Mano močiutė beveik nebegirdi ir nebemato. Dar pernai ji peikė mano drabužius, o šiemet mato tik silpnus kontūrus arba dalykus, suprantamus tik jai vienai. Mane ji atpažįsta iš rankos prisilietimo. Į mudviejų nuotrauką, kurią padovanojau baigusi mokyklą, ji nebežiūri, tačiau nuotrauka vis dar ant naktinio staliuko. Šalia – mano brolio, pusbrolių, tėvų vestuvių nuotraukos. Taip pat žurnalai ir galbūt niekada neskaitytos knygos.

Mano močiutė niekada nebuvo meno mylėtoja, to daryti neragino ir savo dvynių dukrų – mano mamos ir tetos, – tačiau mano mama iš paskutinių pinigų per metus kino teatre pažiūrėdavo pusšimtį filmų. Kaip daugelis kitų jos kartos moterų, močiutė neturėjo galimybės tapti išsilavinusia moterimi. Ji užaugo Dzūkijos kaime, kur sunkiai dirbo ir baigė keturias klases. Tam, kad galėtų toliau mokytis, jai kas rytą būtų reikėję eiti beveik dešimt kilometrų, todėl ji pasirinko darbininkės gyvenimą – prižiūrėjo ūkininkų vaikus. Nors pati buvo dar vaikas.

Kol galėjo matyti, kultūra jai buvo televizijos žiūrėjimas ir savaitinių žurnalų skaitymas, o pastaraisiais metais – jų puslapių vartymas. Ji nevalingai siekė surinkti tuos mažus kultūros trupinius nuo prastų televizijos laidų ir filmų, nuogirdų apie kitų žmonių gyvenimus, nuo spalvotų sijonų ir skarelių, rišamų sekmadieniais prieš bažnyčią.

Stebėdama ją supratau, kad menas, nors ir skirtingomis formomis, reikalingas mums visiems – net ir apie jį negalvojantiems. Ir kiekvienas, matantis ar nematantis, privalo turėti į jį teisę.

Aš seku mamos pėdomis – dalį pinigų atsidedu kino seansams, koncertams, knygoms, parodoms. Džiaugiuosi, kad galiu tai daryti ir taip patirti meną. Laikau tai privilegija, kuri amžinai gali nesitęsti. Todėl noriu suprasti, kaip kultūrą patiria turintieji regos negalią. Ne tik močiutės ar seneliai, bet ir jauni žmonės.

Prisilietimas 25-erių vilnietei Ugnei Žilytei yra lygus matymui. Mergina nemato nuo kūdikystės, tačiau tai nesutrukdė jai įgyti vokiečių filologijos ir ispanų kalbos bei kultūros bakalauro laipsnių bei gyventi visavertį gyvenimą ir būti savarankiškai. Dabar ji studijuoja viešojo administravimo magistrantūroje ir dirba Lietuvos aklųjų bibliotekoje (LAB). Ugnė domisi ne tik kalbomis – ji ieško informacijos apie senovės Graikijos mitologiją, vaikšto į kino, dramos teatrus, kartais feisbuko paskyroje pasidalina savo poezija. Tačiau didžiausia jos aistra – aviacija.

Kai Ugnė buvo penkiolikos, gavo galimybę su draugu paskraidyti jo asmeniniu dviviečiu lėktuvu, valdyti šturvalą ir pajusti greitį. Nuo tada ji pradėjo domėtis galingiausiais lėktuvais, taip pat istoriniais, skaityti apie juos knygas. „2008 m. Pasaulinę baltosios lazdelės dieną su kitais neregiais buvome ekskursijoje Vilniaus oro uoste. Mums leido užeiti į piloto kabiną, apčiuopti mygtukus. Įsitikinau, kad keleivinio lėktuvo valdymas daug sudėtingesnis už dviviečio.“

Ugnė prisimena, kaip kadaise važiavo į Vytauto Didžiojo karo muziejų Kaune. Ji buvo peršalusi, prastai jautėsi, tačiau slapta tikėjosi, kad muziejuje galės paliesti senovinių lėktuvų dalis. Kai nuvažiavo, jai buvo pasakyta, kad negalės nieko čiupinėti, be to, daug eksponatų buvo už stiklo. Ugnei buvo skaudu.

