Ne migrantų, o solidarumo krizė

Giliau domėtis migracijos procesais pradėjau 2015 m., kai Europos žiniasklaida ir aktyvistai ėmė plačiau šviesti apie įvykius Sirijoje ir apie nuo karo bėgančius bei Europos krantus pasiekiančius žmones. Tuomet pajutau, kokią galią turi nuotraukoje užfiksuota akimirka ar žodis ir kokią stiprią žinią jie gali siųsti.

Ant jūros kranto išplauto sirų berniuko Alano Kurdi kūnas palietė daugybės europiečių širdis – vienos šeimos tragedija, viena istorija padėjo pajausti milijonų žmonių skausmą ir kvietė ištiesti pagalbos ranką žmonėms, kurių visai nepažįstame. Pavyzdžiui, Lesbo senelių nuotrauka ir istorija, pasakojanti apie senolę (kurios mama, būdama vos 17-os, taip pat bėgo iš Turkijos į Graikiją), kartu su draugėmis maitinusią ir besirūpinusią ant kranto išlipusių pabėgėlių kūdikiu, skatino visuomenę susitelkti, būti solidarią ir net buvo nominuota Nobelio taikos premijai.

Istorijos žmonių, kurių tuomet dar nepažinojau, palietė ir mane, tad 2016 m. pradėjau dirbti „Carito“ Užsieniečių integracijos programos koordinatore, o doktorantūros studijų Mykolo Romerio universitete metu – tyrinėti darbuotojų, dirbančių su prieglobstį gavusiais užsieniečiais, naratyvus apie mokymosi patirtis organizacijoje. Šiais metais padėjau įsteigti naują organizaciją – Pabėgėlių tarybą, kur prieglobstį gavę užsieniečiai tapo mano kolegomis. Tai pabėgėlių vadovaujama nevyriausybinė organizacija, atstovaujanti pabėgėliams ir suteikianti galimybę būti išgirstiems, patiems inicijuoti veiklas ir aktyviai dalyvauti priimant sprendimus.

Sekdama šių dienų įvykius Lietuvoje, dažnai susiduriu su stipriai išreikšta, o kartais tyčia kurstoma gyventojų baime ar pykčiu dėl naujai atvykstančių migrantų. Nors kito baimė tikrai nėra naujas reiškinys Lietuvoje ar pasaulyje (ir turbūt tai yra normali psichologinė žmogaus ir visuomenės būsena, nes tai, ko nepažįstame, kelia baimę ir nerimą), šios baimės apraiškos ir neapykantos mastas ir visuomenės susiskaldymas Lietuvoje mane nustebino. Lietuva tarsi pasidalino į priešiškas stovyklas – globalistų ir priešiškų migrantams, „vakserių“ ir „antivakserių“, LGBTQ+ ir jiems priešiškai nusiteikusių, o viešoji erdvė ir forumai, kur galėtų vykti konstruktyvios diskusijos, būtų reiškiamos skirtingos nuomonės ir pozicijos, vyktų dialogas, susiaurėjo.

Politikų ir žurnalistų dažnai naudojama retorika ir sąvokos, tokios kaip „hibridinio karo ginklai“, „vartai atidaryti“, tik dar labiau didina atotrūkį tarp žmonių ir kelia visuomenės baimę, nors šiuo metu ypač svarbu ją mažinti, susitelkti ir kartu ieškoti konstruktyvių sprendimų. Pandeminė patirtis sustiprino egzistencines žmonių baimes, nes leido iš taip arti susidurti su tuo, kas sunkiai matoma, kontroliuojama ir gali taip greitai pakeisti žmonių gyvenimus. Daugelis pasijuto turintys mažai kontrolės, nes nemažai sprendimų buvo priimta už juos, sustojo sėkmingos veiklos, teko iš arti susidurti su sveikatos ir gyvenimo trapumu.

