Išgirskite tekstą:

Ryte nubudęs viešbutyje, esančiame per septynis kilometrus nuo Lvivo, skaitau naujienas. Šiandien, kovo 13-ąją, iš Juodosios ir Azovo jūrų akvatorijų rusų kariai paleido maždaug 30 raketų. Dalis jų buvo numušta Ukrainos oro gynybos sistemos OGS, dalis pataikė į Tarptautinį taikos palaikymo ir saugumo centrą Javorivo poligone, Lvivo apskrityje. 35 žmonės žuvo, 134 buvo sužeisti.

Poligonas yra už 50 kilometrų nuo viešbučio, kuriame miegojome. Mes – tai aš, mano kolega Denis Vėjas ir savanorių grupė iš Lietuvos ir Ukrainos. Javorivo bombardavimas tapo pirma Lvivo apskrities ataka nuo karo pradžios.

Apie vienuoliktą valandą Lvivo apskrityje vėl paskelbtas oro pavojus. Viešbučio prižiūrėtojas Petrovičius kviečia čia gyvenančius žmones eiti į slėptuvę. Tai Petrovičius buvo atėjęs į mūsų numerį naktį. Tąkart neprabudome, tačiau po naujienų apie sprogimus poligone raginimai skamba įtikinamiau. Drauge su Deniu ir Vitaliku iš Poltavos (taikiuoju metu – verslininku, karo metu – savanoriu) einame į slėptuvę primenančias pagalbines pastato patalpas. Iki oro pavojaus pabaigos skaitome naujienas ir aptarinėjame pokyčius Vakarų Ukrainoje. „Jau ir čia nebesaugu“, – sako Vitalikas.

Padėti ten, kur tai daryti saugiausia

Nepaisant to, kad vasario 24 dieną rusų įsiveržimas į Ukrainą prasidėjo nuo šalies šiaurinių (iš Baltarusijos), rytinių (iš Donecko ir Luhansko srityse esančių Rusijos užimtų teritorijų) ir pietinių (iš aneksuoto Krymo) ribų peržengimo, sprogimai tądien buvo girdimi ir Ukrainos vakaruose. Pirmąją karo dieną rusų kariai sprogdino aerodromus Ivano Frankivske ir Lucke. Vėliau, kovo 11-ą ir 13-ą, atakos prieš Ivano Frankivsko aerodromą pasikartojo.

Vis dėlto vakarinius Ukrainos regionus priimta laikyti saugiais. Į Lvivo traukinių stotį pirmosiomis karo savaitėmis kiekvieną dieną atvykdavo maždaug 60 tūkst. žmonių, o 200 tūkst. įsikūrė Lvive ilgesniam laikui.

Be to, kad Lvivas priėmė šimtus tūkstančių žmonių, jis tapo ir tam tikru logistikos centru. Kol iš rytų, šiaurės ir pietų į Ukrainą skrenda priešo naikintuvai ir sraigtasparniai bei važiuoja tankai, iš Vakarų į šalį kiekvieną dieną atvyksta dešimtys mikroautobusų ir vilkikų, apklijuotų raudonais kryžiais ir lentelėmis su užrašais „Humanitarinė pagalba“. Tokie automobiliai juda iš visos Europos, taip pat ir iš Lietuvos.

Su Deniu sužinojome, jog Lvive humanitarine pagalba užsiima lietuvių lenktynininkas, „Ukrainian Drift Federation“ 2019 m. čempionas Gediminas Ivanauskas. Susisiekėme su juo ir jis sutiko mus priimti netoli Lvivo esančiame viešbutyje, kuriame gyvena savanoriai.

Lietuvoje Gediminas turi verslą statybų srityje, kuriuo karo metu rūpinasi jo partneris. Viskas prasidėjo tada, kai pirmosiomis karo dienomis Gediminas pasiūlė savo draugui Vitalikui (su kuriuo slėpėmės viešbučio slėptuvėje) išvežti jo šeimą į Lietuvą. Kiek vėliau Gediminas surinko komandą iš Lietuvos ir Ukrainos savanorių, kurie dabar užsiima ir humanitarinės pagalbos rinkimu, pristatymu bei žmonių evakuacija.

„Mes paramą tai rinkom, tačiau kaip ji buvo skirstoma ir kur keliavo, kėlė klausimų. Būtent todėl viską ėmėme daryti patys. Ukrainoje turiu nemažą pažįstamų ratą, kadangi čia nemažai lenktyniavęs. Mes vežame humanitarinę pagalbą į globos namus, kareiviams, teritorinės gynybos būriams. Mano filosofija tokia: jeigu tai, ką čia darau, padės išgelbėti bent vieną gyvybę, – kiek žinau, jau taip ir įvyko, – tuomet mano darbas atsipirks“, – sako Gediminas, kuris, būdamas lenktynininkas, užsiima dar ir automobilių gabenimu į Ukrainą. Pirmiausia Gediminas nupirko tris autobusus, vėliau keletą greitosios pagalbos automobilių, dabar, reaguodamas į kariuomenės poreikius, perka šarvuočius ir visureigius.

Gediminas atsakingas už logistiką Lietuvoje, Ukrainoje – lenktynininkas ir verslininkas iš Kyjivo Artūras Podlužnyj. Artūras yra gimęs Visagine, tačiau jau šešiolika metų gyvena Kyjive. Pirmąją Rusijos įsiveržimo dieną Artūras išvežė savo šeimą į „Vakarus“ (Ukrainos), o kitą sugrįžo į Kyjivą padėti žmonėms. Komandoje, kurią sudaro vairuotojai ir koordinatoriai Lietuvoje bei Ukrainoje, yra 25 žmonės. Reisai nuo Lenkijos sienos iki Lvivo (į kurį iš Lietuvos atvyksta visa humanitarinė pagalba), o vėliau iki Kyjivo ir atgal, vykdomi kiekvieną dieną. „Variklis negęsta“, – sako Artūras.

Autobusais vežama humanitarinė pagalba į Ukrainos sostinę, atgal jais grįžta žmonės. Viename autobuse talpa 50–60 žmonių. Kai kurie automobiliai ir autobusai buvo nupirkti už humanitarinio štabo narių pinigus, kiti – iš Lietuvos žmonių lėšų.

Trečią karo savaitę humanitarinis štabas veikia kaip laikrodis, ir kartais sunku patikėti, kad visa tai sukurti šiems žmonėms pavyko per tokį trumpą laiką. „Verslą metais gimdai, o čia per savaitę viską turi padaryti“, – sako Gediminas.

Kai susipažinome su Gediminu, jis iškart mums pasiūlė kurį laiką su jais pabūti: „Pabūkite čia su mumis, viską parodysim, galbūt nuvažiuosite kur nors į gilumą [Ukrainos, kartu su humanitarinės pagalbos konvojumi]. Žurnalistams, tarp kitko, dabar įmanoma gauti ginklų.“ „Ką gi mums su tais ginklais daryti?“ – pagalvojau tada.

Ryte, pusryčių metu, susirenka didelė savanorių ir vairuotojų kompanija. Visi žiūri į telefonus: vieni skaito naujienas, kiti, atsakingi už humanitarinių reisų organizavimą, tyrinėja aplinkybes. Jie turi suplanuoti saugų maršrutą, todėl žinoti, kur ir kas šiandien sprogo ar kaip atrodo rusų antpuoliai – būtina.

