Černihivas. Gyvenimas po apgultimi
Vasario 24-ąją Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą, Černihivas buvo vienas pirmųjų Ukrainos miestų, patyrusių visą priešo agresijos skalę.
1 300 metų senumo miestas įsikūręs pačioje šalies šiaurėje ties siena su Baltarusija. Karui su Rusija Ukraina ruošėsi jau seniai, tačiau tai, kad priešo armija puls iš Baltarusijos žemių, šaliai buvo didelis netikėtumas. Černihivas atsidūrė Rusijos kelyje į Kyjivą – vasario 25 d. miestas buvo apgultas ir atskirtas nuo likusio pasaulio. Vedantys į miestą tiltai buvo susprogdinti, priešai okupavo aplinkinius kaimus ir penkias savaites Černihivo gyventojai tiesiogine to žodžio prasme kovojo dėl savo išlikimo.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:
Nepaisant milžiniškų infrastruktūros praradimų ir virš 700 civilių ir karininkų žūčių, miestas didvyriškai atlaikė puolimą. Kai balandžio 8 d. atvykau į Černihivą, nuo paskutinio oro antskrydžio buvo praėjusios keturios dienos. Tiek pat laiko praėjo ir nuo oficialaus ukrainiečių pranešimo, kad Rusijos kariuomenė apleido okupuotas žemes.
Pagrindinis kelias, jungiantis Kyjivą ir Černihivą, tuo metu buvo vis dar uždarytas, jame darbavosi išminuotojai, ieškantys rusų karių paliktų aktyvių minų, tad mums teko važiuoti aplink. Likus apie šimtą kilometrų iki miesto, siaurų ir duobėtų miško kelių kraštovaizdis prisipildo svetimkūnių, liudijančių apie nuožmias kovas Černihivo apylinkėse. Sudegusi karinė technika, apverstos civilių mašinos, susprogdinti tiltai, pontoninės pervažos – didingų pušynų ir beribių laukų mizanscenoje visa tai atrodo tarsi scenos iš Tarkovskio filmų.
Per apgultį didžioji dalis gyventojų paliko miestą. Oficialiais duomenimis, iš 280 tūkst. žmonių iki apgulties pabaigos liko vos 80 tūkstančių. Dauguma Černihivo gyventojų pasitraukė į saugesnius šalies rajonus ir kaimynines šalis. Todėl mieste liko daug senyvų ir neįgalių žmonių, negalinčių savarankiškai savimi pasirūpinti. Maisto atsargos parduotuvėse taip pat sparčiai nyko, o humanitarinės pagalbos konvojai sunkiai rasdavo kelią į apgultą miestą.
Šiomis dienomis gyvenimas po truputį grįžta į miestą.
Vykstame į sugriautą miesto futbolo stadioną. Šis Jurijaus Gagarino vardu pavadintas sporto kompleksas buvo bombarduojamas tris dienas. Visa stadiono infrastruktūra suniokota – liko tik vietos komandos „Desna“ simbolis – geltonai mėlyno triušio skulptūra, stebuklingai išlikusi ir dabar didingai stūksanti virš griuvėsių.
Šalia skulptūros sutinkame vietinį tapytoją Viktorą Onyščenko. Atsitraukus rusų kariams, jis vis išeidavo į gatves tapyti apgriauto miesto peizažų. Šiandien jis tapo subombarduotą biblioteką, įsikūrusią šalia stadiono. Klausiu jo, kodėl rusų kariai apšaudė stadioną. „Sako, kad čia stovėjo mūsų haubica, bet niekas tiksliai nežino“, – atsako jis.
Iš Viktoro darbų galima pajusti, koks Černihivas buvo iki karo – jo paveiksluose dominavo ryškios spalvos, daug aukso ir mėlynumo. Atrodo, kad senovinis miestas kvėpavo slaviška didybe ir išmintimi. O paskutiniųjų jo darbų nuotaika kardinaliai pasikeitė ir jo instagramo feed’as nubluko iki liūdnai pastelinių, pilkšvų atspalvių, padengtų dūmų spalvos dangumi.
Viktoras pasakoja, kad tapyba padeda jam adaptuotis naujoje realybėje. Tikrovės tai nekeičia, tačiau leidžia nuo jos atsiriboti bent jau kuriant. Menininkas bandė kurti ir po krintančiomis bombomis, tačiau, anot jo, greitai suprato, kad tai neįmanoma.
Su kolegomis vaikštome po griuvėsiais paverstus ištisus miesto rajonus. Prie vieno iš sugriautų daugiabučių sutinku Ihorį, kuris kadaise gyveno šiame name. Jo vyzdžiai išsiplėtę, o akys nenatūraliai didelės. Vėliau ne kartą mačiau tą patį žvilgsnį ir kitų žmonių akyse. Pats sau tai pavadinau karą mačiusiomis adrenalino akimis. Žmonės tokiais žvilgsniais atrodo lengvai išprotėję, hiperaktyvūs ir nenustoja kalbėti. Adrenalinas nepaleidžia dar kurį laiką. Kai grįžau į Lietuvą po pirmo apsilankymo Ukrainoje per karą, ir pats atrodžiau panašiai, nors mano matyti vaizdai nepalyginami su tuo, ką išgyveno šie žmonės.
Nuo Ihorio dvelkia alkoholiu. Pagalvoju, kad nežinia, kaip pats atrodyčiau, jeigu atsidurčiau jo vietoje. Iš jo namų neliko nieko, ir dabar susikūręs laužą jis gamina valgį kieme, tarp sudegusių automobilių ir buvusio gyvenimo nuolaužų. Jis kviečia mane į rūsį parodyti vietą, kurioje jie su visu namu slėpėsi nuo oro antskrydžių. Atsisakau, nes žinau, kad ten nėra šviesos ir negalėsiu tos vietos dokumentuoti. Atsisakau ir iškart pajuntu gėdos jausmą – Ihoris pašaipiai žiūri į mane. „Tau per tamsu? O mes beveik mėnesį ten gyvenome. Mūsų pačių armija persirengė mūsų drabužiais, kad atrodytų kaip civiliai. Kai rusai tai suprato, mes dar labiau pasijutome taikiniais.“
Suniokotas bendrabutis, kuriame gyveno Ihoris, yra Novoselivkos rajone. Baisu įsivaizduoti, kas čia vyko. Važiuojant pagrindine gatve, vaizdai iš abiejų kelio pusių primena stichinę nelaimę – iš kai kurių namų liko tik pamatai, ir tik bombų palikti krateriai ir juodi gaisrų pėdsakai liudija apie barbariško karo be taisyklių padarinius. Anot vietinių gyventojų, mačiusių karą savo akimis, Ukrainos kariai slėpdavosi nuo oro antskrydžių ir civilių namuose, tačiau matant visą bombardavimo mastą nereikia būti karo ekspertu, kad suprastum, jog tai buvo ne tiksliniai smūgiai, o aklas teroras, naikinantis viską savo kelyje.
Už poros minučių gatvėje šalia mūsų sustoja automobilis. Vairuotojas plačiai atmerktomis akimis iškiša galvą pro langą ir, prisistatęs Oleksandro vardu, klausia: „Žurnalistai? Sekite paskui mane, duosiu jums medžiagos. Mes čia miške paliktą rusų tanką gaiviname. Tik nuo mano vėžių nenusukite, mes kaip ir viską išminavome, bet dėl visa ko…“
Šokame į mašiną ir važiuojame paskui jį. Išvažiuojame iš miesto, pravažiuojame susprogdintą slidinėjimo bazės kompleksą ir sukame į miško keliukus. Pavažiuojame vos porą metrų ir automobilis priešais mus staigiai sustoja. Oleksandras išlipa iš automobilio ir rodo į kažką ant žemės, pridengtą raudonu plastiku. „Čia atsargiai, guli mina, ratais neužvažiuokite.“ Neužvažiavome.
Miško vidury, supamas karo suniokotų beržynų, stovi įklimpęs rusų tankas. Virš jo plevėsuoja dvi vėliavos. Mėlyna geltona ir piratų. Prie tanko darbuojasi karo mechanikas Oleksejus. Kartu su kitais savanoriais jis keičia tepalus ir bando vėl užvesti variklį. Užvesti kol kas nepavyksta, bet, anot savanorių, tai tik laiko klausimas. Tankas bus atgaivintas ir perduotas Ukrainos kariuomenei.
Į Černihivą atvykome keturiese. Iš Lietuvos pajudėjome kartu su LRT žurnalistais Benu Gerdžiūnu ir Augustinu Šulija, tačiau Lvive prie mūsų prisijungė Ira Hoisa – 25 metų elektroninės muzikos didžėjė, kilusi iš Černihivo. Kovo viduryje ji pasitraukė iš bombarduojamo miesto. Jos kelionė prasidėjo aštuonių kilometrų bėgimu per pievas, aplinkui krintant raketoms, vėliau – aklas autostopas be aiškios krypties – šalin nuo karo veiksmų.
Kai galiausiai Irai pavyko pasiekti Lvivą, savo feisbuko paskyroje ji paliko jausmingą įrašą, užsibaigiantį vieninteliu hashtag’u – #natoclosethesky.
Dabar ji grįžta į gimtąjį miestą aplankyti ten pasilikusios šeimos ir draugų.
Per Irą susipažinau su Dmytro Novikovu – trisdešimtmečiu tatuiruočių meistru iš Černihivo. Jis priėmė mus savo namuose ir papasakojo, kas vyko mieste per visą apgultį.
Jo tatoo darbus esu ne kartą matęs interneto platybėse, pasidalintus tatuiruočių populiarinimo platformose. Dima turi išskirtinį ir lengvai atpažįstama braižą, jo darbai – tai tamsios psichodelikos iliustracijos, surištos takiomis, elegantiškomis linijomis.
Atrodo, kad Dimos kūryba puikiai dera su miestu, iš kurio jis kilęs – juoduma yra tarsi užkoduota Černihivo pavadinime. Černi, čiorni – slavų kalbomis reiškia juodas.
Dima, kaip prasidėjo karas?
Karas prasidėjo žiauriai. Tą naktį negalėjau užmigti, atrodo, kad visai nemiegojau, pamenu, kad visą naktį kaukė sirenos. Be kaukimo nieko nevyko, nebuvo jokių kitų karo požymių, tik žiaurios sirenos. Aš varčiausi lovoje, neapleido jausmas, kad fiziškai neriuosi iš kailio. Galiausiai vos ne vos užmigau ir vėl pabudau nuo oro pavojaus sirenų.
Po kurio laiko atsibudau visiškoje tyloje. Jaučiau, kad ore kabo man svetima ir labai sunki atmosfera. Tuo metu pagalvojau, kad tai tiesiog bad trip’as – realybėje tikriausiai viskas gerai. Praėjo dar kokios 10 minučių, ir vėl sirenos. Atidariau langą ir supratau, kad viskas tikra. Įsijungiau telegramą – boom, viskas – pareina! „Ketvirtą valandą ryto Rusijos armija įžengė į Ukrainą“. Pažiūrėjau – pusė šešių. Taigi jau pusantros valandos vyksta karas. Telefone tūkstantis žinučių, tūkstantis kažkokių naujų vaizdo įrašų apie tai, kad prasidėjo bombardavimas, puolimas. Iki galo negalėjau tuo patikėti.
Ką tu darei?
Kad ir į kokią situaciją papulčiau, visada bandau išlikti ramus ir tarsi pasižiūrėti į viską iš šono. Tai leidžia man nepridaryti kvailysčių tokiose situacijose, kai kažkas nepažįstamo ateina į mano gyvenimą.
Liepiau sau nusiraminti – tai pirmas dalykas, kurį turi daryti, kad „nenurautų stogo“. Sakau sau atsipalaiduoti ir nedaryti nesąmonių. Nueinu į vonią, paleidžiu vandenį duše, prausiuosi, valausi dantis – viskas įprastai, be sąmyšio. Darausi arbatėlę, stoviu, žiūriu pro langą, žiūriu, kaip žmonės pradeda bėgioti į parduotuvę su vandens buteliais, su maišais. Stebint tai apėmė jausmas, kad visi tiesiog bėga kažkur, be jokio aiškaus tikslo.
Susirašiau su savo Kyjivo chebra, visi susirašėme, kur kas yra. Atrašau draugams, kad esu Černihive, prie sienos, dviejų visiškai neadekvačių kaimynų [Baltarusijos ir Rusijos] apsuptyje. Ne, ne kaimynų… Net nežinau, kaip tai pavadinti…
Pusę dienos praleidžiu stengdamasis nesiblaškyti, suprasti, kas vyksta, galvoju, vaikštau, galvoju, scroll’inu telegramą, kol galiausiai pasakau sau: „Okey, karo scenarijus įvyko, ką daryti?“ Telegrame žmonės, kuriuos asmeniškai pažįstu, meta savo įrašus, kuriuose skraido sraigtasparniai ir bombarduoja jų rajonus. Vaizdo įrašai iš skirtingų Ukrainos vietų. Per telefoną žiūriu, kaip bombarduojami Kyjivo priemiesčiai, ir jaučiu, kaip mane pradeda kratyti. Informacija pradėjo byrėti tonomis, iki 11 ryto pribyrėjo tiek, kad net… Niekados gyvenime nebuvau patyręs tokio informacijos srauto.
Kada tu savo akimis pamatei, kas vyksta mieste?
Antrą arba trečią karo dieną išeinu į lauką, o pas mane, bl⭑t, po langu važiuoja tankas. Girdžiu tą triukšmą ir galvoju: „Kas čia?“, o čia, bl⭑t, tankas važiuoja. Kapoja tą asfaltą, kurį aš taip mylėjau.
Suprask mane, aš užaugau tuo metu, kai čia buvo šikna, rimtai. Mieste nebuvo jokių skate parkų, išvis nieko nebuvo, aš iki 20-ies metų vaikščiojau ir galvojau: „Noriu važinėti riedlente.“ Bet tuo metu važinėti riedlente čia buvo nerealu. Aš visada labai gerbiau tuos bičus, kurie tais laikais įsigudrino važinėtis skate’ais. Jie tapo aukščiausio lygio riedlentininkais.
Prieš prasidedant karui, miestą labai sutvarkė. Černihivas pasidarė labai komfortiškas, mažas, jame buvo viskas: pliažiukas, miškas, parkai, fontanai, centras, asfaltas, pora skate parkų, parduotuvės – viskas, ko reikia.
Vėliau, kažkur ketvirtą penktą karo dieną, nuėjau aplankyti mamos. Tądien man paskambino dėdė ir pasakė, kad juos ką tik bombino. Skubu į rajoną, kuriame užaugau, ir pirmas dalykas, kurį matau – namai be langų, o tolumoje liepsnoja gaisrai, atrodė, kad rūksta visas rajonas.
Priartėjęs suprantu, kad mano senelių namas susprogdintas. Namą tiesiog subombino, tiesiog paprastą namą, kuriame aš leidau vaikystę. Užeinu į vidų ir jaučiuosi kaip filme, tik tai buvo ne filmas. Tai buvo vieta, kur kažkada gyvenau. Viršutinių bendrabučio aukštų tiesiog nebuvo, vietomis kabėjo betoninių plokščių likučiai ir atrodė, kad namas suvirto kaip kortų namelis. O čia gi tiesiog namas – gyvenamasis namas miesto centre, kur žmonės sėdi prie stalo, bendrauja, geria arbatą, gyvena savo gyvenimus, ir štai atskrenda raketa – ir trijų viršutinių aukštų nebėra. Buvau pasiėmęs kuprinę, į kurią sukroviau seneliams reikalingus daiktus iš buto, ir nuskubėjau pas tėvus.
Mano artimieji per oro antskrydį spėjo pasislėpti ir stipriai nenukentėjo. Tik dėdės žmona buvo sužeista sprogimo šukių, ant jos kūno buvo gili žaizda, ir mano mama slaugė ją tris savaites. Galiausiai viskas pasibaigė gerai.
Kaip tu įsitraukei į karą?
Aš supratau, kad man reikia kažką daryti. Sėdėti namie ir tiesiog laukti antskrydžio buvo lygu pasikorimui. Tuo metu jau buvo praėjusi pirma karo savaitė. Žinojau, kur renkasi žmonės, kurie nori kažką daryti, ir kartu su draugu nuėjome pas juos. Mus nukreipė į eilę, kur dalino ginklus, bet ginklų negavome, jie jau buvo pasibaigę. Tuomet pasiūlė kasti apkasus, į ką atsakiau: „Nulis bazaro, tik duokite man kastuvą.“
Kasėme apkasus, pildėme smėliu maišus, konstravome sutvirtinimus. Maišas ant maišo – sienelė pastatyta. Klausiu savęs, dėl ko aš tai darau, ir suprantu, kad dėl karo, dėl mūšio… Dėl priešo žudymo ir savęs apsaugojimo. Tokie dalykai ne iš karto daeina. Visiškai ne iš karto, suvokimas ateina po truputį.
Apkasus kasėme, kai vyko oro antskrydžiai, o aplink mus miškeliuose bėgiojo tipai su kalašnikovais ir mes tiesiog stebėjome visa tai iš šono. Tą kasimo laikotarpį aš vadinu savo pirmąją savanoryste. Prisimenu, kaip pirmą darbo dieną mus pamaitino sumuštiniais. Tai buvo pirmas kartas, kai pajutau tą bendrystės dvasią, kai labai daug žmonių dirba dėl bendro tikslo, ir visai nesvarbu, kas tu, iš kur esi kilęs arba kaip atrodai, visi dirbome vienoje komandoje. Mano kastuvas padės tau, o tu padėsi man. Didžiausia tos dienos pergalė buvo ta, kad pagaliau atsiplėšėme nuo telefonų ekranų.
Taip praėjo dar pora dienų ir pamačiau, kad mano draugai jau kelia stories, kuriuose jie kažką išvežioja, kažkam padeda. Parašiau savo draugui Kostiai, pasakiau, kad jeigu reikia kažkokios pagalbos – aš in. Nuo to laiko nuolat palaikėme ryšį. Tą pačią dieną bėgau į slėptuvę, kur susipažinau su Ira.
Per visą apgultį miestas buvo smarkiai bombarduojamas. Kaip tu elgeisi bombardavimo metu?
Ta diena buvo vienintelė, kai leidausi į slėptuvę nuo bombų. Po pirmo apsilankymo pradėjau žiūrėti į jas [slėptuves] ganėtinai skeptiškai. Atbėgau iki slėptuvės, o šalia jos stovinčios moterys manęs klausia, kas aš toks. Sako, anksčiau manęs nėra mačiusios… Aš atsakau, kad irgi nesu jų matęs.
Nusileidžiu į apačią, ten stovi kažkokia spintelė, kurioje – dujokaukė. Tokia sena, sovietinė dujokaukė, kaip mokykloj, OBŽ pamokose (rus. osnovy bezopasnosti žiznedejatelnosti – liet. civilinės saugos pagrindai), kai reikėdavo greitai ją užsidėti. Tuomet pagalvojau: „Geras, bet jos man neprireiks. Kam ji man?“ Paskui visgi buvo istorija, kai supratau, kam kare reikalinga dujokaukė.
