Buvo 2009-ųjų pavasaris, Šv. Kotrynos bažnyčioje vyko „Vilnius Jazz“ festivalio koncertas. Scenoje – „Free Tallinn Trio“ iš Estijos. Vokalistė Anne-Liis Poll į burną įsipylė vandens ir pradėjo gargaliuoti į mikrofoną. Tada perėjo į greitakalbę nervingai trindama delnus vieną į kitą. Trio muzika skambėjo kaip egzorcizmas. Dalis žmonių išėjo iš salės. Koncertui pasibaigus kurį laiką niekas neplojo.

Aš, prieš kelis mėnesius į Vilnių atsikraustęs pirmakursis, nežinojau, kaip šį pasirodymą vertinti. Nusprendžiau, kad tai buvo nesąmonė. Vėliau atradęs Liudą Mockūną ir Petrą Vyšniauską supratau, kad muzika, kurią grojo „Free Tallinn Trio“, buvo tikrasis džiazo kaip laisvės muzikos išsipildymas. Nuo to laiko Talinas mano galvoje įsirėžė kaip džiazo miestas, visai kaip Vilnius.

Šį pavasarį vėl klausausi džiazo, šįkart Taline, festivalyje „Jazzkaar“, vykstančiame nuo Estijos nepriklausomybės atkūrimo. Ištrūkau čia porai dienų siekdamas iš naujo atrasti rašymo apie muziką džiaugsmą laiku, kai, cituojant vieną iš ten grojusių muzikantų, „jaučiuosi bejėgis – ir labai piktas“.

Paskutinį kartą „Jazzkaar“ buvau 2018-ųjų pavasarį, maždaug tuo pat metu, kai nustojau reguliariai rašyti apie muziką. Jaučiausi išsakęs viską trimis esminėmis muzikos temomis, kurios rūpėjo Lietuvos populiariajai žiniasklaidai: „Euroviziją“, MAMA apdovanojimus ir SEL’ą. O nišinėje žiniasklaidoje, sulaukęs vietinio albumo, kuriam skyriau šimtą balų iš šimto („Frank Fitts“ – „You’re Lonely“), perdaviau albumų recenzijų puslapį kolegai. Tuo metu su komanda energiją nukreipėme į NYLA (dabar – NARA) podkastą, kuriame tiriame socialinio teisingumo, žmogaus teisių, politikos ir psichologijos klausimus. Reikėjo atsitraukti nuo muzikos žurnalistikos, kad galėčiau ją iš naujo pamilti.

2024-ųjų balandis ir aš vėl Taline, su žurnalisto akreditacija ant kaklo. Keliauju pietauti su kitais žurnalistais ir Estijos muzikos verslo svečiais. Įžengęs į restoraną mūsų grupę lengvai atpažįstu: dalį šių žmonių – kolegas iš Suomijos, Latvijos ir Jungtinės Karalystės – prisimenu iš ankstesnių apsilankymų „Jazzkaar“. Jie vėl čia, tarsi klasės susitikime. Yra ir naujų veidų – tarp jų pirmą kartą į Taliną atvykęs, dvidešimt valandų čia skridęs žurnalistas, knygos apie Sietlo džiazo istoriją autorius Paul de Barros.

Kartu su mumis ir „Jazzkaar“ festivalio organizatorė, muzikologė Anne Erm. Ji pradėjo šį festivalį 1990-aisiais ir nė karto jo nesustabdė. Lietuvoje analogišką misiją vykdo Antanas Gustys, nuo 1987-ųjų organizuojantis „Vilnius Jazz“. Kai Taline kam pasakydavau, kad esu iš Lietuvos, pirmas klausimas būdavo: „Ar pažįsti Antaną?“ (Pažįstu!) Džiazo scena Baltijos regione tuo žavi – ji vedama nedidelės grupės entuziastų, kurie piligrimiškai lankosi vienas kito renginiuose: balandį – „Jazzkaar“ Taline ir „Kaunas Jazz“ Kaune, gegužę – „Vilnius Mama Jazz“ Vilniuje, liepą – „Saulkrasti Jazz“ Saulkrastuose, Latvijoje, spalį – „Vilnius Jazz“ Vilniuje, lapkritį – „Tampere Jazz Happening“ Tamperėje, Suomijoje.