Ugnė meną pažįsta kitaip – per lietimą, garso įrašus, pasakojimus. Jai patogiausia, kai meno kūriniai yra skirti liesti ir juos lydi garsinė istorija – įrašas arba gido pasakojimas. Taip objektą gali pajusti visu kūnu – net jei tai pastato dalis ar didelis lėktuvo modelis.

29-erių Justas Pažarauskas yra 2016-ųjų metų paralimpinių žaidynių golbolo čempionas ir programuotojas. Jis kuria internetines svetaines. Justo darbas nuo reginčio programuotojo darbo skiriasi tik viena detale: dirbdamas jis naudojasi ekrano skaitymo programomis, kurios kompiuterio ar telefono ekrane esantį tekstą įgarsina balsu. Taip vietoje teksto akims vyras gauna įgarsintą variantą ausims.

Justas labai mėgsta kiną – sako matęs turbūt visus filmus su lietuvišku audiovizualiniu vertimu, prieinamus aklųjų ir silpnaregių bendruomenei. Dar domisi klasikine muzika – iki karantino buvo susidaręs koncertų, į kuriuos planavo nueiti, kalendorių.

Eidamas patirti kažko naujo, jis visuomet tikisi objektą paliesti arba išgirsti. Muziejuose ar kitose kultūros erdvėse Justas vienas nesilanko, nes ekspozicijos retai kada būna pritaikytos neregintiems asmenims. Einant klausytis gyvos muzikos, nepažįstami žmonės jam padeda nueiti iki sėdimos vietos.

21-erių programų inžinerijos studentas Paulius Lėveris savęs užkietėjusiu menininku nevadina. Kaip ir Ugnė su Justu, jis yra baigęs muzikos mokyklą ir groja fortepijonu. Nors sukasi informacinių technologijų srityje, Paulius mėgsta dalyvauti meno pritaikymo akliesiems ir silpnaregiams projektuose. Ypač tokiuose, kur pristatomi žymūs pastatai ir vietos. Šias patirtis jis mėgsta aptarti su kitais neregiais.

„Mes, neregiai, viską taip skirtingai suvokiame! Man atrodo, kad menas – laisva sritis, kur kiekvienas gali interpretuoti savaip. Jei liečiu kažkokį kūrinį, aš jį suprasiu nebūtinai taip, kaip kitas, – sako Paulius. – Svarbu, kad liktų vietos savarankiškam tyrinėjimui. Ar tai reljefas, ar architektūros stilius, ar paveikslas – ne viskas turi būti atskleista ar paaiškinta.“ Ir atrodo, kad aš jį suprantu – juk menas neturėtų būti akivaizdus, turi likti vietos klausimams, interpretacijoms ir asmeninėms sąsajoms su tuo, ką matome ar jaučiame.

Ugnė, Paulius ir Justas priklauso Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai (LASS), vienijančiai daugiau nei 6 tūkst. narių. 2000-aisiais LASS kreipėsi į Vyriausybę dėl meno pritaikomumo regos negalią turintiems žmonėms, nes tuomet dar jokių panašių projektų nebuvo. Dabar meno pritaikomumo projektai neregiams ir silpnaregiams finansuojami Kultūros arba Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų, taip pat Lietuvos kultūros tarybos. „Komerciškai jie neatsiperka, nes yra brangūs, vienetiniai. LASS arba atskiri menininkai rengia projektus, padedančius pažinti meną nematantiesiems, ir tuomet gauna finansavimą iš minėtų įstaigų ir fondų“, – paaiškina LASS kultūros ir meno projektų vadovė Lina Puodžiūnienė.