Savanoris Saša pasiūlo mums važiuoti su jais: „Važiuojame su mumis į Kyjivą, pamatysite viską savo akimis. Pavojinga, chebra, bet jums, kaip žurnalistams, tai bus į naudą.“

Į Kyjivą

Kovo 13-ąją – Javorivo bombardavimo dieną – išvažiuojame į Kyjivą. Su Artūru sėdame į mikroautobusą; priešais mus važiuoja miesto autobusas, ant kurio priekinio stiklo dega švieslentė su užrašu „Šlovė Ukrainai“. Už autobuso vairo – Saša, viduje dar keli savanoriai. Konvojus prikimštas humanitarinės pagalbos. „Vežame medicininę pagalbą trims Kyjivo ligoninėms. Žmonėms, kurie išvažiavo iš karštųjų taškų, evakavosi iš Bučos, Hostomelio, Irpinės, vežame šiltų drabužių, higienos priemonių, maisto, sausų davinių ir kitų dalykų“, – sako Artūras.

Nuo Lvivo iki Kyjivo, važiuojant tiesiai, 550 kilometrų, tačiau savanoriai pasirenka apvažiuoti Žytomyro trasą. Ji nuolat apšaudoma rusų karių, kai kuriose automagistralės vietose tuo metu vyko aktyvūs mūšiai, dabar ten daug sušaudytos karinės technikos. Pats saugiausias maršrutas driekiasi aplink, per keletą Ukrainos miestų, o kelionė trunka maždaug 15 valandų.

Būnant humanitarinės kolonos viduryje atrodo, kad maršrutas saugus, tačiau karo metu saugumo garantuoti neįmanoma. „Dabar vykstame į Kyjivą, baisu ir jums, ir mums. <...> Blogiausia, kai nesupranti, iš kur atskris raketa. Dabar važiuojam, o ji gali nukristi už šimto metrų“, – sako Artūras.

Pakeliui pravažiuojame dešimtis degalinių, prie daugumos jų – ilgos automobilių eilės. Degalų Ukrainoje trūksta. Daugelyje degalinių jų nėra, o ten, kur yra, vienai mašinai skiriama tik 20 litrų. Mūsų mašina prikrauta ir kanistrų su dyzeliu, atvežtu taip pat iš Lietuvos. Kelio ženklai užspalvinti arba užklijuoti juoda plėvele – tai padeda dezorientuoti priešą.

Važiuojant netoli Vinycios, už poros kilometrų nuo mūsų žemame aukštyje praskrenda karinis sraigtasparnis. „Nežinau, chebra, gerai tai ar blogai“, – ramiu tonu sako Artūras. Sraigtasparnis dingsta už kalvos, o kartu su juo – ir grėsmės jausmas.

Kai kurie Artūro draugai dabar kariauja, važiuodamas jis bendrauja su jais vaizdo skambučiais. Telefono ekrane vietoje išsekusių ir karo nuvargintų veidų į Artūrą ir mus kreipiasi tvarkingi ir linksmi vyrai. Vienas kariškis su prižiūrėta tankia barzda sako: „Mes juk kariaujame savo namuose, galime nuvažiuoti pašaudyti, tada grįžti nusiprausti ir tada vėl važiuoti pašaudyti.“ Kiekviename Artūro draugo žodyje justi užtikrintumas ir ramybė.

„Anksčiau, kad į armiją nepaimtų, tūkstantį dolerių mokėdavai, o dabar tūkstantį moki, kad tik paimtų. P⭑zdy maskoliams atrašyti“, – juokiasi kariškis. Kai Artūras pasako, kad kartu važiuoja žurnalistai, jo draugas sako: „O kaip pas mus? Viskas normaliai, laikomės, vyrai.“ Nuo jo veido šypsena neišnyksta nė sekundei. Pokalbio pabaigoje apsikeičiame visiems įprastu „Šlovė Ukrainai! Šlovė herojams!“.

Kalbėdamiesi su Artūru bandome suprasti jo jausmus, taip pat – ką reiškia išgyventi tragediją, nukritusią ant jo ir jo artimųjų, draugų ir pažįstamų pečių. Kalbant su juo kartais atrodo, kad karo nėra.

„Dabar niekam nepasiskųsi. Vieno artimuosius nužudė, kito – dar nenužudė. Vieno namus susprogdino, kito mašiną paėmė – dabar visiems blogai. <...> Turime viską daryti pagal karinę discipliną, be emocijų ir jausmų. Laukiu dienos, kai paskelbs: „Grįžkite namo, karas baigėsi, mes laimėjome.“ Tada galėsime tas emocijas išleisti: norėsime verkti – verksime, norėsime prisigerti – prisigersime“, – sako Artūras.

Jis pasakoja, kaip įvykius išgyvena jo draugai kariškiai: „Kartą bičiulis pasivedė į šoną ir sako: „Pas mane minus keturi kareiviai“, jo akyse ašaros, tačiau negalime duoti valios emocijoms. Apsikabiname ir išsiskirstome. Jie išvažiuoja į postus kariauti automatais, mes sėdame ir išvažiuojame su savo kolona.“

Humanitarinės pagalbos pervežimas – tai taip pat dalyvavimas kariniuose veiksmuose. Artūras sako, kad rusų kariai nereaguoja į raudonus kryžius arba lenteles, informuojančias apie humanitarinės pagalbos transportavimą. Tokios mašinos gali taip pat būti apšaudytos; keli savanoriai, pasak mūsų pašnekovo, buvo nužudyti, kai bandė evakuoti žmones. Tai negąsdina Artūro, bet gąsdina jo šeimą.

„Sūnus man sako: „Tėti, aš labai bijojau, kad tavęs nesušaudytų.“ Sunku tokius dalykus girdėti. Sunku išvažiuoti, kai žmona verkia. Ji nenori, kad važiuočiau, bet nebando atkalbėti. Yra toks posakis: „Kas kitas, jei ne mes!“ Aš turiu drąsos išvažiuoti, mano žmona turi drąsos neatkalbinėti. Jos mamą ir močiutę išvežiau į Lenkiją“, – sako Artūras.

Kuo arčiau Kyjivas, tuo labiau jaučiasi karas. Naktį miestuose ir kaimuose gatvės neapšviestos, nuo septintos valandos vakaro nė viename lange nedega šviesa, keliuose taip pat tamsu. Taip siekiama išvengti priešo bombardavimų. Tamsoje artilerininkams ir lakūnams sunkiau orientuotis, suprasti, kurie punktai apgyvendinti.

Dalį humanitarinės pagalbos turime perduoti mieste, esančiame per 150 kilometrų nuo Kyjivo. Pakeliui Artūras kelis kartus susiskambina su žmogumi, kuris turi viską paimti. Kiekvienąkart vyras kitame laido gale klausia: „Kas tu? Kas tave siuntė?“ Karas, visi įtartini.

Sustojame neapšviestame kelyje. Šviesa – tik dviejų mikroautobusų (mūsų ir to, į kurį reikia perkelti keletą dėžių) priekiniai žibintai ir švieslentė „Šlovė Ukrainai“ ant miesto autobuso. Iš tamsos atvažiuoja keletas karinių sunkvežimių, galvoje mintis – ar tai tikrai mūsiškiai? Mašinos pravažiuoja pro šalį. „Mūsiškiai“, – pagalvoju. Perkeliame dėžes ir tęsiame kelionę į Kyjivą.

Sostinės priemiesčiai

Prie Kyjivo privažiuojame Odesos trasą. Ši trasa, kaip ir Charkivo, dar neužimta priešo. „Ją rekonstravo, įprastai čia viskas šviečia, dabar – patys matote“, – sako Artūras, važiuodamas neapšviestu keliu.