Esu jauniausias grupėje. Kolega iš Suomijos visuomeninio radijo su natos tatuiruote ant rankos pradeda kalbėti apie turtingą Talino džiazo istoriją. Kaip ir Lietuvoje, sovietinės okupacijos metais džiazas Estijoje buvo viena iš rezistencijos formų. Gaunu rekomendaciją būtinai išgirsti legendinį „Charles Lloyd in the Soviet Union“ albumą, įrašytą 1967-aisiais džiazo festivalyje Taline. Jo išleidimas buvo maždaug tokio pat masto įvykis kaip „Sonic Youth“ koncertas Vilniaus sporto rūmuose 1989-aisiais.

Mūsų restoranas yra Talino centre, naujame rajone, lygintiname su vilnietišku Paupiu. Aukštos buvusio fabriko lubos ir plytinės sienos man primena Niujorką. Skirtumas tas, kad, be mūsų, čia beveik nėra žmonių. Šalia sėdinti Estijos kultūros ministerijos atstovė paaiškina, kad Estijos ekonomika po kovido rimtai stagnuoja. Mane tai nustebina – vis dar gyvenu Estijos e-sėkmės istorijos naratyvu, kuris įvarė nemažą stigmą lietuviams. Estijos kolegė prisiminė, kad susitikime su kitų Baltijos šalių kultūros ministerijų darbuotojais ji pavydėjo Lietuvai – mes vieninteliai pastaraisiais metais padidinome kultūros srities biudžetą.

Patikslinu, kad Lietuvos atveju papildomos lėšos daugiausia skirtos žiniasklaidai ir kinui, ne muzikai. Bet muzikos srityje, mano įspūdžiu, būtent džiazas gauna palyginti didelę viešojo finansavimo dalį: kai dirbome Kultūros tarybos ekspertų grupėje, „Vilnius Jazz“ festivalio paraiškai vieningai skyrėme daugiausia balų ir didžiausią finansavimą iš visų muzikinių projektų. Finansuoti taip pat ir Klaipėdoje, Birštone, Tauragėje ir Utenoje vykstantys džiazo festivaliai. Tiesa, visų jų organizatoriai prašė didesnių sumų, negu taryba galėjo skirti. Kaip komisijos narys bandau džiaugtis esamu finansavimu, bet kartu noriu, kad jis būtų toks, kokio reikia, o ne kokio užtenka.

★

Taline labiausiai noriu pamatyti du atlikėjus, reprezentuojančius skirtingas džiazo muzikines ir geografines kryptis: Šveicarijoje kuriančią Italijos ir Nigerijos dainininkę, dainų autorę Afra Kane ir universitete Teksase susibūrusius, džiazo fusion (roko, fanko ir R&B elementus jungianti džiazo kryptis) grojančius „Grammy“ numylėtinius grupę „Snarky Puppy“. Tik pradedantis – ir jau kultinių muzikantų statusą turintis vardas. Solo atlikėja ir grupė. Džiazas su vokalu ir be vokalo.

Interviu su Afra susitinku viešbučio fojė. Festivalio gyvenimas jai neįprastas. Dar ne taip seniai ji keturias šešias valandas per dieną praleisdavo viena prie instrumento (Ženevoje studijavo klasikinį fortepijoną). Gavusi diplomą šią veiklą apleido. Grojimas tik fortepijonu, jos žodžiais, „gali tapti labai obsesyvus ir nesveikas“. Ji norėjo išsilaisvinti. Pradėjo rašyti savo dainas, kuriose klasikinė soul muzika susijungia su afrikietišku gospelu, vaikystėje girdėtu tėvų namuose. Afra karjera pamažu įsivažiuoja: ji pasirašė sutartį su „Warner Music“ ir šių metų kovą išleido brandų, daugiasluoksnį albumą „Could We Be Whole“. Bet dabartinėje muzikos industrijoje sutartis su didžiąja įrašų kompanija neduoda jokių garantijų.

