Praėjusių metų lietuviškos muzikos topas buvo skaitomiausia NARA metų publikacija. Jis buvo svarbus ne tik muzikos klausytojams, bet ir patiems muzikantams, kuriems trūksta refleksijos apie jų kūrybą. Šiomis dienomis tai patvirtino ir Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė, interviu LRT radijui pasidalindama, kad „daugiau nei pusė menininkų sako, kad nesulaukia kritikų atsiliepimų. 60 proc. trūksta kitų kūrėjų atsiliepimų ir nuomonės.“

Kuruojant šį sąrašą mums buvo ypač svarbu išgirsti naujai į sceną atėjusius ir ją keičiančius balsus. Visi dalyviai prie projekto prisijungė savanoriškai, pasirinkdami iki 10 dainų ir albumų (taip pat ir EP) ir juos trumpai apibūdindami. Šių metų albumus ir dainas rinko, abėcėlės tvarka:

Gabrielius Baranauskas – grupės „No Real Pioneers“ vokalistas ir dainų autorius;
Snorre Bergerud – „Ymir Audio“ įrašų studijos prodiuseris;
Julius Čepukėnas – dueto „Keista bjauri žuvis“ narys;
Vladas Dieninis – kompozitorius, perkusininkas, LMTA dėstytojas;
Viltė Gustytė – garso menininkė, „Vilnius Jazz“ festivalio kuratorė;
Paulius Jusevičius – grupių „Varža“ ir „Bucktooth Tiger“ gitaristas;
Meda Kaunaitė – grupės „shishi“ gitaristė, kurianti solo projektą „eiedma“;
Emilija Karosaitė – dainininkė ir dainų autorė, šokėja;
Domininkas Kunčinas – žurnalistas, ore.lt redaktorius, „dr. Green“ vokalistas; „Radio Vilnius“ laidų autorius.
Samantha Lippett – „Independent Community Radio Network“ vadovė, DJ dueto „Cool Air“ narė;
Donatas Petreikis – džiazo kompozitorius ir atlikėjas;
Rokas Raibis – grupės „Galèra“ vokalistas ir dainų autorius;
Jūra Elena Šedytė – kompozitorė, grupių „Edgy Palates“, „Ambulance on Fire“ narė, „Vaivorykštės miuziklas“ bendraautorė;
Ieva Urbonaitė – grupės „kellyviewctrl“ gitaristė ir vokalistė, NARA ​​„Naujos scenos“ bendraautorė;
Justė Urbonavičiūtė – Muzikinių vaizdo klipų ir viršelių autorė, NARA „Naujos scenos“ fotografė;
Karolis Vyšniauskas – žurnalistas, NARA „Naujos scenos“ redaktorius;
xguscia – dainininkė ir dainų autorė.

Dalyviai nežinojo apie vieni kitų pasirinkimus ir šiandien juos mato pirmą kartą, kartu su NARA skaitytojais. Kaip ir pernai, juos išdėliojome abėcėlės tvarka, norėdami išvengti kūrybos rikiavimo it sporte.

Pradedame:

7_/ – swapm
(glitch electronics)

Eksperimentinė elektronika, kuri sąmoningai balansuoja tarp atmosferiškumo ir ritmo. Nei ambient, nei šokių muzika. Nors tokios kūrybos atsiranda tikrai daug, su kokybiškais ir išbaigtais albumais susiduriu ne taip dažnai. Iš gyvos programos gimęs albumas tapo metų netikėtumu. Labai džiaugiuosi jį atradęs. (Julius Čepukėnas)

Agnė Pasaravičienė Quartet – Towards True Self
(modern jazz)

Nuoširdus, švelnus skandinaviškas dvelksmas subtiliai sujungiantis pianistės ir kompozitorės Agnės Pasaravičienės melancholiją ir jautrumą, kupiną tylos, ilgesio ir vidinės ramybės. (Donatas Petreikis)

Alina Orlova – Nakties atvirukai
(singer songwriter)

Kiekviena daina skamba lyg nužengusi iš filmo takelio, kažkada iš šono matyto, kažkada lyg išgyvento. Labai žaviuosi. Keista suprast, kad su Alina ta pačia saule dalinamės. (xguscia)

Kai atrodė, kad Alina paklydo karjeroje, ji visiems išsiuntinėjo „Naktinius atvirukus“. Jau ankstesni darbai parodė, kad bendradarbiavimas su „Sheep Got Waxed“ muzikantais Adu Gecevičiumi ir Pauliumi Vašku suteikė Alinos kūrybai daugiau erdvės ir naujo skambesio. Gera klausytis, kaip šis trio virto „krištoliniu rutuliu“, o laiką sustabdantys „Naktiniai atvirukai“ iš melancholiškai romantiško anapasaulio – savotiškomis Alinos taro kortomis. „Kartais taip sunku neprarast vilties“... pažįstamas pastarojo laikmečio jausmas. (Domininkas Kunčinas)

All Reeds Duo (Vytautas Labutis & Andrius Balachovičius) – Reeds
(jazz)

Šis albumas lydėjo mane visus metus: nuo Knygų mugės vasarį iki nuostabaus gyvo atlikimo „Vilnius Mama Jazz“ showcase (vitrinos) scenoje pavasarį iki rudens, kai jis puikiai tiko jaukiems perklausų vakarams. Albume paslėptas muzikos platumas yra ypatingas. Čia ne tik girdime du puikius muzikantus, profesionaliai valdančius instrumentus, bet ir patiriame spalvingą įvairovę. Tai albumas, kurio puiku klausytis kaip vientisos visumos, bet jis taip pat leidžia prisijaukinti atskirus kūrinius. (Julius Čepukėnas)

Angelou – Rodeo
(alternative r&b)

Džiaugiuosi, kaip šis albumas atskleidžia piktesnę, tamsesnę Angelou pusę, bet nepametami ir šviesūs, švelnūs garsai ir nuotaikos. Žiauriai patinka instrumentalų dinamika, aštresnės gitaros. Albumo skambesys kontrastingas, bet jis išlaiko vientisumą, apimdamas platų nuotaikų spektrą. Tai nėra lengva užduotis kūrėjui. Visiškas rodeo, bet puikiai suvaldytas. (xguscia)

Arklio Galia – Darbas, Šeima, Arklio Galia
(psychedelic rock)

Šis albumas išėjo man tinkamu laiku – jis buvo išleistas diena prieš iškeliaujant. Pasileidau į priekį važiuojant ir taip jis lydėjo mane per visą kelionę. Tai lengvesnė, smagi, jauki, buitiška muzika, kurios klausydamas jauti geras emocijas. To reikia, nes dauguma muzikos šiais laikais yra sunki ir liūdna. Albumas prašviesinti dieną. (Paulius Jusevičius)

Arma Agharta – Kosta Rikos kilpos // loops of Costa Rica
(ambient)

I've been enjoying the Jonava-based label 'Tapekiosk', who are devoted to experimental and adventurous music. Label founder Arma Agharta's 'Kosta Rikos kilpos // loops of Costa Rica' documents his time in Central America. These three tracks, he describes, are the result of seeking peace and transcendence amidst 'Latin American urban chaos' and, like most of their releases, sound lo-fi, disorderly and full of surprises. Intended for meditation, Agharta suggests listening at a low volume. (Samantha Lippett)

Barbora Matuzaitė – Threads of Grace
(singer songwriter)