Pirmajai nakčiai sustojame pas Artūrą. Jo namas yra Kyjivo priemiestyje, iki sostinės – maždaug 15 kilometrų. Privažiuojame pirmąjį patikros punktą. Naktį pro jį važiuojant automobilio žibintai turi būti išjungti, salone įjungta šviesa, kad kariškiai galėtų matyti automobilio salone esančius žmones. Visiškoje tamsoje atrodo, kad patikros punkto niekas nesaugo, tačiau, mums artėjant, kairėje kelio pusėje įsižiebia trys ryškios šviesos. Iš kiaurai akinančių lempų link mūsų artėja žmogaus su ant peties kabančiu automatu siluetas.

– Labas vakaras! Kur važiuojate?
– Vežėme humanitarinę pagalbą iš Lvivo, o dabar namo. Aš netoliese gyvenu.
– Žinote slaptažodį?
– Slaptažodžio nežinome, tačiau galiu paskambinti mūsų sargui, jis patvirtins, kad aš iš čia.
– Negalime jūsų praleisti.

Kariškis pasiūlo mums važiuoti iki Artūro namų iš kitos pusės ir vėl pradingsta tamsoje. Apsisukame, lempos užgęsta.

Praėjus mėnesiui nuo karo pradžios, Kyjivo priemiesčiai tapo žiauraus rusų įsiveržimo į Ukrainą liudininkais. Sušaudytų taikių Bučos gyventojų už nugaros surištomis rankomis fotografijos kovo pradžioje apskriejo visą pasaulį. Irpinėje rusų kariai šaudė į moteris ir mergaites, po to tankais važinėjo per jų kūnus. Išvaduotų Kyjivo apskrities miestų gatvės buvo nubarstytos mirusių piliečių kūnais. Pirmosiomis rusų įsiveržimo dienomis kyjiviečiai traukėsi į priemiesčius nesuvokdami, kas ten jų laukia.

„Ką darė žmonės po pirmosios raketų atakų bangos vasario 24 dieną? Išvažiavo į savo kaimus, pas močiutes, į sodybas aplink Kyjivą, nežinojo, kad Bučą, Hostomelį, Ivankivą užims per artimiausias tris dienas. Ir žmonės buvo pričiupti, pakliuvo į nelaisvę. Sėdėjo alkani, be ryšio, be šildymo. Mano žmonos sesuo keturioms dienoms dingo iš ryšio zonos, galvojome, kad jos jau nebėra tarp gyvųjų“, – pasakoja Artūras.

Artūro namas yra nedideliame kotedžų miestelyje 30 kilometrų nuo Irpinės. Tądien, kai atvažiuojame pas Artūrą, Kyjivo rajono miestuose vyksta dar intensyvesni mūšiai. Būtent todėl šiose vietose dabar sustiprinta apsauga. Artūras pasakoja, kad jo kaimynai, kurie nepaliko savo namų, susibūrė į savanorių budėtojų būrius. Aplink visą miestelį pristatyta patikros punktų, kuriuos saugo Ukrainos kariškiai, o namų gyventojai kontroliuoja miestelį iš vidaus. Pamainomis jie patruliuoja savo gatvėse, prižiūri, kad į gyvenvietę neateitų diversantai. „Dabar kaimynai į bendrą chatą rašys – kas čia per įtartina mašina naktį važinėja“, – juokauja Artūras, turėdamas omenyje mūsų mikroautobusą.

Namuose mus pasitinka dabar čia gyvenančios Artūro giminės. Kol su Artūro broliu lauke kalbamės apie karą, pro šalį praeina trys patruliai. Saugo apylinkę. Namų languose tamsu, tik karts nuo karto juose suspindi ryškūs blyksniai, nušviečiantys ir visą gatvę. Nutylam. „Už kokių penkių sekundžių ateis garsas“, – sako Artūro brolis. Už penkių sekundžių mus pasiekia duslus sprogimo garsas. „Šviesos greitis visada didesnis nei garso. Greičiausiai tai mūsų OGS numušinėja raketas“, – prideda brolis. Jis sako, kad priprasti prie šito neįmanoma, bet dabar reaguoja ramiau nei karo pradžioje. Kol parūkome, kažkur netoli mūsų OGS numuša tris rusiškas raketas.

Vakarienės metu Artūras, pagautas įkvėpimo, planuoja rytojų. Jis padeda mums ieškoti pašnekovų būsimai publikacijai. „Ryte pasikalbėkite su Agnieška (Artūro žmonos sese ir evakuacinių reisų iš Kyjivo koordinatore), vėliau ligoninėje pabendrausite su gydytoju, tada – meras, per pietus – teritorinės gynybos kariai, vėliau – pas dantistą ir pas snaiperius“, – sako Artūras.

Užmiegame girdėdami duslius sprogimus. Tikriausiai dirba OGS.

Darbui sirenos nė motais

Artėjant prie Kyjivo, virš daugiaaukščių pastatų matyti kylantys dūmų stulpai. Kasdien daugėja naujienų apie tai, kad sviediniai pataiko į vieną ar kitą miesto rajoną. Keliuose palikti apdegę automobiliai. Patikros punktai čia ilgesni nei kituose Ukrainos regionuose, kai kurie jų driekiasi šimtus metrų. Vos per kelias minutes apvažiuojame dešimtis prieštankinių ežių ir masyvių betoninių plokščių, kuriomis padengti visi miesto keliai.

Kyjivas primena neįveikiamą tvirtovę. Aštuoni tiltai per Dnieprą yra užminuoti; jei priešo kariuomenė įžengs į miestą, jie bus susprogdinti, o kairysis Dniepro krantas bus atskirtas nuo dešiniojo. Tai apsaugos miesto centrą. Dėl to pakeistas Kyjivo metro darbas – dabar traukiniai ant tiltų nekyla.

Pirmoji mūsų stotelė – Artūro autoservisas. Mus pasitinka jaunas vaikinas Vitalikas (ne tas, kurį sutikome Lvive) – prieš mėnesį jis čia dirbo mechaniku, o šiandien, kaip ir daugelis sutiktų kelionėje, savanoriauja – padeda pristatyti humanitarinę pagalbą, veža pabėgėlius prie Lenkijos sienos.

Dirbtuvėse po pakeltu ryškiai oranžiniu „Ford Mustang“ sukrauti vandens buteliai, dėžės su konservais ir higienos reikmenimis. Skubėdami krauname medikamentų dėžes ir vandenį į mikroautobusą. Iš skirtingų pusių ataidi sprogimai. Aidas šiuos garsus paverčia nenutrūkstamu ūžesiu. Kūnas į tai reaguoja adrenalino pliūpsniu. Įsiklausau, bandau pagauti virš galvos skrendančio lėktuvo garsą arba raketos švilpimą. Negirdime nei lėktuvo, nei raketos, bet pamatome pilkų dūmų stulpą, kylantį virš už kelių kilometrų esančio pramoninio pastato. Akomponuojant įvairiems karo garsams, sėdame į mašiną ir važiuojame į Kyjivo regioninę ligoninę.

Prie įėjimo į ligoninę stovi keletas slaugytojų ir gydytojų. Prieš minutę čia atvažiavo greitosios pagalbos automobilis. Tuo metu, kai iš automobilio medikai stumia vežimėlį su sužeistu vyru, užklotu medicinine antklode iš auksinės folijos, – tokiomis antklodėmis užklojami hipotermiją (nušalimą) patyrę žmonės, – visai prie pat pasigirsta galingas sprogimas. Seselė pritupia ir išsigandusi žiūri į dangų, tą patį daro ir gydytojai. Kelioms sekundėms visi sustingsta, o paskui greitai veža į ligoninę naują pacientą.

