Pasakyti nesakant: mano šešeri metai su muzikos terapija

Atsisėdusi prieš septyniolikmetį paauglį – pavadinkime jį Seppe – prisistatau: „Labas, aš Ieva. Esu muzikos terapeutė. Gal jau girdėjai, ką mes čia veiksime?“ Nors gyvenu Belgijoje, kur muzikos terapija taikoma dažnoje ligoninėje, psichiatrijos ligoninėse, senelių namuose ar internatuose, dažniausiai išgirstu neigiamą atsakymą.

Belgijoje muzikos terapija funkcionuoja kaip lygiavertė greta kitų verbalinių ir neverbalinių terapijų rūšių. Gerai žinomos ir jau 35-erius metus vykdomos muzikos terapijos studijos LUCA konservatorijoje Levene ir Leveno katalikiškajame universitete, kur ne tik ruošiami specialistai, bet ir vyksta šio terapijos lauko tyrimai. O balandį Belgija skyrė 20 milijonų eurų vaikų ir jaunimo psichologinei sveikatai stiprinti ir darbo vietoms šioje srityje kurti.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Prieš mane sėdintys paaugliai per savo trumpą gyvenimą jau būna patyrę daug. Dažnu atveju – pabuvoję ir keliose skirtingose psichiatrijos ligoninėse. Seppe į mane žiūri nepatikliu žvilgsniu: kas čia bus?

Nors muzikos terapijos kabinetas jaukus, Seppe jis neįprastas. Spintoje ir kambario kampuose sukrauti instrumentai: nuo mažiausių – barškučių, trikampio, marakasų iki didžiųjų – tamtamų, kongų, džembių, būgnų. Spintoje yra ir kazū, metalofonai, ksilofonai, plieno liežuvio būgnas, kanklės. Instrumentai tvirti, greitai nelūžtantys. Jie gali atlaikyti pačias įvairiausias muzikines išraiškas, o paaugliui leidžia rasti tuo momentu reikalingą muzikinę kalbą.

Seppe sėdi biuro kėdėje ir lyg ramindamas save naujoje aplinkoje lengvai supasi. Akimis nužvelgia minkštą kilimą, kampuose stovinčius pufus, pagalves, užklotus, lėlių teatrą. Jo žvilgsnis užkliūva už pianino – didžiausio instrumento šioje patalpoje.

Išgirdęs klausimą apie muzikos vaidmenį jo gyvenime, o ne apie savo problemas ar čia atvedusias priežastis, Seppe suklūsta. Dažnas pagalvoja – kokia čia terapija, jei turiu prisistatyti per muziką, kalbėti apie tai, koks muzikos stilius, kokia melodija ar dainos eilutė man patinka? Kitas, atvirkščiai, ima entuziastingai pasakoti apie mėgstamiausias dainas, dainų tekstus, nes galbūt joks suaugęs žmogus nėra jo šito klausęs.

<p>Muzikos terapeutė Ieva Langaitė sesijos metu. ©Rusnė Gurevičiūtė</p>

Muzikos terapeutė Ieva Langaitė sesijos metu. ©Rusnė Gurevičiūtė

Bet Seppe atsargus. Jis nujaučia, kad pradėjęs kalbėti apie savo mėgstamą muziką, gali per daug pasakyti ir apie save. Juk jo muzika jam tiek daug reiškia: muzika jį supranta, paguodžia, padeda išgyventi pragariškus jausmus ir kartais net minutė po minutės ištverti gyvenimą. Seppe kalbėti dar nenori.

Bet kalbėti ir nebūtina. Netgi nereikia. „Gal susipažinkime grodami kartu?“ – paklausiu. Kadangi jis neparodo noro rinktis instrumento pats, pasiūlau mums pagroti pianinu. Sėdu prie žemesnio skambesio klavišų, bet, pamačiusi paauglio akyse baimę, suskumbu jį nuraminti ir sukurti kiek įmanoma saugesnę atmosferą.