Šis albumas krenta tiesiai į piešimo grojaraštį. Tai lyg savita ir graži vieta, sukurta vien iš akustinės gitaros vaikščiojimų ir unikalaus balso vyniojamų melodijų. O įsiklausius į žodžius galima patekti į dar kitą pasaulį. Turbūt daugiausiai ramybės suteikusi muzika šiemet. Dažniausiai klausydamasi esu miške, man tūkstantis metų, aš labai daug žinau ir viskas – sava linkme. (Meda Kaunaitė)

I recorded this album, so I am of course biased. But how can you not be impressed by this level of artistry, from a person this young? A generational talent. (Snorre Bergerud)

Parašyti dainą, kuri skamba pilnai ir išpildytai atlikta vien balsu ir instrumentu reikalauja stipraus talento, o Barbora šiame (debiutiniame!) albume tai padarė aštuonis kartus. Kiekviena daina pasižymi stipriomis melodijomis ir vaizdingais tekstais, o skambesys toks laisvas ir lyg be pastangų. Įsivaizduoju, kad tokią muziką danguje angelai vienas kitam dainuoja. (Emilija Karosaitė)

„Threads of Grace“ yra kaip laiko kapsulė, momentas 17-metės Barboros gyvenime, kai albumui užtenka tik (visai neseniai pažabotos) gitaros ir vokalo. Bei dainų žodžių, kurie skamba kaip padavimai ar pasakojimai klajūnės, kuri jau išmaišė pasaulį. Pernai „Obelis“ buvo viena, o „Threads of Grace“ yra nauja Barboros skambesio stotelė, bet į albumo pristatymo koncertą susirinkę klausytojai išgirdo dar kitokių jos muzikos krypčių. Labai įdomu užfiksuoti Barborą kiekviename jos momente ir stebėti, kokiais muzikiniais keliais toliau vešės jos talentas. (Justė Urbonavičiūtė)

Muzika, kurios Lietuvoje negalėjome turėti tada, kai ji kūrėsi Vakarų pasaulyje – dėl to Barbora, it keliautoja laiku, ją parneša ir grąžina klausytojams, taip atstatydama istorinį teisingumą. Daug kūrėjų praleistų gyvenimą, kad sukurtų nors vieną dainą, kaip įrašytos šiame albume. O Barborai, jis, atrodo jau praėjęs etapas. Lapkričio koncerte Paviljone Vilniuje ji atliko bene 40 minučių visai naujų dainų, kuriose 70-ųjų folkloras susipina su modernybe. Kuriančiam žmogui esant tokiu jaunu, norisi jį apsaugoti, kad kasdienybė, buitis, visuomenė jo talento nepasiglemžtų. Bet matant Barborą grojant apima ramybė, kad ji atsilaikys. Išgirskite mano interviu su Barbora, kuriame ji kalba apie kiekvieną savo debiutinio albumo dainų. (Karolis Vyšniauskas)

Bucktooth Tiger – Bucktooth Dragon
(emo / math rock)

Grupė, kurios du nariai nepasidalina gitarom ir būgnais, tad tenka susikeisti grojant skirtingas dainas. Sudėtingos matematiškos gitarų partijos, dažnai ramūs vokalai su parėkimais. Dažnai vienoje dainoje jie nelieka prie to pačio stiliaus, staigiais judesiais laviruoja tarp alt rock, math rock ir post-hardcore. Unikalus Lietuvoje ar išvis šiame regione skambesys. Gali būti kiek pažįstamas specifinių midwest-emo grupių iš ~2010 m. klausytojams. (Gabrielius Baranauskas)

This band is awesome. What else can I say? They sound like it was 1998 and they couldn’t decide whether to sign with Touch and Go or with Equal Vision, so they travelled to the future of 2025, where they can rule supreme in the land of tapping and screaming. And they do. (Snorre Bergerud)

Įtraukiantis albumas savo energija, gitarų rifais, ritmiškumu ir muzikalumu. Tobulas viduriukas tarp chaoso ir struktūros. Grupė primėtė banger’ių, jų konce vietoje nestovėčiau. (Emilija Karosaitė)

Su šia grupe susipažinau vasaros koncerte prie MO, kur ant scenos jie atrodė labai promising, mainėsi instrumentais, puikiai juos valdė, o vienas jų, pasirodo, net ir su kątik sulaužyta ranka. Labai promising ir jų visai metų gale išėjęs albumas, kuriame man patinka balansas tarp solidaus sunkumo besimainančio su lyriškesnėm instrumentinėm partijom. (Justė Urbonavičiūtė)

dadcap – ddcp2 (EP)
(alternative rock)

Neseniai mačiau memą, kad baltiem vaikinam reikia nustot didžėjaut ir grįžt į garažą grot gitarom ir aš labai pritariu šitai žinutei. „dadcap“ sėkmingai grįžo garažan ir „ddcp2“ per septynias gan skirtingas dainas sugeba nukelti į tą laiką, kuriam turbūt daug dirbančiųjų amžiaus žmonių jaučia nostalgiją. O kadangi grupėje visi yra geri muzikantai, dar prideda modernumo. Geras albumo pasaulis, visada labai vertinu, kai yra apgalvotos detalės. Gal vyksta kažkoks 2000-ųjų pop punk / alt rock sugrįžimas ir gal tai yra sunkių laikų rodiklis, bet vis vien džiugu. (Meda Kaunaitė)

Emo grupė, kurios klausau nuo pat jų pirmų garsų. Prieš tai vokalistė buvo Aurelija, o jai palikus grupę, vokalą perėmė Nikita, pasikeitė ir būgnininkas. Ir stilius kiek pakito, nuėjo link shoegaze/alt rock skambesio, kartais su elektronika. Šitas albumas, kaip matom iš jo pavadinimo, ir žymi tą naują grupės etapą. Dar jame yra ir kiek anksčiau išleista daina „lėtas“ su įspūdingu vaizdo klipu. (Gabrielius Baranauskas)

Kažkas žiauriai faino. Pats anksčiau paauglystėje daug geimindavau. Visa albumo reklama ir visas pats albumas ėjo per geiminimą. Buvo žiauriai smagu stebėti reelsus, koncertų promo, kaip grupė tai supina su geiminimu. Nostalgiška ir smagu. Ir patys kūriniai – įdomu klausyti. Visi skiriasi, bet yra smagiai sujungti nerdy gamer atmosfera. (Paulius Jusevičius)

Dargana – Bus Lengva
(indie pop)

Albumas tarsi nukelia į vaikystę, suteikia saugumą ir šilumą. Klausant pirmosios dainos kilo mintis, jog galbūt vokalistė Livija vaikišku tonu save nuteikia pasiruošti „užaugėliškam“ gyvenimui ir jo iššūkiams? Gera girdėti tokį tyrą, neakiplėšišką kūrinį ir emociją, kurios vedama Livija ir prikausto klausytojų ausis. Persmelkta nuoširdumu. Emocija tamsesnė, melancholiška, bet po to liūdesio, atrodo, žinai, kad bus giedra. (xguscia)

Edgy Palates – Queen of the Night
(experimental vocals)

Nors „Edgy Palates“ pirmiausia yra vokalinių eksperimentų projektas, žinomas dėl vokalinės muzikos ribų peržengimo pasitelkiant įvairias atlikimo technikas, elektroakustinius elementus ir laisvą improvizaciją, man tai – kontrastų muzika. Čia skamba įvairialypė elektronika ir, sakyčiau, net puikus avant-pop pavyzdys: melodinga, dažnai šokama muzika žaismingai maišo atpažįstamas melodijas ir kompozicines technikas su avangardiškais netikėtumais. „Queen of the Night“ man – tikras metų atradimas: klausydamasis vis randu naujų detalių ir vis aptinku situacijų, kuriose noriu jo klausytis. (Julius Čepukėnas)