„Atvežė kariškį. Gyvas, bet sunkios būklės. Jis reanimacijos skyriuje, bus gaivinamas, tada specialistai dirbs toliau“, – sako Kyjivo regioninės ligoninės rentgeno laborantas Aleksandras Karpukas.

Čia vežami tik sunkūs pacientai, nes tai klinikinė ligoninė. Visi jie atvežti iš aktyvių karo veiksmų zonų: kariškiai – iš fronto linijos, civiliai – iš Kyjivo srities – Bučos, Hostomelio ir Irpinės. „Vyrauja kaulų lūžiai ar kitos sunkios traumos, be to, prieš juos buvo smurtaujama, merginos buvo prievartaujamos. Daug civilių su šautinėmis žaizdomis. Neseniai atvežė ligonį, kuris, eidamas į mišką malkų, atsistojo ant okupantų minos. Deja, po dienos jis mirė. Vakar atvežė moterį, šalia jos sprogo sviedinys, skeveldros pataikė į galvą. Operacija pavyko, ačiū Dievui, ji gyva“, – pasakoja gydytojas.

Be mūsų mikroautobuso, į ligoninę atvažiavo ir kartu su mumis vykęs miesto autobusas. Visa savanorių komanda ėmė krauti iš jo maišus su šiltais drabužiais, antklodėmis ir pledais. „Jūsų atvežti drabužiai atitenka evakuotiems žmonėms. Jie nuogi, basi – ką buvo apsirengę, taip ir atvyko“, – pasakoja Aleksandras.

Be nuolatinio sunkius sužalojimus patyrusių pacientų srauto, į Kyjivo regioninę ligoninę kasdien atvyksta automobilių su humanitarine pagalba. Su vaistais, drabužiais ir maistu. Tai reikalinga ne tik pacientams, bet ir čia, ligoninėje, galima sakyti, gyvenantiems gydytojams. „Aš, pavyzdžiui, nesu išėjęs iš ligoninės nuo vasario 24 dienos, dirbu 24 valandas per parą. Ir tokių dauguma, gal 80 procentų. Bet mes dirbame, laikomės. Vse budze Ukraina, vse budze peremoga (liet. viskas bus Ukraina, viskas bus pergalė)“, – sako gydytojas.

Humanitarinė pagalba iškraunama šalia autobuso. Medicinos darbuotojai viską neša rankomis arba greitosios pagalbos vežimu suveža į pastatą. Artūras prašo Aleksandro pranešti, ko dar jiems reikės. Skamba oro antskrydžio sirenos. Čia susirinkusių žmonių veiduose tvyro nepajudinama ramybė, visi toliau užsiima savo reikalais. Aleksandras pasakoja, kad dažniausiai ligoninės darbuotojai slepiasi slėptuvėse, tačiau tai ne visada įmanoma.

„Naktį beveik visą laiką kaukia sirenos, bet jei turime kritinių pacientų, dirbame, nes negalime laukti“, – sako gydytojas.

Kitaip nei žmonės, kurie jau trečią savaitę gyvena karo sąlygomis, aš pats pirmosiomis valandomis naujoje realybėje jaučiu nerimą. Dėl nematomos grėsmės, kybančios virš galvos, kūnas ir toliau išskiria adrenaliną. Sprogimas, nuskambėjęs apylinkėse mūsų atvykimo metu, vis dar neramina. „Tai, greičiausiai, oro gynyba suveikė. Tikiuosi“, – daro prielaidą Aleksandras.

Vėliau paaiškėja, kad Ukrainos oro gynybos sistema iš tiesų suveikė – ji numušė virš Kyjivo skridusią Rusijos sparnuotąją raketą. Jos likučiai nukrito Kurenivkos rajone, už poros kilometrų nuo mūsų. Per sprogimą žuvo vienas žmogus, šeši buvo sužeisti.

Automobilyje Vitalikas mums parodo sprogimo vaizdo įrašą ir sako: „Stovėjome šioje sankryžoje.“ Nelaimė įvyko maždaug po dešimties minučių, kai nuvažiavome.

„Mes visada kariausime“

Vietomis pustuščius Kyjivo kelių ruožus keičia įprastų miesto spūsčių atkarpos. Priartėję prie chaotiškos automobilių eilės suprantame, kad priekyje yra saugomas patikros punktas (kai kuriuose apsaugos ir patikrinimų nebūna). Vairuotojai kantriai laukia progos jį pravažiuoti. Mūsų mikroautobusui tai negalioja. Mūsų vairuotojas yra profesionalus lenktynininkas ir savanoris. Tai leidžia aplenkti kamščius ir laisvai judėti tolyn.

Artūras meistriškai persirikiuoja iš vienos juostos į kitą dešinėje rankoje laikydamas telefoną, kaire įsitvėręs vairo. Pro dešimtis abiejose ​​pusėse išrikiuotų automobilių jis atsargiai važiuoja prie kontrolės punkto, rodydamas į raudonus kryžius ant mašinos lenda prieš kitus. Privažiuojame prie patikros punkto ir Artūras, atsisukęs į kairėje stovinčią mašiną, be žodžių klausia – stovite eilėje? Abiejų automobilių langai uždaryti, todėl bendraujama gestų kalba. Kitoje mašinoje sėdinčios keturios galvos vienu metu linkčioja. Artūras užtikrintai įveikia patikros postą pirmas, o iškėlęs delną į viršų nepamiršta padėkoti kitiems. Čia visi skuba. Aštuntą vakaro prasideda komendanto valanda, tad iki tol turime spėti apvažiuoti visas suplanuotas vietas.

Patikros punktus visą parą saugo teritorinės gynybos kovotojai – Ukrainos kariuomenės savanorių daliniai. Antrąją karo dieną ukrainiečiai, norintys ginti savo šalį, pradėjo masiškai stoti į teritorinę gynybą. Savanorių buvo tiek, kad daugumai tiesiog neužteko vietos, jie buvo įtraukti į rezervą, jiems pasiūlyta palaukti, kol prireiks jų pagalbos. Pagrindinė teritorinės gynybos kovotojų užduotis – apsaugoti miestą, patikros punktus ir strateginius objektus. Dabar visos šalies mastu teritorinės gynybos gretose yra virš 110 tūkstančių žmonių; prasidėjus karui daugelis jų jau turėjo kovinės patirties.

„Kariauju nuo 2014 m. „Azovo“ batalione, dalyvavau antrajame koviniame žygyje į Mariupolį 2014 m. gegužę“, – sako Andžejus Vereimenko, teritorinės gynybos kovotojas, saugantis vieną iš Kyjivo kontrolės punktų.

2014 m. prasidėjus karui šalies rytuose, Ukrainoje susiformavo savanorių kariniai daliniai. Prie jų prisijungė ir kovinės patirties turinčių žmonių, ir civilių, norinčių ginti Ukrainą. Dažnai tokius savanorius vienydavo kraštutinės dešinės, nacionalistinės idėjos. Ukrainoje susikūrė keli savanorių būriai, vienas žinomiausių – „Azovo“ batalionas, kuris šiandien laikomas vienu labiausiai apmokytų Ukrainos kariuomenėje. Tačiau ilgus metus šalyje šio karinio būrio veikla buvo vertinama kontroversiškai, nes jis buvo sukurtas „Dešiniojo sektoriaus“ (neformalus Ukrainos dešiniųjų nacionalistų judėjimo, susiformavusio 2013–2014 m. protestų metu; pradžioje tai buvo futbolo sirgaliai / chuliganai, kitaip – ultros) radikalų.