Pritariu Seppe, kad pianinas atrodo didelis ir sudėtingas instrumentas, o grojimas drauge pareikalautų daug pastangų. Bandau raminti jį, kad mokėti groti nereikia. Grodama atonalius, tarpusavyje nederančius garsus sakau, kad mūsų tikslas nėra gražus skambesys. Kodėl nepabandžius paeksperimentuoti: gal pradėkime groti tik štai šiuo klavišu? O gal tau norisi braukyti be perstojo visus? Gal šiandien nori groti tyliai, beveik negirdimai, o gal nori save išreikšti chaotiškai spaudydamas visą krūvą klavišų?

Prieš pradedant mūsų pažintį per muziką, padrąsinu Seppe, kad visos improvizacijos metu būsiu kartu, tačiau jis bet kada galės nuspręsti, kada mums sustoti. Vaikinas sukaupia jėgas ir pradeda.

Mokėti groti nereikia. Mūsų tikslas nėra gražus skambesys

Išgirdusi Seppe muzikinį pulsą, pradedu ir aš. Siekiu visokeriopai paremti jo muziką. Improvizacijos pradžioje kartais keliolika sekundžių, o kartais ir žymiai ilgiau vienas kito ieškome. Aš ieškau, kaip galiu būti su Seppe jo muzikoje, jo išgyvenime. Vieno jo nepalieku – esu kartu ir savo muzika jį paremiu. Tai atlieku ne tik prisiderindama prie Seppe melodijos, tembro, pulso ir kitų muzikos parametrų, bet ir surasdama tvirtą muzikinį pagrindą jo išraiškai. Galbūt pats to nesuprasdamas Seppe per muziką pradeda su manimi komunikuoti. Stebiu, kokia muzika spontaniškai atkeliauja iš jo paties, kaip jis juda, kaip grodamas jaučiasi, kaip reaguoja į mane – visa tai man padeda pažinti jį, o jam – palengva pažinti save per kitą – muzikos – prizmę.

Suskambus paskutiniam akordui, vaikinas nustemba, kad abu supratome, kada atėjo pabaiga. Seppe jaučiasi drąsiau ir po mano įžvalgų bei klausimų pradeda kalbėti apie tai, kas ką tik įvyko. Po to priduria, kad mūsų improvizacija skambėjo kaip lopšinė, kurią jam dainuodavo mama. Jo įspūdis atitiko ir mano pačios pojūtį. Grodama buvau tarsi mamos vaidmenyje: aš Seppe drąsinau ir jaučiau nepaaiškinamą būtinybę paremti kiekvieną jo natą.

Ši muzikos terapijos sesija su Seppe yra tik vienas galimų pavyzdžių. Tai tėra projekcija, paremta skirtingų paauglių, su kuriais dirbau ligoninės psichiatrijos skyriuje, specialiojoje mokykloje ir internatuose Briuselyje bei Levene, patirčių. Tačiau Seppe istorija yra paremta tikromis patirtimis ir įvykiais, kuriuos fiksuoju ne tik savo užrašuose, bet, pacientams sutikus, ir garso ar vaizdo įrašuose. Perklausydama ar peržiūrėdama juos viena ar su savo supervizore, aiškiau galiu girdėti ir išanalizuoti tai, ko neišgirdau sesijos metu.

Tačiau mano darbas ne visada yra toks, kaip aprašyta aukščiau. Muzikos terapijoje netaikau vieno šablono visiems. Kviečiu šią terapiją atrasti taip, kaip žmogui tinka labiausiai. Juk kiekvieno mūsų bendravimas ir ryšys su kitais yra savitas.

