Dabar yra laikas girdėti istoriją

Mano kompiuterio ekrane – kiek žilstelėjęs, stilingą švarką dėvintis vyras. Kalbėdamas gestikuliuoja plačiais, drąsiais mostais. Jis yra Briuselyje, atsiprašo, kad šneka iš kavinės. Aplink vaikšto žmonės, vis žvilgteli į ekraną ir man kartais pasirodo, kad mano žvilgsnis susitinka su kokio nors nepažįstamojo žvilgsniu ekrane, sekundei. Fone girdisi lėkštučių barškėjimas. Įprastas trečiadienio rytas, žmonės Briuselyje ramiai geria kavą.

„1992 metais, būdamas maždaug jūsų amžiaus, patekau į Omarskos koncentracijos stovyklą“, – sako vyras ekrane. Greit pagalvoju, kiek man metų – juokinga, kad kartais pamirštu savo amžių, visad jaučiuosi pasimetusi tarp devyniolikos ir dvidešimt dvejų. Susiskaičiuoju – man dvidešimt vieni. Bandau įsivaizduoti šį vyrą dvidešimt vienų ir įdėmiai žiūriu į ekraną. Prasideda vienintelė paskaita mano gyvenime, kurios klausydamasi šluostausi akis – ir dar kartu su žmogumi, kuris man tą paskaitą dėsto.

Vyras mano kompiuterio ekrane – bosnis Satko Mujagić. Šiuo metu jis dirba Europos Komisijoje, kur vertina, kaip laikomasi Šengeno erdvės taisyklių, yra žmogaus teisių aktyvistas. Omarskos koncentracijos stovykla, apie kurią Satko kalba, funkcionavo pirmaisiais Bosnijos karo mėnesiais 1992 metais. Ją įkūrė Bosnijos serbų pajėgos bošniakų (Bosnijos musulmonų) ir kroatų vyrams bei moterims kankinti ir žudyti. Omarskoje nužudyta daugiau nei 700 žmonių. Koncentracijos stovykla uždaryta 1992 metų rugpjūčio 6 dieną po to, kai žurnalistai Edas Vulliamy iš The Guardian ir Roy Gutmanas iš Newsday sugebėjo patekti į stovyklą ir papasakoti pasauliui apie ten vykdomas žudynes, prievartavimus ir kankinimus. Mano dėstytoja Lina Strupinskienė (neseniai NARA kalbėjusi apie tai, kaip susitaikyti tautoms) pakvietė Satko mums, politikos mokslų studentams Vilniaus universitete, papasakoti apie savo išgyvenimus per Balkanų karus.

<p>Tramvajus Sarajeve. Bosnija ir Hercogovina, 2019 m. ©Guoda Taraškevičiūtė</p>

Tramvajus Sarajeve. Bosnija ir Hercogovina, 2019 m. ©Guoda Taraškevičiūtė

<p>Kovači kapinės Sarajeve. Bosnija ir Hercogovina, 2019 m. ©Guoda Taraškevičiūtė</p>

Kovači kapinės Sarajeve. Bosnija ir Hercogovina, 2019 m. ©Guoda Taraškevičiūtė

Satko mums pasakoja, kad gimė Kozarace – miestelyje dabartinėje Bosnijoje ir Hercegovinoje, Serbų Respublikos teritorijoje. Kozaracas dabar vadinamas didžiausiu mažu miestu pasaulyje (angl. the biggest little city) dėl savo diasporos – jo žmonės išsibarstę po visą pasaulį, tačiau daugelis grįžta namo vasaroti. Į asmenines smulkmenas, užsiminęs apie koncentracijos stovyklą, nesileidžia – sako, kad savo istoriją kadaise pasakojo TED kalboje, galima ją susirasti. Užsimena tik tiek, kad gaudavo kriaukšlę duonos per dieną ir visada buvo apsuptas riksmų, kad kiekvieną dieną ten mirdavo žmonės ir kad, jo požiūriu, geras Omarskos apibūdinimas – Aušvico aidas. Satko šioje stovykloje buvo įkalintas tarp 1992 metų gegužės ir rugpjūčio, vėliau perkeltas į kitą, Manjačos stovyklą, kur prabuvo dar iki gruodžio. Man kažkur vidun įkrenta Satko žodžiai: „Mano kūnas stovykloje jau buvo miręs. Aš negalėjau vaikščioti, negalėjau kalbėti. Bet išgyvenau todėl, kad mano protas nemirė. Aš tiesiog žinojau, kad man dar per anksti mirti. Kol kvėpavau, tol tikėjau, tikėjau, tikėjau.“

