NARA 2024-ųjų top lietuviška muzika
Kalbėti apie muziką, kai kasdien matome mus supančio pasaulio griūtį – socialinę, politinę, fizinę, – gali atrodyti kaip mažiausiai reikšmingas dalykas. Tuo pat metu kūryba – muzika, kinas, knygos, parodos – dažnai yra vienintelis dalykas, apie kurį norisi kalbėti. Nes supranti, kokia ji trapi. Kad bet kuriuo momentu gali ją prarasti.
Muzikos sceną Lietuvoje stebiu nuo 2008-ųjų ir žaviuos, kokį tašką ji pasiekė. Šiam momentui užfiksuoti NARA-oje pradėjome „Naujos scenos“ tekstų ir podkastų seriją. Mums norėjosi keisti ne tik apie ką kalbame, kai kalbame apie vietinę muziką, bet ir kaip kalbame.
Man įstrigo draugo frazė, kad dialoge apie lietuvišką muziką nėra daug argumentuotų nuomonių: kodėl vienas ar kitas kūrinys mums atrodo vertingas? Kodėl svarbu ar nesvarbu jį išgirsti? Ką jis pasako apie scenos būklę ir pasaulį už jos? Kas mus iš tikro liečia specifiniame įraše – žodžiai, galimybė tapatintis, muzikalumas, siurprizo elementas?
Šis, pirmasis NARA muzikinis – ar bet koks kultūrinis – „topas“ yra nuomonių eksperimentas. Tai nėra topas tradicine prasme, nes netikiu muzikos įrašų rikiavimu it sporte. Grupės ir solo atlikėjai čia išdėlioti tiesiog pagal abėcėlę.
Eksperimento taisyklės tokios: pakviečiau būrį scenos žmonių, NARA draugų, pasidalinti, kokie trys 2024-aisiais išleisti vietiniai albumai ir trys singlai (atskiros dainos) jiems labiausiai įstrigo. Nė vienas jų nežinojo apie kito pasirinkimus. Daliai jų tai buvo pirmas kartas viešai rašant apie kitų scenos kolegų muziką. Man buvo svarbu, kad dalyvautų ne tik kolegos žurnalistai, bet ir patys muzikantai. Siekiau, kad jie būtų iš skirtingų scenų ir kartų. Pats sau daviau tokias pačias taisykles ir prisijungiau prie jų.
Taigi, šio topo bendraautoriai (abėcėlės tvarka) yra: Paulius Ambrazevičius (komikas, vietinės muzikos scenos populiarintojas), Kata Bitowt (garso menininkė, tinklalaidės „Garsios moterys“ autorė), Ani Gandžumian („Radio Vilnius“ laidos „Hyper Moves“ autorė), Viltė Gustytė (garso menininkė, viena iš „Vilnius Jazz“ organizatorių), Gediminas Jakubka („Patricia Kokett“ kūrėjas, „Isla to Isla“ įrašų kompanijos ir vakarėlių serijos bendraautoris), Mantas Joneikis („Garbanotas“ gitaristas ir dainų bendraautoris), Meda Kaune („Crucial Features“, „EiEdma“, „ShiShi“ vokalistė, gitaristė ir dainų autorė), Domininkas Kunčinas (Ore.lt redaktorius, „Radio Vilnius“ laidos „Kabinetas“ autorius, „dr. Green“ vokalistas ir dainų autorius), Samantha Lippett (Vilniuje gyvenanti „Independent Community Radio Network“ įkūrėja, DJ dueto Cool Air narė – jos atsakymus pateikiame anglų kalba), Dovydas Pėkus (instagraminio muzikos tinklaraščio „Pasigarsink“ autorius), Emilija Visockaitė (muzikos apžvalgininkė, tinklaraščio „Ausis“ autorė).
Kiekvieno dalyvio pasirinkimai yra subjektyvūs. Kaip asociacija AGATA mus informavo šiam tekstui, per 2024-uosius Lietuvoje įregistruota 400 albumų ir EP (Extended Play, arba – trumpesnis, „minialbumas“). Nė vienas mūsų jų visų neperklausėme. O gal kalbu tik už save?
Dalis komentarų redaguoti dėl aiškumo ir trumpumo. Pradedame:
ALBUMAI
„Abudu“ klausiau nuo pačios pradžios, nes gi savi, šakiniai. Ir jeigu pirmas albumas man atrodė kaip dainų rinkinys, antrame vyrukai jau pažiūrėjo į dalykus konceptualiai. Kai noriu sugalvoti, kokia daina labiausiai įstrigo – sunku tai padaryti, nes labiausiai įstrigęs visas albumas. Jeigu reikėtų rinktis – „Abudu“ dainų tekstai man yra gražiausi Lietuvoje. Labai gražu matyti kaip grupė tavo akyse subręsta. (Paulius Ambrazevičius)
Šiame albume pasakotojas pasiėmė mane į savo vaikystės sodybą. Rodydamas, kur žaidė, kaip užaugo, pasakodamas vaikystės istorijas, jis atliko išpažintį. Tai mažo vaiko, apaugusio baimėmis, vienatve, nerimu, bet ir viltimi, istorija, kurią lydi groovy gitaros rifai, kurioje norisi kartu dūkti ir šokti, ir taip išleisti pyktį ir baimes, nusipurtyti kaip šuo, tik kartu su draugais, kurie išklauso. Dainos „Jie nežino!!“ teksto dalis yra iš 1942 m. Vytauto Mačernio laiško mylimajai Bronei Vildžiūnaitei, šio laiško kopiją galima rasti grupės vinilo leidime. Šios dainos yra buities, prisiminimų, minčių, svajonių, išgalvotų ir neišgalvotų baubų, skaitinių koliažai, kuriems vietą pasauly grupės nariai kūrė kartu su dėmesingu garso režisieriumi Jurgiu Masilioniu. Labai džiaugiuosi, kad „Vietos Pasauly!!“ yra pilno metro albumas, o ne EP ar atskirai išleisti singlai. Čia kaip skaityti gerą romaną, kur kiekvienas skyrius atneša tūrio ir pločio bendram pasauliui sukurti. (Kata Bitowt)
Kupinas nuoširdumo ir jautrių išgyvenimų šis albumas tikrai jaučiasi kaip savo vietos pasaulyje paieška. Per liūdesį, ilgesį, džiaugsmą – dainos kupinos įvairių jausenų, kviečiančių klausytoją susitapatinti. Jautriai panaudoti Mačernio tekstų žodžiai prigyja kaip kažkas artimo ir giliai suprantamo, lyg laiko kapsulė juos išlaikiusi vis dar aktualius. Albumą vainikuojantis kūrinys „Vietos Pasauly!!“ tampa puikiu finalu, apjungiančiu pagrindinę albumo temą. Galų gale, ne vietos pasauly, o vietos savo pasauliui paieškos tampa brandžiu pareiškimu, lyg atomazga – atsakymu. (Ani Gandžumian)
„Abudu“ pastatė geriausią kambarį šiais metais (scenografijoje „Kablyje“, vinilo viršelyje ir mano galvoj), sudėjo į jį savo pasaulį ir išėjo ieškoti jam vietos po saule. „Abudu“ gražiai sulieja kažką senoviškai lietuviško su šiandiena. Ne veltui į svečius pasikvietė ir Free Fingą, kuris įliejo šiek tiek savo „Plastikos“, kad „Abudu“ pasaulis neliktų per daug uždaras. Jaučiu, kad šiam pasauliui vietą „Abudu“ rado, nes jie labai gerai jaučia mūsų kartą (ar aš tos pačios kartos? Man kažkaip taip atrodo, tai tarkim taip), jos sunkumus, kylančius klausimus, nerimą ir viltis, sudeda viską į taiklius žodžius ir apipina muzika, kurios įdomu klausytis.
P. S. „Akys tavyje jau rūmus stato“ – matyt, mėgstamiausia mano eilutė.
P. P. S. Pabandykit įsivaizduoti, kad „Kuklumą“ dainuoja šuo? (Mantas Joneikis)
Approaching Mountains – Calm – For Radar Systems
Kūrėjas, kuris užsienio internetinėse platformose minimas dažniau nei bet kur vietinėje scenoje. Vos praeitais metais pateikęs nuostabų, tik akustiniais elementais atliktą ambient įrašą „Ley“, jis ilgai laukti naujos kūrybos nevertė, šįkart pateikdamas kiek kitokį albumą. Dabar garsiniai peizažai kiek tamsesni, tačiau ne ką mažiau gilūs – ir tai itin dera su įrašo tematika, kurioje be žodžių diskutuojama apie karą, milžiniškus šių laikų informacijos srautus ir taikos bei ramybės siekį. Džiugu girdėti tokios apimties įrašą, kuris geba tinkamai apjungti ramiausius ambient garsus su trankiai skambančiais postroko elementais. Belieka tikėtis, jog Lietuvoje jis bus daugiau išgirstas ir įvertintas. (Dovydas Pėkus)
Augustė Vickunaitė – Dance Alone
Augustė – garso menininkė, kuri naudoja juostinius magnetofonus (reel-to-reel) tiek įrašyti garsus, tiek groti. Albume persipina jos rasti įrašai, balsas, lauko įrašai (field recordings), muzikos instrumentai ir pačių magnetofonų mechaniniai garsai, kurie susijungia į koliažą. Albumas pilnas absurdiškos, tamsios, mistinės nuotaikos; besisukančios magnetofonų juostos užburiančiai įtraukia į šokį. Gudrūs kūrinių pavadinimai prideda dar vieną prasminį sluoksnį, kuris leidžia garsams įgauti naujus pavidalus. Jie persipina, transformuojasi ir tampa savitais, makabriškais, tarsi iš sapnų pasaulio. (Viltė Gustytė)
Labai mėgstu grupę „Portishead“ – ir Domą Strupinską. Nekantriai laukiu ir godžiai suklausau viską, ką jie leidžia (ar, tikiuosi, dar išleis). Turėti „Portishead“ įkvėptą ir Domo prodiusuotą lietuvišką albumą tikrai yra turtas. Record scratch, sintezatoriai, gilūs bosai, triphopo ritmai kartu su sunkiomis gitaromis, gražiai suaranžuoti, yra malonumas ausiai. Nesu Beno Aleksandravičiaus tekstų gerbėja, nors suprantu jų svarbą grupės skambesiui ir įvaizdžiui, bet instrumentinė albumo dalis tikrai yra puiki. (Kata Bitowt)
„Žiurkių lenktynės“, nors trunka be poros sekundžių tik penkiolika minučių, pasako daugiau, nei kai kurie kiti EP per pusvalandį ar albumai per valandą. Nežinau, iš kokios aplinkos ateina šių dainų kūrėjai, bet kai sukiesi Vilniuje, internete, socialiniuose tinkluose, iš kurių vienas yra „LinkedIn“, tu nori-nenori įstringi tame arimo ar grįžimo prie staklių glamūrizavime, kas nėra natūralu, žmogus turėtų pagyventi ir sau, o ne bet ką maloniai darydamas kažkur smegenų kamputyje girdėti balselį „bet man vis tiek rytoj į darbą“ (daina „Žiurkės valanda“). Albume yra ir tokių puikių eilučių kaip „mano apetitas kyla kaip planetos vanduo“ („Visata 25“) ar „aš pilnas dyzelino / kaip išmokė mama“ („Išėjimo nėra“). Apie muzikinę pusę per daug kalbėti nereikia – geras, solidus, šiuolaikiškas pankrokas, su keletu stipresnių rifų. Bet ne dėl muzikos aš šitą EP pamėgau. Tiesa, dainoje „Išėjimo nėra“ iš kažkur atsiranda kažkokia dūdelė, kuri nustebina ir prajuokina. (Paulius Ambrazevičius)
Brokenchord – Stone Island Tracks
“We jump in a Chevy convertible at high noon and tune the radio into the storm clouds rolling on the horizon...” opens Ernestas Kaušylas in his description of the latest release by his alias Brokenchord. This album is just simply rocking and very cool. Repetitive but rhythmic and putting a flanger pedal to good use – so much so you could enjoy the track „Weather Radio“ for a good hour before needing to flip the record. This one came to me late in the year and I ended up listening to the whole album on New Year’s Eve. A nice end to 2024! (Samantha Lippett)
Ernestas Kaušylas per retai leidžia albumus, kad būtų galima ignoruoti naująjį leidinį – ankstesnis ilgagrojis pasirodė prieš... septynerius metus. Skirtingai nuo savo solinio debiuto, šįkart vienas ryškiausių Lietuvos muzikos kūrėjų įrašinėjo kartu su gyvais muzikantais. Tai jo kūrybai suteikė žmogiškumo, klaidų, netobulumo, kurių „Brokenchord“ ieškojo pastaraisiais metais. „Stone Island Tracks“ – meditatyvi psichodelinė instrumentinė hipnozė, neturinti aiškios geografinės ar žanrinės nuorodos. (Domininkas Kunčinas)
Despotin Fam – Geros naujienos
Mačiau, kaip daug žmonių, kurių skoniu pasitikiu, gyrė šitą albumą, kai jis tik išėjo, bet repas niekad nebuvo ir nėra mano arbatos puodelis. Buvau girdėjęs tik singlą „Greičio“, iki kol jau šių metų sausio pirmą dieną neįsijungiau viso albumo. Nuo tada beveik nieko kito neklausiau – žavi tas atvirumas, tiesmukiškumas, nebijojimas susipykti su kitais kolektyvais. Čia tas atvejis, kai grupė sako tiesą, o ne tiesą, kuri jiems atrodo teisinga, pavyzdžiui – tu repuoji miesto šventėj / aš pasišventęs savo miestui. Švarūs Vaiperio beat’ai prisideda prie labai gražaus albumo skambesio, bet vis tiek didžiausia stiprybė – tekstai ir jų atlikimas. Ir jeigu atmestume pabaigoje esantį „Greičio“, tai albumas ir užsidaro tobulai, su vienu iš pirmųjų Lietuvoje stonerių himnų „Saulė švies“. Aš net dabar, sėdėdamas ir žiūrėdamas į sniegą už lango, išsišiepiu ir prisimerkiu, nes iš tos dainos šviečia saulė, nors ir nesu prirūkęs baisiai. Ir kas mane pažįsta, žino, kad jau seniai burbu, kai grupės išleidžia kokias septynias-aštuonias dainas, kurios trunka po tris minutes, pavadina albumu ir ilgai laukęs gauni dvidešimt penkias minutes muzikos. „Despotin fam“ čia duoda valandą malonumo. (Paulius Ambrazevičius)
Eglė Kašėtienė: Da laduma ladum. Dzūkų advento-Kalėdų dainos
Eglė Kašėtienė kaip etnomuzikologė, sakytum, turėtų labiau užsiimti kažkokio senovinio lietuviško identiteto rekonstrukcija ar atminties saugojimu, kas irgi yra labai svarbu. Bet čia ne tas atvejis, arba tiksliau, ne tik tas. Nauji lietuvių liaudies dainų įrašai, kad ir kaip gerai jos būtų sudainuotos, man visada turi kažkokį plastiko (ne „Plastikos“) prieskonį. Retkarčiais galiu klausytis ir įsijausti nebent į archyvinius įrašus. Galbūt dėl to, kad tų dainų tikrovė likus kažkur anapus mano patyrimo ir jas išgyventi pavyksta tik dainuojant kartu arba klausantis gyvai. Eglė šiuo atveju ne tik atrinko ir įdainavo (kartais pritariant ir kitiems dainininkams) dzūkų kalėdines ir advento dainas, bet ir pasikvietė Paulių Kilbauską jas apvynioti garsais. Šita sintezė suveikė. Klausiau ne vieną kartą ir išgirdau, kokios tos dainos vizualios, kiek daug jose išmonės. Nežinau, ar šis albumas nubraukė storą laiko sluoksnį nuo tų dainų, ar mano pasąmonėj atrado nenaudojamų jungčių su ne mano praeitim, bet da laduma ladum abra kadabra! (Mantas Joneikis)
Daug gitarų, laisvės jausmo, dinamikos. Mistiški trumpi intarpai lyg sugrąžina į realybę, suteikia albumui malonaus vientisumo. Jie kaip preliudija, intriguojanti, nuteikianti netikėtumui, bet ir intuityviai logiškai dalinanti albumą į skirtingas jausenas. Nors albumas kupinas neramybės, kuri čia veža ir simbolizuoja laisvę, galime atrasti ir norą bent trumpam sugrįžti į ramybės būseną, reikalingą balansui norint mėgautis chaosu. Tai lyg pauzė savirefleksijai, būtina kartais pasijuokti pačiam iš kažko, anksčiau atrodžiusio nejuokingu. Šis albumas man kaip brandi, bet tuo pačiu ir žaisminga bei gaivi odė rokui. Jaučiasi lyg noras bėgti, jausti, patirti, gyventi. (Ani Gandžumian)
Eiktubaiktu – Industria EP + Solitary EP
Nuo Arinos laikų Lietuva neturėjo tokios charizmatiškos ir stiprios vokalistės. Gabija yra tikras, iš grubių „garažo“ meistrų, o ne blizgančio „faktoriaus“ ar „balsų“ prodiuserių užaugintas grynuolis, tvirtai atsirėmęs į grupės kolegų statomą gitarinę garso sieną. Įrašuose, o ypač gyvuose pasirodymuose, žavi kvarteto susigrojimas ir žiūrėjimas viena kryptimi. Debiutas, kurio galėtų pavydėti dauguma patyrusių grupių. (Domininkas Kunčinas)
Emilija Karosaitė – Aprašykime dienas
Mane įtraukė ir nebepaleido šie gotiški, shoegazeʼiški noktiurnai. Albumas išsiskiria ne tik skambesiu, bet ir jausenomis. Labai džiugina, kad Lietuvos scenoje atsiranda vis daugiau moterų kūrėjų ir jos atskleidžia vis įvairesnį emocinį spektrą. Patiko, kad albume stengiamasi kurti vientisą pasakojimą – dainas jungia instrumentiniai perėjimai, tarsi mintys skliausteliuose ar nutylėjimai su daugtaškiu. (Emilija Visockaitė)
Emilija žavi tuo, kad muzikoje ji jaučiasi kaip tyrinėtoja – jos DNR yra šokėjos, o muzika jai yra žaidimų aikštelė, kur nėra tiek spaudimo viską atlikti nepriekaištingai. Iš to ateina atsipalaidavimas bandyti naujus dalykus, be baimės suklysti. „Aprašykime dienas“ taip pat turi ir kitą svarbų elementą, kuris vienija daugelį „YMIR Audio“ studijoje dirbančių artistų, kurie vyrauja tarp mano pasirinkimų: nors Emilija dainuoja apie skaudžius dalykus – kitų žmonių naudojimąsi tavimi, negebėjimą susikalbėti, artimo žmogaus netektį – ji neatrodo šių temų nuginkluota, priešingai. Kai išgirdau šias dainas demo formoje (dalį jų dalinomės Emilijos NARA tinklalaidės interviu), jos veikė kitaip – per skausmą. Tuo tarpu debiutiniame EP Emilijos dainos įgavo gitarų ir būgnų rūbą, su kuriuo ji išeina tvirta ir užaugusi. Bet tuo pat metu – išlaikiusi tai, kas jos muziką padaro nepanašia į nieką kitą aplink. (Karolis Vyšniauskas)
Šis pasirinkimas man yra ypatingas keliais aspektais. Pirmasis, be abejo, yra muzikinis turinys. Antrasis – nes kuravau leidybos procesą, kaip „Isla to Isla“ leidyklos atstovas. Mano nuomone, šis leidinys svarbus ir sociokultūriniu požiūriu. Turbūt dviejų rankų pirštais galime suskaičiuoti merginas (solo), kuriančias šiuolaikinę elektroninę muziką Lietuvoje. Lietuva kaip ir visas pasaulis išgyvena elektroninės muzikos DJ epogėjų, bet yra vis mažiau kuriančių ir gyvai atliekančių elektroninę (šokių) muziką. Exoternal EP „ZigZoyd“ yra tarsi antitezė aukščiau išsakytai minčiai. Atlikėja drąsiai ir ryžtingai eksperimentuoja ir kuria originalų elektroninį skambesį. Penki mini albumo kūriniai spinduliuoja laisvu požiūriu į šiuolaikinės elektroninės muzikos tendencijas. Žaismingai ir skoningai jungiamos skirtingos elektronikos stilistikos sukuria eklektišką ir įdomų muzikinį pasaulį. Tai vienas tų leidinių, kuriuos galima dvigubai kategorizuoti – vertinti tiek per funkcionalumą šokių aikštelėje, tiek per klausymosi namuose patirtį. Mano nuomone, ši muzika atliepia abi kategorijas. Taip pat manau, kad šis leidinys yra gyvas paskatinimas visoms kuriančioms merginoms nesidrovėti ir eiti savo eksperimentų keliu, mažiau mąstyti, kas ką pagalvos ir kaip vertins. Asmeninio siekio išpildymas ir gera savijauta yra gerokai svarbiau už bet kokią, dažnai neracionalią ir nepamatuotą kritiką. (Gediminas Jakubka)
Nors lyg ir norisi pirmiausia kalbėti apie mažiau žinomus kūrėjus, tačiau Free Fingos vardas albumų sąraše neišvengiamas. Tai neabejotinai vienas iš poros įtakingiausių pastarojo dešimtmečio šalies popmuzikos kūrėjų. Ir žodį „popmuzika“ čia rašau pačia geriausia prasme, nes Free Finga nebėra hiphopas ar R&B – jo kūryba aprėpia labai plačiai ir belieka džiūgauti, kad tokio lygio muzika yra ne „alternatyva“, o visų klausomas „pop“. Šis albumas, kaip ir ankstesni, vertas dėmesio ir dėl kalbinės plastikos – gebėjimo derinti šnekamąsias frazes ir anglizmus su trapia lietuviška išpažintine lyrika. (Emilija Visockaitė)
Turbūt didžiausią svorį neša įdomios aranžuotės: nors melodijos gan nuspėjamos ir groja klasikiniai R&B arpeggio, jų garsai parinkti originaliai ir mikse jie nuskamba gudriai. Ir dar man labai patinka išlaikytas vientisumas – atrodo, lyg visomis dainomis pasakojama viena istorija, o šiame albume ji labai švelni ir intymi. Tokį nuoširdumą labai sunku sukurti. Man patinka, kad nors tai yra ramus albumas, aš nejaučiu viežlybumo, dažnai girdimo lietuvių popse. Kažkuriuo požiūriu jis ir natūraliai įžūlus. (Meda Kaune)
Pradėsiu nuo akivaizdaus dalyko įvardijimo – šitas albumas yra unapologetically hot. „Spotify“ apstu baby making grojaraščių, bet šis albumas, mano galva, turi potencialo pasitarnauti Lietuvos demografijai labiau nei bet kuris jų. Tekstai, groovy boso rifai, smooth sintezatoriai, reverbe skęstantis gitaros solo, ilgesingas saksofono solo? Yes, please. Klausant šito albumo, vis ateidavo viena muzikinė asociacija: „Childish Gambino – Feels Like Summer“. Labai ramus, sklandus, chill summer vibes kūrinys kalba apie klimato krizę, masinį išnykimą, nerimą ir mirtį. Taip ir „Plastika“ kalba labai sunkiomis temomis – priklausomybė, klimato krizė, nerimo priepuoliai, bejėgiškumas. Kaip šiomis temomis kalbėti žaismingai, atsipalaidavus ir net romantiškai? Nežinau, bet šis albumas daro būtent tai ir daro tai meistriškai. (Kata Bitowt)
Tai išgyvenimų kolekcija, kurios kiekvienas kūrinys tampa kaip atskira istorija. Jaučiasi, kad albumas kupinas meilės jausmo ir ramybės, paleidimo bei lankstumo, būtino kismui, augimui. Tai intriguoja, bet tuo pačiu suteikia pasitikėjimo – albumas ramina užtikrintu jausmu, jog patirtys augina. Albumas panardina į įvairiapusišką nuoširdumo patirtį pilną kokybiškų garsų, meistriško žodžių žaismo, ramybės ir pasitikėjimo. (Ani Gandžumian)
Man labai patinka, kad šis albumas ir labai lietuviškas, ir globalus tuo pačiu metu. Kad jis ir šiandien, ir kažkur be laiko, kažkur, kur mes visi, bet ir labai asmeniškai. Ne identiteto rekonstrukcija, o identitetas, toks, koks yra šiandien – fragmentuotas, suklijuotas. Tai labai tikroviška. O šitam muzikiniam žanre mažiausiai to tikėčiausi (žinoma, gal dėl to, kad nesu didelis šito žanro tyrinėtojas. Beje, koks čia žanras?). Gali pasirodyt, kad aš kalbu tik apie tekstą, bet melodijos ir instrumentalas taip gerai papildo dainų istorijas, kad niekas neužknisa ar netrukdo ir susilydo į vieną „Plastikos“ gabalą. (Mantas Joneikis)
Šis albumas yra misterija, mįslė – masės sukūrimo/atsiradimo mišios. Sintezė ir netikėtas duetas. Elektroninės muzikos kūrėjas Fume ir choras „Jauna muzika“. Konceptualus albumas-pasaulis. Garso takelis visatos atsiradimui ir jos reiškiniams. Kelionė svyruojant tarp dviejų stebuklų – skaitmeninių mašinų ir žmogiškumo (choras kaip reiškinys man asocijuojasi su žmonių bendryste ir darna). Albumas įkvėptas Stepheno Hawkingo knygos „Trumpa laiko istorija: nuo didžiojo sprogimo iki juodųjų skylių“.
P. S. Kokį skaičių choras dainuoja kūrinyje „Hex & Decima“ ir kodėl jame nėra skaitmens 8? (Mantas Joneikis)
Praėjusiais metais pasaulyje netrūko įrašų, kurių tekstus būtų galima iškelti kone į poezijos knygas. Tą patį galiu pasakyti ir apie naująjį Godo Yorke albumą „Perkūnija“, kuris, pagaliau, atliktas vien tik lietuviškai. Tekstai žavi savo atvirumu, perteikia žmogišką trapumą, ir taip lengvai atranda kelią tiesiai į klausytoją. Atlikėjos balsas žavi savo tembru, tarp kūrinių įterpti poetiški interliudai padeda viską apjungti į vientisą progresiją. O melodijos, kuriose neretai vyrauja minimalizmas, padeda sukurti netradiciškai skambantį popmuzikos darbą. (Dovydas Pėkus)
Pasaulyje jau seniai vyrauja muzikinė kryptis modern classical, tačiau Lietuvoje tai gan retas reiškinys. Pats žodžių kodavimas suponuoja, kad tai simbiozė tarp modernumo ir klasikinės muzikos apraiškų. „Traxedia“ – vienas šios simbiozės pavyzdžių. Šviežias garsinis gūsis šiuolaikinės moderniosios muzikos scenoje Lietuvoje. Minimalus ir skoningas, besivystantis ir kulminuojantis albumo naratyvas prikausto dėmesį ir maloniai dirgina sąmonę. Smuikas ir minimalistinė jauki elektronika kuria mitologinį belaikį pasaulį. Tai galėtų būti ir tiesioginės sąsajos su senuoju graikų pasauliu, ir su lietuviškų laumių-raganų raudomis. Sąskambiai ir tembrai patrauklūs ausiai, tekstūros turtingos ir vaizdingos. Šešių kūrinių epas yra tobulos trukmės, kurį norisi kartoti. Tokios stilistikos muzikoje vyrauja perteklius ir leidiniai dažnai būna pernelyg ištęsti. „Alkanumo“ arba „nedavalgymo“ principas muzikoje man yra labai svarbus ir taip pat pritaikomas gyvuose pasirodymuose. (Gediminas Jakubka)
Keistas karnavalas, liūdni klounai, elfiška muzika, didelės prisukamos muzikinės dėžutės, kažkoks keistas klausimas, tvyrantis ore. Man patinka, koks vientisas šis albumas, vientisa mįslė. Teksto čia mažai, tik grupės, albumo ir dainų pavadinimai, gal dėl to sunkiau rasti apie jį žodžių? Pirmas albumo kūrinys „Gaustina“. Gal sutapimas, o gal ir ne, bet panašiu metu, kai klausiau šito albumo, skaičiau Georgi Gospodinov „Liūdesio fizika“ – vienas iš knygos veikėjų, o kartais net rašytojo alter ego – Gaustinas. Albumas vietomis tikrai galėtų būti knygos garso takeliu (rekomenduoju ir knygą). (Pra)einančio laiko muzika. (Mantas Joneikis)
Pagaliau egg punk! Galimai vienas mėgstamiausių lietuviško pankroko albumų, įvykęs taip ir tada, kai reikėjo. Šitas 23-ijų minučių maratonas man kaip pietų pertrauka, kuri trunka tokį laiko tarpą, kiek trunka suvalgyt atidėtą sumuštinį, ir tada galvoji apie dabartį ir praeitį ir ateitį vienu metu ir gaunasi truputį kakofonija. Tekstai ir labai žemiški, ir lyg ištraukti iš tos būsenos tarp sapno ir pabudimo, bet aš viską supratau. Gal tuo labiausiai primena „sa-sa“, ir gal to norėjosi scenoje – šitų spalvų ir vaizdingumo. O suvedimas viską puikiai apvynioja geltonu raišteliu. Išgirdusi įrašą nudžiugau, kad viskas padaryta teisingai. „masė“ yra visiškai Kaunas, gyvenimas tarp darbo ir podarbinių veiklų, greitas važiavimas dviračiu, kažkas cypia. (Meda Kaune)
Mėgstu pačią įvairiausią muziką, bet visada geidžiu išskirtinumo ir charakterio. Kauno pankrokerių „masė“ pirmasis pilnametražis albumas turi šį charakterį ir labai ryškiai skiriasi nuo kitų panko grupių. Psichotinis, veržlus, įdomiai suręstas garsynas plieskia per makaulę kokybišku no-wave punk skuduru ir išlaiko dėmesį visą albumo trukmę. Sintezatoriaus partijos ir melodijos turbūt yra vienas didesnių charakteringumo dėmenų šioje muzikoje. Bosas, vokalas ir mušamieji sukuria puikią terpę sintezatorininkui laisvai žaisti klavišais. Tekstai ir vokaliniai viražai yra maksimaliai nenuobodūs. Vokalistas leidžia sau didaktiškai šūkalioti ir neurotiškai dainuoti apie vikingus, bėgikus ir kanibalus. Grupė puikiai atlieka savo muziką gyvai. Tai dar vienas svarbus momentas mano pasirinkimui. Visa tai, ką apibūdinau apie muziką, atsispindi gyvuose pasirodymuose – psichozė, neurozė, energija, charizma. (Gediminas Jakubka)
I was pretty anxious to get my hands on this record after falling in love with the sounds of Merope following their last two releases on STROOM (amazing label!). Probably their most experimental and collaborative releases to date, I was thrilled to see ambient legend and multi-instrumentalist Laraaji in the track list (2. Namopi). If you know Laraaji's discography, his zither and Indre's kanklės make a lot of sense together!
I was sad not to catch Merope at Le Guess Who? Festival this year, but I did hear Indrė Jurgelevičiūtė perform as part of her collaboration with Polish guitarist Raphael Rogiński who presented his new release Žaltys in the beautiful Pieterskerk, Utrecht. A researcher of musical folklore, Raphael named his album after the grass snake Žaltys, a household spirit in Lithuanian mythology. If you love Merope, or just want something to brighten your January, check this one out! (Samantha Lippett)
Mane labai džiugina tendencija, kad akademinį išsilavinimą įgiję muzikantai vis dažniau pasuka arčiau populiariosios muzikos, ją praplėsdami netikėtais skambesiais, nauju požiūriu, rečiau girdimais instrumentais. Prie tokių vardų kaip „Monikaze“ ir „Ambulance on Fire“ dabar prisidėjo Migluma (Miglė Palkevičiūtė), pernai išleidusi savo antrą EP „Moth“. Migluma kuria elektroninius avant-pop sapnus, į kuriuos lyg sirena vilioja trijų oktavų vokalu (čia išskirtinis kūrinys „Vilnija Vilnia“, kuriame choro efektas sukurtas sluoksniuojant vien pačios Miglės balsą). Be to, ji originaliai pasitelkia lietuvių folkloro motyvus, įsiūdama juos į globalių įtakų audinį, – tą mėgina daryti daugelis, bet pavyksta mažai kam. (Emilija Visockaitė)
Monikos Pundziūtės EP buvo išleistas dar 2023-ųjų pabaigoje, bet noriu jį paminėti būtent 2024-ųjų sąraše, nes tai buvo metai, kai šis albumas pirmą kartą atliktas koncertuose ir pasiekė tokį kultūrinį efektą, kokiam ir buvo sukurtas. Tai įrašas, kuris įdomus visų pirma savo istorija – viena populiariausių Lietuvos dainininkių nutraukė ryšius su jos karjerą varžiusiu vadybininku ir pradėjo kurti tokią muziką, kokios visada norėjo. Tai yra galingas pasakojimas, kurį pirmą kartą Monika viešai papasakojo NARA tinklalaidei – už šį pasitikėjimą jai visada būsiu dėkingas. Bet tai ir liktų pasakojimu, jeigu jo nelydėtų puikios dainos. Monika niekada anksčiau nerašė taip autobiografiškai (daina „kaip užaugau“), niekada neatskleidė tiek savo balso galimybių („atbulai“). Jos karjera nauja kryptimi tvirtai eina tolyn – 2025-ųjų pradžioje ji atsisakė Monique vardo, su dainų prodiuseriumi Snorre Bergerudu (išgirskite NARA interviu su juo čia) ji dirba prie pilno metro albumo. Bet šis, tranzicinis, rizikingas, didžiulės drąsos reikalavęs EP visada liks įrašu, fiksuojančiu vieną viltingiausių momentų neilgoje Lietuvos popmuzikos istorijoje. Tai albumas įrodantis, kad gali būti kitaip. Kad gali būti taip, kaip nori. Ir kad tai bus geriau nei buvo bet kada anksčiau. (Karolis Vyšniauskas)
Šis albumas turi savo atskirą visatą, jame vyksta viskas ir visaip. Beje, visa tai labai susijungia su viršeliu ir kitais vizualais: tikrai matau, kaip tas reikalas ant viršelio taškosi ir tokia va muzika groja dėl to. Dainos visiškai natūraliai nueina skirtingomis kryptimis, aranžuotės turi daug mėsos ir yra kūrybiškai sulipdytos vilkti klausytojus kartu. Vokalas čia lyg dar vienas instrumentas (labai mėgstu tokį priėjimą, kai tinka), vadinasi nedominuoja mikse ir žodžiai dažniausiai nėra aiškūs, bet kai protarpiais išgirsti arba paskaitai bandcampe, jie vaizdingi, prisideda prie tos visatos apipavidalinimo galvoje. Puikiai padaryti įrašai, o gyvai skamba ne ką mažiau mėsingai. Manau, šis albumas svarbus kaip pavyzdys, kaip įžūliai galima kurti ir plėsti ribas. (Meda Kaune)
Plié – We Know Exactly What We’re Doing