Batalionas oficialiai tapo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dalimi tik 2019 m. Iki tol „Azovo“ kariai aktyviai dalyvavo šalies rytuose vykusiame kare, tačiau veikė savanorių formacijos principu. To priežastis – Ukrainos politikų noras atsikratyti tapatinimo su ultradešiniomis jėgomis, be to, bataliono ideologija formavo nepalankų Ukrainos įvaizdį Vakarų pasaulyje.

Paradoksalu, kad „Azovo“ batalionas susikūrė šalimai Mariupolio esančiame Berdianske, kuriame gyvena daugiausia rusiškai kalbantys ukrainiečiai. Vienas buvusių „Azovo“ vadų Andrejus Bileckis kilęs iš Charkivo, miesto, kuris visada buvo laikomas vienu rusiškiausių Ukrainoje. Tai smarkiai rezonuoja su Rusijos skleidžiama propaganda, kad „Azovo“ bataliono kariai – tai rusų kalbą niekinantys neonaciai ir kiti įvairaus kalibro dešinieji fanatikai. „Azovo“ karius vienija nacionalistinės pažiūros, tačiau didžioji jų dalis kilusi iš Rytų Ukrainos.

Šiandien „Azovo“ pulko kariai kartu su 36-osios brigados ginkluotųjų pajėgų jūrų pėstininkais kovoja dėl Mariupolio. Mariupolio miesto valdžia skelbia, kad per nuolatinį bombardavimą sunaikinta 90 proc. miesto, o šiuo metu jame yra likę apie 130 tūkst. civilių. 2014 metais šį miestą „Azovo“ kariams jau teko atkovoti iš prorusiškų separatistų. Čia buvo šio dalinio bazė, kurią, pasak šiuo metu miestą ginančio „Azovo“ vado Deniso Prokopenko, prieš keletą savaičių užėmė Rusijos kariai.

2014-aisiais Andžejus į savanorių karinį dalinį pateko ne dėl politinių pažiūrų, o dėl to, kad Černihive, iš kurio yra kilęs, nepapuolė į karinę tarnybą. Jis sako, kad domisi istorija ir visada žinojo, kad karas su Rusija neišvengiamas: „Puikiai žinau, kad mes, ukrainiečiai, esame labiausiai į Rytus nutolusi Vakarų pasaulio tauta. Mus visada puola arba mongolai-totoriai, arba maskoliai, arba dar kas nors. Mes nuolat kariausime. Aš tai suvokiau. Likus trejiems metams iki karo nusipirkau kamufliažą, pradėjau ruoštis: tai užkasu kanistrą su dyzeliniu, tai dar ką nors. Žmonės žiūrėjo į mane kaip į pamišėlį, bet vėliau paaiškėjo, kad buvau teisus.“

Šimtus Kyjivo patikros punktų saugo tūkstančiai tokių kovotojų. Andžejus įsitikinęs savo šalies stiprybe, nes per aštuonerius karo Ukrainoje metus atsirado daugybė mokančių kariauti žmonių. Andžejus su pasitikėjimu kalba apie Ukrainos armijos pranašumą. Jo žodžių patikrinti negaliu, bet žinau, kad ukrainiečiai kariai kartais sąmoningai pagražina faktus ir padidina aukų skaičius, tą patį daro ir Rusijos kariuomenė. Nes tai ir informacinis karas.

„Karine prasme, paimti Kyjivo šiuo metu neįmanoma. Pirma, rusai pasirinko jiems nepalankią taktiką, antra, motyvuotų žmonių su karine patirtimi turime daugiau, taip pat karinių pajėgų kokybės ir kiekybės atžvilgiu. Net jeigu jie mobilizuos visą Rusiją – mes būsime pranašesni. Rusai pralaimėjo tądien, kai kirto Ukrainos sieną“, – sako Andžejus.

Priešui tikrai nepavyko apsupti ir išlaikyti Kyjivo. Kovo pabaigoje Rusijos kariai paliko Kyjivo srities miestus. Paliko šimtus žuvusiųjų ir išdegintą žemę.

Teritorinės gynybos kovotojai lauko sąlygomis mus vaišina kava. Jie lieka saugoti posto, o mes sėdame į savo humanitarinį automobilį ir važiuojame toliau.

Miesto pasididžiavimas ir karinis aerodromas

Privažiuojame Vasilkivą – miestą, esantį 40 kilometrų į pietus nuo Kyjivo.

Kaip ir daugelis miestų Kyjivo apskrityje, Vasilkivas yra strateginis objektas. Čia įkurtas karinis aerodromas, kuris buvo sprogdinamas nuo pirmųjų karo dienų. Vasario 26-ąją čia buvo bandoma nutupdyti rusų desantą, tačiau Ukrainos kariams pavyko išlaikyti miestą. Vienas lėktuvas su rusų desantininkais buvo numuštas ukrainiečių OGS tą pačią dieną. Vasario 27-ąją po oro atakos Vasilkivo apylinkėje užsidegė naftos bazė. Nors rusų kariai čia neįžengė, miestas reguliariai bombarduojamas.

Miesto administracijos pastate įsikūrė humanitarinis štabas. Koridoriuose ir kabinetuose, taikiu metu užimtuose administracijos darbuotojų, dabar šimtai dėžių su medikamentais, vandeniu, maistu ir drabužiais. Humanitarinė pagalba papuola pirmiausia čia, o vėliau yra paskirstoma miesto gyventojams.

Ekskursiją po pastatą mums veda jauna administracijos darbuotoja. Ji vietinė, bet iki karo kurį laiką gyveno Vilniuje. „Aš taip myliu Vilnių. Norėčiau, kad man kas nors iš Lietuvos neperšaunamą liemenę perduotų“, – sako mergina. „O jums trūksta neperšaunamų liemenių?“ – klausiu. „Na taip, aš savo atidaviau mūsų kariams, bet ir jūsų geros – NATO“, – šypsosi darbuotoja.

Viename administracijos kabinetų mus pasitinka Vasilkivo merė Natalija Balasinovič. „Pastarosiomis dienomis čia tiek daug žurnalistų atvažiuoja: iš BBC, CNN, „Deutsche Welle“, – pamačiusi mus sako Natalija. Koridoriuje šiuo metu budi du kariškiai, ant jų veidų – juodos kaukės, ant pečių kabo automatai AK-47. Jie saugo merę.

Praėjus kelioms minutėms, mūsų kolona – mes, humanitarinis mikroautobusas ir merė su apsauga – privažiuoja sunaikintas miesto vietas.

Tolumoje už merės nugaros – apgriautas gyvenamasis namas. Vienoje jo pusėje nuo žemės iki pat stogo tęsiasi juodas suodžių ruožas, būtent į šią pastato dalį pataikė sviedinys. „Šie žmonės tiesiog miegojo naktį ir žuvo. Už ką?“ – klausia Natalija. Aplink išversti medžiai, ant žemės mėtosi šakos. Priešais namą – parduotuvė pramuštu stogu ir išmuštais langais, išdužę ir šalia esančio pastato langai.

Netoliese girdisi dundėjimas. Dairydamasi aplink Natalija ištaria: „Taaaip, tai sprogimas.“ Klausiu, gal merė žino, kur galėjo nukristi sviedinys. „Ne, nežinau, deja, Putinas man nepraneša“, – ironiškai sako Natalija, tačiau vėliau priduria, kad ten, iš kur griaudėjo sprogimas, yra karinis aerodromas. Būtent dėl šio aerodromo Vasilkivas bombarduojamas rusiškomis balistinėmis raketomis nuo pirmųjų karo minučių.

Važiuojame link oro antskrydžio sugriauto Vasilkivo profesinio licėjaus. Vasario 27 dieną į pastatą pataikė sviedinys. „Čia mokėsi studentai, norintys įgyti vidurinį profesinį išsilavinimą: suvirintojai, siuvėjos, kirpėjos – visiškai paprasti vaikai iš paprastų šeimų, iš mūsų rajono. Dar vasarą buvau jų išleistuvėse, jie buvo mūsų pasididžiavimas. Ar tai karinė bazė? Čia mokosi vaikai. Tai karinė bazė?!“ – piktinasi merė.

Pokalbio metu Natalija dažnai užsimena apie NATO ir pasaulio neveiksnumą. Pasak jos, ukrainiečiai pavargo nuo užuojautos ir laukia ryžtingesnių žingsnių, tokių kaip dangaus virš šalies uždarymas. Apie tai, kaip ir apie šalies aprūpinimą puolamaisiais ginklais, daug kalbėjo ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. „Haga ir visa kita bus vėliau, bet šiandien mums reikia gyventi, tiesiog gyventi. Po kiekvieno miesto apšaudymo mano dukra – jai vienuolika metų – skambina ir klausia: „Mama, ar tu gyva?“ Nenorime taip gyventi.“

Mėnesį trukusios okupacijos metu kai kurie Kyjivo srities miestai gyveno blokados sąlygomis. Bučoje, Irpinėje, Borodiankoje gyventojams ištisas savaites teko slėptis savo namų rūsiuose be vandens, maisto ir elektros. Nepaisant sunkios Vasilkivo padėties, sugriautų pastatų ir nuolatinių oro antskrydžių pavojaus, mieste liko įprasto gyvenimo požymių. „Gyvenimas nesustojo: per pastarąją savaitę mūsų gimdymo namuose gimė šeši vaikai, parduotuvės dirba iki pietų, ne visos, bet dirba, neturi visų maisto prekių, bet maisto yra. Vaistinės taip pat dirba, nors ne visi vaistai prieinami. Šiuo metu negalime organizuoti šiukšlių išvežimo, nes paslaugas teikiančios įmonės darbuotojai bijo čia važiuoti, jiems neužtenka dyzelino. Vandens yra, elektra yra“, – pasakoja Natalija Balasinovič.

Natalijos sargybiniai nuolat šalia. Kaip ir Didžiosios Britanijos karališkoji gvardija, kariškiai su automatais rankose stovi ​​merei iš abiejų pusių ir akylai stebi aplinką. Kiekvieną vakarą Natalija keičia nakvynės vietą, sargybiniai ją lydi visur. „Tiesą sakant, jie mane šiek tiek erzina. Aš taip mėgstu vairuoti pati“, – juokauja Natalija.

Užimtuose pietiniuose ir rytiniuose Ukrainos miestuose merai nuo pat karo pradžios tapo vieni pagrindinių Rusijos kariuomenės taikinių. Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios iš viso buvo pagrobta 11 merų. Prieš kelias savaites prezidentas Volodymyras Zelenskis interviu „The Economist“ sakė, kad kai kurie miesto vadovai buvo nužudyti, kai kurie dingo be žinios, tačiau situacijos nekonkretino.

Pagal Rusijos karinės vadovybės logiką, miestų vadovų ir aukščiausių valstybės politikų pašalinimas gali užtikrinti totalią okupuotų teritorijų ir visos šalies kontrolę. Iš pranešimų žiniasklaidoje atrodo, kad galutinis Rusijos invazijos tikslas yra nužudyti Volodymyrą Zelenskį ir į jo vietą pastatyti sau lojalų žmogų. Tai rodo pranešimai apie pasikėsinimus į Ukrainos prezidento gyvybę ir šalies žvalgybos duomenys: Euromaidano revoliucijos metu nuverstas Viktoras Janukovyčius kovo pradžioje buvo Minske.

Tačiau neatrodo, kad Kremliaus taip pamėgta priešų naikinimo taktika dabartinio karo kontekste turi nors kokį šansą. „Šiandien Ukrainos okupuoti neįmanoma, tikrai jums sakau, tam reikėtų išnaikinti visus iki paskutinio ukrainiečio“, – mano Natalija Balasinovič.

Dobrogo dnia (liet. laba diena) – sveikinasi ji su vasilkiviečiais, einančiais pro sugriautą miesto pasididžiavimą – Vasilkivo profesinį licėjų. Lydima juodų kaukių su automatais rankose, merė grįžta prie darbų, o mes važiuojame atgal į Kyjivą.

Humanitarinio automobilio pėdsakas

Antroje dienos pusėje sirenos, barikados ir balti raketų pėdsakai danguje virš Kyjivo susilieja į viena. Lobanovskio prospekte pravažiuojame namą, į kurį antrąją karo dieną pataikė raketa. Skylė – dešinėje, o kairėje pusėje tebegyvena žmonės.

Prie aukšto pastato, aptverto pilka betonine tvora su spygliuota viela, mus pasitinka vietiniai specialiojo policijos būrio kariai. „Šioje vietoje neužsibūkim, nes policininkai čia turi bazę, gali atskristi raketa“, – rodydamas į pastatą sako Artūras. Vienas iš kovotojų yra artimas Artūro draugas, jie skambinosi mūsų kelionės iš Lvivo metu. Duoti interviu kariai atsisako: „Ne, mums negalima, atleiskit.“ Daugeliui kariškių Ukrainoje draudžiama viešinti asmenines nuotraukas socialiniuose tinkluose ir bendrauti su žurnalistais, nes informacija gali būti naudinga priešui.

Draugas kiek nerimaudamas pasakoja Artūrui, kad jie siunčiami kovoti į Irpinę, bet visi nusiteikę kovingai. Atsisveikindami jie stipriai apsikabina, nes kito susitikimo gali ir nebūti. Čia atsisveikinama visada šiek tiek emocingiau nei ten, kur karo nėra.

Šalia kovotojų kojų ant žemės lieka dėžės su konservais, greito paruošimo makaronais, vandeniu ir vaistinėlėmis. Tokios humanitarinės pagalbos krūvelės po kiekvieno mūsų sustojimo virsta vienu ilgu pėdsaku. Kariai grįžta į bazę, o mes važiuojame toliau.

Visi tampa savanoriais

Kyjivo restoranas „Chlibnyj“ (liet. „Duoninis“), kaip ir daugelis kitų, šiuo laikotarpiu taip pat virto humanitariniu štabu. Jo virtuvėje savanoriai kasdien pagamina 170 maisto porcijų, kurios nemokamai dalinamos vyresnio amžiaus ir socialiai pažeidžiamiems žmonėms bei teritorinės gynybos kovotojams. „Verdame barščius, kepame bandeles, kotletus – ta prasme, įprastus patiekalus, kurie padeda atgauti jėgas ir sušildo kiekvieno, kuriam gaminame, sielą“, – sako odontologas ir savanoris Jaroslavas Morozovas.

Imti į rankas ginklo Jaroslavas nenorėjo, tačiau vedamas savo pagrindinės gyvenimo misijos – padėti, subūrė savanorių komandą ir dabar maitina žmones, taip pat renka humanitarinę pagalbą ir pristato ją į įvairias Ukrainos vietas.

