Rugsėjį pasirodžiusiame interviu Ira Glassas, Pulitzerio premiją pelniusios tinklalaidės „This American Life“ autorius, žurnalistus prilygino vienuoliams paskutiniame vienuolyne: „Mes vos laikomės. Viskas, kas mums liko – tai aprašyti.“ Kad išliktų dokumentas apie nykstantį laikmetį.

Ira Glassas, kompozitoriaus Philipo Glasso antros eilės pusbrolis, kalbėjo apie negrįžtamai pasikeitusią JAV visuomenę. Ji skilo į paralelines realybes, kur netgi tokie gamtos reiškiniai kaip uraganas tampa diskusijų objektu – ar tai, ką matome pro langą, iš tiesų vyksta?

Tada, rudenį, dar buvo vilties, kad žurnalistus priešais laikantis kadenciją baigęs prezidentas nebus perrinktas.

Glasso žodžiai nuskambėjo aktualiai ir mūsų kontekste. Vis prisimenu žmones, sakančius, kad skaito Norberto Černiausko „Paskutinę Lietuvos vasarą“ ir jaučiasi panašiai kaip jų proseneliai 1940-aisiais, prieš Antrajam pasauliniam karui pasiekiant Lietuvą. Černiausko knyga išleista 2021-aisiais. Po metų Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Dėl ukrainiečių gynybos ir pasiaukojimo jau tris vasaras galėjome jaustis apysaugiai. Tačiau jausmas, kad, jei ne ši, tai kita vasara gali būti paskutinė, visada greta.

Gruodį išrinktas naujasis NATO generalinis sekretorius Markas Rutte deklaravo: „Nesame pasiruošę tam, kas mūsų laukia po 4–5 metų. <...> Tai, kas įvyko Ukrainoje, gali pasikartoti ir čia.“ Vasario 9-osios interviu „Redakcijai“ Lietuvos krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė teigė: „Šiandien geopolitiškai esame grėsmingiausioje situacijoje per dešimtmečius.“ Vasario 18-ąją Trumpas nusišnekėjo, kad Ukraina pradėjo karą ir kad Zelenskiui su Putinu reikėjo „susitarti“. Tai, kas atrodė neįmanoma, tapo nauja realybe.

Šis tekstas ne apie geopolitiką. Jis apie muziką. Juo tęsiu savo „džiazo piligrimystę“, kurią pradėjau pernai pavasarį Taline. Pernai rudenį vykęs festivalis „Vilnius Jazz“ buvo natūrali jos tąsa. Tačiau kitą dieną po festivalio pradžios buvo paskelbta, kad karo atveju Lietuva gali atsilaikyti dešimt dienų, kol atvyks sąjungininkai – bet tam per ateinančius ketverius metus reikia surinkti 10 milijardų papildomų eurų. Savaitę po to buvo pranešta, kad į frontą Ukrainoje atvyks tūkstančiai Šiaurės Korėjos karių.

Toks dualumas – bandymas dalyvauti kultūriniame gyvenime ir nerimas, kad greitai nebegalėsi to daryti, – tapo nauja norma. Kiekvienas muzikos festivalis, koncertas tampa kova tarp dviejų impulsų: ignoruoti – nes karo fone mėgautis kultūra atrodo nesvarbu, netgi šventvagiška – ar panirti, bent trumpam užsimiršti?

Kiek galiu, renkuosi antrąjį, kad prisiminčiau, jog žmogus gali ne tik griauti, bet ir kurti. Ir kad tai, kas vyksta scenoje, reikia užrašyti, it vienuoliui paskutiniame vienuolyne.

★

Lietuvos visuomenė šiandien renkasi tarp dviejų krypčių: uždarumo arba atvirumo. Nesaugumo akivaizdoje uždarumas laimi ir pasireiškia bjauriomis formomis. Pavyzdžiui, gruodį įvykdytu dviejų vietnamiečių, Ngoc Anh Thu Vu ir Thi Phuong Dung Le, deportavimu iš Šiaulių, nors jos ten buvo įkūrusios gyventojų pamiltą kavinę. Norint kavinę išsaugoti buvo surinkta per 6 tūkst. peticijos parašų, bet tai nepadėjo. Įspėjimą apie deportavimą jos gavo vėlai, praktiškai nepaliekant laiko bandyti pakeisti situaciją. Migracijos departamento vadovė viešame įraše teigė, kad „kartais įspėjimas (apie deportaciją – aut. past.) sugadintų mums mūsų strategiją“. Uždarumas – kaip strategija.