Belgijos ligoninėje dirbu ne viena, o skirtingų sričių specialistų komandoje. Komandą, kuriai priklausau, sudaro slaugytojai, psichiatras, šeimos psichologė, dramos terapeutė, judesio terapeutė, dailės terapeutas, logopedė, dietistė, kineziterapeutė, socialinė darbuotoja, mokytoja, psichiatrai rezidentai, psichologijos studentai ir aš, muzikos terapeutė. Kiekvienas specialistas yra neatskiriama dėlionės dalis. Be kurios nors vienos būtų sunkiau visokeriopai atskleisti, pažinti ir paremti pacientą.

Nors ir sulaukiu klausimų, kuo muzikos terapija geresnė ar blogesnė už verbalinę terapiją, priešpriešos tarp verbalinės ir neverbalinės terapijos nėra. Mūsų komandos terapeutai vienas kitą papildo, kartais nustebina ar patvirtina vieni kitų pastebėjimus. Tačiau vienam pacientui labiau gali tikti vienokia terapija, kitam – kitokia, ir tai priklauso nuo daugelio faktorių. Vienas ryšį su terapeutu lengviau užmezga verbaliai, geriau save išreiškia žodžiais, kitam lengviau kartu patirti judesį, dailę ar muziką, ir taip suprasti, kas ir kaip su juo vyksta. Tačiau, jei pacientas šiuo gyvenimo momentu muziką patiria kaip pavojų, nesijaučia galįs saugiai save per ją išreikšti arba muzika yra per daug susijusi su traumine patirtimi, ši terapijos forma jam gali būti netinkama.

<p>Ievos Langaitės muzikos terapijos kabinetas. ©Rusnė Gurevičiūtė</p>

Ievos Langaitės muzikos terapijos kabinetas. ©Rusnė Gurevičiūtė

Mano vedama muzikos terapija vadinama aktyviąja, nes pagrindinę sesijos dalį užima spontaniškas muzikos atlikimas ir muzikinės struktūros ieškojimas. Taip pat žaidžiami muzikiniai žaidimai, dainuojama, kuriama muzika, jos klausomasi. Tačiau muzikos klausymasis aktyviojoje terapijoje trunka trumpiau nei kiti užsiėmimai. Receptyviojoje muzikos terapijoje muzikos klausymasis yra pagrindas, nes čia į patyrimus, kylančius klausantis muzikos, yra reaguojama žodžiu. Nors ši muzikos terapijos forma spaudoje aprašyta plačiau, muzikos terapijos bakalauro ir magistro studijos Europoje yra paremtos aktyviąja terapijos forma.

Priešingai nei įprasta manyti, per aktyviosios muzikos terapijos sesiją Mocarto muzikos greičiausiai neišgirsite. Šios terapijos atstovai laikosi nuostatos, kad nors tokia muzika tikrai nekenkia, ji ir nedidina vaiko intelekto koeficiento. Taip pat aktyviosios muzikos terapeutas (-ė) nesidalins muzika, kuri veikia ir padeda jam pačiam, bet domėsis ir padės suprasti, kas veikia ir padeda pacientui.

Reklama

Mylima muzika ar grojimas kartu padeda ne tik paaugliams, bet mums visiems. Muzika, kaip ir kalba, yra simbolių sistema, tačiau muzika mums reiškia ne tą patį, ką reiškia kalba. Muzika turi unikalią savybę tiesiogiai pasiekti ir afektinę, ir kūniškąją žmogaus psichikos dimensiją. Pavyzdžiui, patiriant pavojų ar jį įsivaizduojant, mūsų kūnas reaguoja į grėsmę, mes ją jaučiame, bet tik vėliau sąmoningai suprantame, kas įvyko: prieš suprasdami, mes pajuntame. Fiziologiškai jutiminė informacija gali ateiti tiek iš vidinių išgyvenimų, tiek iš aplinkos.

Kai klausomės muzikos, kartais per kūną bėgioja šiurpuliai, pradeda riedėti ašaros, užplūsta nepaaiškinamas nerimas ar meilė, džiaugsmas ar liūdesys. Muzika mus veikia tiek fiziškai, tiek emociškai dar prieš mums suprantant, kodėl taip įvyko.