Rusai susprogdino mūsų alaus daryklą ir įvyko amoniako nuotėkis. Tą vakarą lauke kabojo dujų sluoksnis, tarsi debesis, kurį matai tarp kalnų, tik pas mus jis kabojo maždaug trečio aukšto lygyje. Tą vakarą dar švietė mėnulis ir jo šviesoje debesis atrodė žydras. Išėjęs į balkoną netyčia jo įkvėpiau ir tuojau pat supratau, kad įkvėpiau kažkokios neaiškios medžiagos. Mums buvo pranešta ruošti šlapius skudurus ir uždaryti langus (tiems, kurių langai dar buvo likę).
Supanikavau… Šlapinu kažkokius skudurus, bandau užkimšti ventiliaciją. Skudurai pasibaigia – šlapinu kojines, bandau užkimšti visus langus ir pats apsimuturiuoti šlapiais drabužiais, o tada pradedu skaityti, kas tas amoniakas. Skaitau ir suprantu, kad, jeigu mirčiau nuo amoniako, tai būtų labai gėdinga mirtis (be galimybės apsiginti, tarsi peilis į nugarą – aut. past.).
Apskritai dujos ir chemija kare yra labai niekingas dalykas. Prisiminiau dujokaukę slėptuvėje ir sveikinau save su dar viena išmokta pamoka. Raminuosi, kad bent jau neišbėgau į lauką ir padariau viską, ką galėjau. Su šiomis mintimis ir šlapiu skuduru ant veido taip ir užmigau, o ryte viskas buvo gerai. Išėjau į lauką ir išgirdau kažkur besišnekančius žmones, kurie pasakojo, kad debesis lyg ir nuplaukė link Baltarusijos.
Iš tiesų, karui įsivažiavus pradedi labiau orientuotis, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Iš esmės, jeigu skrenda didesnė raketa – nesvarbu, kur esi, ji tiesiog išdrasko viską į skutelius, ir nesvarbu, ar sėdi savo buto koridoriuje, ar slėptuvėje. Man atrodė, kad slėptuvėje dar pavojingiau, nes jeigu tave padengs griuvėsiai, gali ir neišsikapstyti.
Esu matęs butus po sprogimų – juose gana saugu judėti, mažesnės raketos dažniausiai išmuša tik langus ir duris, aišku, pasitaiko užverstų spintų ir lovų, tačiau kažkuria prasme savo bute jaučiausi ramiau ir saugiau.
Slėptuvėje susibendravome su Ira. Kartu pradėjome išvežioti produktus, medikamentus. Parduotuvių lentynos mieste tuščios, o čia jau dešimta karo diena ir visiems visko reikia. Į telefoną suplaukia tiek prašymų, kad aš jau nebespėju į juos atsakinėti. Bandau atidaryti žemėlapį, kad suprasčiau, kur važiuoti, ir negaliu to padaryti, nes vienas po kito man byra skambučiai. Tiek daug žmonių išvažiavo iš miesto, palikdami senelius, o dabar jiems visiems reikia, kad kažkas nuvažiuotų patikrinti, ar jie sveiki.
O yra močiučių, kurios tiesiog nepaeina. Skambinu į duris ir girdžiu, kaip viena šaukia: „Tuoj tuoj tuoj atidarysiu jums, berniukai.“ Tu galvoji: „O ko taip ilgai?“ Tada supranti, kad ji tiesiog ant kelių atropoja, kad atidarytų tau duris, o kai atidaro, tiesiog krenta prie durų ir gulėdama sako: „Ačiū jums, berniukai, kad jūs man kažką atnešėte.“ Ką čia ir bepridursi? Žmonės išvažiavo, močiutės liko namuose, senukai liko namuose. Yra tokių, kurie nenori išvažiuoti, ir tokių, kurie negali. Dėl skirtingų priežasčių – tūkstančių skirtingų priežasčių.
Jeigu jie ir turėjo slaugytojus, žmones, kurie galėjo jais rūpintis, anie irgi išvažiavo. Aš įsivaizduoju, kad žmonės žiūri į tai kaip į darbą, ne kaip į gyvenimo misiją. O čia nėra pinigų, nėra atlyginimų. Žmonės galvoja, kaip savo kailį išgelbėti, o močiutės paliktos likimo valiai. Miestas liko be vandens ir elektros. Mėnesį nė lašo vandens iš čiaupo.