Šios bangos tąsa – triuškinanti Lauryno Kasčiūno, buvusio tautininko, prieš kameras šaukusio ant prieglobsčio prašytojų, pergalė konservatorių lyderio rinkimuose. Vėlgi – tai, kas atrodė neįmanoma, tapo nauja realybe.

Ši uždarumo ir atvirumo priešprieša nėra nauja. Pirmą kartą ja susidomėjau 2010-aisiais, kai Tomas Venclova išspausdino esė „Aš dūstu“. Jis kritikavo konservatyvią to meto Lietuvos intelektualų pasaulėžiūrą, kurią apibendrino Arvydo Juozaičio fraze: „Juo daugiau tolerancijos, juo mažiau Lietuvos.“ Kaip rašė Venclova, „ką sovietams tikrai rūpėjo padaryti, tas jiems ir pavyko: savo valdinius, kad ir kokia kalba jie kalbėtų ir kuo save laikytų, jie smarkiai demoralizavo, įdiegė siaurą, primityvų mentalitetą, kurio dalis, beje, buvo ir ksenofobija, ir neapykanta „kosmopolitams“.“

Venclova savo esė, sulaukusią didelio atgarsio, užbaigė viltingai: „Lieku optimistas: po nepriklausomybės atgavimo, po ekonominės bei politinės transformacijos ateis laikas ir mentalinei transformacijai.“

Šiandien, 2025-ųjų vasarį, Lietuvoje apstu pavyzdžių, liudijančių prisidėjimą prie šios mentalinės transformacijos. Šiame tekste apsiriboju muzika. Vien rudenį „Videogramų“ festivalis, kruopščiai kuruojantis Vidurinių Rytų lauką, į Vilnių pakvietė „Palestinian Sound Archive“ autorių Mo’miną Swaitatą ir „Beirut Groove Collective“ DJ’ėjus. „Pasidaryk pats“ draugų būrys iš „Facial Tumour Booking“ į Vilnių atskraidino ekstremalios muzikos iš Šiaurės Amerikos autorius „The Body & Dis Fig“ ir šiemet organizuoja daugybę koncertų, apie kokius Lietuvoje buvo nedrįstama svajoti. Mažai kam žinant lapkričio pirmadienio vakarą į Šv. Kotrynos bažnyčios sceną žengė „Depeche Mode“ vokalisto Dave’o Gahano dukra Stella Rose. Pavasarį ir vasarą laukia bilietai į „Xiu Xiu“, Zola Jesus, „King Gizzard & the Lizard Wizard“, Nilüfer Yanya, „Mogwai“ koncertus Vilniuje.

Gyvenant Vilniuje ar Kaune galima jaustis pasaulio dalimi – tai ypač svarbu, kai atrodo, kad pasaulis nuo mūsų regiono nusisuka.

Festivalis „Vilnius Jazz“ šioje dėlionėje išsiskiria ne tik savo atvirumu pasauliui, bet ir ilgaamžiškumu – šį rudenį festivalis vyko 37-ąjį kartą. Antano Gusčio pradėtas ir ligi šiol jo vadovaujamas festivalis šiemet pakvietė svečius iš Niujorko, Australijos, Prancūzijos, Airijos, Švedijos, Belgijos ir bigbendą iš Japonijos. Net jei atėjęs į Vilniaus senąjį teatrą mažai ką pažįsti, vis tiek jautiesi kaip draugų iš skirtingų kartų susitikime.

Japonijos džiazo dieną atmosfera buvo šventinė, visi bilietai išpirkti. Tai atrodė kaip didesnės Japonijos populiarumo bangos dalis, kurią atspindi ir didžiulis Arūno Gelūno Nacionalinės dailės galerijoje kuruotos parodos apie Japoniją lankomumas (per 25 tūkst. lankytojų) ir faktas, kad visi mano draugai – įskaitant mane patį – arba buvo Japonijoje, arba planuoja vieną dieną ten nuskristi. Pageidautina greičiau, nes niekada nežinai, kiek sienos liks atviros. Ši šalis suvokiama kaip kažkas tolimo, intriguojančio ir, svarbiausia, draugiško.

NARA muzikinėse publikacijose koncentruojuosi į naujus scenos vardus. Todėl „Vilnius Jazz“ labiausiai laukiau pianistės Gintės Preisaitės pasirodymo su Japonijos muzikantėmis – perkusininke Hitomi Aikawa ir sinusinėmis bangomis (sine waves) grojančia Sachiko M. Jų atsargaus, minimalistinio koncerto metu buvo akimirka, kai visos trys muzikantės svarstė, kur kūrinį kreips toliau. Jos ramiai žiūrėjo viena į kitą, kelioms sekundėms stojo tyla. Sausakimša salė tylėjo kartu, sustingusi. Tada Preisaitė paspaudė pianino klavišą, ir kūrinys vystėsi toliau. Tai viena nuostabiausių improvizacinės muzikos patirčių – kai gali dalyvauti kūrybiniame procese kartu su kūrėjais, stebėti jų bežodę komunikaciją ir išgyventi kūrinio evoliuciją drauge. Žinojimas, kad tai, ką ką tik išgirdai, niekada daugiau nepasikartos, tik dar labiau sustiprina tos akimirkos galią.

Po koncerto sutikau Gintę Preisaitę teatro koridoriuje ir pakviečiau interviu. Kaip ir daugelis Lietuvos eksperimentinės muzikos scenos vardų, ji buvo įkvėpta „Vilnius Jazz“ fenomeno. Kai sužinojo, kad festivalio programa bus skirta Japonijos temai, abi pusės – festivalis ir muzikantė – surado viena kitą.

„Domėjausi Japonijos nišine muzika, ypač – muzikiniu judėjimu, vadinamu Onkyo arba Onkyokei, kuris prasidėjo dešimto dešimtmečio pabaigoje Tokijuje, – rašo Preisaitė vėliau „Instagram“ žinute atsiųstuose, be festivalio adrenalino fono apgalvotuose atsakymuose. – Šį rugsėjį kelioms savaitėms išvykau į Tokiją ir susitikau su vienu iš to judėjimo menininkų Toshimaru Nakamura, su kuriuo sugrojom koncertą mažame record shop’e (įrašų parduotuvėje – aut. past.), pavadinimu „Ftarri“. Jis sakė, kad susitikimas galimas tik tada, jei grosim koncertą.“

Sachiko M. taip pat asocijuojama su Onkyo laisvos improvizacijos judėjimu, o Nakamura yra artimas jos draugas. „Mane sudomino jų ypatingas ryšys su tyla, triukšmu, detalėmis, minimaliais pokyčiais, dėmesys tembrui, subtilumui, fokusui“, – tęsia Preisaitė.

Visos trys muzikantės neturėjo jokio kontakto prieš lipdamos į sceną – jos susitiko tik koncerto dieną. „Sachiko iš pradžių pasirodė gana uždara, bet, kai susitikom, jos abi buvo labai šiltos, pilnos humoro – labai susidraugavome per tas dvi valandas iki koncerto, – prisimena Preisaitė. – Per koncertą buvo labai įdomi atmosfera: žinojau, kad ši muzika, performansas gali būti iššūkis klausytojams. Nors „Vilnius Jazz“ pasižymi atviru formatu ir atviromis ausimis ir širdimis, jaučiau, kad tylus noizas, ilgos pauzės ir minimalūs melodiniai elementai, fokusas į tembrą ir eklektiška istorija, kurią vystėme, gali arba prikaustyti, arba sukelti gana stiprų pasipriešinimą. Bet todėl ir smagu atnešti į programą kitokio garsinio gūsio.“

Tai yra džiazo burtai – kai trys muzikantės gali susitikti dvi valandos prieš pasirodymą ir padovanoti vieną įsimintiniausių 2024-ųjų muzikinių patirčių.

Kopenhagoje gyvenanti Preisaitė pernai pavasarį Baraboro vardu išleido mini albumą (EP) „Spring Mass“, kurio užliūliuojantis finalinis kūrinys „Stochastic Meditation“ tapo vienu praėjusių metų muzikinių atradimų. Ji taip pat rašo šiemet planuojamą išleisti fortepijono muzikos projektą, tiriantį šio instrumento ribas. Jos muzika puikiai dera prie kitų Lietuvoje šiemet išleistų šiuolaikinės akademinės muzikos albumų, tokių kaip Martos Finkelštein „between a thousand moons“ ar Jūros Elenos Šedytės ir Alberto Navicko „Orpheus, Eurydice“ (atlieka „Twenty Fingers Duo“).

Tai yra vienas dabartinio laiko paradoksų: lietuviškos muzikos kūryba ir leidyba, praktiškai visų žanrų, šiuo metu žydi – ir tuo pat metu jos ateitis atrodo kaip niekada trapi.

★

Atliepdamas laikmetį šių metų „Vilnius Jazz“ buvo ypač politiškai įkrautas. Festivalį pradėjo Vytauto Landsbergio ir Vladimiro Tarasovo duetas „post fluxiniai žaidimai“. Landsbergis skaitė jam neįprastai minorišką poeziją („Buvome. Dabar tyliai džiūvame“), o Tarasovas ją praskaidrino perkusijos klajone. Japonijos pianistas Kondo Tatsuo kūrinį dedikavo branduolinio karo aukoms. Tarp žiūrovų galėjai matyti klausytojų, apsigaubusių kufijomis, reiškiančių palaikymą Palestinos žmonėms. Kufiją ant scenos dėvėjo ir niujorkietė muzikantė Amirtha Kidambi, prieš pasirodymą paprašiusi vedėjo perskaityti jos grupės antirasistinę, antikolonialistinę poziciją. Be Europos ir JAV publikai pažįstamų taikinių (Trumpas, Putinas, Meloni, Netanyahu), ji solidarizavosi ir su protestuojančiais Indijos ūkininkais. Kalbą lydėjo monumentali, euforiška, nors ir aiškiai struktūruota džiazo muzika. Jai atsvarą pasiūlė prancūzių „Nout“ džiazo pankrokas su elektrine arfa ir pamišusia fleita.

Politinė tema tęsėsi Vykinto Baltako „LENsemble“ pasirodyme, kurio dalimi tapo muzikine kilpa pavirtusi Mussolinio kalbos ištrauka. Muziką lydėjusiame videokūrinyje besikeičiančios spalvos vienu metu trumpai sužibo ir geltonai, žaliai, raudonai, kaip įspėjimas. Muzika, it užstrigusi plokštelė, įkalino klausytojus, dalis jų pradėjo ploti, kad įrašas greičiau baigtųsi. Tai suskambėjo kaip metafora dabartiniam laikui – kai nori ištrūkti, tik, priešingai nei festivalyje, nėra dirigento, galinčio kūrinį sustabdyti.

Sidnėjuje gyvenantis pianistas Alisteris Spence’as papasakojo, kaip grojo „Vilnius Jazz“ dar 1989-aisiais, neįsivaizduodamas, kokia ateitis laukia Lietuvos ir viso regiono. Jis atrodė nuoširdžiai laimingas, kad vėl groja čia, šioje šalyje, tame pačiame festivalyje. Spence’o žodžiai nuramino. Juos išgirdęs supratau, kad dabartinės turbulencijos, žvelgiant iš laiko perspektyvos, gali pasirodyti įveikiamos.

„Vilnius Jazz“ kulminaciją pasiekė, kai scenoje pasirodė noizo-džiazo virtuozas Otomo Yoshihide. Prieš 31 metus (!) Vilniuje koncertavęs Yoshihide sugrįžo su būriu muzikantų ir sukūrė triukšmo šventę. Tai buvo pašėlęs, gyvenimą švenčiantis koncertas, kuriame muzikantai nuolat keitėsi dirigento vaidmenimis, žaisdami vieni su kitais kaip vaikai.