Grodamas kartu, muzikos terapeutas per šiuos pojūčius gali keliauti kartu su pacientu. Terapeutas padeda sukurti paciento muzikos struktūrą ir ją palaiko. Struktūros kūrimas grojant padeda kurti struktūrą ir psichikoje, ir tokiu būdu jau vyksta terapija. Ir nors atrasti tinkamus žodžius savo pojūčiams yra labai naudinga, tai nėra būtina.

Tiek muzikos, tiek kitų terapijų sesijose jutimas ir klausymasis kito žmogaus – jo intonacijų, garsų, judesio ir jausmų – yra neatskiriama terapijos dalis. Visi geri terapeutai girdi ne tik tai, kas pasakyta ar sugrota, bet ir kaip. Kokio iš tikrųjų bendravimo ir ryšio su manimi reikia septyniolikmečiui Seppe? Gal dėl patirtų traumų, kai visai mažas liko vienui vienas, jam reikia apkabinimo ir pasūpavimo? Mano tikslas yra visa, ko jam reikia, duoti per muziką, nes ji mums suteikia galimybę regresuoti į save dar visai mažyčius.

Struktūros kūrimas grojant padeda kurti struktūrą ir psichikoje. Taip vyksta terapija

Nors regresija dažnai įsivaizduojama kaip neigiamas konceptas, terapijoje ji, atvirkščiai, palengvina prieigą prie vaikystės prisiminimų, minčių ir jausmų. Tėvai, norėdami paremti, komunikuoti ir suprasti savo naujagimį, turi tai daryti kūdikiui suprantamu būdu – regresuodami. Pavyzdžiui, kai vaikas jaučia nepasitenkinimą – galbūt jam šalta, o galbūt yra alkanas – tėvai, kartu guguodami ir atrasdami, ko šiuo metu vaikui reikia, palaipsniui padeda tai suprasti ir jam.

Terapeutas su savo klientu ar pacientu per muziką gali komunikuoti panašiu būdu. Improvizavimas kartu sukelia simbiotišką, regresyvinę patirtį, kurią išgyvena ir geba atpažinti ne tik pacientas, grojantis muzikos terapijos sesijos metu, bet kiekvienas muzikantas. Grojant kartu, riba tarp žmonių nublanksta, pasineriama į muziką. Šio proceso metu muzikos terapeutas per muziką gali žmogų priglausti ir palaikyti, kaip kadaise tai darė tėtis ar mama. Muzikos terapeutas, grodamas kartu ir kurdamas muzikinę struktūrą, taip pat siekia komunikuoti ir įprasminti pacientui kylančius neaiškumus.

Nors nuolat susiduriu su požiūriu, kad muzikos terapija skirta tik vaikams, visi mano pacientai ir klientai, ar būtų trejų, ar 93-ejų, gali savyje rasti tą giliai tūnantį mažąjį aš. Mums įprasta, kad laisvumas, gebėjimas žaisti ir kūrybiškumas yra savybės, kurias turi vaikai arba tik dalis visuomenės, pavyzdžiui, menininkai. Tačiau šios savybės reikalingos visiems. Augdami dažnai jas prarandame, tačiau galime vėl atrasti per muzikos terapiją. Atsiverti, parodyti savo balsą ir per improvizaciją leistis į nežinomą muzikos kelionę nėra taip lengva, todėl, kaip ir kiekvienoje terapijoje, visų svarbiausia yra sukurti saugią aplinką pacientui. Muzika yra didžiausia mano pagalbininkė, nes net ir pasyviausiam žmogui dažnai suteikia motyvacijos ieškoti savęs.