„Svarbiausia – rasti žmonių, kuriems to tikrai reikia. Tiems, kurie negali pakilti iš lovos, kuriems sunku prieiti atidaryti duris – noriu dirbti tokiems žmonėms“, – pasakoja Jaroslavas.

Tokių mieste liko daugiausia. Pasak Jaroslavo, išvyko daug jaunų miesto gyventojų. Kai kurie iš jų negalėjo kartu pasiimti tėvų ir senelių. Su Jaroslavu dirbantys savanoriai, pagyvenusiems žmonėms į namus pristatantys maistą, mato, kad daugiabučiuose daugiausia liko senjorų, kurie negali savimi pasirūpinti.

Jaroslavo komanda ne tik ruošia maistą, bet ir renka maisto paketus, kurie vėliau siunčiami į Charkivą, Černihivą ir kitus miestus. Restorano baro vitrinoje vietoje užkandžių ar desertų, kurių čia dar buvo vasario 23 d., dabar – dėžės su turniketais, tvarsčiais ir vaistais. Kartais prie vaistinių Kyjive nusidriekia ilgos eilės, trūksta medikamentų. Jaroslavo komanda ieško žmonių, kuriems reikia pagalbos, aprūpina juos vaistais, reikalingais jų gyvybei palaikyti.

Siekdami užtikrinti, kad humanitarinė pagalba ir maistas būtų pristatyti į reikiamą vietą, savanoriai viską fotografuoja ir siunčia į bendrus savanorių chatus. „Mano požiūris į gyvenimą paprastas: ką gaunu nemokamai, tą nemokamai ir atiduodu“, – sako Jaroslavas.

Jaroslavas – nuoširdus ir šviesus žmogus, daug šypsosi, viską daro iš širdies. Tuščiame restorane, kur ant stalų sukrautos apverstos kėdės, jis pavaišina ir mūsų ketveriukę.

Gatvėje girdimi sprogimai ir sirenos užduoda mūsų pokalbiui ritmą. „Jaučiuosi visiškai saugus, visiškai pasitikiu tais, kurie saugo mūsų miestą. Esu įsitikinęs, kad tai saugiausias miestas visoje Ukrainoje“, – užtikrintai sako Jaroslavas.

Artūras su Jaroslavu susipažino prasidėjus karui, dabar didžioji dalis maisto ir humanitarinės pagalbos Kyjivo gyventojams čia atkeliauja iš Lietuvos.

„Žinote, labiau norėčiau kalbėti ne apie poreikius, o apie dėkingumą. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos žmonės buvo pirmieji, kurie su mumis susisiekė. Padedant Artūrui, turėjome galimybę sulaukti gana rimtos paramos. Atvažiavo ne vienas autobusas su maistu, kūdikių maistu, drabužiais, tai suteikė galimybes plėsti savo štabą. Nesu tikras, ar be jų paramos šiandien visa tai turėtume“, – sako Jaroslavas.

Pagalbą savanoriams teikia ir Italija, ir kitos šalys bei fondai. Karas mažai ką palieka abejingus, todėl žmonės padeda finansiškai, tačiau Jaroslavas, kaip ir kiti savanoriai Ukrainoje, humanitarinio štabo reikmėms išleidžia nemažai ir savo pinigų.

Dabar savanorystė virto užsiėmimu ne tik norintiems padėti, bet ir tiems, kurie geba organizuoti, burti komandas, kurti logistikos grandines. Žmonių verslumas virto nuoširdžiu pasiaukojimu, o tai beveik visada lemia sėkmę.

Karas pro taikiklį

Chresčatiko gatvėje priešais Maidano nepriklausomybės statulą žurnalistas bando pakelti į orą droną. Po kelių sekundžių vyras krinta ant pilvo, ištiesia rankas į šonus ir veidu atsiremia į žemę. Nukreipęs į žurnalistą automatą, greitai ateina kariškis. Sustojęs šalia gulinčio vyro, kariškis toliau į jį taikosi. Dronus į orą čia kelti draudžiama.

Šį vaizdą, važiuodami pro šalį, stebime pro automobilio langus. Miesto apsauga Kyjive nenumato jokių kompromisų. Patikros punktų, skirtingai nei Lvive, po komendanto valandos pereiti beveik neįmanoma. Vietiniai pasakoja apie vieną Ukrainos saugumo tarnybos (UST) majorą iš Odesos, kuris prieš porą dienų atvykęs į Kyjivą manė, jog jo karinis pažymėjimas leis jam naktį judėti per patikros punktus. Pirmame patikros punkte majoro automobilis buvo apšaudytas Ukrainos kariškių. Mieste veikia diversantai, tad Kyjivas yra saugomas visą parą.

Netoli Chresčatiko gatvės susitinkame su ukrainiečių snaiperiais. Artūras pasakoja, kad kai kurie iš jų kariauja nuo 2014 m. „Man net baisu į juos žiūrėti“, – sako Vitalikas.

Snaiperiai – jų čia trys – tikrai atrodo grėsmingai. Šalia jų – ilgos dėžės, kuriose šautuvai. Nors kaukia sirenos, vienas jų ramiai apžiūrinėja taikiklį, kitas su kažkuo bendrauja.

Artūras atidaro šonines mikroautobuso dureles ir klausia, ar jiems reikia maisto. Kariškiai beveik vienbalsiai ištaria „taip“. Traukdami iš dėžių konservus, vandenį ir greitai paruošiamus makaronus, snaiperiai nebeatrodo grėsmingai, pradeda juokauti.

„Kad grįžtų gyvas, snaiperis turi gerai šaudyti, gerai skaičiuoti, gerai maskuotis ir turėti šaltą protą“, – sako snaiperis Bogdanas (vardas pakeistas).

Bogdanas kariauti pradėjo vasario 24 d., prieš tai karo veiksmuose dalyvavęs nebuvo. Iki karo jis dirbo teisininku, užsiėmė sportiniu didelio tikslumo šaudymu. Bogdanas sugebėjo pritaikyti savo įgūdžius fronte, nes skirtumas tarp didelio tikslumo šaudymo ir snaiperinio šaudymo yra tik toks, kad reikia išmokti karinės taktikos ir maskavimosi subtilybių. „Snaiperiai vertingi. Kiekvienas dalinys nori turėti jų bent vieną, du, tris, dešimt. Kuo daugiau, tuo geriau“, – sako jis.

Į siaurą kiemą, kuriame esame, įvažiuoja inkasatorių automobilis, iš jo išlipa kariškiai su Ukrainos saugumo tarnybos (UST) ženklais ant uniformų. Žiūrėdamas į juos prisimenu Artūro draugo, su kuriuo jis skambinosi mums važiuojant iš Lvivo į Kyjivą, žodžius: „Galime pašaudyti, nueiti nusiprausti ir vėl pašaudyti“ – taip atrodo ir šie žmonės. Matyt, dabar laikas pašaudyti, nes vienas snaiperių įsėda į kariškių automobilį su savo juoda plastikine dėže. „Ten važiuosite su „šarvais“ (šarvuotąja inkasatorių mašina – aut. past.)?“ – klausia Bogdanas. UST pareigūnas atsako: „Žinoma, o su kuo ten dar važiuoti?“ Inkasatorių automobiliai yra šarvuoti, tad karo metu jais naudojasi kariuomenė. Tikslaus vietos pavadinimo kariškiai nemini.