„Labai sunku, ypač po kovido, – sako Afra. – Muzika vartojama vis greičiau. Po pusės metų albumas jau laikomas pasenusiu. Žmonės pradėjo klausytis muzikos labai nekantriai. Muzika tapo mažiau susijusi su istorijų pasakojimu ir daugiau su [emocijų] „išvėmimu“. Man tai netinka, nes esu lėta. Negaliu kalbėti apie paviršutiniškus dalykus. Nesu tikra, ar man šimtu procentų tinka muzikos klausymosi internete principas. Viskas greita, viskas turi būti garsu ir ryšku. Tai vargina.“

Klausausi jos ir linksiu galva. Nuo to laiko, kai mp3 kolekciją kompiuteryje iškeičiau į „Spotify“ profilį, mano muzikos pažinimas tapo chaotiškas. Įrašai pasilieka atmintyje tik jeigu įsigyji vinilą ar, dar geriau, patenki į koncertą.

Po kelių valandų esu Afra Kane koncerte Talino Telliskivi rajone, visai prie miesto centro, buvusioje gamyklų teritorijoje, kurioje dabar įkurta koncertų salė, barai ir fotografijos muziejus. Afra groja su grupe, bet stipriausiai man suskamba tos koncerto vietos, kai ji viena sėdi prie fortepijono ir dainuoja. Jos dainos introspektyvios ir emociškai atviros („Vienu metu nuolat sapnuodavau, kad mirštu. Apie tai parašiau šią dainą“), šiuolaikiškos ir kartu belaikės, o gal derėtų sakyti – visalaikės. Fortepijono pasažai atlikėjos kūrybą iš džiazo scenos perkelia į klasikinės muzikos teritoriją.

Pati Afra nedaro skirties tarp klasikinės ir džiazo muzikos – mato jas kaip vieningos muzikinės filosofijos kryptį. „Man [džiaze] patinka disonansai, – tęsia ji interviu. – Pradžioje jie gali stebinti. Gali groti natą, kuri nedera su akordu. Bet galiausiai ta nata atranda savo vietą. Girdžiu džiazą šiuolaikinėje klasikinėje muzikoje ir atvirkščiai. Imkim Bachą ar kitą kompozitorių – visos jų moduliacijos! Džiazas nėra jokia naujiena, jei žinai [muzikos istorijos] kontekstą.“

Po koncerto vėl susitinku su Afra ir nusiperku jos vinilą. Šis albumas praėjus pusei metų nebus laikomas pasenusiu – bent jau vieno buto Vilniuje lentynoje.

★

„Snarky Puppy“ į sceną žengia triumfuodami: visi virš dviejų tūkstančių bilietų Taline išpirkti. Juos pasitinkanti „Alexela“ koncertų salė, baigta statyti 2009-aisiais, yra moderni ir su puikia akustika – tokio rezultato norėtųsi „Tautos namuose“ ant Tauro kalno Vilniuje, jeigu jie bus pastatyti. Klausantis grupės pirma asociacija, kurią užsirašiau telefone, buvo „Man Park“ – SNL skečas apie tai, kaip vyrams sunku susirasti kitų draugų vyrų.

„Snarky Puppy“, devyni vyrai su bosistu Michael League centre, scenoje atrodė kaip vienas kito kompanija besimėgaujantys draugai. Jų džiazas – monumentalus it Dalaso daugiabučiai, nupiešti ant naujausio grupės albumo „Empire Central“ viršelio. Šis įrašas, laimėjęs „Grammy“, yra grupės dedikacija turtingai Dalaso juodaodžių džiazo muzikos istorijai. Grupė grojo albumo kūrinius – ir dar kažką, ko niekada nėra groję anksčiau. Džiaze riba tarp surepetuotų vietų ir improvizacijos yra labai trapi. „Snarky Puppy“ meistriškai su ja žaidė. Jų muzika apgaubė kaip apklotas. Ji buvo pakankamai nervinga, kad tai vis dar būtų džiazas. Bet tuo pat metu joje skambėjo daugybė ausiai malonių elementų, į žaidžiančio vaiko būseną grąžinusių tiek muzikantus, tiek publiką.

Vėliau spėjau pagauti „Snarky Puppy“ ir Kaune, „Kaunas Jazz“ festivalyje. Tačiau ten emocijos buvo prislopintos. Sunku pasakyti kodėl, nes grupė scenoje viską darė, regis, taip pat puikiai. Galbūt priežastis ta, kad Kauno „Žalgirio“ arenoje, priešingai nei Taline, nebuvo stovimo sektoriaus – prie pat muzikantų stovintys fanai visada teikia energijos, priešingai negu vien sėdinti publika. Renginio nuotaikai formalumo galėjo suteikti ir patosiška grupės pristatymo kalba.

Bet, matyt, tikroji priežastis yra ta, kad mėgautis koncertais Kaune yra sunku. Bet koks savivaldybės remiamas kultūrinis veiksmas šiame mieste primena, kad esi Visvaldo Matijošaičio – politiku tapusio verslininko, kurio valdoma įmonė į Rusiją išvežė karui pritaikomų prekių už penkis milijonus eurų, – teritorijoje. Apima jausmas, tarsi svečiuotumeisi pas oligarchą. Kauno darbuotojų teisių aktyvistas Jurgis Valiukevičius NARA publikavo analizę, kodėl daugumai kauniečių toks Matijošaičio „kapitalistinis realizmas“ – kai demokratiją iškeiti į infrastruktūrą – yra priimtinas. Bet tai turi savo kainą. Kol kauniečiai toliau balsuos už Matijošaitį, tol kultūriniai renginiai mieste turės „kultūros washingo“ (kai kultūriniais renginiais pridengiami nedemokratiniai procesai mieste) poskonį. Jausti jį yra skaudu, visų pirma, net ne dėl pačių grupių, o dėl ilgo sąrašo žmonių, sunkiai dirbančių, kad koncertai Kaune įvyktų.

★

Grįžkime į Taliną. Laukiu paskutinio vakaro koncerto. Telliskivi scenoje blausi šviesa apšvietusi atvertą pianiną. Iš užkulisių žengia aukštas žmogus ilgais plaukais ir barzda ir pradeda groti švelnią minimalistinę muziką. Estijoje ji skamba pažįstamai – šios šalies šiuolaikinės akademinės muzikos legenda yra kompozitorius minimalistas Arvo Pärt. Muzikantas scenoje – nyderlandietis Joep Beving. Kaip sužinojau vėliau pakvietęs jį interviu, Pärt muzika jam gerai pažįstama nuo vaikystės. Joep mama dainavo chore ir jis prisiminė vieną jos koncertą: „Man tas koncertas nelabai patiko. Bet vienas kūrinys išmušė iš vėžių. Tai buvo Arvo Pärt kūrinys.“

Joep Beving muzika švelni it vasaros lietus, bet ji išplaukia tiek iš meilės, tiek iš pykčio. Vieną kūrinių jis yra pavadinęs „Peace“ – „Taika“. Jis argumentuoja, kad vienintelis būdas išbūti dabartinėje situacijoje – jis kalbėjo apie karo veiksmus Gazoje ir Ukrainoje ir neturėjimą įrankių jų sustabdyti – pyktį paversti kažkuo kuriančiu, neutralizuoti, jo atveju – sudėti į natas.

Joep gyvenimo istorija įkvepia, nes profesionalią karjerą jis pradėjo vėliau nei daugelis. Savo malonumui jis grojo iki 22-ejų, bet tada „nutiko gyvenimas“. Reikėjo susirasti darbą ir išlaikyti šeimą. Jis metė muziką. Ir tada 38-erių grįžo. „Savo galvoje aš niekada nebuvau metęs [muzikos]. Atrodė, kad visada ją kūriau, bet nebuvo laiko prie jos dirbti. Tada perdegiau ir nebeturėjau ko prarasti. Ir tada viskas įvyko“, – sako Joep Telliskivi užkulisiuose mums geriant alų.