Kai kurie palikti žmonės net negali savarankiškai apsiprausti, būna, užeini į butą, o ten baisus kvapas, ir viskas tik dėl to, kad niekas nesugebėjo močiutei vandens atnešti ir tualete visko prisikaupė. O būna ir paliktų neįgaliųjų, kurie apskritai vos gali pajudėti...
Taip mes pradėjome savanoriauti, ir tai tęsiasi iki šios dienos. Kiekvieną dieną čia priimi kaip atskirą gyvenimą – esi kare ir kas rytą atsibudęs sakai sau: „Tai tavo naujas šansas išgyventi dar vieną dieną – tu gyvas, miegi bute, kuriame vis dar yra langai, vadinasi, tu turi dar vieną progą kažką padaryti.“
Dienos tampa tarsi gilesnės ir prasmingesnės. Gyveni su aiškiu suvokimu, kad bet kada gali palikti šį kūną dėl nuo tavęs nepriklausančių aplinkybių, tavo gyvenimas tampa pavaldus visiškai nelogiškiems karo algoritmams. Kiekvieną akimirką supranti, kad gali atskristi [raketa]. Kur atskris? Kur neatskris? Kur slėptis? Kur bėgti? Niekur! Vyksta kova ir, kaip sakė viename filme, kai vyksta kova, reikia stovėti ir kautis. Taip ir kaunamės, ir, deja, tai tik pradžia. Šis karas dar turės skirtingų stadijų.
Tu matei, kaip tuštėja tavo miestas. Kodėl pats pasilikai?
Čia mano tėvai, mano jaunesnė sesuo, ir aš suprantu, kad jeigu išvažiuočiau, aš save sugraužčiau už tai. Išvažiuoti – tai visiems, arba visiems likti.
Atsimenu, vienas draugas man pasakė mintį, kuri anksčiau būtų man labai artima: „Išvažiuok, juk visas pasaulis galėtų būti tavo namais.“ Taip, aš visiškai sutinku, bet dabartinėje situacijoje ši mintis man pasirodė kvaila ir skausminga. Velniai atėjo žudyti mano tautos, atėjo tiesiai pas mano šeimą, ir aš turėčiau išvažiuoti? O kas atvažiuos į mano vietą?
Aš turėjau sunkių patirčių savo gyvenime. Ne kartą esu surinkęs save iš naujo, iš sudaužytų gabaliukų surinkdavau tarsi naują asmenybę, naujai galvojančią, kitaip veikiančią. Update’as, ir varome… O dabar į mano gyvenimą atėjo karas, dar vienas antspaudas mano likime, o man trisdešimt, aš esu tokioje gyvenimo stadijoje, kai galiu padėti. Išvažiuoti turėtų 70-mečiai, o aš galiu likti ir padėti.
Kaip ilgai dabar ramu pas jus?
Penkias dienas tai tikrai, taip, penkias dienas tikrai ramu.
Ar palengvėjo?
Aišku, kad palengvėjo. Labai palengvėjo, tiesiog nesitiki. Aš jau matausi su draugais iš Kyjivo, jie atvažiuoja pas mane, padeda, atveža, ko mums trūksta. O mums čia benzino labai trūksta. Gauti benzino per karą beveik neįmanoma… Net jeigu esi savanoris. Atvažiuoji į degalinę ir tampaisi ten valandą su kažkokiais zam [rus. zamestitel] gubernatoriais (gubernatoriaus pavaduotojais – aut. past.), kaip tau reikia įsipilti bent 20 litrų dyzelio. Civiliams išvis nepila. Buvo šakės.
Dabar draugai iš Kyjivo man 50 litrų tiesiog atveža. Be to, pasiekia humanitarinė pagalba. Atvežė produktų, mandarinų man chebra atvežė. Aš mėnesį vaisių nevalgiau. Atrodė, kad pamiršau, kaip jie atrodo. Kai chebra atvežė mandarinų – bad trip’as mane atleido.