©Berta Tilmantaitė

Plačiai atvertos akys. Solidarumo su Ukraina akcija „Laisvė šviečia“

Nespalvotas filmas. Vyras, ramiai sėdintis prie stalo, pasiima cigaretę ir užsigesina į ranką. Balsas filme ramiai paaiškina: „Cigaretė dega 400 laipsnių karščiu. Napalmas – 3000“.

Tai – žymaus vokiečių režisieriaus Harun Farocki filmas „Inextinguishable Fire“, kuriuo jis kritikavo Vietnamo karą ir cheminių ginklų naudojimą, ir kuriame pats buvo pagrindinis filmo veikėjas. Meno filosofijos kurse mokiausi, kad jis savo filmais siekė rasti vaizdo ir realybės sąsają, nes manė, jog mes nebetikime virtualiais vaizdais, todėl nebeturime empatijos žmonių kančiai.

©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė

Po to, kai filme Farocki užsigesina cigaretę į ranką, jis pakelia akis į kamerą ir sako: „Kaip mes galime jums parodyti napalmo padarytas žaizdas? Jei mes parodysime jums napalmo nudegimų žymes, jūs užmerksite akis. Pirmiausia užsimerksite prieš nuotraukas. Tada užsimerksite prieš atmintį. Tada užsimerksite prieš faktus. Tada užmerksite akis prieš visą kontekstą.“

Kai prieš porą dienų Rusija užpuolė Ukrainą skelbdama, kad vaduoja šalį nuo „patyčių ir genocido, vykdomo Kijevo režimo“, Lietuvai, atvirkščiai, nei manytų Farocki, visai nebuvo sunku patikėti vaizdais, kaip Ukrainos žmonės, bijodami oro atakų, slepiasi metro stotyse, kaip iš daugiabučių išvedami sužeisti žmonės, pabudę nuo bombardavimo ir oro atakų sirenų gausmo, kaip vyrai atsisveikina su savo šeimomis, išeidami į karą, apie kurį tiek kalbėta ir kuriuo, kaip regis iš vangaus tarptautinės visuomenės atsako, visgi taip mažai tikėta.

Gal Lietuvai šiuo atveju nesunku jausti realybės pulsą todėl, kad agresijos iš rytų cigaretė tiek kartų buvo nugesinta ir į Lietuvos ranką?

©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Mindaugas Drigotas
©Mindaugas Drigotas
©Mindaugas Drigotas
©Mindaugas Drigotas

Vakar, vasario 24 dieną, nesuabejoję bauginančių vaizdų ir žinių tikrumu, žmonės Lietuvoje išėjo į gatves išreikšti solidarumo Ukrainos žmonėms. Panašiu metu tūkstančiai demonstracijų vyko visame pasaulyje nuo Tokijo iki Niujorko. Vilniuje, akcijoje „Laisvė šviečia“ metu, aidėjo šūksniai „Slava Ukraini, heroyam slava“ (liet. šlovė Ukrainai, šlovė herojams). Gedimino prospekte iškeltos Ukrainos, Lietuvos ir nepriklausomos Baltarusijos vėliavos buvo nuneštos iki Boriso Nemcovo skvero, esančio priešais Rusijos ambasadą, kur degė laužai, o virš galvų jau plevėsavo ne tik Ukrainos ir Lietuvos, bet ir daugelio kitų šalių vėliavos, suliejusios visas tautas į vieną mintį ir rimtį.

©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė

Vakar tapo aišku, jog Lietuvai nereikia įrodymų ar iliustracijų, jog Rusijos režimo ataka – tikra, baisi ir skausminga. Tačiau dabar lieka dar didesnė užduotis – nepasiduoti pagundai pavargus nuo skausmo ar nerimo užmerkti akis. Pirmiausia į vaizdus, o tada – prisiminimus, faktus ir kontekstus. Likime kartu ir kartu su Ukraina, nes prasidėjęs karas yra tikras, tačiau ir mes tikri. Tikri tuo, kad rūpi.