„Tas tylus balsas tavyje, liepiantis kažką daryti, kažkur link judėti – tas balselis yra tavo talentas, – tęsia jis. – Kiekvienas turi unikalų talentą ir galimybę jį rasti. Jį atradęs pradedi gyventi kitaip. Nuo racionalaus požiūrio į gyvenimą pereini prie intuityvaus. Ir jei tai pavyksta padaryti, gali vėl išmokti būti tuo, kuo iš tikro ir taip esi. Ir žmonės tai atpažins.“

Šiandien Joep 48-eri, jis ką tik paskelbė naują rudens turą po Europą, jo fortepijono įrašai sulaukia dešimčių milijonų perklausų „Spotify“. Ši muzikos klausymosi platforma, nepaisant visų jos minusų, pavertė Joep vienu klausomiausių pasaulyje šiuo metu kuriančių kompozitorių. Iš dalies tai suprantama – jo muzika tinka kaip fonas norint sukurti jaukią atmosferą, per daug nesigilinant, kas skamba. Bet tuo pat metu tikiu, kad yra žmonių, kurie renkasi klausytis būtent šio kompozitoriaus panašiai kaip tie, kurie šiemet ėjome į „Kino pavasarį“ žiūrėti paskutinio Ryuichi Sakamoto koncerto filmo.

Galim ginčytis, kiek Joep Beving minimalistinę muziką praturtina, o kiek atkartoja tai, ką jau sukūrė Arvo Pärt ar Philip Glass, kitas jį įkvepiantis kompozitorius. Bet tą vakarą Taline galvoti apie tai nesinorėjo. Norėjosi skęsti Joep natų lopšinėje ir džiaugtis, kad tada, prieš dešimt metų, šis žmogus įsiklausė į save ir savo pavyzdžiu įrodė, kad niekada nevėlu sekti paskui pašaukimą.

★

Taline labiausiai laukiau išgirsti tarptautinius atlikėjus, o Paul de Barros, džiazo kritikas iš Sietlo, daugiausia dėmesio kreipė į Estijos sceną ir ten atrado jį sužavėjusius vardus – chorą „Estonian Voices“, dainininkę ir kompozitorę Bianca Rantala, pianistę Kirke Karja ir kitus. „Estija, tokia maža šalis, turi didžiulį festivalį ir stebinančiai plačią džiazo sceną“, – festivalio recenziją užbaigė Paul.

Šios jo eilutės mane paskatino susimąstyti apie Lietuvos džiazo sceną ir tai, kas šiandien joje labiausiai intriguoja. Čia noriu išskirti du vardus, vėlgi, reprezentuojančius skirtingas džiazo kryptis. Visų pirma – saksofonininkas Donatas Petreikis, kurį pamenu dar iš AGATA atlikėjų stovyklų prieš daugiau nei dešimt metų. Donatas tada buvo labiau matomas savo vyresnio brolio Sauliaus užnugaryje. Bet per šį laiką jis susiformavo kaip savitas kūrėjas, tapo geografines Lietuvos ribas peržengiančiu džiazo kompozitoriumi. Pernykštis Donato albumas „One Way“ įrašytas kartu su su dviem Danijos muzikantais ir pianistu iš Lenkijos. Vienas albumo kūrinys – „Lost Souls“ – „Spotify“ perklausytas beveik septynis šimtus tūkstančių kartų. Pavydėtinas skaičius bet kokiam muzikantui, o džiazo – beveik nepasiekiamas. Kaip sužinojau iš paties Donato, šis kūrinys pateko į „Spotify“ komandos sudaromą ir populiarinamą Soft Jazz grojaraštį. Donatas daugiausia klausytojų turi Vilniuje, o antroje vietoje – Sidnėjus, toliau Melburnas ir Santjagas Čilėje.

Tas pats kūrinys „Youtube“ per metus surinko 135 perklausas. Ši skaičių karuselė – tik dar vienas įrodymas, kad platformų ir algortimų laikais muzikos atradimas yra ruletė.

Donato Petreikio džiazą galima vadinti klasikiniu. Priešingą džiazo pusę įkūnija duetas „Keista Bjauri Žuvis“. Jo būgnininkė Aistė Kalvelytė užaugo pankroko scenoje, bet ją gali pamatyti ir su „Tool“ marškinėliais. Kartu su Aiste – „mygtukais ir lemputėmis“ (live electronics, realiu laiku scenoje kuriama elektroninė muzika – K. V.) muziką kuriantis Julius Čepukėnas. Jų koncertas „Vilnius Mama Jazz“ festivalyje gegužę atnaujinto Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje buvo ekstaziškas. Dueto kuriamas džiazas išeina iš džiazo kanono ir tuo pat metu puikiai jame išsitenka. Kaip jie patys yra apibūdinę savo muziką – „jovalas“, bet šiame jovale yra daug sistemingumo, futurizmo ir džiaugsmo.

„Žinau, kad buvo žmonių, kuriems labai nepatiko, ką grojom, bet buvo ir tokių, kuriems labai patiko. Nesame nei pirmi, nei paskutiniai, po kurių žmonės išėję sako, kad čia ne džiazas“, – šiam straipsniui atsiųstoje balso žinutėje sako Aistė, prisiminusi „Vilnius Mama Jazz“ koncertą. „Niekada to, ką grojame, nevadinau džiazu, kaip ir nevadinau jokiu kitu stiliumi. Aš tai vadinu eksperimentine muzika, o eksperimentinė muzika dažnai asocijuojama su džiazu, kai atliekama gyvais instrumentais. Nes visa tai išplaukia iš free jazz tradicijos. Ši muzika savyje turi daug džiazinių elementų, pati savaime nebūdama džiazu. Ir man faina, kad skirtingi festivaliai Lietuvoje plačiai žiūri į šiuos dalykus“, – tęsia Aistė.

Julius savo žinutėje jai pritaria: „Mes jaučiamės džiazo dalimi, nes [mūsų muzikoje] yra didelis akcentas į gyvą grojimą, gyvą manipuliaciją ir improvizaviją. Net jeigu tai yra elektroninė muzika. Man atrodo, kad džiazas dabar labiau suprantamas kaip ieškojimas, kaip laisvė kūrybai.“ Ir jis yra visiškai teisus.

★

Donatas Petreikis ir „Keista Bjauri Žuvis“ – tik du vardai, kuriais pats labiausiai domiuosi dabartinėje Lietuvos džiazo scenoje. Jų neabejotinai yra daugiau. Bet muzikos pažinimas vyksta ne tik į dabartinės scenos plotį, bet ir į muzikos istorijos gylį. O ši atrodo neišsemiama. Prie vieno įrašo, atrasto tik šią vasarą, vis sugrįžtu. Tai – Vladimiro Tarasovo „Atto IV“, dviejų dalių perkusinės muzikos kūrinys, pralenkęs laiką ir, mano akimis, nepelnytai pamirštas, jei kalbame apie ankstyvąją nepriklausomybės muziką Lietuvoje.

Tarasovas yra legendinio Ganelino trio būgnininkas. Augdamas Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje jis sugebėjo kurti vakarietišką muziką, nesuvaržytą sovietinės ideologijos klišių. Tarasovo autobiografiją „Būgnininko dienoraščiai“ skaitau norėdamas geriau suprasti Lietuvos džiazo ištakas.

Viena šios knygos istorija man pasirodė labai iliustratyvi ir skaudi. 1974-ųjų pabaigoje į Vilnių koncertuoti atvyko Strasbūro simfoninis orkestras. Jo būgnininkas Jean Batigne buvo perkusininkas, įkūręs, Tarasovo žodžiais, „besąlygiškai geriausią mušamųjų instrumentų ansamblį, grojantį šiuolaikinę muziką“. „Les Percussions de Strasbourg“ gyvuoja ligi šiol.

Tarasovas ir Batigne susitiko Vilniuje. Po poros mėnesių Tarasovas gavo Batigne laišką, kad yra priimtas į jo klasę Strasbūro konservatorijoje. Batigne nusiuntė laišką Lietuvos SSR kultūros ministrui ir paprašė jo tarpininkauti, kad Tarasovas galėtų išvykti studijuoti. Už studijas neprašė jokio mokesčio – Batigne taip sužavėjo Tarasovo talentas. Tarasovui atrodė, kad ministerija irgi norės, jog Lietuvos būgnininkas patektų į tokią muzikos mokyklą.

Jis buvo naivus. Iš kultūros ministerijos Tarasovas buvo nusiųstas į mokslo ministeriją, iš ten – į vidaus reikalų, o tada – atgal į kultūros. Vėliau tą patį ratą perėjo Maskvos lygmeniu. Tarasovas susitiko su tuomečiu Lietuvos SSR kultūros ministru. Iš jųdviejų pokalbio ministras padarė išvadą, kad Tarasovas negrįžtų atgal į Lietuvą, todėl jo neišleido. Tarasovas rašė laiškus Komunistų partijos Centro komitetui tvirtindamas, kad niekur neketina bėgti – tik nori mokytis, bet nieko nepasiekė. „Ne komjaunuolis, ne komunistas, nevedęs, ne sovietinio funkcionieriaus sūnus? Prašosi išleidžiamas studijuoti į kapitalistinę šalį, ir net ne vieneriems metams? Jų požiūriu, tai buvo tikras akiplėšiškumas“, – „Būgnininko dienoraščiuose“ rašo Tarasovas.

Po kurio laiko muzikantas sutiko kultūros ministrą kitame renginyje. „Tai jūs čia?.. Buvau įsitikinęs, kad jūs seniai Prancūzijoje“, – tą susitikimą aprašo Tarasovas. Būgnininkas liko Lietuvoje. Vykti mokytis į Prancūziją jam nebuvo leista.

Mąsčiau apie šią situaciją džiazo, kaip laisvės muzikos, kontekste. Viena vertus, Tarasovas koncertuodamas keliavo daugiau nei absoliuti dauguma sovietmečiu gyvenusių žmonių – aplankė netgi Kubą ir Vakarų Vokietiją. Bet jo pasirinkimai ir galimybės buvo suvaržyti. „Jeigu būčiau nesusitvardęs ir išklojęs viską, ką manau, jam – būsimam Lietuvos KP CK ideologijos sekretoriui – GTČ trio karjera Lietuvoje, bent jau man dalyvaujant, tada būtų ir pasibaigusi“, – knygoje rašydamas apie susitikimą su kultūros ministru tęsė Tarasovas. Vienintelė vieta, kurioje jis galėjo iškloti savo tiesą, tik neverbaline kalba, buvo džiazo scena.

★

Tomas Venclova Tarasovo knygos pratarmėje džiazą ir būtent GTČ trio muziką pavadino tikrąja komunikacija šalyje, „iš principo paliktoje be komunikacijos“. „Išprašyti laisvės iš valdžios neįmanoma, – tęsia Venclova. – Jos semtis tenka iš savęs, iš vidinės erdvės, iš savo praeities ir ateities. <...> Jų [GTČ trio] dėka visuomenė pradėjo „išsilaisvinti iš sistemos“: tai buvo vienintelis prasmingas to meto turinys.“

Tiek Venclova, tiek Tarasovas su pagarba aprašinėjo „Neringos“ restoraną Vilniuje, nuolatinę GTČ trio pasirodymų vietą, kur susirinkdavo to meto poetai, rašytojai ir kiti žmonės, oponavę santvarkai. „Manau, ta muzika nejučia darė poveikį viskam, ką tada veikėme, ir tam tikra prasme lėmė mūsų mąstymą“, – rašo Venclova. Šiandien Vilniuje tokios vietos nėra, nors „Neringa“ išlikusi. Vienintelis džiazo klubas Vilniuje, „Jazz Cellar 11“, atrodo, yra puiki vieta, bet vasarą jo sezonas sustabdytas. Vilnius, su visa turtinga miesto džiazo istorija, nusipelno turėti reguliariai veikiančią džiazo erdvę.

„Situacija yra išlikusi sovietinio lygio – neturime gerų koncertinių salių, o tai, kas yra – visiškai apverktinos būklės, – interviu „Delfi“ 2022 metais kalbėjo Antanas Gustys po to, kai gavo Šv. Kristoforo apdovanojimą už indėlį į Vilniaus džiazo kultūrą. – Jei konkrečiai apie „Vilnius Jazz“ festivalį, jis organizuojamas Lietuvos rusų dramos teatre [dabar pervadintas į Vilniaus senąjį teatrą – K. V.], kur amžinos techninės problemos: tas pats iš sovietinių laikų vienas elektros įvadas – ir apšvietimui, ir įgarsinimui, pradeda „fonuoti“ instrumentai... Techninė būklė yra tikrai apverktina, čia lyg tam tikra miesto materialaus skurdo išraiška.“

Su nostalgija prisimenu Niujorko džiazo klubą „Smalls“, kurio dydis užkoduotas jo pavadinime. Nusileidęs laiptais patenki į nedidelę erdvę, kurios centre – neįsivaizduoju kokiu būdu ten įneštas – fortepijonas. Už jo – besišypsančio jauno Louis Armstrong plakatas. Kartą pavyko atsisėsti pirmoje eilėje – muzikantai ten stovi tame pačiame lygyje kaip publika, tad praktiškai gali paliesti priešais tavo nosį atsidūrusį saksofoną. Po koncertų prasideda jam session’ai, per kuriuos supranti, kad pusė klube esančių žmonių patys yra muzikantai. Kad ten patektum, turi šiek tiek susitaupyti – 20 dolerių už bilietą, be to, kiekvienas lankytojas turi nusipirkti bent du gėrimus. Bet „Smalls“ patirtis yra viso to verta – ten džiazas, tiesiogine to žodžio prasme, skamba arčiau žmonių, tyriausiu savo pavidalu.

Ar džiazo festivaliai Baltijos šalyse šiandien yra, Venclovos žodžiais, „vienintelis prasmingas turinys“? Matyt, neturėtų būti. Dabar džiazo koncertai ir festivaliai tapo mažiau politiškai įkrautos vietos. Yra išimčių, kaip šiemet „Vilnius Mama Jazz“ grojusio libaniečio Rabih Abou-Khalil koncertas, kuriame muzikantas kūrinį skyrė Gazoje žuvusiems žmonėms. Bet apskritai džiazo renginiai gali pasirodyti tvarkingi, gal net elitistiniai. Į juos patenka ne visi, nes bilietai brangūs. Juose gali išlaikyti saugų atstumą nuo muzikos ir išeiti namo be lašo prakaito ant kaktos. Tai gali pasirodyti netgi nuobodu. Kartu tai savotiškas laimėjimas – kad džiazo muzika šiandien yra tiesiog muzika, kad dėl jos egzistavimo nereikia kovoti ir kad jai kurti, koncertams organizuoti gali gauti valstybinę paramą be baimės, kad tavo kūryba nepatiks ministrui. Diena po dienos išgyvenant jaudinančius istorinius įvykius kartais norisi paprasto, nuspėjamo, apgaulingo, užliūliuojančio normalumo.

Bet normalumas nėra tai, kas liks atmintyje ir po penkiolikos metų, kaip liko „Free Tallinn Trio“ šou tada Šv. Kotrynos bažnyčioje. Mums reikia disonanso, pasimetusių natų, nepatogumo, taisyklių laužymo – tam, kad jas vėl surinktum į visumą, o tai darydamas susirinktum pats.