El Chico Fuendre – Ragas for City Dwellers
(krautrock / psychedelic)

Patinka dinamiškai vystomi monotoniški ritmai ir užliūliuojanti atmosferinių garsų sintezė. Kūriniuose sklandžiai vaikštoma tarp skirtingų temų, kyla jausmas lyg besikeičiantys garsai nuolat veda į priekį ir sudomina vis iš naujo. Albume pilna įtraukiančių garsinių idėjų, tad atmosferinės muzikos fanams – stipriai rekomenduoju. (Emilija Karosaitė)

Hipnotizuojanti kelionė lydima pulsuojančių modulinių sintezatorių ir kitų elektroninių prietaisų. Šiuolaikinės instrumentinės ragos miestų gyventojams: truputį kosminės new age kraut gitaros, truputį vingiuojančios moduliarinės elektronikos, truputį dūzgiančio drono. Kaip jie patys sako: „Visąlaik taip pat ir nuolat kitaip“. (Domininkas Kunčinas)

Emilija Karosaitė – Nematoma visata (EP)
(dream pop)

Produced by me. This EP is recorded live, with very few overdubs. I love how it shows exactly what Emilija and her songs sounded like during that month when it was recorded, with no editing and no overthinking. A wonderful snapshot of a wonderful songwriter. (Snorre Bergerud)

Raminantis, įtraukiantis, kažkuo bitliškas įrašas, išleistas retu 10-ies colių vinilu. Pamenu, kai prieš pora metų muzikos pasaulis universaliai pamilo Cindy Lee albumą „Diamond Jubilee“. Vienas iš recenzentų tada jį apibūdino kaip įrašą, kurį girdi skambantį kitame kambaryje, pro atidarytas duris. Panašų jausmą sukelia ir Emilijos „Nematoma visata“. Kai jis skamba, atrodo, tarsi jo ir nebūtų, tarsi jis taptų aplinkos dalimi. Bet vos jis pasibaigia, pajunti, kaip tau jo trūksta. Neabejoju, kad pirmas Emilijos albumas irgi pakeliui. Šiuo metu ji studijuoja Paul McCartney įkurtame Liverpulio scenos menų institute, o jos „Soundcloud“ profilyje galima rasti ir ambientinį 2024-ųjų EP „Traveling Lights“ parodantį įvairialypį šios muzikantės, prodiuserės ir šokėjos talentą. Emilijos kūryba gali pasukti bet kuria kryptimi, bet kad ir kas tai bus – jos visata bus reikalinga. Išgirskite mano interviu su Emilija Karosaite.
(Karolis Vyšniauskas)

Nors „Nematoma visata“ pagal Emilijos standartus yra linksmesnis EP nei ankstesnysis „Aprašykime dienas“, Emilija vis dar kuria gražiausią liūdesį lietuviškoj muzikoj, kurį supakuoja į taupius, bet iškalbingus dainų žodžius (vysti, groži/nyksti, spalva, bet aš matau tave/matysiu visada) ir ausiai įdomius ir malonius garsinius rūbus. (Justė Urbonavičiūtė)

Extravaganza – Tykiai ir slaptingai pakampėm belangės
(black metal)

Jeigu šaltis, skausmas ir bėjėgiškumas turėtų muzikinę išraišką. Lietuviško rudens grojaraštis. Jeigu kažką tokia muzika atgraso, mane atvirkščiai – pritraukia ir apgaubia kaip antklodė lapkričio popietę. Repetityvios, bet tuo pačiu ir gražios gitarų partijos, energingi pulsuojantys būgnai ir visada depresyvus vokalas. Anksčiau grupė lengvai tilpdavo į depresyvaus black metal rėmus, bet šįkart kažkiek iš jo išlipa, paliekant tai kaip pagrindą. Liūdnos muzikos nebus per daug. (Gabrielius Baranauskas)

FC Baseball – Noriu, kad tau pasisektų
(alternative/indie)

Lietuvos scenoje nedaug solo dainuojančių vyrų, kurių muzika turėtų kūrybinę ambiciją, o ne tik sektų šabloną. Tautvydas yra išimtis. Jo dainų rašymo intuicija yra pavydėtina – tuo galėjome įsitikinti dar nuo „Sleep Machine“ išleidimo (2017 m.), jam tada kuriant „Junior A“ vardu. Jo piešiamas naktinio Vilniaus pasaulis yra šelmiškas, gundantis, kažkuo pavojingas, bet toks, kuriame jautiesi saugus, kol naratorius šalia. Tautvydas leidžia sau kalbėtis su klausytoju (dažniausiai – klausytoja) taip, kaip kiti scenos dalyviai neleistų, nes dauguma mūsų užaugome daugiau mažiau savo jausmų ir minčių gėdydamiesi. Tautvydui tai nuoširdžiai nerūpi. Jis tiesiog mėgaujasi – ir publika tam negali atsispirti. (Karolis Vyšniauskas)

Fleitų 3 – Need for flute
(free improvisation)

Visiška fleitų garsų meditacija, leidžianti mintims vystytis realiuoju laiku. Mėta Gabrielė Pelegrimaitė-Kaupinė, Salomėja Kalvelytė ir Kristupas Gikas meistriškai žaidžia ir atskleidžia fleitų tembrus, nustebindami netikėtomis harmonijomis. „Fleitų 3“ nuostabu išgirsti ir gyvai – laikas, atrodo, sustoja ir klausytojai panyra į savo minčių klodus, o fleitų garsai lieka lyg trapus permatomas gausmas ar peizažas tolumoje. (Viltė Gustytė)

Albumas gimė kaip iššūkis turo po Europą metu suvaldyti nuolat besikeičiančias ir efemeriškas kompozicijas. Po turo muzikantai šį savo nudirbtą darbą sumanė atlikti ir užfiksuoti kaip vientisą programą. Visa tai įvyko Anykščių koplyčioje, kurios akustika leido įgyvendinti sonorinius sumanymus ir suteikė daugiau erdvės atsiskleisti garso materijai. Albume galime išgirsti itin dėmesingą grojimo ir klausymosi procesų sąlytį, muzikavimą kaip tyriminį procesą tuo pačiu nenutolstant nuo formos, o tai labai palanku jei klausysitės improvizacinės muzikos pirmą kartą. (Vladas Dieninis)

Gabija Li – WOW (EP)
(r&b)

Produced by me. Gabija is the kind of artist that Lithuania really needs more of. A fearless, female artist that is willing to show a full range of emotions, and to be whoever she wants to be from one song to the next, without worrying whether she is “too much” or “too loud”. In addition to her infectious energy and attitude, she also happens to write some of the catchiest lines on this side of the Atlantic, and to deliver them with a feel the likes of which Kaunas has never seen and probably never will again. (Snorre Bergerud)

‘WOW’ yra penkiasdešimt pasitikėjimo savimi atspalvių, kur su kiekviena daina Gabija padrąsina ir įgalina save (ir tuo pačiu klausytoją) arba sugėdina jos nevertinančius. Gabijos energija tiek muzikoje tiek ant scenos įkvepia ir verčia iš kojų, o stipraus charakterio, laisvės ir savo vertės supratimo labai reikia lietuviškos muzikos scenai. Linkiu visiems mums šiais metais pamatyti Gabiją pasirodančią gyvai. (Justė Urbonavičiūtė)

Galèra – Tyla Tranko (EP)
(jazz rock)

Įprastai – ne tas muzikos žanras, kurio rinkčiausi klausyti. Bet tai tik parodo, kokie geri kūriniai ten sudėti. Ši grupė eis toli. Labai smagu, kad atsiranda daugiau tokio žanro grupių Lietuvoje. (Paulius Jusevičius)

Gediminas Stepanavicius – Patience is Better
(electroacoustic improvisation)

Improvizuotas solo kūrinys kontrabosui ir gyvajai elektronikai. Gediminas jame tyrinėja akustinio ir skaitmeninio pasaulių simbiozę, kontraboso skambesį apdorodamas virtualiomis priemonėmis. Kūrinyje nenaudojamas joks skaitmeniniu būdu generuojamas garsas – tik realus kontraboso skambesys ir jo įsivaizduojamas, virtualiai apdorotas atvaizdas. Kūrinys buvo gyvai atliktas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje su 25 erdvinio garso kolonėlėmis. Koncertas buvo įrašytas binauriniu mikrofonu, todėl klausymui rekomenduojamos ausinės.

Lietuvoje dar nedaug tokių kūrinių, kurie drąsiai naudojasi ambisonine garso sistema ar kitokiais garsiniais sprendimais erdvėje ir įrašuose. Man šis kūrinys yra nuostabi simbiozė tarp improvizacijos, garso meno, šiuolaikinės ir eksperimentinės muzikos. Gediminas, mano nuomone, yra vienas talentingiausių kontrabosistų, multiinstrumentalistų ir kompozitorių šiuo metu Lietuvoje. (Viltė Gustytė)

Gintė Preisaitė ir Toshimaru Nakamura – Live at Ftarri
(experimental)

Gintė Preisaitė yra kylanti pianistė iš Lietuvos, šiuo metu gyvenanti Kopenhagoje ir aktyviai veikianti improvizacinės bei eksperimentinės muzikos scenoje. 2024 m. viešėdama Japonijoje ji turėjo galimybę pasirodyti kartu su Toshimaru Nakamura – muzikantu, grojančiu no-input mixing board technika ir laikomu viena ryškiausių improvizacinės muzikos figūrų tarptautinėje scenoje. Albumas „Live at Ftarri“ – tai jų gyvo pasirodymo Tokijuje dokumentacija.

2024 metais Gintę buvo galima išgirsti ir „Vilnius Jazz“ festivalyje, kur ji pasirodė kartu su legendinėmis Japonijos improvizacinės muzikos kūrėjomis Sachiko M ir Aikawa Hitomi. Tie, kurie dalyvavo šiame koncerte, tikriausiai prisimena, kokį stiprų ir ilgai išliekantį įspūdį jis paliko. „Live at Ftarri“ man skamba tarsi dar vienas atvirukas iš Gintės kelionės po Japoniją – subtili, bet stipri. Čia susitinka jos jautrus, meistriškas fortepijono skambesys ir Nakamura kruopščiai valdoma, dėmesinga triukšmo tėkmė. Tarsi skirtingos stichijos, Preisaitė ir Nakamura susitinka švęsti akimirkos trapumą, kuriame per improvizaciją susitinka chaosas ir ramybė. (Viltė Gustytė)

Gris Futuro – Nowadaze
(minimal synth)

Savam kieme pranašu nebūsi. Gyvendama Lietuvoje Eglė Naujokaitytė dainavo „Verslo Rizikos Rezervas“ ir kitose grupėse, tačiau, panašu, tai nebuvo iki galo jos. Išvykusi į Meksiką, Eglė rado meilę, o su ja – ir pulsuojantį Rogelio Serrano sintezatorių ritmą, kuriam patikėjo savo balsą. Duetas jau užsitarnavo savo vietą minimal synth bendruomenėje, kurią dar labiau sutvirtino debiutinis albumas. Albumo manifestas skelbia: „Metalą ir plastiką praryju ir jais kvėpuoju. Metalą ir stiklą matau. Metalą ir geležį girdžiu.“ (Domininkas Kunčinas)

Kristijonas Ribaitis – RIBÀ
(alternative/pop)

Pop maišomas su alternatyviu roku, yra catchy dainų, įdomu pasiklausyti. Pats Kristijonas visą albumą padarė kaip one man band. Maloniai susiklausė, išsisaugojau ne vieną dainą. (Paulius Jusevičius)

Lapkričio dvidešimtosios orkestras – Autoerotinis portretas
(diy punk)

Šita grupė man labai brangi, ir manau čia retesnis reiškinys, kai grupė gimsta iš bendruomenės. Galimai esu buvus pirmame ar viename pirmų koncertų kai mažytė buvau, ir nuo to laiko šitas gal kažkiek bairis išaugo į vieną įdomiausių dabar grojančių grupių. Tekstai kaip visada gudrūs ir turi daug vaizdinių, scenos, aplinkos ir kultūros nuorodų, muzikantai muzikuoja kaip niekada gerai, koncertai būna kiekvieną sykį didelė šventė (nors bent dusyk esu verkusi per dainą Zarrazai). Šitai scenai dažnai būna sunku atiduoti grupes į antgrindinį pasaulį, bet aš noriu, kad jie gautų labai daug pinigų už šitą ir visai nepykstu. Manau, kad LDO gali išmokyti pamiršto meno burtis į bendruomenes – pasauliui praverstų. (Meda Kaunaitė)

Orkestras galutinai išdistiliavo savo pankiškai ironišką skambesį, kurio nepasigėdytų ir Aleksas Lemanas. 2025-taisiais pelnytai lipo ant įvairių scenų ir netgi pateko tarp MAMA alternatyvos nominantų. Jų senesnės dainos „Dragas“ klipas Rygoje pripažintas geriausiu Baltijos šalyse. Platesnė auditorija orkestro pavadinimą išgirs pirmą kartą ir galbūt tai, o ne laimėjimas (jį šioje kategorijoje prognozuoju Gabrielei Vilkickytei), šiuo atveju yra sėkmės istorija. Naujausias orkestro darbas išdailintas „barokinėmis“ aranžuotėmis ir elektroniniais „rokoko“, papildytas įvairiomis kolaboracijomis nuo choro iki Alinos Orlovos. Make estrada great again. (Domininkas Kunčinas)

Laurynas Kamarauskas, Matas Samulionis, Vytautas Oškinis – Sapiegų rūmų sugrįžimo muzika
(Contemporary / ambient)

Šie metai buvo ypač palankūs kontekstualiai muzikai: Čiurlionio metai, kuriuos puikiai vainikavo „Synaesthesis“ albumas „Čiurlionis. Slowed and Reverb“, kultūros protestai. Tačiau man labiausiai įstrigo Sapiegų rūmų sugrįžimo muzika. Tai atmosferinė muzika, sukurta iš rūmų restauravimo (statybų, erdvių rezonansų) garso įrašų ir akustinių instrumentų. Kaip pasakoja vienas albumo autorių Laurynas: „Kartu su Matu, jo saksofonu ir rūmų erdve ieškojome, kaip ji atsiskleidžia akustiškai, kaip ją veikia sklindanti šviesa. Šiose rūmų atmosferos paieškose buvo surinkta begalė muzikinių ir garsinių dulkių, jungiančių praeitį ir dabartį.“ Labai įstrigo ir frazė iš albumo pranešimo spaudai: „Muzika yra tam tikros formos tyla.“ Ji puikiai apibūdina ambient muziką plačiąja prasme, bet ypač taikliai – būtent šį albumą. (Julius Čepukėnas)