<p>Grupinės muzikos terapijos metu gijimas vyksta per muzikavimą kartu. ©Justina Česnauskaitė</p>

Grupinės muzikos terapijos metu gijimas vyksta per muzikavimą kartu. ©Justina Česnauskaitė

Dirbdama su pacientais, kurie išreiškia save ne verbaliai, į terapiją dažnai bandau įtraukti ir jų tėvus ar globėjus, kad jie pamatytų, kaip komunikuoju su jų vaiku, ir patys išbandytų tokį kartu buvimo būdą, išmoktų geriau suprasti savo vaiką. Pavyzdžiui, muzikos terapiją taikau dirbdama su šeimomis, kuriose kalbėtis tuo metu yra neįmanoma, o kartais net pavojinga.

Dažnai vienas iš šeimos narių, sakykime, paauglys, pradžioje nėra pasiruošęs atskleisti savo traumos priežasčių kitiems šeimos nariams, tik terapeutui. Tokiais atvejais šeimos nariai nesupranta vaiko, o terapeutas neturi galimybės be paauglio sutikimo jiems padėti tą padaryti. Tuomet kiekvieną klausimą paauglys priima kaip išdavystę ir dažnai grasina nutraukti terapiją. Neverbalinėje terapijoje, pradedant nuo muzikinio apšilimo – struktūruotų muzikinių žaidimų, – šeima turi galimybę kartu išgyventi teigiamus potyrius ir atkurti ryšį. Jiems palengva grojant ir improvizuojant, kalbantis apie tai, kas vyksta muzikoje, o ne kasdieniuose jų konfliktuose, galime išvengti subjektyvumo, išgirsti kiekvieną šeimos narį atskirai, suvokti šeimos dinamiką ir taip pradėti vieniems kitus suprasti.

Grodamas kartu muzikos terapeutas gali žmogų priglausti ir palaikyti, kaip kadaise tai darė tėtis ar mama

Lietuvoje muzikos terapeutų bendruomenė aktyvių ir žingeidžių jos narių dėka pamažu auga ir stiprėja. Lietuvos muzikos terapeutų asociacija susikūrė 1997 m., o muzikos terapijos magistrantūros studijos Vilniaus universitete bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje atsirado 2015 m.

Kadangi muzikos terapijos dėstytojų Lietuvoje nėra daug, šiuo metu siūlomos tik magistrantūros studijos. Į jas galima stoti tiek turint sveikatos mokslų bakalaurą (būtina turėti muzikinių įgūdžių ir žinių), tiek įgijus muzikos atlikėjo specialybę. Nors po šių studijų visi tampa kvalifikuotais muzikos terapeutais, dėl trumpos studijų trukmės skatinama ir toliau dalyvauti įvairiuose mokymuose ir specializuotis skirtingose terapijos srityse.

Tokia pati studijų kūrimo eiga buvo ir Belgijoje, nes naujos specialybės atsiradimas valstybėje yra komplikuotas ir ilgas procesas. Tačiau Vilmantės Aleksienės ir kitų muzikos terapijos pradininkių Lietuvoje dėka muzikos terapija tapo apibrėžta ir pripažinta specialybe, o šias studijas baigęs asmuo gali dirbti psichikos sveikatos srityje bei būti visaverčiu specialistų komandos nariu.

Lietuvoje apie muzikos terapiją ir apie tai, kaip ji veikia, kalbama retai. Kadangi atsirado palyginti neseniai, muzikos terapija dažnai yra sunkiai prieinama tai visuomenės daliai, kuriai galėtų padėti labiausiai. Tuometė sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė muzikos terapiją buvo priskyrusi prie sveikatos priežiūros veiklų. Tačiau, darbą perėmus praėjusios vyriausybės ministrui Aurelijui Verygai ir jo komandai, muzikos terapija buvo perkelta prie kitų sveikatinimo veiklų ir įtraukta į alternatyviosios ir papildomos medicinos įstatymą.

