Dvi kadencijas iš eilės valdžiusius konservatorius 2015 m. nurungė visuomeninis komitetas „Vieningas Kaunas“. Šis komitetas buvo įkurtas 2010 m., o jo valdybos pirmininku tapo verslininkas Visvaldas Matijošaitis. Per 2011 m. rinkimus į savivaldybės tarybą pateko penki komiteto nariai, įskaitant patį Matijošaitį ir jaunosios kartos visuomenininką, šiuo metu Gitano Nausėdos patarėju dirbantį Povilą Mačiulį. Tačiau iki rinkiminės pergalės apie šį judėjimą, kaip ir apie Visvaldą Matijošaitį, mažai kas kalbėjo. 2015 m. komiteto rinkiminės reklamos kvietė „Budinti Kauną“. Stenduose buvo galima išvysti ne vieną žinomą Kauno kultūros veidą: „Anties“ vokalistą, architektą Algirdą Kaušpėdą, šokėją Jūratę Norvaišienę, teatrologę, VDU dėstytoją Iną Pukelytę. Kvietimas budinti miestą atliepė to meto kauniečių jausmą, kad Kaunas yra apmiręs ir apleistas.

Pažadą tvarkyti miestą Matijošaitis išpildė su kaupu. Už ES lėšas pradėtos tvarkyti gatvės, atnaujinti parkai, išdygo tebestatomi nauji gyvenamieji kvartalai. 2019 m. rinkimuose Matijošaičio vadovaujamas „Vieningas Kaunas“ pasiekė rekordinę persvarą – iš 50 proc. į rinkimus atėjusių miestiečių net 65 proc. balsavo už „Vieningo Kauno“ tarybos narius, o už Visvaldą Matijošaitį – net 80 proc. rinkėjų. Po šių rinkimų Kaunas tapo iš tiesų vieningas – nebeliko jokios rimtesnės opozicijos. Jeigu 2011–2015 m. miesto tarybos vietas dalinosi 8, o nuo 2015 m. – 4 politinės jėgos, tai po 2019 m. rinkimų liko tik dvi – 6 konservatoriai ir 32 „Vieningo Kauno“ atstovai.

Per šiuos 2023-iųjų rinkimus Matijošaitis išlieka realiausias kandidatas trečiajai mero kadencijai. Tačiau jo vardą gaubia vis daugiau skandalų, įsimintiniausi jų – 2022 m., kaip įtariama, „Autokaustos“ vadovo Juozo Kriaučiūno sumokėtas rekordinis 140 tūkst. eurų kyšis buvusiam savivaldybės direktoriui Viliui Šiliauskui bei vis atidedamas „Viči“ verslo pasitraukimas iš Rusijos. Kodėl, nepaisant korupcijos skandalų, Matijošaičio populiarumas išlieka ypač aukštas? Ir kokiu keliu galėtume eiti, kad po ketverių metų rinkimuose dalyvautų judėjimas, pajėgus pakeisti „Vieningą Kauną“? Nors šie rinkimai Kaune pažėrė nemenką būrį kandidatų į merus ir tarybą – nuo gana progresyviai atrodančios Lietuvos žaliųjų partijos atstovės Ievos Budraitės iki Kaunui „sąžinę sugrąžinti“ žadančio konservatorių atstovo Vytauto Juozapaičio, – nė vienas kandidatas rimtesnės konkurencijos miesto merui nesudaro. Bet verta pažvelgti, kokias miesto vizijas siūlo opozicinės partijos ir judėjimai ir ko šioms vizijoms vis dar trūksta.

Apie mero nepolitiškumą

Matijošaitis išlieka viena populiaresnių politinių figūrų Kaune – kaip rodo neseniai „15min“ atlikta apklausa, 43,6 proc. miesto balsuotojų rinktų šį verslininką trečiajai mero kadencijai. Daugelis stebisi, ypač libaralesnių pažiūrų žmonės, kodėl didelė dalis kauniečių nenori atsikratyti šio ciniško veikėjo. Po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą ir paaiškėjo, jog „Viči“, nepaisant Matijošaičio viešų pažadų, vis dar nenutraukia ryšių su Rusija ir tiesiogine prasme maitina Kremlių, Matijošaičio nuvertimas tapo bene nacionalinio saugumo klausimu.