Liucė – Šviesi naktis
(singer songwriter)

Be galo gražus užaugimo (coming of age) albumas. Liucės intuicija melodijai ir skambus it pavasaris balsas yra kažkas labai brangaus ir artimo. Žavi kaip ji rašo sakinius lietuvių kalba, žodžiams it dėlionėje sukrentant į reikiamas vietas. Ir kaip su mažai žodžių ji sugeba pataikyti į esmę. Tai dainos, kurios jau skamba kaip naujų laikų folkloras – o Liucė dar tik pradeda. Išgirskite „Naujos scenos“ interviu apie kiekvieną albumo dainų. (Karolis Vyšniauskas)

Liudas Mockūnas, Mark Tokar, Arnas Mikalkėnas – Live at the Jam Factory Art Center
(free jazz)

In recent years I’ve encountered some of the most exciting jazz right on my doorstep in Vilnius, including performances by Vilnius Jazz regular and legend Liudas Mockūnas. Last year, Green Lakes Records released a live recording captured at the Jam Factory Art Center (Lviv) – one of the concerts from a 2024 tour in Ukraine featuring double bass player Mark Tokar (UA), drummer/ pianist Arnas Mikalkėnas (LT), and reedsman Liudas Mockūnas (LT). This is a recommendation for lovers of experimental and improvised jazz. (Samantha Lippett)

Livija Gemma – Dangus jau rausta
(indie pop & folk)

Labai patinka garsų pasirinkimas, stipriai atliepia mano pomėgiams. Livija gražiai jungia lietuviško folkloro ir elektroninės muzikos elementus. Gražu ir ypatinga šiame albume yra tai, kad jame palikta vietos garsams skleistis ir būti, jis neperpildytas, bet užtektinai pilnas. (Emilija Karosaitė)

Žavi, kaip šiame albume Livija atsiskleidžia ne tik kaip vokalistė, bet ir kaip dainų prodiuserė. Jos karjeros arka unikali: pradėjusi nuo žemaitiško folkloro ji perėjo į elektroninės muzikos teritoriją ir šiuo metu toliau mokosi muzikos prodiusavimo Hagos karališkojoje konservatorijoje. Livija supranta garsą techniškai, bet tuo pat metu ji turi ir tai, ko negali išmokti – gerą skonį. Tokios stilistikos, taip gerai suvaldytų dainų kaip nepastebimai užauganti „Pasilikti sapne“ vietinėje scenoje mes turėjome labai nedaug. O čia jų – visas albumas. Išgirskite Liviją kalbant apie jį „Naujos scenos“ tinklalaidės epizode. (Karolis Vyšniauskas)

Marta Finkelštein – Tarp tūkstančio mėnulių
(contemporary classical)

Šis albumas skirsis nuo daugelio pasirinkimų NARA tope, nes jame atliekamos kompozicijos nėra naujos. Seniausiai jų, Čiurlionio „Šėriau žirgelį, šėriau bėrąjį“, šimtas metų. Ir vis dėlto, vilnietės pianistės Martos Finkelštein rankose jos suskamba kaip vientisas, modernus kūrinys. Pianistė miniatūrų ieškojo Lietuvos muzikos informacijos centro archyve ir taip pat atliko modernių Lietuvos kompozitorių – Žibuoklės Martinaitytės, Dominyko Digimo, Juliaus Aglinsko kūrinius. Egzistuoja muzikantai, kurie veikia kaip tiltai tarp skirtingų muzikinių teritorijų. Marta Finkelštein yra viena jų. Jos metų pradžioje išleistas vinilas „Tarp tūkstančio mėnulių“ gali atverti lietuvišką klasikinę muziką tiems klausytojams, kuriems ji lig tol atrodė tolima – bent jau atvėrė vienam. (Karolis Vyšniauskas)

Ministry of Echology su Vaidotu Mikšiu – Slapta žinia (EP)
(reggae)

Visada smagu, kai jau ilgai gyvuojančios grupės išleidžia naują albumą. Čia nuolat tenka laviruoti tarp komforto ir užsisėdėjimo: skambėti atpažįstamai, priminti save, bet kartu neprovokuoti nuolatinio naujos kūrybos lyginimo su senaisiais hitais. Žinoma, „Slaptai žiniai“ padeda ir tai, kad pats muzikinis stilius – reggae – itin imlus nostalgijai bei prisiminimams. O „Ministry of Echology“ ir Vaidoto derinys buvo būtent tai, ką vadinčiau puikia vasaros muzika. (Julius Čepukėnas)

Metai pažymėti vienu labiausiai lauktų sugrįžimų. Legendinio trio „Lipnūs Mcharadžos Pirštai“ narys Vaidotas Mikšys sumetė instrumentus su „ministrais“ ir gimė... LMP dvasia alsuojantys 4 nauji kūriniai. Skirtumas nuo senųjų įrašų tas, jog visa tai įrašyta šiuolaikiškai kokybiškai, o asketišką Vaidoto gitarą ir, kaip visada, įsimenančius priedainius papildė garsais ir efektais turtingos „ministrų“ aranžuotės. (Domininkas Kunčinas)

Mindaugas Stumbras – The Spinner of Yarns
(contemporary jazz)

Melodingas ir įtraukiantis Mindaugo kūrybinis darbas, gimstantis bendradarbiaujant su užsienio atlikėjais, klausytoją pamažu įtraukia į savitą, subtilų ir emociškai turtingą muzikinį pasaulį, kuriame susipina skirtingos kultūros, patirtys ir šiuolaikinės džiazo raiškos formos. (Donatas Petreikis)

Mėlyna – Ne keista, o ypatinga
(dream pop)

Kiekvienas žodis taip gerai suprantamas, vietoje ir laiku. Instrumentalai labai dinamiški, puikiai atliepiantys vokalo kryptis. Klausau ir gėriuosi, kokią galią Beatos balsas nešioja, džiaugiuosi už galimybę šiame albume tokį jo trapumą išgirst ir pažint. (xguscia)

Monika Pundziūtė – SOPA
(alternative/country)

Albumas papirko dainų skambesių įvairove. Jame atsiskleidžia, kokia įvairiapusiška ir įdomi yra Monika, ir kiek daug skirtingų idėjų iš jos plaukia. Neužsidaryti vieno žanro rėmuose yra drąsu ir mane tai įkvepia mažiau galvoti apie žanrų etiketes, o daugiau apie tai, kokio skambesio reikalauja pati daina. Monika savo išsiskiriančiu balsu ir rašymo braižu geba taikliai įžodinti jausmus ir apipinti juos širdį glostančiais melodijų vingriais. Jei dar neįtikinau žodžiais – reikia paklausyti „Griuvo nieko nesugriaudamas“ ir tikrai konvertuositės į Monipundzijų kulto religiją. (Emilija Karosaitė)

Yet again, it must be disclosed that I produced this. I try to, as much as possible, produce music that I genuinely like, so it’s hard to avoid overlap between what I recommend and what I have actually worked on. Regardless of who produced this album, (and unfortunately for Monika, it was me), these songs are incredibly good. And in this style of music, you almost never get to hear someone who can sing the way Monika can. Using her voice to its best potential to add ornaments to already interesting melodies unlocks a territory that very few artists can enter. And listen to the song “Jos mėlį”. Monika sure can cheer us up when she wants to. (Snorre Bergerud)

Jei „ir tik dėl jos“ EP buvo gražiai liūdnas albumas, tai „Sopa“ ištryško visomis nuotaikomis ir naujais Monikos vokaliniais atspalviais. Ačiū jai, kad mane taip įkvėpė ir patikėjo nufilmuoti du labai skirtingus muzikinius video dviems mano mėgstamiausioms albumo dainoms „Sopa“ ir „Griuvo nieko nesugriaudamas“. „Griuvo nieko nesugriaudamas“ Lukiškių kalėjime suskambo gyvai ir man tai buvo vienas gražiausių koncertinių momentų 2025-aisiais.

Apskritai „Sopa“ yra gyvam atlikimui sutvertas albumas, kur mažiau perklausų internete turinčios dainos tokios kaip „Užteks“ įgauna kitą entertainmento lygį, nes visi laukia momento, kai Monika išsitrauks lūpinę armonikėlę ir apie ją suskels juoką arba „Žmonės mėgsta taip sakyt“ suskambės kaip stadioninio roko himnas ir su trenksmu uždarys koncertą. Monika išpildo albumą ir jis išpildo Moniką, nes atlikdama jį su grupe nuo pradžios iki galo ji atrodo nuoširdžiai laiminga ir tokia, kokia nori (ir visad norėjo) būti. (Justė Urbonavičiūtė)

Man patinka kontrastas tarp energizuojančio šio albumo skambesio ir jo dainų tekstų, kuriuose Monika aprašo žmones, kurie ją nuvylė. Bet tai nėra nuoskaudų dienoraštis. Tai kūrinys žmogaus, kuris žengia toliau ir „pradeda gyventi“. Vingiuojantį Monikos balsą lydi pavyzdinė muzikantų grupė, kurioje norisi paminėti Lietuvoje gyvenantį Norvegijos būgnininką Sindre Skeie, dainoms suteikiantį pagaulų ritmo pojūtį. Išgirskite mano interviu su Monika, kuriame ji papasakoja apie kiekvieną „Sopos“ dainų. Paskutinė jų, sinematiška „Jos mėlį“ palieka klaustuką: kas bus toliau? Viena aišku: Monika tik pradeda išsikalbėti. (Karolis Vyšniauskas)

Morėsakys – Bet ramūs laikai nesitęs amžinai (EP)
(indie/alternative)

Siurprizų pilnas, nuolat kintantis įrašas, parodantis spektrą muzikinių idėjų, kurias savyje nešiojasi „Morėsakys“ ir grupės skaidraus balso ir gausių sakinių vokalistė Ilja. Tai apgaulingai smagi muzika, kurios antras sluoksnis yra išpažintinis ir politiškas. Šios dainos suteikia panašią energiją kaip 90-ųjų ir 00-ųjų amerikiečių alternatyvaus roko autoriai (Fiona Apple, Elliott Smith) ir jų įkvėpti šiandienos artistai (Mitski, Phoebe Bridgers, „Big Thief“). EP’o prodiuseris Lukas Jankauskas („Sraigės efektas“, „No Real Pioneers“) grupės skambesiui suteikė aštrumo ir triukšmo, išlaikydamas bendruomenišką, šiltą grupės DNR. Išgirskite Morėsakių narius Matą ir Veroniką dalinantis svarbiomis mintimis apie Lietuvos muzikos bendruomenę „Naujos scenos“ podkaste. (Karolis Vyšniauskas)

Natas Kunas – Blue Radiance
(ambient)

I take any opportunity to highlight Lithuania's most trusted ambient and drone label Amulet of Tears. Of last year's releases, Blue Radiance by Natas Kunas invites you to sink into the deep soundscape of slow modular synthesizer sequences. If you were lucky enough to make it, you might have caught a live iteration of the album during Kultūros Naktis at Liepkalnio water reservoir. Hear the latest Amulet of Tears releases on their monthly show on Radio Vilnius. (Samantha Lippett)

Įvairi muzika reikalauja įvairių klausymosi formų. Ambient man labiausiai patinka klausytis gulint. Arba bent jau patogiai atsilošus: užsimerkus, atsipalaidavus. „Blue Radiance“ yra visiškas ambientinis albumas – gerąja šio žanro prasme. Jam reikia duoti laiko: jis nesiklauso paskubomis. Labai džiaugiuosi šio albumo ir gyliu, ir platumu. Lietuviško ambiento gerbėjui papildomai pasiūlyčiau šių metų perlus: „Atomai“ – „Signalai 2“ ir Dominyko Niauros – „civilization shmivilization“. (Julius Čepukėnas)

Palėpė – Spyrk į kėdę
(punk)

When making music like what Palėpė does, the delivery is half the job. If punk rock is not played with the right attitude, it’s just rock. If grunge is not played with the right attitude it’s just Gru. Who is a pretty cool character, but the Minions are way cooler. Kids nowadays say “cool”, right? I better ask Palėpė. Their album is, after all, very cool. (Snorre Bergerud)

Labai smagus albumas, fainų detalių jame yra įsiklausymui. Tekstai įdomūs ir provokuojantys. Gerai sulipdytas nuo pradžios iki galo. (Paulius Jusevičius)

Pilaitė – Dirty Selfie Panorama
(experimental hip-hop)

Uf, labai pavydžiu production’o sugebėjimų. Nuostabus experimental hiphop albumas, turintis viską, ką turi turėti: stipri visata, didelis ego, autotune, ritmai taško, būna minimalistiniai, būna ir žiaurūs – kai kurios vietos priminė mano mėgstamą digital hardcore žanrą, nesu Lietuvos scenoj to daug girdėjus. Visą projektą gaubia kažkokia paslaptis - man patinka nelabai suprasti, kas yra Pilaitė, ypač žinant kiek muzikantai turi spaudimo daryti turinį. Įkvepia tiesiog gerai groti. Ir kas labai labai paliko įspūdį – lietuvių ir anglų kalba toj pačioj dainoj, kažkiek distopiška, bet labai realu, atliepia kaip maišosi visokios bangos muzikoj. (Meda Kaunaitė)

„Dirty Selfie Panorama“ puikiai pagauna tą „vien bangeriai“ jausmą, bet kartu remiasi techniškai suvaldytos elektronikos spalvingais, kokybiškais tonais. Žodžiai „Experimental electronics“ būtų taiklus albumo krypties paryškinimas – gausu ieškojimų tiek ritmuose, tiek tembruose. Vis dėlto, kaip atspirties taškas, hiphop jame jaučiasi labai stipriai. Labai patinka ir užtikrintai valdoma daugiakalbystė: įdomiai skamba tai, kaip angliškas tekstas persiverčia į lietuvišką (ir atvirkščiai), labai natūraliai, tarsi be pastangų. (Julius Čepukėnas)

Šis albumas yra turbūt labiausiai underrated šiais metais iš to ką teko klausytis lietuviškoje scenoje. Jis aktualus ir savalaikis ir drąsiai įvardina jausenas, kuriomis persismelkusi dabartis. Pagrindinė šio darbo varomoji jėga yra nuolatinė refleksija, klausimų kėlimas ir kvestionavimas to kas matoma aplink ir kas vyksta tuo metu viduje. Daug kritikos įvaizdžio industrijai, paviršutiniškiems santykiams, tapatybės paieškoms geopolitinei situacijai pasaulyje. Aš nežinau ar buvo dar vienas lietuviškas muzikos albumas, kuriame būtų paminėta situacija Gazoje?

Visą šį įvykių ir procesų sūkurį lydi nusivylimas, pyktis, pasimetimas, bejėgiškumas, desperacija ir bandymai demonstruoti emocinį abejingumą, nihilizmą. Klausant empatiškai galima pajausti sudėtingą emocinio kokteilio poveikį. Tačiau dramatinė kreivė nesileidžia visą laiką žemyn – tam tikru metu ji ima kilti į viršų ir atsiranda vilties, nesusitaikymo, pasipriešinimo motyvai. Po sudėtingų emocinių iškrovų, moralinių pasirinkimų refleksijos įtampos ima slūgti. Head to the light atrodo toks būtų verdiktas, bet gal čia tik man taip atrodo. Atrodo tai darbas su plačiu kūrybiniu mostu, toks tik ir gali būti didelis albumas, kviečiu atrasti daug daugiau nei buvo paminėta čia. (Vladas Dieninis)

Raudona šviesa – Ką girdi kai sapnuoji
(alternative rock)

Koncepcinis albumas – su pirmu kūriniu nueini miegoti ir su paskutiniu atsikeli. O visas albumas yra sapnas. Viskas čia veikia, kiekvienas kūrinys su kitu gražiai pereina. Labai kokybiškas, geras darbas. (Paulius Jusevičius)

Rokas Pralgauskas Quintet – White Cat
(free jazz)

Lietuvos tarpdisciplininio menininko Roko Prailgausko ir muzikantų Dovydo Stalmoko, Tado Petkevičiaus-Grajausko, Gedimino Stepanavičiaus, Daliaus Naujokaičio bendradarbiavimas, kuriame šiuolaikinė dainuojamoji poezija atliekama pasitelkiant folkloro, džiazo, repo, bebopo, pankroko, techno, laisvojo džiazo, bliuzo ir bosanovos stilius. Albumas pasižymi stilistine laisve, netikėtais garsiniais posūkiais ir improvizacine energija. Tai nuotaikingas, šelmiškas albumas kačių mylėtojams ir ne tik (:)) – kupinas žaismės, ironijos ir gyvo muzikinio dialogo. Laisvojo džiazo skambesys, improvizacija ir „mic drop’inės“ Roko Pralgausko eilės: „Tavo akys pelkių spalvos, norisi čia įklimpti!“.

O ant albumo viršelio puikuojasi Roko nutapytas baltas katinas, su didelėmis akimis ir iškištu liežuviu, lyg su linksma pašaipėle sakytų – „numečiau stiklinę nuo stalo ir ką tu man dabar padarysi?“ Šis baltas katinas puikiai atspindi albumo nuotaiką ir charakterį. Šelmiškas, su humoristiniu prieskoniu, albumas kuria gyvą garsų ir tekstų žaismę – jie, lyg katinas, tarpusavyje žaidžia, sliūkina, tykina, šoka ir netikėtai įsikimba klausytojo dėmesyje. (Viltė Gustytė)

Roughly Human – Spring Into Action (EP)
(emo / post-hardcore)

Kai 00-ųjų pradžioje pasaulinė roko scena išgyveno emo bangą, Lietuvoje šios muzikos negrojo beveik niekas. Tuometinei vietinei scenai ji buvo per daug popsiška, emocionali, „nevyriška“. Tokios šiandienos Vilniaus grupės kaip „Roughly Human“ (o taip pat – „Bucktooth Tiger“, ​„dadcap“) kompensuoja tą prarastą laiką. Tai, kad dabar jos atsirado, simbolizuoja, kiek ​scena išsilaisvino ir kaip atstumas tarp Lietuvos ir pasaulio susitraukė. Visgi „Roughly Human“ yra daugiau nei nostalgijos grupė. Jų muzika turi tai, ko šiame žanre jos fanai ir ieško: įsimintinus gitarų rifus, pagaulius priedainius ir euforiškus riksmus grupės nariams papildant vienas kitą. Kai išgirsti EP'o dainą „I, a Void“ supranti, kad visi elementai yra savo vietose – belieka mėgautis. (Karolis Vyšniauskas)

Pernai atradau „Roughly Human“ ir klausiau visos jų kūrybos. Buvo smagu išgirsti ir naujausią EP. Viskas labai kokybiška. Jie labai kruopšti grupė. Tiek jų įrašai, tiek koncertai puikiai išpildyti. O dar visas emo motyvas... Labai faina, kad to turime. (Paulius Jusevičius)

Shishi – FAQ / FAQ remixed EPs
(surf rock)

Niekaip Lietuvoje rimčiau neprigyjančios šišės keliauja būti pranašėmis vangomis svetur. 2025-taisiais merginos keliavo po Šiaurės Ameriką, grojo Europoje, pasirašė sutartį su Kanados leiblu „Birthday Cake“. Natūralu, kad trio uždainavo angliškai ir, panašu, kiek atsipalaidavo. 4 originalios dainos + 4 jų remiksai. Spalvingas indie surf čiuožia ausimis. (Domininkas Kunčinas)

Skafandras – Tuo tarpu visiškai kitur
(post rock)

Šiais metais turėjome tikrai daug puikios atmosferinės muzikos. Tačiau atmosferinė muzika gali būti ir ritminė, pulsuojanti, hipnotizuojanti. Puikia atmosfera, labiau rokiniu sąstatu, serviruoja Skafandras. „Tuo tarpu visiškai kitur“ man užstrigo savo paprastumu, jautrumu, minimalizmu ir gebėjimu visiškai paskandinti. Konceptualiai sudėliotas albumas neprailgsta – priešingai, įklampina ir įtraukia. Žmogiškai, nors ir be išankstinės intencijos šio albumo ypatingumą dar sustiprina tai, kad kolektyvas šiais metais sugrojo paskutinį (bent kuriam laikui) koncertą, todėl tas „visiškai kitur“ įgyja ir atsisveikinimo toną. (Julius Čepukėnas)

Solo Ansamblis – Scenos
(darkwave)

Anksčiau nebuvau didelė elektroninės muzikos klausytoja, bet šią vasarą atsidūrusi grupės koncerte, taip smagiai prisišokau, žinokit, kaip niekad! Tai „scenų“ vis klausiau ir klausiau ir patikėt negalėjau, kad Lietuvoj tokį reikalą turim... Žiauriai patinka, kaip sintetinė, ryški muzikos produkcija persipina su ganėtinai monotonišku, atrodo, lyg be pastangų įrašytu vokalu. Lyricsai tokie keisti, kiekvieną sykį klausydama lyg rebusą sprendžiu. Žodžių skambesių dermė man irgi genialiai skamba. „Daiktai turi tendenciją kristi / Kalnai turi tendenciją kisti.“ Labai gerai. (xguscia)

Vienas įdomiausių, kūrybingiausių kūrinių, kurie buvo išleisti šiais metais. Labai įdomu klausyti – tai Solo Ansamblio stilius perpintas su dar daugiau elektronikos. Matosi grupės augimas ir nauja kryptis. Įdomu jį nagrinėti. Perklausai vieną kartą – klausai kitą, vis kažką naujo išgirsti. (Paulius Jusevičius)

Superkoloritas – Ritmo! (EP)
(nu disco)

Vienintelis lietuviškas vaistas nuo širdies ligų, juokas per ašaras, atsidusimas su šypsena, nepaliaujančios trepsėti kojos. (Jūra Elena Šedytė)

Ugnė Uma – Rage Love Strange Love / Someone Call Donna (7-inch)
(experimental pop)

Šio albumo negalima nepaminėti kaip negalima ir leisti klausytojams nesusipažinti su Ugne Uma. Atsispirti norisi nuo sąvokos soul ir tai nėra grynai nuoroda i muzikinę stilistiką, o greičiau į asmenybės tipą, kuris gali atlikti šią muziką. Tai apeliavimas į intensyvų jautrumo registrą sugebantį perteikti subtilią jausminę gamą. Vėliau seka balso spalva ir kiti duomenys kurie būtini įtaigos efektui sustiprinti, bet tai jau antriniai bruožai, nors ir labai reikalingi. Ugnės atveju ji turi ir savitą muzikinį skonį ir nuojautą.