Per daugiau nei dvidešimt metų garsinis vaizdavimas buvo pritaikytas penkiolikai Lietuvos teatrų spektaklių, septyniems lietuviškiems ir dešimčiai užsienio kino filmų. Neseniai LRT paskelbė, kad neregiams ir silpnaregiams bus pritaikyti dar du lietuviški filmai. Tai „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ ir „Žydrasis horizontas“.

Filmų pritaikymo regos negalią turintiems žmonėms procesas vyksta taip: žiūrovas užsideda ausines, kuriose skamba užkadrinis balsas. Balsas nupasakoja ekrane matomus vaizdus, dažnai įsipina tarp veikėjų pokalbių ir apibūdina veiksmus, aplinką, aprangą, nuotaikas. Jis sinchronizuojamas su filmo garso takeliu. Dialogai, muzika lieka, bet atsiranda papildomų paaiškinimų.

Lietuvoje garsiniam filmų vertimui ruošiasi Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto audiovizualinio vertimo studijų programos studentai. Garsinis vertimas lietuviškame kine taikomas nuo 2010-ųjų, kuomet buvo įgarsintas Sauliaus Drungos filmas „Anarchija Žirmūnuose“. Nuo tada neregiams kasmet paruošiama bent po vieną filmą – pernai tokiu tapo ilgametražis Karolio Kaupinio debiutas „Nova Lituania“.

Klausiu Ugnės, ar ji patenkinta garsiniu kino vaizdavimu. Ar apibūdinimai aiškūs, o gal per tikslūs? Su kitais neregiais ji ginčijasi, ar reikia išsiplėsti apibūdinant filmo siužetą: „Man, kaip nematančiai nuo gimimo, užtenka žinoti elementarią esmę. Tie, kurie apanka vėliau, nori suvokti spalvas, aktorių drabužių derinius.“

Žiūrėdamas filmą Paulius dėmesį skiria veiksmui, o ne aktorių išvaizdai. Kiek pagalvojęs nusijuokia ir sako, kad galbūt neturi lakios vaizduotės: „Jei negaliu įsivaizduoti žmogaus, tai ne audiovizualinio vertimo trūkumas, o mano asmeninės vaizduotės problema.“ Jei nesupranta kurios nors scenos, vaikinas nenusivilia, o stengiasi įsigilinti į filmo esmę.

Justas priduria, kad žiūrėdamas neregiams pritaikytus filmus labiausiai mėgaujasi patiriamu nepriklausomybės jausmu: „Man nereikia šalia esančio žmogaus klausti ar prašyti paaiškinti, kas vyksta ekrane. Juk kartais jis pats gali nesuprasti siužeto ir pasakoti klaidingai.“

Tradiciniame teatre garsinis vaizdavimas atliekamas kitaip – gyvai. Scenoje vykstantis vaizdas komentuojamas per sinchroninio vertimo ausines. 2012 m. Lietuvos nacionalinis dramos teatras akliesiems ir silpnaregiams pritaikė Erico Lacascade’o spektaklį „Dėdė Vania“ pagal Antono Čechovo pjesę. LASS duomenimis, nuo tada tokių spektaklių įgarsinta dar 14. Beje, sinchroninio vertimo įrangą turi tik Kauno nacionalinis dramos teatras.

Tačiau teatras gali būti ir kitoks – skirtas ne tik akims ir ausims. „Pojūčių teatro“ įkūrėja Karolina Žernytė siūlo kitokią patirtį. Jos spektakliai skirti ne regėjimui, o visiems pojūčiams. Juose nėra konkretaus pasakojimo, o siužete pilna erdvės vaizduotei ir slaptoms žinutėms. Spektakliuose gali dalyvauti ir matantys, ir nematantys žiūrovai.