Lietuvos muzikos terapeutų asociacija susikūrė 1997 m., o muzikos terapijos studijos atsirado prieš šešerius metus

Anot Lietuvos muzikos terapijos asociacijos pirmininkės Zitos Abramavičiūtės, nors šis įstatymas turėtų įsigalioti šių metų liepą, siekiama, kad menų terapija iš šio įstatymo būtų išbraukta. Muzikos terapijos priskyrimas prie kitų sveikatos priežiūros veiklų reiškia, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigoje muzikos terapeutas gali dirbti tik komandoje, ne individualiai. Tik išugdžius pakankamai specialistų ir sukūrus bakalauro studijas, muzikos terapijos studijos atitiks reikalavimus, keliamus asmens sveikatos priežiūros specialistų studijoms. Taip muzikos terapija vėl galės atsidurti tarp sveikatos priežiūros veiklų. Tačiau kitose srityse, t. y. ne asmens sveikatos priežiūros, muzikos terapija kol kas nėra teisiškai reglamentuojama. Todėl dirbdami socialinėse ir ugdymo įstaigose muzikos terapeutai dažniausiai oficialiai užima ne muzikos terapeuto pareigas.

COVID-19 pandemijai sukėlus ir psichinės sveikatos pandemiją, tapo svarbu, kad psichinės sveikatos specialistai būtų žmonėms prieinami. Belgija, šių specialistų spaudžiama, pamažu ėmėsi kurti naujas terapeutų, tarp jų ir muzikos, darbo vietas. Veiksmų pradėta imtis dėl vis ilgėjančių pagalbos laukiančiųjų sąrašų.

Šią vasarą mano darbovietės psichiatrijos skyriui prasidėjo sunkiausias laikotarpis, kokį pamena seniausi jos darbuotojai – dabar paaugliams pirmiausia reikia padėti išgyventi, išgelbėti juos iš krizinių situacijų. Tokie paaugliai negali sutelkti jėgų terapijai, sukurti ryšio su terapeutu ar tarpusavyje. Dažnai žaidimai, pasivaikščiojimai lauke, lankymasis ligoninės gyvūnų centre ar dainavimas yra vienintelė jų motyvacija atsikelti iš lovos. Dainavimas kartu paaugliams nekelia neišpildomų lūkesčių, taip jie turi galimybę atrasti bendras jausmų paraleles. Dainuodami drauge jie vienas kitą palaiko.

<p>Leveno (Belgija) menų akademijos muzikos terapijos klasė ©Ieva Langaitė</p>

Leveno (Belgija) menų akademijos muzikos terapijos klasė ©Ieva Langaitė

Lietuvos istorija ir kultūra atspindi, kokį vaidmenį muzika mūsų gyvenimuose atlieka nuo senų laikų. Tiek lietuviai, tiek kitos tautos turi stiprias šios gyvosios tradicijos šaknis, pavyzdžiui, daugybę liaudies dainų, skirtų stiprinti, nuraminti, apraudoti ar atšvęsti svarbius įvykius, nuveikti sunkius darbus. Šis grupinis muzikos atlikimas padėjo ir padeda žmonėms struktūruoti ir sisteminti savo išgyvenimus, pasaulį, aplinkos procesus, juos ritualizuoti. Muzikos terapeutai sutaria, kad tokiais atvejais muzika yra labai svarbi žmogaus psichologinei būsenai ir psichologiniam atsparumui. Muzika mums yra įgimta, juk ir mūsų pirmtakai pradėjo dainuoti anksčiau nei kalbėti, o kiekvienas mūsų pirmiausia išmokome komunikuoti neverbaliai: garsais, intonacijomis ir melodijomis.