Kaune esu įsitraukęs į keletą visuomeninių iniciatyvų. Prisidedu prie socialinio centro „Emma“ veiklos, jame 2021 m. buvo organizuojamos „Kaunas Pride“ eitynės, dėl kurių teisėtumo teko bylinėtis teisme, nes savivaldybės administracija vis rasdavo priežasčių, kodėl šios eitynės galėtų kelti grėsmę viešajam saugumui. O prieš metus man teko atstovauti bado streiką paskelbusiems turkų statybininkams, stačiusiems S. Dariaus ir S. Girėno stadioną. Darbininkus samdžiusi įmonė nesumokėjo jiems pusės metų atlyginimo, vertė juos slėpti darbo metu patirtus sužalojimus.

Su šiais žmonėmis bandėme prisibelsti pas Kauno merą, nes būtent miesto savivaldybė nusamdė šią kompaniją. Norėjome papasakoti apie situaciją ir pasiūlyti sprendimus, kaip darbininkams greičiau atgauti savo pinigus. Vietoje pokalbio su meru ar bent jau administracijos direktoriumi savivaldybės administracija mums pasiūlė viešųjų ryšių skyriaus vedėjo padėjėjo kontaktus. Galiu tik priminti, kad už stadiono projekto skaidrumą asmeniškai garantavo pats Matijošaitis, taip atsakydamas į viešumoje kilusias abejones dėl konkurso skaidrumo: buvo klausiama, kodėl pasirinkta būtent turkų kompanija „Kayi Construction“ ir kaip jos pasiūlytoje sąmatoje atsirado darbų subrangovas „Autokausta“. Susitikti su savivaldybės atstovais darbuotojams taip ir nepavyko, o pinigus Turkijoje šie atgavo tik po dvejų metų, 2022-ųjų spalį.

Puikiai patepta viešųjų ryšių mašina yra Matijošaičio valdymo ašis – pagal komunikacijai išleidžiamų pinigų sumą Kaunas yra absoliutus Lietuvos lyderis, beveik dešimt kartų lenkiantis Vilniaus miesto savivaldybę. Mano akimis, Matijošaičio populiarumą lemia jo sugebėjimas per dvi kadencijas vaizduotis miesto ūkvedžiu, o ne politiku. Jis lyg nesivelia į politines diskusijas, o tik „kalba darbais“. Jeigu reikėtų apibūdinti Matijošaičio ideologiją, tai ją geriausiai atspindėtų žodis „tvarkymas“, o jo propagandiniai plakatai būtų ženklai su užrašu „Atsiprašome už nepatogumus, miestas tvarkosi“. (Ar tik ne Kauno savivaldybė yra tvarkymo ženklų pionierė Lietuvoje? Per pastarąjį dešimtmetį miestai ir miesteliai pradėjo piarinti savo rekonstrukcijas ženklais „Alytus tvarkosi“, „Prienai gražėja“,„Radviliškis puošiasi“ ir t. t.).

Net šiandien vargu ar kas drįsta abejoti Matijošaičio darbais: Laisvės alėjos rekonstrukcija, buvusio „Respublikos“ viešbučio vaiduoklio nugriovimas, „Viči“ ofiso pastatymas (nors geras klausimas, kaip privatus „Viči“ verslo projektas įsiskaičiuoja į savivaldybės darbų krepšelį, – tai dar viena viešųjų ryšių abrakadabra) ir paskutinė vyšnaitė ant torto – pirma Vilniaus pabaigtas rekonstruoti futbolo stadionas. Metami kaltinimai ryšiais su Rusija, korupcija ar miesto bendruomenių ignoravimu lyg nublanksta prieš visą progreso žavesį. Matijošaitis puikiai sugebėjo perteikti neoliberalią politikos viziją: tai politika, kuri save pristato kaip ūkvedybą. Šioje politikoje nėra interesų derinimo, siekio ginti savo pozicijas pasitelkiant vertybinius klausimus ar atstovaujant tam tikroms visuomenės grupėms. Neoliberalioje politikoje neegzistuoja bendruomenės ar visuomenės grupės, yra tik individai ir šių individų vienintelis pripažįstamas interesas – ekonominis augimas. Tai reiškia, kad vertinant tokio politiko veiklą svarbiausia ne jo retorika ir pažiūros, bet darbų atlikimo greitis ir nukirptų atidarymo juostelių skaičius. Ir šiose varžybose būtų sunku kam nors aplenkti Matijošaitį – kaip skelbia „Vieningo Kauno“ politinė reklama, „Kaunas vertas geriausių“.