Idėja režisierei ir aktorei lėlininkei gimė prieš daugiau nei dešimtmetį. Prieš įkurdama „Pojūčių teatrą“ ji neturėjo jokios patirties su neregiais. Menininkė buvo nusivylusi klasikiniu požiūriu į žiūrovą ir svarstė, kaip galėtų padėti žmonėms, ieškojo naujų išraiškos priemonių mene ir kėlė klausimą, ar tikrai istoriją teatre galima pasakoti tik vaizdais ir garsais. Tuomet ji sukūrė lėlių spektaklį akliesiems „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. Į repeticijas Karolina pakvietė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro moksleivius ir taip tarp jų užsimezgė ilgametė draugystė.

Tokio spektaklio metu nėra svarbu, jei žmogus nemato – net regintieji gali užsirišti akis. Tačiau pradžioje paprastai jie negali laisvai fantazuoti, bando apsiprasti su aplinka, įgauti pasitikėjimą aktoriais. Kai reikia judėti erdvėje, žmogus turi atsipalaiduoti, kad aktorius galėtų jį vesti, paguldyti. O neregiams nesvarbu, ar akys užrištos – patirtimi jie mėgaujasi šimtu procentu.

„Pojūčių teatras“ nėra skirtas tik neregių bendruomenei. Tačiau įkvėpimas ateina per neregintį žiūrovą. Toks sensorinis pasakojimas yra šiuo metu populiarėjanti meno rūšis. Karolina Žernytė sako tikinti, kad visi spektakliai, parodos turėtų būti pritaikomi skirtingas negalias turintiems žmonėms. Anot jos, būtina užtikrinti įgarsinimą, gestų vertimą, prieigą iki teatro, lengvai valdomą mobiliąją programėlę. „Tai atvertų duris gražiam skirtingos publikos susibūrimui. Jei spektaklyje susirinks įvairūs žiūrovai, ta įvairovė stebins ir bus įdomesnė už spektaklį“, – svarsto „Pojūčių teatro“ įkūrėja.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių bendruomenė pasiekė ir ilgalaikių rezultatų – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija pagal įstatymą nuo 2020-tųjų sausio įsipareigojo mažiausiai 10 proc. transliacijų laiko pritaikyti regos negalią turintiems žmonėms, t. y. rodomus vaizdus perteikti žodžiais. Tačiau programų pritaikymas vyksta labai lėtai – tik po 0,5 proc. per metus, o komerciniuose kanaluose neregiams ir silpnaregiams prieinamo turinio iš viso nėra.

Žmonės, turintys regos negalią, kartais susiduria ir su judėjimo problema naujose, nepažįstamose erdvėse, todėl renginiai jiems yra sunkiau pasiekiami. Čia prisimenu ir savo močiutę. Kaip kultūrą pasiekti jai? LASS inicijuoja kino filmų peržiūras ir teatro spektaklius, tačiau per metus jų įvyksta tik keli. Dažniausiai – didžiuosiuose miestuose, tad didelė bendruomenės dalis į juos atvykti tiesiog negali. „Todėl televizija turi ir gali padėti kultūrai ateiti pas neregį į namus“, – įsitikinusi LASS meno projektų vadovė Lina Puodžiūnienė.

Nors filmai būna įgarsinami, organizuojami seansai ir jų peržiūros, vėliau jų peržiūrėti namuose galimybės nelieka. Dėl autorių teisių apsaugos tai padaryti įmanoma tik atėjus į Lietuvos aklųjų biblioteką, o atsisiųsti garso takelius – prisijungus prie virtualios bibliotekos ELVIS. Pridėti parengtą garsinį vertimą tiems keliolikai filmų kino nuomos platformose būtų kur kas paprasčiau, o regos negalią turinčiam žiūrovui nereikėtų eiti iš namų. Tačiau kol kas sistema kitokia.

Kalifornijos universiteto neuromokslininkė Ladan Shams, tyrusi, kaip smegenys apdoroja jutimo duomenis, sako, kad moksle regėjimas ilgą laiką buvo laikomas vyraujančiu pojūčiu. Tačiau savo straipsnyje „Crossmodal Influences on Visual Perception“ (2010) ji apžvelgė tyrimus, įrodančius, kad regėjimas savarankiškai neveikia – stiprią įtaką jam daro prisilietimai ir garsai.

Tokių projektų, kuriuose meną galima pažinti ne tik per regą, bet ir lytėjimą bei klausą, Lietuvoje atsiranda kasmet. Rasa Chmieliauskaitė – Kauno architektė ir kultūrinių projektų iniciatorė – kelerius metus dirba su aklųjų ir silpnaregių bendruomene. Rasa siekia pristatyti architektūrą per lytėjimą ir klausymą. Taip gimė jos ir Kauno menininkų namų projektai „[NE]matoma architektūra“ ir „ECHOtektūra“. Dar vienas jos projektas „Archi/Tekstūra: Taktilinės patirtys“ bus pristatytas kitais metais. Jis taip pat bus skirtas visais pojūčiais pažinti architektūrą.

„[NE]matomos architektūros“ metu ji ruošdavo tekstus apie tai, kaip kontekstas formavo pastato, pavyzdžiui, Pažaislio vienuolyno, architektūrą. Tuomet kartu su neregiais lėtai liesdavo pastato dalis ir bandydavo architektūros visumą pažinti per detales.

„Kompozicija visada susideda ir mažesnių kompozicijų. Puošnų fasadą sudaro kruopščios ornamentų grupės. Vis dėlto tinkamai įvertinti liečiamo paviršiaus kuriamą architektūrinį įspūdį labai padeda konteksto žinojimas – istorinis laikotarpis, vyravusios idėjos ir mados, objekto paskirtis, architekto asmenybė, jo vizija“, – aiškina architektė. To nežinant, kartais sunku suprasti, kokią žinutę neša paviršiaus tekstūra. Liečiant stiklą, glazūruotą keramiką ar poliruotą akmenį galima jausti panašius pojūčius, bet tam, kad būtų galima juos atskirti, reikia auginti „patirčių biblioteką“, – tokį terminą siūlo Rasa.

Kiekvienas iš mūsų, matantis ir nematantis, liesdamas pastato detales gali susipažinti su tam tikru laikmečiu, pavyzdžiui, baroku, kuris dažnai asocijuojasi su puošnia lubų tapyba. Bet neregys tų lubų nemato. Ar verta bandyti nupasakoti? „Ne, nes toks žinojimas neregiams nesuteikia patyrimo malonumo. Žinoma, tai paminėti būtina, bet puošnumą patirti galima per kitus pojūčius. Liečiant paviršius suvokiamas pastato glotnumas, apdirbimas, prabangos įspūdis“, – tęsia architektė.

Projekto „ECHOtektūra“ metu buvo sukurta serija audialinės architektūros kūrinių, kuriuose garsas naudojamas kaip priemonė erdvei reprezentuoti. Jos garsiniam pojūčiui sukelti, visuose įrašuose naudojamos garsą skleidžiančios priemonės: šokinėjantis kamuoliukas, žmogaus balsas. Projektas buvo testuotas aklųjų ir silpnaregių bendruomenių skirtinguose Kauno pastatuose, vėliau su dalyviais vykdytos kūrybinės dirbtuvės, kuriose buvo virtualiai rekonstruoti erdviniai pastatų kontūrai. Taip buvo sukurtas ir audioalbumas, vasarį išleistas ir fiziniu formatu.

Kurdami šį projektą menininkai rėmėsi objektyviais faktoriais, tokiais kaip garsinės medžiagos savybės, garso sklidimo savybės konkrečiose formose. Tačiau greitai suprato, kad aklajam bandant suvokti objektą kaip architekto kūrybos vaisių, apsieiti be interpretacijos neįmanoma: „Galima tai palyginti su eilėraščio vertimu į kitą kalbą, – sako Rasa Chmieliauskaitė. – Žodžius išvertus tiesiogiai, poezijos grožio neliks, reikia ieškoti teisingo skambesio, nuotaikos, ritmo.“

Klausiu jos, ar visi lankomiausi architektūriniai objektai irgi turėtų galvoti apie savo pritaikomumą regos negalią turintiems žmonėms. „Reikia stengtis turėti savo pastato modelį, maketą – taip net ir matantis žmogus suvoktų jį kitaip, – sako architektė. – Nes visuomenės skaidymas ir pasakymas „pritaikėme neregiams“ nėra tikslingas. Tai galėtų būti įdomu ir nauja visiems. Galbūt tiems, kurie niekuomet nesidomėjo architektūra, tai būtų žingsnis pradėti.“

Abu architektės projektai vystomi Kaune. O kiti miestai? Tokijo paralimpiadai šiuo metu besiruošiantis Justas sako norintis daugiau pastatų ir skulptūrų 3D maketų, reljefinių paviršių ir Vilniuje. Jis norėtų susipažinti su sostinės architektūra: kartais ne viską galima suvokti tik iš pasakojimo, norisi prisiliesti. Lietuvos aklųjų biblioteka buvo pradėjusi spausdinti kai kurių pastatų modelius – Vilniaus arkikatedros, Rotušės, tačiau tokių pavyzdžių mažai.

Ilgą laiką ne tik architektūra, bet ir kitas vizualusis menas akliesiems ir silpnaregiams Lietuvoje nebuvo prieinamas. Jiems tenka mokytis, kaip suvokti formas, kaip paaiškinti sau, kad tai meno kūrinys, o ne kitas paviršius. Kai kurie Lietuvos muziejai jau kuria reljefinius paveikslų ar nuotraukų paviršius, rengia edukacinius projektus. Nacionalinė dailės galerija (NDG) parengė parodą „Blind Date“, kur reljefines Lietuvos menininkų paveikslų reprodukcijas ir fotografijas buvo galima liesti rankomis, o dalis kūrinių ir dabar veikia nuolatinėje NDG ekspozicijoje. Puikus yra Metropoliteno meno muziejaus Niujorke pavyzdys, kur buvo sukurta visa multisensorinė programa akliesiems ir silpnaregiams – specialiame leidinyje liečiant paveikslus išsiskiria garsai ir kvapai, čiupinėjant kai kurių skulptūrų replikas, jas galima uostyti ir ragauti, galima nutrinti paveikslus ar liesti medžiagas, naudojamas skulptūrų kūrime.

Visada galima ieškoti naujų krypčių ir kelių meno prieinamumui. Progresas kine, teatre, muziejuose, architektūroje teikia vilties. Bet gal galima svajoti dar drąsiau?

„Pati turiu svajonę parodyti neregiams baletą, – sako LASS atstovė Lina Puodžiūnienė. – Suprantu, kad tai sunku, bet gal pavyktų tai padaryti, pavyzdžiui, lėlių pagalba? Tik kaip atskleisti judėjimą? Tikiuosi, kad atsiras menininkas, kuris pasiryš atskleisti neregiams šią scenos meno rūšį. Aišku, kas nors gali klausti, o kam jiems baletas? Jie puikiai gali be jo gyventi.“

Bet tuomet reikėtų kelti klausimą – o kam mums kultūra apskritai? Mes irgi galime gyventi be jos. Bet renkamės gyventi su ja. Kodėl ši galimybė turėtų būti atimta iš kitų?

Tekstą noriu užbaigti viltinga Pauliaus citata, kurią jis ištarė skambučio metu antrąją Kalėdų dieną: „Nors esu realistas, mąstau optimistiškai: jei kas nors nepritaikyta, nesiskundžiu. Gal atsiras vėliau. Reikia džiaugtis ir išnaudoti tas galimybes, kurios jau sukurtos.“