Vienas labiausiai taškančių metų albumų pasižymi bene svarbiausia meno kūrinio savybe – įtampos ir nervingumo kupinu zeitgeistu. Klausytojas, tarsi Aleksas iš „Prisukamo apelsino“, priverstas patirti ne pačias maloniausias žmonijos patirtis. Čia negali būti niekuo tikras, kompozicijų imperijos iškyla ir netikėtai žlunga, vos stuburas išsitiesia, jis iškart sulaužomas. Ir jei pirmajame albume tai buvo dirbtina, tai šiame – būtina. (Domininkas Kunčinas)
Jau savo prieš keletą metų išleistu albumu „Never Took Place“ pademonstravę kūrybinę jėgą, „Plié“ naujajame darbe kiekvieną geriausią savo kūrybos elementą ištobulino dešimteriopai. Milžiniška energija, kurioje persipina įvairios emocijos – ir jos tikrai ne visada teigiamos, bet būtent šiais laikais tai itin rezonuoja. Daug triukšmingo chaoso, kuris organizuotas tiek, kiek įrašui ir reikia, o intensyvumas nepaleidžia iki paskutinės sekundės, net jei patys albumo garsai kartais ir sulėtėja. Lietuviškoje roko muzikos scenoje skambesių vienodumo tikrai netrūksta, tačiau „Plié“ šios problemos absoliučiai neturi. (Dovydas Pėkus)
Salomėja_Mikas_Duo – Metamorphosis
Laisvosios improvizacijos duetas Salomėja Kalvelytė (fleita) ir Mikas Kurtinaitis (tūba) kuria savitą garsinę kelionę. Klausant šio albumo, mintyse atsiveria pirmykščiai vaizdiniai – lyg pasaulio susikūrimo istorija nuo kiaušinio (kūrinys „Egg“) iki drugelio skrydžio („Butterfly“). Fleita ir tūba veikia tarsi dvi energijos, kurios drauge šoka ir kuria pasaulį. Istorija subtiliai vystosi, sukuria abstrakčius ir kartais net labai aiškius vaizdinius – pavyzdžiui, kaip pupa („Pupa“) ridenasi nesibaigiančioje žemės vagoje. Klausant improvizacinės muzikos mane labiausiai žavi momentai, kai mintys paleidžiamos laisvai kurti savo vaizdus. Tai tarsi meditacija ir kūrybinis procesas viename. Tokia muzika įgalina mąstyti ir stebėti, kur nuklysta mintys. Salomėja ir Mikas nebijo eksperimentuoti ir ieškoti naujų garsų savo instrumentuose. Nuostabu kai du žmonės improvizuodami gali sukurti tiek daug skirtingų atspalvių ir išlaikyti klausytojo dėmesį viso albumo metu. (Viltė Gustytė)
Niekas Vilniuje taip nerėkia, kaip rėkia „Sipo“ vokalistė – ir tai neskamba taip euforiškai. Grupės energija veikia kitoje skalėje, bet tai nėra vien garsinė ataka: kiekvienoje šių dainų slepiasi pagavios melodijos. Tai katarsiškas, bene egzorcistinis įrašas, kuris tuo pat metu yra labai smagus klausyti. Matyt dėl to, kad jį išklausius grupė atrodo laimėjusi prieš „šlykštynes, kurie sukasi aplink“, kuriems ir paskyrė šį albumą. „Sipas“ yra mįslė: kas šie keturi draugai? Kaip jie užaugo? Iš kur jų laisvė? Kodėl jie šypsosi fotografijose kai kitos scenos grupės šaltais veidais? Ši grupė simbolizuoja pokytį, kurio dar negaliu apibrėžti, bet kurio reikėjo. (Karolis Vyšniauskas)
Solsticija is a self-released LP by Undveld – electronic music producer and DJ based in Vilnius. A young, yet prolific, artist, he has some 43 releases available on his Bandcamp discography ranging ambient, drone, techno and industrial sounds – some of which have been featured or released by the Lithuanian ambient label Amulet of Tears (who also have a great show on Radio Vilnius).
For me, Solsticija feels like the season – the perfect sound for watching snow storms from my living room, or for curling up in bed with a book. Special shout out to Undveld for supporting the legendary Autechre in Sweden this year, as well as delivering some great live sets at venues such as Draugų Vardai. (Samantha Lippett)
DAINOS
Abudu – Blogas svečias (su Free Finga)
Šis kūrinys žavi neįprasta, daug savyje talpinančia struktūra – jis dramatiškas lyg filmas ar spektaklis, evoliucionuoja, užburia ir kviečia patirti. Pradžioje ramus, tada – grėsmingas, paslaptingas. Vėliau atsirandantis svajingas styginių kvintetas užburia, augina įtampą į išlaisvinančią atomazgą – vokalisto Domanto ramūs žodžiai perauga į drąsų gitarų skambesį. Be galo gera atrasti šį kūrinį vis kitu kampu. Mėgaujuosi jo dinamika ir išbaigtumu. (Ani Gandžumian)
Beveik septynių minučių kūrinys, kuris nė trupučio neprailgsta, nesvarbu, kiek kartų klausau. Pritariu tiems, kurie sako, kad tai lietuviškoji „Bohemijos rapsodija“. Skirtingi posmeliai, skirtingi tempai, skirtingi žanrai visiškai organiškai, meistriškai kelia ir nuleidžia įtampas. What a ride! „Ačiū draugams, kurie šildo sieną baltą“ – kol skamba ši daina, ji tokiu draugu tampa man. (Kata Bitowt)
Abudu – Širdis plaka, jausmo nėra
Melavau, kad sunku išsirinkti vieną „Abudu“ kūrinį – „Širdis plaka, jausmo nėra“ šiek tiek išsiskiria iš viso albumo „Vietos Pasauly!!“ konteksto. Ir vėl – manau, kad tekstas yra geriausia šitos dainos dalis, nes jo klausydamas galvoju, kad vienodai tapatinčiausi ir paauglystėje, ir dabar, jeigu tik jausčiau ką nors panašaus, kaip dainos lyrinis subjektas. (Paulius Ambrazevičius)
„Abudu“ pamažu kopė į mūsų muzikos panteoną ir, man atrodo, būtent su šia liūdna, bet viltinga balade ten įsitvirtino. Čia gerai girdisi jų turininga poetika, muzikinis originalumas, daugiasluoksniškumas, drąsa rinktis neįprastus sprendimus, perpaišyti žanro kontūrus. Po jų albumo pristatymo „Kablyje“ pagalvojau: tai, kad tokia muzika yra populiari ir aistringai mylima, rodo sveiką muzikinę ir socialinę ekosistemą. (Emilija Visockaitė)
Ambulance on Fire – So Sorry
