(Videoistoriją pateikiame aukščiau – pamatykite ją paspaudę „Play“)

Aikštėje žmonės įsijungia kolonėlę, iš kurios pasigirsta ukrainiečių liaudies daina „Пливе кача по Тисині“. Ji bemaž tapusi antru Ukrainos himnu, skirtu atminti žuvusiesiems po 2013 m. prasidėjusių Euromaidano protestų. Tik šįkart daina skamba ne tik dėl to.

Tai solidarumo akcija, skirta priminti Panevėžio miesto gyventojams apie tebevykstantį karą Ukrainoje, kurią užpuolė Rusija. Minėtoji grupelė – Panevėžio lėlių vežimo kolektyvas, kuriame dirba ir 9 ukrainiečiai – 7 aktoriai ir 2 dailininkai.

Jų šeimos, artimieji ir draugai liko Ukrainoje, todėl pirmosios karo dienos jiems buvo ypač sunkios. Jau beveik penkerius metus Panevėžyje gyvenanti ukrainietė Marija Patokova, gimusi ir augusi Kyjive, sako, kad iš pradžių negalėjo net valgyti, visada būdavo įnikusi į telefoną ir laukdavo žinių iš artimųjų. Ir taip kiekvieną dieną iki paryčių, kol užsnūsdavo su telefonu rankose. Jos teatro kolega Igoris Ignatenko, atvykęs iš Konotopo, miesto Ukrainos šiaurėje, Sumų srityje, irgi negalėjo ilgai rasti sau vietos.

„Pirmą savaitę man norėjosi visą laiką verkti, nežinojau, ką daryti. Ieškoti pinigų, sėdėti čia, važiuoti? O ką aš padarysiu? Ir vis kažkaip nepatogu. Atrodo, mamai skambindavau kas valandą. Mama sakė, kad kol kas viskas gerai. Tačiau tik sulaukdavau naujos informacijos ir vėl [skambindavau]. Na, buvo labai sunku“, – sako Igoris.

Po kelių pirmųjų karo dienų aktoriai su teatro direktoriumi ir meno vadovu Antanu Markuckiu panoro išreikšti savo poziciją – ėmė rinktis miesto centre, pasirinkę Laisvės aikštę kaip laisvės simbolį.

Ukrainiečių sugalvotos akcijos Panevėžyje po truputį kito. Iš pradžių jie ateidavo su Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis ir iš kolonėlės leisdavo ukrainietiškas dainas. Po kurio laiko pradėjo vaikščioti tarp praeivių su savo lėlėmis.

Paskui ukrainietiškas dainas papildė ir pačių jų dainavimas, grojimas gitara ar metalofonu. Galiausiai viskas išaugo iki valandos trukmės pasirodymo. Tiek laiko jie kasdien būna drauge aikštėje.

Praeiviams dalijo medinius medalionus, ant kurių išgraviruotas tekstas: „Mums reikia jūsų palaikymo“. Šie medalionai pagaminti teatro dirbtuvėse ir primena kareivių nešiojamus žetonus su jų asmens duomenimis. Taip teatro aktoriai kviečia paaukoti Ukrainai.

Galiausiai aktoriai pagamino medinę dėžutę, skirtą rinkti aukoms, nes kai kurie pagyvenę žmonės norėdavo paaukoti, bet sunkiai gebėdavo pervesti pinigus elektroniniu būdu.

Dalis surinktų pinigų keliauja „Blue/Yellow“ organizacijai, kita – Ukrainos lėlių teatrams. Pasak Igorio, jiems svarbu palaikyti bendraminčius savo gimtojoje šalyje, nes kai kurie lėlių teatrai visai nebeišgali mokėti algų savo aktoriams, o kiti, užuot statę spektaklius, dabar veikia kaip prieglobsčio centrai ir slėptuvės – tiekia žmonėms maistą ir vandenį ar organizuoja saugų išvykimą iš šalies į Lenkiją.

Šią akciją ukrainiečiai rengia kasdien – nesvarbu, sniegas ar lietus. Net jeigu kuris nors tuo metu yra išvykęs vaidinti ar serga, akcijoje dalyvauja likusi kolektyvo dalis.

„Tam, kad žmogus žinotų, jog mums skauda ir svarbu, kas vyksta Ukrainoje. Ir nors mes čia, mums skauda ir mes norim kažko imtis. Mes nesutinkame su tuo, kas vyksta Ukrainoje, taip neturi būti, žmonės turi ramiai gyventi. Tai mūsų tėvynė ir mums skauda“, – sako lėlių teatro aktorius Aleksandras Železnovas. Jis mano, kad ši akcija padeda žmonėms neužsimiršti, jog karas Ukrainoje vis dar tęsiasi ir šaliai reikia pagalbos.

Tačiau Aleksandrui skauda ir dėl to, kad apie situaciją Ukrainoje ir politiką sunku kalbėtis su tėvais. Aktoriaus tėvas gyvena Kryme, kuriame, pasak jo, dabar ramu, nėra jokių pavojaus ženklų, o lėktuvai, jeigu ir skraido, tai tik į pratybas. Vaikinas vengia kalbėtis su tėvais šia tema, nors bijo dėl jų saugumo.

Panevėžio gyventojai kalbina akcijoje dalyvaujančius ukrainiečius, domisi jų istorijomis. Igoris sako, kad kartais prakalba su vienu žmogumi visą valandą. Kai kurie prieina paaukoti, kai kurie, anot Marijos, tiesiog pabūti kartu, kartais apsiverkia.

Pasak Marijos, kartais susidaro įspūdis, kad niekas jų toje aikštėje nepastebi, tačiau jis klaidingas. Vieną kartą visa teatro komanda turėjo iškeliauti vaidinti į Kauną ir niekas negalėjo atkeliauti į rengiamą akciją. Po kelių valandų direktorius sulaukė panevėžiečių skambučių: ar baigėsi karas, kad ukrainiečių akcijos nebėra?

Taip po kasdienės akcijos aktorių būrelis su įvairiausiomis emocijomis grįžta į teatrą, kur toliau tęsia savo įprastus darbus – kažkas vaidina spektaklyje, kažkas su režisieriumi fojė repetuoja tekstą.

„Man atrodo, kad teatre dabar mes dirbame daugiau negu prieš tai. Direktorius galvoja, kad gal aš ukrainiečiams duosiu truputį daugiau darbų ir jie ne tiek daug galvos apie karą. Bet vis tiek negalima negalvoti apie tai“, – įsitikinęs Igoris.

Apie karą ir Ukrainos palaikymą neleidžia pamiršti ir pati teatro aplinka – užkulisiuose pakabintos lėlės, savo rankytėse laikančios Ukrainos vėliavėles su užrašu „Karui ne“, persirengimo kambariuose kabo didžiulė Ukrainos vėliava, kurioje prisegta daugybė palaikymo Ukrainai frazių, galiausiai apie tai tarpusavyje kalbasi ir patys aktoriai.

Marijai dabar šiek tiek lengviau – neseniai jos mamai ir močiutei pavyko atvykti į Panevėžį. Tačiau tėčiui – ne, jis turėjo pasilikti Ukrainoje.

Atvykęs kurti šios vaizdo istorijos, pirmiausia pamačiau jų pastatytą spektaklį vaikams „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Spektaklio pabaiga laiminga, lydima frazės: „Tik artimo meilė pyktį naikina“. Paklausiau Igorio, ar neįžvelgia ko nors panašaus ir savo akcijoje, kurią rengia su bendraminčiais.

„Jeigu kalbėtume apie karą, tai, man atrodo, frazė turi būti truputį kitokia, maždaug: „Mūsų bendrystė pyktį naikina“. Gal kažkaip taip. Ukraina dabar kaip vienas kumštis. Visi galvoja, kaip padėti. Man atrodo, šita bendrystė ir laimės.“

Teatro aktoriai planuoja ir toliau kiekvieną dieną rengti šią akciją, kol Ukraina nugalės.