„Esu čia, nes man svarbi laisvė. Ne tik mūsų, ne tik mūsų kaimynų, bet ir kiekvieno žmogaus. Manau, kad kiekvienas žmogus turi pasirinkimą, kaip gyventi ir žinau, kad tie žmonės nori būti laisvi, kaip ir mes. Yra labai neteisinga kėsintis į jų nepriklausomybę. Šiandien atsibudau ir pirmas sakinys, kuris man buvo pasakytas yra: „Aš tave myliu, bet šiandien Ukrainoje prasidėjo karas“. Tai mane labai emocionaliai paveikė. Mano pirma mintis buvo apie tai, ką jaučia žmonės ten. Ką jaučia visos mamos, dukros ir kiti, kurie žino, kad jų šeimos nariai kariauja. Supratau, kad reikia bent kažkaip padėti. Tuo mažu finansiniu pervedimu, išėjimu į gatves, parodymu, kad palaikome Ukrainos žmones. Jie nėra vieni šitoj kovoj“, – sako Jaunius. ©Julija Stankevičiūtė
„Esu čia, nes man svarbi laisvė. Ne tik mūsų, ne tik mūsų kaimynų, bet ir kiekvieno žmogaus. Manau, kad kiekvienas žmogus turi pasirinkimą, kaip gyventi ir žinau, kad tie žmonės nori būti laisvi, kaip ir mes. Yra labai neteisinga kėsintis į jų nepriklausomybę. Šiandien atsibudau ir pirmas sakinys, kuris man buvo pasakytas yra: „Aš tave myliu, bet šiandien Ukrainoje prasidėjo karas“. Tai mane labai emocionaliai paveikė. Mano pirma mintis buvo apie tai, ką jaučia žmonės ten. Ką jaučia visos mamos, dukros ir kiti, kurie žino, kad jų šeimos nariai kariauja. Supratau, kad reikia bent kažkaip padėti. Tuo mažu finansiniu pervedimu, išėjimu į gatves, parodymu, kad palaikome Ukrainos žmones. Jie nėra vieni šitoj kovoj“, – sako Jaunius. ©Julija Stankevičiūtė
„Aš šoke. Turiu draugę, kuri gyvena Ukrainoj, pačiam centre. Vakar, kai su ja šnekėjom, ji pati netikėjo, kad ryte atsibudus virš jos skris lėktuvai, o kažkur šalia kris raketos. Šiandien pusę ryto verkiau, rašiau jai. Atrodo, kad atsikėliau kitokiame pasaulyje. Jie [ukrainiečiai] jau 8 metus sėdi tokioje pat baimėje ir viltyje. Labai linkiu, kad ta viltis neišsektų“, – sako Kamilė. „Man rūpi, kad žmonės pamatytų, jog lenkai, gyvenantys Lietuvoje, taip pat yra už Ukrainą“, – priduria Oskaras (centre). ©Julija Stankevičiūtė
„Aš šoke. Turiu draugę, kuri gyvena Ukrainoj, pačiam centre. Vakar, kai su ja šnekėjom, ji pati netikėjo, kad ryte atsibudus virš jos skris lėktuvai, o kažkur šalia kris raketos. Šiandien pusę ryto verkiau, rašiau jai. Atrodo, kad atsikėliau kitokiame pasaulyje. Jie [ukrainiečiai] jau 8 metus sėdi tokioje pat baimėje ir viltyje. Labai linkiu, kad ta viltis neišsektų“, – sako Kamilė. „Man rūpi, kad žmonės pamatytų, jog lenkai, gyvenantys Lietuvoje, taip pat yra už Ukrainą“, – priduria Oskaras (centre). ©Julija Stankevičiūtė
„Būti čia yra mūsų pareiga. Jei mes, kitos Europos tautos, neparodysim, kad esam iš vien su Ukraina, ateis eilė ir Lietuvai. Europoj išvis tokių karų neturėtų būti“, – sako Mindaugas (dešinėje). „Žinot, aš esu pusiau ukrainietis. Mano mama lietuvė, tėvas ukrainietis. Man šįryt ašaros bėgo. Tiesiai šviesiai. Atrodo vyras, bet žiauriai nesmagu. Atvažiavau čia palaikyti ukrainiečius. Taip pat, kaip ir Mindaugas, aš manau, kad ES per daug nuolaidžiauja Putinui“, – priduria Jaroslavas, kuris dalyvavo ir Sausio 13-osios įvykiuose, – „Ukrainoje palaidoti mano seneliai. Ternopolio srity [Ternopil Oblast]. Vaikystėje ten gyvenau ketverius metus. Aš esu iš tremtinių šeimos, gimiau Rusijoje. Komi [Komija arba Komijos respublika] srityje, ten kur visi lageriai. Ten mano tėvas sėdėjo ir mano lietuvis senelis. Ir mes ten gimėm su sese. Ukrainoje mano visa giminė. Ukrainos žmonės man broliai, kaip ir lietuviai.“