Tą galima nesunkiai pamatyti kaip vystosi jos muzikinė karjera. Labai iš lėto ir nuosekliai ji skleidžiasi su puikiais šiuolaikiniais muzikos kūrėjais ir tos tolygios kolaboracijos atneša dažnai tikrai stebinančių rezultatų. Šis albumas ne išimtis. Sukurtas jau viename asmenyje ir turėdamas tik tris kūrinius, sudaro pilnaverčio long play įspūdį. Nors man gal labiau primena tris skyriaus pavadinimus ar išsamią anotaciją, kuri sudomina taip, kad norisi greitai susirasti ir skaityti visą kūrinį nuo iki. (Vladas Dieninis)

Urboo – šokių muzika
(hyperpop)

Hyperpopas su daug užuominų, o gal ir sample'ų, iš senesnės šokių muzikos. Nostalgija persmelktas albumas, bet tuo pačiu visiškai savo laiku ir vietoj. Muzika, atrodo, yra nuspėjama, bet tai ir duoda kažkokio jaukumo. Kartu su į galvą stringančiom melodijom. Ir su kažkiek liūdesėlio. Pliusas už retai matomą bendradarbiavimą su kaimynais latviais. (Gabrielius Baranauskas)

Man gal nelabai patinka visa hyperpop kultūrinė pusė, jos reprezentacija. Bet kūriniai yra žiauriai catchy. Labai smagu pasiklausyti ir išgirsti kažką naujo. Viskas skamba labai kokybiškai. (Paulius Jusevičius)

Valkos – Laiko klausimas
(antifascist black metal)

The first time I heard Weakling, I remember thinking “these are the perfect BM vocals”. And the first time I heard Valkos I thought something similar. In the Middle Ages this is how they must have imagined the howls of whatever spectral beasts they believed in. This is how black metal should sound. It’s not pretty, but it is beautiful. (Snorre Bergerud)

Manau, kad 2025 metų metalo scenoje būtina atkreipti dėmesį į „Black Spikes“: tiek dėl metalo muzikos evoliucijos aspektų, tiek dėl matomumo už Lietuvos ribų, tiek dėl jų iškeltos diskusijos. Ji prasidėjo nuo konkrečių Lietuvos kultūros finansavimo klausimų, bet išsiplečia ir į platesnę temą – kaip apskritai palaikomi skirtingi muzikos žanrai ir koks jų įvaizdis. Mano širdžiai artimas šiurkštesnis, senesnio braižo ekstremalus metalas. Šiais metais mano ausis pasiekė kaip niekad daug puikaus juodojo metalo – norėčiau išskirti „Extravaganza“, „Dausa“, „Valkos“.

Būtent „Valkos“ ir jų debiutinis albumas, mano galva, šiam gana konservatyviam substiliui sugebėjo suteikti savitumo ir šviežumo. Iš esmės tai d-beatai juodmetalyje – paprasta, bet efektyvi formulė. Dėl to muzika, kuri iš pirmo žvilgsnio gana kanoniška, skamba gaiviai, bet kartu išlieka savo stiliaus ribose. Grubus, neperprodukuotas, lo-fi įrašas leidžia atsiskleisti melancholiškoms gitaroms, tamsiam sąskambiui ir įvairiapusiam vokaliniam atlikimui. (Julius Čepukėnas)

Vilnius JJAZZ Ensemble – Odd Numbers
(jazz)

Labiausiai norisi pabrėžti šio albumo įvairovę. O gal net oksimoroniškai – vientisą įvairumą. Mane, kaip klausytoją, kuris mėgsta klausytis programomis ir albumais, labai džiugina tai, kad nors kiekvieno kūrinio kompozitorius yra vis kitas „Vilnius JJAZZ Ensemble“ narys, o patys kūriniai saviti ir ryškiai išsiskiriantys, albumas vis tiek klausosi ne kaip kompiliacija, o kaip vientisas darbas. Dar norisi pridėti, kad „Odd Numbers“ yra neabejotinai džiazo albumas, bet kartu labai modernus, šiuolaikiškas ir įtraukiantis. (Julius Čepukėnas)

JJAZZ kiekvieną kartą nustebina savo originalumu ir inovacijom Lietuvos džiazo muzikos scenoje, bet pirmą sykį išgirdus 2025 metų disko teaserį Knygų mugės muzikos salėje, jis nunešė stogą savo kokybe, originalumu, sudėtingumu ir pasaulinio lygio atlikimu. Albume vyraujantys turtinga harmonija, sudėtiniai metrai, bei kiekvieno kompozitoriaus išskirtinumas įkvepia patį eksperimentuoti ir nesustoti ieškant naujo garso. (Rokas Raibis)

Neįtikėtinais ir netikėtais būdais sujungianti, ritmiškai sudėtingus metrus su melodijomis jungianti muzika. (Donatas Petreikis)

Vytis Puronas – Pietinia Kronikas: Originals (Soundtracks)
(soundtrack)

Viename didžiausių LT kino hitų „Pietinia Kronikas“ skamba daug žinomų '90s gabalų, tačiau V. Purono (savo laiko grojusio duete „Soya Modified“ bei soliniame projekte „Bleach Cult“) kūriniai tokie geri, kad turbūt net nepastebėjai, kad muzikiniame takelyje yra ir lietuviškos produkcijos. Siekdamas maksimaliai išgauti laikmečio skambesį, Vytis pagal skelbimus ieškojo to laikotarpio muzikos instrumentų – viskas įrašyta tik su jais. Vienoje pusėje originals iš filmo, kitoje – fufliaks, kurį pagal to meto standartus sukalė DJ V.T.S. Ieškok visuose muzikos įrašų kioskeliuose. (Domininkas Kunčinas)

xguscia – Viskas bus gerai
(hiphop / r&b)

xguscia prieš porą metų atradau atsitiktinai per YouTube, jai dainuojant kartu su kitu naujos kartos reperiu Mamiu dainoje „Sukas ratu“. Mane sužavėjo, kaip atsipalaidavusiai šis duetas skambėjo ir kaip nesistengė klausytojų niekuo įtikinti. Pernai debiutinį albumą išleidusi xguscia (tikrasis vardas Gustė Danauskaitė) sugrąžina šį duetą su dviem naujomis dainomis ir pakviečia naujų svečių bei dainuoja solo. Žavi albumo melodijos (dainos „šiurpuliais“, „kitam formate“) ir universalios temos („Nemanyk, kad tu žinai mane / Čia tik fasadas, aš tikra kažkur giliai“). Albumas, galintis atverti lietuvišką hiphopą tiems klausytojams, kurie lig šiol nebandė savęs jame ieškoti. (Karolis Vyšniauskas)

Išgirskite albumų dainas „Spotify“ grojaraštyje:

Atnaujinimas: raskite ir sausio 19-ąją publikuotą antrąją topo dalį – stipriausias pernai išleistas lietuviškas dainas. Jūsų atsiliepimų laukiame adresu karolis@nara.lt, o geriausias būdas palaikyti projektą – tapti NARA bendruomenės nariu (nuoroda žemiau). Dėkojame visiems tai padariusiems.