Nors nuo vaikystės girdime, kad su savo psichologinėmis problemomis turime tvarkytis patys, pažvelgus į Lietuvos istoriją, akivaizdu, kad buvo kitaip – jei nebūtų buvę bendruomeniški, lietuviai nebūtų ištvėrę iššūkių ir tapę laisvi. Pavyzdžiui, partizaniniame kare slapta dainuotos partizaninės dainos palaikė rezistencijos dvasią. Dainavimas buvo tarsi ištikimybė bendroms vertybėms. 1988–1991 m. vykusi Dainuojanti revoliucija ar Sausio 13-oji yra pavyzdžiai, kai dainos lietuviams padėjo atsilaikyti ir ištverti sunkiausius momentus, jaustis stipriems ir bendruomeniškiems. Dainuodami kartu žmonės palaikė vienas kitą ir akompanavo tarpusavyje kylančioms emocijoms.

Bendrumą kuria ir pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje greta folkloro muzikos koncertų atsiradusios iniciatyvos, kai žmonės kviečiami į pasidainavimų ar muzikavimų ratus (pavyzdžiui, „Etnoterapija“, Agota Zdanavičiūtė). Ne koncertus, kuriuose ribos tarp atlikėjo ir žiūrovo yra aiškiai nubrėžtos, o ratus, kur ribų tiesiog nėra. Šiais metais, kai netekome galimybės kartu dainuoti koncertuose, švęsti ar tiesiog jaustis grupės dalimi, netekome ir bendruomeniškumo. Tačiau keli pasidainavimų ratai persikėlė į „Zoom“ ir „Facebook“ ir dėl to tapo pasiekiami dar daugiau žmonių nei iki karantino.

Tiek lietuviai, tiek kitos tautos turi daugybę liaudies dainų, skirtų stiprinti, nuraminti, apraudoti ir atšvęsti

Visi šie pavyzdžiai rodo, kad žodžiai nėra vienintelis bendravimo būdas. Nesuvaržyta meninė raiška vaikystėje mums teikė laisvės būti savimi. Saviraiška neprivalo būti tobula, ji skirta ne tik vaikams ar kuriai nors visuomenės daliai. Vienas muzikos žanras nėra geresnis už kitą, kaip ir sudėtingesnė melodija nėra geresnė už paprastą, juk svarbiausia – ką ta muzika reiškia mums asmeniškai. Žmonėms svarbu priartėti prie gyvosios muzikos, patirti buvimo kartu muzikoje galią. Gyva muzika nėra skirta tik elitui, ji nebūtinai turi būti atliekama tobulai ar pagal kieno nors sukurtas taisykles. Muzika yra mums visiems.

Autorės rekomenduojamos knygos ir filmai, norintiems geriau suprasti terapinę muzikos galią:

The Story of the Weeping Camel (2003). Rež. Byambasuren Davaa ir Luigi Falorni

Tai dokumentinis filmas apie trauminį kupranugario albinoso gimimą ir žmonių pastangas padėti motinai ir kūdikiui sukurti ryšį. Jie bando priversti kupranugario motiną pamaitinti kūdikį, tačiau norint, kad tai įvyktų, mama pirmiausia turi priimti kūdikį kaip savą. Į pagalbą pakviečiamas muzikos terapeutas. Jo ir kupranugario savininkės daina padeda depresija sergančiai kupranugarei.

Touch the Sound (2004). Rež. Thomas Riedelsheimer

Dokumentinis filmas seka kurčios muzikantės Evelynos Glennie kelionę aplink pasaulį. Evelyna teigia, kad muzikos girdėjimas jai yra „prisilietimo forma“ ir kad muzika ją veikia per kūną. Filmas atskleidžia, kad muzika mus veikia per kur kas daugiau kanalų nei mūsų ausys.

Alive Inside: A Story of Music and Memory (2014). Rež. Michael Rossato-Bennett

Filme rodoma, kaip Alzheimerio liga sergantiems žmonėms muzika padeda pajausti, prisiminti ir būti savimi. Tačiau, kad tai įvyktų, reikia muzikos terapeuto, kuris padėtų žmonėms kurti muziką kartu. Suprasdamas sudėtingą slaugos įstaigų realybę, filmo režisierius siūlo laikiną sprendimą: per muziką ir asmeninius grojaraščius pažadinti žmonių sielas.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon