Stebėdamas migrantų situaciją Lietuvoje, panorau ne tik su jais susipažinti, bet ir apčiuopti, kokią rolę jų gyvenimuose dabar užima kūryba. Sunku įsivaizduoti, kiek ir kaip kūrybinės intervencijos galėtų padėti susitaikyti su faktu, jog esi laikomas geopolitinio žaidimo sraigteliu, ką jau kalbėti apie kalinimo sąlygas. O užmiršti faktą, kad žiemą per sniegą tenka braidyti su crocsais, atrodytų, sunkiai padės būgnai ar teptukas.

Nepaisant absurdo, su kuriuo neretai susiduria Lietuvoje kalinami migrantai, menas bei kūryba užima svarbią rolę kovoje su juo. Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, šiuo metu penkiuose sulaikymo centruose – Kybartuose, Medininkuose, Pabradėje, Rukloje ir Naujininkuose – uždarytas 2781 žmogus. Jiems stengiasi padėti ne tik nevyriausybinės organizacijos, teikiančios humanitarinę pagalbą, bet ir menininkai, edukatoriai bei kuriantys savanoriai.

Drauge su vienu iš jų, savanoriu muzikos prodiuseriu Gajumi Jogaila Milkeraičiu, kiekvieną savaitę keliauju į Pabradės užsieniečių registracijos centrą. Gajus ketvirtadieniais ten vyksta nešinas šūsnimis muzikos instrumentų ir maisto. Jis praleidžia kelias valandas grodamas su D sektoriuje kalinamais Afrikos valstybių piliečiais. Čia susipažinau su Honoré.

25-erių Honoré Kokou Tsogbetsey yra Togo pilietis, šiame centre kalintis jau devynis mėnesius. Jis pasakoja, kad Togą nusprendė palikti prasidėjus žiaurioms represijoms prieš esamai valdžiai oponuojančius protestuotojus. Ši Vakarų Afrikos valstybė jau 54 metus valdoma tėvo ir sūnaus (Faure Gnassingbe ir Gnassingbe Eyadema) dueto. 2018 m. pradžioje, prieš parlamento rinkimus, opozicijai ėmus reikalauti, kad būtų įvestas dviejų prezidento kadencijų limitas, kilo protestai, kurių metu režimo kariai šaudė į protestuotojus. Galiausiai rinkimus vėl laimėjo Faure Gnassingbe atstovaujama partija, o jis pats buvo perrinktas prezidentu penktai kadencijai 2020 m.

Prieš atvykdamas į Lietuvą, Honoré studijavo filosofiją didžiausiame Togo universitete Lomėje, turi bakalauro laipsnį. Būdamas studentas prisijungė prie protestų ir todėl buvo suimtas, o per neramumus šalyje neteko penkių šeimos narių: sesės Martine ir keturių brolių: Justin, Yve, Augustin ir Raoul. „Savo šalį palikau paskubomis, nes mano draugus, kurie irgi dalyvavo protestuose, pradėjo sodinti į kalėjimą“, – sako Honoré.

Svarstyti apie migraciją jis pradėjo dar 2017 metų pabaigoje, kai prieš artėjančius rinkimus prasidėjus represijoms jam trumpam teko slėptis Ganoje. Tačiau supratęs, kad opozicijos šalininkai ir toliau persekiojami prezidento rinkimų metu, Honoré į Ganą išvyko ir antrą kartą – 2020 metų vasarį. Galiausiai pasinaudojo bevizės kelionės į Baltarusiją galimybe vos apie ją išgirdęs: „Į Baltarusiją atvykau su viltimi ten apsistoti, ramiai gyventi, bet labai greitai supratau, kad toje šalyje nėra jokio stabilumo, kad ji valdoma diktatoriaus. Sukilo blogiausi prisiminimai iš mano gimtosios šalies, prisiminiau viską, ką ten turėjau išgyventi.“

Iš pirmo žvilgsnio įkalinimas Pabradėje gali pasirodyti kaip gyvenimo nesėkmė, tačiau tik suvokiant Honoré gyvenimo peripetijas, įmanoma suprasti, kodėl jam buvimas čia reiškia kur kas daugiau. Po persekiojimų, kalinimo ir žūčių šeimoje, Honoré savo atvykimą į Lietuvą apibūdina kaip labai jaudinančią patirtį, nes, kaip pats sako, buvimas Pabradėje jam reiškia laimę, ramybę ir, svarbiausia, saugumą.