Pandemija taip pat nutraukė daug ryšių, bendruomeninių saitų, atskyrė senelius nuo artimųjų, pagilino juntamą neteisybę dėl socialinės nelygybės šalyje, nes dalis žmonių buvo nustumti dar toliau į nuošalį, pasijuto dar mažiau išgirsti, vieniši, nereikalingi, negebantys prisitaikyti prie pokyčių savo šalyje ir visuomenėje. Nors po įstojimo į Europos Sąjungą Lietuvoje įvyko daug teigiamų ekonominių ir socialinių pokyčių, tačiau senų žmonių vienišumas, pajamų nelygybė ir skurdo rizika tebėra opios šalies socialinės problemos, kurias svarbu spręsti. Pandemija atskleidė ir daug pozityvių dalykų – nors žmonės dažnai priešinasi dideliems ir neplanuotiems pokyčiams, jie geba greitai keistis, būti kūrybiški, prisitaikyti, susitelkti ir pagelbėti vieni kitiems.

Šioje dar besitęsiančioje pandemijos nežinomybėje tenka susidurti su naujais ir mums dar menkai pažįstamais iššūkiais. Vienas jų – nauji migrantų srautai per Lietuvos ir Baltarusijos sieną. Nors migracija egzistavo nuo žmonijos pradžios ir yra vienas iš būdų išgyventi bei prisitaikyti prie pokyčių, ji visada neša nežinomybę, pokyčius, transformaciją tiek migruojantiesiems, tiek migruojančius žmones priimančioms bendruomenėms. Nors Lietuvos ir Baltarusijos sieną ir anksčiau panašiais būdais nuolat kirsdavo žmonės, tačiau šią vasarą tokių žmonių ir prieglobsčio prašančiųjų reikšmingai padaugėjo dėl Baltarusijos režimo veiksmų, o iššūkiai tokią migraciją prognozuoti ir kontroliuoti smarkiai padidino tiek politikų, tiek šalies gyventojų baimes ir nerimą.

Nors pandemija, klimato kaita, migracija, globali prekyba, turizmas vis aiškiau atskleidžia mūsų visų tarpusavio priklausomybę, tačiau globalią atsakomybę apibrėžti ir išmatuoti yra sunku. Įvairūs nacionaliniai, etniniai, religiniai ir kiti identitetai ar argumentai dažnai naudojami apibrėžti valstybės gyventojų atsakomybės ir interesų ribas – tarsi tai, kas yra už mūsų kiemo ir asmeninių ar valstybės interesų ribų, mūsų neliestų arba keltų grėsmę mūsų įgytam identitetui.

Europos šalys tiesiogiai dalyvauja NATO karinėse misijose Irake, Afganistane. Kariniai konfliktai reikšmingai padidino priverstinę migraciją iš šių šalių. Vakarų valstybių politika, karininiai veiksmai ir menkai kontroliuojama ginklų prekyba smarkiai prisidėjo destabilizuojant Vidurio Rytų valstybes, tačiau šią atsakomybę, kaip ir kolonizacijos pasekmes, europiečiams prisiimti dar yra sunku. Šie tarpusavyje susiję globalūs reiškiniai ir pasaulio įvykiai, Europos valstybių iššūkiai dėl migracijos srautų lietuviams atrodė labai tolimi. Į juos žvelgdavome gana abejingai, kol jie netikėtai pasiekė mūsų pačių valstybę ir pasibeldė į mūsų miestus, miestelius ir kiemus.

Panašu, kad migracija iš neturtingų valstybių į turtingąsias pasaulyje didės ne tik dėl politinių ir ekonominių priežasčių, bet ir dėl sparčios klimato kaitos, todėl mums svarbu suprasti šiuos globalius procesus ir šiuos šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Migrantų baimė, padidėjus jų srautams, tikrai nėra naujas reiškinys nei Lietuvoje, nei pasaulyje, kaip ir europiečių noras išsaugoti pastovumą, saugumą, apibrėžtumą. Nežinomybė, kuri dažnai lydi migraciją, dažnai pažadina žmonių vaizduotę ir atveria erdvę įvairiems mitams ir propagandai.

