėtų. Kartą ėjome iš Bangaloro aikštės ir pasijutome lyg kare: ten buvo karinių šarvuočių, pridengtų šakomis. Tačiau niekas nieko negriebė. Jie siekė, kad viešasis transportas nestotų stotelėse ir žmonėms būtų sunku judėti mieste“, – prisimena Marija.

1996 metais Lukašenka inicijavo antrąjį referendumą dėl Konstitucijos pataisų, kuriomis siekė išplėsti prezidento galias – be parlamento pritarimo skirti ministrus ir kad prezidento dekretai bei įsakai įgytų didžiausią teisinę galią. Tuomet vienas pagrindinių Lukašenkos kritikų, Baltarusijos liaudies fronto įkūrėjas Zenonas Pozniakas, su kitais parlamentarais inicijavo Lukašenkai apkaltą, ją pamena ir Marija:

„Prisimenu, kad laukdama rezultato nemiegojau visą naktį. Tada iš Rusijos atvyko ši gauja: Černomyrdinas (tuometis Rusijos Federacijos premjeras, – aut. past.), Strojevas (tuometis Rusijos Federacijos Tarybos pirmininkas, vienas aukščiausių vyriausybės atstovų, – aut. past.) ir Selezniovas (tuometis Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos – parlamento – pirmininkas, – aut. past.). Ir jei ne jie, apkaltos procesas būtų įvykęs. Po nesėkmės savaitę negalėjau susivokti. Eidavau gatve ir verkdavau. Tada jaučiau, kad dar turėjome galimybę įšokti į traukinį, važiuojantį normalia kryptimi, bet praleidome progą. Tada supratau, kad tokių klaidų lengvai neištaisysi, kad tai galbūt niekada nepavyks. Bet tada negalėjau įsivaizduoti, kad viskas bus taip baisu, kaip yra šiandien.“

Po nesėkmingos apkaltos Lukašenka pratęsė savo kadenciją dar penkeriems metams. 1999-aisiais pagrindiniai jo priešininkai dingo be žinios, – manoma, buvo nužudyti: buvęs Baltarusijos vidaus reikalų ministras Jurijus Zacharenka, buvęs Centrinės rinkimų komisijos vadovas Viktoras Gončaras ir verslininkas Dmitrijus Krasovskis, o 2000 metais – operatorius ir žurnalistas Dmitrijus Zavadskis.

„Kai po 1990-ųjų prasidėjo pagrobimai ir žmogžudystės, negalėjau suprasti, kodėl pasaulis iš karto nesiėmė jokių priemonių. Baltarusija galėtų būti kitokia. Įžengusi į suverenų kelią, ši šalis turėjo geriausias sąlygas iš visų respublikų. Čia buvo pramonė, ekonominis vystymasis, niekada nebuvo jokių religinių ar nacionalinių nesutarimų. Nieko! Buvo galima vystytis greičiau nei kitoms Rytų Europos šalims. Bet kažkodėl dėl vieno žmogaus gavome tai, ką gavome“, – svarsto Marija.

Politiniai nužudymai Baltarusijoje tapo šiuolaikinio diktatoriško režimo istorijos dalimi. Pastaraisiais metais tokių žmogžudysčių ir paslaptingų mirčių padaugėjo, nes pasipriešinimas išplito visuose visuomenės sluoksniuose, o ir valdžia šiandien renkasi daug brutalesnius susidorojimo su oponentais būdus. Anot Marijos, ji visą gyvenimą laukė, kada baltarusiai sukils prieš diktatūrą. Dėl amžiaus eitynėse ji nedalyvavo, tačiau per savo planšetinį kompiuterį aktyviai sekė įvykius: „Anksčiau galvodavau, kad nebepamatysiu ir nesulauksiu pokyčių, bet galiausiai pamačiau. Kai tai atsitiko pernai, aš skraidžiau iš džiaugsmo. Tuo metu neišlįsdavau iš „Telegramo“ ir NEXTA. Eitynes stebėjau tiesioginiame eteryje. Mano dukra, dalyvavusi beveik visose eitynėse, paprašė vieną dieną pabūti jos lėlininke“, – dalijasi Marija.

Žodžiu „lėlininkas“ (rus. kuklovod) Lukašenka apibūdina žmones, neva už šalies ribų koordinuojančius ir finansuojančius protestus. Šį terminą jis vartojo kalbėdamas apie opozicijos atstovus Lietuvoje ir Lenkijoje, o rinkimų pradžioje – ir Rusijoje, sakydamas „lenkų lėlininkai“, „lėlininkai iš Lietuvos“ ir t. t. Baltarusijoje žmonės juokaudami vartoja šį žodį apibūdindami tuos, kurie, kaip Marija, nedalyvauja protestuose, tačiau padeda dalyviams suprasti, kas vyksta mieste, arba kitaip prisideda prie pasipriešinimo: „Tada internetą išjungdavo ir dukrai būdavo sunku suprasti, kur eiti, kur yra kolona. Ji kartkartėmis man paskambindavo ir aš jai pasakodavau, kas vyksta mieste“, – prisimena Marija.

Marija sako, kad vykstant protestams jaudindavosi dėl savo šeimos. Represijoms sustiprėjus, ji atkalbinėjo savo anūkę nuo protestų. Kitas Marijos anūkas buvo sulaikytas, ir tai ją išgąsdino, nes neaišku, kas gali nutikti kalėjime. Jį galėjo sumušti, grasinti ar iškelti baudžiamąją bylą. Vis dėlto Marija džiaugėsi, kad jos artimieji, kartu su kitais baltarusiais, elgėsi didvyriškai. „Esu dėkinga Baltarusijos žmonėms, to nesitikėjau. Baltarusiai sugebėjo tai padaryti, nepaisydami tokio žiaurumo ir represijų: keli nužudyti, daugybė kalėjimuose, baisiai kankinami. Tikrai manau, kad tai buvo ne veltui“, – sako moteris.

Šio pokalbio metu įsitikinu, kaip svarbu, kad Baltarusijoje esama vyresnių žmonių, ne tik palaikančių dabartinę Baltarusijos valdžią, veikiamų propagandos ir nepasirengusių pokyčiams, bet ir tokių, kurie pokyčių laukė nuo pat pradžių. Tada ir „atrama“, kuria valdžia neabejoja, jau nebe tokia tvirta.

Baltarusių verslumas augančios ekonominės krizės sąlygomis

Karštą saulėtą dieną kalbamės su jaunu verslininku Ivanu (vardas pakeistas) iš Minsko, sėdėdami parke priešais Stelą – obeliską su užrašu „Minskas – miestas-didvyris“. Vaikinas dirba statybų versle. Įvairias, dažnai „draudžiamas“ temas aptariame su Ivanu vietoje, kur beveik prieš metus šimtai tūkstančių laisvų baltarusių išreiškė pasipriešinimą dabartiniam režimui. Prisiminiau, kaip man pačiam šeima atsiuntė nuotraukų iš eitynių prie Stelos – tada pagalvojau, kad tokį gražų Minską matau pirmą kartą. Mačiau jį tuomet telefono ekrane, tačiau tai netrukdė pajusti laisvės dvasios stebint baltai raudonai baltai nusidažiusį mūsų su Vania gimtąjį miestą.

Verslas Baltarusijoje, kaip ir beveik bet kuri žmogaus veiklos sritis, yra kaip nors susijęs su valstybe. Vos prieš porą savaičių Lukašenka dar kartą įsakė savo vyriausybei „sutvarkyti verslininkų ir savarankiškai dirbančių asmenų veiklą“. Tvarkos trūkumas šioje srityje, anot Lukašenkos, grindžiamas mokesčių slėpimu ir per dideliu savarankiškai dirbančiųjų skaičiumi šalyje – esą netrukus verslininkų bus daugiau nei šalies gyventojų. Apskritai „nustatyti tvarką“ Lukašenkai sekasi. Tai padaryti padeda grotos areštinės kamerų languose ir tvirtai suveržti antrankiai ant nepageidaujamų žmonių riešų.

Valstybė teigia sukūrusi sąlygas, kuriomis verslininkai jaučiasi patogiai, nes turi galimybę gyventi ir gerai užsidirbti. Juk šioje šalyje viską neva kuria pati valstybė, o ne talentingi, iniciatyvūs ir sėkmingi baltarusiai. Mano pašnekovas Ivanas įsitikinęs, kad verslininkai ir laisvai samdomi darbuotojai Baltarusijoje yra apkrauti biurokratiniais suvaržymais: „Baltarusijoje dar prieš politinę krizę verslo aplinka, švelniai tariant, nebuvo labai gera. Pradėti individualią veiklą man buvo tikras iššūkis. Niekada nesu sulaukęs jokios valstybės paramos.“

Svarbu pabrėžti, kad turėti tikrai didelį verslą Baltarusijoje gali tik gavusieji leidimą. Paprastai tai yra šalies vadovybei artimi žmonės, dažnai vadinami „Lukašenkos piniginėmis“, nes yra ištikimi režimui, o dalis jų verslo pelno skiriama prezidento valdžiai išlaikyti ir praturtėti. Vienas tokių – Aleksejus Oleksinas, monopolizavęs Baltarusijos tabako sektorių. Europos Sąjunga jau yra nustačiusi jam sankcijas.

Oleksinui priklauso vadinamosios tabakinės – tabako gaminių pardavimo kioskai. Ant kai kurių iš jų nuo protestų pradžios dar galima pamatyti užrašus „3%“, „Tribunal“ arba „Žyve Belarus“ (3% atsirado kaip pokštas socialiniuose tinkluose, nes šis skaičius esą rodo tikrąjį Lukašenkos reitingą. O žodis „Tribunal“ – pasak gyventojų, prezidento laukiantis tribunolas), nors dauguma užrašų jau uždažyti. Protestuotojai savo menui pasirinko būtent tabakines, nes Oleksino verslas Baltarusijoje tapatinamas su Lukašenka ir jo režimu, be to, jo veikla iš dalies susijusi su cigarečių kontrabanda į Europą, – apie dažnai sulaikomas nelegalias rūkalų siuntas pastaraisiais mėnesiais praneša Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos pasieniečiai.

Nikolajus Vorobejus – dar viena „piniginė“, susijusi su naftos produktais. Jo įmonėms taip pat taikomos ES sankcijos, nes yra išskiriamos kaip „gaunančios naudą iš Lukašenkos režimo“.

Didžiausiu Baltarusijos rūmų verslininku yra laikomas Jurijus Čižas, jis dabar suimtas. Ilgus metus šis žmogus užsiėmė verslu su Lukašenka ir Čižui buvo suteikta laisvė praturtėti. Verslininkas vadovavo koncernui „Traipl“, šiandien atsidūrusiam ant bankroto ribos. Čižo veikla buvo susijusi su naftos perdirbimu, viešbučių verslu, alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų gamyba bei prekyba, statybų sektoriumi. Šis verslininkas pastatė prabangų gyvenamąjį daugiabutį Minsko centre, žmonių vadinamą „Čižo namu“. Taip pat jam priklausė maisto parduotuvės „Prostore“ bei keletas prekybos centrų, kuriuos 2016 metais, po verslininko pirmojo sulaikymo, nusipirko keli Baltarusijos bankai.

Oficialiais duomenimis, Čižas buvo sulaikytas dėl mokesčių nemokėjimo bei pinigų nutekinimo į užsienį per dirbtinai sukurtas įmones. Tada verslininkas pripažino kaltę ir atlygino valstybei padarytą žalą. Antrą kartą Čižą sulaikė 2021-ųjų kovą, nes jis neva vis dar buvo skolingas valstybei bei verslo partneriams.

„Pats matai, kad Baltarusijoje jautiesi lyg niekam nereikalingas, tavo visuomeninis indėlis valstybei neįdomus. Jei nori būti tikrai sėkmingas, reikia ateiti pas vieną žmogų ant kilimo ir nusilenkti. Apskritai tave gali akimirksniu paaukoti ir niekam nerūpės tavo likimas“, – sako Vania.

Pasaulis kasdien daro vis didesnį ekonominį spaudimą režimui, tačiau ekonominės sankcijos veikia ir paprastus piliečius. Šiandien tai vyksta Baltarusijoje: pragyvenimo lygis krenta, kainos kyla, o režimas didina represijas. Verslininkas Ivanas mano, kad ateityje ekonominė situacija šalyje tik blogės ir palies jį asmeniškai, tačiau jis vis tiek pritaria sankcijoms: „Kai buvo balsuojama dėl Baltarusijos atjungimo nuo SWIFT sistemos, aš palaikiau šią iniciatyvą.“ SWIFT – tai tarptautinė bankinė sistema, skirta mokėjimams atlikti ir informacijai perduoti. Už Baltarusijos atjungimą nuo šios sistemos pasisako opozicijos lyderiai ir kai kurie Lietuvos politikai, nes apribojimas pervesti pinigus į užsienį galėtų tapti viena efektyviausių režimo spaudimo priemonių – tai visiškai sustabdytų tarptautinę šalies prekybą. Tačiau kol kas Baltarusija nuo SWIFT sistemos dar nėra atjungta.

„Negalvodamas pritari visoms tokioms iniciatyvoms, nors supranti, kad tai gali labai paveikti tavo gyvenimą, pajamų lygį, komfortą ir panašiai“, – sako Ivanas.

Kaip ir daugelis Baltarusijoje, Vania ilgą laiką nekreipė dėmesio į politiką. Valstybei tai visada buvo patogu, nes lengviau išlaikyti valdžią, kai gyventojai įsitikinę esantys nepajėgūs niekaip paveikti procesų. Šalies piliečiai tiesiog neidavo į rinkimus, nes rezultatas iš anksto visiems žinomas. Tačiau 2020-aisiais nemažai žmonių atsimerkė ir suprato, kas iš tikrųjų vyksta.

„Vienu metu mane pradėjo stebinti žmonės, nesuprantantys, kas vyksta aplink. Pavyzdžiui, pasidalindavau instagrame vaizdo įrašu iš miesto, kuriame matyti eilės žmonių, susirinkusių palikti parašą už kandidatus, o žmonės man rašė: „Kas čia per veiksmas mieste?“ Aš iškart pagalvodavau: „Na, nieko sau. Kaip taip? Juk čia tavo šalis. Kaip gali tuo nesidomėti?“ Labai patogu sakyti: „Esu apolitiškas“, bet tai visiška nesąmonė“, – įsitikinęs Ivanas.

Kalbėdamas Vania kelis kartus nutildavo pasakęs, kad jam baisu su manimi bendrauti. Sėdime parke, priešais mus girtų vaikinų kompanija, netoliese kartkarčiais pasirodo kitų žmonių. Šiluma, vasara, gyvas ir gražus Minskas, tačiau suprantame, kad mūsų interviu kelia pavojų.

„Štai pasakiau tau vieną žodį ir galiu laisvai keliauti į kalėjimą. Vien dėl to, kad išsakiau savo požiūrį. Juk nieko blogo nepadariau, bet jei tai nepatiks vaikinams iš politikos ar saugumo pajėgų, man tiesiog pasakys: „Važiuokite su mumis, reikia pasikalbėti“, – sako Ivanas.

Ankstesnioji pašnekovė Marija sakė, kad jai gėda, jog Baltarusija turi tokį prezidentą. Ji ne vienintelė taip jaučiasi. Ivanas pripažįsta, kad gėdos jausmas neapleidžia ir jo: „Pavargau nuo to paties žmogaus valdžioje, kuris lankosi ūkiuose ir priekaištauja žmonėms dėl purvinos karvės. Ar tikrai tai turėtų daryti prezidentas? Tiesiog juokinga, kad toks žmogus atstovauja tavo tautai. Taip ir atsiranda toks klaidingas mūsų, kaip tautos, suvokimas. Pasirodo, mes viešiname pačias nereikšmingiausias baltarusių vertybes – bulbaši (taip posovietinėse valstybėse dažnai vadinami baltarusiai. Šis žodis kilęs iš baltarusiško «бульба» – bulvė, o bulbašai – bulvių mylėtojai. Šis apibūdinimas tapo stereotipiniu, Lukašenkai nuolat kalbant apie žemdirbystę kaip nacionalinę baltarusių ypatybę. Daugelį Baltarusijoje šis žodis piktina, – aut. past.), kolūkiai, karvės ir panašiai. Nors baltarusiai turi daug įdomesnių nuopelnų“, – dalijasi Ivanas.

Kaip ir bet kuriam verslininkui, Ivanui svarbu suprasti, kad aplinka prisideda prie jo verslo plėtros, kad jis gali lengvai užsidirbti. Per pokalbį paliečiame nuovargio temą, apie kurią Minske pastaruoju metu kalbama vis dažniau. Žmonės nėra tikri, ar įstengia susidoroti su visomis jiems kilusiomis problemomis. Bendraudamas su baltarusiais kartais išgirsdavau sakant: „Visa tai [protestai] buvo veltui, situacija tik blogėja.“ Ivanas taip negalvoja: „Reikia tęsti ir judėti pergalės link, jau daug nuveikta. Tačiau atrodo, kad visada buvome krizėje, jau esame įpratę. Padėtis visada blogėjo, bet tai vyko lėtai. Po rinkimų ir juos lydėjusios revoliucijos padėtis ėmė blogėti daug greičiau. Ir kartais pagalvoju: „Velnias, gal būtų geriau, jei viskas toliau blogėtų mažais žingsneliais, o ne taip dramatiškai ir apčiuopiamai.“ Suprantu, kad rezultatas būtų tas pats, bet kartais taip pagalvoju.“

Pirmosiomis dienomis Minske jaučiausi gana keistai, nes patekau į valstybę, kurioje tiek daug neteisybės, kad net būdamas už šalies ribų nevalingai jaučiu nerimą. Atrodo, kad gyventi tokioje šalyje turėtų būti dar neramiau, tačiau atvykęs randu šypsenas, šventes, vakarėlius – tą patį gyvenimą, kaip anksčiau. Ivanas sako, kad skaitydamas naujienas supranta, jog aplinkui vyksta nenormalūs dalykai: sulaikomi žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai ir paprasti piliečiai, skiriami griežti nuosprendžiai režimo priešininkams, tačiau gyvenimas tęsiasi kaip įprasta. Visa tai stebėdamas įsitikinu, kad žmogus prie visko pripranta.

Mokytis gyventi chaose

Paskutinė pasakojimo herojė yra mokytoja Irina (vardas pakeistas). Ji 26 metus dirbo vienoje Minsko mokyklų ir maždaug prieš metus nusprendė išeiti iš darbo. Su Irina bendraujame chruščiovkės (blokiniai gyvenamieji daugiabučiai, masiškai statyti visoje Sovietų Sąjungoje Nikitos Chruščiovo – pirmojo generalinio komunistų partijos sekretoriaus – valdymo metais) devintame aukšte, jos buto balkone, iš kurio atsiveria vaizdas į vieną iš Minsko mikrorajonų.

Švietimo sistema Baltarusijoje, kaip ir gamyklų atveju, visiškai priklausoma nuo valstybės. Mokyklose įgyvendinami ideologinio vaikų ugdymo elementai – pakabinamas šalies vadovo portretas klasėje, moksleiviai spaudžiami priklausyti valstybinei organizacijai BRJS (Baltarusijos respublikinė jaunimo sąjunga – patriotizmą ugdanti organizacija, primenanti sovietinius pionerius). Mokiniams mokyklose dažnai pasakojama, neva priklausydami BRJS galės lengviau įstoti į universitetus, tačiau iš tiesų tai tėra ideologinis valdžios instrumentas. BRJS nariai gali būti verčiami dalyvauti valstybinėse šventėse arba kituose valstybės organizuojamuose renginiuose. Kaip ir Lietuvoje, per prezidento rinkimus mokyklos tampa rinkimų apylinkėmis. Mokytojai dalyvauja daugelyje šalies politinių procesų, įskaitant balsų skaičiavimą, agitavimą už kandidatus, rinkimų organizavimą jų apylinkėse, protokolų su rinkimų rezultatais sudarymą ir paskelbimą.

Irina kalba ne tik mokytojos, bet ir politinės krizės apimtos šalies pilietės bei motinos, susirūpinusios dėl savo vaikų saugumo ir ateities, vardu. Moteris sako, kad, priklausydama sistemai, neteisybės mastą, kurį šiandien turi išgyventi baltarusiai, ji sugebėjo įvertinti tik tada, kai ši neteisybė palietė ją asmeniškai.

Irina prisimena, kad pirmasis rimtas sunkumas, su kuriuo susidūrė ji ir kiti mokytojai Baltarusijoje, buvo COVID-19. Anot buvusios mokytojos, sistema nebuvo pasirengusi tokiam iššūkiui, todėl pandemijos problemos užgulė mokytojų pečius.

Baltarusijoje nuotolinis mokymas nebuvo įvestas, tačiau daugelis tėvų neleido savo vaikų į mokyklą, tad mokytojai turėjo dirbti tiek su mokiniais, kurie nelankė pamokų, tiek su tais, kurie buvo klasėse. Mokomąją medžiagą mokytojai privalėjo įkelti į internetą ir vertinti mokinius per „Viber“, „Telegram“ arba „Skype“. Egzaminai buvo laikomi mokyklų koridoriuose, kad būtų įmanoma išlaikyti atstumą tarp mokinių.

„Mes dirbome klasėse, nors jose sėdėjo trys žmonės, ir tada grįžę namo turėjome paruošti medžiagą ir įkelti ją į internetą. Man už tai nemokėjo, bet vis tiek turėjau tai daryti“, – sako Irina.

Visa tai įvyko, nes valdžios institucijos neigė pandemijos pavojų. Tuo metu Lukašenka gyventojams siūlė saugotis viruso degtine, ledo rituliu ir pirtimi. Tačiau šalies gyventojai jautė daug akivaizdesnį pavojų. Daliai žmonių neatsakingas režimo požiūris į savo piliečių sveikatą buvo vienas pirmųjų signalų, kad valstybei nerūpi savi žmonės. Nemažai žmonių mano, kad COVID-19 ignoravimas buvo vienas pirmųjų režimo šūvių sau į kojas ir sukėlė didžiulę pasipiktinimo bangą. Žmonės patys palaikydavo gydytojus, rinkdami pinigus per įvairius fondus, savo rankomis siuvo jiems kaukes ir kitas apsaugos priemones.

Irina prisimena, kad, patyrus koronaviruso pandemijos sukeltą chaosą ir pasibaigus mokslo metams, prasidėjo pasiruošimas prezidento rinkimams. Pati Irina per praėjusius prezidento rinkimus šiame procese nedalyvavo, tačiau stebėdama viską iš šalies suprato, kad tąkart viskas vyko daug sudėtingiau nei anksčiau: „Anksčiau visi klausinėdavo vienas kito: „Na kaip?“ Pernai, kai iš inercijos kažkas užduodavo tokį klausimą, gaudavo atsakymą: „Atleisk, mes pasirašėme dokumentą, pagal kurį neturime teisės nieko aptarinėti.“ Tai buvo pirmoji akimirka, sukėlusi įtarimų. Aš absoliučiai ramiai išėjau atostogų, susilaikiau nuo visko ir nedalyvavau. Natūralu, kad nieko nesiteiravau nė vieno iš komisijoje esančių draugų, nes nenorėjau nei savęs pakišti, nei pakenkti kitiems.“

Pasak Irinos, daugelis mokytojų yra visuomeninės asociacijos „Belaja Rus“ nariai. Tai yra vyriausybę palaikanti organizacija, kurioje registruojami viešųjų institucijų darbuotojai. Irina šioje organizacijoje atsidūrė prieš daugelį metų, tačiau jos, kaip ir daugelio kitų mokytojų, niekas neklausė, ar nori ten būti. Ji prisimena, kad anksčiau mokytojams reikėdavo rinkti parašus už Lukašenką. Šiemet tokio nurodymo nebuvo. Manoma, kad valdžia nenorėjo dar labiau erzinti gyventojų ir surengė šiuos rinkimus „tyliai“, nes jau balsavimo dienos išvakarėse buvo daug dirgiklių.

Irina pasakoja, kad matė neįprastai daug norinčiųjų balsuoti. Rinkimų dienos vakarą ji kartu su savo vyru vedžiojo šunį ir stebėjo, kaip minios baltarusių renkasi prie mokyklų, norėdami sužinoti rezultatus.

Po rinkimų mokytojai susidūrė su Baltarusijos žmonių agresija. To priežastis buvo akivaizdus rinkimų klastojimas. Rugpjūčio 9 dienos vakare pasirodė vaizdo įrašai, kuriuose buvo matyti, kaip mokytojai palieka mokyklas lydimi omonininkų, o prie rinkimų apylinkių susirinkę žmonės švilpė ir piktinosi, norėdami sužinoti balsavimo rezultatus. Iki pat rugpjūčio pabaigos Minsko ir kitų miestų mokyklų absolventai nešė vainikus, medalius ir savo diplomus prie ugdymo įstaigų pastatų, taip pasmerkdami mokytojus už dalyvavimą klastojant rinkimus.

„Mūsų mokykloje buvo labai ramu, nebuvo vainikų, medalių, tačiau situacija internete buvo eskaluojama. Tą akimirką aš stebėjau savo antrojo vaiko klasės tėvų susirašinėjimą, ir ten visa situacija buvo labai aktyviai aptarinėjama. Buvo rodomos kažkokios nuotraukos, koks mokytojas kur gyvena. Buvo siuntinėjami komisijoje dirbančių mokytojų portretai, jie buvo statomi šalia šiukšliadėžių“, – prisimena Irina.

Moteris sako, kad ankstesni metai mokykloje jai buvo labai sunkūs, ir jau tada ji pradėjo galvoti apie pasitraukimą iš darbo, kuriam skyrė didžiąją gyvenimo dalį. Politinė situacija tik pablogino jos psichologinę savijautą, tačiau ji vis tiek nusprendė dirbti.

Prasidėjus mokslo metams, kai kuriose mokyklose mokiniai rinkosi koridoriuose, salėse ir dainavo dainas, reiškė pilietinę poziciją: „Jaunesni mokiniai, 7–8 klasių, iš už kampo šaukdavo: „Žyve Belarus!“ ir pabėgdavo. Vaikai ant savo dienynų užsiklijuodavo Vytį. Po kelių mėnesių viskas kažkaip dingo, mokiniai nuo rankų nusiėmė baltas apyrankes. Matyt, todėl, kad pradėjo visus griebti. Juk vaikai viską girdi – tėvai papasakodavo. Tačiau mokykloje jokių pokalbių nebuvo. Pokalbių su tėvais mokykloje taip pat nebuvo, nes visi bijojo bet kokios reakcijos.“

Irina – dviejų vaikų mama, ir per mūsų pokalbį nuolat užsimindavo nerimaujanti dėl jų saugumo. Ji sakė, kad per protestus maldaudavo dukters likti namie ir visą laiką prašė grįžti iš universiteto tik su taksi. Irinos dukrai pavyko išvengti problemų, tačiau jos vyresniajam sūnui pasisekė mažiau. 2020-ųjų rudenį Irina kartu su vyru padėjo jaunuoliui išrinkti vestuvinį žiedą jo būsimai žmonai. Jie atsisveikino su sūnumi mieste, o vėliau sužinojo, kad jį sulaikė. Pasak Irinos, jiedviem su vyru teko apvažiuoti keletą milicijos skyrių, kol galiausiai surado sūnų.

„Ruoškit, mama, kojines ir apatinius rytojui, nes sūnus važiuos į Okrestino tardymo izoliatorių“, – milicijos pareigūno žodžius prisimena Irina.

Jos sūnų sulaikė, nors jis nedalyvavo protesto akcijoje, o tiesiog tuo metu ėjo per miestą. Vėliau įvykiai klostėsi pagal tą patį scenarijų, kurį 2020 metais perėjo dešimtys tūkstančių baltarusių. Šeima nusamdė advokatą, tačiau Irina prisimena, jog teismo procesas buvo absurdiškas ir ji suprato, kad sūnus gaus „parų“: „Buvo toks liudininkas Ivanovičius Ivanas Ivanovas. Kai tai išgirdau, mane suėmė nervinis juokas. Teismo metu teisėjas į sūnų kreipėsi tokiais žodžiais: „Kaip jūs, aukštąjį išsilavinimą ir gerą darbą turintis žmogus, galėjote taip pasielgti?“ Jis atsakė: „Ar galiu neatsakyti į šį klausimą?“

Vėliau Irina rinko siuntas sūnui į kalėjimą, jai buvo sunku susitaikyti su tuo, kas įvyko. „Kai lukštenau iš pakuočių saldainius ir vaflius, man tiesiog nevalingai bėgo ašaros, nes negalėjau patikėti, kad mano išauklėtas, geras ir išsilavinęs berniukas sėdi kalėjime, o aš jam saldainius renku. Psichologiškai tai buvo labai sunku“, – prisimena moteris.

Irina pripažįsta, kad prieš sūnaus sulaikymą ji manė, jog žmonės perdėtai vertina informaciją apie sulaikymus, neteisybę ir žiaurumą: „Kai skaitydavau apie visus tuos teismus ir kalbėdavausi su pažįstamais, visuomet sakydavau, kad vyksta informacinis karas. Atrodė, kad padėtis eskaluojama, tikėjau, bet ne viskuo, – nes taip gi negali būti! Kol tai nepalietė manęs asmeniškai. Kai suvoki, kad tavo vaiką paėmė ir įmetė į busą, ir dar spardė – tiesiog už tai, kad jis ėjo per miestą...“

Prie pokalbio prisijungia Irinos vyras. Kartu jie pasakoja, kad neįsivaizduoja savo vaikų ateities Baltarusijoje, jaudinasi dėl būsiančių pasekmių įvedus ekonomines sankcijas ir sako, kad šiandien šalyje baisu susitikti žvilgsniais su milicijos arba OMON pareigūnais. Irinos vyras teigia niekada nebalsavęs už Lukašenką, o Irina prisipažįsta balsavusi. Tačiau dabar ji norinti judėti kita linkme ir matyti kitokią savo šalį.

Kai atsisveikiname, lauke jau sutemę. Iš Irinos ir jos vyro buto išeinu su mintimi, kad baltarusiška revoliucija, nors šiuo metu vyksta ne gatvėse, o chruščiovkių balkonuose bei virtuvėse, vis dar nesibaigė.