Suklustu išgirdęs viską, kas pasirodo artima Kate Bush. Bet tai tik pirmas įspūdis. „So Sorry“ pradeda antrąjį dueto „Ambulance on Fire“ albumą „Totem“, kuris, savo apgaulingu lengvumu, šoka aplink depresiją („The Big Sad“) ir jai artimas būsenas. Sentimentas, kad atsiprašinėji visų, išskyrus savęs paties, daugeliui bus pažįstamas. Jūros Elenos Šedytės ir Mėtos Gabrielės Pelegrimaitės balsai užliūliuoja. Kaip ir visas albumas, šis kūrinys – neapčiuopiamas, pabėgantis vos įgavęs formą. Ir gal dėl to jį vis norisi vytis, dainos tempu. (Karolis Vyšniauskas)
atefiina, McLoud – Privati valda
Prodiuserinė kompanija „Autostrada“ jau kelis metus stumia lietuvišką popmuziką į priekį. atefiina ir Luko Malinausko iš McLoud'ų duetas, visų pirma, įstrigo nuostabiu vaizdo klipu. Jei dar vienas Luko vaidmuo nebestebina (jis čia toks lyriškas pinčiukas), tai atefiina yra tikrai per mažai įvertintas atlikėjas. „Leisk kvėpuot man tavo orą, kol anglis kambaryje vien liks. Negaliu ištrūkt iš jos akių obuolių...“ – kaip galima nemylėti tokio Tado Blindos. Ir kai klausai kokį dešimtą kartą iš eilės, atkreipi dėmesį į šios istorijos muzikinį takelį. Asketišką, tačiau erdvų kaip tie laukai vaizdo klipe. (Domininkas Kunčinas)
Barbora Matuzaitė – Obelis
Man labai patinka, kad šita daina turi tai, ką vadinam indie-folk, pasaulio, lietuvių folkloro arba liaudies muzika. Barboros balsas ir dainavimo maniera turi šiek tiek grubumo – labai linkiu jo nenušlifuoti. (Mantas Joneikis)
Kontrastas tarp Barboros jaunystės (ji moksleivė Vilniuje) ir jos žodžių išminties ir balso sodrumo padaro šią dainą magiška, netgi mįslinga. „Obelis“ yra daina, kuri gyvena savo laiko juostoje, tęsdama lietuviško folkloro tradiciją ir perduodama ją tiems, kurie kitomis aplinkybėmis šiuo skambesiu nesidomėtų. Dovana išgirsti muzikantą tokiame pradiniame kūrybos etape: kai nežinai kas laukia, bet žinai, kad tai bus puiku – ir greičiausiai nebus tai, ko tikėjais. (Karolis Vyšniauskas)
blank – Žiurkės valanda
Galbūt energingiausia šių metų vietinės scenos daina ar bent jau energingiausia pirmoji įrašo daina tai tikrai. „blank“ per dvi su puse minutės trunkantį kūrinį tiesiog nepriekaištingai perteikia tą bandymą visur suspėti, visur sudalyvauti, kai aplink vien rūpesčiai – turbūt bet kas, pasiekęs tam tikrą amžiaus ribą, puikiai tą supranta. „Bet man rytoj į darbą“ – tiksliausias apibūdinimas viso bandymo nepraleisti gyvenimo siūlomų malonumų, nors jų patirti ne itin yra kaip. (Dovydas Pėkus)
Free Finga – Beržas (su Monika Liu)
Tikrai turiu crush šitai dainai. Kai ji groja, jaučiuosi rankom surištom, palaimingai skęstanti jos garsuose. Daina man yra apie pokytį, kaip iš nerimo, nepasitikėjimo ir vienatvės personažai/s atsigręžia į save, savo poreikius ir norus, nors dainos instrumentalo outro vis nenusprendžia, ar išsirišti į minorą, ar į viltingesnį akordą – pokytis vyksme. Be aprašytų prasmių, jos tiesiog gera klausytis. Ji apkabina, ramina ir nejučia priverčia judėti savo ritmu. (Kata Bitowt)
Free Finga – Vienas
Šis kūrinys žavi savo užtikrintumu ir kaip jame skaniai apsijungia ramybė su dinamiškumu. Tai norisi įvardinti kaip šiuolaikišką skambesį, prisotintą skoningų garsų, malonaus vokalo ir subtilaus nostalgiško jausmo. Jis žadina norą judėti, linguoti, dainuoti, klausytis iš naujo. (Ani Gandžumian)
Galèra – Švelniai plaukia
Gaivus jauno ir seno mišinys, kuris sproginėja idėjomis, entuziazmu, romantika ir džiaugsmu. Šito visai trūksta melancholiškoje lietuviškos muzikos padangėje. Dainoje randu tokio lengvumo, kurio turėjo tos kelios puikios lietuviškos roko operos ir kurių, bent jau man, per mažai. (Mantas Joneikis)
Gabrielė Vilkickytė – Kūnas šaltinis
Po pirmų dešimties šios dainos sekundžių skruostu nubėgo ašara – visiškai neplanuota reakcija į skambesio skaidrumą, balso skvarbumą, žodžių tikslumą („mano kūnas – mano atmintis“), aranžuotės minimalumą. Kiek nedaug, rodos, tereikia gerai muzikai. Ir kartu labai daug. Patinka, kaip Gabrielė taria žodžius, kad jos balsas čia pačiame priekyje, bet tai, kas girdisi už jo, yra ne mažiau svarbu. (Emilija Visockaitė)
Kanalizacija – Weird Shit
Šis kūrinys pasižymi begaline energija: tūba vietoj bosinės gitaros, keistomis moduliacijomis ir itin išraiškinga gitara. Muzikoje susipina punkas, krautrokas ir free džiazas – unikali ir sprogstanti kombinacija. (Viltė Gustytė)
lazydolphin – fire, no sunsets
Dominykos Kriščiūnaitės („shishi“, „Ministry of Echology“, „Homechestra“) solo projektas. Dominykos poezija ir balsas nostalgiškai nukelia į ramius vasaros vakarus, kai seki saulės zuikį ant sienos, o tokie paprasti dalykai priverčia susimąstyti apie visą pasaulį ir mūsų bendrą buvimą jame. (Viltė Gustytė)
Liudmila – Būt savim tau tinka (su Eureka)
Be galo džiuginantis, gaivus duetas Lietuvos muzikos scenoje. Tiek Liudmila, tiek Eureka praplečia lietuviškos muzikos diapazoną bei parodo, kad gali būti kitaip. Šiame kūrinyje nuostabiai sužaista garsais, įgaunant nuoširdų, kupiną malonios nostalgijos, progresyvų skambesį. Mielas, džiuginantis, kažkuo labai artimas ir familiarus. (Ani Gandžumian)
Liudmila – end game vibe
I believe in everything I dream. Jokia kita daina šį rudenį manęs taip nenuramino ir nesuteikė tokio eskapizmo jausmo. Liudmilos (Miša Skalskis ir Milda Januševičiūtė) žaidimas su sintezatoriais, vokalų ir pagaulios melodijos (kaip sužinojau vėliau, girdėtos „Senojoje animacijoje“) deformavimas juos abu padarė keistai artimus, šiltus, prieinamus. Dvi minutės, kurias iškart norisi kartoti. (Karolis Vyšniauskas)
Lukas Pilkauskas – Ciao ciao