„Ar jums ten nereikės apsaugos?“ – klausimas, kurį vieną kartą išgirdau iš pasieniečio, prieš jam atrakinant ir įleidžiant mane su Gajumi į D sektorių. Šiuos žodžius sunku užmiršti, nes, žinant Honoré istoriją, jie skamba lyg oksimoronas – jam buvimas Pabradėje reiškia saugumą, o mums esą ne. Niekada būdamas šiame sektoriuje su migrantais nesijaučiau nesaugiai. Tai buvo vienas pirmų kartų, kai gyvai susidūriau su absurdu, kuris, atrodo, karaliauja Baltarusijos sieną kirtusių migrantų kasdienybėje Lietuvoje.

Jau po pirmo apsilankymo Pabradėje tampa aišku, kad esminis įrankis kovoje su absurdu čia yra kūryba. Kiekvieną kartą čia atvykęs, tarp šlaite nusidriekusių mėlynų apgyvendinimo konteinerių randu piešiančius, tapančius, grojančius žmones, tą darančius ne tik užsiėmimų ar dirbtuvių metu, bet diena iš dienos. „Muzika yra svarbiausia mano gyvenimo dalis, ne tik suteikianti džiaugsmą, bet ir padedanti tvarkytis su stresu“, – tvirtina Honoré.

Nuo vaikystės Honoré groja Vakarų Afrikos būgnu džembe (djembe), o nuo 5-erių dainavo chore savo kaimelio katalikų bažnyčioje. Pats Honoré sako, kad norėtų tobulėti kaip muzikantas, bet Pabradės užsieniečių registracijos centre galimybių tam maža. Kiekvienas susitikimas groti ir dainuoti priklauso nuo Gajaus atneštų instrumentų, kurių sektoriuje trūksta, o jei jų ir būtų, tai nebūtų vietos – kiekvienas čia gyvenantis žmogus sau turi tik vieną lovą iš keturių, apytiksliai 16 kvadratinių metrų ploto konteineryje.

Kaskart pradėjus jiems groti, Honoré būgnu užvedus ritmą, iš D sektoriuje pastatytų gyvenamųjų konteinerių pradeda rinktis žmonės. Neretai prireikia keliolikos minučių, bet galiausiai visas sektorius užsipildo būgnų, barškučių, tambūrino ir dainuojančių žmonių balsais. Ir nors beveik visada dainuojama prancūziškai, dainose įmanoma atpažinti bent kelis žodžius – J’en rêve (liet. aš svajoju) ar Alléluia (liet. aleliuja). Nesunku išgirsti, kad, be akivaizdžių krikščioniškų motyvų, žmonės čia išdainuoja ilgesį, laukimą bei džiaugsmą, kylantį būnant kartu.

Kartais muzika ir dainos išsilieja į kitus šalia esančius sektorius ir užpildo didžiąją dalį Pabradės užsieniečių registracijos centro. Gajus pasakoja, kad per vieną pirmųjų užsiėmimų, kai prie sektorių juosiančių tvorų budintiems pareigūnams girdėti dainavimą ir muziką dar buvo neįprasta, jie atėjo į vidų patikrinti, kas tai per triukšmas.

Gajus yra vienas iš organizacijos „Artscape“ savanorių. Organizacijoje dirba aštuoni edukatoriai, kiekvieną savaitę įvairiose Lietuvos vietose išsibarsčiusiuose sulaikymo centruose organizuojantys dvylika skirtingų kūrybinių dirbtuvių: nuo šokio terapijos iki dizaino ar muzikos dirbtuvių.

„Ganoje labai sunkiomis aplinkybėmis praleidau dvejus metus, bet žmonės man buvo be galo svetingi. Viliuosi, kad po susitikimų čia, Pabradėje, jiems liks įspūdis, jog ir mes galime būti geri žmonės“, – atsako Gajus, paklaustas, kodėl savanoriauja Pabradėje.

Svarstydamas apie laisvę Lietuvoje Honoré sako, kad norėtų čia pasilikti, susirasti darbą, tęsti studijas ir tobulėti kaip muzikantas. Muzika jam nėra tik laiko, kurio čia apstu, prastūmimo būdas: „Norėčiau tobulinti savo muzikinius gebėjimus. Muzika man leidžia suprasti daug dalykų, kartu ji tapo svarbiu įrankiu įvairiose gyvenimo situacijose, tad nenorėčiau jos apleisti.“

Bendraudamas su Honoré, akivaizdžiai jaučiu jo sustiprėjusį sentimentą kūrybai. Jo atsakymuose į mano klausimus apie ateitį muzika vaidina svarbų vaidmenį. Ir nors santykis su ja, Honoré atveju, užsimezgė įprastomis aplinkybėmis vaikystėje, neįprasta jo padėtis šiandien tą santykį tik sustiprino.

Po pokalbių su Honoré man buvo sunku įsivaizduoti, ar tokios kūrybos, tapusios nepamainomu įrankiu sudėtingoje situacijoje, rolė laisvėje gali išlikti nepakitusi. Juk kai muzika tiek laiko dirbo kaip emocinės gerovės stiprintoja, prisilietimas prie instrumento gali sukelti įvairių, neretai itin skaudžių, prisiminimų. Ar tada dar norėsis groti? Abdullah, muzikantas, su kuriuo ieškodamas atsakymo susipažinau vėliau, kuria jau galėdamas Lietuvoje laisvai judėti, ir atrodo, kad kūryba jam ne ką mažiau naudinga.

Afganistanietis Abdullah Qiam, kuris taip pat ryšį su muzika iš naujo atrado apsigyvenęs Pabradėje, dabar muzikuoja Vilniuje. Stebint jo repeticijas, kūrybą, koncertus, bandant suprasti, kokias formas jo santykis su kūryba įgauna laisvėje, tampa aišku, kad kūryba yra kur kas lankstesnis įrankis užsitikrinti emocinei gerovei, nei man pasirodė iš pradžių.

Į Lietuvą siekti prieglobsčio jis atvyko prieš trejus su puse metų, Pabradėje praleido beveik dvejus. Abdullah yra 29 metai, jis gimė, kai po 1979-1989 m. Afganistano karo šalyje prasidėjo pilietinis karas.

„Kiekvienas afganistanietis, per televizorių ar internete matydamas, kad pasaulyje gali egzistuoti taikus, ramus gyvenimas, paklausia savęs – kodėl aš negaliu taip gyventi? Kodėl eidamas į mokyklą, universitetą ar darbą turiu nuolat galvoti, kad galiu mirti per savižudžio ataką?“ – sako Abdullah.

Tuomet, svarsto jis, iškyla esminis – namų, šeimos ir draugų – klausimas. Tai dalykai, apie kuriuos, pasak jo, mąstydamas apie išvykimą galvoja kiekvienas afganistanietis. Abdullah ir jo artimųjų apsisprendimo sprendimo kaina buvo didelė – dabar jo šeima išsibarsčiusi po visą pasaulį, didžioji jos dalis šiuo metu Didžiojoje Britanijoje. „Kad ir kaip sunku palikti vietą, kurioje gimei, kurią vadinai namais, nereiškia, kad joje turi ir mirti.“

Prisimindamas savo vaikystę Abdullah su šypsena pasakoja, kad jam dar būnant mažam, šeimos susitikimuose dėdės dainuodavo, o jis pritardavo grodamas indišku tabla būgnu. Muzika jį lydėjo visą gyvenimą, bet, nepaisant susiklosčiusių aplinkybių, prieš šešerius metus Abdullah nusprendė tapti profesionaliu kūrėju ir mokytis groti gitara.

„Pabradėje grodavau su Dharshan Navaratnam iš Šri Lankos, vėliau prisijungė „Caritas“ darbuotojas Leonardas Lipskijus, kuris iš manęs perėmė gitaristo rolę, dar vėliau – bosistas Karen Sahakyan su klavišininke Viktorija Volodova, o galiausiai atsirado ir būgnininkas Edgardas Akambakas. Taip sukūrėme grupę „UpHill 7“, – pasakoja Abdullah.

„UpHill 7“ bazuojasi Pabradėje, tačiau didelė dalis kūrybinio proceso vyksta Karoliniškėse esančioje studijoje „Ritmas ir Baublys“. Joje buvo prodiusuotas ir pirmasis „UpHill 7“ singlas „Freedom“, išleistas sausį. Grupėje Abdullah yra vokalistas.

„Grupėje, kaip ir gyvenime, būna gerų ir blogų momentų, tačiau gerai prisimenu vieną pirmųjų koncertų Pabradėje, Joninių šventėje. Jam ruoštis buvo sunku, per repeticijas niekas nesiklijavo, tačiau koncerto metu mes išjudinome visus, žmonės atsistojo, dainavo kartu su manimi. Pirmą kartą publika dainavo su manimi!“ – prisimena jis.

Abdullah pasakoja, kad kiekvienas svečias jo namuose anksčiau ar vėliau išgirsta jo dainą, nes „YouTube“ galiausiai automatiškai jas pradeda groti – taip dažnai jis pats jų klauso. Tačiau per vieną iš mūsų pašnekesių šis akivaizdus džiaugsmas sava kūryba virto ir žodiniu suvokimu, kad muzika Abdullah reikalinga ne tik savęs realizacijai: „Kurdamas aš galiu išdainuoti savo skaudulius ir liūdesį. Man muzika yra ne tik įrankis išreikšti save, bet ir būdas tvarkytis su savo emocijomis.“

Pats Abdullah labai didžiuojasi savo kūryba. Per metus klajonių, bandant ištrūkti iš gimtosios šalies ir susitikti su šeimos nariais, jam teko patirti daug nusivylimo. Kaip jis pats sako: „Man 29, mano auksiniai metai sudegė ieškant prieglobsčio, bėgant nuo karo.“ Šie „sudeginti“ metai reiškia daug neįvykdytų planų, neįgyvendintų tikslų ir nepasiektų svajonių. Abdullah jo muzika, jo įrašai ir vaizdo klipai yra tai, ką jis pasiekė – tai yra apčiuopiamas jo darbo ir pastangų rezultatas, kurio svoris gyvenime tampa neįkainojamas.

Mūsų pokalbiuose apie muziką ir gyvenimą išaiškėja ir kita nepamainoma kūrybos pusė. Ilgą laiką Abdullah gyvena su „pabėgėlio“ etikete ir jos konotacijų šleifu: „Aš nekenčiu šito žodžio, aš nenoriu būti matomas tik kaip „pabėgėlis“, todėl muzika man yra įrankis save pristatyti kitaip. Leisti žmonėms mane pamatyti ir išgirsti be išankstinių nusistatymų.“ Jam tai būdas išsilaisvinti iš neretai kalinančio aplinkinių požiūrio. Tačiau net ir pristatant save šalia gitaros ar mikrofono, sudėtinga atsiplėšti nuo bagažo, kurį formuoja teisinis prieglobsčio prašytojo statusas.

Kalbant apie etninių afganistanietiškų leitmotyvų integravimą į kūrybą, Abdullah man pasakoja, kad nors pats ir norėtų sujungti tam tikras melodijas su vakarietiška muzika, jam svarbu suvokti, ką groja radijas bei ko tikisi grojaraščius sudarantys žmonės.

„Freedom“ radijo stotys negroja. Abdullah juokaudamas sako, kad vieną kartą radijo klausytojai jų grupę vis dėlto išgirdo, kai „UpHill 7“ buvo pakviesti į LRT radijo laidą „Pasaulio garsai“. Grupė radijo eteryje jie grojo patys.

„Tuo metu Lietuvoje buvo sudėtinga situacija dėl migracijos krizės, o čia kažkoks afganistanietis užlipęs ant scenos dainuoja apie laisvę... Buvo kartu ir geras, ir blogas metas išleisti tą dainą“, – svarsto Abdullah.

Toks kultūrinio ir socialinio konteksto svėrimas kūryboje atrodo varžantis. Nesulaukęs palaikymo iš radijo stočių Abdullah svarstė, ar daina nebuvo „per tamsi“, ir sako, kad „kita daina turi būti linksmesnė“.

„Aš visad bandau nuslėpti blogiausias savo gyvenimo detales. Nekalbu apie jas viešai. Kai matau kitus žmones, draugus, besidžiaugiančius gyvenimu, nenoriu jiems gadinti nuotaikos“, – sako Abdullah.

Atrodytų, išgyvenimai, skaudžios patirtys ir kitos emocinės negerovės negali būti kalinamos, galiausiai vienaip ar kitaip jos ištrūksta. Muzika ir kitokio pobūdžio kūryba yra būdas jas išreikšti bei su jomis dirbti. Viena yra tai daryti vienumoje, izoliacijoje ar už spygliuotos vielos, kita – išreikšti save per kūrybą viešai, tačiau kūryba sudėtingomis sąlygomis yra sunkiai atskiriama nuo skaudžios realybės, kurioje ji reikalinga. Muzika Honoré ir Abdullah nėra tik pabėgimas ar prieglobstis nuo gyvenimo realijų, tai būdas jas suprasti, išjausti ir galiausiai rasti viltį.

Paskutinių vizitų Pabradėje metu atkreipiau dėmesį ne tik į ką ir kaip groja Honoré, bet ir į jo aplinką. Pasieniečiai, išgirdę būgnus ir pamatę dainuojančius žmones, ėmė šypsotis, o maistą nešantys darbuotojai – linksėti į taktą. Lyg muzika būtų čia ir dabar sužmoginusi neretai nužmoginamus žmones. Tai, ką groja Honoré ir Abdullah, nėra skirta tik jiems patiems, – nes matyti ir girdėti kitą reiškiant tau pažįstamas emocijas yra vienas iš kelių į bendrystę.