„Būti čia yra mūsų pareiga. Jei mes, kitos Europos tautos, neparodysim, kad esam iš vien su Ukraina, ateis eilė ir Lietuvai. Europoj išvis tokių karų neturėtų būti“, – sako Mindaugas (dešinėje). „Žinot, aš esu pusiau ukrainietis. Mano mama lietuvė, tėvas ukrainietis. Man šįryt ašaros bėgo. Tiesiai šviesiai. Atrodo vyras, bet žiauriai nesmagu. Atvažiavau čia palaikyti ukrainiečius. Taip pat, kaip ir Mindaugas, aš manau, kad ES per daug nuolaidžiauja Putinui“, – priduria Jaroslavas, kuris dalyvavo ir Sausio 13-osios įvykiuose, – „Ukrainoje palaidoti mano seneliai. Ternopolio srity [Ternopil Oblast]. Vaikystėje ten gyvenau ketverius metus. Aš esu iš tremtinių šeimos, gimiau Rusijoje. Komi [Komija arba Komijos respublika] srityje, ten kur visi lageriai. Ten mano tėvas sėdėjo ir mano lietuvis senelis. Ir mes ten gimėm su sese. Ukrainoje mano visa giminė. Ukrainos žmonės man broliai, kaip ir lietuviai.“
„Aš atsikėliau, kaip dažniausiai atsikeliu – su šypsena. Esu ukrainietis. Mano pirma kalba – ukrainiečių. Sužinojau iš savo draugų, šeimos, labai anksti ryte, kad „bombina“ visur, kad puola iš visų pusių, artilerija, lėktuvai. Aš, aišku, pradėjau skambinti. Buvau darbe ir nusprendžiau toliau dirbti, bet palaikiau kontaktą. Jaučiu labai daug nerimo ir streso, viduj toks... išsibalamutinę viskas. Bet aš žinau, kad tai nepadės ir, kad šiandien reikia stipriai laikytis. Ir kaip įmanoma padėti savo šeimoms. Aš, pavyzdžiui, labai norėčiau saugiai išvežti visus, bent jau mamą. Bet oro uostai uždaryti, siena uždaryta ir tiesiog blogiausias jausmas kokį tu gali turėti tai, kai tu žinai, kad tavo artimiausi žmonės, tie kuriuos labiausiai myli, jie nėra saugūs, jų gyvenimams gresia pavojus. Aš skambinu jiems ir vietoje to, kad pasakyčiau „Labas, kaip tu?“, sakau „Ar tave bombarduoja?“ arba „Susidėk kuprinę jeigu būtų evakuacija“. Tai nėra malonu, bet aš jaučiu labai stiprų palaikymą ir negaliu būti kitur nei čia. Lietuviai – mūsų broliai. Aišku, kad mūsų tiesa ir mes apginsim savo šalį. Bet tai bus už didelę kainą. Ir vien dėl to, kad kažkokiems žmonėms, idiotams, galvoj kažkoks marazmas. Reikia tik gintis ir kovoti už savo laisvę“, – sako Miša (nuotraukoje apsigaubęs vėliava). ©Julija Stankevičiūtė
„Aš atsikėliau, kaip dažniausiai atsikeliu – su šypsena. Esu ukrainietis. Mano pirma kalba – ukrainiečių. Sužinojau iš savo draugų, šeimos, labai anksti ryte, kad „bombina“ visur, kad puola iš visų pusių, artilerija, lėktuvai. Aš, aišku, pradėjau skambinti. Buvau darbe ir nusprendžiau toliau dirbti, bet palaikiau kontaktą. Jaučiu labai daug nerimo ir streso, viduj toks... išsibalamutinę viskas. Bet aš žinau, kad tai nepadės ir, kad šiandien reikia stipriai laikytis. Ir kaip įmanoma padėti savo šeimoms. Aš, pavyzdžiui, labai norėčiau saugiai išvežti visus, bent jau mamą. Bet oro uostai uždaryti, siena uždaryta ir tiesiog blogiausias jausmas kokį tu gali turėti tai, kai tu žinai, kad tavo artimiausi žmonės, tie kuriuos labiausiai myli, jie nėra saugūs, jų gyvenimams gresia pavojus. Aš skambinu jiems ir vietoje to, kad pasakyčiau „Labas, kaip tu?“, sakau „Ar tave bombarduoja?“ arba „Susidėk kuprinę jeigu būtų evakuacija“. Tai nėra malonu, bet aš jaučiu labai stiprų palaikymą ir negaliu būti kitur nei čia. Lietuviai – mūsų broliai. Aišku, kad mūsų tiesa ir mes apginsim savo šalį. Bet tai bus už didelę kainą. Ir vien dėl to, kad kažkokiems žmonėms, idiotams, galvoj kažkoks marazmas. Reikia tik gintis ir kovoti už savo laisvę“, – sako Miša (nuotraukoje apsigaubęs vėliava). ©Julija Stankevičiūtė
„Iš esmės yra baisu ir pikta tuo pačiu metu. Turbūt be vėliavėlių užsidėjimo yra tiesiog daug klausimų, kaip kitaip galim padėti Ukrainai remdami tiek materialiai, tiek priimdami bėgančius žmones, tiek siųsdami kažkokią paramą. Taigi, šiandien norėtųsi fokusuotis ne į baimę, bet į telkimąsi ir į pagalbos ieškojimą visais būdais. Atėjom čia ieškodami vienybės ir norėdami parodyti tą vienybę tiek ukrainiečiams, tiek vienas kitam. Tiek ir lietuviams, kurie dabartiniame kontekste skaldosi įvairiais klausimais. Man atrodo, kad šiandien yra diena, kai mes turim būti vieningi“, – sako Aura. ©Julija Stankevičiūtė
„Iš esmės yra baisu ir pikta tuo pačiu metu. Turbūt be vėliavėlių užsidėjimo yra tiesiog daug klausimų, kaip kitaip galim padėti Ukrainai remdami tiek materialiai, tiek priimdami bėgančius žmones, tiek siųsdami kažkokią paramą. Taigi, šiandien norėtųsi fokusuotis ne į baimę, bet į telkimąsi ir į pagalbos ieškojimą visais būdais. Atėjom čia ieškodami vienybės ir norėdami parodyti tą vienybę tiek ukrainiečiams, tiek vienas kitam. Tiek ir lietuviams, kurie dabartiniame kontekste skaldosi įvairiais klausimais. Man atrodo, kad šiandien yra diena, kai mes turim būti vieningi“, – sako Aura. ©Julija Stankevičiūtė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
„Klausykit, gal žinot kas nors, pasakykit man, kiek jau šiandien Putinas užmušė žmonių Ukrainoje? Gal žinot, kiek suplanavo užmušti rytoj? Gal žinot, kiek Europos vadovų kreipiasi į Hagos tribunolą, iškeldami kaltinimą Putinui dėl nusikaltimų žmonijai? Nėra tokių? Tai gal nors Lietuva tegu iškelia laisvės vėliavą?“ – ant scenos sakė profesorius Vytautas Landsbergis. ©Berta Tilmantaitė
„Klausykit, gal žinot kas nors, pasakykit man, kiek jau šiandien Putinas užmušė žmonių Ukrainoje? Gal žinot, kiek suplanavo užmušti rytoj? Gal žinot, kiek Europos vadovų kreipiasi į Hagos tribunolą, iškeldami kaltinimą Putinui dėl nusikaltimų žmonijai? Nėra tokių? Tai gal nors Lietuva tegu iškelia laisvės vėliavą?“ – ant scenos sakė profesorius Vytautas Landsbergis. ©Berta Tilmantaitė
Algirdas Kaušpėdas ir Viktoras Diawara atliko dainą „Ne tau, Putinai, mėlynas dangus. ©Berta Tilmantaitė
Algirdas Kaušpėdas ir Viktoras Diawara atliko dainą „Ne tau, Putinai, mėlynas dangus. ©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Julija Stankevičiūtė
©Julija Stankevičiūtė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Julija Stankevičiūtė
©Julija Stankevičiūtė
©Julija Stankevičiūtė
©Julija Stankevičiūtė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Mindaugas Drigotas
©Mindaugas Drigotas
©Mindaugas Drigotas
©Mindaugas Drigotas
©Mindaugas Drigotas
©Mindaugas Drigotas
©Julija Stankevičiūtė
©Julija Stankevičiūtė
©Karolis Pilypas Liutkevičius
©Karolis Pilypas Liutkevičius
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Karolis Pilypas Liutkevičius
©Karolis Pilypas Liutkevičius
©Julija Stankevičiūtė
©Julija Stankevičiūtė
©Karolis Pilypas Liutkevičius
©Karolis Pilypas Liutkevičius
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė
©Berta Tilmantaitė