„Vilnius Jazz“ ilgaamžiškumas – festivalis prasidėjo dar sovietmečiu ir išgyveno 90-ųjų tranziciją – teikia vilties, kad „ir šitai praeis“. Kad, net jei neįmanoma grįžti į ankstesnį normalumą (klausimas, ar jis buvo normalus), bent jau įmanoma prisitaikyti prie laikmečio ir neišsižadėti savo kūrybinių idėjų – nepamenu, kad šiame festivalyje būtų pasirodžiusi grupė „iš išskaičiavimo“.

Šis festivalis įrodo ir kitą tiesą – norint išlikti būtina megzti žmogiškus ryšius už Lietuvos ribų. Kad galėtume vieni apie kitus žinoti, vieni kitus aplankyti ir kartu improvizuoti, tiek scenoje, tiek už jos. Tai jau ne tik muzika – tai diplomatija.

★

Kalbant apie diplomatiją, netikėtą džiazo dozę gruodį išgirdau Paryžiuje, Lietuvos sezono Prancūzijoje uždarymo renginyje. Jis vyko „Palais de Tokyo“ (!), viename kertinių Europos šiuolaikinio meno muziejų. Nuotaika buvo šventinė – tris mėnesius trukęs kultūrinių renginių maratonas Prancūzijoje baigėsi. Kiekviename jų bendradarbiavo Lietuvos ir Prancūzijos institucijos. Po sveikinimo kalbų sceną pusvalandžiui gavo „Vilnius Jazz“ jau girdėtas Vladimiras Tarasovas.

Muzikine prasme tai buvo nedėkinga scena – Tarasovo muzika reikalauja atidumo, kiekvienas jo prisilietimas prie būgnų yra ypač atsargus, tačiau publika neturėjo kantrybės: tolėliau buvę žmonės, suprantama, kalbėjosi ir šventė. Ir vis dėlto, prisispaudus arčiau improvizuotos scenos muzikinį katarsį patirti pavyko.

Tarasovo pakvietimas į šį renginį buvo džiuginantis pasirinkimas – tiek dėl neginčijamo muzikanto talento, tiek dėl jo atstovavimo vyresnei menininkų kartai, tiek dėl jo multikultūrinės tapatybės (Tarasovas gimė Archangelske, Rusijoje, bet nuo 1968 m. gyvena Vilniuje). Kaip jis pats sakė interviu LRT: „Kai pereini į tam tikrą lygį, supranti, kad priklausai visiems. <...> Amerikoje aš esu amerikiečių muzikantas. 10 metų dirbau Prancūzijoje, kur buvau prancūzų muzikantas ir į gastroles važinėjau kaip prancūzas. Vėliau labai dažnai keliaudavau su vokiečiais ir atstovaudavau Vokietijai.“

Toks buvo ir Paryžiaus koncertas. Scenoje – muzikantas, atstovaujantis ir Lietuvai, ir pasauliui, o visų pirma – sau pačiam.

★

Vasarą rašydamas pirmąjį džiazo tekstą dar negalėjau aplankyti „Jazz Cellar 11“ – greta Filharmonijos įsikūrusio vienintelio džiazo klubo Vilniuje, nes tada jis buvo uždarytas. Žiemą jis veikia visu pajėgumu. Apie šią vietą girdėjau daug gerų atsiliepimų, tad pagaliau susiruošus į ją nueiti apėmė panašus jaudulys kaip prieš apsilankant „Blue Note“ ar „Village Underground“ Niujorke. Ir tai, ką pamačiau, sužavėjo. Galbūt tuo, kad tai buvo būtent tai, ko tikėjausi. Geras džiazo klubas panaikina erdvę ir laiką. Net „Minh Jazz“ klube Hanojuje jautiesi taip, tarsi būtum čia jau buvęs. „Jazz Cellar 11“ irgi turi tą transformacinę galią.