Galima suprasti tokių mažų, ramių Lietuvos miestelių kaip Dieveniškės gyventojų nuostabą ir pasipriešinimą, kur pokyčių jau kurį laiką nebuvo, kur sodybos dažniausiai tik tuštėdavo, o gyventojai dažnai jautėsi vietinės valdžios pamiršti. Nors migracija galėtų atnešti daug pozityvių pokyčių ir padėti atgaivinti iš žemėlapio nykstančius regionus (jei turėtume strategiją ir siektume tokio tikslo), pokyčius priimti nėra lengva. Dieveniškės ir Šalčininkų rajonas yra plačiai apgyvendinti Lietuvos tautinių mažumų, ten gyvena daug lenkų ir baltarusių, dažnai tebevadinamų gudais. Šie regionai ir anksčiau jautėsi nutolę nuo likusios Lietuvos, mažiau sekdavo Lietuvos spaudą ir televiziją, todėl jų kova prieš migrantų apgyvendinimą tapo ir kova dėl etninio identiteto.

Šiame regione, Maciuičių kaime – 5 kilometrai į pietryčius nuo Dieveniškių ir tik 1,5 kilometro nuo sienos su Baltarusija – praleidau daug vaikystės vasarų. Tėtis, grybaudamas miške, ne kartą buvo nuklydęs į Baltarusijos teritoriją, o Baltarusijoje gyvenančios giminės apsilankydavo mūsų kaime. Kadangi Dieveniškių teritorija yra vadinamajame Lietuvos apendikse, norint patekti ten, reikia stabtelėti pasienio punkte, esančiame ties sienos susiaurėjimu. Dėl šio regiono geografinės padėties ir formos išvykimą iš jo yra nesudėtinga kontroliuoti, o nenaudojami pastatai yra tinkami apgyvendinti atvykėlius, todėl valstybės sprendimas juos naudoti atrodo gana logiškas.

Lietuvos migracijos ir prieglobsčio strategiją pakeitė ir 2020 m. priimtas Europos Sąjungos migracijos ir prieglobsčio paktas, kuris įteisino griežtesnę sienų politiką, greitesnį prašymų nagrinėjimą prie valstybės sienų, integruotas pasienio procedūras, kurios apima visų asmenų, kertančių ES išorės sienas be leidimo arba išlaipintų po paieškos ir gelbėjimo operacijų, identifikavimą. Šis paktas taip pat įpareigoja šalis suteikti didesnę paramą valstybėms narėms krizės metu.

Kiekviena valstybė narė be jokių išimčių turi solidariai prisidėti siekiant stabilizuoti bendrą sistemą, užtikrinti, kad Sąjunga galėtų vykdyti savo humanitarinius įsipareigojimus. ES valstybės yra pasiruošusios skirti daugiau lėšų, pagalbos kontroliuoti žmonių srautams prie sienų, sudaryti sutartis su trečiosiomis šalimis bei dažniau vykdyti „išstūmimo“ politiką ir žmonių grąžinimą į jų kilmės šalis, nei priimti didelius žmonių srautus savo šalyse.

Nors bendradarbiavimas tarp ES valstybių ir parama Lietuvai šiuo klausimu stipriai išaugo, Lietuvos atvejis atskleidžia ir šio plano „skyles“: menką mūsų šalies pasiruošimą situacijai, resursų ir planavimo trūkumą, įvairius žmogaus teisių pažeidimus ardant prieglobsčio prašymo procedūras ir nesugebėjimą pateikti naujų efektingesnių mechanizmų, galinčių padėti žmonėms, kuriems gresia pavojus. Prieglobsčio prašymų nagrinėjimo „konvejeris“, kur žmonių teisinis statusas dažnai „įvertinamas“ net neišnagrinėjus prašymų, kur suteikiama nepakankamai informacijos apie procesą, trūkstant vertėjų pagalbos ir išsamių teisinių konsultacijų gali virsti biurokratiniu formalumu, kuriame žmonės gali lengvai pasimesti.