Jean’as-Jacques’as Rousseau didžiuosiuose Apšvietos debatuose apie žmogaus prigimtį pasisakė, kad žmogus pradžioje turėjo tik bazinius poreikius ir siekė išvengti skausmo, jis nemąstė apie ateitį, nesuvokė mirties, buvo tingus ir asocialus. Bet tas pirmykštis žmogus, anot Rousseau, turėjo dvi aistras: savisaugos instinktą ir užuojautą. Būtent pastaroji neleido ir neleidžia žmonijai susinaikinti visų kare prieš visus – įgimta žmogaus užuojauta tokioms pačioms silpnoms būtybėms kaip jis pats yra tai, kas gelbsti pasaulį. Nemažai galvojau apie tai. Manau, jog per visą savo gyvenimą daugiausia žmogaus kančios ir silpnumo liudijimų sutikau mokydamasi istorijos. Tačiau man regis, kad istorijos ir jos istorijų problema ta, jog jų neįmanoma iš tiesų pajausti, jei jokia skaudi istorija neįvyko su mumis arba mūsų dabartyje. Gal būtent todėl šiomis dienomis jaučiuosi nepaprastai imli pasauliui. Keistai jaučiu, kad žmonės galėtų man iš naujo pasakoti apie Holokaustą ar bet kurį karą prieš šimtą ar penkis šimtus metų, ir aš pirmąkart iš tikrųjų suprasčiau. Suprasčiau, kad dėl kažkokių esminių priežasčių žmonės daro tai vieni kitiems, kartas nuo karto, amžių amžiais. Kad tapčiau atvira šiems suvokimams, man viso labo reikėjo netikėtai imti gyventi laike, kai savanoriaujant ir registruojant šeimą po šeimos, pabėgusią į mano šalį nuo karo, vienas ukrainietis berniukas man ištiestų kramtoškę, kol jo mama pasakoja, kad jų namą mieste subombardavo patį pirmąjį. Jaučiu, kad man dabar yra geriausias laikas girdėti apie skausmą, per visą pasaulio istoriją, iš naujo jį matyti ir permąstyti. Kitų žmonių skausmas, kurį jaučiu dabar, atveria duris tokiai stipriai empatijai, kurios pagaliau gali užtekti – ir, man regis, jeigu pasaulis sugebės būti išgelbėtas, šitai bus priežastis.

<p>Satko gimtasis miestas Kozaracas po Bosnijos karo. Iš asmeninio Satko Mujagić archyvo.</p>

Satko gimtasis miestas Kozaracas po Bosnijos karo. Iš asmeninio Satko Mujagić archyvo.

<p>Satko gimtasis miestas Kozaracas po Bosnijos karo. Iš asmeninio Satko Mujagić archyvo.</p>

Satko gimtasis miestas Kozaracas po Bosnijos karo. Iš asmeninio Satko Mujagić archyvo.

<p>Omarskos koncentracijos stovyklos uždarymo dienos minėjimas 2020 m. Iš asmeninio Satko Mujagić archyvo.</p>

Omarskos koncentracijos stovyklos uždarymo dienos minėjimas 2020 m. Iš asmeninio Satko Mujagić archyvo.

<p>Satko gimtasis miestas Kozaracas po Bosnijos karo. Iš asmeninio Satko Mujagić archyvo.</p>

Satko gimtasis miestas Kozaracas po Bosnijos karo. Iš asmeninio Satko Mujagić archyvo.

Veidas ekrane kalba, ir aš iš tikrųjų girdžiu. Girdžiu, kad paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje buvo vykdytas bošniakų ir kroatų genocidas, kuris dabartinėje Bosnijoje ir Hercegovinoje ir visame Balkanų regione kai kurių žmonių vis dar neigiamas ar net glorifikuojamas. Girdžiu, kad Satko kalba apie „baltąjį namą“ Omarskos stovykloje – pastatą, į kurį žmonės eidavo mirti ir kurio vis dar neleidžiama paversti mauzoliejumi. Girdžiu, kad Omarskos stovyklos teritoriją, kurioje esama anglies rūdos, nupirko didžiausia pasaulyje plieno gamykla „ArcellorMittal“, investavusi 19,2 milijonų svarų monumentui Londono 2012-ųjų olimpinėms žaidynėms pastatyti. Jis vadinamas „Orbit“ ir yra ilgiausias ir aukščiausias pasaulyje nusileidimas tuneliu ir aukščiausias Jungtinėje Karalystėje laisvo kritimo atrakcionas. Jam pastatyti buvo naudojamas metalas iš skirtingų pasaulio vietovių, tarp jų ir Omarskos. Tame milžiniškame monumente olimpinėms žaidynėms, pasak Satko, gali būti Omarskoje nužudytų žmonių palaikų. Aš girdžiu, kad Putinas šiandien copy-paste’ina Slobodaną Miloševičių, Serbijos prezidentą 1989–1997 m. laikotarpiu, taigi ir per Bosnijos karą. Jis buvo teisiamas už nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir genocidą, tačiau nesulaukęs nuosprendžio mirė sulaikymo centre Hagoje.