Ant Vilniaus klubo sienų – čia vykusių koncertų fotografijos. Bičiulis sako, kad Moniką Liu čia matė bent keturis kartus ir kad būtent šioje scenoje ji, Berkeley koledžo absolventė, atsiskleidžia ryškiausiomis spalvomis. Vieta lemia ir muziką, ir muzikantų savijautą.

Šįvakar, vasario pradžioje, čia groja danas Jasperis Høiby kartu su Amsterdamo džiazo scenoje veikiančiais muzikantais – klavišininke Chaerin Im iš Pietų Korėjos ir olandu Jamie Peetu. Jų džiazas – techniškai sudėtingas, vientisas organizmas, niekada neperaugantis į per ilgus solo ar publikos linksminimą. Høiby koncentracija maksimali, jo žvilgsnis į tolį – obsesyvus ir kartu toks, nuo kurio negali atitraukti akių. Garsas klube puikus, o publika – pagarbi, beveik be kalbų tarp kūrinių ir bereikalingo filmavimo telefonais.

Vienas iš grupės kūrinių vadinasi „What it Means to be Human“. Høiby užsimena, kad kasdien galvoja apie žmones Gazoje ir svajoja apie grįžimą į pasaulį iki interneto. „Žinau, kad žmonės nenori karo, – sako Høiby. – Dažniausiai karo nori nelabai išvaizdūs vyrai valdžioje. Neleiskime jiems laimėti.“

★

Kai kalba pasisuka apie karą, žmonės mėgsta cituoti Churchillį. Prieš kurį laiką internete išplito istorija, kad paklaustas, ar panaikinti finansavimą menams, kad būtų daugiau pinigų karui, Churchillis atsakė: „Tai dėl ko tuomet mes kovojame?“ Nėra įrodymų, kad Churchillis tai išties būtų pasakęs. Tačiau idėja, kad turime išlaikyti kultūrą bet kokia kaina, yra pakankamai stipri, kad ja norėtųsi dalintis.

Šiuo metu stengiuosi daryti abu: skambinu į 1890 ir perku bilietą į „Brokenchord“ koncertą „Lofte“. Prenumeruoju kolegų iš „The Kyiv Independent“ darbą ir gaudau „Kino pavasario“ bilietus į filmą „Soundtrack to a Coup d'Etat“, pasakojantį apie tai, kaip tokie džiazo muzikantai kaip Louis Armstrongas, Nina Simone ir Duke’as Ellingtonas buvo kviečiami groti Afrikos šalyse, taip prieš savo valią įsiveldami į Šaltojo karo politines imtynes tarp JAV ir Sovietų Sąjungos.

Kiekvienas išleistas euras, ypač šiuo metu, yra ir moralinis pasirinkimas: kokioms iniciatyvoms skirti savo pinigus ir laiką, o ką ignoruoti. Šią dilemą mes pasitinkame stovėdami ant skirtingų socialinių laiptų. Kai dalis vilniečių atpažįsta save „Soy Vilnius“ maketuose, kiti, ypač dirbantys visuomeninėje veikloje – nevyriausybinėse organizacijose, švietime – susiduria su realiomis finansinėmis problemomis. Skaudu buvo matyti daug tuščių vietų „Vilnius Jazz“ seansuose (išskyrus Japonijos dieną), kai atrodė, jog čia galėtų susirinkti daugiau žmonių, bet jų nebuvo – galbūt dėl nesusikūrusio įpročio čia eiti, galbūt dėl bilietų kainos. Kai reikia rinktis tarp augančios buto nuomos Vilniuje ir intelektualiai praturtinančio vakaro, nuoma visada laimės. Ieškant lėšų gynybai, kultūros prieinamumo klausimas niekada nebus pagrindinis. Bet jis neturi likti paskutinis. Visgi, kaip sakė Churchillis... Ir šįkart citata tikra: „Menai yra būtini, kad visuomenės gyvenimas būtų visavertis. Valstybė turi pareigą juos remti ir skatinti.“

Tikiuosi, kad bėgant mėnesiams šių žodžių nereikės iš naujo prisiminti.