„Mes čia atvykom tam, kad pasidalintume trupučiu meilės. Ačiū, kad esate kartu“, – per festivalio „Vilnius Jazz“ koncertą šį spalį pasisveikino amerikiečių trimitininkas, avangardinio džiazo vizionierius Wadada Leo Smithas.

Smithas gimė 1941-aisiais Misisipėje, Jimo Crow eroje. Jo jaunystė buvo pažymėta rasinės segregacijos. Ją įveikti siekė pilietinių teisių judėjimas – tas pats, kurio rezultatus dabartinė JAV administracija be skrupulų atšaukia. Didelę dalį savo kūrybos Smith skyrė JAV visuomenės vadavimosi iš rasizmo dokumentacijai, išleisdamas epišką keturių valandų kūrinį „Ten Freedom Summers“, už kurį buvo nominuotas Pulitzeriui.

Vilniuje Smitho duetas su šveicarų pianiste Sylvie Courvoisier buvo bliuziškai atpalaiduojantis it namų svetainėje rudens vakarą. Jų klausantis galėjai apsigauti, tarsi pasaulis už Vilniaus Senojo teatro sienų nebūtų išprotėjęs.

Kad taip nėra, priminė kiti „Vilnius Jazz“ svečiai – filadelfietė poetė Moor Mother ir jos žodžiams muzikinį pamatą klojanti laisvojo džiazo grupė „Irreversible Entanglements“. Muzikantai susibūrė 2015 m., koncerte „Musicians Against Police Brutality“ („Muzikantai prieš policijos smurtą“), per dieną Brukline įrašė debiutinį albumą ir lig šiol groja kartu.

Gera poezija visada yra šiek tiek pavojinga. Moor Mother tai priminė skatindama festivalio svečius įsivaizduoti, kad viskas gali būti kitaip. Kaip? Atsakymas yra kiekviename mūsų. Koncerto pabaigoje ji kartojo vienintelį žodį „Enough“ („Užteks“), jo galiai augant paraleliai su muzikos pulsu. „Viliuos, kad suteikėme jums dozę vilties“, – pasakė ji, pamažu Vilniaus publiką iš euforijos grąžindama į kasdienybę.

Priežastis, kodėl einame į koncertus, ir svyruoja tarp šių dviejų galybių: meilės ir vilties. Jas norisi pajusti, įkvėpti į save ir perduoti sėdinčiam šalia. Šiame tekste noriu dokumentuoti dvi rudenines Vilniaus muzikines patirtis, kuriose buvo apstu abiejų.

★

Laurie Anderson, lapkričio 1 d. (koncertų salė „Compensa“)

Eidamas į koncertus kūrėjų, kurie šiame pasaulyje yra keliomis kartomis ilgiau nei tu pats, jaučiuos ypač susikaupęs, kupinas pagarbos ir dėkingumo. Bandžiau sau atsakyti: bet kodėl? Viena iš priežasčių labai buitinė: tu nežinai, ar tai nėra paskutinis kartas, kai jūs matot vienas kitą. Kita priežastis: šie žmonės veikia it tiltai į prarastą laiką, kuris yra mitologizuotas, kitoks, galbūt tyresnis, „geresnis“.

Visgi tikrasis atsakymas, matyt, yra toks: šie žmonės patyrė daug netekčių, bet vis dar yra čia, vis dar kuria ir veikia kaip gyvi įrodymai, kad gyvenimas nesustoja. Multimedijų menininkei, smuikininkei, už gyvenimo nuopelnus „Grammy“ apdovanojimu įvertintai amerikietei Laurie Anderson šią vasarą suėjo 78-eri. Ji yra viešai kalbėjusi apie tris svarbias netektis savo gyvenime: mamos, „kurios nemylėjo, bet kuria žavėjosi“, jos šunytės Lolabelle, kuri, praradusi regėjimą, pradėjo groti pianinu, ir 2013-aisiais išėjusio jos geriausio draugo bei sutuoktinio Lou Reed su kuriuo kurtomis taisyklėmis ji lig šiol vadovaujasi: 1) niekada nieko nebijok, 2) turėk gerą bullshito detektorių, 3) visada būk jautrus.

Gal dėl to matyti Laurie scenoje Vilniuje – besimėgaujančią, aštrią, įsižeminusią – buvo tokia atpalaiduojanti patirtis: jeigu ji gali judėti tolyn, gali ir tu. Galbūt prie to prisideda jos budistinė pasaulėžiūra, galbūt meditacija, kurią ji praktikuoja nuo 8-ojo dešimtmečio, galbūt – taiči, kuriuo tradiciškai baigiantis koncertui išjudino kėdėse susmigusius klausytojus.

Laurie koncertai tik iš dalies yra muzikinė patirtis. Kartu jie ir stand up komedija, ir konferenciniai pranešimai „su skaidrėmis“ masyviame ekrane už jos. Laurie žinia klausytojams yra dvilypė. Viena vertus – kad mes šiame pasaulyje esame tam, kad gerai praleistume laiką. Antraip koks tikslas čia būti? Bet tuo pat metu ji kalba apie kolektyvinę netektį – „Šalies, kuri kadaise vadinosi Amerika“ praradimą. „Kas nutinka, kai prarandi savo šalį? Kur tau eiti?“ – ji klausia žiūrovų, ir šis klausimas Lietuvoje skamba neberetoriškai.

Vienas iš Laurie atsakymų, kas nutinka, – galios struktūros ima brautis į mūsų kalbą. Per koncertą ekrane it filmo titrai bėgo žodžiai, kuriuos JAV Valstybės departamentas panaikino iš oficialių dokumentų: „lygybė“, „nešališkumas“, „klimato krizė“, „Meksikos įlanka“ ir dešimtys kitų. „Kai negali ko nors apibūdinti, apibrėžti žodžiais – tai tiesiog… išnyksta“, – sako Laurie ramiu ir dėl to dar įtaigesniu balsu.

Koncertas Vilniuje vyko lapkričio 1-ąją, Vėlinių naktį. Gyvieji ir mirusieji tą vakarą scenoje kalbėjosi: nuo didžiulio Lou portreto ekrane, jo balso įrašo ir Williamo S. Burroughso citatų („kalba yra virusas iš kitos planetos“) iki budizmo mokytojos, Laurie pasakiusios bene svarbiausią frazę, kurią išsinešu iš koncerto: „Jeigu pradedi tyrinėti pyktį, randi, kad pačiame jo dugne, visada, visada yra vienas dalykas – sudaužyta širdis.“

Laurie koncerto elementai buvo it preciziškai nulietos lego kaladėlės, kurios nebūtinai sukibo į vientisą dėlionę. Kaip rašė kritikė Veronica Simpson apie tris valandas trukusį Laurie „Ark: United States V“ šou pernai Mančesteryje (koncertas Vilniuje pasiskolino dalį jo elementų), „Anderson galėtų pasakyti daug daugiau su daug mažiau“. Man ši kritika priminė prieš porą metų pasirodžiusią Taylor Swift albumo apžvalgą, kai jos 16 dainų rinkinį (vėliau virtusį 35-ių dainų rinkiniu) analizavusi kritikė rašė, kad Taylor vertėtų „turėti redaktorių“.

Ir vis dėlto man patiko Laurie koncerto maksimalumas: jo metu atlikėja ėjo per skirtingas kūrybos eras, nuolat keitė nuotaikas – nuo regio iki ambiento – ir iš naujo interpretavo ir po tiek dešimtmečių fantastiškai skambantį jos vaiduoklišką debiutinį albumą „Big Science“ (1982). Priešingai nei prieš septynerius metus, kai Laurie Vilniaus Kongresų rūmuose pasirodė viena, šįkart ji scenoje buvo kartu su Niujorko džiazo grupe „Sexmob“, kurioje, pavyzdžiui, su Tomu Waitsu ir Johnu Zornu koncertavęs būgnininkas Kenny Wollesenas. Koncerto viduryje kiekvieno grupės nario vardas buvo užrašytas didelėmis raidėmis ekrane, o pabaigoje greta vardų buvo pridėtos ir fotografijos. Dar niekada nemačiau tokios duoklės bet kokio solo atlikėjo grupės muzikantams.

Tai buvo kupinas gyvybės vakaras – it dovana prieš ar po kapinių lankymo. Vilniuje ją išpakavo nepilnas tūkstantis žmonių. „Compensos“ balkonas nebuvo atidarytas, o koncerto rengėjams, nedidelei, bet atsidavusiai organizacijai „Garsų gelmės“ (jie taip pat Lietuvoje rengė „Swans“, Drew McDowallo iš grupės „Coil“ ir kitus pasirodymus) bilietų pardavimai tapo galvos skausmu. Visgi priimti Laurie kartu su 13 žmonių komanda dieną, kai daugelis iš Vilniaus išvažiuoja, buvo iššūkis. Ir lieka klausimas, kiek tai pasako apie Laurie kūrybos svorį šiandien, o kiek – apie Vilniaus publikos interesus.

Koncerto pradžioje, Laurie tariant pirmuosius sakinius į mikrofoną, garsas sekundei pradingo, vienas žodis liko neišgirstas. Kūną persmelkė baimė, kad techninės problemos pribaigs šį rizikingą vakarą. Bet, laidai ir elektroninės bangos nebepavedė. Kartais sutraškėdamas mikrofonas atlaikė. Koncertas įvyko.

Koncerto metu Laurie kartą paminėjo Vilnių – kalbėdama apie miestus kaip ląsteles, kurios jungia žmones pasaulyje, besistatančiame sienas. „Nesakau, kad skrendu į Prancūziją – aš skrendu į Paryžių“, – paaiškino ji. Ilgą laiką Vilnius nepriklausė šiam ląstelių tinklui. Dabar, daugelio rizikuoti nebijančių koncertų organizatorių dėka, jis yra tinklo dalis. Šie žmonės, dažnai veikiantys šešėlyje, nusipelno padėkos ir rūpesčio.

Po koncerto nuvažiavome į Rasų kapines uždegti žvakės ant šeimos narės kapo. Skirtingomis kalbomis kalbantys vilniečiai vaikščiojo greta skirtingomis kalbomis užrašytų, žvakėmis apšviestų antkapių. Viskas buvo savo vietose – tik truputį ryškiau, truputį šviesiau.

„Vilnius Jazz“, Spalio 13–21 d. (Vilniaus Senasis teatras, „Mello“, MO, „Skalvija“)

Panašiai kaip ir Laurie Anderson koncertas, kuriame pasisukęs į kairę ir į dešinę sveikinies su pažįstamais, „Vilnius Jazz“ festivalis irgi yra savas mikrokosmas – bet publika čia įvairesnė. Kai eini čia kelerius metus iš eilės, imi pastebėti žmones, kurie jame lankosi nuolat ir kuriuos be galo gerbi – pavyzdžiui, profesorę Ainę Ramonaitę, šiomis savaitėmis vienu trumpu „Žinių radijo“ interviu išjudinusią seniai brendusią refleksiją, kaip mes žiūrime į politinį „kitą“.

Kartu „Vilnius Jazz“ pritraukia naujų klausytojų, kurie į sostinę tamsų ir lietingą spalį atvyksta būtent dėl festivalio. Toks buvo sutiktas džiazo gerbėjas iš Prancūzijos – jį darbdavys „privertė pasiimti atostogas“, tad jis pažiūrėjo, kur tomis dienomis Europoje vyksta džiazo renginys, rado Vilnių ir mėgavosi ypač drąsiu festivalio programos sudarytojų sprendimu iš esmės nė kiek nepataikauti klausytojams.

„Vilnius Jazz“ filosofiją itin tiksliai „7 meno dienose“ aprašė kolegė Laima Slepkovaitė: „Joks išsilavinimas neparuošia [„Vilnius Jazz“] potyriui: profesorius ir pirmąkart užsukęs smalsautojas vienodai leidžiasi užklumpami garsinių pasakojimų, kurių vieta kūrybinių vertybių hierarchijoje – vienu metu apačioje, garažo dirbtuvėse, ir viršūnėje, elegantiškoje kultūringo susibūrimo aplinkoje. <...> Klausytojai prisiima riziką girdėti, muzikantai prisiima riziką skambėti, ir visi palieka šią nesaugią, provokuojančią susitikimo erdvę praturtėję bei pasikeitę.“

Šiemet 38-ą kartą vykęs festivalis palaiko prieš keletą metų įgautą pagreitį: tęsia ypač kruopščiai kuruojamą džiazo filmų programą „Skalvijoje“, džiazo temas nagrinėjančius pokalbius MO muziejuje, jam sesijas klube „Mello“. Bet festivalio centras išlikęs tame pačiame traškančiame, blausių lempų apšviestame, bet kartu ir tokiame prisijaukintame Vilniaus Senajame teatre.

Šįkart čia galėjau praleisti tik kelis vakarus, per kuriuos su viena festivalio organizatorių juokavom, kad kitais metais jau tikrai pasiimsim atostogas „Vilnius Jazz“ dienoms. Tada prisiminiau, kad analogiški pokalbiai apie atostogas vyko per „Kino pavasarį“, „Scanoramą“, „Nepatogų kiną“...

Iš to, ką spėjau pamatyti, susidarė įspūdis, kuris vis kyla pastaraisiais metais lankantis džiazo festivaliuose: kad džiazas iš esmės gali būti viskas, kol tik muzikantai drįsta eiti į nežinią būdami scenoje. Pavyzdžiui, prancūzų Julieno Desprezo trio „Abacaxi“ grojo kaip instrumentinė alternatyvaus roko grupė, beveik „Nirvana“, tik su spalvingesniais drabužiais, bet jie iš esmės atsisakė „dainų“ koncepto, iškeisdami jas į tirštą gitarų, būgnų ir boso improvizaciją. Dalis žmonių galbūt dėl per didelio garso paliko salę – tai gera proga rekomenduoti įsigyti ausų kištukus, kurie pagerina, o ne sumenkina klausymosi patirtį, be to, nėra brangūs!

Šį suvokimą – kad džiazas gali būti viskas – įtvirtino finalinė koncerto grupė „The Young Mothers“. Tai yra be galo keistas kolektyvas: susibūrusi Austine, Teksaso valstijoje, grupė jungia hiphopą, metalą, alternatyvų roką, o grupės centre – norvegų kontrabosistas. Čia grįžtu prie Laimos minties, kad „Vilnius Jazz“ patirčiai nėra pasiruošę nei klausytojai, nei kartais patys muzikantai. Per vieną jautriausių koncerto vietų, kai grupės būgnininkas Stefanas Gonzalezas atliko kūrinį, dedikuotą mirusiam tėvui, ir tyloje improvizavo į mikrofoną savo sukurta kalba, jo balsą atliepė analogiška improvizacija iš publikos. „Visada skatinu reaguoti į mūsų muziką taip, kaip klausytojams norisi, – per pertrauką tarp dainų sakė Gonzalezas. – Bet, turiu prisipažinti, I felt rubbed the wrong way“ („mane tai suerzino“). Po koncerto šnekučiuojantis su kitais klausytojais nutarėme, kad dainavęs balsas buvo vaiko – nors niekas jokio vaiko publikoje taip ir nepamatė. Pamažu „The Young Mothers“ sugrįžo į ritmą ir jų koncerto pabaiga su išsitaškymo numeriu „Jazz Oppression“ buvo katarsiška.

„Vilnius Jazz“ yra pavyzdys kaip nekartoti savęs. Pavyzdžiui, filmų programa festivaliui suteikė dar platesnę geografinę ir laiko ašis. Sun Ra (1914–1993) nebėra tarp mūsų, bet 1980-ųjų dokumentika „Sun Ra: A Joyful Noise“ apie jo „Arkestrą“ – jo filosofiją ir ekscentriškumą – suteikė jausmą, kad skirtingų erų džiazo kūrėjai, it praeities dvasios, susitinka čia, Vilniaus kultūrinių erdvių koridoriuose.

Kitas išmintingas organizacinis sprendimas, kad šiemet vienu centrinių festivalio momentų tapo triptikas „Pokalbiai su šviesa“, specialiai festivaliui parengtas Lietuvos džiazo meistrų – Vytauto Labučio (festivalyje apdovanoto už nuopelnus Lietuvos džiazui), Tomo Kutavičiaus, Juozo Milašiaus, Arkadijaus Gotesmano ir Kristupo Giko. Pasirodymas turėjo daug fejerverkų, pavyzdžiui, bene nu-metališką energiją pasiekęs Pijaus Operos repas. Skambant muzikai, ekrane susirinkusius šventino pernai išėjęs rašytojas Rolandas Rastauskas. Vis dėlto paveikiausiai kūrinyje skambėjo ramybės momentai – šmėkliškos, noiriškos Labučio saksofono partijos.

Džiazo scena Lietuvoje vis dar išlieka labai vyriška – galbūt tai padeda „Vilnius Jazz“ būti traktuojamam rimčiau Lietuvos kultūrinių renginių spektre, bet kartu atrodo, kad dalies talentų scena nepasiekia. Dėl to nudžiugino, kai „Vilnius Jazz Young Power“ – jauniems atlikėjams skirto konkurso – nugalėtojais tapo duetas „Briedinė Erkė“ (pianistė Paula Bagotyriūtė ir gitaristas Deividas Skridaila).

Taip pat festivaliui verta paeksperimentuoti pakviečiant naujų klausytojų. Matant vietinių muzikos fanų susidomėjimą tarptautiniais muzikos ribas laužančiais festivaliais – kaip šiomis dienomis vykstančiu „Le Guess Who?“ Utrechte ar „Rewire“ Hagoje, „Unsound“ Krokuvoje ar „Skanu Mežs“ Rygoje, atrodo, kad potencialių klausytojų ratas Vilniuje yra, tereikia juos paskatinti ateiti. Galbūt jie niekada nepagalvojo, kad „Vilnius Jazz“ gali būti jiems įdomus?

Kita vertus, sunku pasakyti, kiek festivalis nori augti. „Vilnius Jazz“ nėra madingas, jis yra užuovėja nuo influencerių, klaidinančio marketingo, raudonų kilimų, fotosienelių pasaulio ir jį tokį norisi išlaikyti. Neatrodo, kad čia ateitų nors vienas žmogus, kuriam čia reikia būti. Kiekvienas yra čia, nes niekur kitur nenori būti.

Grupė MGMT odėje apie inovatyvų muzikos prodiuserį Brianą Eno dainavo: „We’re always one step behind him“ („Mes visada vienu žingsniu nuo jo atsiliekame“). Prisiminiau šią dainą akies kraštu stebėdamas Antaną Gustį, festivalio įkūrėją ir organizatorių nuo 1987-ųjų, „Vilnius Jazz“ užkulisiuose be (matomo) streso besirūpinantį festivalio muzikantais ir svečiais. Dėl jo ir komandos kuratorystės „Vilnius Jazz“ Lietuvos muzikos festivalių kontekste yra žingsniu priekyje savo drąsa ir laužomomis ribomis.

Festivalio progresyvumas ypač išryškėjo dabartinės Lietuvos kultūros politikos fone – kai rašau šias eilutes, jau daugiau kaip mėnuo nėra paskirtas kultūros ministras, ką tik atsistatydino kultūros viceministras. Sunku patikėti, kad viename mieste gali egzistuoti ir tokia kultūros lyderystė, ir tokia kultūros lyderystės krizė.

„Vilnius Jazz“ sugebėjo išsilaikyti 38 metus visų pirma dėl to, kad išsprendė potencialias vidines krizes, t. y. nebijojo keistis. Tradicija išlieka tol, kol ji gyva. O pasaulis už Senojo teatro ribų? Atrodo, kad festivalis jam atsparus. Bet jeigu kas kėsinsis, jie susidurs su keliomis kartomis klausytojų, pasiruošusių „Vilnius Jazz“ fenomeną saugoti.

Kur eiti toliau?
Dalis koncertų Vilniuje, kuriuos stebime:

2025 m.
Charles Lloyd – Kongresų rūmai, lapkričio 12 d.
NoJo Fest vol. 3 – „Tamsta“, lapkričio 13 d.
Kraftwerk – „Compensa“ salė, lapkričio 17 d.
Swans – „Kablys“, lapkričio 24 d.
Mono – „Kablys“, lapkričio 29 d.

2026 m.
Godspeed You! Black Emperor – „Loftas“, kovo 4 d.
Tori Amos – „Compensa“ salė, gegužės 30 d.
Nick Cave & the Bad Seeds – Kalnų parkas, rugpjūčio 18 d.

Organizuojate progresyvios muzikos koncertą? Susisiekite su mumis karolis@nara.lt