Ant grindų sukritusių vaikų verksmas įneša į šį garsą jokioms jėgoms nepavaldžios tragedijos apraiškų. O suaugusiųjų, bandančių išlaikyti sveiką protą ir tragediją išspręsti, kiek nervingi tarpusavio pokalbiai teikia garsui dinamikos ir įvairovės. Trečiąją karo Ukrainoje savaitę visus žmones stoties hole jungia vienintelis dalykas: jie bėga ten, kur saugu.

Už holo yra požeminė perėja, joje žmonės ilgoje eilėje laukia, kol galės patekti į traukinį, vežantį į Lenkiją, Vengriją arba saugesnius miestus Ukrainoje. Tuo pačiu metu į skirtingus peronus kas keliasdešimt minučių iš pavojingų šalies regionų atvyksta perpildyti evakuaciniai traukiniai. Kartais virš 20 valandų tenka važiuoti stovint.

Traukiniai kursuoja ir į kitą pusę: šalies centrinę ir rytinę dalis. Vienur merginos su ašarom akyse išlydi karine uniforma vilkinčius vaikinus. Kitur apie 30 vyrų, išsirikiavusių į grandinę, krauna į vagonus dėžes su humanitarine pagalba miestams, kuriems jos reikia labiausiai.

Nuo pat karo pradžios Lvivo traukinių stotis tapo viena svarbiausių logistikos arterijų visoje Ukrainoje. Čia masiškai važiavo žmonės iš visos šalies. Dalis jų turi aiškų planą, kur ir pas ką važiuoti. Kiti atkeliauja vedami intuicijos ir savisaugos instinkto, nežinodami, ką daryti toliau.

Kartu su kolega Deniu Vėju į Lvivą atvažiavome iš Lenkijos ir Ukrainos pasienio. Norėdami pamatyti ir pažinti žmones, bėgančius iš Ukrainos, keletą dienų praleidome Rusų Ravos ir Hrebenės (Rava Ruska–Hrebenne) pasienio punkte, o vėliau savanorės iš Prancūzijos padėjo mums atvykti į Lvivą. Dabar didžiausią migracijos krizę Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų stebime iš dar mažesnio atstumo. Šiuo metu Ukrainą paliko jau 5,9 milijono žmonių, o 7,7 milijono buvo priversti palikti savo namus ir persikelti į saugesnius šalies regionus. Dalis ukrainiečių į šalį sugrįžo. Pasak Ukrainos sienos apsaugos tarnybos, grįžusiųjų skaičius jau perkopė milijoną.

Skubėjimas į abi puses

Stoties perone sutinkame Nataliją Mykolenko iš Bučos. Tą rytą ji, kartu su savo dukra Jana, drauge Svitlana ir jos dukra Olia, atvyko į Lvivą.

Natalija gyveno Bučos pakrašty, kuris per okupaciją buvo atskirtas nuo civilizacijos. Teko gyventi be dujų ir elektros, o pirmą okupacijos dieną rusų kariai susprogdino vandens bokštą, tačiau iki Rusijos invazijos šeima spėjo pasiruošti vandens atsargų. Kai vanduo pasibaigė, teko semtis iš kaimynų šulinio.

Trys gyvenimo savaitės okupacijoje Natalijai ir jos dukrai Janai baigėsi tądien, kai iš Bučos pirmą kartą buvo atvertas evakuacinis koridorius. Šeima žinojo, kad evakuaciją planuojama rengti prie Bučos miesto administracijos, tačiau paskutiniu momentu Rusijos kariai šį evakuacinį maršrutą uždarė. Planuodami bet kokiais būdais palikti okupuotą miestą, Natalija ir jos artimieji nusprendė trauktis iš Bučos per Irpinės miestą. Rizikuodami jie ėjo per laukus, kol galiausiai pasiekė Irpinę, kur vietos savanoris 7 kilometrus vedė šeimą per rusų karių naikinamą miestą.

Natalija sunkiai rezga žodžius, karo išgyvenimai valdo emocijas. Atrodo, kad ji vis dar nejaučia, jog yra saugiame Lvive, kur nebereikia galvoti apie išlikimą. Visa šeima važiuoja pas pažįstamus į Ivano Frankivską ir palikti Ukrainos neplanuoja.

Natalija pasakoja, kad jos vyras dirba gaisrininku. Iš Bučos jis buvo evakuotas pirmomis karo dienomis ir dabar padeda kariams išvažti kitus žmones. Be vyro Natalija išvažiuoti nenori, be to, nežino, ką galėtų daryti svetur. „O kam mes reikalingi? Manote, kad laukia plūstančių į Lenkiją?“ – sako ji.

Natalija, kaip ir daugelis sutiktų žmonių, nelaiko savęs pabėgėle. Čia karo sukrėsti ukrainiečiai yra pratę save vadinti laikinai persikėlusiais. „Aš tai tik savaitei išvažiuoju“, – sako Natalija, bet jos balse galima išgirsti ironiją kartu su abejone savo pačios žodžiais.

Su Deniu einame į savanorių miestelį, įsikūrusį priešais geležinkelio stotį. Metalinėse bačkose degantys laužai ir dešimtys aplink jas stovinčių žmonių antrą šimtmetį skaičiuojančios įspūdingos Lvivo geležinkelio stoties aikštę paverčia viena didele laikina prieglauda. Pagrindinio įėjimo pašonėje įsikūrusioje palapinėje savanoriai per megafoną vis praneša, kur galima išvykti: „Autobusas išvažiuoja į Italiją, yra šešios laisvos vietos. Kartoju, į Italiją išvažiuoja autobusas.“

Kitose palapinėse savanoriai nemokamai maitina laikinai persikėlusius ir stotyje prisiglaudusius žmones. Be karo pabėgėlių galima pamatyti ir elgetaujančius vaikus bei suaugusius – čia jie gali pavalgyti ir sušilti.

Aplinkui patruliuoja apsiginklavę kariškiai. Vienas jų greitai artėja link mūsų. „Ką čia įrašinėjate? – matydamas diktofoną mano rankoje klausia kariškis. – Nejaugi nežinote, kas dabar vyksta šalyje? Turite leidimą?“ Pamatęs lietuviškus dokumentus jis nurimsta ir greitai patikrinęs palinki sėkmės.

Netoli vienos iš savanorių palapinių sutinkame Oleną ir jos dukrą Veroniką iš Kyjivo. Vos paklausta, kaip jaučiasi, Olena drebančia ranka prie lūpų prideda ploną cigaretę ir pro ašaras sako: „Nu blogai. Virš Kyjivo skraido raketos, sprogimai, vyras liko ten. Viskas labai blogai.“ Vasario 24 d. apie prasidėjusį karą sužinojusi iš penktą ryto ją prižadinusios mamos, Olena manė, kad tai tik sapnas. Šis jausmas nepalieka iki šiol.

Karo sukeltos nežinomybės akivaizdoje Olenos emocijos keičiasi taip pat staigiai, kaip ir naujienos iš fronto. Ji vienu metu jaučia ir savo šalies pranašumą šiame kare, pasakodama, kad visi ukrainiečiai įsitikinę Ukrainos pergale, o vėliau akyse jai vėl pradeda kauptis ašaros. „Nejaučiu optimizmo. Gal man trūksta kažkokių savybių, kad jausčiausi optimistiškai, bet man baisu. Man baisu, kas bus su mūsų šalimi, kas bus su mūsų vaikais.“

Olenos dukra Veronika, atrodo, laikosi tvirčiau ir pasakoja, kad jos brolis, likęs Kyjive, irgi pasiruošęs ginti šalį, jei to prireiks. Lygiai kaip ir Veronikos tėvas, kuris jau bandė patekti į teritorinę gynybą, tačiau, kaip ir daugelio karinės patirties neturinčių vyrų, jo nepriėmė. Ukrainos vyrų savanorišką mobilizaciją lengva pastebėti ir Lvive – prie parduotuvių su iškaba „ЗБРОЯ“ (liet. ginklai) dešimtimis rikiuojasi vyrai.

„Jie gina mūsų žemę, gina savo žmonas, gina savo vaikus. Ir dėl šito jie padarys viską. Kaip mūsų himne: „Mes sielą ir kūną atiduosim dėl savo laisvės“, – sako Veronika.

Pasak Veronikos, ši himno eilutė per 29-erius jos gyvenimo metus niekada nebuvo tokia aktuali kaip dabar. Ji pasakoja apie žuvusius savo pažįstamus, vežusius humanitarinę pagalbą. „Tai mano draugų draugai, tokio pat amžiaus kaip ir aš. Važiavo į Bučą, rodos, vežė medikamentus ir juos sušaudė. Jauni, tokie kaip aš“, – sako Veronika. O jos mama, dar prieš keletą minučių atrodžiusi taip, lyg negalėtų šio karo ištverti ir suvokti, ramiu tonu sureaguoja į dukros žodžius: „Aaa, mačiau internete. Gal keturiese jie ten buvo, berniukai, mergaitės.“ Atrodo, kad prieš mane – gyvas pavyzdys, kaip per mažiau nei tris savaites karas gali priversti žmogų priimti tai, apie ką anksčiau būtų buvę sunku net pagalvoti.

Olena, Veronika ir jų mažas Jacko Russello terjeras važiuoja į Varšuvą, kur studijuoja kita Olenos dukra. Iš Olenos vėl girdžiu jau pažįstamą mintį, kuri lydi didžiąją dalį čia sutiktų žmonių: „Tikiuosi, kad viskas greitai pasibaigs ir tiesiog, nežinau, kokią savaitę išlaukti.“ Ir vėl abejonė savo pačios žodžiais priverčia apgalvoti kitus scenarijus. Jei viskas užsitęs, Olena planuoja ieškoti darbo Lenkijoje. Ukrainoje ji dirbo buhaltere, tačiau dabar sako pasirengusi dirbti „bet kur“, svarbiausia, kad užsidirbtų pragyvenimui.

Lvivo geležinkelio stotyje daugiausia moterų ir vaikų – dėl įvestos karinės padėties vyrai nuo 18 iki 55 metų negali palikti Ukrainos. Tačiau kartais savo žmonas ir vaikus vyrai palydi iki pat Lvivo, kad čia juos apgyvendintų arba padėtų keliauti toliau. Artėjant komendanto valandai, kai savanorių miestelyje žmonių sumažėja, sutinkame Vladyslavą Hončarovą. Tądien jis su žmona Julija ir sunūmi Antonu evakuaciniu traukiniu atvyko iš Charkivo apskrityje esančio Lozovos miesto.

Vladyslavas sako, kad per tris karo savaites jo gimtoji Lozova buvo apšaudyta vos keletą kartų, tačiau Iziumas, esantis 90 kilometrų į rytus, atsidūrė fronto linijoje. Pasak Vladyslavo, Iziumas jau tada skendėjo griuvėsiuose. Miestas nedidelis – prieš karą čia gyveno mažiau nei 50 tūkst. žmonių, tačiau tai vienas svarbiausių logistinių taškų regione. Užėmusi Iziumą, Rusija galėtų naudotis keliu, vedančiu į Slovjanską ir Kramatorską, o tai leistų įtvirtinti pozicijas užimtose teritorijose Rytų Ukrainoje. Taip pat mieste yra geležinkelio mazgas, jungiantis Charkivą ir Donbasą. „The New York Times“ skelbia, kad balandžio pabaigoje Iziume lankėsi Rusijos kariuomenės generalinio štabo vadas Valerijus Gerasimovas, norėdamas vietoje pakeisti Rusijos puolimo eigą. Iš ten jis pasitraukė prieš pat Ukrainos karių kontrataką Rusijos karinei bazei, įrengtai vienoje miesto mokyklų, per kurią, pasak Ukrainos pareigūnų, žuvo apie 200 Rusijos karių.

Pasak Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado Valerijaus Zalužnio, gegužės pradžioje Ukrainos kariai pradėjo organizuoti kontrpuolimus ir Charkivo kryptimi. Charkivo apskrityje esantys miestai yra svarbūs Rusijai, norinčiai išlaikyti kontrolę Ukrainos rytuose, sujungti rytinį ir pietinį frontus bei lengviau užimti patį Charkivą, kuris atvertų kelią į Dniprą – vieną didžiausių šalies miestų, pramonės centrų ir strateginių taškų.

Vladyslavas iš Lozovos norėtų patekti į teritorinės gynybos pajėgas, kai bus tikras, kad jo šeima saugi. Bet aiškaus plano neturi – svarsto grįžti į gimtąjį miestą arba pasilikti Lvive. „Karinės patirties neturiu, kariniuose veiksmuose nedalyvavau. Bet kojas, rankas turiu“, – sako Vladyslavas.

Jis nenori, kad šeima keltųsi į užsienį, nes mano, kad žmonai bus sunku susitvarkyti vienai. Jį, kaip ir daugelį sutiktų žmonių, lydi nežinomybė dėl gyvenimo svetur. „Pabėgėliai yra pabėgėliai, daug mačiau per televizorių, kaip tai atrodo, nesinorėtų, kad žmona gyventų palapinių miestelyje ar dar kažkur. Vienas dalykas, ką sako ir rodo, o kitas štai, kai stovime savo žemėje. Čia, vietoje, turėsime tai, kas lemta, o ten pažiūrėsim“, – sako jis.

Pirmą naktį šeima praleis Vladyslavo klasioko namuose, o vėliau bandys ieškoti pastovios gyvenamosios vietos. Tačiau per karą rasti vietą Lvive sudėtinga. Ukrainos vyriausybės duomenimis, daugiau nei 200 tūkst. persikėlusiųjų laikiną prieglobstį oficialiai gavo būtent Lvive, kuriame iki karo gyveno kiek daugiau nei 700 tūkst. žmonių. Tačiau realus persikėlusiųjų skaičius gali būti kur kas didesnis.

Dieną čia verda iš pažiūros taikus gyvenimas. Tūkstančiai žmonių užplūsta miesto gatves, geria kavą kavinėse ir, atrodo, visi kažkur skuba. Tuo metu keliuose formuojasi beveik nejudantys kamščiai – važiavimas vieno kilometro atkarpa gali virsti valandą trunkančia kelione. Atrodo, kad Lvivas negali išsitempti tiek, kiek iš jo reikalauja karas.

Gyvenamosios vietos paieškas apsunkina ir tai, kad dėl didelės paklausos vietos gyventojai kelis kartus pakėlė būsto kainas. Kainas kelia ir taksi vairuotojai – kartą artėjant komendanto valandai už kelionę sumokėjome trigubai daugiau nei įprastai. Kol važiavome, taksi vairuotojas pasakojo, kad prasidėjus karui daug žmonių liko be darbo, verslai pristabdė savo veiklą, todėl dažnas vairuotojas verčiasi keldamas kainas net ir tautiečiams, likusiems be namų.

Paveikslas, pavadinimu „Karas“

Įvairiuose Ukrainos miestuose laikinomis pastogėmis ir slėptuvėmis tapo šalies teatrai. Juose yra pakankamai daug erdvės apgyvendinti žmones, o per oro antskrydžius teatrų rūsiai gali tapti slėptuvėmis. Mariupolyje esančio Donecko akademinio dramos teatro bombardavimas tapo vienu baisiausių šio karo įvykių. Per miesto apgultį ir dalinę okupaciją teatre glaudėsi apie tūkstantį civilių. Prieš pagrindinį teatro įėjimą ir priešingoje pastato pusėje didelėmis raidėmis ant asfalto buvo užrašyta „ДЕТИ“ (liet. vaikai). Daugiausia čia buvo moterų ir vaikų, kurie laukė evakuacijos iš apgulto miesto. Kovo 16 d. ant dramos teatro Mariupolyje Rusija numetė sunkią aviacinę bombą. Gegužės pradžioje pasirodžiusio „Associated Press“ tyrimo duomenimis, per šią ataką po griuvėsiais galėjo žūti apie 600 žmonių.

Nukeliaujame į Lesio Kurbaso teatrą, įsikūrusį pačiame Lvivo centre. Tai nedidelis teatras, vienu metu galintis sutalpinti apie 30 žmonių. Vietoje sėdimų vietų eilių – sulankstomos lovos, ant scenos patiesti čiužiniai, o salės vidury stovi didelis stalas.

Nuleidusi akis į telefoną prie stalo sėdi Tatjana iš Prylukų. 50 tūkst. gyventojų iki karo turėjęs miestas nutolęs apie 150 kilometrų nuo Černihivo. „Negaliu pasakyti, kad pačiame mieste buvo pavojinga, nors, aišku, žiūrint, su kuo lyginsi, tačiau aplink miestą vyko labai aršios kovos. Ten yra daug kelių, kurie visi veda į Kyjivą. Mūsų kariuomenė susprogdino tiltus, kad karinė technika negalėtų įvažiuoti į miestą. Tik vieną kartą priešams pavyko prasibrauti – jie atvažiavo su balta vėliava, neva norėjo pasiduoti, tačiau vėliau iššaudė mūsų vaikinus“, – pasakoja Tatjana.

Kartu su tiltais sprogo ir produktų tiekimo grandinė. Tatjana pasakoja, kad parduotuvėse trūko maisto prekių, ypač pieno produktų. Vanduo ir elektra mieste buvo. Taikus Tatjanos gyvenimas nuo vasario 24 d. persikėlė į jos namo rūsį su maisto ir vandens atsargomis. Sulaukusi pranešimų į vietinį telegramo kanalą apie oro antskrydžių pavojų, ji leisdavosi į name esančią slėptuvę, kurioje kartais praleisdavo 8 valandas.

Rusijos veržimasis į Prylukus buvo nesėkmingas, nes dar nepasiekusi miesto jos technika būdavo sunaikinama Ukrainos karių. Likę be tankų, BTR ir patirdami didelius nuostolius, rusų kariai slėpdavosi šalia Prylukų esančiuose miestuose ir kaimuose. Tatjana pasakoja, kad jie terorizavo vietinius gyventojus, plėšdavo parduotuves ir užpuldavo automobiliais nuo karo besitraukiančius žmones. „Galbūt būčiau išvažiavusi anksčiau, bet negalėjau to padaryti, nes mašinos buvo apšaudomos“, – sako Tatjana. Vėliau jai pavyko surasti žmonių, kurie išvežė ją ir tris jos vaikus į Kyjivą, iš kur nedelsdami jie atvyko į Lvivą.

Tatjanos vienuolikmetis sūnus Saša, šešiametė Veronika ir keturmetė Valerija dūksta ant scenos – vis nušoka ir bėga senais teatro koridoriais, kur sukrauti maišai su šiltais drabužiais. Atrodo, kad vakar atvykusi į Lvivą Tatjana jaučiasi atsipalaidavusi, galėdama skaityti naujienas tylioje teatro salėje, o ne savo namo rūsyje. Lvive karą moteris jaučia kitaip.

„Negaliu pasakyti, kad matau didelį kontrastą, bet kai palygini ir pagalvoji, kad keturi šalies regionai yra nuolat sprogdinami, šaudomi žmonės, o čia, atrodo, ta pati Ukraina, bet vyksta įprastas gyvenimas. Štai toks kontrastas… Nežinau, ar man palengvėjo. Tuo atžvilgiu, kad vaikai čia saugūs – taip, palengvėjo, bet morališkai sunku. Mano tėvai liko ten“, – pirmą kartą per mūsų pokalbį susigraudinusi sako Tatjana. Pirmą kartą susimąstau, kad ramus, ne karinis Lvivo tempas gali skaudinti žmones, atvykusius iš vietų, kur gyvenimą lydi nuolatinis sirenų gausmas.

Iš ramaus Lvivo tądien vakare Tatjana su vaikais važiuos į Vokietiją. Išvažiuoti būtent ten jai pasiūlė čia dirbantis savanoris. Vokietijoje Tatjana neturi nė vieno pažįstamo, bet, nenorėdama ilgai užimti vietos teatre, nori kuo greičiau išvažiuoti. „Čia visą laiką atvažiuoja žmonių iš Černihivo, Sumų apskrities, juos baisiai bombarduoja, labai sudėtinga padėtis. Gal kam nors iš jų ši vieta reikalingesnė nei man“, – sako ji.

Kalbėdamas su Tatjana suvokiu, kad mano įsivaizdavimas apie apgalvotą bėgimą nuo karo kyla dėl to, kad viską stebiu iš šalies, o Tatjana – matydama iš dangaus krentančias bombas. Jai svarbu nors šiek tiek pagyventi ten, kur ramu. „Tiesą pasakius, man norėtųsi nors dvi savaites pabūti su vaikučiais ten, kur yra būstas. Žinoma, turiu kažkiek santaupų, tačiau suprantu, kad tai, ką turiu – niekas, kalbant apie tą pačią Vokietiją. Jeigu gaučiau kokį nors būstą, kad su vaikučiais išlaukčiau šiek tiek, būtų gerai. O kai iš šalies bus išvesta kariuomenė, grįšiu atgal. Nežinau, kodėl, bet tikiuosi, kad po mėnesio viskas pasibaigs“, – sako Tatjana.

Ieškodami kito teatro, kuris už savo sienų priėmė nuo karo bėgančius ukrainiečius, su Deniu tikriname keletą internete rastų adresų. Vienas teatrų uždarytas. Kol apžiūrinėjame pastatą, bandydami surasti kitą įėjimą, mus užkalbina pagyvenusi lvivietė. „O ko jūs čia ieškote?“ – ukrainietiškai klausia moteris. Papasakojame, kad esame žurnalistai iš Lietuvos ir norėtume pabendrauti su teatruose laikinai apgyvendintais žmonėmis. Senjorė sako, kad žmones čia matė vakar, tačiau kalba neatvirai, taupydama žodžius. Įtariai mus apžiūrėjusi prašo parodyti dokumentus. „Gal jūs diversantai“, – priduria. Pamačiusi lietuviškus pasus ir žurnalistų akreditacijas, regis, prabyla šilčiau. Sako, kad grįžta iš cerkvės, pasakoja apie gyvenimą Lvive karo fone. Kai atsisveikiname su moterimi, po kelių minučių prie Denio prieina policininkai ir patikrina jo dokumentus. Teatro tąvakar nerandame.

Kitą dieną atvykusius į Lvivo regioninį akademinį lėlių teatrą mus pasitinka teatro darbuotojas ir noriai sutinka supažindinti su čia apsistojusiais žmonėmis. Lipant laiptais pro mus prabėga vaikai. Žvelgiant iš šono, žaisdami jie neprimena karą mačiusių vaikų, atrodo, kad jiems čia smagu.

Užėjus į pirmą erdvę, kurioje yra apie penkiolika miegamųjų vietų, teatro darbuotojas pristato mus besikalbantiems žmonėms. Atsargiai įžengęs į laikiną šių žmonių pastogę, paklausiu, galbūt kas nors norėtų su mumis pasikalbėti. Vos tik man pabaigus sakinį, kiek pašokdama nuo ant žemės patiesto čiužinio ranką pakelia jauna moteris.

Prieš keletą dienų Liana kartu su šeima iš Charkivo atvyko į Lvivą. Ji gimė Charkive, tačiau turi azeriškų šaknų, tad dalį gyvenimo praleido Azerbaidžane. Grįžusi į Ukrainą, čia įsikūrė, augino dukrą ir nesitikėdama artėjančio karo džiaugėsi gyvenimu gimtajame mieste. Tačiau vasario 24 d. antras didžiausias miestas Ukrainoje vienas pirmųjų sulaukė Rusijos smūgių.

„Ryte ruošiausi eiti į darbą, penktą ryto nugriaudėjo sprogimas ir pamačiau pro langą, kaip miestas pamažu virsta ne itin maloniu paveikslu, pavadinimu „Karas“, – pasakoja Liana. Pro savo namo langą ji savo akimis matė, kaip ant miesto krenta raketos. „Kai visa tai prasidėjo… Na koks gali būti pirmas įspūdis penktą ryto? Aš tik prisiminiau iš istorijos pamokų, kad vokiečiai užpuolė ketvirtą [ryto]“, – priduria ji.

Tądien kartu su savo tėvais ir dukra Liana nusileido į namo rūsį ir sėdėjo ten, kol nustojo griaudėti sprogimai. Retkarčiais pakildavo į viršų perskaityti naujienų ir paskambinti draugams bei artimiesiems, kad įsitikintų, jog visi gyvi.

Rūsyje šeima nakvojo 10 dienų. Kadangi Liana gyveno Charkivo pakraštyje, čia nesigirdėdavo oro pavojaus sirenų. Vietoje jų apie artėjantį bombardavimą pranešdavo vibracija ir ūžesys nuo už namo dislokuotų Rusijos artilerijos pajėgų. „Kai išvažiuoja sunkioji technika, žemė dreba. Ir jaučiu, mano namas pradeda drebėti. Vadinasi, tuoj prasidės“, – pasakoja Liana. Tai reikšdavo, kad priešo technika pajuda smogti Charkivui. Liana sako, kad karo garsai greitai tapo kasdienybe, tačiau buvo ir tokių, su kuriais susigyventi nepavyko. „Baisiausias buvo aviacijos garsas, nes tai, kas vyksta po aviacijos antskrydžių… to neįmanoma apibūdinti žodžiais. Tai baisiau už bet kokį „Gradą“ (salvinė raketų paleidimo sistema – aut. past.) ir bet kokią artileriją“, – prisimena Liana.

Dėl nuolatinių apšaudymų nuo pirmųjų karo dienų Charkive trūko vandens ir elektros, trūko ir maisto produktų. Nors apšaudymai Charkive nesiliauja, miesto valdžiai pavyksta greičiau tvarkytis su vandens ir elektros tiekimo trikdžiais. Liana sako, kad ji turėjo vandens, tačiau girdėjo charkiviečių pasakojimų, kad kai kuriems teko tirpinti lauke surinktą sniegą.

Parduotuvėse stigo maisto, tačiau Liana pasakoja, kad gyvendama oro antskrydžių ir artilerijos naikinamame mieste apie tai galvojo mažiausiai. „Kai aplinkui šaudo, valgyti net nesinori. Norisi tik sulaukti, kada visa tai pasibaigs. Atsigerdavome vandens, arbatos, galėjome šio to užkąsti, bet nejautėme alkio. Galbūt todėl, kad buvome pasisotinę baimės“, – sako Liana.

Gyvenimo nuolat griaudint sprogimams Liana nebeįsivaizdavo, todėl su šeima nusprendė bėgti traukiniu į Ukrainos vakarus: „Atvažiuoji į stotį, tūkstančiai žmonių stovi eilėje lyjant, sningant, pučiant vėjui, svilinant šalčiui, tikėdamiesi išvažiuoti. Kariškiai stengiasi išlaikyti discipliną ir kontroliuoja, kad nebūtų chaoso. Moterys ir vaikai pirmi patenka į stotį, vyrai lieka stovėti eilėse. Milžiniška žmonių minia stovi pastate, nepritaikytame tokiam žmonių skaičiui. Katės, šunys, naujagimiai, senoliai, neįgalieji – absoliučiai visi, ten tikras chaosas. Ir kiekvienas stengiasi išsigelbėti.“

Ilgas valandas besitęsiantis laukimas stotyje baigėsi prasidėjus desperatiškam Charkivo bombardavimui. Į traukinių stotį buvo atgabenti papildomi vagonai žmonėms evakuoti, bet tūkstančiams vietos neužteko. Beveik tūkstančio kilometrų kelionė į Ukrainos Vakaruose esantį Ternopilį, tapusį pirmuoju saugiu tašku Lianos šeimai, truko 24 valandas. Didžiąją dalį laiko ji važiavo stovėdama, tačiau džiaugėsi, kad pavyko rasti vietos dešimtmetei dukrai. Kartais važiuojant pavojingais ruožais traukinys sustodavo. Kariškiai prašė žmonių išjungti mobiliuosius telefonus ir netriukšmauti. Sustojimas galėdavo trukti valandą.

Ternopilio stotyje Liana praleido dvi dienas, čia galėjo pamiegoti. Tačiau varginanti kelionė buvo ne paskutinis sunkumas, kurį Lianai teko patirti. Norėdama kuo greičiau pasiekti Lvivą, internete ji rado galinčių ją ten nuvežti kontaktus. Pavežėjai žadėjo saugią ir greitą kelionę, tačiau paprašė pervesti pinigus iš anksto. Išvargusi ir per trumpą laiką spėjusi priprasti prie aplinkinių geranoriškumo, Liana pervedė 7 000 grivinų (233 eurų) į žadėjusių jai padėti žmonių sąskaitą, o šie ją apgavo. Kelias valandas ji bandė prisiskambinti sukčiams, tačiau niekas neatsiliepė. „Kai žmogus nori kuo greičiau susigrąžinti įprastą gyvenimą, jis pasiruošęs padaryti bet ką, kad tik viskas sugrįžtų į savo vietas. Kai kurie tuo naudojasi“, – sako Liana.

Ji visada norėjo aplankyti Lvivą. Patekusi į šį miestą karo pabėgėlės statusu, ji sako, kad nesijaučia laiminga, bet jaučiasi saugi. Kai kalbėjomės su Liana, ji sakė, kad jeigu karas užsitęs, ji liks Lvive, bet vylėsi sugrįžti į Charkivą artimiausiomis savaitėmis. Gimtasis Lianos miestas jau trečią mėnesį laiko gynybą, o Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariai paskutinėmis dienomis skelbia išlaisvinę 11 Charkivo apskrities vietovių. Nepaisant pergalių, desperatiški antro didžiausio Ukrainos miesto apšaudymai nesiliauja, tad grįžti vis dar nesaugu.

Bėgti kartu, pabėgti atskirai

Po savaitę trukusio apsilankymo Ukrainoje su Deniu grįžtame į Lietuvą. Paskutinę ir pačią trumpiausią kariaujančios Ukrainos atkarpą – iš Lvivo atgal į Lenkijos pasienį – įveiksime kartu su savanoriais Roku ir Martynu iš Kauno, kurie nemokamai pasienyje gamina maistą tūkstančiams Lenkijos ir Ukrainos sieną kirtusių žmonių.

Pasienio link išvažiuojame vėlai vakare. Susikrauname daiktus į didelį baltą mikroautubusą su raudona linija šone ir užrašu „Reanimacija“. „Reanimaciją“ Deniui paskolino draugai iš Lithuania Burners Community. Su ja mūsų nuvažiuotų kilometrų skaičius jau artėja prie tūkstančio. Prieš porą savaičių kartu su mumis iš Lietuvos važiavo ukrainiečiai, grįžtantys namo, o šiandien pro pravertas Fiat Ducato duris į mus nukreipti šeimos, norinčios ištrūkti iš karo niokojamos gimtinės, žvilgsniai.

Tą rytą šeima atvažiavo į Lvivo traukinių stotį iš Mykolajivo. Dabar Dmytro, jo žmona Tania, dukra Ilona, teta Ala bei jų šeimos draugė Olha važiuoja į Berlyną, kur gyvena tetos Alos dukra.

Ištrūkimas iš Mykolajivo šeimai reiškia, kad kova dėl išlikimo baigta. Apie šį Ukrainos pietuose esantį miestą įprastai kalbama, kad jis laiko Odesos gynybą. Tai daug kainuoja iki karo pusę milijono gyventojų skaičiavusiam Mykolajivui. Dažnai pasirodo naujienų apie miesto bombardavimus salvinėmis ugnies sistemomis „Grad“ ir „Smerč“, pranešama, kad atakuojant Mykolajivą Rusija naudoja tarptautinės karo konvencijos uždraustus kasetinius šaudmenis. Kadangi šalia esanti Chersono apskritis buvo užimta pačioje karo pradžioje, Rusija dislokavo ten dideles artilerijos pajėgas, kuriomis ir yra naikinamas „Odesos sargas“. Kovo pabaigoje Volodymyras Zelenskis suteikė Mykolajivui miesto didvyrio titulą.

Pirmas dešimt kelionės minučių „Reanimacijoje“ tyla. Kartais iš Lvivo drauge važiuojantis britų žurnalistas Chrisas pasiteirauja apie mūsų kelionę į Kyjivą, o šeima tyli. Nejaukumas dingsta, kai Dmytro pradeda mūsų klausinėti apie gyvenimą Europoje, apie kurį ir jis, ir jo šeima – išskyrus Alą – mažai žino: „O kaip šiaip žmonės leidžia laiką? Kiek uždirba? O, pavyzdžiui, kavinėse merginos ir vaikinai susimoka atskirai? Pas jus ten visiška laisvė, ar ne? Turbūt daug žmonių vartoja narkotikus?“ Mes, savo ruožtu, klausinėjame šeimos apie sunkiausias jų gyvenimo savaites, praleistas kadaise taikiame gimtajame Mykolajive.

Bomboms pradėjus kristi ant gyvenamųjų miesto namų, Tanios, Ilonos ir Dmytro gyvenimas persikėlė į jų buto koridorių, ten ir miegodavo tarp dviejų sienų patiesę čiužinius. Kitame name gyvenanti Ala pasakoja, kad stengdavosi leistis į slėptuvę, bet ne visada tai pavykdavo, nes jos butas šeštame aukšte. „Neprilakstysi, – sako Ala. – Senatvei pasidariau bute išsvajotą remontą, ten viskas taip gražu. Tikiuosi, kada nors tai dar pamatysiu.“

Likus keliems šimtams metrų iki pasienio „Reanimaciją“ stabdo pasieniečiai. „Važiuojate į Lenkiją? Gal galite pervežti per sieną narvą su šuniukais?“ Narve lipdami vieni kitiems ant galvų žaidžia penki samojedų šuniukai. Šeimininkai šunis atvežė iš Kyjivo apskrityje esančios Bučos, kurioje rusų kariai terorizavo, žudė ir prievartavo gyventojus. Samojedų šeimininkė palieka mums žmonių, turinčių juos atsiimti kitapus sienos, kontaktus ir atsisveikindama sako: „Na, o mes grįžtame į tą pragarą.“

Mikroautobuso vidury stovintis narvas su šunimis pripildo „Reanimaciją“ džiaugsmo ir ramybės. Dmytro ir Tanios dukros Ilonos veido nepalieka šypsena. Padėjusi ranką ant narvo grotelių, ji gali pamiršti karą ir vėl pasijusti vaiku.

„Dmytro, ar ne?“ – pakėlęs akis į mūsų pakeleivį sako pasienietis. Ir tik tada suvokiu, kad su mumis į Lenkiją bandantis išvykti Dmytro negali palikti šalies, nes yra šauktinių amžiaus. Vyras puola aiškinti pasieniečiui, jog turi „baltą bilietą“,atleidžiantį nuo tarnybos. Ilgas aiškinimasis baigiasi griežtai: Dmytro lieka Ukrainoje. Verkdama Tania bando įtikinti pasienietį išleisti jos vyrą, tačiau niekas nesikeičia. Verkia ir Dmytro dukra Ilona. Pagalvoju, kad jos vaikystė vėl priversta atsitrenkti į šio beprasmio karo sukurtą sieną. Nuolatiniai sprogimai, žmonių žūtys, gyvenimas priešo karių apsupty ir karo draskomoje šalyje likęs tėtis – visa tai prislėgė dešimtmetės pečius. Kiek tokių vaikų po savęs paliks šis karas?

Stebėdami sunkų šeimos išsiskyrimą, vis susižvalgome su Deniu. Atrodo, kad šis įvykis – mūsų apsilankymo Ukrainoje nelaiminga kulminacija. Norime padėti. Surandu visų Lvivo teatrų, kuriuose galėtų apsistoti Dmytro, sąrašą. Bandome įtikinti Dmytro šeimą, kad Lvive jis bus saugus ir galės savanoriauti, o vėliau atvažiuoti pas juos į Berlyną. Tačiau nei Ilonai, nei Taniai tai nepadeda. „Viskas, Tania, susiimk. Jam viskas bus gerai, ne mažas vaikas“, – sako teta Ala. Regis, šie žodžiai visus šiek tiek nuramina ir padeda suprasti, jog niekas iš čia esančių žmonių negali pakeisti padėties. Lydimas pasieniečių, su krepšiu rankoje, Dmytro eina į pastatą, kad nešaltų lauke, laukdamas autobuso arba automobilio, kuriuo bandys nusigauti į Lvivą. Pro langą į tėtį nukreiptos Ilonos akys, kurias ji kartais stipriai suspaudžia pirštais, kad prilaikytų nevaldomai bėgančias ašaras.

Per porą kartu praleistų valandų tarp mūsų užsimezgė draugiškas ryšys. „O žinote ką? Kai mes nugalėsime, jūs atvažiuosite pas mus į Mykolajivą. Išvirsiu barščių, pagaminsiu zrazų ir visi kartu švęsime, šoksim ir dainuosim“, – sako Ala.

Mykolajiviečių šeimą iš pasienio sutarėme nuvežti į pabėgėlių priėmimo centrą, įsikūrusį vienoje Lenkijos mokyklų. Prie durų šąla žmonės su lagaminais. Centras tuoj užsidarys. Visą dieną ukrainiečius registravę darbuotojai ilgai svarsto, kur vienai nakčiai apgyvendinti mūsų atvežtą šeimą. Suradę keletą laisvų lovų mokyklos sporto salėje, jie prašo Alos, Tanios su dukra ir Olhos užsiregistruoti. Olha dvejoja, ar rašyti savo duomenis, nes mano, kad tuomet jai bus priskirtas pabėgėlės statusas, kurio ji nenori. Pabėgėlio statuso suteikimo svarstymas ES ukrainiečiams gali trukti iki pusės metų ir šiuo laikotarpiu jie negali oficialiai įsidarbinti, privalo likti šalyje, kurioje pateikė prašymą, iš jų atimamas pasas. Tačiau supratusi, kad tai tiesiog būtinas biurokratinis formalumas, nesusijęs su statusu, Olha visgi pasirašo.

Šiltai atsisveikiname, šeima mums labai dėkinga. O už ką, net negalime suvokti, nes, atrodo, padarėme mažiausiai, kiek galėjome. „Karas geras tuo, kad atskleidžia žmogaus vidų. Jeigu žmogus geras – kare jis tiesiog žydės. Jeigu supuvęs – iš jo viskas išlįs, kaip pūliai iš spuogo“, – sako Ala.

Rašydamas šį tekstą, susisiekiau su Tania. Jos su dukra apsigyveno Berlyne, kur Ilona lanko anglakalbę mokyklą, o Tania užsidirba tvarkydama namus. Ala nusprendė sugrįžti į Mykolajivą, nes Berlyne nesijautė gerai. Dmytro nepavyko išvažiuoti iš Ukrainos ir jis taip pat grįžo į Mykolajivą. Paklausta, ar šiuo metu jie saugūs, Tania parašė: „Mykolajive vyksta mūšiai, karo pabaigos kol kas nematome. <...> Jiems viskas gerai, bet mieste, deja, nėra saugios vietos. Meldžiamės už juos ir tikimės, kad viskas greitai pasibaigs.“

Pasisveikinti ir atsisveikinti lyg paskutinį kartą

Lenkijos, į kurią atvyko daugiau nei pusė visų karo pabėgėlių iš Ukrainos, beribių pievų ir miškų apsuptame Rusų Ravos ir Hrebenės pasienio perėjimo punkte nuolat verda gyvenimas. Per kelias karo savaites jis tapo puikiai veikiančiu ir niekada nemiegančiu gyvu organizmu. Veikti jį priverčia dešimtys čia dirbančių Raudonojo kryžiaus, „Carito“ ir kitų organizacijų bei pavienių savanorių. Šis pasienio punktas šimtams tūkstančių ukrainiečių tampa pirmuoju saugiu tašku jų pavojingoje kelionėje. Šiai vietai būdingi keli garsai: lagamino ratukų važiavimas asfaltu, vaikų verksmas ir degančių malkų spragsėjimas – laužai čia beveik neužgęsta.

Eilėse kitapus sienos žmonės ilgas valandas laukia, kol galės patekti į Lenkiją automobiliais arba pereiti pasienį pėsčiomis. Čia ukrainiečiai aprūpinami maistu, šiltais gėrimais, drabužiais ir medikamentais.

Susisukusi į pledą ant vieno iš suoliukų sėdi Aliona iš Žytomyro. Padėjęs galvą prie jos kojos, lyg apie kažką mąstydamas, šalia sėdi vienmetis haskis vardu Dzeusas. Su Aliona kalbamės praėjus trims valandoms nuo jos atvykimo čia. Ji gyveno Žytomyre, kuris pirmomis karo savaitėmis buvo stipriai bombarduojamas. Kai sprogimai pradėjo griaudėti vis arčiau, Aliona galutinai apsisprendė išvažiuoti iš Ukrainos. „Viena [raketa] nušlavė mažą mikrorajoną, kuriame buvo 10 pastatų. Teko pravažiuoti pro jį, ten tiesiog nieko nebeliko. Viskas kaip iš filmų apie karą, apie Čečėniją arba Afganistaną, o dabar tai vyksta mano mieste. Taikiame mieste… Šiandien [raketa] nukrito ant mokyklos, man paskambino vyras ir atsiuntė nuotraukas“, – pasakoja ji.

Alionos vyras tarnauja Ukrainos kariuomenėje. Ji sako, kad didžiuojasi juo, bet per oro pavojų prašo slėptis. Aliona labai susirūpinusi, nes nušluotame mikrorajone žuvo jos buvusi klasiokė. Pasak Alionos, sugaudus sirenoms klasiokė nenusileido į slėptuvę. Šiame kare tai jau įprasta – sutikti ukrainiečiai dažnai sako, kad pavargę nuo nuolatinių sprogimų nereaguodavo į kaukiančias sirenas.

Pati Aliona Žytomyre gyveno visai netoli slėptuvės, į kurią sunkiausiu laiku tekdavo leistis penkis kartus per dieną. Gyvenimas „nuo sirenos iki sirenos“ virto kančia, todėl Aliona nusprendė keliauti pas pažįstamus į Varšuvos priemiestį. Iki pasienio iš Lvivo ją atvežė tėvas, kur jis persikėlė kartu su Alionos mama.

„Netgi atvažiavusi į Lvivą girdėjau kažkokius tolimus garsus ir klausdavau tėčio: „Tai sirena?“ O jis atsakydavo: „Nežinau, lyg taip, o gal ir ne.“ Jautiesi, lyg nuolat būtum suspaustas“, – sako Aliona. Šį jausmą pradedu pažinti. Pirmą kartą išgirdus oro antskrydžių pavojaus sirenas ir ataidinčių sprogimų ūžesį Kyjive, kelias dienas įvairūs garsai man keldavo nerimą. Ne kartą prieš tai girdėtas traukinys, pravažiuojantis pro mūsų viešbutį Lvive, tapo per garsus, važiuojančių vilkikų ir autobusų garsai pasienyje taip pat.

Kiekvieną rytą Aliona pradeda nuo skambučių ir susirašinėjimų su artimaisiais. „Pas jus ten ramu? Pas jus saugu? Ką nors girdite? Ar jūs gyvi?“ – šie klausimai tapo įprastu pasisveikinimu su giminėmis. Atsisveikinimai irgi pasikeitė: „Visi mūsų pokalbiai pasibaigia žodžiais: „Laikykitės, melskitės ir tikėkitės geriausio.“

Be giminių Ukrainoje, Aliona turi artimųjų ir Rusijoje, su kuriais per karą tapo labai sunku bendrauti. Paveikti Rusijos skleidžiamos propagandos, jie atsisako tikėti net ir savo giminių žodžiais.

„Kai pasakiau savo dėdei, kad karinės akademijos, kurioje jis tarnavo, Sumuose jau neliko, jis net prisėdo. Sakau jam: „Ir to nėra, ir to jau nebeliko, to parko irgi neliko. O tą pameni? Irgi neliko. O dar pro langą matau tą, tą ir tą…“ Jis tylėjo. Aš tikiuosi, kad tyla rodo jo sveiką protą, prašviesėjimą. Net per karą jie apeina šią temą. Lyg mes visa tai patys susigalvojom, lyg kažkokį vakarėlį: „O davai, susisprogdinkim visą šalį. O jie ateis ir mus išlaisvins.“ Kai turi tokių giminaičių, norisi juos įkišti pas psichologą, kad sugrąžintų juos [į protą]“, – sako Aliona.

Mums besikalbant, prie Alionos priėjusi savanorė lenkė bando pamaitinti Dzeusą, tačiau šuns šeimininkė perspėja, kad jos augintinis šio maisto nevalgo. Kaip daugelis ukrainiečių ir lenkų pasienyje, jos tarpusavyje bendrauja dviem kalbomis: viena kreipiasi lenkiškai, kita atsako ukrainietiškai ir puikiai susikalba. Eilinį kartą tai girdėdamas pagalvoju, kad net palikusi savo senąjį gyvenimą Aliona naujajame irgi sugebės susirasti vietą. Ji kalba keliomis kalbomis – Žytomyre dirbo anglų kalbos mokytoja – ir turi teisę metus likti Europos Sąjungoje. Bet tokią teisę turi ne visi. Vakare prie laužo besišildantis Seifas, atrodo, čia jaučiasi nesaugiausiai iš visų.

25-erių Seifas kilęs iš Tuniso. Ukrainoje jis studijavo mechanikos inžineriją Dnipro universitete. Apsisprendimą mokytis Ukrainoje lėmė prieinamos studijų kainos ir jų kokybė – diplomas yra vertinamas Europoje. Tarptautinių studentų Ukrainoje niekada netrūko – prieš metus Ukrainos švietimo ministerijos paskelbtais duomenimis, daugiausia šalyje mokėsi studentų iš Indijos, Maroko, Turkmėnistano, Nigerijos bei kitų valstybių. Seifas pasakoja, kad Ukrainoje pažinojo nemažai studentų iš Tuniso.

Penkerius metus Ukrainoje gyvenusį tunisietį karas užklupo jam studijuojant paskutiniame universiteto kurse. Vasario 24 d. Seifas buvo Kyjive, iš kurio po keturių dienų jam pavyko išvažiuoti. Į Lvivą Seifas važiavo traukiniu 12 valandų. Šio miesto geležinkelio stotyje jis praleido tris dienas ir tik tuomet jam pavyko pasiekti pasienį.

Seifas sako, kad šios dienos jam virto tikru košmaru. Vaikinas negali suvokti, kodėl karas prasidėjo ir kam jis reikalingas, bet supranta, kad jis yra beprasmis.

„Tu negali užpulti kitos šalies ir teigti, kad taip bandai apsiginti“, – sako Seifas.

Jis turi Tuniso pilietybę ir leidimą gyventi Ukrainoje, tad išvykti iš Ukrainos galėjo be problemų. Tačiau tuo metu, kai Ukrainos piliečiai, gavę pabėgėlio statusą, Europos Sąjungoje gali gyventi iki trejų metų, Seifas buvo informuotas, kad turi palikti ES per penkiolika dienų. Jis pasakoja, kad Tuniso valdžia organizavo savo šalies piliečių išgabenimą iš Lenkijos. Iš Hrebenės savanorių miestelio Seifas planuoja vykti į Varšuvą, kur aiškinsis, kaip elgtis toliau: „Pirmą dieną ilsėsiuosi, o po to bandysiu sužinoti, ar galėsiu pratęsti savo studijas Lenkijoje. Jeigu ne – tuomet skrisiu į Tunisą.“

Prie Seifo prieina savanorė ir paduoda jam maisto, Seifas padėkoja ukrainietišku diakuju, o mes su juo kalbamės dviem kalbomis – angliškai ir rusiškai. Rusų kalbą jis išmoko bendraudamas su kursiokais ir draugais Dnipre, supranta ir ukrainiečių, vartoja ukrainietiškus žodžius ir slengą. Kalbėdamas rusiškai beveik kiekvieną sakinį užbaigia žodžiu ponial (liet. supratai). Ukrainoje žmonės dažnai sakinio gale, lyg užduodami klausimą, prideda šį žodį. Taip pat Seifas ukrainietiškai suminkština raidę G, o vietoje rusiško čto taria ukrainietišką šo. „Laikau Ukrainą savo namais. Ten turiu daug draugų, su kuriais mokiausi ir dirbau. Man ši šalis kaip antra tėvynė. Nesu pasiruošęs kariauti, nes aš ne karys, negalėčiau nužudyti žmogaus, bijau žūti. Bet jeigu galėsiu padėti atstatyti Ukrainą, viską dėl to padarysiu.“

Atrodo, kad Seifo tapatybė sutampa su kitų pasienyje esančių ukrainiečių tapatybe. Jį kamuoja tie patys išgyvenimai, jį veda tos pačios vertybės, o per penkerius metus Ukrainoje jis sukaupė savyje pakankamai meilės šaliai, kuri davė jam galimybę save joje atrasti.

„Kartą draugai ukrainiečiai pasikvietė mane į savo namus drauge švęsti Naujuosius metus. Tą naktį čia priimta sutikti su savo šeima, bet kažkas mane pasikvietė, tarsi aš būčiau jų šeimos narys. Ukrainiečiai yra tokio būdo žmonės. Ta naktis buvo epinė. Ukrainoje gyvenau penkerius metus ir per visą šį laiką nė karto nemačiau savo šeimos, mes tik susiskambindavome. Bet tą naktį man atrodė, kad aš vėl grįžau pas savo šeimą“, – sako Seifas.