Tą dieną, kai buvome Kyjive (kovo 14 d.), jo priemiesčiuose vyko intensyvūs mūšiai. Tuo metu daugelis Kyjivo srities miestų buvo okupuoti rusų karių. Tuomet pasaulis dar nebuvo matęs šiurpių kadrų iš Bučos, Irpinės ir Hostomelio, tačiau Bogdanas, kaip ir kiti jo kolegos, dalyvavo kovinėse misijose tose teritorijose. „Buvome Irpinėje ir viską matėme savo akimis. Žinome apie atvejį, kai mergina Irpinėje nužudė prievartautoją ir nusižudė pati. Jie, pažeisdami konvencijas, žudo civilius, plėšia. Nė viena kariuomenė pasaulyje taip niekada nesielgė, be to, nė viena pasaulio kariuomenė nepalikdavo savo žuvusių karių svetimoje žemėje“, – sako Bogdanas.

Vyras prašė fotografuoti jį iš nugaros ir panoro nuslėpti savo tikrąjį vardą. To reikalauja bendra valstybės ir ginkluotųjų pajėgų politika, bet to, snaiperiai atidžiai stebimi priešo. „Snaiperiai net neimami į nelaisvę“, – sako Bogdanas. Karo metu jie sušaudomi vietoje, nes snaiperiai atviroje kovoje nekovoja ir žudo priešus iš toli. O pagal nerašytas karo taisykles, tai laikoma nesąžininga kova. Snaiperio darbe slypi ir daugiau pavojų. „Šiandien geriausias kontrsnaiperis yra minosvaidininkas. Labai dažnai snaiperiai, atlikę savo užduotį, tiesiog neturi laiko pabėgti nuo priešo ugnies“, – priduria jis.

Apšaudomi miesto pakraščiai

Humanitarinė misija eina į pabaigą. Mūsų mikroautobusas beveik tuščias, jame liko visai nedaug maisto ir drabužių, juos perkrauname į Artūro automobilį. Jis viską nuveš į paskutinį maršruto tašką, o mes liksime nakvoti pas Vitaliką, Artūro autoservise dirbantį mechaniką ir savanorį. Tuoj prasidės komendanto valanda, tad atsisveikiname greitai.

Pirmąją karo dieną Vitalikas išvežė savo tėvus į šalies vakarus, o pats grįžo į Kyjivą. „Prieš tai, naktį, su draugu tūsinom, o šeštą ryto man skambina Artūras ir sako: „Ruoškis, reikia išvežti artimuosius!“ – Vitalikas prisimena rytą, kai prasidėjo karas. Jo tėvai dabar yra sodyboje netoli Chmelnyckio, iki jos nusigauti vasario 24-ąją prireikė per 20 valandų. Pirmą karo dieną išvažiuojančių iš Kyjivo ir kitų nesaugių Ukrainos miestų buvo daug. Dėl didelio automobilių srauto keliuose susiformavo kilometrų ilgio kamščiai. „Važiavome su rendžu („Range Rover“ – aut. past.), ėske („Mercedes-Benz W222“ – aut. past.) ir kubiku („Mercedes-Benz G-Wagon“ – aut. past.). Tas kubikas daug ryja, važiavome per kažkokius purvynus, vis stojome degalinėse“, – pasakoja Vitalikas.

Jis gyvena miesto pakrašty, Kyjivo šiaurinėje dalyje. Pirmomis karo dienomis priešo kariai prie šios miesto dalies buvo priartėję labiausiai. Iki šiol čia nuolat skrenda rusiškos raketos, 30 kilometrų nuo šios vietos rusai naikino Irpinę, Bučą ir Hostomelį. Kai kovo 14 d. pirmą kartą sutikome Vitaliką, jis mums pasakojo: „Šiąnakt mano rajone raketa pataikė į namą. O aš net nebuvau atsikėlęs.“

Namuose aptarinėjame rytojaus planus. Kelsimės anksti, nes Vitalikas važiuos savo reikalais, o mes su Deniu po dienos, kuri, atrodo, tęsėsi savaitę, praleistos Kyjive važiuosime atgal į Lvivą.

Užmiegame anksti. Apie 4–5 val. ryto atsibundame, nes bute dreba langai ir sienos, kartu ir visas mūsų devynaukštis. Iš gatvės girdisi vis stiprėjantis ūžesys, chaotiškai kaukia automobilių signalizacijos. Tikėdamasis pamatyti oro antskrydžio pasekmes, atsargiai prienu prie lango. Pro tarpą roletuose nematau nei dūmų, nei ugnies – tik mirksinčius automobilius kieme. Spėjame, kad kažkur netoliese nukrito sviedinys, tačiau miegas nugali.

Ryte aptarinėjame naktinį sprogimą. Vitalikas sako: „Nieko negirdėjau.“

Kiekvienas skubame savo reikalais. Kartu nuvažiuojame iki Vitaliko mašinos, ten turime išsiskirstyti. Pakeliui tikrinu naujienas, bet nerandu jokių pranešimų apie netoliese nuskambėjusį sprogimą. „Galite nuvažiuoti pažiūrėti namo, į kurį vakar sviedinys pataikė, – sako Vitalikas. – Tik į tą pusę nevažiuokite, – rodo į šiaurę. – Vėliau važiuokite palei Dniepro krantinę ir link Lvivo.“ Padėkojame Vitalikui už pagalbą, atsisveikiname ir su Deniu važiuojame link daugiabučio Obolonės mikrorajone, į kurį kovo 14 d. pataikė raketa.

Namas apjuostas geltona apsaugine juosta, šalia budi policijos automobilis. Devynių aukštų pastate išdužę visi langai, matosi nedidelė skylė. Aplinkinių namų langai išlikę ne visi, vietomis vietoj jų plevena polietileno plėvelė. Langai apklijuojami polietileno plėvele tam, kad sprogimo metu stiklo šukės neskristų į butą; butuose, kurių langai jau išdaužti, plėvelė klijuojama vietoje jų. „Vaikinai, anapus viskas sugriauta, pro čia sviedinys išskrido“, – sako mums policininkas.

Priekinis pastato fasadas beveik sugriautas. Iš laiptinės namo centre nieko neliko – tik didžiulė skylė, virš jos nuo armatūros tarsi ant virvių kabo apanglėjusio betono gabalai. Penkių laiptinių devynaukščiame name neliko nė vieno lango. Langų rėmuose, lyg paveiksluose, sustojo dar neseniai čia buvęs ramus kažkieno gyvenimas: virtuvių lentynos, iš kurių krenta indai, suniokoti buitinės technikos prietaisai, kurių laidai lenda į gatvę, ant butų sienų – suodžiai, šliaužiantys ant pastato fasado.

Prie namo pirmyn atgal vaikšto moteris, ji telefonu filmuoja pastatą ir komentuoja: „Pažiūrėkite, ką jie padarė.“ Klausiu, ar ji iš šio namo, ar žino, kur bus perkelti jo gyventojai. „Oi ne, aš iš šalia esančio namo, nežinau, kur juos apgyvendins.“

Iš laiptinių, atlaikiusių Rusijos raketų bombardavimą, keli žmonės nešasi lagaminus. Atmosfera prisotinta šių žmonių tylos, jų veiduose – visiška tuštuma. Lagaminuose ir krepšiuose gyventojai į niekur išsineša buvusių gyvenimų likučius. O mes savo ruožtu paliekame Kyjivą – iš pradžių į Lvivą, paskui į Lenkiją ir toliau į Lietuvą.

Vėliau perskaičiau, kad sprogimas, nuo kurio naktį pabudome, griaudėjo Kyjivo Podolskio rajone, maždaug už 10 kilometrų nuo mūsų. Sviedinys pataikė į gyvenamąjį namą, jo pirmuose penkiuose pastato aukštuose kilo gaisras.