Šia prasme galima rasti analogijų tarp Matijošaičio ir Putino. Rusų politologas Ilja Budraitskis ankstyvąją Vladimiro Putino valdymo fazę apibūdina kaip „depolitizacijos“ kontraktą. Anot Budraitskio, ateidamas į valdžią 2000-aisiais Putinas Rusijos visuomenei siūlė džiaugtis ekonominiu augimu, mėgautis gerėjančiu privačiu gyvenimu su sąlyga, kad nebus kišamasi į viešąją erdvę, t. y. visuomenė nesikiš į politiką. Toks neoliberalus Putinas nekėlė problemų nei rusams, nei Vakarų politikams. Ir tik vėliau, reaguodamas į politines krizes šalyje, Putinas keitė retoriką, jo ideologijoje vis didesnę reikšmę įgavo „priešiškos visuomenės grupės“, „iškrypę Vakarai“, nuo kurių jis neva gina rusų tautą.

Manau, kad pastarosios dvi Matijošaičio kadencijos buvo grįstos tokiu pačiu neoliberaliu socialiniu kontraktu tarp miesto valdžios ir jo gyventojų – miestas vystėsi, gatvės buvo tvarkomos, dygo nauji rajonai palei Nemuno krantą Vilijampolėje, Aleksote bei Žemuosiuose Šančiuose, atsirado bemaž naujas miesto centras aplink Nemuno salą – su stikliniais biurų pastatais, krepšinio arena, baseinu ir vis dar statoma koncertų sale. Visu šiuo progresu buvo galima ramiai džiaugtis su sąlyga, kad nekapstysi požeminių srovių, nešančių gardžius miesto žemės lopinėlius į Matijošaičio aplinkos kraitį. Bet Matijošaičio „neutralumo“ įvaizdį pradėjo ardyti karo Ukrainoje sukelta politiškumo banga. Šiandien jis neišvengiamai užima tam tikrą poziciją ir tai kenkia jo įvaizdžiui – jam reikia aiškintis politiniais klausimais ir tokiu būdu tapti dar vienu politiku, kuris atstovauja tam tikriems interesams. Jis siekia to išvengti, nedalyvauti debatuose ir kalbėti tik apie tai, kokį pastatą kur pastatė.

Matijošaičio populiarumas stipriai smuko ir apie 2019 m. pasiektą 80 proc. palaikymą rinkimuose jis gali nebesvajoti – jis tapo poliarizuojančia politine figūra ir to nebeišvengs. Tačiau tam, kad Matijošaitį pakeistume, neužtenka tik apeliuoti į jo suteptą mundurą. Reikėtų mokytis iš jo paties – kaip jis prieš aštuonerius metus nušlavė konservatorius pasiūlydamas naują miesto viziją, taip ir jį pakeisianti politinė jėga turėtų suformuluoti kažką naujo ir įkvepiančio.

Miesto bendruomenės ir įsiklausymas į gyventojus

Kaune labiausiai pastebimas pasipriešinimas Matijošaičiui kilo iš vadinamųjų miesto bendruomenių ir įsiklausymas į jų balsą šiandien yra vienas dažniausiai pasikartojančių opozicinių Kauno kandidatų programinių siekių.

Miesto vystymas, kokiam atstovauja Matijošaitis, pirmiausia kelia pasipiktinimą tiems, prie kurių kiemų ir namų šis procesas vyksta. Daugiausia dėmesio sulaukė Žemųjų Šančių gyventojų pasipriešinimas Nemuno pakrantės „sutvarkymui“, kai savivaldybė užsimojo palei visą upę išasfaltuoti kelią, turėjusį sujungti du plėtojamus nekilnojamojo turto objektus. Šiuo metu projektas sustojęs, bet tikriausiai bus atnaujintas po rinkimų. Taip pat pristabdytas Ąžuolyno parko stovėjimo aikštelės projektas – čia savivaldybė norėtų praretinti parko medžius ir taip padaryti daugiau vietos mašinoms, atvykstančioms į S. Dariaus ir S. Girėno stadioną. Galima paminėti ir Lampėdžių atvejį, kur mero sūnui priklausančiuose sklypuose buvo „patiesintas“ karjero krantas, kad atsirastų erdvės dar keliems nekilnojamojo turto objektams. Į visus šiuos atvejus bendruomenės reagavo protestuodamos, rinkdamos parašus ir kitais būdais rodydamos nepasitenkinimą.

Ar šių bendruomenių balso užtektų Matijošaičiui nuversti? Deja, tenka pripažinti, kad miesto bendruomenės nėra didelės visuomeninės organizacijos, kurios galėtų paveikti rinkėjus. Jos galėtų pasiūlyti tam tikrą miesto viziją, kuri patrauktų miestiečių dėmesį. Tačiau šių bendruomenių aktyvistės ir aktyvistai nėra susitelkę vienoje politinėje jėgoje – dalis jų yra „Vardan Lietuvos“ sąraše, kiti su konservatoriais, treti – Krikščionių sąjungos gretose, ketvirti su „valstiečiais“.

Matant, kad apie bendruomenių įtraukimą kalba didžioji dauguma programų, partijų pasiūlymai apie bendruomenių įtraukimą praranda bet kokią reikšmę ir išskirtinumą. O nematant išskirtinių vizijų, pasiūlymai bus suprasti tik tų, kurie yra turėję reikalų su savivaldybe – susidūrė su jos administracijos ciniškumu ir viešosios nuomonės manipuliavimu, kartais net pasitelkiant socialinių tinklų botus bendruomeninėms iniciatyvoms šmeižti. Tačiau didžioji dauguma gyventojų nei beldėsi į savivaldybę, nei planuoja į ją belstis ateityje ir miesto bendruomeniškumą jie galėtų suprasti tik kaip tam tikrą viziją, bet ne kaip problemą, kurią reikia spręsti šiandien.

„Įsiklausymas į miestiečius“ galėtų reikšti kažką labiau įkvepiančio – ypač jeigu atsirastų kandidatė ar kandidatas, kurį sutiksi gatvėje, vietiniame bare, važiuojantį troleibusu, o gal, kaip Šustauskas, kepantį šerną prie savivaldybės durų. Bet tokio išsiskiriančio liaudiško kandidato nesimato. Šiuose rinkimuose bendruomenių įtraukimas tapo dar vienu tuščiu burtažodžiu šalia tokių politikoje kartojamų frazių kaip viešosios infrastruktūros plėtra, socialinės atskirties mažinimas ar užimtumo didinimas. Galbūt po šiais žodžiais slepiasi visuomenei naudinga politika, bet raskite žmogų, kuris nuoširdžiai perskaitytų bent pastraipą šiomis frazėmis prisodrintų sakinių ir juos perskaitęs ryžtųsi kažkam daugiau, nei pasikliauti vien tuo, prie ko yra pripratęs.

Alternatyvios miesto vizijos beieškant

Be gerai suformuotos alternatyvios miesto vizijos, balsavimas už opozicinį kandidatą lieka balsavimu prieš Matijošaitį. Kandidatų programose galima rasti patrauklių pasiūlymų, bet išsiskiriančios idėjos kol kas nepastebėjau. Pavyzdžiui, tiek socialdemokratai, tiek LŽVS kalba apie nemokamą viešąjį transportą. Apie paramą šeimoms kalba Krikščionių sąjunga ir LŽVS, o LSDP žada municipalinį būstą: tai savivaldybės lėšomis statomas ir už prieinamą kainą nuomojamas būstas – taip kai kurie Europos miestai sėkmingai slopina privataus būsto nuomos kainų augimą. Apie naktinį gyvenimą ir į jaunimą orientuotą politiką kalba Laisvės partija. Apie konservatorių Kauno viziją nieko negaliu pasakyti – tik tiek, kad tai Kaunas be Matijošaičio. Įsimena Krikščionių sąjunga (blogąja prasme): jų reklaminiai plakatai primena giminių susirinkimus, iš kurių stengtumeis kuo greičiau išsmukti, kol neprasidėjo kalbos apie „žydrus“ ir „negrus“. Ir yra Lietuvos žaliųjų partija, kuri siūlo žalio miesto viziją, sujungiant taršos mažinimo, atsinaujinančios energetikos ir socialinio teisingumo temas, o jų sąraše į tarybą įtraukti žaliųjų judėjimo, profesinių sąjungų ir verslo atstovai. Bet nemačiau nė vieno šios partijos plakato miesto gatvėse, pastebimai trūksta ir orientacijos į jaunesnę auditoriją.

Siekiant pateikti naują viziją reikia ne tik atkreipti dėmesį į programą, bet ir į naujus žmones. Šiandien daugelis partijų kandidatų reklamų bando žaisti žinomais nacionalinės politikos veidais: Blinkevičiūtė šypsosi už Razmislevičiaus, Šimonytė už Juozapaičio, Čimilytė-Nielsen už Nijolės Putrienės, Skvernelis už Gintaro Labanausko. Iš didžiųjų partijų atstovų, vienintelis Veryga stovi vienas (Karbauskį pridedame mintyje). Kuo naudinga tokia partijų strategija? Sunku pasakyti. Juk miestiečiai tikisi nepriklausomo, miestui atsidavusio kandidato, o šiuo atveju atrodo, kad arba kandidatai į merus yra nepajėgūs savarankiškai nešti vėliavą, arba partijos į savivaldybių rinkimus žiūri kaip į pasibandymą prieš „svarbesnius“ Seimo rinkimus.

Neišgirdau kandidatų idėjų, kurios keltų įspūdį, būtų aptarinėjamos viešumoje – nei konkių (arklių tempiamų vagonėlių ant bėgių) Laisvės alėjoje, nei kokio nors didesnio viešosios paskirties ar verslo parko projekto. Kažko panašaus, ką Vilniuje sugeba padaryti Zuokas, t. y. pasiūlyti kokią nesąmonę, apie kurią visi diskutuotų. Čia, deja, Matijošaitis traukia savo kozirius ir reklamuojasi su Nemuno salos kompleksu ar kitais plėtros darbais.

Nepaisant visko, eikite balsuoti

Pabandžiau apžvelgti Kauno rinkiminį horizontą. Šį kartą gal dar nerasime pergalę galinčių atnešti kandidatų ar politinių jėgų, bet, nepaisant visko, šiuo metu svarbiausia eiti balsuoti. Neturėtume pasiduoti nuomonei, esą Kaune nėra nė vieno kompetentingo kandidato ar kandidatės. Žinia, kad nieko nėra geriau nei dabartinis meras, labiausiai pasitarnauja „Vieningam Kaunui“, todėl nepalaikantieji Matijošaičio, svarstydami, ar verta eiti į rinkimus, turėtų suprasti, kad kuo mažiau balsų atiteks opozicijai, tuo labiau augs „Vieningo Kauno“ persvara. Bet kokios naujos politinės jėgos atėjimas būtų vertingas Kauno savivaldai, juo labiau kad nuo šiol miestų tarybos įgaus kiek daugiau galios – jos galės vetuoti mero pasiūlymus. O jeigu tie beveik 60 proc. miestiečių, nepalaikančių dabartinio mero ir jo komandos, ateitų ir balsuotų, galima tikėtis kelis kartus įvairesnės ir dinamiškesnės savivaldybės tarybos.

O toliau – reikia kurti savivaldos judėjimą iš apačios ir formuoti alternatyvią miesto viziją. Iš „Vieningo Kauno“ (ir kitų miestų) galime pasimokyti, kad miestiečiai mieliau renka judėjimus ir žmones, kurie nepriklauso nacionalinėms partijoms ar bent jau nėra su jomis tiesiogiai asocijuojami. Tai galėtų rodyti populiarų įsitikinimą visuomenėje, kad politika yra purvinas reikalas ir savivaldos lygmeniu miestiečiai tikisi atsiriboti nuo nacionalinės politikos rietenų. Tačiau tik per politikos atgaivinimą, jos aktualizavimą ir įprasminimą kasdienybėje galime sukurti iš tikrųjų demokratišką miestą. Todėl pareiga būti politiškai aktyviems krenta ant miesto visuomenės veikėjų, architektų, bendruomenių aktyvistų, socialinių darbuotojų, profesinių sąjungų, kultūros atstovų, menininkų ir kitų žmonių, kurie gali pateikti politiką naujai – išvengiant įprastų frazių, betarpiškai bendraujant.

Pakeisti Matijošaitį reiškia ne tik pakeisti jį kaip asmenį, bet ir pakeisti savivaldos formatą, kad Matijošaičio fenomenas nesikartotų kitu pavidalu. Akcentuočiau ne tiek biurokratinį aparatą, papildomas kontroliuojančias komisijas, komitetus ar tarybas (kurių tikrai netrūksta, bet jos vargu ar veikia), kiek veikiau miestiečių keliamus poreikius ir lūkesčius savo miestui ir savivaldai. Mums reikia judėjimo, kuris ne tik atlieptų bendruomenių problemas, bet ir įkvėptų norą matyti kitokį miestą.