Esu skaičiusi apie atvejį, kaip serbų pajėgos subombardavo pagrindinę Sarajevo gatvę, nužudydamos 26 žmones ir palikdamos civilius be galimybės gauti duonos, kad galėtų paskelbti, jog tai padarė Bosnijos vyriausybė, siekianti apkaltinti serbus. Paralelės su šiandiena tokios aiškios, kad sekundei skaudžiai nusišypsau – regis, per istoriją aidi ne tik Aušvicas. Girdžiu, kaip Satko sako: „Jeigu Bosnija sugebėjo išlikti turėdama vos 12 proc. savo teritorijos ir ginklų embargą (1993 m. Jungtinės Tautos įvedė ginklų embargą abiem Bosnijos kare kariaujančioms pusėms, kad greičiau būtų pasiektas susitarimas), Ukraina tikrai išliks. Tik neaišku, ar tai įvyks prieš milžinišką pasaulinį karą ar po jo.“

<p>Sarajevas rūke. Bosnija ir Hercegovina, 2019 m. ©Guoda Taraškevičiūtė</p>

Sarajevas rūke. Bosnija ir Hercegovina, 2019 m. ©Guoda Taraškevičiūtė

<p>Alifakovac kapinės Sarajeve, 2019 m. ©Guoda Taraškevičiūtė</p>

Alifakovac kapinės Sarajeve, 2019 m. ©Guoda Taraškevičiūtė

<p>Koranai Blagaj Tekija šventykloje. Mostaras, Bosnija ir Hercegovina, 2019 m. ©Guoda Taraškevičiūtė</p>

Koranai Blagaj Tekija šventykloje. Mostaras, Bosnija ir Hercegovina, 2019 m. ©Guoda Taraškevičiūtė

<p>Vyras laukia autobuso Mostaro mieste. Bosnija ir Hercegovina, 2019 m. ©Guoda Taraškevičiūtė</p>

Vyras laukia autobuso Mostaro mieste. Bosnija ir Hercegovina, 2019 m. ©Guoda Taraškevičiūtė

Po šios paskaitos visą dieną jaučiu didelę šilumą, kurios kaip stebuklo laukiau nuo pat vasario 24-osios. Šitas jausmas mano krūtinėje ne todėl, kad bent vienas Satko išsakytas istorinis aidas man būtų suteikęs didelės vilties apie gražią, laimingą, herojišką kaip kokiuose propagandiniuose filmuose šiandienos karo pabaigą. Šitas jausmas many tikriausiai labiau todėl, kad paskaitos pabaigoje Satko mus visus, pirmąkart ir dar per ekraną matomus studentus, pakviečia atvykti į Bosniją rugpjūčio 6 dieną (ši data žymi 1992 metais įvykusį minėtą Omarskos koncentracijos stovyklos uždarymą) kartu prisiminti kentėjusių ir žuvusių. Gal todėl, kad dar vėliau Satko sako, jog atvykę ten patiksime visiems, nes būsime jo draugai, o jį ten myli. Gal todėl, kad šitas žmogus buvo didžiulio žmogiškojo žiaurumo liudininkas, o dabar savimi liudija didžiulį žmogiškąjį gerumą. Gal todėl, kad kažkur tarp didelių, iš pažiūros su savimi susitaikiusio, tačiau su neteisybe susitaikyti niekada nežadančio žmogaus gestų užsiminė apie grupės „Enigma“ dainą, kurią vėliau susiradau. Gal todėl, kad jos žodžiai tokie:

We came out from the deep
To learn to love, to learn how to live
We came out from the deep
To avoid the mistake we made
That's why we are here!

We came out from the deep
To help and understand, but not to kill
It takes many lives till we succeed
To clear the debts of many hundreds years
That's why we are here!

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Contribee