Kaip ir visa Lietuva, apie Luką sužinojau iš „Lopšinės“, vėliau sekė puikus EP „Sodų dainos“ (iki šiol mano mėgstamiausias jo kūrinys). Ir nors šitas naujausias trumpas albumas „Ciao ciao“ nežinau, ar man iki galo patinka, bet albumą atidaranti daina „Ciao ciao“ yra žaisminga, nerūpestinga, maloni, tokia, pagal kurią smagu šokinėti koncerte per daug neapsikraunant. Man Lukas dėl to ir patinka, kad jo muzika žaisminga ir pernelyg apie save rimtai negalvojanti. Lukas Pilkauskas yra vasara, o vasarą Lietuvoje mes mėgstame. (Paulius Ambrazevičius)
Migluma – Fluxus
Nuo pat debiutinio EP „Nebula“ sunku nesistebėti Miglumos kūryba ir nuoširdžiai manau, jog tai – vienas daugiausiai žadančių vardų visoje scenoje. Metų pradžioje išleistas singlas „Fluxus“ – neabejotinai atlikėjos stipriausias darbas iki šiol, sujungiantis tiek abstrakčią elektroniką, tiek vokalines manipuliacijas, tiek ir patį vokalinį atlikimą, kuris, ypač šiame kūrinyje, pritrenkė dar pirmąkart išgirdus jį gyvai. Drąsa, užtikrintumas ir laisvė – šis kūrinys tiesiog spinduliuoja būtent tuo, o tuo nesimėgauti turbūt neįmanoma. (Dovydas Pėkus)
Noyus – In Your Room
Galimai daugiausiai perklausyta daina, iš labai gero „Salva Xalva“ albumo (beje, irgi stiprus albumo personažas ir istorija, kaip ir „Plastikoje“). Kaip ir Free Finga, neša prie jausmų, tik čia jausmai yra queer, dėl to man artimesni. Čia man yra nemeilės daina – aš girdžiu naivumą, desperaciją, kažkokią melancholiją ir visa tai susivynioja į vietomis campy, bet labai nuoširdų jausmą. Geriausia metų daina šokti kambary iškėlus rankas viršun ir makaluojant klubais. (Meda Kaune)
Rokas Kašėta – Neturėjom dainos (Solo Ansamblio koveris)
Būtinai noriu į man įdomiausių dainų trejetuką įtraukti koverį, nes manau, kad kokybiški koveriai rodo aktyvią muzikos apykaitą, mezga muzikos scenos vidinius ryšius ir, svarbiausia, tvirtina santykius su istorija („Solo Ansamblio“ kūrinys, tiesa, visai nesenas, bet vis atsiranda ir puikių senesnės mūsų muzikos istorijos interpretacijų). Roko kūryba aktyvina ir kitą naują tendenciją – dainavimą tarmiškai. Jau nebesigėdijam lietuvių kalbos, tai čia pavyzdys, kaip ją galima plėsti, su ja žaisti, ir kaip nuo to keičiasi muzika. (Emilija Visockaitė)
šėtono močia – Temidė
Šitoje dainoje man labiausiai patinka atmosfera ir sintetiškai skambantys būgnai. Labai norėtųsi, kad Aistė nesustotų ir išleistų bent jau EP, o vėliau ir (laikau kumščius) su gyva grupe išstotų kur nors, kur būtų galima gyvai pažiūrėti ir įvertinti. Jeigu reiktų rinkti vieną – čia būtų mano 2024 metų geriausia lietuviška daina. Beje – fantastiško gerumo sceninis vardas, šitas Lietuvos jaunimas neįtikėtinai kūrybingas, laužantis tabu, labai tai vertinu. (Paulius Ambrazevičius)
Debiutinis atlikėjos kūrinys sukėlė raibuliavimą alternatyvinės scenos paviršiuje. Įdomu, kad jauna dainininkė į ją nėrė po troškinančios pramogų verslo saunos „Lietuvos balsas“. Nors Aistės įtakos labiau susiję su '90-ųjų metalu, šioje dainoje galima išgirsti daug ko, net ir pastaruoju metu visur reikia-nereikia kišamo shoegaze'o. Kiekvienas sprendžia pagal save – man asmeniškai dainos skambesys priminė tuos pačius '90s, kai žavėjausi Shirley Manson ir jos „Garbage“. Įdomu, ko klausėsi šio singlo prodiuseris Snorre Bergerud? (Domininkas Kunčinas)
SHWR – Impossible
Ačiū grupei SHWR, kad nuėjo į „Eurovizijos“ atranką su šia puikia toksiškų santykių daina. Dėka jos turėjau progą nueiti į jų koncertą (anksčiau apie juos tiesiog nežinojau), ką visiems rekomenduoju padaryti. Nors jų debiutinis albumas nesusiklauso taip lengvai, gyvas pasirodymas yra tikra palaima. Nuostabūs muzikantai, atlikėjai, puikiai susigroję ir atliekantys savo darbą. Mielai kartosiu dar ir dar. (Kata Bitowt)
Sipas – Tavo tėvas
Sukau šitą dainą labai daug kartų. Visų pirma, metų vokalistė. Toliau, kokybiškas hardcore punk gabalas, tiek kūrybine, tiek instrumentine ir suvedimo prasme. Šitoje dainoje gal tirščiausiai girdžiu Sipą, tą energijos pliūpsnį. Atrodo, kad užfiksuotas apskritai šitos kartos geras naglumas. Tikiuosi, atsiras daugiau tokių dainų ir grupių, nes labai reikia. (Meda Kaune)
Sungazer – Tirpstu
Sunkiosios muzikos grupės „Cunabula“ atlikėja Goda Žukauskienė suteikė vokalus naujajam Eligijaus Žilinsko projekto „Sungazer“ EP-ui, o šis kūrinys, išleistas kaip debiutinis singlas, kone geriausiai perteikia įrašo dvasią. Šiltas ir tankus shoegaze skambesys – vietinėje scenoje to dažnai tikrai neišgirsi, o ypač atliekamo taip tinkamai. Per tris minutes perteikiama begalė emocijų, atlikėjos vokalinis atlikimas stebina savo ramybe (o tai tikrai netikėta, jei teko girdėti „Cunabula“ kūrybą), o ir visa daina nestokoja taip žanrui reikalingos Masės. (Dovydas Pėkus)
Vesta – Surišti viena virve 2k24 (Tribute to UZI)
Jaunosios kartos balsas atiduoda respektą Klaipėdos legendoms UZI ir kitiems scenos herojams viena virve surišdamas lietuviško hiphopo praeitį ir dabartį. Tiek anksčiau, tiek šiandien merginų šioje scenoje akivaizdžiai per mažai. „Vaikas pasiklydęs šitame žaidime“ Vesta sako: „Nekritikuok mano repo, nekritikuosiu tavo IQ“. Gabalo prodiuseris Kamy semplina UZI „Stukačių“, o Vesta sėdi ant šaligatvio, klauso NAS'o ir pasakoja savo istoriją. Viskas paprasta kaip 2x2. (Domininkas Kunčinas)
Dainas iš albumų ir dainų topo išgirskite „Spotify“ grojaraštyje:
Ačiū visiems bičiuliams už pasirinkimus ir žodžius. Ką dar turėtume įtraukti į šį sąrašą? Parašykite mums į karolis@nara.lt ir pasidalinkite savo muzika 2025-aisiais. Visus „Naujos scenos“ tekstus ir podkastus raskite čia.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:
