Tai – žymaus vokiečių režisieriaus Harun Farocki filmas „Inextinguishable Fire“, kuriuo jis kritikavo Vietnamo karą ir cheminių ginklų naudojimą, ir kuriame pats buvo pagrindinis filmo veikėjas. Meno filosofijos kurse mokiausi, kad jis savo filmais siekė rasti vaizdo ir realybės sąsają, nes manė, jog mes nebetikime virtualiais vaizdais, todėl nebeturime empatijos žmonių kančiai.

Po to, kai filme Farocki užsigesina cigaretę į ranką, jis pakelia akis į kamerą ir sako: „Kaip mes galime jums parodyti napalmo padarytas žaizdas? Jei mes parodysime jums napalmo nudegimų žymes, jūs užmerksite akis. Pirmiausia užsimerksite prieš nuotraukas. Tada užsimerksite prieš atmintį. Tada užsimerksite prieš faktus. Tada užmerksite akis prieš visą kontekstą.“

Kai prieš porą dienų Rusija užpuolė Ukrainą skelbdama, kad vaduoja šalį nuo „patyčių ir genocido, vykdomo Kijevo režimo“, Lietuvai, atvirkščiai, nei manytų Farocki, visai nebuvo sunku patikėti vaizdais, kaip Ukrainos žmonės, bijodami oro atakų, slepiasi metro stotyse, kaip iš daugiabučių išvedami sužeisti žmonės, pabudę nuo bombardavimo ir oro atakų sirenų gausmo, kaip vyrai atsisveikina su savo šeimomis, išeidami į karą, apie kurį tiek kalbėta ir kuriuo, kaip regis iš vangaus tarptautinės visuomenės atsako, visgi taip mažai tikėta.

Gal Lietuvai šiuo atveju nesunku jausti realybės pulsą todėl, kad agresijos iš rytų cigaretė tiek kartų buvo nugesinta ir į Lietuvos ranką?

Vakar, vasario 24 dieną, nesuabejoję bauginančių vaizdų ir žinių tikrumu, žmonės Lietuvoje išėjo į gatves išreikšti solidarumo Ukrainos žmonėms. Panašiu metu tūkstančiai demonstracijų vyko visame pasaulyje nuo Tokijo iki Niujorko. Vilniuje, akcijoje „Laisvė šviečia“ metu, aidėjo šūksniai „Slava Ukraini, heroyam slava“ (liet. šlovė Ukrainai, šlovė herojams). Gedimino prospekte iškeltos Ukrainos, Lietuvos ir nepriklausomos Baltarusijos vėliavos buvo nuneštos iki Boriso Nemcovo skvero, esančio priešais Rusijos ambasadą, kur degė laužai, o virš galvų jau plevėsavo ne tik Ukrainos ir Lietuvos, bet ir daugelio kitų šalių vėliavos, suliejusios visas tautas į vieną mintį ir rimtį.

Vakar tapo aišku, jog Lietuvai nereikia įrodymų ar iliustracijų, jog Rusijos režimo ataka – tikra, baisi ir skausminga. Tačiau dabar lieka dar didesnė užduotis – nepasiduoti pagundai pavargus nuo skausmo ar nerimo užmerkti akis. Pirmiausia į vaizdus, o tada – prisiminimus, faktus ir kontekstus. Likime kartu ir kartu su Ukraina, nes prasidėjęs karas yra tikras, tačiau ir mes tikri. Tikri tuo, kad rūpi.