Agresija prieš migrantus tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos Sąjungos valstybėse dažnai yra pateisinama ir legitimizuojama, todėl nebestebina tokios antraštės kaip „Nuo vieno irakiečio tarnybinis šuo gynėsi dantimis“. Dėl migrantų laisvių ir teisių ribojimų, skirtingų ES valstybių standartų, menko atvykėlių informavimo apie jų situacijas, ryšio su artimaisiais ribojimo, minimalaus pilietinės visuomenės įsitraukimo migrantai tampa pažeidžiami ir pasimetę, visa tai didina įtampą jų bendruomenėse ir skatina protestus. Baimė ir nerimas egzistuoja abiejose tvoros pusėse, todėl svarbu ši barjerą kažkaip peržengti, pabandyti suprasti abi puses ir pradėti abipusį dialogą.

Niekas nepalieka savo namų be rimtos priežasties

Padidėjusi įtampa visuomenėje neišvengiamai veikia ir tuos migrantus bei pabėgėlius, kurie jau susikūrė pamatus Lietuvoje, kurie čia dirba, mokosi, galbūt išmoko lietuvių kalbą ir kurie visom išgalėm bando čia įsitvirtinti ir oriai gyventi. Mano kolega iš Tadžikistano pasidalino, kad labiausiai dabar bijo dėl savo paauglės dukros, nes jaunos merginos vien dėl savo išvaizdos ir šiuo metu padidėjusios įtampos visuomenėje pradėjo susilaukti grasinimų, siūlymų vykti atgal į savo šalį. Lietuvos musulmonų bendruomenės taip pat pasijuto labiau stigmatizuojamos.

Čia jau ilgiau gyvenančių pabėgėlių bendruomenės supranta tiek lietuvių, tiek stovyklose gyvenančių žmonių nerimą ir teigia, kad niekas nepalieka savo namų be rimtos priežasties. Ekonominės ir politinės priežastys taip pat gali būti rimtos, griaunančios žmonių gyvenimus ir skatinančios ieškoti galimybių dirbti ir oriai gyventi kitose šalyse.

Po atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 1990 m., dėl ekonominių ir politinių priežasčių į kitas šalis emigravo net 24 proc. Lietuvos gyventojų, nors karas mūsų šalyje nevyko. Tokios šalys kaip Irakas, kuriose dar neseniai vyko kariniai konfliktai, tebėra politiškai ir ekonomiškai nestabilios. Irako Kurdistanas, iš kurio į Lietuvą atvyksta daug žmonių, buvo prievarta arabizuojamas, o vietos kurdai buvo iškeldinami į kitas šalies vietas. Faktinę autonomiją jam pasiekti padėjo tik bendradarbiavimas su JAV.

2017-aisiais Irako Kurdistane surengtame referendume dėl krašto nepriklausomybės net 92,7 proc. jo dalyvių pasisakė už nepriklausomą Kurdistano valstybę, o po referendumo Irako pajėgos atkovojo daugelį anksčiau kurdų užimtų žemių. Kurdistano lyderių santykiai su centrine valdžia tebėra įtempti, dėl to žmonės jaučiasi nesaugiai. Nors šis regionas ekonomiškai stabilesnis ir saugesnis nei kiti Irako regionai, pandemija ir didelė priklausomybė nuo naftos neigiamai paveikė didelę dalį šalies gyventojų. Irakiečiams keliauti legaliai nėra lengva, nes vizos jiems išduodamos retai. Nenuostabu, kad žmonės ieško kitų migracijos galimybių, todėl svarbu šiuos migruojančius žmones suprasti.

Reklama

Lietuva nėra pirmoji Europos šalis, susidūrusi su dideliais migracijos srautais, tad gali mokytis iš kitų šalių patirčių. 2020 m., pristatant naują migracijos ir prieglobsčio paktą, ES komisarė Ylva Johansson atkakliai kartojo, kad jau išmokome savo pamokas ir daugiau Europos Sąjungos šalyse nebus jokių „Moria“ stovyklų.

Stovyklavietė „Moria“, kartais dar vadinama pragaru žemėje, buvo sukurta laikinai apgyvendinti 3 tūkst. prieglobsčio prašančių užsieniečių, tačiau nors buvo planuota tik kaip laikina stotelė, stovykla Graikijos Lesbo saloje greitai virto pastovia gyvenimo vieta net 13 tūkst. žmonių. Deja, po stovyklavietės gaisro, sunaikinusio žmonių pastoges, išdygo „Moria 2.0“, o žmonių stigmatizavimas ir atskirtis nuo graikų bendruomenės tik pagilino šalies socialines problemas, migrantų neviltį, įvairių grupuočių bei šalies politinių jėgų radikalėjimą.

Lietuva gali pasimokyti iš Graikijos klaidų ir jų nekartoti – nebesiųsti žmonių į tankiai apgyvendintas stovyklas, kur taip greitai plinta ligos ir konfliktai, neriboti kontakto ir nepriešinti migrantų su vietos bendruomenėmis, nepaversti žmonių vien skaičiais. Daug efektyvesnės ir mūsų kontekstui artimesnės praktikos būtų tokių šalių kaip Suomija, Švedija ar Vokietija, kurios paskirsto migrantus mažesnėmis grupėmis, apgyvendina juos skirtingose savivaldybėse, suteikia alternatyvias apgyvendinimo galimybes ir stengiasi juos kuo mažiau koncentruoti vienoje vietoje, neatskirti nuo vietos bendruomenių. Šios šalys tam ruošia savo gyventojus ir įtraukia juos teikiant pagalbą, stiprina pilietines iniciatyvas. Lietuva turi galimybę šių šalių specialistus pasikviesti ir mokytis iš jų vertingos patirties.

Prasmingų veiklų trūkumas ir nuolatinė nežinomybė sukelia žmonėms daug psichologinių sunkumų, kurie ilgainiui gali atsigręžti prieš bendruomenes, kuriose migrantai yra apgyvendinami – didinti jų nesaugumą, taip pat kelti pavojų pačių migrantų saugumui, jų fizinei ir psichologinei sveikatai. Svarbu žmonėms paaiškinti apie jų padėtį, siūlomus sprendimus ir apie tai, kokią naudą jie gaus prisidėdami prie konstruktyvių problemos sprendimų. Pavyzdžiui, įkūrus centrus tose bendruomenėse, kur gausus nedarbas, galėtų atsirasti naujų darbo vietų, nes atvykėliams reikės teikti maitinimo ir kitas paslaugas.

Valstybė taip pat galėtų skirti papildomų paskatų ar investicijų migrantus priimantiems regionams. Svarbu užtikrinti apsaugą bendruomenių gyventojams, tačiau svarbu neizoliuoti ir nestigmatizuoti migrantų, suteikti galimybes gyventojams susipažinti su atvykusiais žmonėmis, patiems prisidėti sprendžiant iššūkius. Kartais net visai paprasti maži gestai, tokie kaip vaikų piešiniai priimančių bendruomenių seneliams ar aplink apgyvendintus centrus kartu sodinamos gėlės, gali padėti užmegzti dialogą ir kurti poveikį tiek migrantams, tiek priimančiai bendruomenei.

Jėgos naudojimas tiek prieš migrantus, tiek prieš vietos, kurioje migrantai yra apgyvendinami, gyventojus, įtampą vargu ar sumažins. Tai tik didins žmonių pyktį ir pasipriešinimą, todėl labai svarbu tinkamai komunikuoti ir bandyti suprasti vieniems kitus, mažinti visuomenės įtampą ir nerimą. Deja, žmogaus teisių ar tolerancijos diskursai daugelyje Europos šalių yra nustumiami į šoną ir tampa ne tokie aktualūs šiuolaikiniam europiečiui. Užleidžiama vieta diskursams apie saugumą, tačiau žmonių netolerancija ypač didėja tuomet, kai jie jaučiasi esą pavojuje, praradę kontrolę. Lietuviams kaip ir kitiems europiečiams tampa vis sunkiau išlikti solidariems su kitų žmonių iššūkiais, skausmu, jausti atsakomybę vieniems prieš kitus.

Bulgarų politologas ir filosofas Ivanas Krastevas savo knygoje „After Europe“ išsamiai aprašė įvairius iššūkius, kuriuos priverstinė migracija kelia visai Europos Sąjungai. Autorius puikiai pažįsta Rytų Europos kontekstą ir atskleidžia gilesnį šios krizės supratimą. Jis teigia, kad daug europiečių sunkiai kontroliuojamus migracijos srautus supranta kaip demokratijos silpnybę, jos negebėjimą rasti konstruktyvių sprendimų, o tai dažnai skatina autokratinio valdymo nostalgiją. Prie to taip pat prisideda politikų nenoras diskutuoti apie migraciją ir jos pasekmes.

Įstatymai ir konvencijos, kaip ir iššūkiai, su kuriais susiduria žmonija, gali kisti, tačiau svarbu nuolat klausti, kokiomis vertybėmis šie įstatymai yra pagrįsti ir kiek jie padeda spręsti šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Technologijos pavertė pasaulį dideliu kaimu, kur žmonės gali lengvai palyginti savo gyvenimo sąlygas su gyvenimo sąlygomis žmonių, gyvenančių įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Technologijos padeda atrasti vis naujų migracijos kelių ir būdų, o egzistuojanti didelė socialinė, saugumo ir žmogaus teisių nelygybė, atotrūkis skatina žmones ieškoti naujų galimybių keliauti, išgyventi ir kurti orų gyvenimą svetur.

Šiuo metu Europoje susiduriame su dideliu prieštaravimu. Žemynas sensta, vaikų gimstamumas smarkiai mažėja, todėl tam, kad išlaikytume Europos ekonominį pranašumą, jos šalių socialinės gerovės sistemas ir paslaugas, nedirbtume „iki grabo lentos“, turime atverti savo sienas migracijai. Tačiau atverdami sienas pajuntame grėsmę mūsų įprastai tvarkai, jaučiamės nesaugūs, todėl tokiems pokyčiams dažnai atkakliai priešinamės.

Politikai taip pat dažnai pasimetę tarp dviejų skirtingų polių – kaip pritraukti naujos darbo jėgos į Europą, bet ir nesužlugdyti jos socialinių sistemų. Jie konkuruoja dėl aukštos kvalifikacijos migrantų, bet taip pat nori atliepti gyventojų ir jų potencialių rinkėjų baimes bei nuotaikas dėl migracijos. Politikams saugumo diskursas dažnai leidžia atsitraukti nuo nuo kitų problemų, kurias spręsti jiems yra sudėtinga, taip pat atitraukti rinkėjų dėmesį sukuriant „bendrą priešą“. Migruojantys žmonės yra stigmatizuojami, kriminalizuojami ir atskiriami nuo šalies gyventojų, o tai dar labiau didina susipriešinimą ir baimę.

Europiečių egzistencinę kito baimę puikiai perprato autokratinių režimų, tokių kaip Baltarusijos, Turkijos, Rusijos, vadovai ir ėmė tai naudoti prieš pačius europiečius, norėdami juos įbauginti, jais manipuliuoti, gauti materialinės ar politinės naudos. Tikroji problema nėra iš svetur atvykstantys užsieniečiai ar migracijos procesai, kurie visada vyko ir vyks. Autokratiniai režimai ir mūsų pačių egzistencinė baimė, solidarumo ir vieningumo jausmo trūkumas žvelgiant į šiuolaikinio pasaulio realybę, vieningos migracijos politikos ir sprendimų Europos Sąjungoje stoka – visa tai dabar naudojama prieš mus pačius.

Ivanas Krastevas teigia, kad dažniausiai jaučiame baimę ne dėl konkrečios situacijos, bet dėl savo pačių įsivaizdavimo, kad griūna „mūsų taip pažįstamo pasaulio“ moralinė tvarka, o tai skatina mus tapti priešiškus užsieniečiams, bijoti, kad užsieniečiai pakenks mūsų gerovės valstybių sistemai, istorinei kultūrai. Šias baimes taip pat skatina Europoje paplitusi islamofobija ir bendra nežinomybės baimė.

Pasak Krastevo, Europoje sparčiai atgimstant nacionalistiniams jausmams ir judėjimams, migruojantys žmonės vertinami labai skirtingai – pabėgėlis ir turistas yra tarsi du skirtingi globalizacijos veidai: vienų šalys labai trokšta ir skatina jų atvykimą siekdamos ekonominės naudos, kitų aktyviai baidosi.

„Mūsų žmogiškumas yra krizėje, ir vienintelė išeitis iš šios krizės – mūsų kaip žmonių solidarumas.“ Zygmuntas Baumanas

Europiečiai taip pat išgyvena savo identiteto krizę, jiems tampa vis sunkiau apibrėžti, kas juos vienija. Rinkėjai dažnai bando mesti iššūkį kosmopolitiškam elitui, kuris, jų manymu, neatliepia ir neatpažįsta paprastų žmonių realybių ir rūpesčių, juos pamiršta. Šiuos jausmus dar labiau stiprina egzistuojanti didelė socialinė nelygybė šalyse. Dar 1989 m. daugelis džiūgavo, kad Berlyno siena griuvo taip sujungdama Rytų ir Vakarų Europą, o Europos Sąjungos pasididžiavimu tapo atvira Šengeno zona. Dabar sienos tarp valstybių vėl kyla, o pandemija ir judėjimo ribojimai atskleidžia laisvo judėjimo tarp valstybių trapumą.

Nacionalistinės idėjos žmonėms tarsi padeda susigrąžinti prarastą pasitikėjimą savimi, vieningumo jausmą, o Antrojo pasaulinio karo patirtys žmonių atmintyje blanksta. Iš savo šalių pasitraukę ir Lietuvos sieną kertantys migrantai tarsi primena nemalonią tiesą apie globalias galias, kurios gali griauti žmonių planus, apie realybę, kurios nesinori matyti, kurią norisi nustumti į šalį, nes atvykstantys žmonės, kitų valstybių nestabilumas mums primena, kad mūsų sunkiai sukurta gerovė gali būti laikina ir trapi.

Nepasitikėjimas migrantais tarsi trumpam suvienija skirtingus žmones, sukuria tam tikrą saugumo utopiją, tačiau taip nutolina nuo bendrų problemų sprendimo paieškų, bandymų suprasti ir kartu spręsti iškilusias problemas, ieškoti kompromisų. Nors šią krizę dažnai vadiname migrantų krize, pabėgėlių krize, hibridiniu karu, lenkų sociologas Zygmuntas Baumanas savo knygoje „Strangers at Our Door“ teigia, kad daug taiklesnis pavadinimas būtų mūsų žmogiškumo krizė, nes „būtent mūsų žmogiškumas yra krizėje, ir vienintelė išeitis iš šios krizės – mūsų kaip žmonių solidarumas“.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Lina Grudulaitė yra viena iš organizacijos Pabėgėlių Taryba (Refugee Council of Lithuania) įkūrėjų ir Mykolo Romerio universiteto edukologijos doktorantė, tyrinėjanti darbuotojų, dirbančių su pabėgėliais, mokymosi patirtis. Taip pat ji penkerius metus tiesiogiai dirba su prieglobstį Lietuvoje gavusiais užsieniečiais.